Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus?

Neretai kalbėdamasis su pacientais sakau, kad duodamas žmogui protą Dievas nesiekė jo padaryti bent kiek panašaus į save. Priešingai, įtariu, kad Dievas greičiausiai tądien buvo neblogai nusiteikęs ir nusprendė pajuokauti: davė žmogui protą ir, matyt, iki šiol vis dar smaginasi žiūrėdamas, kaip jo svarbiausias kūrinys tuo protu naudojasi. Juk dar nežinia, ar žmogui buvo numatyta „svarbiausiojo“ šioje Žemėje vieta, bet kad mes tuo kažkodėl įtikėjome ir laikome save Dievo atvaizdo nešiotojais, visiškai akivaizdu.
O protas, deja, neretai mus nuveda gana keistais ir kreivais keliais, kuriuos mes vėlgi tik dėl mums vieniems žinomų priežasčių pavadiname Dievo ženklu, jo numatyto scenarijaus įgyvendinimu ar suteikiame dar kažin kokių vardų. Tik kažkodėl manome, kad atsakomybės už savo veiksmus jausti neprivalome, nes mat, „kiekvieną mūsų žingsnį valdo Dievas“. Bet kodėl tada pamirštame tai, ką tvirtinome ką tik: esame svarbiausi Dievo kūriniai šioje Žemėje, sukurti pagal jo atvaizdą ir t.t.?
Kai ko nors prisidirbame, tai nemanome, kad esame patys už savo gyvenimą atsakingi, nes tokia esą „Dievo valia“. Esame linkę tą patį Dievą nuolat kaltinti, o netikintys jo egzistavimu net pasišaipo, kad nesulaukiame jo pagalbos tuomet, kai jos reikia ir labai prašome. Tarsi Dievas būtų kažkoks gerų paslaugų biuras ar Aladinas iš stebuklingos lempos, kuris turėtų tiesiog akimirksniu padaryti stebuklą ir įvykdyti mūsų prašymus.
Kokia keista ambivalencija! Čia teigiame, kad esame lyg akli kačiukai, kurie nė žingsnio be plano iš aukščiau žengti nesugeba, bet po akimirkos jau įtikime, jog esame tokie svarbūs, kad Dievas tiesiog privalo įvykdyti mūsų norus, o priešingu atveju pareiškiame, esą juo tikėti nėra jokio pagrindo. Ir dar pasitelkiame tokius argumentus, kaip „kur buvo Dievas, kai Sirijos prezidentas nuodijo savo tautiečius?“ arba „kodėl Dievas nieko nedarė, kai Hitleris su Stalinu milijonais naikino niekuo dėtus paprastus žmones?“
O kodėl niekas nesusimąsto, kad Dievas tiesiog suteikė mums galimybę? Galimybę gyventi šiame pasaulyje, galimybę išbandyti savo jėgas, mylėti artimą, rūpintis vieni kitais, o galbūt ir pasinaudoti galimybe proto valia padaryti pasaulį tiesiog gražesnį… Juk ir Biblijoje ne sykį pakartota, kad už mūsų žygius šiame pasaulyje bus atseikėta aname. Tad gal verta pabandyti suprasti paprastą tiesą, kad niekas Žemėje neduos mums antros galimybės, todėl reikia pasinaudoti ja tinkamai, o ne laukti manos iš dangaus ar visa matančios Dievo akies įsikišimo. Tinkamai – tai ne tik griauti, bet ir kurti, išbandyti jėgas ne tik karo lauke, bet ir kasdienybėje kovojant su blogiu, mylėti ne tik save, bet ir kitą žmogų.
O kaip mes mokame mylėti save… Skelbiamės esą pasaulio valdovais, bet tą pasaulį baigiame sunaikinti, reikalaujame dėmesio savo asmenybei, bet pamirštame, kad tik duodami tegalime gauti, net vėl gudriai cituojame Šventąjį Raštą, kai prisimename, jog turime mylėti save, nes tik tuomet mokėsime mylėti kitą, bet pamirštame, kad savanaudiškumas nėra jokia meilė sau. Tai tik bejėgės sielos bandymas išgyventi sunaikinant kitą.
Štai čia, matyt, ir yra esmių esmė. Žmogaus protas iš tikrųjų yra galinga jėga, tačiau kartais jo galia apgaulinga. Mes naudojamės juo, bandydami paaiškinti nesuvokiamus dalykus, paslaptingus gamtos reiškinius, bandydami pažinti nepažįstamus kūno ir dvasios virpesius. Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga. Ar tikrai Einšteino reliatyvumo teorija yra teisinga? Ar galime būti tikri, kad visata yra begalinė? O kas man įrodys, kad mirtis – tai paskutinė ir baigtinė egzistencijos stotelė? Kažkas pasakė, kad energija nedingsta, ji tik virsta kita forma. Bet kokia?
Kai kurie neuromokslininkai šiandien sako, kad žmogaus protas yra melagis. Skamba griežtai, bet pagrindo taip manyti tikrai yra. Jau tai, kad už sąmoningą psichiką, suvokimą ir atmintį atsakingos smegenų struktūros ima tinkamai funkcionuoti, nes pasiekia reikiamą brandos lygį, tik antrųjų gyvenimo metų viduryje, rodo, jog iki tol mes remiamės kitomis, už nesąmoningą gyvenimą atsakingomis smegenų struktūromis. Žinoma, kad tai yra emocinę psichiką, suvokimą ir nesąmoningą patirties išsaugojimą valdančios struktūros. Žinoma ir tai, kad dešinysis smegenų pusrutulis, valdantis labiau emocinius procesus, greičiau vystosi ir vėliau išlieka svarbesnis nei kairysis, kuris išdidžiai vadinamas proto valdytoju.
Mūsų protas yra galingas, bet neretai jis galingas tik bandymu nepasiduoti emocijoms ir įvairių mūsų elgesį pateisinančių teorijų kūrimu. Visa patirtis, su kuria nuo gimimo susiduriame, kaupiama smegenyse. Deja, sąmoningos, „protingosios“ struktūros įsijungia į šį procesą gerokai vėliau ir į įvykius reaguoja apskritai lėčiau nei nesąmoningosios, „emocingosios“ mūsų smegenų dalys. Kada nors pakliuvęs po ratais, žmogus ir po to nevalingai krūpteli išgirdęs automobilio stabdžių cypimą, nors sąmoningai dar nesuvokia kodėl. Tai reiškia, kad emocijos gimsta vos susidūrus su problema, jos nepaklūsta mūsų valiai, o protas tik vėliau bando viską įvilkti į prasmės rūbą, kuris jau linkęs tenkinti mūsų norus. Kokios prasmės – jau nesvarbu, svarbu, kad būtų mums tinkama.
Tai ir yra pagrindinė tiesa – jausmai niekada nemeluoja, o protas tik ieško prasmės, bandydamas viską paaiškinti taip, kaip geriau mums patiems. Tokios tad tokelės su tuo mūsų protu… Todėl ir manau, kad Dievas pajuokavo, duodamas mums protą. O gal ne pajuokavo, tik suprato, kad emocijos, kurias jis mums davė anksčiau, žmogų kaip tik ir padaro labiau į jį panašų? Jausmai juk žino tikrą tiesą, jie leidžia mylėti, užjausti, atleisti. Todėl gal Dievas ir davė protą, kad neįsijaustume į išskirtinį savo vaidmenį? Bet, deja, nutiko priešingai – protas nuo pat jo pradžios ėmė mus naikinti, nes kažin kodėl manėmės esą ypatingi ir leidome sau daryti su pasauliu ir jame gyvenančiomis gyvomis būtybėmis viską, ką tik norime.
Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus? Juk tas, kuris neprotauja, negali sukurti gyvybės naikinimo mašinos, bet tas, kuris nejaučia, gali sunaikinti bet ką…

Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga.

Faktai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.

Nesilpstanti socialinė įtampa Graikijoje, naujojo Prancūzijos prezidento rinkimų sėkmė ir galimos šios šalies ekonomikos strateginės krypties pokytis, galiausiai ir kairesnių jėgų pergalės Vokietijos žemių rinkimuose siunčia Europai žinią, kad būtina iš naujo kalbėtis apie daugelį politinio bei ekonominio gyvenimo susitarimų. Neblėstanti Lietuvos žmonių emigracija, vis agresyvesni valdžios veiksmai naikinant paskutines ir šiaip labai netvarias samdomų šalies žmonių saugumo garantijas (ko vertas vien Andriaus Kubiliaus pasažas dėl nominalaus – ne realaus! – minimalios algos padidinimo mainais į teisę neturėti teisių), galiausiai didėjantis jau ne tylus, o labai agresyvus pasipriešinimas valstybės įstatymams, nes jie vis dažniau suvokiami kaip pažeidžiantys elementarias teisingumo normas, irgi, matyt, leidžia galvoti apie būtinybę kalbėtis iš naujo.
Ko norėjome, ką gavome, kokią valstybę ir kokią ekonomiką kūrėme ir ką sukūrėme? Ir ar tikrai visas bėdas gali išspręsti tik vis griežtesnis diržų veržimas?
Finansų sektoriaus lobistai (čia cituojamas ponas Nerijus Mačiulis iš „Swedbank“) noriai aiškina nesusipratusiems tautiečiams, kodėl „valstybių taupymas yra skausminga, bet būtina abstinencija“. Na, aiškina tokie ekspertai, „įsivaizduokite narkomaną, dvidešimt metų besisvaiginusį kvaišalais ir, pasiekus bedugnę, nusprendusį mesti šį žalingą įprotį. Abstinencijos sukeltas skausmas ir prasta savijauta smarkiai kontrastuoja su praėjusio dvidešimtmečio patirta „gerove“ ir euforija. Susirinkęs daktarų konsiliumas (šiuo atveju politikai) siūlo… dar vieną kvaišalų dozę – pagerės.“
Na, situacija atrodo aiški, ir vaistai išrašyti. Beliko identifikuoti narkomaną… Ideologiniai lobistai įsitikinę, kad tokie narkomanai yra viešojo sektoriaus žmonės ir šiaip neturtingesni piliečiai, kurie dėl įvairių priežasčių naudojasi socialinės sistemos kuriamais saugikliais. Jei tai būtų tiesa, žinoma, galėtume sakyti, kad tikrai aniems jau užteks dorų bankininkų ir verslininkų prakaitu uždirbą kraują siurbti ir laikas pasiraitojus rankoves patiems duoną užsidirbti, palikus savo sočias bibliotekininkų, mokytojų, gydytojų, ką jau kalbėti apie biurokratus, vietas.
Vis dėlto tikrovė ta, kad linksmame burbulų pūtimo vakarėlyje kvaišalais smaginosi tikrai ne šitas sluoksnis. Įvairiausių išvestinių finansinių produktų, akcijų kilimų ir įvairių „indėlių sertifikatų“ džiunglėse visų pirma sklaidėsi patys bankininkai ir, be abejo, jų ideologiniai partneriai – ekspertai, kurie tamsuomenei nuolat aiškina apie būtinybę taupyti, pamiršdami deklaruoti, kiek taupė ir kiek vis dėlto sutaupė patys.
Kai ieškai krizės priežasčių, gali sakyti, kad ji nulemta pernelyg dosnios valstybės. Tačiau tada faktai verčia klausti, o kodėl šita krizė praktiškai nepalietė tų šalių, kuriose ta valstybė dosniausia (kalbu apie Šiaurės Europą)? Kita vertus, priežastys gali būti (ir faktai rodo – yra) visai kitos: pernelyg menkas, visų pirma finansų sektoriaus veiklos reglamentavimas, godumas, skatinantis dėl milijonų sielas pardavinėti, pernelyg nuoširdus tikėjimas tomis ekonomikos išvadomis, kurios atrodo palankesnės turtingiesiems, ir aklas atsižadėjimas bet kokių abejonių, kai kalba pasisuka solidarumo ir dalijimosi dovanomis link.
Vis dėlto, jei krizės priežastys ne pernelyg didelis neturtingesnių žmonių vartojimas, o pernelyg agresyvus ir godus turtingųjų elgesys, tai tada ir kairesnių politikų siūlomos priemonės neatrodo tokios nepamatuotos. Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, kurios labai dažnai paremia tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.
Pastaruoju metu pasaulyje pasirodė labai daug ekonominių tyrimų, kuriuose analizuojamas fiskalinės politikos poveikis gamybai bei užimtumui ir jau esama kai kurių išvadų, gana rimtai paremiančių taupymo priešininkus. Pavyzdžiui, tikrai pernelyg didele meile kairiosioms ideologijoms nedegantis Tarptautinis valiutos fondas nuo 1978 iki 2009 m. identifikavo ne mažiau kaip 173 fiskalinio griežtinimo atvejus ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Nustatyta, kad griežto taupymo ekonominę politiką lydėjo ekonomikos susitraukimas ir padidėjęs nedarbas. Tokiu atveju klausimas, o kas toliau, lieka atviras, mat pats savaime taupymas nesugeba generuoti augimo.
Šiame kontekste A.Kubiliaus taupymo politikos gerbėjams šiek tiek ironiškai norisi priminti, kad jei ne užsienio šalių ekonomikos atsigavimas, tai eksportu ir darbo jėgos išvarymu paremtas Lietuvos augimas ir nedarbo mažėjimas tuoj pradėtų klimpti. Taigi faktai gana aiškiai rodo, kad ne taupymas, o kitų šalių kitokia ekonominė politika yra tai, kas mums dabar duoda, nors ir netvaraus, augimo šansą.
Kad ir kaip žiūrėsi, vis daugiau pasaulio ekonomistų atvirai ir griežtai kalba apie būtinybę atsisakyti aklo tikėjimo ir pasitikėjimo gana tuščiomis kalbomis apie laisvosios rinkos savireguliacijos galias ir imtis realių žmonių realių problemų sprendimo.
Vos prieš porą savaičių pasirodė ekonomikos Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano knyga „Sustabdykime šitą krizę dabar!“. Jos autorius (kaip ir keletas kitų labai įtakingų ir garsių ekonomistų, visų pirma Josephas Stiglitzas, Christina Romer ar Amartya Senas) labai atvirai skelbia karą taupymo politikai. P.Krugmanas tvirtina, jog dabar ekonomikos mokslas jau turi pakankami rimtų įrodymų, kad tokias atvejais, kai pinigų politika nebegali padėti ekonomikai atsigauti, nes palūkanų normos vis labiau artėja prie nulinės žymos, būtina imtis labai aktyvios fiskalinės politikos, kuri privalo ir, svarbiausia, gali padėti šalies piliečiams.
Tačiau labai skaudu tai, kad Lietuvoje susiformavo tokia intelektualinė kultūra, kurioje itin atvirai deklaruojamas faktais neparemtas žinojimas. Čia klesti žinojimas, kurio esminis elementas ne abejonė, o tikėjimas. Na, sunku patikėti, kad bankų ekspertai neskaito pasaulinės spaudos ir nėra susipažinę su aktyviai vykstančiomis mokslininkų diskusijomis. Taigi, atmetus pastarąją galimybę, lieka dvi nemalonios išvados. Arba bankų ekspertai neturi jokių rimtesnių taupymo politikos palaikymo argumentų, išskyrus, tiesą sakant, sapaliones apie narkomanų vakarėlius. Arba jie taip negerbia savo skaitytojų ir šalies rinkėjų, kad net nesivargina pateikti rimtesnių argumentų. Ir tokiu atveju tenka sutikti su pono N.Mačiulio priminimu, kad tamsuomenė egzistuoja. Ji gyvena net bankuose.

Kai ekonomikos veikimas nagrinėjamas remiantis faktais, o ne išankstiniu nusistatymu, gaunamos išvados, labai dažnai paremiančios tuos, kurie nesutinka su taupymo ideologija.