"Veido" archyvas

Drąsia šalimi Lietuva save gali vadinti tik bravūriškuose reklaminiuose projektuose. Vykdydami savo brangiausius investicinius projektus – atominės elektrinės statybos, geležinkelio į Vakarus tiesimo – mes renkamės tik kitų jau išbandytas technologijas, kurios, kol per kelis dešimtmečius pasiekia realybės tašką, jau tampa moraliai pasenusios.

Lietuvos energetikai su neslepiama ironija pasitiko “Veido” klausimą, ar naują atominę elektrinę planuojančiai Lietuvai nevertėtų įsigilinti į pasaulyje kylančią naują branduolinės energetikos bangą – torio, kuris yra saugesnis ir lengviau prieinamas, nei lig šiol naudojamas uranas, perspektyvas. Lietuvos ekspertų vertinimu, tai esanti dar labai tolimos ateities nauja ir neišbandyta technologija, ir mums ji taps įdomi tik tada, kai kitos šalys jau pasistatys savąsias torio elektrines bei ištaisys praktikoje išryškėsiančias klaidas.

Priminsime, kad lygiai su tokiu pačiu skepticizmu praėjusią vasarą Lietuvos energetikos korifėjai vertino JAV išrastą naują energijos potencialą – skalūnines dujas, nors mūsų geologai jau tada prognozavo didžiulius jų telkinius slūgsant Lietuvos teritorijoje. Nepraėjo nė metai, ir lietuviškos skalūninės dujos – jau premjero Andriaus Kubiliaus kalbų apie šviesesnę Lietuvos energetikos ateitį dalis.

Ar “užsiciklinusi” ties konkrečiomis technologijomis, kurios, kol Lietuvai pavyksta įgyvendinti savo didžiausius ir brangiausius projektus, sugaištant tam po kelis dešimtmečius, moraliai pasensta, Lietuva nesielgia neracionaliai ir vietoj žadėto technologinio progreso nerenčia vakardienos statinių? Juk taip jau atsitiko su kitu ne mažiau nei atominė elektrinė skambiu ir Lietuvai reikalingu projektu – tarptautiniu geležinkeliu “Rail Baltica”. Lenkai jau gana aikškiai pasakė, kad šis projektas – tik jų  antraeiliuose planuose.

Alternatyvos nevertinamos rimtai

Kinijai paskelbus, kad ji ketina statyti naujoviškos – torio, o ne urano technologijos atominių elektrinių tinklą, ši naujiena Vakarų žiniasklaidos buvo sutikta labai palankiai: toris yra kur kas saugesnis nei uranas. Ar Lietuva nesvarsto galimybės taip pat rinktis šią naujovišką technologiją?

Lietuvos energetikos instituto direktorius Eugenijus Ušpuras sako, kad torio reaktoriai kol kas tėra eksperimento stadijos, o realiais komerciniais projektais jie virs ne anksčiau kaip 2050 m. “Ar mes norime tiek laukti kažkokios naujovės, kuri dar net neaišku, ar virs atomine realybe?” – abejonių neslepia pašnekovas.

Ne mažiau skeptiškas ir Kauno technologijų universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius Jonas Gylys. Pasak jo, toris reaktoriuose kol kas naudojamas tik eksperimentuojant, o jo pranašumų dabar elektrinėse naudojamo urano atžvilgiu – ne daugiau negu trūkumų. “Pagrindinis privalumas – toris yra neradioaktyvus, jo gamtoje yra apie tris kartus daugiau negu urano, tačiau jo išgavimo procesas gerokai sudėtingesnis”, – paaiškina mokslininkas.

Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas sako taip pat atsargiai vertinąs galimybę, kad toris jau netrukus taps įprastu atominių jėgainių pagrindu. “Tačiau skepticizmas bet kokių energetikos naujovių atžvilgiu Lietuvoje tvyro dėl to, kad absoliuti dauguma šios srities ekspertų yra vyresnio amžiaus ir natūraliai nebeimlūs naujovėms, – iš tokių tikėtis drąsių vertinimų, noro eksperimentuoti neverta. Aš pats save priskiriu prie senųjų energetikų grupės – gal ir dėl to esu linkęs torį vertinti pernelyg atsargiai”, – svarsto pašnekovas.

Tačiau atsargiai kalba ir šiame katile jau daug metų nebeverdantis Povilas Vaišnys, dirbantis Vienoje tarptautinių branduolinės energetikos organizacijų konsultantu saugumo klausimais. “Gal ir verta būti drąsia šalimi, jei norime be didelių savo išlaidų pasistatyti eksperimentinę torio elektrinę. Tačiau tokia pradėtų veikti tik po kelių dešimtmečių. O jei jau dabar norime didesnės energetinės nepriklausomybės nuo savų elektros energijos išteklių, verta susikoncentruoti ties jau pasirinktomis urano technologijomis”, – pataria jis.

Pramiegota “Rail Baltica”

Laukiant, kol Lietuva įkas bent vieną akmenį į savo atominių ambicijų pamatus, pradeda kilti paralelės su kitu ne mažiau skambiai žadėtu, įvairiausių lygių šalių vadovų ir pareigūnų susitikimuose šampanu gausiai laistytu tarptautiniu projektu – geležinkelio vėže “Rail Baltica”, turėjusia nusidriekti nuo Helsinkio iki Berlyno per visas tris Baltijos šalis ir pagaliau išvaduoti mus nuo dar carinės Rusijos laikais pradėto kloti platesnio nei Europoje geležinkelio gniaužtų.

Kaip atsitiko taip, kad turėjusi tapti greitaeigių traukinių vėže “Rail Baltica” ne tik smarkiai vėluoja, bet jau spėjo virsti paprasčiausiu tik kroviniams vežti patrauklių 120 km/val. važiuojančių traukinių projektu?

Algirdas Šakalys – vienas tų, kurie su “Rail Baltica” projektu yra susiję nuo pat jo pradžių 1994 m. Buvęs susisiekimo ministras vėliau, pasikeitus politinei valdžiai, dirbo mokslinį darbą ir konsultavo įvairius ES transporto projektus, o dabar šiais klausiamais patarinėja premjerui A.Kubiliui. “Niekas, išskyrus mus pačius, čia nekaltas. Kalbų ir fanfarų būta daug, o tikro noro pradėti sudėtingą ir brangų projektą – nulis”, – aiškina ekspertas.

Juodu šiam projektui laikotarpiu jis laiko 2004–2008 m., kai ryžtingai turėjo būti pradėti geležinkelio tiesimo darbai, tačiau iš tiesų projektas buvo vilkinamas. “O juk buvo patys geriausi ekonomikos pakilimo metai, galėjome bendromis su ES lėšomis jau artėti prie projekto pabaigos”, – apgailestauja premjero patarėjas.

Jis neslepia, kad projektui tyliai, bet atkakliai priešinosi “Lietuvos geležinkelių” vadovybė, netrokštanti jokių permainų ir jau juo labiau kokių nors brangiai kainuojančių bei neatsiperkančių keleivių vežimo naujovių. “O politinės valios, kad tokio geležinkelio reikia Lietuvos žmonėms, nebuvo”, – pabrėžia A.Šakalys.

Stingant mūsų pačių valios, dideliu entuziazmu netryško ir projekto koordinatoriumi ES paskirtas Pavelas Telička – jis ne kartą lankėsi Lietuvoje ir viešai gyrė “Rail Baltica” projektą, o pats visuomet palaikė idėją tiesti pigiausią, kroviniams tinkamą jos variantą. Toks galų gale ir buvo pasirinktas.

Toris pranašesnis savo saugumu

Manoma, kad per kelis dešimtmečius toris taps ateities atominių elektrinių branduoliniu kuru ir pakeis uraną.

Pagrindinis jo pranašumas tas, kad šis kuras yra visiškai saugus. Torio jėgainės veiktų beveik tokiu pat principu kaip ir dabartinės urano technologijos, tik branduolinė reakcija jose būtu sukeliama dirbtiniu būdu – pasitelkus pagreitintus protonus. Tokia technologija būtų brangesnė, tačiau ji apsaugotų nuo nekontroliuojamos branduolinės reakcijos, todėl ateityje būtų išvengta tokių branduolinių katastrofų, kaip Černobylyje ar Fukušimoje.

Be to, naudojant torį gerokai sumažėja ir radiokatyviųjų atliekų, o jas pakanka saugoti tik 500 metų (dabar naudojamas urano branduolinis kuras turės būti saugomas 100 tūkst. metų).

Dar vienas torio pranašumas – jo išteklių gausa: skaičiuojama, kad šio blizgaus tamsaus metalo iškasenų žmonijai užtektų mažiausia keliems tūkstančiams metų. Jo išteklių yra daugelyje pasaulio valstybių, todėl mažėtų priklausomybė nuo tų vos kelių dabar urano galinčių pasiūlyti šalių.

Technologiškai sunkiausia yra pastatyti protonų greitintuvą – dėl to skaičiuojama, kad realiai naujosios torio elektrinės pradės veikti maždaug po dviejų dešimtmečių. Tačiau jau artimiausiais metais torį gali pradėti naudoti dabar veikiančios urano elektrinės.

Torio elektrinių pioniere greičiausiai taps Kinija – kovo mėnesį ji paskelbė statysianti šios alternatyvios technologijos atominių elektrinių tinklą.
Šaltiniai: www.cern.ch, www.dailyreckoning.com, “The Telegraph”

"Veido" archyvas

Nuo trečdalio iki 100 proc. – tiek iš įvairių fondų ir valstybės biudžeto finansuojamo projekto lėšų išlaidų tenka šalutiniams darbams ar prekėms.

“Veido” ekspertai apgailestauja: apmokėjus įvairių projektų administravimo, propagavimo, toli gražu ne visuomet reikalingų ekspertų samdymo ar poveikio analizės išlaidas, projektų esmei finansuoti lieka geriausiu atveju du trečdaliai lėšų, o kartais – katės ašaros.

Štai neseniai Kultūros ministerijoje vykusiame posėdyje pasidžiaugta projekto “Bibliotekos pažangai” sėkme, viešai paskelbta išleistų pinigų suma lito tikslumu. Aritmetika tokia: 2010 m. išleista 9,68 mln. Lt, iš kurių 12 proc. – valstybės biudžeto, kitos lėšos – Billo ir Melindos Gatesų fondo tikslinės dotacijos. Tačiau kai imi skaičiuoti, kiek išleista pagrindinėms reikmėms, o kiek papildomoms, išeina tokios proporcijos: įrangai, jos diegimui ir interneto ryšiui bibliotekose pagerinti – beveik 3,3 mln. Lt, mažiau nei trečdalis visų lėšų. Dar 2,7 mln. Lt kainavo bibliotekininkų ir gyventojų mokymas. O likusi dalis, 3,7 mln. Lt, skirta projektui administruoti, viešinti, visuomenės iniciatyvoms skatinti, projekto poveikiui vertinti.

Šiais metais projekto “Bibliotekos pažangai” biudžetas dar didesnis – daugiau kaip 14,7 mln. Lt, iš kurių valstybės biudžeto lėšos sudaro beveik 19 proc. Tai, žinoma, didelė parama bibliotekoms. Tačiau ar tie milijonai, visų pirma valstybės lėšos, išleisti tikrai pagrindiniam tikslui pasiekti?

Į biblioteką – interneto, bet ne naujų knygų

Štai vien projektui “Bibliotekos pažangai” administruoti – be mokymų ir kitų išlaidų – pernai išleista 1,5 mln. Lt. Projekto vadovas Kęstutis Juškevičius vardija: “Tai išlaidos projekto komandos, kurią sudaro beveik šimtas žmonių, atlyginimams, priedai projekte dalyvaujančių bibliotekų darbuotojams, taip pat lėšos komandiruotėms apmokėti ir pan.” Krizės metais galima tik pavydėti tokios gausios komandos, kuri, beje, tik organizuoja darbą, nes juk samdo kitus darbuotojus mokymams, tyrimams, ir tam turėjo dar 3,7 mln. Lt.

Galima sakyti – dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tačiau pernai prie projekto Lietuva iš biudžeto prisidėjo 1,3 mln. Lt, šiemet – 2,8 mln. Lt. Ši suma didesnė, nei Lietuvos biudžetas išgalėjo pernai skirti visų viešųjų bibliotekų knygoms ir duomenų bazėms atnaujinti (2010 m. – 2,6 mln. Lt, 2011 m. – 3,3 mln. Lt). Pernai pagrindinės bibliotekų funkcijos priemonei – knygoms, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentės Lolitos Varanavičienės skaičiavimu, vienam valstybės gyventojui valstybė skyrė 0,66 Lt, o tai vienas žemiausių rodiklių ES. Tarkim, Skandinavijos šalyse biblioteka per metus įsigyja knygų už 30–40 Lt vienam gyventojui.

Tad, kaip vilioja reklamos, į bibliotekas greitai eisime anūkui į Londoną el. laiško parašyti ar susimokėti už komunalines paslaugas. O va knygų pernai bibliotekos teįgijo 93,3 tūkst. egzempliorių. Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys pasakoja, kad jie pernai pajėgė įpirkti maždaug 2 tūkst. knygų. Žmonėms tenka užsirašyti į eilę ir laukti, kol kiti perskaitys knygą. “Negalima paneigti ir kompiuterizacijos projekto naudos, tačiau kai lygia greta neskiriama reikalingos sumos knygoms įsigyti, bibliotekos praranda savo prigimtinę misiją”, – apgailestauja bibliotekos direktorius.

Tačiau paanalizavęs ilgiausią projekto “Bibliotekos pažangai”, finansuojamo ir iš valstybės biudžeto, viešųjų pirkimų sąrašą, jame atrandi kažin ar šiandien gyvybiškai būtiniausių bibliotekoms ir jų lankytojams daiktų: 70 tūkst. apyrankių su projekto logotipais, 1640 kg ledinukų, 1302 namukus-taupykles, 302 sieninius laikrodžius, 500 pončų-skraisčių ir pan. K.Juškevičius aiškina, kad tai puikios dovanėlės įvairių akcijų metu. Vis dėlto bibliotekų lankytojams labiau reikėtų knygų.

Verslas laukė pagalbos, o ne propagandos

Ar pastebėjote, kad iš visų Vyriausybės ir ministerijų tinklalapių jau dingo toks krumpliaratis, simbolizavęs fantastišką per 5 mlrd. Lt vertės ūkio gaivinimo planą? Nebėra ir specialiai sukurto tinklalapio skatinimoplanas.lt. Vasario pabaigoje Ūkio ministerija informavo, kad planas buvo numatytas dvejiem metams, kurie štai ir baigėsi. Tačiau Valstybės kontrolė, analizavusi ES fondų pagalbą verslui, įžvelgė riziką dėl kai kurių ES paramos tikslų pasiekimo.

Pavyzdžiui, JESSICA fonde, iš kurio finansuojama būstų atnaujinimo programa, ir JEREMIE fonde, sukurtame smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai finansuoti, sukauptos lėšos naudojamos vangiai. Tragikomiškai šiandien skamba, kad 2–3 mlrd. Lt turėjo būti įlieti į naują pastatų renovavimo programą, pagal kurią lig šiol nerenovuotas nė vienas namas.

O kiek valstybės lėšų surijo tinklalapiai, reklama, logotipų kūrimas, tarptautinių fondų garsinimas, sudėtingos projekto vykdymo kontrolės mechanizmo stebėsena, t.y. kiek išėjo švilpuko garsui, o ne verslui pagelbėti, – įvertinti sunku, nes praktiškai neįmanoma suskaičiuoti, kiek valandų vien valstybės tarnautojai gavo algą už bandymą suskaičiuoti popierinę pagalbą. “Krumpliaračiai sukosi, dalis žmonių juos matydami gal manė, kad viskas labai energingai veikia. Tačiau visuomenei būtų daugiau naudos, jei būtų paieškota praktiškesnių pinigų panaudojimo būdų”, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys.

Štai, pavyzdžiui, fiasko patyrusiai daugiabučių namų modernizavimo programai skatinti, viešinti ir administruoti per penkerius metus buvo numatyta skirti 35 mln. Lt, tiek, už kiek, ekspertų skaičiavimu, galima renovuoti dvidešimt daugiabučių. Jei konkurso rezultatai nebūtų buvę apskųsti teismui, 15 mln. Lt jau būtų išleista per pirmuosius dvejus metus. G.Rainio tvirtinimu, visiškai akivaizdu, kad renovacija stringa ne dėl viešinimo stokos. “Tad viešinti reikia, bet ne plakatais ar serialais, o projektui skirtais pinigais parengiant kelis pavyzdinius renovacijos modelius ir juos propaguojant”, – siūlo G.Rainys.

Kažin kokį efektą pasieks ir dar viena aplinkos ministro Gedimino Kazlausko investicija: 881 760 Lt, neskaičiuojant PVM, skirta… 44 serijų TV serialui “Kelias namo” kurti, nes ministrui atrodo, kad tai efektyviausias būdas informuoti namų šeimininkes apie gamtosaugą.

Ką duoda spalvinimo knygelės, apyrankės, marškinėliai

Abejotinos vertės visuomenei projektų apstu visose srityse. Laisvosios rinkos instituto ekspertę Kaetaną Leontjevą stebina, kad per patį sunkmetį valstybės biudžeto pinigai mėtyti nesvarstant, kokia bus jų nauda visuomenei.

Pavyzdžiui, pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą Jaunimo politikos įgyvendinimo programą skiriama vis didesnė finansinė parama sunkiai apčiuopiamos naudos programoms ir projektams. Tarkim, priemonei “inicijuoti ir įgyvendinti tarpžinybinę ir tarpsektorinę veiklą, programas ir priemones” skirtos lėšos nuo 2008 iki 2009 m. išaugo net 48 proc. (nuo 301 iki 444 tūkst. Lt).

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos stiprinimo programą 2008 m. išleista 3000 vnt. apyrankių su socialine reklama “Būk blaivus”, parengtas ir 1900 egz. tiražu išleistas mokomasis informacinis leidinys – spalvinimo knygelė pradinių klasių moksleiviams “Kas miške šauniausias?” O kuo susiję su uždaviniu “ugdyti visuomenės sveikatą, formuojant sveikos gyvensenos pagrindus”, pavyzdžiui, akcija “Užleisk vietą”, raginanti užleisti vietas nėščiosioms ir tėvams su mažamečiais vaikais visuomeniniame transporte, ar kalėdinis sveikinimas vienišam žmogui, transliuojamas LTV? Arba 2009 m., esant didžiuliam biudžeto deficitui, per akciją kūdikiams dovanoti marškinėliai su užrašu “Gimiau nerūkanti/s”.

Tikslas – procesas, o ne rezultatas

Pinigų švaistymą liūdnai pagarsėjusiame projekte “Vilnius – Europos kultūros sostinė” tebetiria teisėsaugos institucijos. Tūkstantmečio paminėjimo renginių sumažėjo, bet pinigų išleista su kaupu. El. bilieto projektui įgyvendinti skirti 19,3 mln. Lt (iš jų 14 mln. Lt – ES) panaudoti, tačiau dalis projekto nerealizuota, todėl Vilniaus savivaldybė privalės ES grąžinti beveik 5 mln. Lt. Nacionalinė elektroninės sveikatos sistema neveikia, nors pinigai išleisti.

O kur dar mažesni projektėliai, kaip kad skirti politikų artimiesiems – snieglentėms ar dar kam propaguoti, kurių tikrasis uždavinys yra susikurti darbo vietą, kitų projektų tikslas – išlaikyti nebaisiai kam reikalingas valstybės institucijas. Dažną projektą, ekspertų manymu, galima realizuoti už dešimteriopai mažesnę sumą, bet juk didžioji lėšų dalis nukeliauja darbuotojų darbo užmokesčiui, tik jis apskaitomos ne kaip administravimas, o kaip ekspertinis darbas. Tačiau apie 70 proc. lėšų “suvalgantis” ekspertinis ir kitoks darbas, remiantis projekto aprašu, dažnai visiškai nereikalingas projekto tikslams pasiekti.

K.Leontjeva pabrėžia, kad abstraktūs tikslai lemia tai, jog veiklos tikslu tampa procesas, o ne konkretus rezultatas. Pavyzdžiui, užuot siekę sumažinti jaunimo nedarbą iki konkretaus procento, jaunimo politikos įgyvendinimo programos vykdytojai išsikelia tikslą “sudaryti sąlygas jaunimui būti aktyvia visuomenės dalimi, plėtojant jaunimo politiką tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis”. Nesant galutinio nustatyto tikslo, tokią programą galima įgyvendinti amžinai.

Kol kas tarp Lukiškių aikštės sutvarkymo planų palankiausiai vertinamas projektas “Ramybė”, siūlantis akmenimis grįstą aikštę su žalios vejos salelėmis aplink medžius.

Šią savaitę Aplinkos ministerija, remdamasi komisijos vertinimais, sudarė 35 pateiktų projektų eilę. Dar bus vertinama tiekėjų kvalifikacija, ir tuomet bus skelbiama galutinė projektų eilė.

Ministerijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėja Dovilė Montvilaitė BNS sakė, kad eiliškumas gali ir nebesikeisti.

“Turėtume įvertinti (konkurso dalyvių – BNS) kvalifikaciją, ir jei po kvalifikacijos nereikės nieko atmesti, galbūt ta eilė ir nesikeis. Ji gali pasistumdyti – gali kažkas iškristi. Kai įvertinsime kvalifikaciją, bus patvirtinta ta galutinė eilė”, – tvirtino D.Montvilaitė.

Anot jos, kitą savaitę galutinių rezultatų ko gero dar nebus.

Šiuo metu pirmoje vietoje yra architektų Rolando Paleko, Petro Išoros ir kitų projektas “Ramybė”. Jis siūlo palikti aikštės kraštuose esančias liepų eiles, pakoreguojant jų perimetro formą, skelbia architektūros tinklalapis pilotas.lt.

Aikštė, pagal šį projektą, būtų išgrįsta akmens riedulių grindiniu – bruku. Aplink medžių kamienus būtų paliktos 3,5-7 metrų diametro vejos salos.

Ceremonijoms, renginiams ir laisvės kovotojų atminimo įamžinimui siūloma centrinė aikštės erdvė.

Šiaurinėje erdvėje ties Lukiškių gatve liktų tik pavieniai medžiai, tarp jų būtų pastatyti keli universalios paskirties stiklo paviljonai. Juose būtų galima išgerti arbatos, pažiūrėti fotografijų parodą, nusileisti į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Antroje vietoje yra architektų Gintaro Čaikausko, Alicijos Grigūnienės, Lino Naujokaičio, Urtės Naujokaitytės, Tomo Segalio, Virginijos Venckūnienės projektas “Rėdos ratas”.

Šis projektas siūlo palikti ir medžių eiles aikštės kraštuose, ir veją didelėje jos dalyje, taip pat įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Pagal jį būtų išvystyta erdvių želdynų sistema su parko elementais: takeliais, suoliukais, šviestuvais, vaikų žaidimo aikštelėmis, numatyta galima skaidraus paviljono vieta.

Meninį akcentą siūloma kompozicinėmis priemonėmis susieti su etninėmis tradicijomis – pasaulio šalių atžvilgiu orientuotu Rėdos ratu.

Trečioje, ketvirtoje ir penktoje vietoje esančių projektų, kaip ir pirmojo, autoriai, kaip pastebi pilotas.lt, taip pat siūlo aikštę išgrįsti.

Tai Raimundo Židonio “Santaka”, Kęstučio Lupeikio, Mindaugo Kunevičiaus, Rimo Valecko ir Linos Bareikytės “Balta” bei Šarūno Šliužo projektas.

Projektas “Balta” numato tarp medžių įrengtą baltą plokštumą – skaidrią grūdinto stiklo dangą, šviečiančią iš vidaus ir dengtą balto granito ar marmuro skalda.

Pirmų trijų vietų laimėtojai bus apdovanoti piniginėmis premijomis. Pirmosios vietos laimėtojui bus įteikta 30 tūkst. litų, antrosios – 20 tūkst. litų, trečiosios – 10 tūkst. litų premija.

Sutvarkytoje aikštėje turėtų atsirasti paminklas Laisvės kovotojams. Paminklui skirtą antrąjį konkursą turi skelbti Kultūros ministerija.

Aikštės sutvarkymu besirūpinanti vyriausybinė komisija yra žadėjusi, kad Lukiškių aikštė bus sutvarkyta ir laisvės kovotojų atminimui skirtas paminklas joje bus pastatytas iki 2012 metų.

Konkursai ir diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Lukiškių aikštė kaip miesto aikštė susiformavo XX amžiaus pradžioje. 1953 metais čia pastatytas paminklas Leninui. 1991-aisiais jis demontuotas, tačiau aikštės suplanavimas iki šiol nepakeistas.

Šiuo metu svarstomus Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo projektus ekspertai vertina geriau nei tuos, kurie buvo pateikti ankstesniuose konkursuose, tačiau išsako ir kritikos.

Architektas Augis Gučas antradienį per viešą projektų aptarimą sostinės savivaldybėje pasakojo, kad dalis projektų nepaisė vienų ar kitų konkurso reikalavimų. Jis taip pat tvirtino, kad konkurso sąlygos buvo nepakankamai aiškios.

Pavyzdžiui, reikalavimas numatyti požeminę automobilinių stovėjimo aikštelę nebuvo detalizuotas, todėl konkurso dalyviai jį interpretavo labai įvairiai – vieni numatė joje sutalpinti 300, kiti – 1000 mašinų. Buvo ir tokių, kurie aikštelės visai nesuplanavo.

“Norima gauti atsakymą, kieno čia racionalesnis projektas, bet šito atsakymo nėra. Vertinimo taryba priėmė sprendimą, bet aš rekomendavau neatsižvelgti į tokius dalykus kaip kaina, nes ji neturi jokios prasmės”, – dėstė A.Gučas.

Architektui taip pat užkliuvo tokie esą abstraktūs kriterijai kaip miesto viešos žaliosios erdvės pobūdžio, aikštės urbanistinio vientisumo išsaugojimas, šalia stovinčios Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios dominuojančios padėties įvertinimas.

“Sąlygų prieštaravimai vėl leidžia subjektyviai traktuoti konkurso sprendinius ir vėl bijau, kad galės būti didelių problemų”, – svarstė viešųjų pirkimų komisijai patarinėjantis ekspertas.

Tačiau jis aiškino, kad tarp pateiktų projektų mato ir tinkamų įgyvendinti idėjų.

“Yra projektų, kurie atitinka sąlygas ir kurie galėtų būti tinkami. Vis dėlto yra didelė pažanga, palyginti su ankstesniais konkursais”, – po aptarimo žurnalistams sakė A.Gučas.

Anot jo, pirmasis konkursas įvyko 1995 metais, tuomet vertinimo taryba net nesugebėjo parengti koncepcijos ir premijavo “visiškai priešingus tarpusavyje darbus”.

“Antrasis konkursas buvo nors ir nesėkmingas, daug protestų sukėlė, bet vis dėlto jis jau buvo “į temą”, kaip sakoma. O šitame tiesiog yra neblogų darbų”, – pasakojo A.Gučas.

Konkursui iš viso patiekti 39 darbai, dėl neatitikimo reikalavimams keturi projektai jau atkrito. Iš likusių 35 pasiūlytų idėjų Viešųjų pirkimų komisija, vadovaujama aplinkos viceministro Arūno Remigijaus Zabulėno, nugalėtojus turėtų išrinkti sausio viduryje.

Į aptarimą antradienį susirinkę žmonės galėjo susipažinti su vizualiai pristatytais 35 projektais. Vieni susirinkusieji kritikavo projektuotojus, kad jie neva neatitrūksta nuo totalitarinių kūrybos principų, kiti aiškino, kad planuodami apželdinimą jie nesiorientuoja į sezoniškumą. Taip pat nuskambėjo siūlymas iš esmės keisti aikštės koncepciją.

“Kodėl nepasiimame paties seniausio ir paties autentiškiausio sluoksnio – būtent to, kad čia buvo Lukiškių turgaus aikštė?” – klausė aptarime dalyvavusi dailininkė Ramunė Vėliuvienė. Ji pabrėžė, kad nesinori turėti “oficiozinę” aikštę.

Projektų autoriai siūlo aikštėje statyti Triumfo arką, įrengti fontanus, stilizuotas skulptūras, apsodinti ąžuolais, aikštę išgrįsti trinkelėmis pavaizduojant joje Gedimino stulpus, sukurti žaliąją oazę, apsodinti stilizuotais gėlynais ir kt.

Konkursui pateiktus projektus įvertinus pagal architektūrinės meninės idėjos originalumą, bus išrinktas geriausias pasiūlymas, kaip suplanuoti aikštę, kad ji deramai atliktų reprezentacinę, memorialinę, visuomeninę ir rekreacinę funkcijas.

Pirmų trijų vietų laimėtojai bus apdovanoti piniginėmis premijomis. Pirmosios vietos laimėtojui bus įteikta 30 tūkst. litų, antrosios – 20 tūkst. litų, trečiosios – 10 tūkst. litų premija.

Sutvarkytoje aikštėje turėtų atsirasti paminklas Laisvės kovotojams. Paminklui skirtą antrąjį konkursą turi skelbti Kultūros ministerija. Šis konkursas bus skelbiamas vėliau, kai pagal nugalėjusį aikštės sutvarkymo projektą bus aiški paminklo vieta.

Aikštės sutvarkymu besirūpinanti vyriausybinė komisija yra žadėjusi, kad Lukiškių aikštė bus sutvarkyta ir laisvės kovotojų atminimui skirtas paminklas joje bus pastatytas iki 2012 metų.

Lukiškių aikštė įeina į vietinės reikšmės urbanistikos paminklo teritoriją.

Konkursai ir diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

1999 metais Seimas net priėmė nutarimą “Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų”. Jis numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą – skulptūrinę kompoziciją (simbolis “Laisvė”), buvusiuose KGB rūmuose įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų bei informacinį centrą, sutvarkyti Aukų gatvę bei Pamėnkalnio gatvės šlaitą.

Lukiškių aikštė kaip miesto aikštė susiformavo XX amži

Antradienį Vilniaus miesto savivaldybėje rengiamas viešas Lukiškių aikštės sutvarkymo projektų pristatymas ir aptarimas.

Miestiečiai galės susipažinti su Aplinkos ministerijos paskelbtam konkursui pateiktais projektiniais pasiūlymais.

Lietuvos architektų sąjungos duomenimis, pateikti 39 pagrindinės sostinės aikštės sutvarkymo idėjiniai projektai.

Jų autoriai siūlo aikštėje statyti Triumfo arką, įrengti fontanus, stilizuotas skulptūras, apsodinti ąžuolais, aikštę išgrįsti trinkelėmis pavaizduojant joje Gedimino stulpus, sukurti žaliąją oazę, apsodinti stilizuotais gėlynais ir kt.

Konkursui pateiktus projektus įvertinus pagal architektūrinės meninės idėjos originalumą, bus išrinktas geriausias pasiūlymas, kaip suplanuoti aikštę, kad ji deramai atliktų reprezentacinę, memorialinę, visuomeninę ir rekreacinę funkcijas.

Aplinkos ministerija pranešė, kad pirmų trijų vietų laimėtojai bus apdovanoti piniginėmis premijomis. Pirmosios vietos laimėtojui bus įteikta 30 tūkst. litų, antrosios – 20 tūkst. litų, trečiosios – 10 tūkst. litų premija.

Sutvarkytoje aikštėje turėtų atsirasti paminklas Laisvės kovotojams. Paminklui skirtą antrąjį konkursą turi skelbti Kultūros ministerija.

Kultūros paveldo departamento atstovai yra sakę, kad Kultūros ministerija pastarąjį konkursą skelbs vėliau, kai pagal nugalėjusį aikštės sutvarkymo projektą bus aiški paminklo vieta.

Aikštės sutvarkymu besirūpinanti vyriausybinė komisija yra žadėjusi, kad Lukiškių aikštė bus sutvarkyta ir laisvės kovotojų atminimui skirtas paminklas joje bus pastatytas iki 2012 metų.

Lukiškių aikštė įeina į vietinės reikšmės urbanistikos paminklo teritoriją.

Anksčiau aikštės sutvarkymu rūpinosi Vilniaus miesto savivaldybė, bet išrinkti 2008 metais paskelbto konkurso nugalėtojo ilgai diskutavusi Lukiškių aikštės projektų vertinimo darbų komisija nesugebėjo.

Iš viso aikštės rekonstrukcijai anksčiau ketinta skirti apie 45 mln. litų.

Konkursai ir diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

1999 metais Seimas net priėmė nutarimą “Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų”. Jis numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą – skulptūrinę kompoziciją (simbolis “Laisvė”), buvusiuose KGB rūmuose įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų bei informacinį centrą, sutvarkyti Aukų gatvę bei Pamėnkalnio gatvės šlaitą.

Lukiškių aikštė kaip miesto aikštė susiformavo XX amžiaus pradžioje. 1953 metais čia pastatytas paminklas Leninui. 1991-aisiais jis demontuotas, tačiau aikštės suplanavimas iki šiol nepakeistas.

Lietuvoje jau galima skelbti konkursą, kas išmoningiau iššvaistys ir pasisavins valstybės ir ES pinigus. Į laimėtojų dešimtuką pretenduoja keli šimtai įmonių ir įstaigų, jau ištaškiusių keliolika milijardų litų.

Absoliutus nebaudžiamumas, iš gausybės rago besiliejantys biudžeto ir ES fondų pinigai, nuo sovietmečio niekur nedingęs vagių mentalitetas Lietuvoje sukūrė naują pinigų “įsisavinimo” schemą, iš kurios praturtėjo šimtai veikėjų. Beje, nė vienas jų dėl to niekaip nenukentėjo.

Toks vaizdas susidaro peržvelgus skambiausius pastarųjų metų valstybės ir savivaldybių įstaigų vykdytus projektus, kurie taip ir nepasiekė užsibrėžto tikslo, bet skrupulingai surijo visas jiems finansuoti skirtas lėšas. Tik vykdant pinigus dosniai žarstančios valstybės užsakymus įmanomas toks fenomenas, kai objekto statyba pabrangsta 220 proc., skaičiuojant nuo pradinės sąmatos – privačiame versle maksimalus įmanomas pabrangimas siekia keliolika procentų, bet ir dėl tiek vyksta nuožmios užsakovų ir rangovų derybos.

Pačios projektus įgyvendinančios institucijos nuolat skelbia apie nepaprastą jų sėkmę ir jei ne kone vienintelė blaivia akimi padėtį iš šalies nuolat stebinti Valstybės kontrolė (VK), mes dažnai nė nesužinotume, kaip neefektyviai valdomi, o dažnai ir įžūliai vagiami valstybės pinigai. Deja, VK suteikta funkcija būti valstybės patarėju, o ne kaltųjų baudėju – šios institucijos išvados tėra rekomendacinio pobūdžio ir neturi jokios teisinės galios.

Taip, kai kurie kontrolierių atskleisti faktai, ypač jeigu jie itin šokiruojantys, sulaukia Seimo dėmesio ir net patenka Generalinės prokuratūros akiratin. Tačiau per visą nepriklausomybės laikotarpį baudžiamojon atsakomybėn dar nebuvo patrauktas nė vienas projektą nevykusiai įgyvendinęs valstybės tarnautojas – prokurorai nė karto neįžvelgė nusikaltimo sudėties. Matyt, valstybės interesui atstovaujantys teisininkai vadovaujasi kitokia logika nei sveiko proto žmonės, burnojantys dėl milijonus surijusių, bet taip ir neveikiančių bendrosios pagalbos telefono, ligoninių kompiuterizavimo sistemų ar elektroninio bilieto neskaitančių įrenginių sostinės viešajame transporte.

Pinigų plovimo schemos

Į viešumą vis prasprūstanti biudžeto lėšų ir ES fondų panaudojimo informacija pagal turinį panaši, skiriasi tik projektų dydis, taigi ir jiems įgyvendinti sunaudotų lėšų suma. Bet schema, kaip “nusiurbti” valstybės pinigus, – visada panaši.

Štai vaizdelis iš skandalais apipinto Vilnių Europos kultūros sostine pernai paversti turėjusio projekto. Už naujųjų sutiktuves su šviesų ir garso šou buvo sumokėta 2 mln. Lt, nors pradinė sąmata tesiekė 745 tūkst. Lt. Didžiulės išlaidos nestebina: už tą patį darbą buvo mokama ir Lietuvos, ir Vokietijos darbininkams, daugelis jų gavo atlygį už darbus, kurių sutartyje iš viso nebuvo numatyta, o suplanuotų darbų įkainiai kažkodėl šoktelėjo kelis kartus.

Dar vienas epizodas – iš neaišku kiek šimtų milijonų litų jau surijusių valstybės įstaigų kompiuterizavimo epopėjos. Štai viena ministerija, užsimojusi sukurti specifinį portalą, skirtą jos kuruojamos srities darbuotojų švietimui, pirmais metais už šį darbą atseikėjo 44 tūkst. Lt, o kitąmet darbams tęsti jau skyrė 283 tūkst. Lt. Maža smulkmenėlė: vienais metais pirkta “Oracle” programinė įranga, o kitais – su ja nederanti “MS Sharepoint” įranga.

Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys tikina, kad Lietuvoje nedaug kas pasikeitę nuo sovietmečio: į valstybės turtą pas mus vis dar žiūrima kaip į niekam nepriklausantį, todėl daugeliui kyla noras jį pasisavinti. “Tai toks sovietinio mėsos kombinato mentalitetas: mėsa valstybės, tai kodėl jos nepasivogus”, – vaizdžiai palygina jis.

Aktorius Audrius Nakas, pastaraisiais metais pildantis korupcijos skandalus nagrinėjantį portalą ekspertai.eu, yra įsitikinęs, kad valstybės tarnybą užvaldžiusi nusikalstamumo atmosfera. “Ne Gibonas ar Daktaras yra tikroji Lietuvos mafija. Tikrieji mafiozai sėdi ministerijose bei savivaldybėse ir jau seniai kontroliuoja teisėtvarkos institucijas, kurios iš tiesų turėtų kontroliuoti juos”, – mano pašnekovas.

Jis teigia, kad padėtis nė kiek negerėja vienos politinės pakraipos valdžiai keičiant kitą. “Visos politinės partijos suinteresuotos nuo stambių valstybės projektų joms nubyrančiais pinigais, todėl netrukdo tvarkytis viena kitai”, – įsitikinęs aktyvistas.

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo katedros vedėjas Tadas Sudnickas mano, kad ėmus įgyvendinti projektą kelis kartus išsipučiančios valstybės užsakymų kainos nėra vien tik juos prižiūrinčių valdininkų žioplumas ir nesugebėjimas gerai planuoti. “Paprasčiausiai nėra profesinės sąžinės. O kontrolė – silpna”, – aiškina jis. Abejingai į atskleidžiamas aferas reaguoja ne tik aukščiausi šalies vadovai, bet ir Lietuvos žmonės. “Tik spaudimas iš šalies gali priversti keistis sustabarėjusią sistemą, bet Lietuvoje ji nepatiria jokio visuomenės spaudimo”, – sako ekspertas.

Nebaudžiamumo atmosfera

D.Kuolys pabrėžia, kad Lietuvoje niekas nėra atsakingas už netinkamą valstybės pinigų leidimą. “Bet juk tai labai lengva nustatyti – ant kiekvieno dokumento yra konkrečių žmonių parašai”, – patikina.

Pasak Valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės, institucijų ir įstaigų vadovai privalėtų jausti atsakomybę už savo veiklos rezultatus. “Dabar, deja, yra per didelis abejingumas, nejaučiama jokios atsakomybės visuomenei, valstybei, mokesčių mokėtojams”, – konstatuoja ji.

Valstybinį auditą atliekančios įstaigos vadovė mano, kad Lietuvoje yra per daug tolerancijos pažeidimus darantiems asmenims, vyrauja nebaudžiamumo atmosfera. “Jei bent vienas pagarsėjusių istorijų “herojus” sulauktų tikro pelnyto atpildo, pajudėtų pozityvūs procesai, kurie keistų mąstymą ir bendrą požiūrį į valstybės lėšų bei turto naudojimą”, – mano kontrolierė.

O juk niekas nesėdi ir nesėdės ir net baudos nesusimokės nei dėl Valdovų rūmų, nei dėl pasibaisėtino Ignalinos AE uždarymo, nei dėl beviltiško sveikatos įstaigų kompiuterizavimo, nei dėl 63 mln. Lt kainavusio ir fiasko patyrusio Lietuvos įvaizdžio kūrimo projekto, nei dėl nacionalinio stadiono, nei dėl jokio kito projekto.

“Sakau jums – čia ranka ranką plauna, jokios tikrosios kaitos valstybės tarnyboje nėra”, – tvirtina A.Nakas. Pasak jo, dengiantis valstybės vėliava nuolat vykdomi įvairaus plauko nusikaltimai, kurie gali klestėti nebaudžiami dėl to, kad savo darbo neatlieka Generalinė prokuratūra. “Ji ištisus metus atlieka ikiteisminį tyrimą, padeda susitvarkyti dokumentus taip, kad galų gale juose nieko nebetrūksta ir telieka paskelbti, jog nusikaltimo sudėties nėra”, – apibendrina pašnekovas.