Svetur gyvenantys Lietuvos protai pataria išgryninti tikslines industrijas, investuoti į Druskininkus, o universitetus paversti elitinėmis aukštojo mokslo įstaigomis.

Kol Lietuvoje virkaujama dėl protų tekėjimo svetur, tie protai, kad ir gyvendami tolėliau nuo Lietuvos, strateguoja jos ateitį ir siūlosi dalyvauti ją kuriant. Pirmąkart Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto lietuvių studentų bendruomenės surengtame Lietuvos idėjų forume apie pusantro šimto lietuvių ir besidominčių Lietuva kitataučių ieškojo idėjų šiandienos ir ateities Lietuvai. Jomis „Veidas“ paprašė pasidalyti šio forumo dalyvių, kitų svetur gyvenančių Globalios lietuvos lyderių (GLL) organizacijos, vienijančios visame pasaulyje gyvenančią Lietuvos šviesuomenę, bičiulių.

Lietuvai tikslinės sritys – finansų institucijos ir transportas

Kaip prisivilioti Lietuvos pažangai taip reikalingų užsienio investicijų? Lietuvių, dirbančių Londono Sičio finansinėse organizacijose, klubo nariai – „Bank of America Merrill Lynch“ banko viceprezidentas Petras Vaičius ir „Royal Bank of Canada“ investicinės bankininkystės asocijuotas direktorius Daumantas Mockus sėkmės šioje srityje Lietuvai siūlo ieškoti specifinėse ūkio šakose.
Daug potencialo pritraukti užsienio investicijų Lietuva turi finansinių paslaugų sektoriuje, todėl ši didelę pridėtinę vertę kurianti sritis turėtų būti įtraukta į tikslinių Lietuvos ekonomikos sričių sąrašą. „Lietuvos ekonomika nedidelė, todėl stambių finansinių institucijų, pavyzdžiui, investicinių bankų, orientuotų į paslaugų teikimą vidinei rinkai, būtų sunku pritraukti. Orientuotis reikėtų į nišines finansų srities atšakas, kuriose Lietuva turi konkurencinį pranašumą. Būtų galima bandyti pritraukti finansinių institucijų steigti matematinius ar tyrimų centrus, pasinaudojant stiprių Lietuvos universitetų teikiamu išsilavinimu šioje srityje. Toks „Morgan Stanley“ kiekybinių tyrimų centras jau veikia Vengrijoje“, – idėją siūlo P.Vaičius.
Finansines institucijas reikėtų skatinti Lietuvoje steigti savo pagalbinius biurus (angl. back and middle offices). Galiausiai Lietuva galėtų prisistatyti kaip investicinis fondų paslaugų regioninis centras. Tokioje srityje nereikia daug darbo jėgos, tačiau sukuriama didelė pridėtinė vertė.
Geopolitinė padėtis Lietuvai suteikia galimybių vienu svarbiausių šalies ekonomikos variklių padaryti ir transporto bei logistikos sektorių. Deja, kaip pastebi D.Mockus, kai kuriose šios pramonės srityse, pavyzdžiui, keleivių pervežimo traukiniais, Lietuva stokoja efektyvumo, o, tarkim, oro transporto srityje net atsilieka nuo gerokai mažesnių savo kaimynių.
Lietuvos išoriniam konkurencingumui skatinti svarbiausia sukurti konkurencijos sąlygas ir šalies viduje, o to vertėtų pasimokyti iš britų patirties: peržiūrėti strateginės svarbos objektų sąrašą, įvertinant, ar visi šie nuo privataus kapitalo saugomi objektai ten turėtų likti. Lietuvių bankininkų Londone siūlymu, reikėtų įsileisti tiesioginių užsienio investicijų į oro, jūros uostų bei geležinkelių pramonę.
O “HSBC Bank USA” viceprezidentas Rokas Beresniovas sako, kad, žvelgiant iš anapus Atlanto, išryškėja dar viena spraga, norint pritraukti investicijų, – tai informacijos, susijusios su investicijomis, importu ir eksportu, verslo kūrimu Lietuvoje stygius. Reikėtų išsamios, nuolat atnaujinamos vienos duomenų bazės virtualioje erdvėje, kuri būtų lengvai valdoma, naršoma ir prieinama visiems norintiesiems.

Druskininkams – europinio sveikatingumo kurorto prognozės

Dar viena prioritetinė Lietuvos ekonomikos sritis – turizmas, čia Lietuva dar neišnaudojo visų galimybių. „Euromonitor International“ prognozuoja, kad 2010–2015 m. medicinos turizmas Europoje augs 5,5 proc., o SPA – apie 3,5 proc. Atsižvelgdami į šias tendencijas, forumo Kembridže dalyviai rekomenduoja tiek valstybės ar savivaldybių, tiek privačioms institucijoms daugiau investuoti į Druskininkus, kad paslaugų kokybė čia dar gerėtų ir jie taptų Europoje gerai žinomu sveikatingumo kurortu.
Lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, manymu, Lietuvos turizmo departamentas per kelionių turų operatorius turėtų aktyviau informuoti užsienio kelionių agentūras ir apie Palangos kurorto teikiamas paslaugas, siekti pritraukti daugiau kruizinių laivų į Klaipėdos uostą, reklamuoti kaimo turizmą, turistines paslaugas nacionaliniuose parkuose.
„Labai svarbi dalis, daranti tiesioginę įtaką turizmui ir kitoms ekonomikos sritims, – infrastruktūros gerinimas: reikėtų stengtis atvesti naujų aviacijos kompanijų, gerinti alternatyvų susisiekimą“, – mano Lietuvių Londono Sičio klubo narė Ieva Satkutė.

Siūlo keisti priėmimo į universitetus tvarką

Lietuviškoji Jungtinės Karalystės studentija turi daug patarimų Lietuvos švietimo klausimais. „Reta mokykla Jungtinėje Karalystėje išugdo tiek pirmakursių Kembridžo universiteto studentų, kaip Vilniaus licėjus“, – aukštą Lietuvos švietimo kokybę pabrėžia Ignas Budvytis, Kembridžo lietuvių studentų bendrijos prezidentas, šio universiteto moderniųjų technologijų doktorantas.
Vis dėlto yra ir trūkumų, labiausiai išryškėjančių aukščiausioje mokslo pakopoje. „Pagrindinės dvi problemos – nepakankamas aukštųjų mokyklų (ypač mokslinių tyrimų) finansavimas ir studentų motyvacijos nedidinimas. Ir abi šios problemos tarpusavyje susijusios“, – neabejoja I.Budvytis.
Jas išspręsti būtų galima stipriai sumažinant studijų vietų (o kartu ir išlaidų) prestižiniuose Lietuvos universitetuose, padidinant aukštųjų ir profesinių mokyklų studijų kainų skirtumą, išgyvendinant šiuo metu itin populiarią praktiką dirbti ir mokytis tuo pačiu metu. Tokiu atveju aukštojo mokslo diplomo vertė gerokai pakiltų dėl sumažėjusios pasiūlos, o tai padidintų konkurenciją bei motyvaciją mokytis. Tokia sistema verstų ilgiau pasvarstyti, ar verta mokėti daug brangiau už išsilavinimą prestižiniame universitete, o gal geriau siekti pigesnio, bet kokybiško išsilavinimo įgyjant kurią nors konkrečią profesiją kolegijoje ar profesinėje mokykloje. Panaikinus galimybę mokantis dirbti studentai būtų motyvuoti siekti didesnių mokslo laimėjimų. „Jaunuoliai, turintys puikų išsilavinimą, ne tik taptų aukščiausios klasės kompanijų „taikiniu“, bet ir sustiprintų Lietuvos bei užsienio mokslinių tyrimų grupes, kas savo ruožtu pritrauktų ilgalaikes investicijas iš industrijos“, – modeliuoja I.Budvytis.
Jis nesutinka su šiuo metu populiariais siūlymais specialybes prestižiniuose universitetuose drastiškai orientuoti į rinkos paklausą – jo manymu, bent keli geriausi universitetai mažoje šalyje turėtų būti kultūros ir žinių šaltinis, o ne darbuotojų gamyklos. Valstybė turi investuoti į ateities studentus, sukurdama itin lanksčią paskolų sistemą, leidžiančią studentams nesijaudinti dėl finansavimo studijų laikotarpiu.
O Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos prezidentės Rūtos Freitakaitės nuomone, būtent studentų orientavimas į tam tikras specialybes yra labai svarbus norint užtikrinti gerą tiek paties jaunimo, tiek šalies ateitį, todėl ji giria Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją, kad ši uždaro nepaklausias studijų programas. Jos manymu, ypač esant tokiam dideliam jaunimo nedarbui universiteto prioritetas turėtų būti parengti studentą būsimam darbui dar universitete. Prie to prisidėtų karjeros centrai, kurie užtikrintų didesnį universitetų ir verslo atstovų bendradarbiavimą, skatintų studentus įgyti kuo daugiau darbo praktikos dar iki universiteto baigimo. Centrai padidintų įsidarbinančių studentų skaičių ir padėtų lietuviškiems verslams gauti darbui parengtų žmonių.
R.Freitakaitė siūlo tobulinti ir atranką į universitetus. Abiturientai nėra motyvuoti rinktis konkrečią specialybę, nes gali įrašyti net dvylika pasirinkimų, o Jungtinėje Karalystėje – tik penkias, be to privaloma rašyti motyvacinį laišką, kodėl renkiesi būtent šią studijų programą.
Kita didžiulė Lietuvos investicija – svetur išvykę menininkai. „Grįžtamųjų ryšių su šiais žmonėmis ir jų aplinka kūrimas yra neatsiejamas nuo Lietuvos ateities įvaizdžio pasaulyje“, – neabejoja JAV gyvenantis garsus pianistas Edvinas Minkštimas.
Jam norėtųsi Lietuvos universitetuose, muzikos akademijose, mokyklose matyti vis daugiau jaunų, svetur žinių ir patirties įgijusių dėstytojų. „Muzikos akademija galėtų pamąstyti apie vasaros stovyklų, festivalių kūrimą, kuriuose meistriškumo kursus rengtų ir iš kitų šalių atvykstantys specialistai. Orientuotis galėtume į elitines, mažesnes, vakarietiško pobūdžio meno mokyklas ir akademijas“, – siūlo E.Minkštimas.
Kembridže susirinkę Jungtinės Karalystės lietuviai pabrėžė, kad globaliame šiandienos pasaulyje, kuriame vyksta įtempta kova dėl „mobilių protų“, svetur gyvenantys išsilavinę lietuviai, jų idėjos, noras prisidėti prie tėvynės pažangos, galų gale jų ryšiai yra svarbūs veiksniai, lemiantys valstybės sėkmę. Juolab ir Lietuvos politikai pripažino, kad Lietuva – diasporinė valstybė ir reikia ne tik koncentruotis į protų grąžinimą, bet ir plėtoti abipusiškai naudingus ryšius su svetur įsikūrusiais tautiečiais.
Ar Kembridžo forumas turės tąsą – ar taps nuolatine idėjų Lietuvai generavimo vieta, matyt, taip pat nemažai priklausys nuo to, ar Lietuvoje kas išgirs žinių ir patirties elitiniuose pasaulio universitetuose bei pasaulinio garso įmonėse įgijusių šviesuolių idėjas.

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

VEIDAS: Kokie protų susigrąžinimo ir pritraukimo programos konkretūs rezultatai?
N.P.: Ši programa numatyta 2008–2013 m., dalis priemonių įvykdyta, dalis vykdoma. Nors ji skambiai pavadinta „protų susigrąžinimo“, bet orientuota ne tik į vienintelį kelią – susigrąžinti į užsienį išvykusius dirbti Lietuvos mokslininkus, bet ir į bendradarbiavimo su jais stiprinimą. Tam rengiami pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai, įvairūs bendri projektai, kasmet teikiama premija užsienio lietuviui mokslininkui. Šioje programoje orientuojamasi ir į užsieniečius mokslininkus, nes protų cirkuliacija skatina pažangą, tačiau daugiausia, žinoma, bendraujama su lietuvių kilmės mokslininkais. Jie kviečiami į įvairias ekspertų grupes, stengiamės kuo plačiau populiarinti per Mokslo tarybą rengiamus grantų, skirtų moksliniams tyrimams, konkursus. Tačiau didelio užsienyje dirbančių mokslininkų susidomėjimo šiais grantais ligi šiol nebuvo – jų paraiškos sudaro maždaug 10 proc. visų paraiškų.
VEIDAS: Svetur gyvenantys mokslininkai sako, kad nuo dalyvavimo šiuose konkursuose atbaido didžiulis biurokratizmas.
N.P.: Jie skundžiasi labai pagrįstai. Didiesiems grantams lėšos (apie 40 mln. Lt per metus) – iš ES struktūrinių fondų, todėl čia galioja bendros struktūrinių fondų skirstymo Lietuvoje taisyklės. Jos geriau tinka tiesiant kelius ar apšiltinant namus, bet moksliniams tyrimams sunkiai pritaikomos. Sistemą reikia keisti ir apie tai kalbamės su Finansų ministerija. Nacionalinėse konkursinėse programose iš biudžeto pinigų biurokratijos mažiau.
VEIDAS: Ar realu įvesti kokius dešimt konkurso būdu gaunamų krepšelių su geru atlyginimu, skirtų grįžtantiems mokslininkams?
N.P.: Gyvename krizės sąlygomis, tad džiaugiamės, kad mokslo institucijų biudžetinis finansavimas šiemet bent nemažėja. Valstybės biudžetas neleistų kasmet dešimčiai mokslininkų suteikti krepšelių. Belieka tikėtis, kad finansinė padėtis gerės ir atsiras daugiau galimybių.

Dešimt į vieną vietą – įveikę tokį konkursą į Lietuvą grįžo dar keli mokslininkai, paneigdami mitą, kad protų nutekėjimas negrįžtamas.

„Partekėjusių“ protų desantas Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute vis didėja. Vien šiais metais iš JAV, Prancūzijos, Suomijos, Lenkijos, Portugalijos sugrįžo aštuoni. „Netiesa, kad svetur dirbantys mokslininkai nenori grįžti į Lietuvą – daug jų kelerius metus ieško darbo vietos čia grįžti. Mūsų institutas laimėjo ES paramą projektui, pagal kurį galėjo įdarbinti devynis mokslininkus, ir į tas devynias vietas pretendavo per 70 užsienyje dirbančių mokslininkų“, – pasakoja instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Daumantas Matulis, pats prieš keletą metų grįžęs į Lietuvą iš JAV.
Asociacijos „Futura Scientia“, skatinančios į Tėvynę sugrįžusių ir pasaulyje pasklidusių lietuvių mokslininkų bendradarbiavimą, duomenų bazėje – 550 užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų ir doktorantų. Dalis jų grįžtų, tačiau, apgailestauja Biotechnologijos instituto direktorius prof.dr. Kęstutis Sasnauskas, daug metų skundžiamės protų nutekėjimu, kuriamos jų susigrąžinimo programos, tačiau nėra nė vienos realios, kuri padėtų mokslininkams grįžti į Lietuvą.

Grįžti į Lietuvą padėjo ES

Kiek iš būrelio Biotechnologijos instituto mokslininkų, grįžusių iš užsienio, šiandien būtų Lietuvoje, jei ne ES fondų parama? Dauguma sako vis tiek ieškoję galimybės grįžti, gal tik šis procesas būtų užtrukęs. Štai D.Matulis po biochemijos studijų Vilniaus universitete 1993-iaisiais išvažiavo į JAV ir ten praleido beveik dvylika metų. Minesotos universitete apgynė daktaro laipsnį, dirbo šiame universitete, vėliau Pensilvanijoje, koncerne „Johnson & Johnson“. Apsisprendęs grįžti į Lietuvą D.Matulis, dar būdamas JAV, trejus metus intensyviai ieškojo darbo. Mokslininkui pavyko laimėti ES Marie Curie programos grantą, skirtą mokslininkų mobilumui skirtingose šalyse skatinti, ir tai jam atvėrė Biotechnologijos instituto duris.
Dabar D.Matulis padeda „partekėti“ į Lietuvą kitiems užsienyje dirbantiems protams. Jis prisidėjo prie visų instituto vedėjų tris mėnesius rengtos paraiškos minėtam ES finansuojamam projektui, ir pavyko patekti tarp 4 proc. laimėtojų – finansuotos šešiolika iš 311 konkurse dalyvavusių mokslo institucijų. Trejų metų projektui gauta 1,6 mln. eurų, o dalis šių lėšų skirta kitose šalyse dirbantiems mokslininkams pritraukti.
„Į pokalbį buvo atvažiavę vokiečių, amerikiečių. Tačiau Lietuvoje mokslininkams siūlomos sąlygos nekonkurencingos – per maži atlyginimai, pernelyg sudėtinga įsikurti, per daug didelė biurokratija visose srityse. Bet svetur dirbančių lietuvių susidomėjimas buvo didelis“, – vardija D.Matulis, beje, ir pats neslepiantis, kad JAV gaudavo penkiskart didesnį atlyginimą, palyginti su tuo, kurį gavo tik grįžęs į Lietuvą.
Dėl vietos ES finansuojamame projekte galėjo varžytis ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai. Sugrįžę iš užsienio mokslininkai automatiškai nėra geresni už neišvažiavusius, kaip pabrėžia D.Matulis, tačiau jie dažnai būna aktyvesni, plačiau išsilavinę, turėję galimybę dirbti su moderniausia įranga ir technologijomis.
Instituto direktorius prof. dr. Kęstutis Sasnauskas pastebi, kad mokslininkams labai praverčia ne tik užsienyje įgyta patirtis, bet ir ryšiai: jie kviečiami į konferencijas, tarptautines programas, be to, norint dalyvauti europinių programų konkursuose reikia nurodyti užsienio partnerį, tad čia praverčia parvykusiųjų ryšiai. „Šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkai mobilūs, tai tampa vos ne privalomu dalyku“, – pabrėžia K.Sasnauskas.
Biotechnologijos instituto „užsieniečių“ desantas užsienyje baigė daktarines ir podaktarines studijas, stažavo, dirbo mokslo įstaigose. Dr. Simonas Laurinavičius į Lietuvą grįžo po dešimties metų Suomijoje, dr. Rasa Rakauskaitė – po septynerių JAV, Merilando universitete, dr. Linas Mažutis – po šešerių Prancūzijoje, Strasbūre, po to Harvardo universitete JAV, dr. Ieva Mitašiūnaitė – po ketverių Prancūzijoje, dr. Visvaldas Kairys – po aštuoniolikos metų JAV ir Portugalijoje, dr. Vytautas Smirnovas – po aštuonerių Lenkijoje, Vokietijoje, Dortmundo universitete, po to JAV, Klivlande. Visi jie sakosi planų visai išvažiuoti iš Lietuvos neturėję, tik norėję įgyti patirties.
Tiesa, grįžus kontrastai akivaizdūs. „JAV tyrimams skiriamos milijoninės sumos ir gali įgyvendinti daug ambicingesnes idėjas. Bet maniškėms įgyvendinti kol kas užtenka šimtų tūkstančių“, – juokiasi iš JAV grįžęs V.Smirnovas, pridurdamas, kad, be finansinių, Lietuvoje didžiuliai ir biurokratiniai kontrastai.

Biurokratija žlugdo mokslą
Masiškesnį mokslininkų grįžimą stabdo biurokratinis mokslinių grantų skyrimo mechanizmas. „Ten tiek popierizmo, kad abejoju, ar galėjo paskatinti grįžti nors vieną užsienyje dirbusį mokslininką. O galėtų būti labai paprasta aukštajame moksle galiojanti krepšelių schema – norintis grįžti susiranda darbo vietą ir konkurso būdu pretenduoja į krepšelį su geru atlyginimu. Tokių krepšelių metams galėtų būti skiriama, tarkim, dešimt. Mokslo įstaigos būtų suinteresuotos gauti patyrusių darbuotojų, o svetur dirbantiems mokslininkams atsirastų galimybė grįžti, nes dabar mokslo įstaigos ištekliai priimti naujų darbuotojų riboti“, – siūlo K.Sasnauskas.
Užsienio šalys mokslininkus vilioja ir startiniu finansiniu paketu, skirtu mokslo tyrimams.
Svetur dirbusius mokslininkus grįžti atbaido ir smulkmeniška kontrolė, dirbti trukdanti viešųjų pirkimų sistema. Suomijoje dirbęs S.Laurinavičius stebisi, kad viešieji pirkimai galioja net mokslininko gauto vardinio granto pinigams. Suomijoje juos galima naudoti savo nuožiūra, o mokslininkas stengiasi tai daryti kuo efektyviau, nes jei nepasieks rezultato, kitąkart negaus finansavimo.
D.Matulis pasakoja, kad, JAV iki 16 val. užsisakęs reagentą tyrimams atlikti, kitą rytą septintą valandą jį jau gaudavo, be to, iki 1 tūkst. dolerių sumos pirkimų niekas netikrindavo. O pas mus net pieštukui įsigyti reikia viešųjų pirkimų. Blogiausia, kad po visų mėnesius trunkančių viešųjų pirkimų procedūrų prekes dažniausiai nuperki gerokai brangiau, negu galėtum pirkdamas tiesiai, be konkursus laimėjusių tarpininkų.
Arba štai įsakymą dėl ES finansuojamų mokslo, studijų ir verslo slėnių steigimo švietimo ir mokslo ministras pasirašė 2008 m., bet net pastatai dar nepastatyti. Aparatūros sąrašas patvirtintas 2008 m., o ji perkama bus 2012 m. – kai kas bus pasenę, bet sąrašo keisti negalima. „Absurdų absurdas, nuo kurio labai kenčia mokslo konkurencingumas“, – piktinasi K.Sasnauskas.
Svetur dirbę mokslininkai stebisi, jog Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir daugelyje kitų sričių koncentruojamasi ne į tai, kad būtų pasiektas rezultatas, kad būtų patogu dirbti ir gyventi, bet į visa apimančią kontrolę. „Žinoma, kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kur jam gyventi, tačiau Lietuva turi daryti viską, kad tokia vieta būtų mūsų valstybė“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Taigi valstybei belieka apsispręsti: arba mažinti studentų skaičių universitetuose, kad už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nerengtume specialistų kur kas turtingesnėms šalims, arba, jei mano, kad šie protai reikalingi mūsų valstybės pažangai, kurti jiems darbo vietas. D.Matulis pateikia tokią paralelę: Kopenhagoje esančiame biomedicinos mokslų slėnyje – 660 mokslo daktarų, mūsų – 25, vadinasi, atsiliekame vos ne 30 kartų, nors gyventojų skaičiumi skiriamės mažiau nei dukart.
Pasaulis eina ta linkme, kad reikės vis daugiau tyrėjų. Lietuva tokio ateities scenarijaus neneigia, tad protinga būtų ne tik patetiškai kalbėti apie protų susigrąžinimą – nemažai jų patys nori grįžti, tik neturi kur.