BFL

Televiziniuose svarstymuose dėl progresinių mokesčių, kuriuos nuo kitų metų siūlo įvesti Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas, neliko nepastebėta jo vešli santaklausiška barzda, kurią parlamentaras žadėjo nusiskusti, kai mokesčių reforma pagaliau bus įgyvendinta. Ne vien ši įvaizdžio detalė kelia įtarimą, kad dėl progresinių mokesčių sukeltas šurmulys labiau susijęs su rinkimais, o ne su biudžeto papildymu.

Arūnas BRAZAUSKAS, Aušra LĖKA

Žinia apie A.Syso pasiūlymą kai kam pasirodė netikėta. Tačiau iš archyvinių duomenų galima sudėlioti ilgoką šnekų apie progresinius mokesčius istoriją. 2007-aisiais tikėtasi, kad teikiant kitų metų biudžeto projektą socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama koalicinė Vyriausybė pateiks ir įstatymų pataisas, kurios nuo 2008-ųjų pradžios įteisins progresinius mokesčius.

Tada jokie mokesčių pakeitimų projektai nebuvo pateikti, bet svarstymai apie progresinius mokesčius nesiliovė. Tuometis ir dabartinis finansų ministras Rimantas Šadžius 2008-aisiais žiniasklaidai sakė, kad progresiniai mokesčiai, apie kurių įteisinimą, anot jo, kalbama nuo 2002-ųjų, galėtų įsigalioti nuo 2009 m. pradžios. Kartu jis pasakė ir kitą politiškai svarbų dalyką: progresinių mokesčių įvedimas – tai ne biudžeto pajamų surinkimo didinimo, bet socialinės atskirties ir gyventojų pajamų diferenciacijos mažinimo įrankis.

Kitaip tariant, svarbu ne biudžetą papildyti, o įtvirtinti praktiką, kad daugiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių.

Konservatoriai – progresinių mokesčių tėvai

Progresinius mokesčius 2009-aisiais neapsikentusi įvedė konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Pagal ekonomikos abėcėlę progresiniais tarifais galima apmokestinti pajamas, nekilnojamąjį turtą; progresyvumas taip pat pasiekiamas įvedus neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), kuris kistų priklausomai nuo visų gaunamų pajamų.

Vienas iš mokesčių „naktinės reformos“ vaisių – kintamas NPD. Dabar šis dydis apskaičiuojamas pagal formulę, kurioje atsižvelgta į visas per metus gautas pajamas, vaikų iki 18 m. skaičių, nedarbingumą. NPD skaičiavimo tvarka nusakyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnyje.

Atsiribojus nuo išimčių ir išlygų, dabartiniai parametrai tokie: metinis NPD negali būti didesnis negu 1992 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos neviršija 3480 eurų; didėjant pajamoms NPD mažėja. NPD skaičiuoklę galima rasti Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje www.vmi.lt.

2013 m. pabaigoje vėl pasklido kalbos, kad socialdemokratai rengiasi progresyviai apmokes­tinti pajamas. Galiausiai Seimui buvo pa­teik­tos A.Syso siūlomos įstatymo pataisos, įregis­truotos 2012 m. gruodį ir perregistruotos 2015 m. kovą. Pagal A.Syso planą, kuris turėtų įsi­galioti nuo kitų metų sausio 1-osios, gyventojams, kurių pajamos neviršija 14 tūkst. eurų per metus, būtų taikomas dabartinis 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas; uždirban­tiems nuo 14 iki 36 tūkst. eurų per metus galiotų 25 proc. tarifas, gaunantiems per 36 tūkst. eurų ir daugiau – 40 proc. tarifas.

LRT laidoje „Dėmesio centre“ paprašytas pakomentuoti A.Syso siūlymą finansų ministras R.Šadžius pripažino, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje jau yra – būtent kintamas NPD. A.Syso pasiūlymams ministras nepritarė ir priminė, kad Vyriausybė parengė planą apmokestinti pajamas, gaunamas iš vertybinių popierių bei palūkanų.

Pigus populizmas – norma

Jungtinės Karalystės investicinio fondo „Covalis Capital“ partneris Žilvinas Mecelis ap­gailestaudamas sako, kad tokie politikų žings­niai visiškai nestebina – pigaus populizmo ieško­jimas prieš rinkimus Lietuvoje yra norma.

Finansų ekspertą labiausiai liūdina, kad neatlikta net elementari analizė, ką tokie pasiū­lymai duotų šaliai net žvelgiant į trumpalaikę per­spektyvą. Eksperto manymu, juk ir patys so­cialdemokratai turėtų suprasti, kad šis jų atstovo siūlymas neatitinka jų politikos.

Ž.Mecelio nuomone, siūlymas visiškai ne­ska­tintų uždirbti daugiau. Atvirkščiai, jis skurdi­na didžiąją dalį vidurinės klasės, kuri ir taip ma­ža. Daugiau kaip 1166 eurus per mėnesį Lie­tu­voje tegauna apie 200 tūkst. dirbančiųjų. Li­ku­siems 800 tūkst. dirbančių žmonių, kurie ne­gau­na nė 1000 eurų, siunčiama paprasta žinia: „Už­dirbsi daugiau – atimsime.“ To pasekmė bus didėjantis šešėlis ir emigracija.

Antra, nėra jokio diferencijavimo pagal na­mų ūkio pajamas. Kodėl išlaikantieji tris vaikus turėtų mokėti tiek pat, kiek ir nieko neišlaikantis dirbantis žmogus? Ar tai būdas skatinti gim­s­tamumą ir tautos išlikimą?

Trečia, prisidengiama idėja, esą taip būtų kom­pensuojamas „Sodros“ lubų efektas. Bet „Sod­ros“ lubos bus taikomos tik nuo 7000 eurų per mėnesį. Tiek Lietuvoje uždirba vos keli žmo­nės. Visi kiti ir toliau mokės 34 proc. O 40 proc. pajamų mokestis būtų taikomas jau nuo 2833 eurų per mėnesį.

„Taigi išvada – mokesčiai didės praktiškai vi­siems. O bene 300 tūkst. ne pagal darbo sutartis pajamas gaunančių asmenų ir toliau naudosis landomis bei nuolaidomis (ūkininkai, teisinin­kai, besiverčiantieji su verslo liudijimais, in­dividualios veiklos vykdytojai ir pan.) – jiems ir da­bar taikomos tiek „Sodros“ lubos, tiek su­ma­­žin­ti pajamų mokesčiai“, – pasiūlymo padari­­nius „Veidui“ apibendrina Ž.Mecelis.

Pasak finansų eksperto, kalbant apie platesnę perspektyvą, jeigu jau norime įvesti progresinius mokesčius, gal pirma reikėtų leisti žmonėms uždirbti tiek, kiek Europoje. Juk vidutinis atlyginimas Lietuvoje bemaž keturis kartus mažesnis už ES vidurkį. Visos Europos valstybės kovoja dėl talentų ir darbo apmokestinimą šiuo metu ma­žina – net Prancūzija persvarstys savo drakoniš­kus mokestinius sprendimus. Jungtinė Ka­ra­lystė, į kurią Ž.Mecelis persikėlė iš JAV (kur vadovavo Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ departamentui) seniai tai­ko mažesnius mokesčių tarifus, kad į savo šalį pri­trauktų tų žmonių, kurie daug uždirba.

„Bet, matyt, Lietuvai talentų nereikia – būsime pasmerkti likti pigios darbo jėgos šalimi Eu­ropos užribyje“, – apgailestauja Didžiojoje Bri­ta­nijoje dirbantis lietuvis.

Lietuva nesugeba surinkti mokesčių

Prieš savaitę Briuselyje Europos Komisijos (EK) Ekonomikos ir finansų reikalų direktorato surengtoje konferencijoje dauguma ekspertų kons­tatavo, kad mokesčių reformos visoje Eu­ropoje neatliepia esamų problemų.

EK pareigūnai ir kelių Europos universitetų mokslininkai diskutavo apie mokesčių reformas ir jų politinius aspektus. Kalbėta apie teisingumo ekonomiką, daug pranešėjų akcentavo mo­kesčių naš­tos mažinimą, ypač mažas pajamas gau­nan­tiems asmenims. Tačiau nesigirdėjo, kad mo­kes­čių didinimas daugiau uždirbantiems, ką siūlo Lie­tuvos socialdemokratai, būtų pagrindinė ar re­komenduojama mokesčių pokyčio kryp­­tis.

Mokesčių mažai uždirbantiems našta dažniausiai lengvinama didinant neapmokestinamą minimumą, kas de facto yra progresi­nių mo­kesčių forma. Nuo 2009 m. tokia krypti­mi mo­kesčiai reformuojami ir Lietuvoje.

ES šalių mokesčių sistemų tikroji bėda – tikrai ne tai, ką, kaip įprasta prieš rinkimus, puolė tai­syti A.Sysas. Ne pirmi metai šalys narės, taip pat ir Lietuva, raginamos darbo apmokes­tinimą  mažinti, nes tai trukdo augti ekonomikai ir ma­žinti nedarbą.

EK analitikai apskaičiavo, kad nuo 2014 m. vi­durio iki 2015 m. vidurio devynios ES šalys dar­bui taikomus mokesčius sumažino, dar ke­tu­rios sumažino mokesčius mažiau uždirbantiems asmenims ar kitoms specifinėms grupėms, kilstelėdamos mokesčius didesnių pajamų gavėjams. Ir tik trys šalys (Bulgarija, Lat­vi­ja, Liuk­sem­­burgas) padidino darbo mokesčius.

EK rekomenduoja praplėsti mokestinę bazę (t.y. mokesčių naštą perkelti kitoms sritims, kad ir įvedant vadinamuosius žaliuosius ar nekilnojamojo turto mokesčius).

O svarbiausias dalykas – Lietuvai taip pat – reikėtų gerinti mokesčių surinkimą. EK Eko­no­mi­kos ir finansų direktorato ats­tovas Florianas Wohlbieris atkreipė dėmesį į vis dar didelį skirtumą tarp realiai surenkamų ir teoriškai galimų surinkti mokesčių.

Lietuva čia – prie lyderių: pagal galimo ir rea­liai surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) žirkles mus lenkia tik Rumunija, bet ir jo­je rezultatas šiek tiek geresnis nei prieš me­tus, o Lietuvoje atotrūkis dar padidėjo. Toks ato­­trūkis Lietuvoje maždaug pustrečio karto di­desnis nei ES vidurkis ir net per devyniskart di­desnis nei, pavyzdžiui, Suomijoje.

Tad Lietuvos mokesčių bėda tikrai ne tai, ką siūlo A.Sysas. Kodėl siūlo tai, kas pri­darytų tik žalos valstybės ateičiai?

Atsakymas lengvai nuspėjamas – iki rinkimų liko mažiau nei metai. Konferencijoje Briu­se­ly­je ne vienas kalbėtojas citavo EK pirmininko Jea­no Claude’o Junckerio frazę: visi politikai ži­no, kokių mokesčių reformų reikia, bet nežino, kaip po to būti perrinktiems.

"Veido" archyvas

Įvedus progresinius mokesčius verslininkams nebus paskatų investuoti į didelio produktyvumo įmones, kuriose darbo užmokestis gerokai viršija šalies vidurkį.

Propaguojant progresinius mokesčius bene populiariausia kalbėti apie tai, kad iš daugiau uždirbančiųjų paimant daugiau mokesčių yra įgyvendinamas socialinis solidarumas. Tarp Seime svarstomo įstatymo projekto iniciatorių socialdemokratų vieningos argumentacijos nėra: vieni aiškina, kad taip esą bus padedama kurtis vidurinei klasei, bus padedama išgyventi vargingiausiam visuomenės sluoksniui, kiti tiesiai sako, kad šiomis priemonėmis tiesiog siekiama mažinti skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų, t.y. judėti lygiavos link. Pastarojo tipo ideologija skausmingai pažįstama iš senų laikų, tačiau sutikime, jog visi sutaria, kad mokesčiai yra priemonė vieniems ar kitiems valstybės politikos tikslams bei rezultatams pasiekti.

Apie būsimus rezultatus racionaliausia spręsti pagal siūlomų priemonių tikėtiną realų poveikį. Svarstomame įstatymo projekte numatyta, kad gyventojams, kurių pajamos per mėnesį neviršys 4 tūkst. Lt, siūloma taikyti 15 proc. tarifą, t.y. palikti dabar galiojantį, pajamų daliai nuo 4 tūkst. iki 10 tūkst. Lt taikyti 33 proc. tarifą, o pajamoms, viršijančioms 10 tūkst. Lt, – 40 proc. tarifą.

Pradėkime nuo to, kad, remiantis darbuotojų apklausų rezultatais, kas antras darbuotojas šiuo metu darbe norėtų pakeisti vienintelį dalyką – atlyginimą. Tikėtina, kad dauguma jų ir yra tie, kurių pajamos nesiekia minėtų 4 tūkst. Lt.

Progresinių mokesčių įstatymas jiems niekaip nepadės, nes mokesčio tarifas išliks toks pat. Statistikos departamento duomenimis, mažesnį negu darbo užmokesčio vidurkį – 2106 Lt uždirbo du trečdaliai darbuotojų. Žmonių, gavusių daugiau nei 2500 Lt, yra 27 proc., o gavusių 5501 Lt ir daugiau – 3,2 proc. Darbuotojų, gavusių 10 tūkst. Lt ir daugiau, šalies ūkyje 2010 m. pabaigoje buvo 3975.

Kadangi 33 proc. tarifas būtų taikomas tik pajamų daliai, viršijančiai 4 tūkst. Lt, tai žmonių, uždirbančių apie 5 tūkst. Lt, realios pajamos sumažėtų santykinai nedaug. Tie patys socialdemokratų atstovai, paklausti, kokias pajamas turėtų gauti vidurinei klasei priskiriamas Lietuvos gyventojas, nurodė, kad jos turėtų būti 4–5 tūkst. Lt. Vidurinę klasę Vakaruose sudaro apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje jai priskirtini tik šie 3,2 proc. Pirmasis smūgis kaip tik ir yra nukreiptas prieš tą plonytį, vos kelių procentų dydžio vidurinės klasės sluoksnį, tačiau, kaip jau minėta, jų pajamos sumažėtų santykinai nedaug. Todėl tikrasis taikinys – tie 3975 asmenys, uždirbantys 10 tūkst. Lt ir daugiau, kuriems būtų taikomas 40 proc. mokesčio tarifas.

Kas tie keturi tūkstančiai žmonių? Tai įmonių generaliniai direktoriai, didelių užsienio kompanijų atstovybių vadovai, aukščiausio lygio specialistai. Iš esmės tai žmonės, vadovaujantys šalies bendrojo vidaus produkto kūrimui. Ar šis skaičius didelis tokiai šaliai, kaip Lietuva? Manau, kad ne. O jūs? Į klausimą, ar jie yra pajėgūs sumokėti daugiau, žinoma, dera atsakyti teigiamai – pajėgūs. Ar tikrai sumokės? Galbūt, tačiau tikriausiai rimtai apsvarstys galimybę verslui vadovaujančias įmonių grandis perkelti į palankesnės mokesčių aplinkos valstybes. Gal į biudžetą bus surinkta papildomai keliolika milijonų litų, o gal ir ne.

Tačiau svarbiausia tai, kad apmokestinimo politika – tai valstybės siunčiamas signalas šalies verslui, piliečiams ir užsienio investuotojams. Įvedus progresinius mokesčius verslininkams nebus paskatų investuoti į didelio produktyvumo įmones, kuriose darbo užmokestis gerokai viršija šalies vidurkį. Taigi iš esmės dėl didesnės lygiavos mokesčiais bus bandoma nubausti keturis tūkstančius aktyviausių žmonių. Juk tai pats tikriausias pavydo, gal net pagiežos mokestis.

Per vieną apsilankymų Londone turėjau progą pabendrauti su ten studijuojančiu Lietuvos jaunimu. Bene populiariausia tema buvo Lietuvos verslo konfederacijos vykdomas studentų praktikų organizavimo projektas. Bebaigią mokslus Anglijoje mūsų jaunuoliai daug klausinėjo apie galimybę įsidarbinti Lietuvos įmonėse. Netgi jau turintieji darbą Anglijoje rimtai pasvarsto apie grįžimą į tėvynę. Žinoma, tikisi padoraus atlyginimo, tegul ir kiek mažesnio, negu galėtų gauti ten. Ar Lietuva jiems pasiųs signalą apie apmokestinimo didinimą?

Lietuvą palieka piliečiai ir kapitalas, o pagrindinės šalies politinės partijos – socialdemokratai bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, apsimesdami, kad nieko reikšmingo nevyksta, užsiima savo pasenusiomis ideologinėmis maldelėmis. Vieniems poteriauti nuobodu, tai pradeda garsiai rėkauti, norėdami patraukti nuobodžiaujančių ir į savo reikalus įnikusių piliečių dėmesį.

Socialdemokratai vis primena savo progresinių mokesčių idėją, nors patys gerai supranta, kad tai neleis sukaupti reikšmingų lėšų, nes daug uždirbančiųjų Lietuvoje labai mažai, be to, tai peilis po kaklu užsienio investicijoms. Gal kas ir gali pagalvoti, kad progresiniai mokesčiai – socialdemokratų ideologinis principas ir jie nuosekliai siekia jį įgyvendinti. Bet nėra jokio nuoseklumo ar rimtumo. Tiesiog mėtomasi progresinių mokesčių šūkiu. Tai tik socialdemokratų viešieji ryšiai, skirti išimtinai kairiųjų pažiūrų tautiečiams, vis dar puoselėjantiems viltį, kad jų nepritekliaus priežastis yra ne jie patys, o tie, kurie daugiau uždirba ar turi.

Gaila, kad tokie viešieji ryšiai išsiveržė iš Lietuvos politinio turgaus ir pasiekė solidžiojo “Forbes” žurnalo leidėjo Steve’o Forbeso ausis. Žala akivaizdi. Jau nebesvarbu, ar tokie mokesčiai bus, ar nebus Lietuvoje įvesti, – pasaulis išgirdo, kad Lietuvos politikai turi ketinimų tokius mokesčius įvesti. Signalas aiškus: reikia stengtis vengti Lietuvos, nes čia investuodamas gali susidurti su dideliais mokesčiais.

O štai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vis grasinasi apibrėžti šeimą tik kaip sutuoktinius ir vaikus.

Didžiausius reitingus tarp valdančiųjų turinti Seimo pirmininkė Irena Degutienė mano, kad “gyvename per daug liberalioje atmosferoje”. Nesugebantys tinkamai tvarkyti viešųjų reikalų politikai bando teisiniu reguliavimu spręsti piliečių asmeninį gyvenimą. Taip elgiasi rimta ir solidi partija. Ignoruoti socialinę realybę, kurioje vyrauja šeima, kaip vyro ir moters bendro gyvenimo būdas, bet vis daugėja vienišų mamų ir tėčių bei kartu gyvenančių homoseksualų, yra ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Nepilnos ar netradicinės šeimos pasijus diskriminuojamos ar net civiliniu požiūriu kriminalizuojamos, jei tokia valdančiųjų politikų pasiūlyta šeimos sąvoka ne tik atsiras šeimos įstatymuose, bet ir bus kaip prioritetas skirtingai socialinei paramai ar kitokiai valstybės paramai. Lietuvoje nepilnose šeimose gimsta 28 proc. visų vaikų, o ES vidurkis siekia 35 proc. Ir jokia partinė reguliacija šio proceso pakeisti negali.

Taip tiek kairieji, tiek dešinieji tiesiog bando dirginti savo elektorato erogenines zonas. Akivaizdu, kad šiandien iš Lietuvos emigruojantys piliečiai jau ieško ne tik sotesnio gyvenimo, bet ir Vakaruose realiai egzistuojančios liberalesnės aplinkos, pagarbos žmogui.

Iškart pranešu, kad apskritai esu progresinių mokesčių šalininkė, vis dėlto labai nenorėčiau, kad dabar socialdemokratų siūlomas tokių mokesčių variantas virstų realybe. Pagrindinė priežastis paprasta – mokesčiai nėra tikslas, jie viso labo priemonė. Tuo tarpu siūlomas variantas mažai ką keičia, mat žmonės, kurių pajamos nedidelės, kaip negalėjo šitoje šalyje virsti visateisiais ekonomikos žaidėjais, taip ir negalės (mat jų anekdotiškai mažos pajamos ir toliau bus apmokestinamos), nors būtent tai praktiškai visada yra pagrindinis tokios sistemos formavimo pagrindas.

Tad ko siekiama? Manyčiau, žaidimas labai paprastas – artėjant rinkimams ir vėl savo rinkėjams duoti žinią, kad va kokie mes geri, nors mums ir vėl nepasisekė.

Vis dėlto net šis nevykęs bandymas leidžia priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo (progresinio taip pat) sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi individai ar šalys, norėdamos nupešti žąsis taip, kad tos tyliau gagentų. Nors variantų gali būti begalė, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, o beapeliaciškai tvirtinant, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos Adamo Smitho “Tautų turte”, o dabar tai gana populiari amerikietiškų liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Vis dėlto demagogijos elementas čia akivaizdus: na, ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas “pajėgumas mokėti” neturi jokio realaus turinio. Juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos, tiesa, galima rimtai aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks verslininkas iš viešbučio, sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti, nes nepajėgia, taigi teikiame jam lengvatas…, o kažkas, ko nemėgsti (na, koks kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), pajėgia, tad jam mokesčius verta didinti.

Panašia logika paremtas Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai nusipirksime po trečią jachtą? Būtent konkrečių gebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsiausius mokesčių sistemų tyrėjus, kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas, ir privertė ironiškai apibendrinti: “Nėra čia turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjančiai retorikai.”

Kita, Lietuvoje, matyt, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantieji aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo iniciatyvas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pusiau oficialia pasiūlos skatinimo ekonomine religija, aiškinančia, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t.y. verslo) pusės. Lietuvoje šūkį puikiai retransliuoja Eligijus Masiulis su “sveiko” proto liberalais, Laisvosios rinkos instituto “ekspertai”, o JAV – Respublikonų partijos šulai.

Ironiška, kad jokie faktai (išskyrus nuoširdų tikėjimą) nepatvirtina, jog esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pvz., 2007–2008 m.). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai šalį valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas Didžiosios Britanijos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuoto 1965–1973 m. laikotarpiu, kai tas produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonės augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.).

Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo, daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas – taip pat tik gražios retorikos, o ne tikrovės vaizdinys. Išties, kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tols? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausiai prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai Rusijos revoliucijos pasikartojimu ir nuvarymu nuo žemės.

Trečioji – vienodo apmokestinimo ideologija – remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami taip pat. Idėja irgi iš esmės neturi vidinio turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vadinamąjį plokščią apmokestinimą: vienodos pajamos – toks pat mokestis. Vis dėlto logika sugriūva, kai prisimeni, kad gal vienas esą analogiškų pajamų gavėjas turi įgimtą negalią, tad jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Taigi dar iki veiksmo tektų labai aiškiai identifikuoti, kas turi būti vertinamas lygiai, ir tik po to kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti argumentai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir “randama” priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestinti jie pabėgs ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai), jau skamba “rimtai”. Todėl interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kurie pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai – mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia tai, jog dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie “kosmines ekonomikos tiesas”, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.