Neseniai Šiaurės Lietuvoje surastos priešistorinių roplių liekanos tapo pirmu tokiu ryškiu radiniu visame Rytų Baltijos regione. Pažvelkime, kaip šis atradimas atrodo bendrame gyvybės vystymosi kontekste.

2010-aisiais Akmenės rajone greta Ventos regioninio parko esančiame Šaltiškių molio karjere vyko tarptautinė lauko ekspedicija, kurios metu mokslininkai rado senovinių roplių dantų ir kaulų liekanų. 2011-aisiais Varšuvos universiteto geologas ir stuburinių paleontologas Grzegorzas Niedźwiedzkis kartu su kolegomis nustatė, kad rastos fosilijos (du žandikaulio fragmentai ir trys dantys) priklausė šioje teritorijoje gyvenusiems krokodilų protėviams – fitozaurams. Tai pirmas atvejis, kai šiose geografinėse platumose randama stuburinių sausumos gyvūnų fosilijų iš tokio ankstyvo laikotarpio.
Galutinai šį mokslinį atradimą patvirtino 2012-ųjų vasarą Kembridžo universiteto moksliniame žurnale „Geological Magazine“ paskelbtas straipsnis – Lietuvos šiaurėje išties gyveno už dinozaurus senesni stuburiniai gyvūnai. Šiandien šie radiniai eksponuojami Akmenės krašto muziejuje, kuriame šimtų milijonų metų senumo fitozaurų dantis ir žandikaulio gabalėlius gali apžiūrėti kiekvienas. Pažvelkime, kuo reikšmingi šie radiniai ir kiek giliai į mūsų planetos praeitį yra nukeliavę šiandienos paleontologai.

Krokodilai Ventos krašte?
Fitozaurai yra išnykę stambūs pusiau vandeniniai ropliai, kurie gyveno ežeruose, upėse bei pelkėse ir savo išvaizda priminė krokodilus – turėjo ilgą snukį (kaukolės dydis siekė daugiau kaip 120 cm), maždaug penkių metrų ilgio kūnas buvo gerai šarvuotas. XXI a. jiems duotas pavadinimas „phytosaur“ (augalėdis roplys) yra klaidingas, mat pažvelgus į šių roplių žandikaulių ir dantų struktūrą akivaizdu, kad jie buvo plėšrūs.
Fitozaurai priklausė archozaurų grupei, Žemėje gyvenusiai prieš daugiau nei 200–250 mln. metų – mezozojaus eros, triaso periodo pabaigoje. Archozaurai paleontologų yra laikomi dinozaurų protėviais, o šie kino pramonės pamėgti milžiniški ropliai planetoje karaliavo „šiek tiek“ vėliau – žymiuoju juros periodu, besitęsusiu prieš 150–200 mln. metų. Deja, dinozaurams nepasisekė – dėl Žemės susidūrimo su asteroidu planetoje radikaliai pasikeitė klimatas ir šie milžinai išnyko, tačiau iki šių dienų išgyveno tiesioginiai archozaurų palikuonys – krokodilai bei paukščiai.
„Tai pirmas toks radinys – iki šiol nebuvo rasta stuburinių sausumos gyvūnų fosilijų tokiose šiaurinėse platumose“, – dėsto dr. Sigitas Radzevičius, Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros mokslininkas. (…)

Seniai seniai, prieš fotosintezę
Triaso ir juros periodai sudaro du trečdalius apie 200 mln. metų trukusios mezozojaus eros – tai žmogaus mastais sunkiai įsivaizduojamas laiko tarpas, ir visai nenuostabu, kad evoliucija per tą laiką spėjo ne tik sukurti archozaurus, dinozaurus bei kitas gyvybės formas, bet ir vėliau didelę dalį jų „išmesti“ į šiukšliadėžę. Jei tai atrodo ilgas laiko tarpas, tai ką jau kalbėti apie visą gyvybės vystymosi mūsų planetoje istoriją, kuri, naujausiais duomenimis, prasidėjo prieš beveik 3,4 mlrd. metų.
Praėjusių metų rudenį Vakarų Australijos ir Oksfordo universitetų mokslininkai, vadovaujami dr. Davido Wacey’aus, Australijoje surado pačių seniausių gyvų organizmų – be deguonies išgyvenančių bakterijų fosilijų. Suakmenėjusių bakterijų rasta viena seniausių pasaulio pakrančių laikomoje Strelley Pool vietovėje – fosilijos buvo įsispaudusios ant kvarcinio smėlio grūdelių. „Pagaliau turime stiprų įrodymą, kad gyvybė egzistavo net prieš 3,4 mlrd. metų“, – pabrėžia Oksfordo universiteto profesorius Martinas Brassieras.
Tuo metu pati Žemė buvo neseniai pažymėjusi milijardo metų gimtadienį. Tokia „jaunutė“ planeta savo „charakteriu“ priminė paauglius – buvo agresyvi, permaininga, o visame paviršiuje aktyviai spjaudėsi daugybė ugnikalnių. Nors jaunutė Saulė dar nebuvo tokia aktyvi kaip šiandien, tačiau Žemėje buvo labai karšta ir pilka – dėl planetą dengiančio dulkių ir debesų sluoksnio. Beveik visą paviršių tuomet dengė neramus vandenynas, kurio temperatūra viršijo 50 laipsnių Celsijaus – didžiausi žemės ruoželiai buvo Karibų salų dydžio.
Deguonies atmosferoje buvo labai mažai, mat tuo metu dar nebuvo dumblių bei augalų, fotosintezės metu gaminančių šias gyvybei svarbias dujas. Bakterijos, kurių pėdsakų rasta Australijoje, energijai gaminti ir augimui naudojo sieros junginius. Žemėje ir šiandien yra tokių sieringų vandens telkinių, kuriuose gyvena panašios bakterijos.

Tai buvo ilgas kelias, brangioji
Nuo to laiko, kai Žemėje gyveno pirmosios bakterijos, planeta kelis kartus radikaliai pakeitė savo veidą, ir tai stipriai paveikė gyvybės evoliuciją. Remiantis viena mokslininkų hipoteze, bent du kartus mūsų planeta buvo tapusi tikra sniego gniūžte, kai beveik visas jos paviršius buvo padengtas ledu bei sniegu ir net pusiaujo srityje temperatūros pokyčiai priminė šiandienos Antarktį.
Vienas tokių laikotarpių buvo apytiksliai prieš 2,4 mlrd., kai Žemėje smarkiai padaugėjo deguonies, kuris, susijungęs su atmosferoje esančiu metanu, sustiprino šiltnamio efektą. Tuometinė sušalusi planeta nedaug kuo skyrėsi nuo šiandien astronomus taip dominančių Jupiterio ir Saturno palydovų, kuriuose po didžiuliu ledo sluoksniu tyvuliuoja vandenynai: jei Žemės gyvybė galėjo išgyventi tokiomis sąlygomis, tai galbūt ir ten galima rasti mikroskopinių gyvybės formų? (…)

Žmogaus evoliucijos aušra
Dinozaurams padėti šaukštą buvo lemta kito, prieš 65 mln. metų vykusio rūšių išmirimo laikotarpiu, kai asteroido susidūrimas su Žeme sukėlė klimato atšalimą. Ekologinė niša šįkart atsivėrė žinduoliams, kurių vystymasis privedė prie dar vieno evoliucinio sprogimo – žmogaus suklestėjimo. Šiandien darosi aišku, kad neilgai trukus šios dvikojų rūšies veikla gali privesti prie dar vieno didžiojo rūšių išmirimo.
Beje, žmogaus evoliucijos kelias, nors ir vykęs prieš „juokingus“ 2,5 mln. metų, taip pat nėra iki galo ištirtas. Atrodo, kad mūsų rūšies vystymasis nebuvo toks tiesus, kaip norėtume įsivaizduoti, – iš Homo habilis per Homo erectus ir į Homo Sapiens.
Prieš keletą savaičių žurnale „Nature“ paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, jog rasta pakankamai įrodymų (kaukolių pavidalu), kad žmonijos lopšiu laikomoje Rytų Afrikoje prieš 1,7–2 mln. metų kartu su Homo erectus egzistavo dar dvi žmonių rūšys. Šiandien antropologus domina tai, kaip jos sugyveno: tai buvo nuožmi konkurencinė kova ar laipsniškai vykstantis vienos rūšies dominavimas kitos atžvilgiu?
„Atrastos rūšys patvirtina hipotezę, kad ankstyvoje žmogaus vystymosi stadijoje gamta gan stipriai eksperimentavo su biologiniu ir elgsenos potencialu, kurį turėjo Homo gentis“, – apibendrina dr. Ianas Tatterstallas, Niujorko gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas.
O štai VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkas dr. Arūnas Barkus į šį faktą žvelgia ramiau. „Žmogaus evoliucijos medis buvo daug kartų karpomas, o jo šakutės persodinamos – tad ir šis radinys nepadės galutinio taško“, – neabejoja mokslininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 34, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 625 metus, 1387-ųjų vasarį, Vilniuje buvo pakrikštyti pirmieji mūsų tautiečiai.

Tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo likusi vienintelė iš dalies pagoniška valstybė Europoje. O tas jai lėmė daugybę bėdų ir nelaimių, ne tik dažnus Kryžiuočių ordino įsiveržimus su plėšimais, taikių gyventojų žudynėmis, jų grobimais. Didelę žalą valstybei ir jos gyventojams darė ir politinė, ekonominė, kultūrinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, kuri didino mūsų atsilikimą, trukdė normaliai raidai.
Mūsų valdovai puikiai suprato, kad krikštas yra būtinas, tačiau tam trukdė keletas rimtų kliūčių. Svarbiausia – nebuvo palankių sąlygų jį gauti. Nors į LDK atkakliai brovėsi kryžiuočiai, skelbdami savo norus apkrikštyti pagonis – lietuvius, jiems rūpėjo ne nešti mums Dievo žodį, ne ginti krikščionis, kam tas ordinas buvo įkurtas. Tikrasis jų tikslas buvo užgrobti svetimas žemes, pavergti vis naujas tautas, nes tada buvo priimta, kad tas, kuris pakrikštija, tas ir viešpatauja. Tokie krikštytojai netiko dar ir todėl, kad žmonės, žinodami jų juodus darbus, nejautė simpatijų ir krikščionybei, priešinosi jos nešėjams kaip įmanydami.

Nesėkmingi bandymai

Vis dėlto buvo aišku, kad tai problema, ir pirmas ją pabandė išspręsti Mindaugas, vienintelis mūsų karalius. Siekdamas apkrikštyti savo karalystę, jis visai pagrįstai tikėjosi taip ne tik įveikti jos tarptautinę izoliaciją, padaryti galą kryžiuočių agresijai, bet ir sustiprinti jauną valstybę, galutinai įveikti savo varžovus vienijant Lietuvos žemes. Todėl 1250 m., tarpininkaujant Livonijos magistrui, Mindaugas pasiuntė savo pasiuntinius pas popiežių Inocentą IV, prašydamas, kaip rašoma popiežiaus bulėje, priimti ypatinguoju Romos bažnyčios sūnumi. 1251 m. vasarą Mindaugas su žmona Morta ir, anot kronikos, „su didele pagonių daugybe“ buvo pakrikštyti, o 1253 m. Mindaugui ir jo žmonai Livonijos magistras uždėjo karalių vainikus.
Šis pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo ir pats rimčiausias: Romos popiežius įkūrė visai savarankišką, tiesiogiai jam pavaldžią Lietuvos vyskupiją, paskyrė vyskupą, 1254 m. pavasarį buvo pastatyta katedra. Tik istorikai tebesiginčija, kur buvo Mindaugo sostinė ir kur ta katedra stovėjo. Taip pat lieka neaišku, ar mūsų karalius 1263 m. žuvo nuo konkurentų rankos būdamas krikščionis, ar jis prieš tai tos krikščionybės atsisakė. Šiaip ar taip, mūsų protėviai tada taip ir liko pagonimis.
Didysis kunigaikštis Gediminas buvo gerai susipažinęs su krikščionių tikėjimu, žinojo ir apie Mindaugo bandymus apkrikštyti šalį, susirašinėjo su popiežiumi Jonu XXII, o vieną savo laiškų, rašytą 1322 m., užbaigė taip: „Mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą…“ Popiežius sveikino tokius jo planus, vadino jį lietuvių ir daugelio rusų garsiu karaliumi. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šie planai taip ir nebuvo realizuoti, greičiausiai tam sutrukdė tarptautinės LDK padėties pokyčiai.
Dar keli krikšto bandymai įvyko didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais (1345–1377 m.), bet ir jie baigėsi be rezultatų. Rusų istorikai tvirtina, kad iš Vakarų tuo klausimu atvykusiems pasiuntiniams šis mūsų valdovas pareiškęs: LDK sutiktų priimti krikščionybę, jeigu Kryžiuočių ordinas sugrąžintų visas jo užgrobtas lietuvių žemes ir išsikraustytų į Rytus – krikštyti Aukso ordos totorių, o kartu ir rusų…

„Pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“

XIV amžiui baigiantis atsirado dar viena rimta priežastis Lietuvai apkrikštyti – jos valdovo Jogailos norai vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapti karaliumi. Derybos dėl to prasidėjo 1383 m., kaip rašo vienas metraštis, lenkai pradėjo „siuntinėti iš Krokuvos pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Jogailą, kad jis priimtų senosios Romos krikštą ir kad vestų jų karalaitę Jadvygą ir taptų jų karalium Krokuvoje ir visoj Lenkų žemėj“. Krikšto reikalavimas buvo būtina Jogailos karaliavimo sąlyga, ji įrašyta greta kitų šiuo reikalu sudarytoje 1385 m. Krėvos sutartyje, greta sąlygos paleisti visus turimus lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos“.
1386 m. vasarį Jogaila su broliais ir pusbroliais atvyko į Krokuvą, netrukus visi jie čia buvo pakrikštyti, vasario 18 d. įvyko jo jungtuvės su Jadvyga, o kovo 4-ąją jį labai iškilmingai karūnavo Lenkijos karaliumi. Atėjo laikas ir jam vykdyti savo pažadus. Tais pačiais metais pats Jogaila su lenkų dvasininkais atvyko į Vilnių vadovauti krikštui – taip pabrėžiant politinę įvykio reikšmę.
Apie Lietuvos krikšto pradžią LDK sostinėje 1387 m. vasarį, kada, kaip rašo rusų metraštis, „pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“, nesąžiningi istorikai paskelbė nemaža prasimanymų. Pavyzdžiui, Kryžiuočių ordino metraštininkas parašė, kad krikštijamieji turėję bristi į Neries vandenį, bet to Bažnyčios kanonai nereikalavo – pakako apšlakstymo švęstu vandeniu, o upė tuo metu buvo užšalusi…
Patikimesnis atrodo Jono Dlugošo aprašymas: žmonės buvo skirstomi į grupes, ir visai grupei buvęs duodamas vienas bendras vardas – kad būtų sparčiau; visi pakrikštytieji iš karaliaus gavo dovanų baltus marškinius, kurie daugeliui buvę svarbiau už krikšto apeigas…
Tada mieste ir jo apylinkėse buvo apkrikštyta apie 30 tūkst. žmonių, pačiam karaliui teko raginti juos atsisakyti senųjų dievų, raginti gesinti šventąsias ugnis, iškirsti šventas giraites ir priimti naują, krikščionių tikėjimą. Mat atvykėliai dvasininkai – lenkai, čekai nemokėjo lietuvių kalbos, o vilniečiai tada – lenkiškai.
Tuo metu buvo įkurtos ir pirmosios septynios parapijos: Medininkų, Maišiagalos, Ukmergės, Nemenčinės, Krėvos, Hainos ir Obolčių. Kiek vėliau jos atsirado Bistricoje, Merkinėje, Trakuose, Lydoje, Ašmenoje ir kitur. Valdovai Jogaila ir Vytautas parapijas apdovanojo žemėmis, gyventojams nustatė mokesčius ir duokles jų tarnams išlaikyti. Nemažai privilegijų gavo ir apsikrikštiję bajorai: buvo sutvirtinta jų ir jų palikuonių teisė į žemės nuosavybę – kaip ir lenkų šlėktos, bajorai atleisti nuo ūkio darbų ir t.t. Krikštas buvo privalomas, krikščionybė tapo LDK valstybine religija.
Tuo pat metu imta organizuoti ir Vilniaus vyskupiją. Jai išlaikyti Jogaila paskyrė milžiniškus žemės plotus apie Tauragnus, Molėtus, Labanorą, Drogičino apskrityje ir kitur, dovanojo Vilniaus miesto dalį. Tačiau ši vyskupija nebuvo savarankiška, kaip kadaise Mindaugo įkurtoji, o pavaldi Lenkijos Gniezno arkivyskupui – nepaisant Vytauto pastangų to išvengti. Todėl šios vyskupijos vadovybė paprastai būdavo lenkų rankose ir tarnavo Vilnijos nutautinimui.
Žemaitija apkrikštyta vėliau, 1413 m., nes į ją vis pretendavo kryžiuočiai. Dėl to pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis įsikūrė Varniuose tik 1417 m.

Rezultatai ir pasekmės

Kryžiuočiai dar ilgokai nenorėjo atsisakyti savo planų užvaldyti LDK, todėl ir po jos krikšto puldinėjo, net degino bažnyčias, žudė kunigus. Tik Žalgiris privertė juos nusiraminti. Sumažėjo Lietuvos izoliacija nuo Vakarų – per Lenkiją juos pasiekti nebuvo sunku. Tačiau istorikai, be abejo, teigiamai vertindami krikštą, vis dėlto randa nemažai jo įgyvendinimo trūkumų.
Zenonas Ivinskis, nemažai laiko praleidęs Vatikano archyvuose, tvirtina, kad „naujasis tikėjimas Lietuvoje – bent taip galėjo atrodyti pagoniui – buvo užmestas iš viršaus, paskubomis. Pasiruošimas prie krikšto buvo paviršutiniškas, nerūpestingas“. Todėl nei 1387 m. aukštaičiai, nei 1413 m. krikštijami žemaičiai naujam tikėjimui nebuvo tinkamai pasirengę. Daugiausia tą lėmė skubėjimas ir ta aplinkybė, kad krikštytojai buvo „nebylūs apaštalai“, mokančių vietos gyventojų kalbą dvasininkų iš anksto nebuvo parengta.
Dar reikia pridurti, kad paprastiems žmonėms, valstiečiams atsisakyti tėvų, protėvių papročių ir tradicijų buvo nelengva dar ir todėl, kad jie už tai nieko gero negavo, priešingai – įgijo naujų prievolių, todėl neretai naujajam tikėjimui atkakliai priešintasi. O vietoj įtikinėjimo, suprantamo to tikėjimo tiesų aiškinimo buvo naudojama prievarta. Ji minima Jogailos 1387 m. vasario 22 d. rašte, kuriame parašyta: „Didysis kunigaikštis Jogaila… nori priimti Šv. Romos bažnyčios katalikų tikėjimą. Visus abiejų lyčių lietuvius… patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčios paklusnumą.“ Žinoma, toks būdas naujam tikėjimui įvesti ne pats geriausias.
Kitas didelis mūsų krikšto trūkumas: paprastai krikščionybė tautoms atnešdavo raštą vietos gyventojų kalba, kultūrą, civilizaciją, padėjo stiprinti, vienyti valstybes. Taip dar IV–VI a. buvo Armėnijoje, Gruzijoje, X a. – Kijevo Rusioje. Pas mus, deja, taip neįvyko iš dalies dėl mūsų valdovų, kurie nesirūpino kultūra, kaltės, iš dalies – kad krikštytojai lenkai nemokėjo LDK gyventojų kalbų (ne tik lietuvių, bet ir latgalių, baltarusių, ukrainiečių). Maža to, jie demonstratyviai jų nesimokė, skelbdami, kad tai pagoniškos kalbos, versdami žmones melstis visai jiems nesuprantama lenkų kalba.
Dar viena bėda: kadangi LDK gyventojų daugumą sudarė slavai – stačiatikiai, tai katalikybės, kaip valstybinės religijos, įvedimas suskaldė ir susilpnino valstybę tuo metu, kai jai teko sunkiai gintis nuo išorės priešų.
Pagaliau, kaip pagrįstai teigia prof. Alvydas Butkus, faktiškai XIV–XVI a. mūsų protėviai, taip pat ir latviai su estais, taip ir liko pagonimis, „nes nebuvo reikiamo bažnyčių tinklo periferijoje, nebuvo krikščioniškojo švietimo provincijoje“. Padėtis iš esmės pasikeitė tik tada, kai Katalikų bažnyčiai prireikė gintis nuo reformacijos, ir jos hierarchai, dvasininkai ėmėsi gerinti pastoracijos darbo kokybę. Todėl tik nuo XVII–XVIII a. slenksčio mes tikrai tapome krikščioniška šalimi.

Jonas Rudokas