Užribis. Sausį Švėkšnos specialiojo ugdymo centre kilęs prostitucijos skandalas apnuogino bjaurų faktą – sekso vergijos pinklėse masiškai atsiduria nepilnamečiai. Faktas toks nemalonus, kad patogiau jo nematyti ir negirdėti.

Prostitucija – apskritai nepatogi tema mūsų valstybėje, nesvarbu, ar kalbama apie vaikus, ar apie suaugusius šio „verslo“ dalyvius. Padorioje kompanijoje jos vengiama, visuomenė su šiuo reiškiniu taikstosi, o atsakingoms institucijoms ačiū bent už tai, kad pripažįsta jį egzistuojant.

Tikriausiai labai tipišką elgseną prieš kurį laiką pademonstravo teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Visuomenininkams siekiant įstatymu įteisinti bausmes ne prostitutėms, o jų klientams, ministras atsiribojo nuo bet kokių asmeninių sprendimų, esą „kadangi tomis paslaugomis nesinaudoju, tai asmeninio patyrimo neturiu“.

Užsienio valstybėse elgiamasi įvairiai: vienur baudžiamos sekso paslaugas teikiančios moterys, kitur – jas perkantys vyrai, dar kitur prostitucija vienaip ar kitaip yra legali. Specialistai pripažįsta, kad auksinio modelio dar niekas nesukūrė ir kad prostitucija bei su ja susijusi prekyba žmonėmis yra vienas grėsmingiausių reiškinių visame pasaulyje.

„Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įspėja, kad ši problema pastaruoju metu įgauna naują veidą – parduodamos ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. „Tačiau rizikos grupės nekinta dešimtmečiais. Į prostituciją dažniausiai įtraukiami mažiausiai apsaugoti visuomenės žmonės, turintys psichologinių, ekonominių, socialinių problemų. Tai iš provincijos kilusios moterys, vienišos motinos, jaunos merginos, kurios neturi išsilavinimo, ir moterys, ir vyrai, turintys įvairių priklausomybių“, – vardija K.Mišinienė.

Viena pažeidžiamiausių grupių, tapusių taikiniu išnaudotojams, suteneriams, sąvadautojams, prekeiviams žmonėmis, – globos įstaigose augantys nepilnamečiai.

Švėkšnoje į sekso paslaugų prekybą buvo įtrauktos penkios 15–17 metų paauglės. Bent jau tiek aukų pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto dažniausiai prostitucijos mastų iliustruoti skaičiais neįmanoma, o bendros analizės trūkumas labai apriboja galimybes padėti jos aukoms. Prostitucija – latentinė, slapta problema. Faktui iškilus į paviršių paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo vykdoma daugelį mėnesių, net metų. Patys nukentėjusieji taip pat labai vengia kreiptis ir į teisėsaugos, ir į socialines tarnybas.

„Oficiali statistika, kuri kalba apie nepilnamečių prostituciją, beveik lygi nuliui. Tačiau realybėje matome tikrai ne nulį ir net ne vienetą su nuliu – gerokai didesnį prostitucijai išnaudojamų vaikų skaičių. Tai rodo, kad tam tikri sektoriai statistikos neteikia. Man labai rūpėtų išsiaiškinti, kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus. Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – apgailestauja „Caritas“ atstovė.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kilus Švėkšnos skandalui specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė, pati gindamasi nuo kaltinimų, viešai pareiškė, kad „visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi“, tik esą kai kurios įstaigos bijo tai skelbti ir apie tai kalbėti, nes gali būti nubaustos. Šie žodžiai turėjo sukelti uraganą, tačiau atsakingos tarnybos juos praleido pro ausis.

„Nepilnamečių pasitaiko labai labai retai“, – „Veido“ paklaustas, kiek jaunesnių nei 18 metų merginų sostinėje teikia lytines paslaugas, tvirtina ekologinės policijos atstovas Miroslavas Pažusinskis.

Pasak jo, nepilnametės labiau bijo, todėl labiau ir saugosi neįkliūti negu vyresnės kolegės. Pareigūnas įvardijo tik vieną konkretų atvejį, kai į teisėsaugos akiratį pakliuvo keturiolikmetis paauglys. Į internetą jis buvo įkėlęs skalbimą, kad seksualiai aptarnauja vyrus. Nepilnametis gyveno šeimoje, pareigūnams sakė negaunantis pakankamai pinigų kinui ir panašiems reikalams, todėl sugalvojęs, kaip jų užsidirbti pačiam.

„Nežinau, kodėl ekologinė policija nemato nepilnamečių. Bet žinau, ką matome mes, ką mato globos namų darbuotojai, tik, deja, jie tyli arba prabyla nebent įspeisti į kampą. Ką reiškia, kai direktorė sako, kad visuose globos namuose vaikai išnaudojami seksualiai? Tai tas pats, jei netyčia ligonį numarinęs gydytojas sakytų, kad visi gydytojai žudo ligonius. Po tokio pareiškimo kiltų milžiniškas susidomėjimas, būtų aiškinamasi ir t.t. O pasakymą, kad vaikai išnaudojami visuose globos namuose, tyliai prarijome ir pamiršome. Kai kalbu apie vaikų prostituciją, visada gaunu itin stiprų atkirtį. Ten visos pajėgos nukreiptos į gynybą. Kad ir į kokią instituciją nueičiau, pirmas klausimas visada būna: o kas nutekino informaciją?“ – pasakoja K.Mišinienė.

Vykdydama pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programą „Caritas“ atstovė nuolat susiduria su seksualiai skriaudžiamais vaikais, augančiais tiek globos įstaigose, tiek savo šeimoje. Šiuo metu yra pradėta keliolika ikiteisminių tyrimų, bet, K.Mišinienės teigimu, tai tik lašas jūroje, palyginti su problemos mastu. Be to, tie tyrimai labai lengvai nutraukiami – neįrodoma sudėtis, vaikas apkaltinamas išsigalvojimais, kerštu savo globėjams ir panašiai.

„Kodėl Klaipėdos apygardos prokuratūra metų metais nutraukia ikiteisminius tyrimus dėl seksualinio išnaudojimo, susijusius su ta pačia Švėkšna ar Saugų globos namais irgi Šilutės rajone? Nejaugi tose įstaigose susirinkę kažkokie ypatingi melagiai, kurie nuolat kuria fantazijas apie išprievartavimus ir išnaudojimą? Nesu sąmokslo teorijų šalininkė, bet šią problemą gaubianti tyla, man atrodo, labai neblogai skamba toms tarnyboms, kurios privalo ginti vaiko teises“, – rėžia „Caritas“ atstovė.

Visiškai nekontroliuojami ir vaikų pabėgimai iš globos įstaigų. Statistikos, kiek yra tokių atvejų, iš kokių globos namų vaikai bėga dažniausiai, nėra. Kaip ir atsakymų į klausimus, kur, pas ką bėgliai praleidžia ištisas savaites, net mėnesius. Bendraudami su globos namų auklėtiniais pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms darbuotojai išgirsta kraują stingdančių prisipažinimų. Mergaitės pasakoja buvusios butuose su nepažįstamais suaugusiaisiais, dažnai kartu su kitais nepilnamečiais, gyvenusios pas daug vyresnį draugą, su kuriuo susipažino, pavyzdžiui, stabdydamos automobilius. Jų pasakojimai atskleidžia, kad suaugusiųjų, linkusių skriausti vaikus ir tą darančių, yra labai daug.

Deja, nepilnamečiai išnaudojami ne vien seksualiniu pagrindu. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų jie yra įtraukiami ir į kitų formų prekybą žmonėmis. Tie atvejai, kai vaikai neva savanoriškai padaro vieną ar kitą nusikaltimą, dažnai susiję su suaugusiųjų prievartavimu jį atlikti. Dėl to yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, nagrinėjant plėšimų, vagysčių, prekybos narkotikais bylas.

Skaičiais apie prostitucijos mastus šalyje tiksliausiai galėtų kalbėti ekologinės policijos pareigūnai. Užpernai administracinių teisės pažeidimų protokolų asmenims, už atlygį siūliusiems seksualines paslaugas ar jomis besinaudojusiems, surašyta 200, pernai – 211. Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus pareigūnas M.Pažusinskis teigia, kad ir ankstesniais metais nuobaudų prostitutėms bei jų klientams skaičius buvo panašus.

„Iš pernai Vilniaus apskrityje nubaustų 211 asmenų 210 buvo dailiosios lyties atstovių, kurios paslaugas pardavinėjo, ir vienas jas pirkęs vyras. Kodėl tokia disproporcija? Mat nėra numatyta mechanizmo, teismų praktikos, kaip bausti klientus. Moterį, kuri verčiasi prostitucija, pagauti gerokai lengviau. Viešosios policijos pareigūnai negali užfiksuoti paslaugos pirkimo, pinigų perdavimo fakto – tik tokiu atveju galima būtų bausti ir perkančiąją pusę“, – paaiškina M.Pažusinskis.

Teisėto duomenų rinkimo būdo nėra. Jeigu atitinkamai nugrimuota pareigūnė gatvėje neva siūlytų paslaugas ir būtų užfiksuota, kad vyras jai moka pinigus, tai būtų traktuojama tik kaip provokavimas, o ne nusikaltimo įrodymas.

Taip pat nerealu, kad su klientu užtikta moteris pripažins teikianti jam mokamą paslaugą, – to niekada nėra buvę. Vyrą, kuris buvo nubaustas pernai, įklampino jo niekšybė. Jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, prisipažino apsilankęs pas prostitutę, bet likęs nepatenkintas jos paslaugomis, todėl paskambinęs įskųsti. Tokių atvejų yra buvę ir anksčiau.

Ekologinės policijos funkcija – kontroliuoti gatvėje ir butuose dirbančias prostitutes. Vadinamosios elitinės prostitutės, teikiančios paslaugas labai siauram klientų ratui, dažnai užsieniečiams, – jau kriminalinės policijos domėjimosi objektas.

Pigiausiai savo paslaugas parduoda gatvėje – stoties rajone dirbančios prostitutės. Tačiau įvedus eurą jos gerokai pabrango. Anksčiau standartinė paslaugos kaina buvo 30 litų, dabar – 30 eurų. Kodėl taip yra ir ar kaina sumažino paklausą, M.Pažusinskis teigia nežinantis.

Stoties rajone besilankančius klientus jis apibūdina pagal jų automobilius: „Prabangūs – BMW visureigiai, nauji mersedesai.“ Ekologinės policijos atstovas daro išvadą, kad prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi nuotykių, įvairovės ieškotojai, tie, kuriems trūksta adrenalino. Visai kiti moterų motyvai – jos gatvėje atsiduria visų pirma dėl pinigų trūkumo.

Kilus klausimui, kaip kontroliuoti prostituciją ir ką daryti, kad į ją įtraukiamos moterys būtų kuo mažiau žalojamos, kaskart pasigirsta balsų ir apie šių paslaugų legalizavimą.

Nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su pažeidžiamu socialiniu sluoksniu, akimis, prostitucijos legalizavimas sukeltų siaubingų padarinių. „Caritas“ atstovė K.Mišinienė tokį sprendimą vertintų tik kaip plačiai atvertus vartus – kvietimą sukti prekybos savo kūnu keliu toms jaunoms moterims, kurios sunkiai kabinasi į gyvenimą: neturi išsilavinimo, negali įsidarbinti, turi lengvų protinių ar elgesio sutrikimų. Tai būtų ženklas, kad viešnamiai jų laukia.

„Prostitucija, be jokių abejonių, yra išnaudojimas. Niekaip kitaip šio reiškinio nepavadinsi – nei darbu, nei lygiaverčiais mainais. Per 14 metų darbo su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis nemačiau nė vienos laimingos moters, tik daugybę moterų, beje, ir vyrų, kurie tam tikrų sąlygų, aplinkybių buvo įstumti į šią subkultūrą, užgesusiomis akimis. Patikėkite, jie tikrai nedžiūgauja ir nepasakoja, kad tokio gyvenimo linkėtų ir savo vaikams“, – tvirtina K.Mišinienė.

Legali prostitucija gali atrodyti sprendimo būdas tik paviršutiniškai su šia problema susipažinusiems žmonėms. Dažnai pasakoma, esą Amsterdamas, turintis raudonųjų žibintų kvartalą, su ja puikiai tvarkosi. Tačiau neseniai skaitydamas savo metinį pranešimą Nyderlandų sostinės meras Eberhardas van der Laanas išsakė didžiulį nusivylimą, kad nuėjęs šiuo keliu Amsterdamas tapo Europos viešnamiu, traukiančiu nusikalstamumą, kurį suvaldyti miestui vis sunkiau. Valdžiai tenka priiminėti naujus sprendimus, kurie leistų apsaugoti prostitucijos versle besisukančias moteris.

Neseniai buvo paskelbta apie jau palaimintus planus įtraukti sekso darbuotojas į viešnamio, kuriame jos dirba, valdymą. Kaip skelbia Amsterdamo valdžia, tai padėtų pagerinti sekso pramonės padėtį mieste ir sušvelninti prekybos žmonėmis problemą. Nyderlandų sostinės administracija jau ieško privačių partnerių penkiems namams raudonųjų žibintų rajone įsigyti. Jie būtų perduoti komercinio sekso darbuotojoms.

Tradiciškai prostitutės klientus vilioja pro nuomojamas vitrinas viešnamiuose, ir tai, kaip skelbia britų „The Independent“, kelia miesto valdžiai didelį rūpestį, nes tokios darbo sąlygos daro jas priklausomas nuo sutenerių. Municipalitetas siekia, kad šis projektas būtų ir socialiai orientuotas, ir komercinis. Tuo atveju, jei investuotojų rasti nepavyktų, miestas pasirengęs savo lėšomis nuomoti šias darbo vietas ir leisti prostitutėms jomis naudotis. Vienos vitrinos nuomos kaina – maždaug šimtas eurų per parą, viena vieta paprastai naudojasi kelios sekso darbuotojos. Tačiau miesto valdžia rizikuoja būti apkaltinta užsiimanti sekso verslu.

Jūratė Kiliulienė

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados 2014 m. atlikto tyrimo apie prekybą žmonėmis Lietuvoje išvados

Iš Lietuvos, per Lietuvą į kitas šalis ir į Lietuvą gabenamos moterys ir mergaitės – prekybos žmonėmis aukos, siekiant jas seksualiai išnaudoti; taip pat iš Lietuvos ir į Lietuvą vežami vyrai priverstiniam darbui. Vis daugiau vaikų ir suaugusiųjų iš Lietuvos yra verčiami nusikalsti, ypač vogti, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Stebėtojų duomenimis, 40 proc. nustatytų prekybos žmonėmis aukų yra moterys ir mergaitės, kurios buvo seksualiai išnaudojamos Lietuvoje. Be to, moterys iš Lietuvos gabenamos seksualiniam išnaudojimui į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją ir JK. Nuo prekybos žmonėmis ypač nukenčia Lietuvos moterys ir mergaitės, augusios vaikų globos namuose, taip pat turinčios psichikos ar psichologinių sutrikimų. Nedidelis skaičius moterų iš Rusijos ir Baltarusijos per Lietuvą gabenamos į Vakarų Europą, kur verčiamos dirbti prostitutėmis. Yra atvejų, kai Lietuvos vyrai gabenami į Nyderlandus, JK ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur verčiami prievarta dirbti, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje. Manoma, kad vyrai iš Bulgarijos gali būti gabenami išnaudojimui darbe Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis nevisiškai atitinka keliamus minimalius reikalavimus, tačiau dedamos didelės pastangos. 2013 m. Vyriausybė ištyrė ir nubaudė daugiau prekiautojų žmonėmis, tačiau teisėsaugos darbą varžė teismai, neadekvačiai traktuojantys nusikaltimus ir prekiautojams žmonėmis skiriantys per silpnas bausmes. Vyriausybė nesuteikė kokybiškų mokymų policijos pareigūnams, todėl teisėsaugos institucijos ne visuomet sugebėdavo nustatyti aukas ir nukreipti jas į pagalbą teikiančias organizacijas. Be to, su kai kuriais nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiais vaikais buvo elgiamasi kaip su nusikaltėliais. Pagalbą teikiančios organizacijos gavo nepakankamai biudžeto lėšų, kad galėtų suteikti aukoms visą reikiamą pagalbą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros lektorė Brigita Palavinskienė.

VEIDAS: Kodėl taip vangiai sprendžiamos su prostitucija susijusios problemos?

B.P.: Pas mus nesutvarkyta įstatymų bazė. Tai, kad mes priartėjome prie skandinaviškojo modelio ir įstatymu numatome bausti ne tik prostitutes, bet ir jų klientus, gerai, bet to nepakanka.

Dirbdama savo darbą prostitutė anksčiau ar vėliau įkliūva, gauna baudą. Norėdama ją sumokėti, ji turi vieną kelią – vėl eiti pardavinėti save. Uždaras ratas, ir galime sakyti, kad valstybė verčia prostitutę grįžti į gatvę. Neturime nė vienos programos, kad jos galėtų įgyti profesiją, kai kurios – baigti vidurinę mokyklą. Atsistoti ant kojų toms moterims labai sunku, nes dažniausiai jos nieko nemoka, neturi jokios profesijos, net nėra baigusios vidurinės mokyklos. Ir net nemokančios valstybinės kalbos, nes į Vilnių atvažiavusios iš aplinkinių rajonų, iš nelietuviškos aplinkos.

VEIDAS: Kokiais keliais moterys atsiduria gatvėje?

B.P.: Didžioji dalis jų vartoja narkotikus. Tarp dirbančių gatvėje tokių net iki 80 proc. Šia problema domiuosi jau daugiau nei dešimt metų ir visą laiką ieškojau atsakymo, kas pirma – narkotikai ar prostitucija. Dabar jau galiu atsakyti, kad gatvėje jos atsiduria dėl narkotikų, nes reikia jiems pinigų. Daugybė moterų, su kuriomis bendravau, tai patvirtino. Netiesa, kad jos įninka į narkotikus, nes nori užsimiršti, atitrūkti nuo baisybių, kurias patiria parsiduodamos, – daug kas man bando tai įrodyti.

Riba, kiek jos gali ištverti tokį gyvenimą, yra ne daugiau kaip penkeri metai. Stotis–Kirtimai – kai kurios taksi į taborą suvažinėja kelis kartus per dieną. Buvo viena pora, vyras ir žmona. Kol ji aptarnauja klientą, jis paėmęs pinigus sulaksto į taborą narkotikų ir grįžta su doze sau ir jai. Galite įsivaizduoti, koks dugnas?

VEIDAS: Kokia situacija dėl butuose dirbančių prostitučių?

B.P.: Anksčiau visos dirbo per operatorius, kuriems klientai skambindavo skelbimuose nurodytais telefonais ir būdavo jų nukreipiami į vieną ar kitą butą. Dabar jos skelbiasi internete savarankiškai, vadinasi, dirba be vadinamojo stogo. Bet tai laiko klausimas, nes jas gaudo ir policija, ir suteneriai.

Butuose dirba ir profesionalios prostitutės, kurioms tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ir prisiduriančios iš šios veiklos prie kitų pajamų, pavyzdžiui, nemažai studenčių. Bet profesionalių – dauguma.

VEIDAS: Kodėl taip retai nubaudžiami sekso paslaugas perkantys vyrai, nors įstatymas numato bausmę ir jiems?

B.P.: Nes yra įstatymas, bet nėra mechanizmo. Pareigūnams užfiksuoti klientą labai sudėtinga, faktiškai tik atsitiktinai tai galima padaryti.

VEIDAS: Gal problemą išspręsti būtų lengviau taikant norvegišką modelį, kai baudžiamas tik klientas?

B.P.: Norvegai teigia: prostitutė yra auka, todėl ji nėra baudžiama, baudžiamas tik klientas. Naikinama paklausa, tikintis, kad pasiūla savaime išnyks. Bet pas mus tai neveiks. Nebent po daugelio metų šviečiamosios veiklos, visuomenės mąstymo keitimo. Mūsų mentalitetą, kad vyrų naudojimasis prostitučių paslaugomis būtų smerktinas, pakeisti labai sunku.

Ką pasiektume legalizavimu? Atsiras kategorija asmenų, kurie galės tuo verstis, nes atitiks sveikatos reikalavimus ir t.t. Bet kur mes dėsime stoties kontingentą? Jos niekada neatitiks jokių reikalavimų.

O būtent ten yra opiausios problemos. Kategoriškas kriminalizavimas pagal skandinavišką modelį jų irgi neįveiks. Galų gale ir jis nėra tobulas, nes padarė tvarką šalies viduje, bet kur važiuoja, pavyzdžiui, norvegai? Į Estiją. Lietuva šiuo požiūriu taip pat patraukli ir skandinavams, ir britams: pigūs skrydžiai, pigus alus ir pigios merginos.

Prostitucijos verslas Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, pastaruoju metu įgyja naujų formų. „Veido“ žvilgsnis į prostituciją Lietuvoje.

„Mėnesio atlyginimą, kurį gaudavau anksčiau dirbdama parduotuvėje, kartais pasiseka uždirbti per keletą dienų. Vieną kartą per savaitę pavyko gauti beveik du tūkstančius litų“, – savo kūno uždarbiu didžiuojasi viename Lietuvos didmiesčių sekso paslaugas teikianti mergina (vardas redakcijai žinomas).
Pusvalandį malonumų vyrams ji įkainojo 100 Lt. Be to, nors ir retai, pasitaiko, kad klientai perka „viską“ ir prostitutei sumoka 200 Lt. Visus savo klientus prostitucija besiverčianti mergina šiandien randa internetu. Kaip jauką ji naudoja viename interneto tinklalapių paskelbtą atvirą savo fotografiją.
„Gali būti, kad kitos merginos siūlo visai kitokias kainas, bet klientai ir taip visada derasi. Vien buto nuoma kainuoja 400 Lt per savaitę. Brangu, bet ką padarysi“, – pasakoja prostitutė.
Ši mergina, žurnalistams prabilusi apie prekybą savo kūnu, yra viena iš vadinamųjų „indoor“ (liet. “uždarų durų”) prostitučių, sekso paslaugas teikiančių už uždarų durų – namuose, viešbučiuose, klubuose, baruose, masažo salonuose, viešnamiuose. 2008 m. atlikti skaičiavimai parodė, kad namuose dirbančios merginos sudaro maždaug pusę Lietuvos prostitučių.
Maždaug prieš dešimtmetį, vos atsivėrus keliams į Europą, didelė dalis Lietuvos prostitučių iš nuomojamų butų išvažiavo dirbti į Europos viešnamius. „Veido“ kalbinti ekspertai tikina, kad nėra ko stebėtis prostitučių mobilumu ir migracija – juk seksas yra verslas, todėl tokį amatą pasirinkusios moterys pasveria, kur gali uždirbti daugiau.
Į Vakarus, kur gali tikėtis didesnio uždarbio, masiškai emigravo prostitutės ne tik iš Lietuvos, bet iš visos Rytų Europos. Rezultatas – „The Economist“ savo publikacijoje prieš kelis mėnesius paskelbė, kad sekso paslaugų pramonę Didžiojoje Britanijoje ištiko recesija. „Seksas jau nebeparduodamas“, – rašo „The Economist“. Meilės duona lietuvių pamėgtoje saloje apkarto dėl ateivių iš Rytų Europos: pilni imigrančių viešnamiai neregėtai sumažino sekso paslaugų kainas, todėl britų prostitutės priverstos klientams taikyti nuolaidas ir nebežino, kaip susimokėti brangstančią nuomą.
Smūgį prostitucijos verslui sudavė ir taikyta ne viso darbo laiko sistema bei ekonominės priežastys. Dabar klientai turi rinktis: mokėti už seksą prostitutei ar būsto paskolos įmokas bankui. Skaičiuojama, kad Didžiojoje Britanijoje sekso pirkėjų sumažėjo trečdaliu.
Šios problemos Lietuvos sekso rinkai svetimos, nors pastaroji ekonominė krizė taip pat pakoregavo ir prostitučių įkainius (labiausiai – stoties rajone), ir klientų srautus. Bet vargu ar šiuos nežymius svyravimus tai į vieną, tai į kitą pusę pavadinsi sekso verslo recesija.
Tačiau kalbant apie sekso pramonę Lietuvoje verta atkreipti dėmesį į keletą naujų tendencijų. Ekspertai pastebi įvykusį nelegalaus prostitucijos verslo Lietuvoje lūžį – jis stipriai pasikeitė ir pasiekė naują kokybės lygį.

Sekso pramonė brangsta ir išmanėja

Kitatautės merginos purvinuose butuose – jau praeities reliktas, o gatvės prostitučių greitai liks tik sostinėje. Todėl jei prostitutėmis įsivaizduojate pusamžes, bedantes, kažkada buvusias blondines moteris, šmirinėjančias stočių ir turgaviečų prieigose, – klystate. Šiandien prostitucijos versle Lietuvoje sukasi milijonai, o jam vadovauja ne primityvūs sąvadautojai, o išsilavinę verslininkai, kurie planuodami savo veiklą iš anksto konsultuojasi su brangiausiais teisininkais. Pavyzdžiui, kol teismai neišaiškino, kad prostitucija nebūtinai reiškia lytinį aktą, masažų salonų savininkai bandė įrodyti, kad „masažas iki laimingos pabaigos“ ir lytinės aistros patenkinimas yra leidžiamas Lietuvos įstatymų.
Pastaraisiais metais, po kelių pareigūnų operacijų Klaipėdos ir Vilniaus striptizo klubuose „Paradise Strip Club“ ir „Escape“ bei masažo salonuose, sąvadautojai patobulino veiklos maskavimą, perprato pareigūnų darbo metodus, todėl nustatyti pelnymosi iš kito asmens prostitucijos atvejus teisėsaugai darosi vis sunkiau. Tiems, kuriems prostitucijos verslą pavyksta sumaniai užmaskuoti legaliomis pramogomis, jis tampa pelninga veikla.
„Su FNTT pareigūnais esame suskaičiavę, kad vienas striptizo klubas per metus iš prostitucijos gali gauti kelis milijonus litų pajamų ir vien per dieną uždirbti 100 tūkst. Lt, – pasakoja Klaipėdos organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Valdas Narutavičius. – Vien tokių klubų patalpų nuoma kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų, juose iš tiesų labai brangu. Alkoholio kainos ten būna dirbtinai didelės, pavyzdžiui, butelis šampano kainuoja pusantro tūkstančio litų. Pramogauti atvykę užsieniečiai už legalias ir nelegalias pramogas per vakarą gali išleisti po 60 tūkst. Lt.“
Prostitučių paslaugos Lietuvoje tapo ištisa pramone, į kurią įkinkyti įvairūs tarpininkai, užsakovai, vežėjai ir t.t. Žinoma, kiekvienas gauna dalį atlygio už savo funkciją grandinėje tarp kliento ir prostitutės. Tarpininkais tampa viešbučių darbuotojai, taksi vairuotojai, kurie turtingus klientus atveža į klubus. Pramogų vietos už dosnų klientą atsiskaito su taksi vairuotoju pagal nustatytą tarifą.
Tokiose „kontorose“ galioja ir vidaus taisyklės su nuobaudų sistema. Pagal jas pinigai, gauti už sekso paslaugas, padalijami tokiomis dalimis, kad mergina, pamaloninusi klientą, gauna pusę arba mažesnę sumą. Didesnė dalis nusėda bendrame fonde. Maža to, jei merginos laiku nepasirodo savo pamainoje ar gauna pretenzijų, gali prarasti dalį užmokesčio.
Keičiantis kokybei atsiranda ir naujų klientų paieškos kanalų. Moderniosios technologijos neaplenkia ir Lietuvoje nelegalios prostitucijos. Merginos pačios pasiskelbia internete, o klientas iš karto gauna nuotraukas ir gali išsirinkti labiausiai patinkančią merginą. Žinoma, jos pažymi galinčios pamaloninti „dosnų džentelmeną už paramėlę“.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sociologas Artūras Tereškinas svarsto, kad kai nemaža dalis sekso rinkos persikėlė į socialinius tinklus ir pokalbių svetaines internete, galima daryti prielaidą, jog mažėja prostitucija gatvėse. „Uždarų durų prostitutės turi galimybę būti išrankesnės klientams, imti daugiau už savo paslaugas, geriau kontroliuoti savo darbo grafiką, mažiau priklausyti nuo sutenerių, patirti mažiau išnaudojimo ir fizinės prievartos nei gatvės prostitutės“, – lygina sociologas.
Atsirado ir bendravimo su klientais realiuoju laiku galimybė. „Darbdaviai“ siūlo merginoms dirbti tiesiai iš namų. Kad gautum 4 tūkst. Lt per mėnesį ir pastogę mieste, kuriame bus darbo vieta, užtenka įsijungti kompiuterį ir bendrauti su pašnekovu. Na, o teisėsauga ir čia praktiškai bejėgė. Šiaulių apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyriausioji tyrėja Aurelija Pranckienė pabrėžia, kad naująsias technologijas pasitelkusius šiuolaikinius sąvadautojus susekti sunku, nes serveriai dažniausiai yra ne Lietuvoje.

Prostitutės skiriasi tik kaina

Kad ir kur prostitutės dirbtų – Lietuvoje ar užsienyje, visur galioja bendra taisyklė: jos pačios iš savo kūno uždirba mažai. Dažna jų daugiau nei pusę uždarbio atiduoda sąvadautojams, nemažai lėšų reikia ir šiai profesijai tinkamam būstui išlaikyti. Maža to, sekso paslaugų rinką nuolat iškraipo naujos merginos, kurių padaugėja rudenį, kai prasideda mokslo metai ir šildymo sezonas, – jų įkainiai gali būti gerokai mažesni nei šio verslo „senbuvių“.
„Prostitucijos versle sukasi dideli pinigai, bet jie pasiekia organizatorius, o ne paslaugų teikėjas. Merginoms lieka labai mažai pinigų, o kai kurios ir nieko negauna“, – teigia Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorė Brigita Palavinskienė.
Lietuvoje sekso paslaugų pasirinkimas platus – nuo dirbančių gatvėje iki prabangių prostitučių privačiuose vakarėliuose. Kitaip tariant, kūnišką aistrą galima patenkinti ir už dešimt, ir už dešimt tūkstančių litų.
Žemiausio lygio yra gatvės merginos. Čia parduodamo sekso kainą lemia pačių prostitučių poreikiai, nes beveik visada kupiūra, kurią išsitrauks klientas, priklauso nuo to, kokios sumos ir kaip skubiai reikia narkotikams.
Pavyzdžiui, Vilniaus stoties prieigose, kur bene visą parą galima rasti prostitučių, jų paslaugų kainos svyruoja nuo 10 iki 70 Lt. Matematika čia paprasta: vos šeštadalis dienos uždarbio tenka maistui, kurio reikia namuose, o didžiąją sumą reikia atiduoti už narkotikus, kuriuos vartos ne tik prostitutė, bet ir jos išlaikytinis.
„Gatvėje nėra jokių pinigų ir uždarbio, ten laukia tik badas ir ligos. Visos gatvės moterys pirmiausia tapo priklausomos nuo narkotikų, o tik tada pasirinko pardavinėti save, – pasakoja ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis. – Kad per dieną jos susirinktų 100 Lt dozei ir bent 20 Lt maistui, vidutiniškai reikia aptarnauti bent penkis klientus.“
Gatvės prostitutės dirba sunkiausiomis ir pavojingiausiomis sąlygomis, patiria smurtą ir prievartą, o klientai, gavę ko nori, neretai atima paskutinius jų pinigus. Prostitučių kaita paprasta: vienos miršta – ateina kitos. Vidutiniškai moterys gatvėje išdirba penkerius metus.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus Prevencijos grupės vyresnysis specialistas Miroslavas Pažusinskis pabrėžia, kad prostitutės nereaguoja į administracinių teisės pažeidimų nuobaudas ir vadovaujasi vieninteliu šūkiu: dirbau, dirbu ir dirbsiu. Tiesa, septynerius metus reiduose dalyvaujantis pareigūnas mato ir kitokių istorijų, kai prostitutės sugeba išsigydyti priklausomybę nuo narkotikų, kad tik tokiu pačiu būdu uždirbtų daugiau.
„Pasitaiko, kad jos susigriebia, padaro svarbų žingsnį – atsisako narkotikų ir išsinuomoja butą. Kartais nė nepasakytum, kad kai kurios merginos buvo nusiritusios iki stoties lygio“, – pažįstamais veidais kartais stebisi pareigūnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.