Ar sugebame tinkamai pasinaudoti Europos Sąjungos milijardais, skirtais Lietuvos atsilikimui mažinti? Dešimties metų patirtis rodo, kad ne visi viešojo sektoriaus projektai davė laukiamų rezultatų: atvirkščiai, užuot sukūrę ilgalaikę naudą, tapo našta.

Aušra Pocienė

Rengdamiesi naujajam 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiui, skaičiuojame praėjusiojo derlių. Žinovai sako, kad kiekvieno laikotarpio pabaigoje mušamasi į krūtinę ir teigiama tas pats: praeitas laikotarpis buvo neracionalus, kupinas klaidų ir brangiai kainuojančių paklydimų. Būsimasis – iš esmės naujas ir orientuotas į rezultatus.

Tačiau kai kurie „Veido“ pašnekovai didelių vilčių, kad šį kartą kažkas bus kitaip, sako nepuoselėjantys.

„Nesu tikras, kad naujojo ES paramos laikotarpio pinigus pavyks panaudoti efektyviau nei praėjusio. Didžiausia bėda – kiekvienas žiūri tik savo siauro žinybinio intereso. Kiekviena ministerija ar pinigus administruojanti agentūra įsitikinusi, kad jos sritis – svarbiausia, o pinigų jai skiriama per mažai. Todėl tos nematomos rankos vėl bandys pasidalyti pyragą ir gauti kuo didesnį gabalą sau (pinigus skirstyti visada malonu), o valstybinio požiūrio vėl pritrūksime“, – paklaustas, ar efektyviai naudojame ES paramą, žodžių į vatą nevynioja Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys, pats irgi, kai buvo Ūkio ministerijos sekretoriumi, skirstęs 2004–2006 m. ES paramą.

Kai kam Lietuvoje ES milijardai vis dar atrodo tokia pat Dievo dovana kaip ir Kėdainiuose Viktoro Uspaskicho Ledų šventėje iš dangaus mėtomi ledai – svarbiausia pagriebti, ir kuo daugiau. Dalijantis ES milijardus, kiekvienas paklodę irgi tempia į save.

„Neracionalumo labai daug, – atsidūsta Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Struktūrinių fondų valdymo skyriaus vedėjas Arūnas Grumadas. – Taisytina daug kas, tačiau svarbiausia – nėra prioritetų. Ministerijos atsakingos už šakinę politiką, ir kas gali pasakyti, kad tam proporcingai ir racionaliai naudojami paramos pinigai? Neracionalumo pavyzdžių – apstu. Pavyzdžiui, kiek Lietuvoje turime už ES pinigus įsigytos diagnostinės medicinos aparatūros, kuri naudojama nepakankamai? Arba 200 mln. Lt išleista valstybinių institucijų buhalterinės apskaitos sistemai įdiegti, nors tos sistemos keičiamos kas kelerius metus“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Su užmoju Lietuvoje pradedami viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP, arba dar vadinami PPP – “public private partnership”) projektai klimpsta nekompetencijos liūne, juos nuolat lydi korupcijos šešėlis. Kol kas galime girtis tik projektų gausa, bet ne kokybe bei nauda visuomenei ir verslui.

Štai iki liepos 31 d. laukiama investuotojų pasiūlymo dėl ilgai laukto viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto – automobilių stovėjimo aikštelių infrastruktūros plėtros Santariškių medicinos miestelyje konkurso. Šis projektas itin aktualus, nes turėtų išspręsti įsisenėjusią automobilių stovėjimo aikštelių trūkumo problemą, su kuria kasdien susiduria miestelyje dirbantys medikai ir jų pacientai iš visos Lietuvos. Jų per metus Santariškėse apsilanko apie milijoną, o čia esančiose įstaigose dirba daugiau nei 5 tūkst. darbuotojų, praktiką atlieka daugiau nei tūkstantis studentų.
Pagrindinėje Santariškių gatvėje, siauruose pravažiavimuose padrikai statomi automobiliai sukelia daug avarinių situacijų, trikdo eismą, trukdo greitosios pagalbos automobiliams, kelia pavojų pėstiesiems. Konsesijos būdu įgyvendinant projektą planuojama pertvarkyti dabartinę stovėjimo aikštelių infrastruktūrą, kurią šiuo metu sudaro 1486 stovėjimo vietos, įrengti iki 2250 naujų vietų automobiliams (projekto galimybių studijoje pasiūlytos kelios galimos aikštelių vietos), įdiegti transporto srautų valdymo sistemą.
Konkursą laimėjusiems investuotojams 25 metams bus perduotas ir visos šios infrastruktūros eksploatavimas, administravimas, mokesčių už automobilių statymą surinkimas ir priežiūra. Už suteiktą teisę vykdyti šią ekonominę veiklą investuotojas mokės metinį mokestį, o sandoriui pasibaigus valstybei grąžins jam perduotą turtą.
Kaip sako VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros Viešosios ir privačios partnerystės skyriaus viršininkė Jekaterina Šarmavičienė, valstybei šis projektas nekainuos nė lito, o geriausiu atveju ji dar ir uždirbs, nes numatyta, kad papildomą pelną investuotojai turės dalytis su partneriu.

Lietuva pirmauja Rytų Europoje ir NVS
Antrus metus strigdamas skundų liūne tęsiasi Vilniaus Lukiškių kalėjimo komplekso iškėlimo į Pravieniškes projekto konkursas, sunkiai girgždėdami vyksta ir Vilniaus mieste veikiančių teismų infrastruktūros sukūrimo ir priežiūros bei Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato pastato ir areštinės statybos bei paslaugų teikimo projektų konkursai. Tiesa, pasirašyta Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos, eksploatavimo ir administravimo projekto sutartis su Italijos bendrove “Gemmo S.p.A.” ir antrine jos įmone Estijoje VSLS. Pradėti statybos darbai ir tiesiant, o vėliau 25 metus eksploatuojant Palangos aplinkkelį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

41-erių vilnietis Edgaras Plauška savo karjerą pradėjo kaip sandėlininkas krovikas, o šiandien jis jau generalinis direktorius. Kokie būdo bruožai ir aplinkybė tai lėmė?

„Prireikė beveik dešimtmečio, kad pradėjęs kaip sandėlininkas krovikas tapčiau generaliniu direktoriumi“, – šypteli Edgaras Plauška, šiandieninis vienos sparčiausiai besiplėtojančių žemės ūkio aptarnavimo įmonių „Dotnuvos projektai“ vadovas.
Paklaustas, kokioje srityje būtų šiandien, jei ne verslas, vienos vertingiausių Lietuvos bendrovių generalinis direktorius juokauja, kad pagal charakterio savybes iš jo būtų išėjęs geras pedagogas arba kunigas: „Kai reikia pamokyti ar išklausyti kitus, esu nepralenkiamas.“
Tačiau nei kunigo sutanos dėvėti, nei mokytojo duonos ragauti E.Plauškai neteko. Kaip pats prisimena, rimtesnių dvejonių dėl profesinio kelio pasirinkimo jis neturėjo: „Matyt, bendra atmosfera ir tėvų pokalbiai šeimoje nemažai prisidėjo prie mano sprendimo rinktis verslo vadybos ir administravimo studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.“
Po studijų be darbdavių pageidaujamos darbo patirties kurį laiką tarptautinėje įmonėje dirbęs ir iki vadovo pozicijos iškopęs pašnekovas nusprendė, kad jam reikia naujų iššūkių, todėl priėmė „Linas Agro Group“ pasiūlymą pradėti dirbti su iki tol nepažinta veterinarinių vaistų rinka. „Tuo metu jaučiausi kaip balta varna, – prisipažįsta, – nes apie medikamentus nedaug ką tesupratau, bet su įmonės vadovo pareigomis susitvarkiau.“
Po kelerių metų įmonę, kurioje dirbo E.Plauška, buvo nuspręsta parduoti, bet, neilgai trukus ponas Edgaras vėl sulaukė akcininkų pasiūlymo grįžti ir imtis naujos veiklos. Šįkart jam buvo pasiūlyta stoti prie žemdirbius aptarnaujančios bendrovės AB „Dotnuvos projektai“ vairo (nuo 2012 m. spalio „Dotnuvos projektai” 100 proc. priklauso AB „Linas Agro Group“ įmonių grupei). Tuo metu, kaip prisimena E.Plauška, jis ir nusprendė pasukti miesto vaikui šiek tiek neįprastu – žemės ūkio keliu.
„Jis mums padarė gerą įspūdį, sutapo vertybės ir požiūris į bendrą veiklą, todėl ir vėl pakvietėme“, – E.Plaušką charakterizuoja „Linas Agro Group“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Andrius Pranckevičius.
Nuo studijų metų E.Plaušką pažįstantis ir su juo iki pat šiol bendraujantis artimas jo bičiulis Saulius Jurgelėnas sako, kad šis žmogus tik iš pirmo žvilgsnio neišsiskiria iš minios, – jis patikimas, kruopštus ir teisingas: „Užsibrėžtų tikslų Edgaras siekia apskaičiuotai, pamatuotai, ir tai jam padeda.“
Apie tai, kad naujasis „Dotnuvos projektų“ vadovas – komunikabilus ir gebantis organizuoti žmogus, mini ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas. Daugiau nei penkiolika metų su E.Plauška besibičiuliaujantis bendrovės „YE international“ direktorius Andrius Kolobovas teigia, kad šalia jo bičiulio gerai jaučiasi daugelis: „Edgaras organizuotas, patikimas ir kartu – šeimos žmogus. Mudu gyvenimas suvedė per vaikus – taip jau sutapo, kad abiejų šeimos augina po tris atžalas. Mūsų bičiulystė prasidėjo nuo kaimynystės. Nuo pirmųjų pažinties su juo akimirkų supratau, kad su šiuo žmogumi man pakeliui.“
Taikliai E.Plaušką, kaip vadovą, charakterizuoja ir SIA „Dotnuvos projektai“ direktorius, DP antrinės įmonės Latvijoje vadovas Valdas Balčiūnas: „Jei kalbėsime apie pavaldinio ir generalinio direktoriaus santykius, didžiulis pranašumas yra tai, kad bendraudamas su šiuo žmogumi nejunti įtampos. Iš jo, kaip vadovo, sklinda lengvumas ir pozityvumas, kartkartėmis – geras humoro jausmas.“
Iš pirmo žvilgsnio ramaus ir santūraus žmogaus įspūdį darantis E.Plauška neslepia: ekscentriškumas jam išties svetimas, tačiau ramumas – apgaulingas. „Aš pats tai sieju su tolerancija ir pasitikėjimu aplinkiniais, tačiau kai kalba pasisuka apie įmonės siekius ir rezultatus, būti antram man nepriimtina. Mano siekis – maksimumas“, – dėsto verslininkas.

Reikalavimai – dideli

E.Plauškos nuomone, „Dotnuvos projektų“ sėkmę iki šiol lemia keli veiksniai: stipri ir lojali įmonės darbuotojų komanda, patraukli ir kokybiška produkcija bei nepriekaištinga įmonės kultūra.
„Ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos žemės ūkio rinkoje esame vieni geidžiamiausių darbdavių (darbuotojus motyvuoja patraukli darbo užmokesčio sistema: mokami atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį), todėl rasti darbuotojų nėra sudėtinga. Tai, kas iki šiol pasiekta, įpareigoja ir neleidžia užsnūsti – būtina išlaikyti jau esamą lygį“, – užsibrėžtus tikslus vardija E.Plauška.
Nuo Vilniaus iki Dotnuvos, kurioje įsteigtas sėklų fabrikas, pašnekovas važiuoja apie dvi valandas. Po Lietuvą išsidėsčiusius ir Baltijos šalyse įsikūrusius įmonės filialus generalinis direktorius lanko gana dažnai, tačiau, kaip pats juokauja, samdyti vairuotojo ir toliau neketina. Tolimos kelionės – E.Plauškos aistra.
Lietuvoje ir Baltijos šalyse žemės ūkio klientams sėklas, techniką bei servisą ir grūdų elevatorius siūlanti įmonė bent jau artimiausiu metu smarkiai plėstis į Vakarų Europą neketina. „Pirmiau norisi sustiprinti pozicijas Latvijoje ir Estijoje, o tada imsime žvalgytis toliau, bet taip pat ne per toliausiai“, – atskleidžia įmonės vadovas.
Tiesa, čia svarbu priminti, kad prie “Dotnuvos projektų” iškilimo ir suklestėjimo, taip pat prie patekimo į vertingiausių Lietuvai įmonių sąrašą daug prisidėjo ir ankstesni vadovai bei savininkai – Rimantas Dapkus ir Rimvydas Brazauskas.
„Būtent jie darniam darbui subūrė bendro tikslo siekiančią, savo darbą išmanančią profesionalų komandą. Kiekvienas iš mūsų džiaugiasi galėdamas bent maža dalimi prisidėti prie įmonės vertės kūrimo“, – teigia generalinio direktoriaus padėjėja Aušra Puidokienė, džiaugdamasi, kad ir naujajam vadovui svarbūs kolektyvo tarpusavio santykiai bei sveika darbinė atmosfera.
Ir senieji įmonės darbuotojai, ir ankstesni savininkai dar mena laikus, kai įmonėje dirbo vos penki žmonės, tačiau pastaraisiais metais „Dotnuvos projektai“ sparčiai išaugo ir išsiplėtė. Šiandien įmonėje dirba 185 žmonės. Įmonės pelnu džiaugiasi ne tik jos darbuotojai, bet ir miestelio bendruomenė: įmonė aktyviai investuoja į vietinės infrastruktūros gerinimą, nešykšti lėšų labdarai ir socialiniams projektams (šiemet skyrė 266 tūkst. Lt).

Per artimiausius keletą metų daugiausiai nekilnojamojo turto projektų bus plėtojama Vilniuje, kur iškils ir dangoraižių, ir naujų daugiabučių kvartalų.

Atsigaunant nekilnojamojo turto (NT) rinkai, statybininkai ir NT projektų plėtotojai ima ne tik iš stalčių traukti prieš krizę parengtus planus, bet ir braižyti naujus. Tiesa, per artimiausius penkerius–septynerius metus įmonės daugiausiai į NT objektus investuos Vilniuje. Kituose miestuose jokių didelių statybų, galima sakyti, neplanuojama, tik Kaune ir Klaipėdoje išdygs vienas kitas daugiabutis ar biurų pastatas.
„Sostinėje NT rinka daugiau ar mažiau visą laiką aktyvi ir šis aktyvumas neturėtų mažėti, o kaip bus Kaune ar Klaipėdoje, priklausys nuo valstybės regioninės politikos – ar valstybė skatins investicijas kituose miestuose, ar tik sostinėje. Jei į kitus miestus ateis investicijų, bus gamyklų, kursis naujos darbo vietos, bus aktyvi ir NT rinka. Tai tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, Vilniuje šiemet plėtojama 30 skirtingų daugiabučių namų projektų, o Kaune ir Klaipėdoje kartu sudėjus – tik 10“, – komentuoja „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.
Taigi per artimiausius penkerius metus verslas pasiryžęs drąsiai keisti bent jau Vilniaus veidą – namų vaiduoklių vietoje turėtų iškilti dangoraižiai, o piktžolėmis apaugusiose visų pamirštose teritorijose kurtis daugiabučių kvartalai. Tiesa, šį kartą verslininkai jau atsargesni – kalbėdami nuolat pabrėžia, kad toli į priekį neplanuoja, o ir pasakodami apie tų kelerių metų perspektyvą galvos dėl suplanuotų projektų nededa ir tikina, kad viskas priklausys nuo situacijos rinkoje.
“Konkrečių planų turime dvejų–penkerių metų laikotarpiui. Ilgesniam laikui neplanuojame, nes rinka keičiasi, todėl tokių planų sudarymas nėra tikslingas“, – pabrėžia NT projektų plėtojimo bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.
Savaitraštis „Veidas“ apklausė didžiausias NT projektų plėtojimo bei statybos bendroves ir sudarė didžiausių per artimiausius penkerius metus planuojamų NT projektų sąrašą.

Buvusios gamyklos virs daugiafunkciniais kvartalais

Iki 2020 m. antram gyvenimui turėtų prisikelti keletas apleistų ir pamirštų buvusių gamyklų teritorijų Vilniuje – jos turėtų virsti visiškai naujais daugiafunkciniais kvartalais, kur šalia daugiabučių namų veiks prekybos centrai, viešbučiai, bus įrengti verslo centrai. Šie nauji kvartalai įsikurs patraukliose vietose – netoli centro, prie miesto parkų ar upės.
S.Vagonio skaičiavimais, vienas didžiausių būsimų NT projektų sostinėje – buvusios “Velgos” suvirinimo gamyklos teritorijos pritaikymas prekybai, pramogoms, biurams ir gyvenamajai erdvei. Šioje teritorijoje šalia Vingio parko turėtų iškilti ir antrasis sostinės „Akropolis“. Anksčiau skelbta, kad projekto, į kurį vien „Akropolis Group“ investuotų 600 mln. Lt, bendra suma siektų iki 1,5 mlrd. Lt, tačiau planus pakoregavo krizė ir naujųjų sąmatų „Akropolis“ dar neatskleidžia.
„Pasikeitusi ekonominė situacija ir konkurencinė aplinka paskatino mus iš esmės peržiūrėti „Velgos“ projekto apimtis. Iš naujo vertiname, kokio dydžio prekybos ir pramogų centras čia galėtų rastis, kokie dar NT plėtojimo projektai galėtų būti įgyvendinami“, – šykščiai komentavo „Akropolis Group“ plėtros departamento vadovas Arvydas Tyla.
Kitas vienas didesnių NT projektų sostinėje – buvusios “Skaiteks” gamyklos teritorijoje kuriamas daugiafunkcinis Senamiesčio rajonas „Paupys“. Į šį netoli Vilnelės ir Užupio statomą kvartalą įmonė „PST investicijos” planuoja investuoti apie 350 mln. Lt. Kaip informavo „PST investicijos“ direktoriaus pavaduotojas Audrius Globys, 2012 m. buvo baigtas teritorijos detalusis planas, o 2013–2014 m. – griaunami pastatai, valoma teritorija ir statoma infrastruktūra (inžineriniai tinklai, gatvės, viešosios erdvės, tvarkoma Vilnios pakrantė, įrengiant joje dviračių ir pėsčiųjų takus). „2014–2018 m. rajone atsiras šeši kvartalai. Jame bus pastatyta apie 65 tūkst. kv. m. bendro ploto įvairios paskirties NT. „Paupyje“ planuojame pastatyti butų, biuro pastatą, viešbutį, vaikų darželį ir komercinių patalpų“, – planais dalijasi A.Globys.
Kiti planuoti didžiausi NT projektai sostinėje, pasak S.Vagonio, kol kas “pakibę” ir neaišku, kuo baigsis pirminiai ketinimai ir ar jie bus įgyvendinti. Pavyzdžiui, 2006 m. į “Žalgirio” stadiono teritoriją (kartu su Sporto rūmais) Ūkio banko investicinė grupė planavo investuoti 500 mln. eurų (1,7 mlrd. Lt), tačiau šis projektas taip ir nepradėtas įgyvendinti. O buvusioje įmonės “Vilniaus specialusis autotransportas” teritorijoje Šnipiškėse prieš krizę planuota plėtoti naują gyvenamąjį-komercinį kompleksą “Soho” ir investuoti apie 250 mln. Lt, tačiau vėliau tokios kalbos pritilo.
„Manau, kad “Žalgirio” stadiono teritorijos paskirtis anksčiau ar vėliau turėtų būti keičiama, nes tai patraukli vieta. O „Soho“ projektas abejotinas, nes buvo pristatytas bumo metu, tad suplanuota koncepcija, bijau, neatitinka dabartinių rinkos poreikių. Gal šie projektai bus įgyvendinti mažesniais masteliais“, – prognozuoja S.Vagonis.

Kodėl vieni Lietuvos regionai vystosi ir gražėja daug sparčiau nei kiti, kodėl juose nemažėja gyventojų, kodėl jie pritraukia daugiau investuotojų? Viską, pasirodo, lemia trys dalykai: ar šis regionas atrado, kuo yra išskirtinis, ar jo valdžia turi daug idėjų bei iniciatyvumo ir ar jo bendruomenė aktyvi bei pati nori gerinti savo gyvenimo kokybę.

“Pirmiausia reikia svajonės ir idėjos, tada reikia pinigų, o jau tada galima tikėtis proveržio. O jei nėra nei svajonių, nei idėjų, tai ir tikėtis nieko neverta”, – neabejoja Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, pats ne tik savo idėjomis, bet ir jų įgyvendinimu visą Lietuvą stebinantis jau dvylika metų.
Naujausia jo idėja – Druskininkuose prie vandens atrakcionų parko įrengti dar vieną uždarą areną su dirbtine jūra ir paplūdimiu, kuri veiktų ištisus metus. “Kai bus gražus, saulėtas oras, stiklinis stogas nuvažiuos ir žmonės galės degintis, o kai bus apniukę, poilsiautojai galės mėgautis vandens voniomis ir žaisti paplūdimio tinklinį”, – aiškina R.Malinauskas.
“Veidas” nusprendė pasidomėti, kokias idėjas puoselėja kitų miestų ir rajonų centrų vadovai ir kokius projektus planuojama įgyvendinti skirtinguose Lietuvos regionuose.
Kaip paaiškėjo, kitur fantazija šiek tiek skurdesnė, bet svarbiausia, kad jos vis dėlto esama: taigi vieni planuoja naujus kongresų, konferencijų ir koncertų rūmus, antri – daugiafunkcį žiemos sporto kompleksą, o treti – karjerų pritaikymą turizmui ir rekreacijai (išsamenį planuojamų projektų vaizdą galite matyti lentelėje). Galbūt ketvirtadalis jų netaps tikrove, bet be jų apskritai nieko nebūtų.
Beje, įdomios idėjos, projektai traukia ir investuotojus. Šį pavyzdį puikiai iliustruoja Palanga, kurioje šiemet pradėjo veikti vaikų žaidimų parkas, pradėta statyti sporto salė su universalia danga, šalia kitąmet bus atidarytas 8 tūkst. kv. m SPA pastatas su viešbučiu, maitinimo bei konferencijų erdvėmis. Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Palanga sudomino dar ir turtingą investuotoją iš užsienio, kuris apleistoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie “Statoil” degalinės miestui pastatys naują didžiulę autobusų stotį, o šalia jos – maždaug 4 tūkst. kv. m ploto prekybos ir pramogų centrą. Be to, dar ir finansuos šalia būsimo komplekso esančios Vėžių gatvės dalies rekonstrukciją.
Šie pavyzdžiai rodo, kad galimybių stipriai keistis turi ne tik Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, bet ir kiti Lietuvos regionai. Tad kaip jiems sekasi ir kas jiems galėtų padėti?

Svarbiausia – naujos darbo vietos

Chemijos mokytoja dirbanti dviejų vaikų mama Jurgita Ragauskienė Zarasų rajone gyvena jau trylika metų. Jos žodžiais, per tuos metus Zarasai smarkiai pasikeitė: miestas išgražėjo, buvo restauruotas parkas, atsirado baseinas, esama įvairiausių renginių. Taigi veiklos Zarasuose tikrai netrūksta. Šeimoms su vaikais – taip pat. Vienintelis šio miesto trūkumas – darbo vietų stygius. Todėl, pasak moters, norėdami išlaikyti jaunus žmones miesto valdžios vyrai turėtų daugiau galvoti apie naujų darbo vietų kūrimą.
Pasidomėjus, kokius projektus Zarasų savivaldybė artimiausiais metais ketina įgyvendinti, paaiškėjo, kad jos užmojai gana platūs. 2008 m. Zarasams buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas, todėl siekdama veiksmingiau panaudoti turizmo išteklius Zarasų miesto valdžia planuoja plėtoti turistų traukos centrus: ketinama atnaujinti paplūdimį, sutvarkyti apžvalgos rato skverą ir net įrengti kalnų slidinėjimo trasų bei snieglenčių parką.
Dviračio zarasiškiai neišradinėja – pasirodo, dar 1937 m. šiame mieste veikė pirmasis Lietuvoje žiemos sporto centras su tramplynu, skirtu šuoliams su slidėmis. Pasak savivaldybės atstovų, visi planuojami projektai ne tik skatins turizmą, bet ir leis sukurti naujų darbo vietų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos skyriaus vadovas dr. Donatas Burneika neabejoja: Zarasai potencialo tapti turistų traukos objektu tikrai turi. Tik pabrėžia, kad slidinėjimo trasos – sunkiai atsiperkanti investicija, juk slidinėjimo sezonas Lietuvoje nėra ilgas. Todėl tokių projektų verslininkai paprastai nesiima. Juos įgyvendinti realu tik gavus ES lėšų, kai savų pinigų pridėti reikia ne daugiau nei penkiolika procentų. Jeigu būtų kitaip, greičiausiai mūsų šalyje tokių trasų būtų gerokai daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Per pastaruosius porą dešimtmečių informacinės technologijos ir internetas pasaulį pakeitė neatpažįstamai. Pažvelkime, kaip šie veiksniai pakeitė Lietuvą ir kaip mes pakeitėme IT?

Teliko pora savaičių, kai Lietuvoje bus visiškai išjungta analoginė antžeminė televizija ir pereita prie skaitmeninių transliacijų, – tai nemažus pokyčius šalies vartotojams reiškiantis projektas, kurio sėkmę įvertinti galėsime tik po kelerių metų. Nepaisant to, kad televizijos transliacijų skaitmeninimas yra žingsnis į priekį, kyla klausimas, ar nevertėtų žengti į priekį dviejų žingsnių, – juk televiziją transliuoti galima būtų ir mobiliuoju internetu, kai šio skvarba šalyje gana didelė.
Iš tiesų IT srityje progresas dažnai vyksta eksponentiškai, o ne tiesiškai, todėl sudėtinga numatyti, kurios technologijos „iššaus“, o kurios užges, dorai taip ir neištobulintos. Juk retas aktyviai besinaudojusiųjų kompiuteriais ir internetu prieš keliolika metų tuo metu galėjo nuspėti daugumą didžiausių IT sritį neatpažįstamai pakeisiančių technologijų ar įvykių. Tarkime, „Google“ iš naujo sukūrė internetinę paiešką, elektroninį paštą bei dar keletą svarbių paslaugų, „Amazon“ įsuko internetinę prekybą, „Facebook“ parodė, kaip turi veikti tikras socialinis tinklas, „Apple“ padarė revoliuciją, sukurdama išmanųjį telefoną ir planšetinį kompiuterį, bei perkūrė prekybą skaitmeniniu turiniu, „YouTube“ iš esmės pakeitė mūsų suvokimą apie filmus internete.
Ir nors lietuviai negali pasigirti tokiais didelio masto projektais ar produktais, vis dėlto per pastaruosius keliolika metų turėjome savo šalyje keletą tikrai reikšmingų IT įvykių, kurie palietė beveik kiekvieno piliečio kasdienybę ir pakeitė mūsų įpročius. Juk šiandien Lietuva pasaulyje pirmauja pagal šviesolaidinio interneto skverbtį, esame ketvirti pagal interneto spartą, mūsų šalyje ypač gerai veikia internetinės bankininkystės paslaugos. Be to, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, beveik visos įmonės su valstybės institucijomis bendrauja internetu.
Deja, yra ir kita medalio pusė: lietuviai nenoriai perka prekes internetu, jaučiama didžiulė rinkos atskirtis, dėl kurios šalyje filmai, muzika bei kitoks skaitmeninis turinys dažniausiai pirataujamas, lietuviams sunkiai sekasi kurti programinę įrangą, o rizikos kapitalas, galintis remti naujus produktus, vis dar žengia pirmuosius žingsnius.
Tad nors skaitmeniniai keliai nutiesti, juos dažniau išnaudojame turinio vartojimui (nelegaliam), o ne jo kūrimui. Todėl „Veidas“ bandė pažvelgti atgal ir įvertinti, kokie lietuviški IT projektai bei įvykiai gali būti laikomi reikšmingiausiais ir svarbiausiais kiekvienam iš mūsų. Taip pat bandėme suprasti, kodėl IT srities technologijos šalyje vystėsi būtent taip, o ne kitaip, ir ko šiandien trūksta, kad to proveržio būtų daugiau.

Ilgo kelio pradžia regionuose

Priminsime, kad prieš dešimtį metų buvo inicijuotas nemažai naudos visuomenei davęs viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo projektas – aljansas „Langas į ateitį“. Jame savo jėgas suvienijo „Omnitel“, „Lietuvos telekomas“ (dabar “Teo”), „Alna“, „Sonex“ (dabar ATEA), SEB bankas, „Hansabankas“ (dabar „Swedbank“) bei šalies savivaldybės. Įgyvendinant projektą buvo pradėti steigti vieši interneto prieigos taškai, apmokomi bibliotekininkai bei organizuojami gyventojų mokymai, kaip naudotis internetu, skirti kompiuteriniam raštingumui didinti.
Vėliau aljanso pradėtą veiklą pratęsė ES remiamos PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programos finansuojamas projektas „Viešųjų interneto prieigos taškų steigimas kaimiškose vietovėse“. Galutinis rezultatas – 2008-aisiais interneto taškų tinklas apėmė jau per 800 interneto prieigos vietų, dažniausiai regionų bibliotekose arba mokyklose. „Šis aljansas padarė fantastišką darbą. Paprasti žmonės, iki tol baiminęsi technologijų, išmoko jomis naudotis, daug kam ir darbą padėjo susirasti“, – prisimena Antanas Zabulis, bendrovės „Omnitel“ vadovas.
Interneto “knygnešiu” Lietuvoje tapo ir bendrovės „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas – jo ir žmonos Melindos fondo inicijuotas projektas „Bibliotekos pažangai“ internetą atvedė į dar 1276 bibliotekas. „Jei neklystu, šiandien Lietuvoje kas aštuonis kilometrus galime rasti po biblioteką, kurioje nemokamai galima prisijungti prie interneto bei gauti konsultaciją“, – pabrėžia Andrius Plečkaitis, asociacijos „Infobalt” inovacijų vadovas.
Tiesa, kai kurie „Veido“ pašnekovai pastebėjo, kad iki šiol neišspręstas vienas svarbus minėtų projektų aspektas: bibliotekos, kuriose yra interneto prieiga, dirba įprastu darbo laiku, tad jų paslaugomis naudotis patogiausia nebent tik moksleiviams ir senjorams. Todėl bibliotekoje stovintis kompiuteris, kuris patogiausiu metu, vakare po darbo, yra užrakinamas, – ne pats išmintingiausias ir patogiausias pasirinkimas.
Pasak “Veido” pašnekovų, kita kompiuterių ir interneto skverbtį į lietuvių namus paskatinusi iniciatyva buvo mokesčių lengvata kompiuteriams įsigyti ir internetui įsivesti, galiojusi ketverius metus nuo 2004-ųjų. Per visą šį laikotarpį tokia lengvata pasinaudojo beveik pusė milijono pirkėjų, kai kurie net po kelis kartus. „Šio projekto postūmis buvo didžiulis – tuo metu ypač daug Lietuvos šeimų įsigijo pirmuosius savo kompiuterius, ir netgi su legalia operacine sistema“, – pabrėžia IT srities ekspertas ir tinklaraštininkas Džiugas Paršonis, su liūdesiu pridurdamas, kad visi išvardyti projektai baigėsi, ir apie jokį panašių idėjų tęstinumą net nėra kalbama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ir Lietuvos, ir Lenkijos pusėje „LitPol Link“ projekto plėtotojai tikina, kad 2015-ųjų pabaigoje elektros jungtis pradės funkcionuoti.

Lenkijos pusės interesas dalyvauti „LitPol Link“ elektros perdavimo jungties projekte anksčiau dažniausiai būdavo grindžiamas dviem argumentais: galimybe ateityje tiesiogiai pirkti Visagino AE gaminamą energiją ir galimybe pasinaudoti iš ES infrastruktūros ir aplinkos programų gauta 213 mln. eurų parama, skirta Šiaurės Rytų Lenkijos elektros perdavimo tinklų plėtrai. Šiam regionui, kuris dėl nedidelio gyventojų tankumo ir kuklios pramonės tebeturi palyginti menkai išplėtotą, neužžiedintą elektros tinklą ir dėl to neretai nukenčia nuo avarijų po smarkesnių audrų ar pūgų, tai labai patraukli galimybė.
Dabar, kai Lenkijos dalyvavimas Visagino AE projekte pakibęs ant plauko, šios šalies energetikos atstovai teigia, kad „LitPol Link“ ir Lietuvoje ketinama statyti atominė elektrinė – du autonomiški, vienas su kitu nesusiję projektai. „Pagrindinis „LitPol Link“ tikslas yra sujungti Baltijos šalių, tai yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos, elektros energijos rinkas su žemyninės Europos rinka“, – neseniai komentavo Lenkijos perdavimo sistemos operatoriaus „Polskie Sieci Elektroenergetyczne Operator S.A.“ valdybos pirmininkas Henrykas Majchrzakas.
Panašiai teigė ir praėjusią savaitę Vilniuje viešėję „LitPol Link“ lenkiškosios dalies techninio projektavimo, poveikio aplinkai vertinimo ir projekto plėtojimo konkursą laimėjusio konsorciumo atstovai. Piotras Molskis, „Energoprojekt Krakow S.A.“ bendrovės prezidentas, pirmiausia pabrėžė, kad būsimąja jungtimi siekiama kurti bendrą elektros energijos rinkos erdvę, o tai naudinga ir Lenkijai, ir Lietuvai. Bendrovės „Eltel Networks Rzeszow S.A.“ valdybos pirmininkas Piotras Grochala pridūrė, kad esant poreikiui atsiras galimybė tiekti elektros energiją iš Lenkijos į Lietuvą ar iš Lietuvos – į Lenkijos elektros perdavimo sistemą. Šiaurės Rytų Lenkijos regionas turi vienintelę elektrinę Ostrolenkoje, todėl šansas kilus avarinei situacijai pasitelkti Lietuvos elektros sistemos generatorius būtų išties vertingas.
„Pasitelkus „LitPol Link“, „NordBalt“ ir jau veikiančią Lenkijos elektros jungtį su Švedija, siekiama sukurti naują Lenkijos ir Baltijos valstybių elektros energijos Baltijos žiedą“, – pabrėžė P.Grochala.

Derybos su tūkstančiu žemės savininkų

Tarptautinis koncernas „Eltel“, kurio vadovybė reziduoja Helsinkyje, savo veiklą koncentruoja dviejose srityse: elektros tinklų ir telekomunikacijų. Elektros tinklų srityje Lenkijoje veikia trys koncerno bendrovės, turinčios maždaug 800 darbuotojų: tai „Eltel Networks Rzeszow“, „Energoprojekt Krakow“ ir „Eltel Networks Olsztyn“. Bendra šių kompanijų metinė apyvarta sudaro 350–400 mln. zlotų (apie 100 mln. eurų). Jų konsorciumas, vienas stambiausių aukštos įtampos elektros tinklų plėtojimo rinkos veikėjų Lenkijoje, ir darbuojasi projektuojant bei vystant būsimąją 113 km ilgio „LitPol Link“ elektros perdavimo jungties dalį nuo Elko miesto elektros pastotės iki Lenkijos ir Lietuvos pasienio.
„LitPol Link“ atveju konsorciumo užduotis – parengti visą jungčiai statyti reikalingą techninę ir žemės sklypų servitutų nustatymo dokumentaciją iki leidimo jungties statybai gavimo imtinai. Kontrakto kaina – maždaug 80 mln. zlotų, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, į šią kainą įeina ir kompensacijos privatiems savininkams už jungčiai statyti reikalingus žemės sklypus. Maždaug 90 proc. linijai tiesti reikalingos žemės yra privati nuosavybė. Iš maždaug tūkstančio privačių savininkų būtina gauti jų valdomų 1,5 tūkst. žemės sklypų dalinį servitutą. Dauguma žemės yra žemės ūkio paskirties, tik keliuose ruožuose priartėjama prie Suvalkų ar Elko miestų teritorinės ribos.
„Eltel Networks Rzeszow S.A.“ valdybos pirmininkas pabrėžia, kad kompensacija žemės savininkams už sklypo dalį, reikalingą elektros linijai ir jos 70 m pločio apsauginiam koridoriui, materialine verte prilygsta žemės įsigijimo sandoriui, nors žemės ūkio veiklai didesnių apribojimų neįvedama. Žinoma, gyvenamoji statyba elektros linijos apsauginėje zonoje neleistina. Tuo atveju, kai dėl servituto nepavyksta susitarti gražiuoju, priimamas administracinis sprendimas, kurį žemės sklypo savininkas gali skųsti teisme. Tačiau teisminių ginčų nebūna daug: dažniausiai paskutiniame etape, prieš keliaujant į teismą, kompromisas su savininkais vis dėlto pasiekiamas.
„Daugiausiai problemų kelia aplinkosaugos reikalavimai, nes „LitPol Link“ jungtis Lenkijoje bus tiesiama jautrioje šiuo požiūriu teritorijoje. Pavyzdžiui, elektros linijos tiesėjams teks įveikti Rospudos upelio slėnį, kuris yra „Natura 2000“ reikalavimais saugoma teritorija. Tačiau linijos atramas statysime už draustinio ribų, virš jo kabos tiktai elektros laidai. Panašiai elgiamasi ir valstybiniuose miškuose, todėl kirtimų apimtys bus minimalios“, – pasakoja P.Grochala.
Kitų metų pabaigoje Lenkijoje numatoma skelbti „LitPol Link“ lenkiškosios dalies statybų rangovo, vykdysiančio konkrečius projektuotojų numatytus darbus, konkursą. „LitPol Link“ valdybos pirmininkas Jaroslawas Niewierowiczius teigia, kad artimiausiu metu bus pasirašoma sutartis su Elko miesto skirstyklos statybos rangovu, kuris konkurso būdu jau yra pasirinktas. „Lenkijos pusėje vyksta ir kiti darbai, reikalingi tam, kad „LitPol Link“ jungtis galėtų pradėti veikti 2015-ųjų pabaigoje. Statomos elektros linijos nuo Elko iki Lomžos su skirstykla Lomžoje ir nuo Ostrolenkos iki Narevo per Lomžą su skirstyklomis Nareve ir Ostrolenkoje“, – pasakoja J.Niewierowiczius.
Kiti šiuo metu Lenkijoje plėtojami elektros energetikos projektai – tai trečiosios Lenkiją su Vokietija jungiančios linijos tiesimas, šiuo metu neveikiančios 750 kV linijos, jungiančios Lenkiją su Ukraina, atnaujinimas, keleto dujomis kūrenamų modernių elektros jėgainių, ateityje galbūt deginsiančių Lenkijoje išgautas skalūnų dujas, ir, žinoma, savos atominės elektrinės statyba. Priešingai nei Lietuvoje, Lenkijoje pastaraisiais metais stebimas elektros energijos vartojimo didėjimas: praėjusią žiemą šalyje pasiekta rekordinė 27 GW momentinė paklausa. Ir nors elektros sistema šias apkrovas atlaikė ir nieko bloga nenutiko, kaimynų energetikai iš to padarė išvadas.

Statybos vyks lygia greta

O kaip darbai juda Lietuvos pusėje? J.Niewierowiczius dėsto, kad pernai pavyko patvirtinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir specialųjį planą, nustačiusį tikslią būsimosios linijos trasą. Dėl servituto jau susitarta su dauguma žemės sklypų savininkų. „Liko tik tie, su kuriais dėl įvairių priežasčių buvo neįmanoma susitarti. Tai visų pirma sklypai, kurių paveldėtojai nesusitvarkę nuosavybės dokumentų arba mirusių savininkų turto paveldėtojai apskritai nėra žinomi. Jei nepavyksta atrasti palikuonių, tokius sklypus pirmiausia turi oficialiai perimti valstybė. Bet tokių atvejų telikę ne daugiau kaip penki. Aišku, yra ir nesutikusių su siūloma kompensacija žemės savininkų: jiems servitutas buvo nustatytas administraciniu Nacionalinės žemės tarnybos aktu“, – tvirtina „LitPol Link“ valdybos pirmininkas. Lietuvos teritorijoje jungčiai statyti iš viso reikalinga beveik pusė tūkstančio žemės sklypų servitutų.
Vasario mėnesį Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ pasirašė sutartį su konkursą laimėjusiu Alytaus transformatorių pastotės rekonstrukcijos techninio projekto rengėju. Juo tapo tarptautinis konsorciumas, kuriame dalyvauja „URS Polska“, „Energetikos projektai“ ir bendrovės „URS Scott Wilson Ltd.“ filialas Lietuvoje. Šis konsorciumas ateinančių metų sausį turės pateikti 330 kV skirstyklos rekonstrukcijos techninį projektą, technines specifikacijas rangos darbams pirkti, geologinius, geodezinius ir archeologinius tyrimus, gauti statybos leidimą, prižiūrėti statinio projekto vykdymą. Sutarties vertė – beveik 1,3 mln. Lt.
Tuo metu konkursas dėl teisės projektuoti, gaminti ir statyti šioje transformatorinėje stovėsiantį nuolatinės srovės intarpą tebevyksta. Jame varžosi trys potencialūs unikalios įrangos gamintojai: tarptautinė energetikos kompanija “Alstom Grid”, Švedijos energetikos ir automatikos technologijų bendrovė ABB ir Vokietijos grupė “Siemens”. Jos visos pakviestos iki liepos mėnesio pabaigos teikti pirminius techninius ir finansinius pasiūlymus. Nugalėtojas turėtų paaiškėti rudenį, o laimėto kontrakto kaina greičiausiai viršys 100 mln. Lt.
Alytaus transformatorių pastotės įrengimas laikomas vienu svarbiausių ir techniškai sudėtingiausių darbų ruošiantis Lietuvos elektros perdavimo sistemos jungčiai su Lenkija. Ateityje, kai Lietuvos elektros perdavimo sistema bus parengta sinchroninei veiklai žemyninės Europos tinkle (KET), tą patį nuolatinės srovės intarpą numatoma panaudoti asinchronine tapsiančiai Lietuvos ir Baltarusijos energetikos sistemų jungčiai.
Beje, neseniai išrinktas Baltijos valstybių integracijos į ES vidaus elektros rinką ir tam būtinų jungčių įrengimo galimybių studijos rengėjas. Juo tapo mažiausią kainą tarptautiniame konkurse pasiūliusi Švedijos bendrovė „Gothia Power AB“, su kuria gegužės pradžioje ketinama pasirašyti oficialią sutartį. Studija, kuri turėtų būti pateikta iki 2013 m. rudens, numatys ir preliminarias KET sinchroninės zonos plėtros sąnaudas. Pati studija kainuos beveik 1,25 mln. eurų, pusę sumos padengs ES skiriama parama transeuropinių energetikos tinklų (TEN-E) projektams finansuoti. Likusią sąnaudų dalį lygiomis dalimis prisiims Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros perdavimo sistemų operatoriai.
Ar „LitPol Link“ jungties pakaks efektyviai Baltijos šalių ir Vakarų Europos elektros perdavimo sistemų „apytakai“ užtikrinti? „1000 MW jungtį vertinčiau kaip rimtą pirmąjį žingsnį. Tokia galia sugebės užtikrinti solidžią dalį Lietuvos, tačiau tik apie 1 proc. Lenkijos elektros energijos poreikio. Suprantama, jos reikšmė Lietuvos pusei bus gerokai didesnė“, – vertina J.Niewierowiczius.
O kada „LitPol Link“ statytojai pagaliau žengs į Lietuvos miškus ir laukus? „Panašiai kaip ir Lenkijoje, statybų rangovo konkursą žadama skelbti 2013 m. pabaigoje. Nors Lietuvos teritorijoje drieksis dvigubai trumpesnė linijos atkarpa, darbai vyks lygia greta Lietuvoje ir Lenkijoje“, – tvirtina „LitPol Link“ valdybos pirmininkas.

Moderniausi šių laikų moksliniai projektai skamba taip, lyg būtų pasiskolinti iš mokslinės fantastikos romanų. Beje, panašiai fantastiškai atrodo ir kiekvieno jų kaina.

Prieš keletą metų Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijoje pradėjusiame veikti didžiajame hadronų greitintuve (angl. Large Hadron Collider, LHC) jau atlikta keli šimtai eksperimentų. Šių metų pabaigoje greitintuvą ketinama sustabdyti ir patobulinti: 2015-aisiais vėl pradėsiantis veikti LHC turėtų būti 14 proc. galingesnis, o jo detektoriai – jautresni, šie patobulinimai turėtų triskart padidinti gaunamų duomenų kiekį.
LHC laikomas vienu brangiausių mokslinių projektų: apytiksliais skaičiavimais, jam išleista daugiau nei 9 mlrd. JAV dolerių. Tai pats galingiausias sunkiųjų dalelių (protonų ir neutronų) greitintuvas pasaulyje, kuriame vykstančių minėtų dalelių priešpriešinių susidūrimų metu gimsta tūkstančiai naujų, dar netyrinėtų dalelių. Šios dalelės, jų atsiradimo procesai bei kita detektorius pasiekianti informacija turėtų patvirtinti bei patikslinti šiandien fizikų teoretikų bendrai pripažįstamą pasaulio sandaros ir veikimo modelį.
Deja, kol kas LHC eksperimentų metu neužfiksuota daugiausiai dėmesio pritraukianti dalelė – Higso bozonas, kartais spekuliatyviai vadinama „dieviškąja dalele“. Aiškinant paprastai, ši hipotetinė dalelė turėtų pernešti masės vienetą, panašiai kaip elektronai perneša elektros krūvio vienetą, taigi pagal drąsiausias prognozes Higso bozonas leistų žmonijai daug geriau suprasti (ir galbūt valdyti) gravitacijos sąveiką.
LHC ir taip sulaukia daug dėmesio, tačiau šiandien pasaulyje planuojami bei  rengiami ir kiti grandioziniai moksliniai eksperimentai, kurie turėtų dar labiau pagilinti žinias apie mus supančią visatą, gamtą ir mikrokosmosą.

Radijo akys danguje

„Senukas“ Hablo kosminis teleskopas labiau tinkamas gražiems atvirukams su kosmoso gelmių vaizdais daryti – toks įspūdis gali kilti pažvelgus į šiandien statomus du moderniausius pasaulio teleskopus.
Vienas jų – tiesioginis Hablo „įpėdinis“ Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWKT), kuris kol kas dar yra Žemėje. Po pastarųjų metų NASA biudžeto karpymo bei daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programos uždarymo šis teleskopas tapo pačiu ambicingiausiu ir brangiausiu šios agentūros projektu. JWKT pradėtas projektuoti 1996-aisiais, o į orbitą jį planuojama paleisti tik 2018 m. – projekto sąmata siekia apie 8,7 mlrd. dolerių.
Webbo teleskopo veidrodžio, pagaminto iš auksu padengto berilio, plotas bus penkis kartus didesnis nei Hablo, tiesa, naujasis teleskopas „stebės“ infraraudonąją iš kosmoso atsklindančios šviesos spektro dalį. Tai leis teleskopui geriau matyti pro kosminių dulkių debesis, stebėti ne tokius ryškius kaip žvaigždės dangaus kūnus, pavyzdžiui, kitas planetas, tarpžvaigždinę medžiagą, prigesusias žvaigždes, kometas. Na, ir, žinoma, labai toli esančias žvaigždes, kurios yra dar labai jaunos, – taip mokslininkai daugiau sužinos apie visatos formavimąsi po Didžiojo sprogimo.
Kitas ne mažiau didelis projektas pradėtas įgyvendinti pernai metų pabaigoje, o jo pavadinimas trumpinamas iki gražaus moteriško vardo ALMA (angl. Atacama Large Millimeter/submillimeter Array). Tai Čilėje esančioje Atakamos dykumoje, 5 km aukštyje, montuojamas radijo teleskopų rinkinys, sudarytas net iš 66 „antenų“, kurių diametras – 12 ir 7 metrai. Tai brangiausias ant žemės statomas teleskopas, kurio galutinė sąmata viršija 1,3 mlrd. dolerių. ALMA projektą, pradėtą apie 1998-uosius, planuojama baigti 2013-ųjų pradžioje.
Radijo teleskopams trukdo bet kokie atmosferiniai reiškiniai, todėl šis teleskopas statomas taip aukštai virš jūros lygio, be to, ekstremaliai sausoje Atakamos dykumoje. Visi 66 teleskopai nebus stacionarūs, o galės būti išdėlioti įvairiomis konfigūracijomis – nuo 150 metrų iki 16 kilometrų skersmens, iš jų gaunami signalai sudarys bendrą stebimos kosmoso vietos vaizdą.
ALMA stebimas elektromagnetinių bangų spektras leis „pažvelgti“ dar giliau nei Webbo teleskopas – pamatyti ypač šaltas ir toli esančias kosmoso vietas, tarkim, šaltus ir tamsius dujų debesis, iš kurių laipsniškai formuojasi žvaigždės. „Šiuo teleskopu galėsime stebėti planetų susidarymą, tirti astrochemijos procesus ir pamatyti šviesą iš jauniausių visatos galaktikų“, – džiaugiais viena projekto vadovų dr. Alison Peck.
Pakako vien dvylikos antenų, kad praėjusiais metais būtų gauta pirma nuotrauka. Tai už 70 mln. šviesmečių vykstantis Vabzdžio Antenų galaktikų susidūrimas. Jo vietoje susikaupė didžiuliai šaltų dujų debesys, kurių nebuvo įmanoma pamatyti jokiais kitais teleskopais.

Kaip įdėti Saulę į dėžutę?

Šiandien mes gaminame energiją, degindami iškastinį kurą ar skaidydami radioaktyviąsias medžiagas, tačiau energijos gauname palyginti nedaug, atliekų prisidarome sočiai, o kuro Žemėje lieka vis mažiau. Tuo tarpu Saulė „kūrena“ vandenilį, ir ši gigantiška elektrinė išskiria tokią energiją, kad jos pakanka visos mūsų sistemos planetoms „apšildyti“ bei aprūpinti kitomis energijos formomis. Saulės „jėgainė“ nuo Žemėje statomų skiriasi tuo, kad joje cheminiai elementai ne skyla, o susijungia, – kitaip tariant, įvyksta sintezės reakcija tarp vandenilio izotopų, kurios metu susiformuoja naujas elementas helis bei neutronai. Tačiau svarbiausia, kad vykstant reakcijai išsiskiria nepalyginti daugiau energijos nei branduolinės skilimo reakcijos metu: kelių gramų kuro mišinio pakanka tam, kad būtų sukurta tiek energijos, kiek gaunama sudeginus kelias tonas naftos. Todėl pasaulio mokslininkai jau ilgą laiką bando „uždegti“ miniatiūrinę saulutę dirbtinėmis sąlygomis – taip vienu šūviu išspręstume visas energetikos problemas.
Vienas ambicingiausių tokių bandymų yra eksperimentinis sintezės reaktoriaus projektas (angl. International Thermonuclear Experimental Reactor, arba ITER), kuris dar tik pradedamas statyti 192 ha plote Prancūzijos Provanso regione esančioje Kadarašo vietovėje. Šis tarptautinis projektas turėtų suvienyti ES ir dar šešių šalių pajėgas bei finansus, mat planuojama sąmata siekia rekordines aukštumas – apie 20 mlrd. dolerių. Projekto apmatai padėti dar šaltojo karo laikotarpiu, o realizuoti jis pradėtas prieš kelerius metus. Šiemet jau planuojama pradėti reikalingų pastatų statybą, o baigtas šis reaktorius turėtų būti tik 2038-aisiais.
Jau žinoma, kad reaktoriaus pagrindą sudarys padangos pavidalo kamera, kurioje bus sukuriamas vakuumas ir jame uždegama plazma iš vandenilio izotopų (deuterio ir tričio) mišinio. Plazma bus „pakabinta“ magnetiniame lauke, kad neprisiliestų prie reaktoriaus sienelių, ir pakaitinama iki 150 mln. laipsnių Celsijaus. Ši temperatūra yra dešimt kartų didesnė nei Saulės šerdyje, ir jos turėtų pakakti, kad įvyktų sintezės reakcija, – jos metu išsiskirtų didžiulis kiekis švarios energijos, kuri šildytų vandenį, o šis suktų elektros energiją gaminančias turbinas, kaip įprastoje elektrinėje.
„Patraukliausias faktas apie sintezės reakciją yra tas, kad turime beveik begalinius kuro klodus. Tokį reaktorių labai paprasta išjungti, be to, jis neišskirtų ilgai skylančių branduolinių atliekų“, – sintezės reaktoriaus pranašumus vardija dr. Davidas Campbellas, vienas ITER projekto vadovų.

Transliacija iš vandenyno gelmių

Vandenynas dengia beveik du trečdalius mūsų planetos, todėl tyrinėti tai, kas yra po vandeniu, svarbu ne ką mažiau, nei stebėti žvaigždes. Anksčiau mokslininkai turėdavo rengti ekspedicijas su laivais, kurie į jūros dugną nuleisdavo batiskafus, šiais būdavo filmuojamas povandeninis pasaulis, renkami dugno ar vandens mėginiai. Visa tai buvo pargabenama į laboratorijas ir tiriama iki kitos ekspedicijos.
Šiuolaikinės technologijos iš esmės keičia vandenyną tyrinėjančių mokslininkų darbo pobūdį – šiandien vandenyno gelmes, kaip ir žvaigždes, gali stebėti ir šimtai mėgėjų. Kalbame apie povandeninę „observatoriją“ NEPTUNE (angl. North-East Pacific Time-series Undersea Networked Experiment), esančią Ramiajame vandenyne prie Kanados krantų.
Šis projektas pradėtas 2007 m., kai vandenyno dugne buvo paklota apie 800 kilometrų šviesolaidžio bei maitinimo kabelių. Šis tinklas skirtas sujungti, valdyti bei gauti informaciją iš gausybės matavimo instrumentų, išdėstytų nuo 17 iki 2660 metrų gylyje, – jais matuojami vandens temperatūros pokyčiai, cheminė sudėtis, slėgis, srovių susidarymas, renkama seismologinė bei daugybė kitos informacijos.
Visus šiuos duomenis mokslininkai pasiekia internetu, sėdėdami savo laboratorijose. Stebėti vandenyno dugną ir daryti mokslinius atradimus gali kiekvienas internautas, sėdintis prie savo kompiuterio. Be to, 2008 m. mokslininkai paleido vandenyno dugnu ropojantį robotą, kuris filmuoja ir įrašo garsą, – taip buvo įamžinta įvairi vandenyno flora ir fauna. Ir šias transliacijas gali stebėti bet kas, panašiai kaip mes galime stebėti vaizdo transliacijas nuo Palangos tilto ar iš Seimo.
Šviesolaidinės technologijos tampa vis populiaresnės tarp okeanografų, mat, be NEPTUNE, veikia bei planuojami paleisti ir kiti panašūs projektai: šalia Kanados krantų veikianti VENUS observatorija, prie Monterėjaus krantų esanti MARS povandeninė laboratorija ar Kolumbijos upės žiotyse veikianti SATURN.
Beje, NEPTUNE projektas – vienas kukliausių tarp minimų šiame straipsnyje: jo sąmata siekia keliolika milijonų dolerių.

„National Geographic“ draugija gruodžio pradžioje Stokholme įsteigė Tarptautinių tyrinėjimų fondą (angl. Global Exploration Fund), skirtą keturiolikos Šiaurės Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, mokslinių tyrimų bei gamtos išsaugojimo projektams remti. Lietuvių mokslininkai jau raginami kreiptis į fondą paramos.
„National Geographic“ yra viena didžiausių pasaulyje ne pelno siekiančių mokslo ir švietimo organizacijų, nuo 1880-ųjų mokslinei veiklai remti jau skyrusi 10 tūkst. dotacijų, vertinamų 153 mln. JAV dolerių suma. Daugiausia remiami antropologijos, archeologijos, biologijos, geologijos, geografijos, okeanografijos ir paleontologijos tyrinėjimų projektai, o vidutinė parama vienam projektui siekia apie 69 tūkst. Lt per metus. 2012-aisiais mokslinei veiklai remti planuojama skirti apie 1,55 mln. Lt.
„Šis fondas – tai puiki galimybė Lietuvos tyrėjams pritraukti lėšų savo darbams finansuoti, – sako žurnalo „National Geographic“ Lietuvoje vyr. redaktorius Frederikas Jansonas. – Ir ką gali žinoti, gal po kelerių metų mūsų mokslininkų atradimai bus visam pasauliui pristatyti „National Geographic“ puslapiuose.“
Mokslinė veikla brangi, todėl mokslininkai sako, kad čia praverčia visa parama, kokią įmanoma gauti. „Tam, kad galėtum tyrinėti dabartį, dažniausiai tenka susipažinti su visa galybe informacijos iš praeities, bet šios informacijos Lietuvos bibliotekose neretai net nerasi, tenka parsisiųsti iš užsienio, kur pora puslapių medžiagos kainuoja 50–60 eurų, o tokių puslapių reikia perskaityti šimtus“, – paprastą pavyzdį pateikia Gamtos tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas prof. Sigitas Podėnas.
Entomologijos specialistas, Filadelfijos gamtos mokslų akademijos narys S.Podėnas artimiausiu metu ir pats ketina kreiptis paramos į naujai įkurtą „National Geographic“ draugijos fondą. „Galimybių matau daug ir įvairių – 15 metų tyrinėjau Mongolijos fauną, norėtųsi šį projektą tęsti. Kita vertus, yra labai daug mokslo požiūriu įdomių kitų vietovių, pavyzdžiui, turiu sukaupęs begalę medžiagos apie Fidžio salyną, ten turiu ryšių. Mažai ištirta Afrikos žemyno fauna“, – vardija profesorius.
S.Podėnas – taip pat ir tarptautiniu mastu pripažintas gintarų tyrėjas. Nors tai labiau pomėgis, gintarai jam tirti siaučiami iš viso pasaulio. Mokslininkas sako, kad šioje srityje taip pat praverstų parama, mat kol kas daugelį ekspedicijų ir tyrimų tenka finansuoti savomis lėšomis.

Per dešimtmetį IT diegimui valstybės sektoriuje išleista daugiau kaip 1,83 mlrd. Lt mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos lėšų. Tačiau kone ketvirtadalyje projektų užsibrėžtų tikslų pasiekti nepavyko. O tai reiškia, kad milijonai litų buvo išleisti beprasmiškai.

Prieš metus į Kauno klinikinę ligoninę susijungusios „Raudonojo kryžiaus“ ir 2-oji klinikinė ligoninė iki šiol taip ir netapo vienu kūnu – bendros informacinės sistemos nėra, tad XXI amžiuje pacientų dokumentus darbuotojai turi vežioti 15 kilometrų iš vieno pastato į kitą. Su tokia realybe šiandien susiduria šios ligoninės pacientai ir gydytojai, nors jau 34 mln. Lt išleista dešimtmetį besitęsiančiam projektui „e. sveikata“, turinčiam sujungti gydymo įstaigas į bendrą sistemą, leidžiančią keistis duomenimis ir perkelti dalį paslaugų į elektroninę erdvę.
„IT projektai Lietuvoje trunka per ilgai, susidaro didelės sumos, bet rezultato nepasiekiama. Projektai dažnai pradedami neturint pagrindimo, kai kuriais atvejais galbūt net vaikomasi mados ir negalvojama apie tai, ką šis projektas duos institucijai“, – apžvelgdama atliktus auditus „Veidui“ tvirtino valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Nors tiksliai niekas nėra suskaičiavęs, kiek mokesčių mokėtojų ir ES lėšų iššvaistyta neveikiantiems IT projektams įgyvendinti ar nereikalingai įrangai pirkti, vien Valstybės kontrolės auditai atskleidė, kad neefektyviai panaudota apie 109 mln. Lt. Tačiau tokį skaičių Valstybės kontrolė gavo ištyrusi tik keturis projektus, tad neabejotinai sumos yra gerokai didesnės.
„Šiaip jau pasaulyje kas penktas IT projektas dažniausiai būna nesėkmingas. Ar mes pasiekėme tokį rodiklį? Manau, ne. Teigti, kad lėšos IT diegimui Lietuvoje naudojamos efektyviai, negalima, nes nėra tokio žmogaus, tokios institucijos, kurią būtų galima pavadinti atsakinga už valstybės informacinių sistemų valdymą. Dėl to investicijos fragmentinės, daug kas padaroma ne iki galo, neintegruojama tarpusavyje. Didžiausia problema, kad nėra teisingo ir gero sistemų valdymo, kiekviena ministerija daro, ką nori“, – kritikuoja įmonės „Microsoft“ generalinis direktorius Baltijos šalims Mindaugas Glodas.

Bando praryti dramblį – ir paspringsta

Iš Valstybės kontrolės atlikto projektų audito paaiškėjo, kad daugiausiai lėšų beprasmiškai iššvaistyta Švietimo ir mokslo ministerijos koordinuotam projektui – Lietuvos mokslo ir studijų informacinei sistemai (LieMSIS) kurti. Jos kūrimas truko daugiau kaip dešimt metų, kaina siekė 51 mln. Lt, tačiau planuoto tikslo – sukurti bendrą visų mokslo ir studijų institucijų integruotą informacinę sistemą – taip ir nepasiekta.
M.Glodo manymu, šis projektas nepavyko dėl dviejų priežasčių: diegti jį atiduota universitetams ir bandyta apžioti per didelį kąsnį. „Dramblį galima suvalgyti, bet reikia jį valgyti mažais gabaliukais, o šiuo atveju kurta sistema iš karto visiems universitetams ir bandyta apimti daug modulių – apskaitos, studijų valdymo ir t.t.“, – klaidas vardija M.Glodas.
Beje, šiuo atveju įtariamas ne tik aplaidumas – Valstybės kontrolė, pastebėjusi, kad gali būti turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigų neatlikimo požymių, audito dokumentus perdavė Generalinei prokuratūrai.
Antrą vietą daugiausiai kainavusių nevykusių projektų sąraše užima viešojo transporto elektroninio bilieto sistemos Lietuvoje kūrimas. Nors siekiant, kad su tuo pačiu el. bilietu žmogus galėtų važinėti viešuoju transportu Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, 2004–2010 m. išleista 33,8 mln. Lt, tokios galimybės iki šiol taip ir neatsirado. Milijonai išleisti, tačiau baigti ne visi el. bilieto sistemų diegimo ir plėtros darbai, neįgyvendinta šių sistemų sąveika tarp miestų, o už 2,9 mln. Lt įsigyta el. bilieto įranga iki šiol dulka nenaudojama.
Prie projektų nevykėlių rikiuojasi ir elektroninės sveikatos informacinės sistemos plėtra, vykdoma jau dešimt metų. Valstybės kontrolė konstatavo, kad projektai buvo pernelyg ambicingi ir nedavė planuotų rezultatų, o iš 34 mln. Lt net 15,2 mln. panaudota neefektyviai. Vieno ligoninėje dirbančio IT inžinieriaus tvirtinimu, šio projekto yda tokia, kad bendrą sistemą nuspręsta kurti jau po to, kai visos ligoninės įsidiegė atskiras vidines programas. Be to, bendros sistemos kūrėjai nebendradarbiauja su ligoninėse įdiegtų sistemų kūrėjais. „Tai tas pats, kas surinkus namą bandyti po juo įgrūsti pamatus“, – kodėl nepavyksta įgyvendinti elektroninės sveikatos projekto, aiškina specialistas.
9 mln. Lt vėjais paleisti ir diegiant valstybės tarnautojų pažymėjimų panaudojimą elektroninėje erdvėje – Valstybės kontrolės audito metu nustatyta, kad panaudoti valstybės tarnautojų pažymėjimus el. erdvėje atliekant tarnybines funkcijas beveik nėra galimybių.
G.Švedienės nuomone, dažniausios šių projektų neįgyvendinimo priežastys – silpnas IT projektų valdymas, teisės aktai, leidžiantys skirti lėšas nepakankamai pagrįstoms idėjoms, ir alternatyvų nebuvimas. Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) direktorius Valdas Kišonas priduria, jog neefektyviam lėšų panaudojimui kelią atveria ir tai, kad ne visos valstybės institucijos pajėgios samdytis kompetentingus IT specialistus, o vadovų dėmesys rezultatams per mažas: dažnai neparengiama teisinė bazė, kad projektas galėtų veikti. „Labai dažnai Lietuvoje būna ne techninė, o teisės aktų problema“, – tvirtina V.Kišonas.

Lėšos naudojamos neefektyviai

Už mokesčių mokėtojų pinigus daugybę metų kurti, bet taip ir neįgyvendinti projektai yra tik akivaizdžiausias lėšų švaistymo pavyzdys. Esama ir ne tokių akivaizdžių. „Aš vertinčiau, kad lėšų švaistymas būna dvejopas: vienas švaistymo tipas – senieji švietimo sistemos, sveikatos apsaugos projektai, kai pinigai išleisti, o nieko nėra. Kitas – kai įgyvendinamas geras projektas, bet jis nenaudojamas, nes visuomenė nėra tam pasiruošusi“, – atkreipia dėmesį M.Glodas.
Kaip tokį pavyzdį jis mini Lietuvos piliečio ID kortelę, kuri įgalina pasirašyti elektroniniu parašu. „Kartais tiesiog stebina, kiek verslininkų nežino apie tokią galimybę. Kaip gerą pavyzdį galiu nurodyti estus – Estijoje tarp verslo institucijų turbūt jau nebeegzistuoja popierinių sutarčių ir pasirašinėjama elektroniniu parašu. Lietuvoje techninių priemonių tam yra, bet jos nenaudojamos. Pritrūko projekto dalies, pagal kurią turėtų būti pasirūpinta informacijos sklaida, gyventojai apmokyti, kaip naudotis“, – aktualią problemą iškelia M.Glodas.
V.Kišonas pritaria, kad švietimo veiklai, gebėjimų ugdymui projektą vykdančios institucijos skiria nepakankamai dėmesio, todėl gyventojai vadovaujasi stereotipais ir baiminasi pradėti naudotis naujomis elektroninėmis paslaugomis.
Beje, IVPK duomenimis, šiandien žinybos efektyviai panaudoja tik 20 proc. turimų elektroninių priemonių – vienos neišnaudoja jų galimybių, o kitos atskirai perka tokius pačius produktus savo reikmėms. Tai dar vienas atvejis, kai mokesčių mokėtojų pinigai leidžiami vėjais.
„Jei institucija mano, kad jai reikia duomenų centro, tai yra serverio, ir jį įsigyja, bet pirmus metus panaudoja tik 20 proc. vietos, tokiu atveju ištekliai panaudojami neefektyviai. Antras dalykas – šiandien įvairias licencijas kiekviena institucija perka atskirai, o jei pirktų centralizuotai, kaina būtų gerokai mažesnė. Mokesčių mokėtojų lėšos turi būti naudojamos atsakingai – pirkti tiek, kiek reikia, ir racionaliai naudoti. Lietuvoje to nėra“, – apgailestauja V.Kišonas.
Iš tiesų, Lietuvos valstybinės ir biudžetinės įstaigos informacinių technologijų priežiūrai per metus skiria įspūdingą sumą – iki 200 mln. Lt.
Valstybės kontrolė ir IVPK tikisi, kad dešimtmetį trunkančias problemas ir neefektyvų mokesčių mokėtojų pinigų leidimą padės išspręsti šiuo metu Seime įregistruotas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo projektas. V.Kišonas aiškina, kad priėmus šį įstatymą būtų sudarytas pagrindas centralizuotam IT ūkio valdymui valstybės mastu – visos IT sistemos būtų diegiamos ir prižiūrimos per vieną centrą. Skaičiuojama, kad tada būtų racionaliau panaudojami įsigyjami ištekliai.
“Vyriausybė samdė ESTEP kompaniją, kuri atliko ekonominę projekto analizę ir pateikė išvadas, kad priėmus įstatymą ir pradėjus veikti pagal šį modelį valstybė per metus galėtų sutaupyti 25–100 mln. Lt IT diegimui ir priežiūrai“, – pabrėžia V.Kišonas.

Pirmauja muitinė, atsilieka gaisrinė

Nors IT skiriamų lėšų iššvaistymo atvejų Lietuvoje daugybė, nuo nepriklausomybės atkūrimo sukurta ir tikrai efektyvių, piliečių gyvenimą palengvinusių ir laiką taupančių sprendimų. Tarp geriausių projektų pašnekovai mini Valstybinės mokesčių inspekcijos, „Sodros“, Registrų centro įdiegtas IT sistemas.
O nagrinėjant Statistikos departamento duomenis išryškėja labiausiai kompiuterizuotos ir daugiausiai elektroninių paslaugų teikiančios įstaigos: pažangiausia pagal šį kriterijų muitinė, o labiausiai atsilieka gaisrinė ir policija. Statistikos departamento duomenimis, muitinė vartotojams 100 proc. teikia elektronines paslaugas, tuo tarpu tik 4,9 proc. priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigų turi elektroninį puslapį. Šiek tiek geriau atrodo teisėsaugos ir teisėtvarkos įstaigos, tačiau iš esmės jų laimėjimai tėra gana vidutiniški. „Teisėsaugos sektorius iki šiol pritaikė labai mažai IT sprendimų. Jie tiesiog nebuvo sugalvoję idėjų, tačiau kitąmet turėtų pradėti veikti el. policijos projektas, kurio tikslas – kad piliečiai galėtų įvairiomis ryšių priemonėmis pranešti apie pažeidimus“, – informuoja V.Kišonas.
Apžvelgdamas Lietuvos valstybinio ir viešojo sektoriaus pažangą per dešimtmetį IT srityje M.Glodas progresą vertina vidutiniškai. „Lietuvoje yra kelios neblogai susitvarkiusios sistemų salos – VMI, “Sodra”, Registrų centras. Kita vertus, kartais matyti sistemos fasadas, ir žmogui atrodo, kad jis aptarnaujamas elektroniniu būdu, bet už to fasado slypi rankinis darbas. Anksčiau maniau, jog Estija – tik geras rinkodaros pavyzdys, bet dabar tenka daug dirbti ir savo akimis matyti, kad Estijoje tikrai toliau šioje srityje nueita“, – pažangių Baltijos kaimynų pranašumą dar vienoje srityje pabrėžia M.Glodas.

IVPK reikalauja, kad Vilniaus miesto savivaldybė grąžintų 5 mln. Lt ES paramos, skirtos el. bilieto projektui

Lėšos IT sričiai
Metai    Lėšos iš valstybės biudžeto (kartu su ES parama), mln. Lt
2000    21,8
2001    80,5
2002    90,5
2003    162,3
2004    178,9
2005    198,9
2006    153,9
2007    132,2
2008    202,4
2009    147,5
2010    208,3
2011*    253,9
Iš viso    1,83 mlrd. Lt

* planuojama skirti

Šaltinis: Informacinės visuomenės plėtros komitetas

Neefektyviausio lėšų panaudojimo atvejai

Projektas    Neefektyviai panaudota lėšų, mln. Lt

Lietuvos mokslo ir studijų institucijų, organizacijų informacijos sistemų integravimas ir pertvarkymas    51
Viešojo transporto elektroninio bilieto sistemos Lietuvoje    33,87
Elektroninės sveikatos informacinės sistemos plėtra    15,21
Valstybės tarnautojų pažymėjimų panaudojimas elektroninėje erdvėje    9
Iš viso    109
Šaltinis: Valstybės kontrolė

Labiausiai pažengusi muitinė, atsilikusi – policija ir gaisrinė

Įstaigų teikiamos el. paslaugos (teikia proc. visų įstaigų)

Ministerijos    Savivaldybės    Teisėsaugos įstaigos    Teisėtvarkos įstaigos Muitinės įstaigos    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigos

Turi interneto svetainę    99    91,1    45,2    100    100    4,9
Teikia informaciją    91,8    88,6    35,6    85,7    100    2,4
Galimybė parsisiųsti formas    80,4    77,2    13,7    57,1    100    4,9
Galimybė grąžinti užpildytas formas    17,5    17,7    1,4    0    100    2,4
Administracinė procedūra be popieriaus    13,4    8,9    2,7    0    100    0
Automatiškai užpildoma turima informacija    9,3    5,1    1,4    0    100    0

* priskaičiuojamos ir atskaitingos įstaigos

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kaimų gyventojams teks griauti lauko tualetus: europinėmis lėšomis jau ir kaimo vietovėse pradėti kloti vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai. Vandentvarkos ūkio plėtra – sėkmingiausias Lietuvos aplinkosaugos projektas nuo nepriklausomybės atkūrimo.

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.
“Taip gyventi be galo sunku. Jei nėra kanalizacijos ir vandentiekio, joks verslas negali kurtis, nes visiems dabar keliami reikalavimai prisijungti prie miesto tinklų. Norėta rudenį atidaryti naują parduotuvę, bet kol kas planus tenka atidėti, patalpų ieškojo ir kepykla, vaistinė”, – teigia seniūnė S.Eidukienė.
Bet didžiausia problema, pasak seniūnės, yra ta, kad dažną vasarą dalis Žagarės gyventojų apskritai lieka be vandens, nes šiose vietovėse labai dažnai išdžiūsta šuliniai. Todėl gyventojai kibirais, plastikiniais buteliais ar statinėmis – kas kaip pajėgia – masiškai vežiojasi vandenį namo iš Švėtės upės, ežero ar pačiame mieste esančio seno hidranto. Nuo taršos, plūstančių nevalytų nuotekų, smarkiai nukenčia ir aplinkiniai vandens telkiniai. Neseniai buvo uždraustos maudynės per Žagarę tekančioje Švėtės upėje – jos tarša viršija leistinas normas.

Į vandens ūkį – europinės paramos milijardai

Vis dėlto jau netrukus vaizdas Žagarėje gerokai pasikeis. Čia šiuo metu klojama apie 30 km vandentiekio ir nuotekų tinklų bei statoma nauja nuotekų valykla, kuri, kaip teigia UAB “Joniškio vandenys” direktorius Mečys Grunskis, leis per parą išvalyti 370 kub. m nuotekų. Senosios nuotekų valyklos pajėgumai siekė vos 30 kub. m per parą. Už beveik 20 mln. Lt europinės paramos sutvarkius miesto vandens ūkį, prie vandentiekio ir nuotekų tinklų galės prisijungti jau per 80 proc. Žagarės gyventojų. Tai reiškia, kad lauko tualetai jau greitai taps atgyvena ir Lietuvos provincijoje. Vienintelė bėda – statybų darbai smarkiai vėluoja.
Šie pokyčiai vyksta ne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje. 2007–2013 m. laikotarpiu vandentvarkos infrastruktūros plėtrai Lietuvoje bus panaudota 1,6 mlrd. Lt europinės paramos. Pasak Aplinkos ministerijos ES fondų valdymo skyriaus vedėjos Vilmos Slavinskienės, teikdamos projektus finansavimui gauti savivaldybės turi prisidėti tik nedidele savų lėšų dalimi – 5 proc. projekto vertės.
Pastarąjį dešimtmetį į vandentvarkos ūkį Lietuvoje investuotos milijardinės lėšos. Nauji vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai pirmiausia pradėti kloti didesniuose miestuose, o dabar pereinama prie mažesnių ir netgi kaimo vietovių. Pasak aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio, vandentvarkos infrastruktūros plėtros projektus jau skatinamos teikti net ir iki penkių šimtų gyventojų turinčios gyvenvietės.
Šiuo metu nauji vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai statomi apie 240 gyvenviečių. Lietuvos siekis – kad vandens tiekimo ir tvarkymo paslaugos būtų teikiamos 95 proc. gyventojų. “Šiandien dar apie 30 proc. Lietuvos gyventojų vartoja šachtinių šulinių vandenį”, – sako Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas.
Bet padėtis sparčiai keičiasi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vandentvarka tapo prioritetine aplinkosaugos sritimi: tai buvo didžiausia šalies ekologinė problema, nes į aplinką ir Baltijos jūrą patekdavo milžiniški kiekiai nevalytų nuotekų. Pasak R.Sakalausko, 1991 m. vos apie 25 proc. visų į aplinką patenkančių nuotekų buvo išvalytos, tad į pievas, upelius ir ežerus patekdavo tūkstančiai tonų teršalų.
“Ar atsimenate, kaip atrodė Neris prieš dvidešimt metų? Upės vanduo nuo teršalų buvo rudas. Į Nerį tuo metu patekdavo apie vieną kubinį metrą nevalytų teršalų per sekundę. Gamtai tai reiškė didžiulius nuostolius”, – primena R.Sakalauskas.

“Negyvose” upėse vėl veisiasi žuvys

Šiandien padėtis jau nebėra tokia dramatiška. Lietuva vandentvarkos ūkį beveik susitvarkė, pramonė susitraukė, tad visiškai nevalytų buitinių ir gamybinių nuotekų į aplinką dabar patenka minimaliai – jų kiekiai sumažėjo nuo 33,7 mln. kub. m 1998-aisiais iki 100 tūkst. kub. m 2010-aisiais. Sumažėjo ir bendri teršalų kiekiai, patenkantys į vandens telkinius iš miestų valymo įrenginių: pavyzdžiui, tarša organiniais teršalais (rodiklis BDS7) sumažėjo nuo 12,6 tūkst. t 1998-aisiais iki 1,8 tūkst. t praėjusiais metais. Organinių teršalų prietaka į Baltijos jūrą šiandien taip pat mažesnė.
Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Vaškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiemet iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo buvo išbrauktos keturios Lietuvos įmonės: Kauno, Kėdainių ir Palangos miestų nuotekų valymo įrenginiai ir akcinė bendrovė “Orlen Lietuva”. 1992 m., kai Helsinkio komisija sudarė šį “karštųjų taškų” sąrašą, į jį buvo įtraukta 16 Lietuvos teršėjų. Šiandien jų beliko trys: AB “Lifosa”, žemės ūkio sektorius (tarša iš žemės ūkio teritorijų vis dar tebėra neišspręsta problema) ir Kuršių marios.
“Rezultatai akivaizdūs: vandens telkinių bei maudyklų kokybė pastebimai pagerėjo. Tai rodo ir žuvų gausėjimas. Atsigavo lašišų populiacija – neseniai vėl imta leisti jų žūklę”, – teigia Aplinkos apsaugos agentūros vadovas R.Sakalauskas.
Bendrovės “Šiaulių vandenys” generalinis direktorius Jonas Matkevičius antrina, jog Šiaulių Kulpės upė, tekanti pro Kryžių kalną, prieš dvidešimt metų buvo tokia užteršta, kad joje nesiveisė jokios žuvys, o lankytojų, atvykdavusių į Kryžių kalną, nosis rietė šleikštulį keliantys kvapai. “Į upę laisvai tekėjo teršalai, nes senieji valymo įrenginiai nepajėgė nuotekų išvalyti”, – prisimena J.Matkevičius. Šiandien nedidelėje Kulpės upėje vėl veisiasi žuvys ir net atsirado vėžių.
Beje, Šiauliai laikomi geru pavyzdžiu daugeliui savivaldybių, kaip paskatinti vartotojus prisijungti prie naujų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų. Pavyzdžiui, Medelyno ir Kalniuko gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose darbai baigti pernai, jau sudarytos sutartys su maždaug 70 proc. naujų vartotojų. Iki šių metų pabaigos šis skaičius turėtų padidėti iki 80 proc. Šiaulių sėkmę lėmė kelios priežastys: pirmiausia buvo daug dirbama informuojant gyventojus, kita vertus, savivaldybės lėšomis buvo kompensuojamas vandentiekio įvado ir nuotekų išvado techninių projektų parengimas – iš viso miesto valdžiai tai atsiėjo apie 1,5 mln. Lt.
Kaip paskatinti gyventojus, ypač šiais sunkiais laikais, jungtis prie naujos infrastruktūros – didelis galvosūkis savivaldybėms, tuo labiau kad daug kur sunku rasti savininkus: jie dažnai būna emigravę į užsienį, o būstą palikę pagyvenusių tėvų ar visiškai svetimų žmonių priežiūrai. Esama ir tokių gyvenamųjų rajonų, kuriuose tinklai pakloti, o gyvenamieji namai užklupus ekonominei krizei net nebaigti statyti. “Be to, vien vamzdį iki namo atvesti juk neužtenka: žmonės žino, kad reikės investuoti ir į santechnikos įrangą. Įtikinti tuo gyventoją, įpratusį naudotis lauko tualetu, nėra lengva”, – sako “Joniškio vandenų” vadovas M.Grunskis, jau galvojantis, kaip paskatinti prie naujų tinklų jungtis Žagarės gyventojus.
Vis dėlto išeitį savivaldybėms teks rasti – priešingu atveju jos rizikuoja netekti gautos europinės paramos.

"Veido" archyvas

Susisiekimo ministras E. Masiulis su S. Kallasu aptars ir šiuo metu planuojamą Europos Sąjungos paramos paketą 2014–2020 metams.

“Naujose ES šalyse transporto infrastruktūra dar nėra gerai išvystyta, todėl mes manome, kad būsimas paramos paketo dydis turėtų būti toks pats arba didesnis nei Lietuva gauna dabar”, – sakė E. Masiulis.

2007–2013 m. Lietuvos transporto projektams skirta 5,3 mlrd. litų. ES parama. Lietuva planuoja, kad iš būsimos paramos galėtų būti toliau tiesiama “Rail Baltica”, atnaujinamas kelias “Via Baltica”, tiesiamos naujos geležinkelių linijos, plėtojami oro uostai bei jūrų uostas, vykdomi kiti projektai.

“Šiuo metu “Rail Baltica” darbai sparčiausiai vyksta ruože nuo Lenkijos sienos iki Kauno. Tačiau Lietuva yra suinteresuota, kad kokybiška europinė vėžė nusidriektų per visą Lenkiją ir Baltijos valstybes iki Talino. Tam būtina Europos Sąjungos parama, vieninga visų projekte dalyvaujančių valstybių politika”, – sakė susisiekimo ministras E. Masiulis.

Lietuva sutinka, kad “Rail Baltica” projektas Europos Komisijos būtų įtrauktas į tikslinamą europinį TEN-T tinklą. Tai reikštų, kad visos valstybės įsipareigotų nutiesti šią trasą ir nevilkintų darbų.

Lietuva taip pat suinteresuota, jog į TEN-T projektus būtų įtrauktos ir kaimyninės ne ES šalys. Tokiu būdu, pavyzdžiui, galbūt būtų galima finansuoti greitojo traukinio tarp Vilniaus ir Minsko atsiradimą.

Aptariant Europos Sąjungos ir Rusijos bendradarbiavimą, Lietuva siūlys Europos Komisijai aktyviau ginti ES šalių vežėjų interesus.

“Dabar kiekviena ES šalis su Rusija, sakykim, dėl leidimų vežti krovinius derasi atskirai. Mažesnėms valstybėms yra sunkiau išsiderėti palankių susitarimų. Jei derybas koordinuotų Europos Komisija, abi pusės turėtų lygiavertį svorį”, – aiškino Lietuvos susisiekimo ministras.

E. Masiulis taip pat ketina informuoti eurokomisarą apie Lietuvos nepritarimą ES reikalavimui leisti registruoti dešiniavairius automobilius. Lietuva mano, kad tai padidintų avaringumą keliuose.