Pasinaudodami ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” bei ukrainiečių StopFake.org surinkta informacija, pateikiame Rusijos propagandos mašinos išsigalvojimus.

Kaip teigia viena žymiausių Rusijos eksperčių Anne Applebaum, “sekite Rusijos žiniasklaidą bet kuriuo laikotarpiu ir greitai pastebėsite naujienų pranešimų šablonus. Niekas taip paprasčiausia “nenutinka”. Kiekvienas įvykis yra didesnė istorija, dažniausiai sąmokslo. Rusija, o greičiau sąmokslas sunaikinti ar pažeminti Rusiją, visada yra centre. Realūs faktai įpinami į istoriją, tačiau jie supainiojami su prasimanymais, kad atitiktų nubrėžtą istorijos liniją.”

Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai”

Taigi, prie konkrečių faktų: Turkijai numušus Rusijos bombonešį Su-24, Ukrainos, kaip propagandos taikinio, vietą užėmė Turkija. Žinoma, nepamiršti ir tradiciniai Rusijos “priešai” – Vakarai.

Labiausiai paplito faktais nepatvirtintos istorijos apie Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sūnaus naftos verslą su Islamo Valstybe (ISIS arba “Daesh”). Pranešta, kad ir jo dukrai priklauso ligoninė, kurioje gydomi ISIS teroristai. Esą tai sąlygojo sprendimą numušti Rusijos lėktuvą.

Net išplatinta nuotrauka, kurioje politiko sūnus stovi su dviem barzdotais vyrais, neva ISIS lyderiais. Bet pasirodo, kad tai tėra restorano, kuriame lankėsi politiko sūnus savininkai, kurie visada fotografuojasi su žymiais asmenimis, apsilankiusiais jų įstaigoje Stambule.

Dar viena versija: bombonešis buvo numuštas, nes Turkija savavališkai “pastūmė” savo sienas Sirijos teritorijoje.

Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Toliau dar įdomiau – Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai” (pagiežingas ukrainiečių nacionalistų įvardijimas). Ne kas kitas, o Turkija liepė Ukrainai pradėti Rusijos aneksuoto Krymo energetinę blokadą.

Na žinoma nepamiršta ir JAV bei ES. Esą turkai leidimą gavo iš jų, nes Vakarai bando patikrinti Rusijos karinius pajėgumus. O jei “tiksliau”, tai JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) “viską surežisavo”, asmeniniu prezidento Baracko Obamos “įsakymu”. Mat, ne kas kitas o CŽV visame pasaulyje remia terorizmą.

Kita vertus, pranešta, kad JAV pripažino, jog numušusi Rusijos lėktuvą, Turkija įvykdė teroristinį aktą. Esą Prancūzija taip pat pasmerkė Ankaros veiksmus ir netrukus Turkija bus išmesta iš NATO.

Dar nepavargote nuo tokio melo? Pabaigai – uogytė. Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Muzika kaip politika. Gerai nuomonei apie save formuoti, „auksiniams“ sovietmečio laikams priminti ir savo pranašumui demonstruoti Rusija pasitelkia ne tik informacinę propagandą, bet ir populiariąją muziką.

Tarptautinių santykių mokslininkas Josephas Nye 1990-aisiais pirmą kartą pavartojoo terminą „švelnioji (arba minkštoji) galia“. Ši reiškinį jis apibrėžė kaip gebėjimą paveikti kitų elgesį ne karinėmis ar kitomis prievartos formomis, bet mėginant pagerinti savo šalies įvaizdį, priversti įtikėti savosiomis idėjomis, vertybėmis ir normomis. Kuo užsienio valstybės įvaizdis ir prestižas vienoje ar kitoje visuomenėje palankesnis, tuo lengviau tos šalies piliečius priversti elgtis sau tinkama linkme.

Su vadinamąja kietąja galia susiję instrumentai paprastai yra materialūs – tai karinė jėga, gamtos ištekliai ar pinigai, o švelniosios galios šaltiniai visų pirma kyla iš politinių vertybių ar bendros kultūros. Po šaltojo karo pabaigos pasigirdus prognozėms apie „istorijos pabaigą“, liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos triumfą bei tradicinių karinių konfliktų nunykimą, būtent ši politinės galios forma tapo bene svarbiausia.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologės Dovilės Jakniūnaitės teigimu, visos veiklos, kurios yra vykdomos šia linkme, gali būti traktuojamos kaip galios didinimo priemonės. Būtent tai jau daugelį metų Baltijos šalyse bei visoje posovietinėje erdvėje aktyviai įgyvendina Rusija, siekdama paveikti šio regiono gyventojus, priversti juos palankiai mąstyti apie Rusiją bei priimti tam tikras jos mąstymo formas ir interpretacijas.

Tai daroma pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo mokinių ir mokytojų išvykų organizavimo, finansinės paramos įvairiems su rusiška kultūra susijusiems renginiams iki televizijos ir radijo sklaidos ar informacinių propagandos kampanijų. Pasak D.Jakniūnaitės, dėl karo Ukrainoje sustiprėjus Rusijos ir ES šalių konfrontacijai, šios priemonės pastaruoju metu intensyviau nukreipiamos į žmonių grupes, kurias galima lengviau paveikti. Taip nebesiekiama apimti visos Lietuvos visuomenės, kuri, politologės manymu, turi pakankamai stiprų imunitetą tokio pobūdžio veiksmams.

Tačiau priešiškai Rusijos informacinei propagandai ar moksleivių išvykoms į kaimyninę valstybę sulaukiant deramo įvertinimo ir iš valstybės institucijų, į rusų atlikėjų koncertus, kurie dažnai mįslingai sutampa su valstybinių Lietuvos švenčių laikotarpiu, paprastai žiūrima pro pirštus. Esą populiariosios kultūros nedera prilyginti politikai, o atlikėjų iš Rusijos koncertų – laikyti rusiškos propagandos dalimi. Šiam reiškiniui daugiau dėmesio teikia tik žiniasklaida.

„Esame laisva šalis, o ne policinė valstybė, mums žodžio laisvė yra tikrai svarbi. Asmeniškai aš taip vertinu. Man tas atlikėjas yra absoliučiai neįdomus, kaip neįdomu ir ką jis ten dainuoja. Keisčiau stebėti, tikrai esu nustebęs, kaip elgiasi tokių renginių organizatoriai. Tie kūriniai atliekami prašant publikai, bet ta publika irgi kartais susirenka galbūt neatsitiktinai. Tačiau nemanau, kad turime tapti kažkokia cenzūros ar policine valstybe, kuri kažką stabdytų. Tiesiog liūdna, kad tokie dalykai vyksta“, – po prieštaringo rusų dainininko Olego Gazmanovo koncerto portalui „Delfi.lt“ sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Šis atlikėjas Vilniuje koncertavo 2013-ųjų pabaigoje. Latvijoje šiuo metu nepageidaujamu asmeniu paskelbtas O.Gazmanovas po ilgų publikos prašymų atliko kūrinį „Pagaminta SSRS“, primenantį apie Baltijos šalių okupaciją bei šlovinantį sovietinius laikus. „Ukraina ir Krymas, Baltarusija, Moldova – tai mano šalis. Sachalinas, Kamčiatka, Uralo kalnai – tai mano šalis. Krasnodaro kraštas, Sibiras ir Pavolgis, Kazachstanas, Kaukazas, ir Pabaltijis. Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, padarytas aš SSSR!“ – tokie žodžiai skambėjo Vilniuje, audringai pritariant penkiems tūkstančiams susirinkusių žiūrovų.

Pernai gruodį uostamiestyje planuotas dar vienas dainininko O.Gazmanovo koncertas vis dėlto neįvyko, nes Klaipėdos „Švyturio“ arena atsisakė tam išnuomoti savo erdvę. „Kalbėjomės su koncerto organizatoriumi, kad šis renginys nebūtų finansiškai pelningas, nes nesusirinktų žmonių, kadangi buvo blogas fonas iš praėjusių metų, kai vyko koncertas Vilniuje, plius visi reikalai, susiję su Rusijos ir Ukrainos santykiais. Todėl buvo priimtas toks sprendimas. Koncerto organizatorius nusprendė jo Lietuvoje apskritai nerengti, nors buvo planuoti pasirodymai dar keliuose miestuose. Pamatėme, kad projektas nepasiseks, gresia finansinis nuopuolis, ir arenai jis nebūtų naudingas“, – pasakoja Klaipėdos „Švyturio“ areną valdančios bendrovės „Klaipėdos arena“ direktoriaus pavaduotojas Remigijus Ambrulaitis.

Šių metų pradžioje muzikantų iš Rusijos desantas Lietuvos koncertų salėse išlieka didelis. Tiesa, šįkart nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją rusiškos muzikos koncertai Lietuvoje neskamba. Tačiau, pavyzdžiui, atlikėjo Staso Pjechos koncertas kovo 10 d. rengiamas Klaipėdoje, kovo 12-ąją – Vilniuje. O bene grandioziškiausias tokio pobūdžio renginys, kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas, kurio metu scenoje pasirodys daugelis Rusijos estrados žvaigždžių, tarp jų ir Filipas Kirkorovas, Nikolajus Baskovas, Aleksandras Serovas, Anželika Varum, sostinėje vyks praktiškai savivaldos ir merų rinkimų išvakarėse – vasario 27-ąją.

Kovo 18 d. sostinės koncertų salėje „Compensa“ jubiliejinį koncertą surengs smuikininkas bei dirigentas Vladimiras Spivakovas, vadovaujantis valstybiniam kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“. Muzikas žymus ne tik savo kūrybiniais pasiekimais – jo pavardė yra tarp Rusijos kultūrininkų, pasirašiusių Vladimiro Putino vykdomą politiką Ukrainoje bei Krymo aneksiją palaikantį pareiškimą. Muzikanto pasirodymai Vakaruose jau sulaukia protestų – pernai gegužę per V.Spivakovo vadovaujamo orkestro koncertą Harvarde buvo suimtas ant scenos užlipęs vyras, mėginęs pareikšti savo nuomonę apie smuikininko paramą V.Putino politikai.

Į tokią situaciją reaguoja Lietuvos muzikantai. Žinoma roko grupė „Skylė“ kartu su atlikėja Aiste Smilgevičiūte šiemet Vasario 16-ąją pakvietė į pilietinį koncertą „Broliai“, kuriame skambėjo Lietuvos pokario partizanų kūrybos įkvėptos dainos. Koncerte „Brolių“ dainas savo nacionalinėmis kalbomis atliko ir muzikantai iš kaimyninių šalių: Piotras Karpenia iš Lenkijos, latvių grupė „Skyforger“, baltarusių kolektyvas „Trubeckoy“ ir ukrainiečių „TaRUTA“ nariai. Koncerto organizatoriai neslėpė, kad jis yra ir konkreti atsvara Rusijos popmuzikos atlikėjų pasirodymams. „Kuo daugiau Lietuvos piliečių dalyvaus tokiuose koncertuose kaip šis, ir apskritai kuo daugiau bus tokių koncertų – tuo mažiau reikės jaudintis dėl svečių iš Rytų vizitų“, – sakė „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius.

Rusų atlikėjų koncertų gausa vasario ir kovo mėnesiais šiemet išsiskiria Klaipėda, kur gyvena ir viena didžiausių šalies rusų bendruomenių. Per šį laikotarpį iš viso jau įvyko ar dar numatyti net septyni tokio pobūdžio renginiai: vasario 3-iąją – Stasas Michailovas su programa „Džokeris“, vasario 7-ąją turėjo pasirodyti atlikėja MakSim (koncertas dėl techninių priežasčių perkeltas į gegužę), vasario 17-ąją – grupės „Ruki Vverch!“ jubiliejinis koncertas, vasario 26-ąją koncertuos atlikėjas Grigorijus Lepsas, kovo 10-ąją – minėtas S.Pjecha, kovo 13-ąją – šansonų atlikėjas Michailas Šufutinskis, o kovo 21-ąją uostamiestyje svečiuosis „Auksinio gramofono“ žvaigždės.

„Tikrai negaliu pasakyti, kodėl vasario ir kovo mėnesiais tiek daug tokio pobūdžio renginių. Koncentracija nemaža, bet kodėl taip yra, paaiškinimo neturiu. Tam tikru metu būna ir didelė lietuviškų atlikėjų koncentracija, būna, kad vyksta vien krepšinio varžybos. Viskas yra ne stabilu, o labilu“, – sako „Klaipėdos arenos“ direktoriaus pavaduotojas R.Ambrulaitis.

Atlikėjų iš Rusijos koncertų gausa Lietuvos valstybinių švenčių laikotarpiu visuomet aiškinama panašiai: esą muzikantai tuo metu susiplanuoja koncertines gastroles ir koncertų organizatoriai Lietuvoje juos tiesiog užsako. Teigiama, kad tai neturi nieko bendro su politika ar konkrečiomis istorinėmis datomis, nes šios gastrolės paprastai rengiamos visose trijose Baltijos šalyse vienu metu. Kita vertus, Estija Nepriklausomybės dieną mini panašiu laiku – vasario 24-ąją. O atlikėjų iš Rusijos koncertai Rygoje ir taip itin dažni, nes daugiausia yra skirti ten gausiai gyvenančiai vietos rusakalbių bendruomenei.

Viską pasako skaičiai: 2013-aisiais Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įvyko aštuoni, 2014-aisiais – devyni renginiai, kurie atkeliavo iš Rusijos (koncertai, cirkas, baletas). Juos atitinkamai aplankė 16 ir 15 tūkst. žiūrovų. Iš viso arenoje 2013-aisiais įvyko 60, 2014-aisiais – 73 renginiai (kartu su sporto varžybomis), o juos atitinkamai aplankė 165 ir 240 tūkst. žiūrovų. Tad bendra renginių iš Rusijos bei jų žiūrovų dalis nėra didelė. Tačiau vien šiemet vasario ir kovo mėnesiais Klaipėdoje numatyti net septyni tokio pobūdžio koncertai. Kadangi tokių renginių skaičius kasmet būna panašus, akivaizdu, kad absoliuti dauguma jų uostamiestyje vyksta būtent šiuo laikotarpiu.

„Nežinau, ar tai kažkoks užsakymas, bet mes jau seniai matome, kad per šventes tai vyksta. Aišku, tai poilsio dienos ir žmonės galbūt ieško pramogų, bet kad čia negali būti atsitiktinumas, rodo faktas, jog tai kartojasi metai po metų, tikriausiai ne mažiau kaip dešimtmetį. Vis dėlto mes galime tik spėti, kad tai nėra atsitiktinumas“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Tačiau mokslininkė padėties nelinkusi dramatizuoti ir nemano, kad rusiška popmuzika, kaip ir kitos Rusijos švelniosios galios priemonės, daro itin didelį poveikį Lietuvos visuomenei. Pasak jos, lietuviai dažnai patys yra linkę per daug nepasitikėti vienas kitu ir išpūsti Rusijos keliamą tokio pobūdžio grėsmę.

„Ne viskas, kas yra popmuzika, būtinai yra ideologiškai įkrauta. Kai kurie iš šių žmonių, pavyzdžiui O.Gazmanovas, kai yra dainuojamos tam tikros patriotinės dainos apie Antrąjį pasaulinį karą, neabejotinai skelbia žinią, kuriai pritaria ir Vladimiro Putino Rusija. Tačiau manau, kad mums reikėtų nusiraminti ir tiesiog žiūrėti į tai kaip į nuolat pasikartojantį dalyką“, – pataria D.Jakniūnaitė.

Pasak jos, valstybės institucijos ir politikai tai turėtų traktuoti kaip asmeninio pasirinkimo ir sąžinės dalyką, nes bet kokie draudimai sukelia nereikalingas ir labai negatyvias reakcijas. Be to, daliai žmonių visuomet atrodys, kad tokio pobūdžio renginiai tėra pramoga, neturinti nieko bendra su politika. „Skeptiškai žiūriu į draudimus. Žinoma, jie būtini, kai kalbame apie karo propagandą, kuri yra draudžiama Konstitucijoje, ir pan., bet jei mes norime kažką uždaryti, kažko neleisti, cenzūruoti – tai jau pavojinga. Juk turime švelnesnių demokratinės valstybės instrumentų – šviečiamųjų, įtikinimo, pajuokimo. Pasišaipymo ir ironijos strategijos taip pat gali būti veiksmingos. Žinoma, jos yra sudėtingos ir nelengvai įgyvendinamos“, – teigia mokslininkė.

Neseniai Pilietinės visuomenės institutas atliko tyrimą „Lietuvos gyventojų pilietinė galia ir geopolitinės nuostatos“. Rezultatai parodė, kad į klausimą „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi negu dabar Lietuvoje?“ teigiamai atsakė 32 proc. Lietuvos gyventojų, o kad sovietmečiu buvo blogiau, nurodė 31 proc. apklaustųjų. Likusi respondentų dalis tai įvertino nei teigiamai, nei neigiamai. Be to, tyrimas atskleidė, kad 8 proc. šalies gyventojų teigiamai arba labai teigiamai vertina ir Krymo prijungimą prie Rusijos.

Žinoma, tiesiogiai sieti rusų atlikėjų koncertus su parama Rusijos karinei agresijai būtų sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad tokio pobūdžio renginiai prisideda prie išliekančios žmonių nostalgijos sovietinei praeičiai. O politologų tyrimai, be kita ko, rodo, kad požiūris į sovietmetį tebėra labiausiai lemiamas veiksnys, pagal kurį galima geriausiai paaiškinti rinkėjų politinį elgesį.

D.Jakniūnaitės teigimu, iki šiol nėra iki galo išsiaiškinta, ką nostalgija sovietinei praeičiai iš tiesų reiškia. Ar taip yra todėl, kad prieš 25 metus žmonės buvo jaunesni ir prisimena sau malonius dalykus, ar tai iš tiesų reiškia kritinį požiūrį į šiandieninę ekonominę padėtį, galų gale kritišką esamos politinės sistemos vertinimą? „Mano nuomone, tai labiau susiję su sociokultūriniais dalykais, o ne su noru grįžti į buvusią politinę sistemą“, – situaciją vertina mokslininkė.

Kita vertus, būtina pabrėžti, kad pati rusiška muzika Lietuvoje tebėra populiari. Pavyzdžiui, rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų bendrovės TNS LT atliktoje 2012 m. žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje skelbiama, kad radijo stoties „Russkoje radio Baltija“ dienos pasiekiamumas Lietuvoje yra 7,8 proc, savaitės – 15,4 proc. Didžiuosiuose šalies miestuose jos populiarumas dar didesnis: Vilniuje pagal savaitės pasiekiamumą tarp 12–74 metų amžiaus gyventojų ši radijo stotis buvo antroje pozicijoje (30,5 proc.). Kaune šis rodiklis siekė 15,4 proc.

Rusiškus televizijos kanalus, per kuriuos taip pat nuolat transliuojama rusiška estrada, Lietuvoje reguliariai žiūri apie 14 proc. gyventojų – per 400 tūkst. žmonių. Be to, iki šiol įprasta, kad viešajame transporte, taksi automobilyje ar restorane pasigirsta rusiškos melodijos.

Galima pastebėti, kad lietuviškos ir rusiškos populiariosios muzikos estetika taip pat panaši. „Lietuvių ir rusų estetikos suvokimas vis dar yra panašus, tai turbūt ir traukia“, – sako koncertų organizatorius, agentūros „Live Nation“ atstovas Deividas Afarjancas.

Juolab Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjai dažnai perkuria rusiškus hitus lietuvių kalba ir taip sulaukia didelės sėkmės. Pavyzdžiui, grupės „Pinup Girls“ hitas „Cirkas“ – tai garsios Rusijos atlikėjos Niushos kūrinys, ką jau kalbėti apie didžiulio populiarumo sulaukusią Eugenijaus Ostapenkos dainą „Dviratukas“. Žinomi Lietuvos muzikantai savo tarptautinės karjeros žingsnius taip pat dažniausiai vis dar mėgina žengti į Rytų, o ne Vakarų Europos rinkas.

Vis dėlto D.Afarjancas pastebi, kad prieš kelerius metus rusų atlikėjų koncertų lankomumas šalyje pastebimai ėmė mažėti, todėl, pavyzdžiui, agentūra „Live Nation“ tokio pobūdžio renginių nebeorganizuoja. „Naujų vardų neatsiranda, o po kelis kartus sugrįžtančios žvaigždės smarkiai didina honorarus, bet pilnų salių nebesurenka. Todėl tiesiog per didelė rizika“, – aiškina koncertų organizatorius.

Pasak jo, Lietuvą aplanko vis daugiau naujų užsienio atlikėjų, be to, neatpažįstamai sustiprėjo ir lietuviška estrada – tiek daug pilnas arenas renkančių Lietuvos dainininkų tikriausiai dar niekada nebuvo. Taigi perspektyvos atrodo tikrai geros: žmonės pradėjo pirkti bilietus gerokai iš anksto, todėl padaugėjo ir visiškai „užpildytų“ renginių. Koncertų organizatorius prognozuoja, kad dėl to turėtų daugėti naujų ir mažiau pažįstamų atlikėjų pasiūla ir mažėti senosios kartos atlikėjų koncertų.

Dovaidas Pabiržis

Pagrindiniai atlikėjų iš Rusijos koncertai Lietuvoje vasario ir kovo mėnesiais

Stasas Michailovas: vasario 3 d. Klaipėdoje, vasario 7 d. Vilniuje

„Ruki Vverch“: vasario 17 d. Klaipėdoje, vasario 18 d. Vilniuje

Grigorijus Lepsas: vasario 20 d. Vilniuje, vasario 26 d. Klaipėdoje

Kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas: vasario 27 d. Vilniuje

Stasas Pjecha: kovo 10 d. Klaipėdoje, kovo 12 d. Vilniuje

Michailas Šufutinskis: kovo 13 d. Klaipėdoje, kovo 14 d. Vilniuje

Vladimiras Spivakovas ir orkestras „Maskvos virtuozai“: kovo 18 d. Vilniuje

„Rusradio“ gimtadienis „Auksinio gramofono žvaigždės“: kovo 20 d. Vilniuje, kovo 21 d. Klaipėdoje

Daugiausiai atgarsio sulaukę Rusijos atlikėjų koncertai per valstybines Lietuvos šventes

2005 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2006 m. vasario 16 d. O.Gazmanovas Šiauliuose

2009 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2010 m. vasario 16 d. Ala Pugačiova Vilniuje

2012 m. sausio 13 d. Valerijus Gergijevas Kaune

Atrodo, belieka tik susitaikyti su tuo, kad esame iki ausų murkdomi Rusijos propagandoje. Knygynuose randame knygų, aukštinančių Josifą Staliną, spaudoje skaitome Kremliaus pateiktas įvykių versijas, rusiški televizijos kanalai meluoja ir kursto nesantaiką.

Vaiva Sapetkaitė

Įdomių dalykų gali rasti sugalvojęs pasivaikščioti po rusiškus sostinės knygynus, Kalvarijų ar kitas turgavietes arba užsukęs į vietas, kur pardavinėjami sendaikčiai. Šie nestebina. Matrioškos per muges, sovietiniai ženkliukai ar kažkas panašaus – taip pat. Vis dėlto knygynas „Homo sapiens“, besigiriantis esąs didžiausias Lietuvos knygynas, prekiaujantis knygomis rusų kalba, priverčia kilstelėti antakius: čia, šiuolaikiškai atrodančioje vietoje, įėjęs netrunki pamatyti didelį atlasą su Rusijos prezidento Vladimiro Putino atvaizdu. Neskoninga, bet nieko blogo. Įdomumas prasideda patekus į istorijos, karybos bei politikos skyrių.

Dėmesį patraukia Igorio Vasiljevičiaus Pyhalovo knyga „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“. Autorius garsėja kaip žmogus, įnikęs į Josifo Stalino valdymo laikotarpį ir slaptąsias Sovietų Sąjungos tarnybų temas. Jam taip patinka J.Stalinas, kad jis jo garbei sukūrė interneto puslapį „Už Staliną!“. Ten pamatysime raudonus J.Stalino, ruso kareivio ar pionieriaus paveiksliukus ir galėsime svaigintis sovietine nostalgija, taip pat paskaityti šiek tiek propagandos su įkandimais Rusijos ar Sovietų Sąjungos priešams. Tiesa, tinklalapis „Už Staliną!“ nėra dažnai atnaujinamas.

I.Pyhalovo knygos pagrindinė idėja paprasta: J.Stalinas buvo vienas geriausių Rusijos lyderių, todėl Rusijos priešai metų metais nepaliauja jo kritikuoti ir šmeižti, taip kartu norėdami sumenkinti socialistinės santvarkos laimėjimus. „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“ neva peržiūri populiarius „antisovietinius mitus“, juos paneigia ir „pateikia neginčijamų įrodymų“, kad didingoji stalinizmo epocha buvo rusų istorijos kulminacija. Būtent tada Rusija pasiekia savo galios ir įtakos viršūnę, todėl Rusijos priešai taip įnirtingai siekia šį laikotarpį sumenkinti.

Na, autorius parašė dar ne vieną knygą apie J.Stalino laikus, tarkim, „Kaip meluoja apie „stalinistines represijas“. Viskas buvo ne taip!“ (potekstė – argi patys ukrainiečiai ar Baltijos šalių gyventojai nebuvo kalti?), „Stalinas be melo. Vadas žinojo, kaip išgelbėti Rusiją“, „Stalino revanšas. Grąžinti rusiškas žemes“ (diktatorius giriamas, kad sugebėjo grąžinti naujai susikūrusias „pasienio valstybes“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, aiškinama apie Baltijų valstybių rusofobiją ir pan.).

Netoli padėta ir Michailo Meltiuchovo knyga „Pabaltijo placdarmas 1939–1940. Sovietų Sąjungos sugrįžimas prie Baltijos krantų“. Čia esą kritiškai ir nešališkai peržiūrimi sudėtingi to metų sovietų ir Baltijos šalių gyventojų santykiai. Esmė – 1940-aisiais Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių neokupavo.

Į šį istoriką buvo atkreiptas dėmesys, jam parašius knygą „Praleistoji Stalino galimybė“, kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjunga, užpuldama Lietuvą, nė nereiškė pretenzijų į Latviją ar Estiją. O ir šiaip Lietuva pati kalta dėl neigiamos Rusijos reakcijos: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietų kariškius ir krėtė kitokias eibes.

Panašių knygų tikrai ne viena. Įdomu, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įrašyta, jog pritarimas Sovietų Sąjungos ar Vokietijos nacių vykdytai Lietuvos okupacijai, užgaulus arba įžeidžiamas šių režimų nusikaltimų menkinimas arba neigimas gresia bauda arba kalėjimu iki dvejų metų. Vis dėlto panašias versijas siūlančios knygos laisvai platinamos.

Be nusiskundimų dėl nuolatinio šmeižto ir melo, skleidžiamo Rusijos ar Sovietų Sąjungos laimėjimais nepatenkintų priešų, išaiškėja, kad Rusija – vargšė auka. Tarkime, Valentino Katasonovo knyga „Ekonominis karas prieš Rusiją ir stalininė industrializacija“, kurioje kritikuojamas kapitalizmas, Vakarai. Autorius teigia, kad dabartinės Vakarų sankcijos Rusijai dėl Ukrainos įvykių nėra kažkas sensacinga ar nauja. Jo teigimu, prieš Rusiją ekonominis karas kariaujamas bent šimtmetį. Sankcijos, embargas, blokados – nuo to apsaugojo tik J.Stalino įdiegta industrializacija, kada šalis esą tapo ekonomiškai nepriklausoma.

Valstybės saugumo departamento (VSD) kovo ataskaitoje dėl grėsmių Lietuvai atvirai rašoma apie nuoseklias Rusijos pastangas menkinti prieš sovietinę okupaciją kovojusių partizanų įvaizdį ir reabilituoti sovietinėse represinėse struktūrose dirbusius asmenis, kurie prisidėjo prie Lietuvos piliečių persekiojimo, trėmimo ir žudymo. Kad rusams būtų suformuotas Lietuvos, kaip fašizmą propaguojančios, rusakalbius skriaudžiančios valstybės, įvaizdis.

Kur turėtų baigtis tolerancija

Kodėl Kremliui palankią poziciją išreiškiančios, Lietuvos istoriją iškraipančios knygos laisvai platinamos nepriklausomoje vakarietiškoje valstybėje?

„Demokratinėje valstybėje gali būti prieinama net didžiausia „makulatūra“, vadinasi, ir knygos, su kurių autoriais niekada nesutiksime. Laikome juos tiesiog Rusijos politinio elito įrankiais, bet šiuo atveju Lietuvoje automatiškai nesuveikia kažkoks apribojimas ar cenzūra, kuri neleistų tokios literatūros atsivežti ar platinti. Priešingai nei Rusijoje. Joje, be abejonės, tokių knygų, kurios nesutiktų su oficialiąja istorijos koncepcija, sunkiai pamatytume, ypač išverstų iš lietuvių kalbos“, – teigia Seimo narys, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Vis dėlto kyla klausimas: jei turime Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį, kad sovietų nusikaltimų neigimas ar švelninimas gali užtraukti baudą arba laisvės atėmimą, ar tokie principai neturėtų būti taikomi ir tiems, kurie platina tai skelbiančias knygas? Regis, „tolerancija“, „nuomonių įvairove“ ir panašiais gražiais žodžiais vėl ėmėme teisinti savo trumparegiškumą.

Seimo narys Liutauras Kazlavickas, besigilinantis į istorinės atminties tematiką, tiesiai sako, kad pas mus per daug liberalaus požiūrio į istorinės atminties formavimą ir per mažai kontrolės. Viską paleidome iš rankų ir kaip valstybė neatlikome reikalingų namų darbų.

„Teigdami, jog žmonės gali patys atsirinkti ir todėl jiems reikia leisti susipažinti su kuo daugiau informacijos, nesuvokėme vieno: kad galėtume atsirinkti ir suvoktume, jog istorija yra iškraipoma ar klastojama, turime turėti bazinį žinių bagažą. Be šito esame kaip baltas popieriaus lapas, kuriame suinteresuotos jėgos, besilaikančios kryptingos istorinės atminties politikos, gali „užrašyti“ bet kokias nuostatas“, – dėsto L.Kazlavickas.

„Lietuva neturi istorijos politikos. Tik keli politikai supranta istorijos reikšmę šalies valstybingumui. Kažkodėl sakoma, kad istorija moko, na, bet istorija nemoko – ji baudžia už nemokėjimą, nežinojimą. Nenoriu sulaukti to laiko, kai būsime nubausti“, – panašiai situaciją vertina istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

L.Kazlavickas pabrėžia, kad Rusijos istorijos politika, kitaip nei mūsų, yra nuosekli ir aktyvi. „Leidžiamos knygos, kuriami filmai iškraipant įvykius. Kai kurie Lietuvoje mano, kad istorinė atmintis gali savaime įsitvirtinti, tačiau pagrindo savaiminiam atsiradimui nedaug. Turime kelias kartas, kurios išaugo mokydamosi iš sovietinių istorijos vadovėlių su iškraipyta istorija. Tada turime jaunimą, kuris istoriją mokėsi atskirais gabalais, ir jų istorijos suvokimas yra fragmentiškas, jiems nėra perteikta įvykių prasmė ir reikšmė mūsų istorijoje“, – optimizmu netrykšta parlamentaras.

Televizija ir masės

Pernai rudenį kilo skandalas dėl „Pervyj Baltijskij kanal“ (PBK) paskleistos melagingos informacijos apie Sausio 13-osios įvykius. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nustatė, kad laidoje „Žmogus ir įstatymas“ buvo paskleista neapykantą kurstanti ir tikrovės neatitinkanti informacija, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių ir niekinamas kovotojų dėl Lietuvos laisvės atminimas. Tada PBK transliacijos buvo sustabdytos trims mėnesiams. Šiemet Valstybės saugumo departamento paskelbtoje ataskaitoje apie grėsmes Lietuvai PBK atvirai įvardytas rusiškos įtakos instrumentu.

Po kurio laiko į akiratį pateko ir kiti du rusiški kanalai „RTR planeta“ ir „NTV Mir Lithuania“. Vėlgi dėl propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymo buvo apribotos jų transliacijos.

Žurnalistas Andrius Tapinas savo liepą paskelbtame žurnalistiniame tyrime nurodo, kad vienas didžiausių Lietuvoje palydovinės televizijos transliuotojų „Viasat“ daro kur kas didesnę įtaką nei šie rusiški kanalai.

„Viasat“ dėl jo turinio suvaldyti niekaip nepavyksta: retransliuotojas paprasčiausiai ignoravo Lietuvos institucijų reikalavimus sustabdyti rusiškų kanalų retransliacijas – tuo iš esmės viskas ir baigėsi. Kadangi retransliuotojas skelbia pasiekiantis apie 4 mln. Baltijos šalių gyventojų, leisti jam elgtis kaip užsimano, matyt, neprotinga.

Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos vadovė Vaiva Žukienė tokią situaciją vadina anekdotine. Pasak jos, jei šis Švedijos žiniasklaidos grupei „Modern Times Group“ priklausantis retransliuotojas, teikiantis paslaugas Lietuvoje, čia sudarinėjantis sutartis ir mokantis pridėtinės vertės mokestį, niekaip nėra suvaldomas, tai kelia nuostabą. „Jei tiek su mūsų žmonėmis ir valstybe susijusios įmonės negalima priversti klausyti valstybinės institucijos nurodymų, situacija yra anekdotinė, – mano V.Žukienė. – Čia reikėtų pradėti nuo valios trūkumo ir įstatymo spragų.“

Ji apibendrina, kad pastarieji dveji metai buvo ne prevenciniai, vyko ne „priešgaisriniai“ veiksmai, o veikiau gaisrų gesinimas. V.Žukienė sutinka, kad atsirado daugiau dėmesio prevencijai, vis dėlto pabrėžia, jog sunku staigiai kažką pakeisti, jei daug metų nieko nebuvo daroma.

A.Jakubčonis antrina, kad bendro požiūrio į istorijos politiką nesama. Taip, yra keletas institucijų, kurios tuo užsiima, tačiau jų veikla siaura ir išskaidyta. „Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Nacių ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija, Seime yra Lietuvos valstybės atkūrimo, istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisija, bet su šios kadencijos Seimu darbas nutrūkęs, prie Vyriausybės įsteigta Vasario 16-osios šimtmečio paminėjimo komisija, tik ar kas žino apie ją?“ – retoriškai klausia istorikas.

Vis dėlto tam tikri pokyčiai vyksta. Paskelbta, kad Lietuvoje transliuojami rusiški televizijos kanalai praranda dalį reklamos dėl taikytų sankcijų ir besiformuojančios neigiamos viešosios nuomonės, o kitąmet gali prasidėti dar drastiškesni pokyčiai reklamos rinkoje. TNS duomenys rodo, kad palyginus šių metų aštuonis mėnesius su tuo pačiu laikotarpiu pernai matyti, jog kanaluose „NTV Mir Lietuva“ ir PBK reklamos išlaidos (be nuolaidų) mažėjo atitinkamai 48,9 ir 34,2 proc.

Galima sutikti su A.Anušausku, teigiančiu, kad pirmiausia reikia informuoti visuomenę ir aiškinti jai daromą įtaką. Jei visuomenės nuomonė yra kritiška ir nepalanki Kremliaus poziciją skleidžiantiems kanalams, reklamos užsakovai nori nenori turės rinktis kitas priemones.

Padėtį norėta pagerinti kuriant bendrą Baltijos šalių kanalą rusų kalba, taip tikintis patraukti dalį rusiškų kanalų auditorijos. Vis dėlto planai stringa ir vietoj bendro kanalo pasitenkinta bendra žinių laida. Nors idėja graži, gal taip ir geriau: įkurti ir išlaikyti televizijos kanalą – brangu, o garantijos, kad pavyks išsikovoti reputaciją ir dalį rinkos, nėra.

Kelių frontų informacinis karas

Kremliaus ruporu VSD įvardijo ne tik PBK televizijos kanalą, bet ir laikraščius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“. Žiniasklaidos ekspertas doc. dr. Mantas Martišius sutinka, kad žiūrint iš šalies yra didelė tikimybė, jog dalis rusakalbės žiniasklaidos yra „remiama iš šono“.

„Dirbant spaudoje reikia mokėti honorarus, atlyginimus, patalpų nuomą, užtikrinti leidybą, platinimą ir kita – visa tai nemažai kainuoja. Jei dirbi rinkoje, turi būti užėmęs tam tikrą jos dalį, generuoti reklamos pajamas ir panašiai. Tada galima sakyti, kad tai padengia išlaidas, – aiškina M.Martišius. – Taip pat turime suvokti, kad spauda Lietuvoje apskritai išgyvena sunkius laikus ir reklamos biudžetai traukiasi, tad pradedame galvoti, iš ko jie išsilaiko. Juolab kad rusakalbių bendruomenė Lietuvoje mažesnė negu lenkų. Didelė tikimybė, kad juos kažkas paremia iš šono.“

Lietuviškoje praktikoje tai nebūtų naujas dalykas ir tai galime palyginti su kai kurios lietuviškos spaudos egzistavimu regionuose, kai vietinė valdžia ją remia, turėdama politinį motyvą, kad vietiniai gyventojai remtų valdžią.

Kaip primena politologas dr. Nerijus Maliukevičius, informacinis karas nėra naujas dalykas, jis tik naujas savo technologijomis, nes atsiranda naujų ne tik žiniasklaidos, bet ir socialinių tinklų galimybių, reikia labiau atsižvelgti į žiniasklaidos globalumo aspektą.

Informacinį karą galima kariauti įvairiuose frontuose. M.Martišius pateikia propagandos pavyzdį, su kuriuo neseniai teko susidurti. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) yra tokia galimybė, kad gali pasisakyti ne tik valstybių narių delegacijos, bet ir įvairios nevyriausybinės organizacijos (NVO). Taigi ten galima pamatyti tokių organizacijų atstovų iš Latvijos ar Lietuvos. Tarkim, Antifašistinių karo veteranų sąjungą, kuri neva atstovaudama Lietuvai iš tiesų pasisako labai prorusiškai. Blogiausia, kad tai fiksuojama įvairiuose ESBO protokoluose ar kitokiuose dokumentuose.

„Galiu pasakyti labai paprastai: jos tikriausiai iš kažko gauna už tai pinigų. Paprastos NVO dažniausiai neturi galimybių važinėti į įvairius tarptautinius renginius, – įsitikinęs M.Martišius. – Iš kur NVO gauna pinigų, jei ji nedidelė ir nesvarbi? Žinoma, yra ES, Lietuvos valstybinių fondų, kurie gali kažkiek finansuoti kažkokią veiklą, bet į juos dažnai tokios NVO nė nesikreipia.“

Pavyzdžiui, neseniai kalbėta apie naujienų agentūros BNS žurnalistų pasiklausymo bylą ir nuo to bandyta pritempti iki rusiškų propagandinių kanalų transliacijų sustabdymo.

„Bandoma sulipdyti abu šiuos dalykus į vieną istoriją, nors tokie skirtingi nutikimai tikrai neturėtų būti siejami. Vienas dalykas yra žurnalistų pokalbių pasiklausymas be teisinio pagrindo, o kitas – rusiškų kanalų, skleidusių dezinformaciją, kursčiusių tautinę nesantaiką, laikinas sustabdymas. Čia – pilkoji propaganda“, – įvardija M.Martišius. – Dėl Latvijos pasakojama, pavyzdžiui, apie rusakalbių problemą. Yra sukurta tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios tuo užsiima.“

Sovietinė nostalgija niekur nedings

Kodėl žinant, kad Rusija kovoja propagandinį karą, vis tiek vartojama tiek daug rusiškos informacinės produkcijos?

Pasak dr. Ievos Petronytės, mūsų visuomenė labai nevienalytė, taigi, nors viena dalis šalies gyventojų yra dėl to susirūpinusi, vyksta viešos diskusijos, kita dalis politika beveik nesidomi ir, nesekdama įvykių, net nesugeba sieti rusiškų žinių, filmų ar muzikos vartojimo su galimu poveikiu. „Tą rodo ir tyrimai. Tarkime, politika nesidomi apie 50 proc. gyventojų, o maždaug 30 proc. mano, kad jiems nėra būtina žinoti politinių naujienų“, – apibendrina I.Petronytė.

Profesorė Ainė Ramonaitė yra atlikusi įdomių tyrimų gilindamasi į Lietuvos visuomenės paveikslą. Paaiškėjo, kad Lietuvoje vis dar didelė visuomenės dalis palankiai žvelgia į praeitį. Tarkime, apskaičiuota, kad 2007 m. (žymesniems pokyčiams nėra prielaidų) apie 40 proc. Lietuvos gyventojų teigė, jog sovietiniais laikais gyventi buvo geriau.

„Sovietinė nostalgija glaudžiai susijusi su laimėjimu ir pralaimėjimu po sovietinės sistemos griūties“, – pabrėžia I.Petronytė.

Taigi dalis tų, kuriems dėl objektyvių priežasčių buvo geriau sovietiniais laikais (ėjo geras pareigas, turėjo namą, buvo prisitaikę), po nepriklausomybės atkūrimo prarado darbus, jiems buvo sunku ar apskritai nepavyko prisitaikyti prie šios sistemos. Natūralu, kad pralaimėjusieji sovietinę praeitį vertina kur kas palankiau, priešingai nei sugebėjusieji prisitaikyti.

Beje, pastebėtas stiprus ryšys tarp Lietuvos vertinimo ir dabartinių įsidarbinimo galimybių šalyje. Jei žmogus ir jo artimiausia aplinka neturi darbo, jam dažniausiai atrodys, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau. Taigi lietuviams ekonominė dimensija tokia pat svarbi (o neretai ir svarbesnė) nei vertybinė. „Kadangi kaip šalis vis dar gyvename gana neturtingai, čia tinka Abrahamo Maslow piramidės pavyzdys: pagrindiniai ekonominiai poreikiai mums vis dar dažnai pakiša koją, kai kalbama apie vertybes ir vertinimus“, – dėsto I.Petronytė.

Natūralu, kad Lietuvos tautinėms mažumoms – dar sudėtingiau. Integracijos problemos ne iš piršto laužtos, o atsimuša į žemišką ekonominį pagrindą. Nepaneigsi, kad žymi dalis tautinių mažumų gyvena skurdžiau, ir tai yra ir mūsų valstybės problema. Ilgą laiką tam nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tad dabar ir turime gana palankią terpę propagandai. „Jei tautinės mažumos nepritampa visuomenėje, iš tiesų gali stiprėti identifikacija su kitomis valstybėmis“, – sako politologė.

Tiesa, ir čia nesame pavyzdiniai – į rusų ar lenkų kalbą verstų lietuviškų istorijos darbų nėra labai daug.

Rusijos motyvai – žemiški

Rusijos informacinės atakos suaktyvėjo, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti ES Tarybai. „Matyčiau daug objektyvių paaiškinimų, kodėl suaktyvėjimas prasidėjo per mūsų pirmininkavimą ir kodėl tas pats bus, kai pirmininkaus Latvija. Vienas iš pirmininkavimo akcentų buvo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ir konkrečiai – Ukrainos klausimas. Tai sukėlė atsakomąją Rusijos reakciją“, – dėsto  N.Maliukevičius.

Pasak jo, viena iš V.Putino pretenzijų – diskredituoti ES ir NATO per jų silpnųjų narių kompromitavimo kampanijas. Akivaizdu, kad vienu atveju geriausias laikas tam buvo per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, o kitu – per JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Taline. Per pastarąjį pamatėme konkrečią agresyvią akciją prieš estų saugumo policijos pareigūną Estoną Kohverą, kada  Rusijos saugumo tarnybos jį pagrobė – oficialiai „suėmė“ ir netrukus jis buvo apkaltintas šnipinėjimu.

„Tokia informacinė politika, lygiai taip pat kaip energetinė, yra viena esminių valdžios išlaikymo sąlygų. V.Putinas energetiką naudoja kaip tam tikrą savo rato praturtėjimo šaltinį (ne tik kaip Rusijos galios šaltinį), o informacinius, propagandinius įrankius naudoja tam, kad mobilizuotų visuomenę ir taip išlaikytų valdžią savo rankose, – teigia N.Maliukevičius. – V.Putino pagrindinis motyvas šiuo metu yra ne kažkokios grandiozinės geopolitinės vizijos, bet aiškus siekis išlikti valdžioje.“

Ne tik dėl asmeninių ambicijų, bet ir potencialios rizikos, kad atlygis už dabartinius Rusijos veiksmus galėtų būti netgi tarptautinis tribunolas, tad galios perskirstymas valdžioje nėra pageidaujamas.

Taigi informacinio karo išpuoliai, istorijos falsifikavimas dažnai būna skirta ne priešininkams pakenkti, o vidaus auditorijai.

O ką apie tai mano patys istorikai? Kodėl Rusijoje neatsiranda kritinės masės intelektualų? A.Anušauskas pabrėžia, kad Rusija labai didelė. Žinoma, egzistuoja dabartinės valdžios palaikoma grupė, kuri istoriją intensyviai panaudoja informaciniame kare, ypač prieš naująsias ES valstybes, tačiau yra ir objektyvių istorikų. „Be abejonės, istorikams, kritikuojantiems kolegas, smerkiantiems represijas, okupacijas, Rusijoje sunku, bet jei tai profesionalai, jie vertinami užsienio universitetuose, naudojamasi jų paslaugomis, jie dalyvauja tarptautiniuose projektuose“, – neabejoja A.Anušauskas.

Politikas pabrėžia, kad dalis istoriją iškraipančių Rusijos istorikų tyrimų yra labai riboti, negilūs, praleidžiantys, ignoruojantys daugybę faktų, kitokia nuomones, didžiausius klodus dokumentų. „Kita vertus, Rusijoje kitaip rašyti gal ir būtų sunku, nes dalis archyvų kaip kažkada buvo įslaptinti, taip ir liko. Vietiniai istorikai nė negali prieiti prie dalies informacijos“, – atkreipia dėmesį jis.

Vis dėlto tikėtis, jog didžiulės pastangos ir pinigai, metami į informacinį karą, taip išsekins Rusiją, kad nepatenkinta visuomenė sukils, irgi nevertėtų. „Pažiūrėkime į Šiaurės Korėją. Ji išsekinta iki negalėjimo, bet valdžioje laikosi ta pati šeima, – lygina N.Maliukevičius. – Jei tai ir išsekintų visuomenę, dar klausimas, ar tai turėtų įtakos V.Putino valdžiai. Manau, pasitelkęs propagandą jis sukūrė tokį naratyvą, kad visada sugebės pasiteisinti  ir išaiškinti, jog visos bėdos – dėl Amerikos, Europos ar tų trijų Baltijos šalių, kurios esą tik ir ieško progų, kaip įkąsti Rusijai.“

Jo teigimu, dažnai daroma esminė klaida vertinant padėtį Rusijoje. Dažniausiai žiūrima iš demokratinės, pliuralistinės visuomenės konteksto, o autoritarinio, totalitarinio režimo sąlygomis kitokia nuomonė ar prieštaravimas reikalauja didžiulių pastangų. Taip užsukama vadinamoji tylos spiralė. Kas nutinka nepaklusus, galime pamatyti kad ir iš režimą kritikuojančio legendinės Rusijos roko grupės „Mašina vremeni“ lyderio Andrejaus Makarevičiaus pavyzdžio: Rusijos žiniasklaidoje prieš jį prasidėjo, kaip jis pats rašė, „propagandos ir melo orgija“.

Taigi ėmus prieštarauti tenka susitaikyti su rizika, kad gali tekti palikti šalį ar bent susidurti su dideliu spaudimu.

Aukštosios ir masinės kultūros įtaka

Vilniaus universiteto Rusijos filologijos katedros vedėjas doc. dr. Pavelas Lavrinecas įsitikinęs, kad per kultūrą galima daryti didelį poveikį žmogaus pasaulėžiūrai bei elgsenai. Istorinių pavyzdžių juk turime. „Šiuolaikinė literatūra XVIII a. Europoje ir susiformavo kaip visuomenės elgsenos reguliatorius. Bažnyčios vaidmuo mažėjo, ir kartu su modernizacija, industrializacija, miestų augimu mažėjo tradicinės kaimų, nedidelių miestelių bendruomenės spaudimas žmogaus elgsenai. Kaip vienas to pakaitalų ir atsirado šiuolaikinis teatras ir šiuolaikinė literatūra, kaip tam tikras vertybinis visuomenės institutas“, – primena P.Lavrinecas.

M.Martišius antrina, kad jei skaitysime „Brolius Karamazovus“, „Karą ir taiką“, klausysimės Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo ar Sergejaus Prokofjevo, dar netapsime Maskvos agentais. „Reikėtų kalbėti apie masinę kultūrą, kuri paveikia kur kas daugiau žmonių. Ji dažniau susipina su aktualiais politiniais įvykiais ir tendencijomis, tad potencialiai turi daugiau įtakos nei prieš šimtą metų parašytas literatūros kūrinys“, – neabejoja žiniasklaidos ekspertas.

I.Petronytė taip pat mano, kad intelektualioji kultūra yra visai kita plotmė: „Žmonės, skaitantys rusų klasikus, dažniausiai nebus tie, kurie pasiduoda propagandai. Galų gale ten propaguojamos vertybės visai kitos.“

P.Lavrinecas mano, kad propagandos „pamušalas“ veikiau matomas kine. Pavyzdžiui, yra toks kanalas „Naše kino“, per kurį galima pamatyti daug įvairaus senumo filmų, ir kada žiūri senesnius filmus, ypač apie karą, drąsius kagėbistus, pokario metais kariavusius su „banditais“, išaiškėja kino tendencija – armijos, kariuomenės ir represyvių struktūrų aukštinimas. P.Lavrinecas primena, kad kažkada ir per lietuvišką televiziją buvo rodomi tokie seni filmai, tačiau kartu būdavo aptariami, o jei „vienos tonacijos“ ketvirtojo dešimtmečio ar pokario metų filmai rodomi be komentarų, tikrai tikėtina, kad žiūrovams tai daro atitinkamą įtaką.

Populiariosios muzikos poveikis taip pat didelis. Tarkim, rusiškų televizijų transliuojamuose koncertuose, konkursuose intensyviai eksploatuojamas Didžiojo tėvynės karo tematika.

Diagnozė – Rusija

Rusijos elgsena primena siurrealistišką Salvadoro Dali paveikslą, vaizduojantį  keistos logikos ir keistų gamtos dėsnių veikiamą žemę. Vis dėlto šioje realybėje, jei Rusija būtų asmuo, jai jau seniai būtų diagnozuotas psichikos sutrikimas. Simptomų pakanka.

Akis bado tai, kad pacientas prarado racionalų ryšį su realybe ir gyvena savo susikurtų iliuzijų pasaulyje. Ligą peni nepalaužiami ir nepaveikiami, tačiau iš sergančio ir neadekvataus mąstymo gimę argumentai. Rusija vis dar gyvena praeitimi ir nenori susitaikyti su išblėsusiais laimingesniais laikais. 1721–1917 m. gyvavusios Rusijos imperijos suirimas, tiksliau, jos sunaikinimas pačių rusų rankomis per Vasario revoliuciją, ir po to prasidėjusios bėdos (pilietinis karas ir kovos dėl valdžios, ekonomikos smukimas, išplitęs badas) pareikalavo milijonų gyvybių, ir ta trauma jaučiama dabartinėje Rusijoje.

Nuo tada Rusija taip ir nesusitaikė su susilpnėjusia galia ir ne kartą per savo istoriją siekė susigrąžinti buvusį statusą bei jėgą – nesvarbu, ar vilkėdama Sovietų Sąjungos, ar modernios Rusijos drabužiais. Paveldimumas – svarbus veiksnys, lemiantis, ar toks psichikos sutrikimas paveiks kaimynus. Rusija didelę dalį savo istorijos įsivaizdavo save kažkuo kitu, negu buvo tuo metu iš tiesų, kitaip tariant, ją persekiojo haliucinacijos. Neišsipildančios svajonės ir planai ją paskatino imtis neadekvačių veiksmų, pastūmėdami į maniakinę būseną.

Nestebina, kad Rusijos visuomenei būdingi prieštaravimai: štai vieną dieną ji gali rengti didžiausius karinius paradus ir funkcionierių lūpomis kalbėti apie mesianistinę Rusijos misiją, jos didybę, pareigą būti alternatyva dekadantiškam Vakarų pasauliui, didžiuotis savo klasikine kultūra ir čia pat gniaužti laisvą bei kritišką intelektualią mintį, mobilizuoti visuomenę, gąsdinti visokiais baubais ir priešais.

Rusijos visuomenė apimta paranojos. Jai vis atrodo, kad priešai puola šalį, rengia visokius daug žalos pridarančius sąmokslus (Rusijoje viskas būtų daug geriau, jei niekas jai nekenktų, pavydėdami jos laimėjimų), be to, skriaudžia ir engia rusakalbius kitose valstybėse. Bandydama jiems pagelbėti, ji net bando praplėsti savo valstybingumo ribas ne savo teritorijose. Tą matėme ne tik Ukrainoje (atimtas Krymas) – toks principas taikytas ir separatistiniuose Gruzijos regionuose Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, taip pat Moldovos Padniestrėje.

Atrodo, Rusijai kyla net suicidinių minčių. Investuodama į karinį konfliktą Ukrainoje, kišdama tiek pinigų į propagandą, bandydama padaryti stipraus vyruko įspūdį, ji save alina ir, natūralu, anksčiau ar vėliau prisišauks bėdų. Vis dėlto kol Rusija nėra atskirta nuo pasaulio ir jai leidžiama siautėti – rizikuoja aplinkiniai.

Lietuvos gyventojų kalbų mokėjimas (proc.)

Nors lietuviai gali pasigirti dideliu užsienio kalbas mokančiųjų procentu, vis dar vyrauja rusų kalba, kurią vyresnė karta buvo priversta mokytis sovietmečiu. Anglų kalbos mokėjimas didėja, tačiau tebėra maždaug dvigubai mažesnis. Tokia situacija apriboja nuomonių pliuralizmo galimybę.

Moka daugiau nei gimtąją kalbą              78,5

Moka vieną užsienio kalbą 41,6

Dvi kalbas     29

Tris kalbas     6,6

Keturias ir daugiau kalbų   1,3

Rusų kalbą    63

Anglų kalbą  30,4

Lenkų kalbą  8,5

Vokiečių kalbą                    8,3

Šaltinis: 2011 m. visuotinio Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenys

s

V. Drachev nuotr.

Rusijos skleidžiama propaganda neapsiriboja vien kryptingais informaciniais pranešimais, kuriuos įkūnija visame pasaulyje išgarsėjęs Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, bet aprėpia daug platesnį kontekstą, verčiantį susimąstyti kol kas pernelyg siauriai Kremliaus veikimą suvokiančią Lietuvą.

Skandalingi Dmitrijaus Kiseliovo, Rusijos kanalo “Rosija 1″ laidos “Vesti nedeli” (Savaitės naujienos) vedėjo ir valstybinės naujienų agentūros “Rosija segodnia” vadovo, pareiškimai tapo sudedamąja Krymo konflikto dalimi. Šešiasdešimtmetį netrukus švęsiantis žurnalistas patraukė ne tik Rusijos visuomenės, bet ir Vakarų žiniasklaidos dėmesį oficialiai tapdamas prezidento Vladimiro Putino ruporu, arba, kaip jį spėjo skambiai tituluoti “The Moscow Times”, naujuoju Kremliaus propagandos vadovu.
Teatrališkai pateikiamoje D.Kiseliovo nuomonėje atsispindi V.Putino politikos bruožai: siekis įgyti vis didesnę įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pradedant Ukraina ir baigiant Baltijos šalimis, konservatyvių vertybių pabrėžimas, Vakarams užklijuojant morališkai nuskurdusios civilizacijos etiketę, bei būtinybė atremti Rusijos paribiuose stiprėjančią Europos Sąjungos ir NATO įtaką.
Politikos apžvalgininkai tai laiko ne tik nuomone, bet ir savotišku šaltiniu, kurio interpretacijos gali atskleisti tolesnių Kremliaus sprendimų kryptį.
“Didieji valstybiniai kanalai bei kelios kitos žiniasklaidos priemonės yra naujasis Rusijos istorijos vadovėlis, skirtas naujos pasaulio vizijos ir ideologijos kūrimo procesui. Jos bruožai yra tarsi tikslas politiniams veikėjams, kurie turi jį įkūnyti”, – teigia propagandą tyrinėjantis filosofas prof. Gintautas Mažeikis.
Kartu D.Kiseliovas tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Rusijos propagandos mašina kinta ir apima daug platesnį veiksmų bei metodų spektrą, nei dažnai pabrėžiama diskusijose Lietuvoje.

Už D.Kiseliovo – galinga mašina
D.Kiseliovas tapo ryškiausia propagandos figūra, tačiau už jo slepiasi kryptingai dirbanti mašina, kurios svarbiausius sraigtelius stebėtojams nėra lengva identifikuoti.
“Tokio asmens paskyrimas su V.Putino palaiminimu iš esmės reiškia žiniasklaidos ir valstybės suaugimo tendencijas bei visuomenės fašisizaciją”, – mano Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Tiesa, kokią realiai galią įgijo D.Kiseliovas, neaišku. Viena vertus, būdamas nuolatiniu televizijos veidu jis lemia visuomenės nuomonę, tačiau veikiausiai nėra tas, kuris formuluoja, kokios konkrečiai idėjos turi būti skleidžiamos.
“Nereikėtų perdėti D.Kiseliovo ar kitų jam artimų pranešėjų vaidmens, nes jis laidos vedėjas, o ne organizatorius, – sako G.Mažeikis. – Jis nėra tas asmuo, kuris derina žiniasklaidos, provokatorių ir inscenizatorių veiksmus. Paprastai tariant, mes matome aktorių scenoje, bet ne tą, kuris turi galią valdyti situacijas. Paviršutiniškas žvilgsnis į D.Kiseliovą yra labai klaidingas, nes šis tampa atpirkimo ožiu, paslepiančiu didžiąsias problemas.”
Eksperto teigimu, D.Kiseliovas yra profesionalus propagandistas – profesijos, apie kurią Lietuvoje kalbama retai, atstovas: “Jį galima vertinti dvejopai: paprasčiausiai kaip žurnalistą, laidų vedėją, ir kaip propagandistą. Lietuvoje nepriimta galvoti apie tokios rūšies veiklą, už kurią mokami pinigai ir kuri tarnauja valstybės sistemos ar eito labui. Jei vertinsime jį kaip propagandistą ir agitatorių, D.Kiseliovas yra agresyvus, drąsus, pakankamai kūrybingas ir suvokiantis, kad kryptingas įtikinėjimas daro masėms įtaką. Jis šias mases veikia, jis paklausus, nes yra mėgstamas ir žiūrimas.”
Būtent dėl to atvirai Baltijos valstybių nepriklausomybę kvestionuojantis ruporas turėtų būti apribojamas bent jau užsienyje. “Jis vis dėlto – tik simptomas, už kurio slepiasi galinga mašina ar industrija. Galima manyti, kad stabdydami D.Kiseliovą pristabdytume ir pačią mašiną – galbūt ne taip efektyviai, kaip norėtųsi, tačiau tai jau būtų konkretus veiksmas”, – svarsto G.Mažeikis.

Smegenų plovimo metodai keičiasi
“Veido” kalbinti ekspertai pabrėžia, kad minėta propagandos mašina apima ne tik nuomonę, kuri formuojama skleidžiant informaciją viešojoje erdvėje, bet ir inscenizuotus veiksmus. Tai buvo akivaizdu Kryme ir iki pat šių dienų – Rytų Ukrainoje, kur esą vietos gyventojų protestus prieš naująją Ukrainos valdžią tikriausiai inspiruoja Kremlius.
“Reikėtų atskirti agitacijos veiksmą – kvietimą, motyvavimą, dezinformavimą – nuo propagandos, kuri susideda ir iš įvykių organizavimo bei kitų socialinių technologijų, – aiškina G.Mažeikis. – Agitacija skiriama pirmiausia paveikti širdžiai, o po to protui. Šioje srityje Rusija ypatingų naujovių netaiko: ir toliau pasitelkiama dvasinga muzika, primenami didieji istorijos įvykiai. Tačiau propaganda kitokia: matome kviestinių grupių arba savanorių vykdomas įvykių inscenizacijas, kurias labai sunku atskirti nuo tiesos arba melo. Tai vadinama socialinėmis ir humanitarinėmis technologijomis, kurios turi ne tik informacinį, bet ir galios lygį. Atsakyti, ar jie tikri protestuotojai, ar ne, ar priešinamasi, ar ne, dirbtinai kuriamų socialinių dramų kontekste ne visada taip paprasta.”
Pasak propagandos tyrinėtojo, susiaurindami propagandos apibrėžimą galime prieiti prie klaidingų išvadų: “Šiuolaikinė propaganda yra daug modernesnė, nei man tenka girdėti Lietuvoje, kur ji apibrėžiama tik kaip melas. O juk reikia nagrinėti galios bei materialiuosius išteklius, kurie įgalina veikimą. Žvelgiant pernelyg siaurai tie, kurie pas mus siūlo riboti informaciją, gali pasirodyti kaip nedemokratiški laisvo žodžio varžytojai. Be to, tokia paviršutiniška kova yra mažų mažiausiai naivi, nes reikia ne tiesmukai koncentruotis į melą, o atpažinti veiksmus ir priemones, po kurių įvyksta konkretūs įvykiai. Priešingu atveju tikintis melo bangos galima sulaukti panašių nutikimų, kurie taip aiškiai nepatenka nei į tiesos, nei į melo kategoriją.”
Turinys, kurį rodo ne tik žodžiai, bet ir inscenizuoti veiksmai, verčia sunerimti. Pasak Š.Liekio, iš esmės paruošta dirva grįžti į agresyvios užsienio politikos laikus. “Anksčiau Rusijos propaganda buvo universalesnio pobūdžio, vartotos nespecifinės sąvokos. Buvo kalbama apie skirtingas vertybes nei Vakaruose, trečiąjį kelią, valdomą demokratiją, korumpuotą netikrą demokratiją Europoje bei JAV ir pan. Dabar pereita prie bandymų apeliuoti į rusiškumą, imperines ambicijas ir etninius rusų sentimentus. Akivaizdu, kad bandoma formuoti tapatybę etninio nacionalizmo pagrindu ir naudojantis tuo plėsti įtaką net už Rusijos ribų. Tokioje schemoje sąjungininkai gali būti tik tie, kurie mato asmeninės naudos iš tokios Rusijos politikos, nes bando Vakaruose perkurti valstybės sampratą į etnonacionalistinę versiją, gyvavusią prieškariu”, – aiškina profesorius.

Vakarų propaganda – nesulyginama
Nors Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Vakarų šalys, siekdamos politinių tikslų, lygiai taip pat pasitelkia propagandinius metodus, toks teiginys nėra pagrįstas.
“Visos didžiosios šalys naudoja propagandą, tik kartais vadina ją kitokiais vardais: informacine politika, viešąja diplomatija ar panašiai, – teigia G.Mažeikis. – Vis dėlto skiriasi priemonės ir jų naudojimo intensyvumas. Tokio masto įvykių inscenizavimo, kokį matome Ukrainoje, kitur vargu ar pamatytume. Tokie veiksmai, tarkime, Europoje kur kas labiau apriboti laike ir erdvėje, nes ši metodika yra demaskuojama, paneigiama ir valstybės viduje žurnalistų bei kitų asmenų ypač kritikuojama dėl galingo antipropagandos mechanizmo. Rusijoje demokratinių veiksnių ir demaskavimo mechanizmų, kurie tai galėtų pristabdyti, nėra, todėl ši taktika ir yra tokia populiari. Žinoma, Kremlius šį aspektą nutyli.”
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas Mantas Martišius taip pat pabrėžia akivaizdų informacinio veikimo skirtumą: “Rusijos kritika Vakarų atžvilgiu primena posakį: kuo pats kvepi, tuo kitą tepi. Jei pasižiūrėtume britų BBC žinias ir palygintume jas su Rusijos TV kanalais, nereikėtų didelių gabumų, kad įžvelgtume skirtumus informacijos pateikimo, nešališkumo, bandymo suformuoti objektyvų vaizdą požiūriu. Vakaruose nėra žaidžiama į vienus vartus, skiriant visą laidą vienai pozicijai argumentuoti.”
Vadinamųjų demaskavimo mechanizmų, kurie padėtų apriboti valdžiai palankios propagandos sklaidą, radimąsi apsunkina sudėtinga Rusijos žiniasklaidos padėtis. 2013 m. Žiniasklaidos laisvės indekse Rusija tarp 179 šalių užėmė tik 148 vietą, o Ukrainos įvykių kontekste reikalai dar pablogėjo: nepriklausomas kanalas “Dožd” buvo išmestas iš daugelio kabelinių tinklų, dėl to prarado 90 proc. žiūrovų ir 80 proc. pajamų, darbo neteko populiaraus portalo “lenta.ru” redaktorė, toks pat likimas ištiko radijo stoties “Echo Moskvy” vadovą, kuriuos pakeitė valdžiai patikimesni žmonės.
Vis dėlto, pasak G.Mažeikio, alternatyvi informacija tebėra gyva: “Interneto portalas “grani.ru”, radijas “Echo Moskvy”, TV kanalas “Dožd” yra švelniai opoziciniai – ne tokie radikalūs kaip, tarkim, “kasparov.ru”. Šie šaltiniai nebuvo uždaryti, tačiau situacija pasikeitė: dėl įvairių aplinkybių tonas nebėra toks griežtai antiputiniškas. Kontrolė vykdoma keliais būdais: yra leidinių, kurie tiesiogiai finansuojami valdžios, kitus veikia vadinamieji filtrai, pasireiškiantys ne cenzūra, o administraciniais, finansiniais mechanizmais. Bet negalima sakyti, kad Rusijoje veikia totalinė cenzūra ir nėra jokių informacinių kanalų. Egzistuojantys demokratiniai kanalai yra labai reikšmingi, su jais mūsų aktyvistams reikia bendradarbiauti.”

Kaip mus veikia nuosekli ir profesionaliai parengta Kremliaus smegenų plovimo ataka.

Amerikiečių lingvistas ir kairiųjų pažiūrų politinis veikėjas Noamas Chomsky viename interviu prancūzų radijui pateikė įdomų pavyzdį: 1930-aisiais Vokietija buvo labiausiai Europoje išsivysčiusi, meno, technikos, mokslo ir filosofijos srityse aukštumas pasiekusi šalis, tačiau netrukus per labai trumpą laiką įvyko staigus posūkis ir ji tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
Kaip tai galėjo atsitikti? Pasak filosofo Martino Heideggerio, vokiečių visuomenę pavyko „perauklėti“ kryptingai viešojoje erdvėje naudojant rinkodaros strategiją, ištobulintą amerikiečių reklamos kūrėjų: subtiliai skleidžiant baimę ir taip nuosekliai spaudant reikiamus pasąmonės mygtukus.
Propaganda – minkštoji ar kietoji – savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Skirtingais istorijos etapais skirtingose šalyse ir dėl skirtingų tikslų būdavo naudojamos pačios įvairiausios priemonės, bet iš tiesų vadinamojo smegenų plovimo ir manipuliavimo aukštasis pilotažas prasidėjo atsiradus viešųjų ryšių ir reklamos industrijai: kaip neretai atsitinka pasaulyje, geriems tikslams sumanyti dalykai blogose rankose tapo galingu įrankiu.
Propagandos čempionėmis dažniausiai tampa religinės sektos ir totalitarinės valstybės. Tai mes kuo puikiausiai patyrėme sovietų laikais. Vėliau juokėmės kraipydami galvas, kaip Šiaurės Korėjos gyventojai gali tikėti visu tuo absurdu, kuris kišamas jiems į galvas. Pastaraisiais mėnesiais propagandos ir informacinių karų scenoje pirmuoju smuiku groja Rusija, vykdydama gana profesionaliai parengtą kelių lygių kampaniją, skirtą vidaus vartojimui ir Vakarų pasauliui. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad esame pakankamai protingi ir gerai informuoti, kad iš Kremliaus pilamas informacinis srautas į mus negali susigerti, kai kurie mąstymo ir požiūrio poslinkiai gali įvykti net nepajutus jokio trakštelėjimo smegenyse.
Tiesą sakant, kai kurie poslinkiai jau kuris laikas mūsų visuomenėje jaučiami: tai savos valstybės menkinimas ir net niekinimas, baubų kūrimas ir tiražavimas apie lietuvių vaikų atiminėjimą Skandinavijos šalyse (būtinai priduriant, kad jie atiduodami įsivaikinti homoseksualams), Vakarų moralinio supuvimo keiksnojimas, įtikinėjimas, kad mes niekam nereikalingi ir jeigu Rusija norės mus susigrąžinti, jai lengvai tai pavyks.
N.Chomsky atkreipia dėmesį į paradoksą: didesnė įtaka manipuliuojant informacija daroma labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui, o didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui. Kitais žodžiais tariant, tikslai pasiekiami pirmiausia veikiant šviesiausią visuomenės dalį, o masės tiesiog nueina iš paskos.

Ukraina: ką mes matome ir girdime

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio manymu, į Krymo aneksiją ir padėtį Ukrainoje Lietuvos viešojoje erdvėje reaguojama tikrai išsamiai, paliečiant daugumą aspektų. „Pastebiu, kad žiniasklaida yra linkusi formuluoti spekuliatyvius klausimus dėl konflikto karinių perspektyvų, o to prognozuoti neįmanoma, todėl nuomonių spektre atsiranda daug spekuliacijų. Mano nuomone, per didelis populizmas, ypač bandant rasti V.Putino režimo veiksmų ar Rusijos tariamų interesų pateisinimą, yra neteisingas, tačiau, deja, iš šalies reikalauti riboti nuomonių įvairovę neįmanoma“, – aiškina A.Matonis.
Pasak jo, žiniasklaidos redaktoriai turėtų laikytis pilietiškesnės redakcinės pozicijos ir atriboti dalį „kalbančių galvų“ nuo sklaidos kanalų, tačiau to tikėtis sunku, nes dėl to kenčia žiniasklaidos skaitomumas, kuris, deja, yra lemiamas veiksnys.
Režisierius ir publicistas Jonas Ohmanas vis dėlto linkęs matyti dvi puses. Viena vertus, Lietuva yra ta šalis, kuri pakankamai gerai supranta, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, domisi tuo, todėl tiekiamas informacijos srautas, palyginti su JAV, Švedija ar Vokietija, yra didelis. Antra vertus, būtent šis interesas ir domėjimasis aiškiai parodo, kuri žiniasklaidos priemonė yra priklausoma nuo jai įtaką darančių veiksnių ar tiesioginių užsakovų. „Stengiuosi to nedaryti, bet dabar padarysiu – įvardysiu laikraštį, kuris elgiasi išskirtinai iškrisdamas iš konteksto. Tai „Respublika“, – sako pašnekovas.
Pasak J.Ohmano, Rusijos informacinėje erdvėje vyksta tikras košmaras – kai kuriuos epizodus net sunku vertinti, tačiau Kremliaus vykdoma informacinė kampanija siekia paveikti ne tik šios šalies gyventojus. „Lietuvoje stengiuosi bendrauti su įvairiais žmonėmis, daugeliui jų užduodu klausimų ir matau, kad gana nemaža dalis yra veikiami rusiškos propagandos. Bent jau kažkas jiems įsėda į sąmonę. Greičiausiai tai susiję su rusiškų televizijų žiūrėjimu. Mano mėgėjišku vertinimu, tokių žmonių Lietuvoje – iki trečdalio“, – svarsto J.Ohmanas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė, paklausta, ar juntamas rusiškos propagandos suaktyvėjimas, atsako: tai ypač juntama iš komentarų po straipsniais ir socialiniuose tinkluose. „Akivaizdu, kad dirbamas darbas – suaktyvėjimą fiksavome per Lietuvos pirmininkavimą ES, per Sočio olimpiadą, bet toks provokavimas komentaruose dažniau buvo būdingas mūsų portalo rusiškai versijai. O dabar pradeda reikštis ir lietuviškame „Delfi.lt“. Tiesa, pastaruoju metu vis gauname pasipiktinimo laiškų, kad neteisingai nušviečiame padėtį Ukrainoje, kad ten banditai siautėja, bet visai gali būti, jog čia vieno ir to paties žmogaus darbas“, – pasakoja M.Garbačiauskaitė–Budrienė.
Jos tikinimu, redakcija, matydama, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vis dėlto praslysta visiška prokremliška agitacija, tapo itin atsargi. „Dešimt kartų viską patikriname. Esame atsargesni ir dėl kai kurių autorių“, – teigia „Delfi.lt“ vyr. redaktorė.