D. Martišienės nuotr.

Gyvybingų šalies regionų pavyzdžiai rodo, kad vienintelis kelias mažesniems miestams išlikti yra pramonės plėtra.

Lietuvos provincijos miestų bei miestelių raidos ir ateities prognozės paprastai būna labai pesimistinės: kalbama, kad šalis pamažu tampa trijų didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekonomika, o nemaža dalis regioninių centrų žingsnis po žingsnio virsta Lietuvos detroitais – emigruojančiais, mirštančiais ir stagnuojančiais miestais, kuriuose nėra reikšmingesnio verslo ar pramonės, mokesčių mokėtojai čia sudaro vos ketvirtadalį ar dar mažiau gyventojų, o didžioji dalis išgyvena tik iš gaunamų pensijų ar socialinių pašalpų.

Kaip „Veidui“ yra sakęs ekonomistas Raimondas Kuodis, didelė dalis šalies regionų ekonomikos jau yra sugriauta, nes čia iš esmės nebelieka paklausos.  Mažai dirbančių žmonių, gaunančių nedideles algas, lemia, kad dalyje miestelių šiandien pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų, ir vieną parduotuvę. Tai ir bus visa tos vietovės ekonomika, nes paklausos ten jau nebeliko. O kadangi jos nėra, sunku tikėtis ir naujų investicijų.

Daliai Lietuvos miestų ir miestelių iš tiesų galima pritaikyti šią niūrią prognozę. Nors nuo 2007–2012 m. investicijos į miestus ir miestelius sudarė daugiau nei 5 mlrd. Lt (1,4 mlrd. eurų), dauguma šių iš ES paramos gautų lėšų buvo skirta aplinkos kokybei, susisiekimui ir ryšiams gerinti. Tačiau iš sukurtos infrastruktūros nedaug naudos, jei regionams tuštėjant ja tiesiog nebeliks kam naudotis. Galbūt jau netrukus vertėtų pradėti ne asfaltuoti gatves, bet, kaip buvo daroma Rytų Vokietijoje, du pustuščius daugiabučius jungti į vieną ir jį sutvarkyti, o likusį nugriauti?

Tačiau toli gražu ne visiems regioniniams centrams gresia toks likimas. Be gerai pažįstamų klestėjimo pavyzdžių – Druskininkų, Marijampolės ar Kėdainių, Lietuvoje galima atrasti dar ne vieną sėkmingai besivystantį ir klestintį miestą, kuriam tapti liūdnai pagarsėjusiu naujuoju Detroitu tikrai negresia. Priešingai, iššūkiu tampa galimybės atrasti papildomos darbo jėgos tolimesniam augimui.

Sovietmečiu šalies industrializacija buvo vykdoma pagal Lietuvos regioninės raidos planą, kuris, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, tarp jų ir Latvijoje ar Estijoje, numatė mažesnių industrinių centrų atsiradimą šalies regionuose, o ne pramonės įmonių ir žmonių koncentravimąsi šalies sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Taip bene kiekviename Lietuvos mieste išdygo po vieną ar keletą gamyklų, nuo kurių sėkmės daugiausia priklausė ir to regiono ekonominis bei socialinis gyvenimas, plėtra ir urbanizacija. Kai kurios iš jų – Jonavos „Achema“ ar Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia ir šiandien, sudarydamos šių miestų ekonominį stuburą

Žinoma, labiau pasisekė tiems regionams, kuriuose įkurti plačiosios visuomenės poreikiams ir kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes gaminantys fabrikai, nes tokioms įmonėms buvo kur kas lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, praktiškai visa Utenoje sukurta maisto ir tekstilės pramonė sėkmingai įveikė pereinamąjį laikotarpį ir dirba iki šiol, o tai leido šiam miestui beveik nepajusti skaudžių ekonominių pokyčių padarinių.

Vis dėlto nemažai sovietinės pramonės įmonių pereinamaisiais metais buvo nesėkmingai privatizuotos, netrukus žlugo ir paskui save paliko tik nedarbo ir socialinių problemų šleifą. Tačiau vieni regionai sugebėjo sėkmingai atsitiesti, pritraukti investicijų, sutvarkyti infrastruktūrą ir šiandien atrodo lyg atskiros sėkmės oazės, o kiti, rodos, vos alsuoja, kasdien skaičiuodami juos paliekančių emigrantų būrius, gausius socialinių pašalpų gavėjus, ir svajoja apie stebuklingai gyvybės įkvėpsiančius investuotojus ar ateityje užplūsiančius turistų srautus. Būtent šiuos du receptus galima atrasti bene kiekvienos savivaldybės strateginiame plane ar savivaldybės mero rinkimų programoje.

Vienu iš sėkmingos transformacijos pavyzdžių galima laikyti Plungę. Sovietiniais laikais čia veikė bent trys stambios gamyklos – „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla bei „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. Visa tai jau senokai yra tik praeities pavadinimai, tačiau šiandien Plungė vėl tapo ne tik Žemaitijos pramonės, bet ir kultūros sostinė. Vien žuvies perdirbimo srityje čia dirba beveik trys tūkstančiai žmonių – tai didžiausias žuvies perdirbimo centras Baltijos šalyse. O ką jau kalbėti apie restauruotą Oginskių dvarą, išpuoštą miesto centrą ar bene gražiausią Lietuvoje biblioteką, įsikūrusią buvusioje grafų Zubovų pilaitėje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pernai sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse, kuriame vertinamas savivaldybės komunalinis ūkis, transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, investicijos, mokesčiai, turto valdymas, administracija ir biudžetas, Plungės rajonas užėmė antrą vietą, įsiterpdamas tarp pirmaujančių Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Kokios priežastys lemia tai, kad vieniems regioniniams centrams pavyksta sėkmingai pritraukti verslą ir pramonę, o kartais net tapti pavyzdžiu didmiesčiams, o kiti, net ir geografiškai visai greta esantys miestai, grimzta į stagnaciją?

Nuo 1996-ųjų Plungėje veikiančios ir šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse vinių gamyklos „Litnaglis“ vadovas Mindaugas Bondauskis toli priežasčių neieško: netoli Plungės – uostas, pervežimų kainos geros, yra geležinkelis, išplėtota infrastruktūra, o tai labai svarbu sėkmingam ir į eksportą orientuotam verslui. Būtent toks ir yra susitelkęs Plungėje.

„Žmonių skaičius mieste nemažas, yra darbo jėgos, va ir visos sėkmės paslaptys. Nedarbas Plungėje mažas, daug įmonių užsiima eksportu. Be to, žemaičiai yra užsispyrę, jie nepriima naujovių taip greitai, kaip jaunimas, pavyzdžiui, Vilniuje, kai susidėjo kuprinę ir išvažiuoja. Žemaičiai devynis kartus matuoja ir tik paskui pjauna, jie labai sėslūs, prisirišę prie savo gyvenamosios vietos“, – pasakoja M.Bondauskis.

Nors oficialiai nedarbas Plungės savivaldybėje yra beveik 8 proc., visi kalbinti regiono verslininkai būtent darbo jėgos stygių išskiria kaip didžiausią regiono trūkumą tolesnės plėtros atžvilgiu. Daugelis jų trūkstamų darbuotojų ieško ne tik aplinkinėse gyvenvietėse, bet ir kituose Žemaitijos miestuose.

„Kai įstojome į Europos Sąjungą ir žmonės pradėjo laisvai migruoti, iš tikrųjų tai pajautėme – iš mūsų įmonės išvažiavo nuo 3 iki 5 proc. žmonių, nors mūsų atlyginimai nėra maži. Galiu prisipažinti, kad trūkumą jaučiame: seniau įdėdavome skelbimą – ateidavo 20–30 žmonių, dabar ateina apie dešimt. Jaučiame, kad nebėra tos pasiūlos, kokia reikalinga paklausai, tačiau mes sugebame išlaikyti savo kolektyvą ir daug naujų ar papildomų žmonių mums nereikia, todėl nesame priversti vežtis darbuotojų iš kitų šalių ar kitų miestų, kaip daro kiti verslininkai“, – situaciją apibūdina „Litnaglio“ vadovas.

Iš Farerų salų į Žemaitiją atvykęs žuvies produkcijos perdirbimu užsiimančios įmonės „Plungės šaltis“ vadovas Joannesas M.Hansenas pabrėžia, kad mieste susiformavo itin palanki verslo aplinka bei gamybos kultūra, lenkianti net Skandinavijos šalis ar Didžiąją Britaniją.

„Atvykau iš žvejų bendruomenės, o šiame sektoriuje dirbu daugiau nei du dešimtmečius. Galiu pasakyti, kad žmonės Plungėje yra labai orientuoti į gamybą, Skandinavijoje ir kitur darbuotojai palieka šią verslo šaką, nes nori žaisti kompiuteriu ar užsiimti dar kažkuo kitu. O Plungėje turime labai stiprią bendruomenę – tiek darbuotojų, tiek vadybininkų, kurie yra orientuoti į tikslą ir žino, ką daro. Turbūt nėra kito miesto, kuris įdarbina tokią didelę dalį visų savo gyventojų žuvies pramonėje. Jei kalbame apie gamybą, Plungė neatsilieka nuo jokio kito Lietuvos miesto“, – pabrėžia J.M.Hansenas.

Tačiau, pasak jo, Vyriausybė privalo pripažinti faktą, kad norint, jog augtų ne tik didieji miestai, bet ir regionai, būtina rasti daugiau žmonių. Plungėje dirbančio dano teigimu, galima prisipirkti daug įrenginių, tačiau jiems reikia ir darbuotojų. „Jei lyginsime su Danija, kurioje dešimtmetį prieš tai dirbau, tokiuose fabrikuose ten dirba labai daug užsieniečių. Kai žmonės klausia manęs apie Plungę, man atrodo, kad per aštuonerius metus čia sutikau vieną tamsiaodį. Nežinau, kiek čia yra ukrainiečių ar baltarusių, bet tai tikriausiai taip pat nėra dideli skaičiai“, – svarsto pašnekovas.

Vieno ar kito sėkmingo verslo atsiradimą konkrečioje vietoje dažniausiai lemia vietos gyventojų aktyvumas ir verslumas. Būtent tai, pasak „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininko Šarūno Matijošaičio, lėmė šios, šiandien per 2 tūkst. žmonių įdarbinusios įmonės įsikūrimą Plungėje. Vienas iš verslo įkūrėjų Liudas Skierus kilęs iš Plungės, čia gyvena ir yra savo miesto patriotas. Būtent jo pasiūlymas „Vičiūnų“ gamybos įmones įkurti Plungėje ir lėmė verslo pradžią šiame mieste. Svarbu ir tai, kad miestas yra geografiškai geroje vietoje – vos 60 kilometrų nuo pajūrio, 30 kilometrų nuo autostrados Vilnius–Klaipėda.

Mero Audriaus Klišonio manymu, Plungė dar tikrai nėra visokeriopai klestintis miestas, o tokios savivaldybės, kaip Druskininkai ar Nida, aktyvių politikų pastangomis yra pasiekusios kur kas daug daugiau. Plungės sėkmės paslaptis, pasak miesto vadovo, yra niekur neišnykusios senos plungiškių verslumo tradicijos. Sovietmečio pabaigoje linų ir odos fabrikų produkciją vietos gyventojai pardavinėjo visoje Rusijoje ir Ukrainoje, o šiandien, kai šios gamyklos nebeveikia, jų vietoje įsikūrė naujos įmonės.

„Plungėje daug įmonių, kurios nebūtinai yra labai didelės. Gerai žinome Didžiasalio, Visagino pavyzdį, kai visas miestas priklausomas nuo vieno veikiančio fabriko. Žinoma, gerai, kai jis veikia ir padeda gyvuoti visam miestui, tačiau jam užsidarius kyla problemų. Viso ko pamatas yra žmonių aktyvumas ir verslumas: kai žmonės pajaučia verslo ir savų pinigų skonį, jo iš jų jau niekaip neišmuši“, – tvirtina A.Klišonis.

Merui antrina ir Š.Matijošaitis, kurio žodžiais tariant, didesnis verslo indėlis į darbo vietų kūrimą, glaudesnis bendradarbiavimas su vietos valdžia lėmė, kad čia yra daugiau dirbančių ir uždirbančių žmonių, kurie gauna nuolatines pajamas, gali stabiliai planuoti savo gyvenimą. Šie žmonės gali daugiau vartoti, todėl daugiau verslininkų turi galimybę jiems ką nors pasiūlyti, tai yra kurti savo verslus, auginti pridėtinę vertę gyventojams, priimti daugiau darbuotojų. Taip suveikia sniego gniūžtės efektas – daugiau uždirbančių žmonių leidžia uždirbti ir kitiems. Be to, gyventojams rūpi ne tik uždarbis – jiems svarbu ir miesto veidas, kultūra, laisvalaikis. Tai kuria gyvenimo kultūrą ir norą šiame mieste gyventi bei kurti.

Greta sėkmingos ekonominės raidos Plungė pasižymi ir savo išskirtinai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Mieste susitelkusi aktyvi menininkų bendruomenė, kūrybos plėtrą itin paskatino ir čia veikęs tautodailės fabrikas „Minija“. Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebi, kad Plungėje tarsi padėtas Oginskių kultūrinis genas, tradicijos ateina iš gana senų laikų ir visiems žmonėms jau, matyt, įaugę į kraują, kad kultūra yra svarbus dalykas. Plungė didžiuojasi gerai visoje Lietuvoje žinomu orkestrų festivaliu, folkloro festivaliu „Saulelė raudona“, puoselėjamomis chorinės muzikos tradicijomis, žemaitišku jaunųjų menininkų sambūriu „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, senomis tautodailės, medžio drožybos tradicijomis.

Pasak R.Matulio, gyvendamas kultūrinėje aplinkoje, žmogus būna automatiškai įtraukiamas į kultūrinį procesą – prie to pripranta ir tai jam tampa gyvenimo dalimi. Todėl išskirtinis dėmesys čia skiriamas vaikų kultūriniam švietimui bei ugdymui. O savo indėlį įneša ir verslas, aktyviai remdamas kultūros projektus, ir savivaldybė, investuodama į materialiojo paveldo atkūrimą bei puoselėjimą.

„Žmogus per kultūrinę aplinką greičiau pasijunta laimingas, toje vietoje mažo miestelio gyventojai turi jaustis taip pat gerai, kaip ir gyvenantys didmiestyje. Jei žmogus gerai jausis mažame miestelyje – niekur nevažiuos. Jei jausis kaime – ne artumo prasme, o kad niekam nerūpi, bus kitaip“, – pabrėžia Plungės kultūros centro direktorius.

Arčiau pajūrio esanti Kretinga – dar vienas sėkmingai besitvarkančios savivaldybės ir regioninio miesto pavyzdys. Nedarbas čia vienas mažiausių šalyje,  siekia vos 4,7 proc., savivaldybėje – ir itin mažas nusikalstamumo rodiklis, migracijos lygis. Minėtame LLRI indekse pernai Kretingos rajono savivaldybė rikiavosi septintoje vietoje, o kasmet „Veido“ sudaromuose savivaldybių reitinguose Kretinga taip pat stabiliai užima aukštas pozicijas, nusileisdama tik didmiesčiams ir tradiciniams lyderiams: 2012-aisiais ir 2013-aisiais užimta 14-a, pernai – 20 vieta.

Kretingos rajono savivaldybės mero Juozo Mažeikos manymu, miestą traktuojant kaip ekonomikos variklį bei demografijos augimo matmenį Kretinga turi atsvarą – tinkamai urbanizuotą vietovę visuomenei ir vietos verslui. Tai ir yra miesto gyvybingumo bei veiklumo priežastis. Šiandien Kretinga, mero teigimu, siūlo visuomenės poreikius atliepiančių galimybių, kokių ne visada gali pasiūlyti didieji miestai: tai išplėtota socialinių paslaugų sistema, sveikos gyvensenos tradicijos, susisiekimo infrastruktūra ir kt.

Palankiai Kretingos situaciją, be abejonės, veikia ir itin patogi geografinė padėtis. „Gyvename vadinamajame auksiniame geografiniame trikampyje – tarp Klaipėdos ir Palangos. Iš trijų Darbo biržos Kretingos skyriuje registruotų darbo ieškančių asmenų vienas įsidarbina Kretingoje, o du – Klaipėdoje. Galima sakyti, kad bedarbiais „maitiname“ Klaipėdą: į uostamiestį išvykstantys dirbti kretingiškiai integruojasi visose srityse – pramonės, statybos, prekybos, aptarnavimo. Plungė ir Palanga taip pat nuolat – ne tik vasaros darbams – ieško darbuotojų. Nedarbą švelnina sezoniniai darbai kurorte. Taip patenkiname ne tik savo, bet ir kaimyninių rajonų poreikį“, – praktiškai neegzistuojančio nedarbo priežastis vardija meras.

Su Klaipėda ar Palanga, J.Mažeikos teigimu, miestas konkuruoti negali, o ir neturi tokio tikslo: uostamiestyje išplėtota pramonė, sukurianti daugiau darbo vietų, todėl kretingiškiai gali ten važiuoti užsidirbti, o grįžę namo – kokybiškai leisti laisvalaikį ir ilsėtis.

Beje, užpernai Kretingoje buvo baigtas renovuoti grafų Tiškevičių rūmų pastatų kompleksas, kuriame veikia miesto muziejus. Šiuo metu planuojama atkurti ir grafo Tiškevičiaus parką.

Faktą, kad norinčiųjų gyventi užmiestyje yra nemažai, patvirtina ir „Veido“ užsakymu atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Klausiami, kur geriau gyventi, 54,8 proc. respondentų pasirinko didmiestį, o 45,2 proc. – regioną arba provinciją. Iš viso apklausta penki šimtai žmonių.

O štai kitas Žemaitijos miestas Skuodas, beje, nuo Klaipėdos nutolęs panašiu atstumu kaip ir Plungė, LLRI indekse liko priešpaskutinis, „Veido“ savivaldybių reitinge – šeštas nuo galo. Sovietmečiu čia veikė vienintelė virvių gamykla, o šiandien didžiausia įmonė savivaldybėje UAB „Kuršasta“ (privatizuota Skuodo rajono mašinų remonto stotis) įdarbina vos daugiau nei šimtą žmonių. Savivaldybėje dar veikia keletas smulkesnių baldų gamybos bendrovių. Darbo Skuode neturi daugiau nei 12 proc. gyventojų, dar kas dešimtas gyvena iš socialinių pašalpų. 2001– 2015 m. laikotarpiu miestas neteko ketvirtadalio gyventojų – jų sumažėjo nuo 8 iki 6 tūkst.

„Praktiškai esame kaimiškas rajonas: pagrindinis daugumos mūsų gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystės produktai, o žinant bendrą supirkimo kainų situaciją – nieko nuostabaus… Mano vizija yra skatinti vietos gyventojų verslumą, turizmą. Matau perspektyvą vietos gyventojams imtis iniciatyvos ir kiekvienam susikurti nedidelę infrastruktūrą, kad atvažiavęs turistas galėtų palikti vieną kitą eurą. Tačiau įtraukti rajono gyventojus į tą verslumą sunku. Gal turi įtakos tai, kad pas mus daug vyresnio amžiaus gyventojų, jiems sunku įsivažiuoti į tą verslą. Jei būtų daugiau jaunimo, gal ir iniciatyvos būtų daugiau. Prie didesnių miestų, pagrindinių kelių sąlygos imtis verslo geresnės, o mes esame tolimesnis rajonas. Bet investicijų, nebūtinai labai didelių, galimybėmis aš tikiu“, – svarsto Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas.

Panašių skirtumų tarp greta esančių savivaldybių galima atrasti ir Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Biržai ir Kupiškis – kaimynai, tačiau gerovės požiūriu šias Šiaurės Lietuvos savivaldybes skiria milžiniškas atstumas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto pernai sudarytas savivaldybių indeksas Biržų rajoną iškėlė į dešimtą vietą, o Kupiškio rajono savivaldybė atsidūrė pačiame sąrašo gale – 50 vietoje (iš 53).

Nors aukštų 2014 m. įvertinimų Biržams galėtų pavydėti ne tik Kupiškis, bet ir daugelis šalies savivaldybių, nei jį valdantys politikai, nei verslo atstovai džiaugtis įvertinimu ir didžiuotis savo miestu neskuba. Kalbėdamiesi su „Veidu“ Biržams jie išsakė daugiau kritikos nei pagyrų.

Vienos seniausių šalyje lietuviško kapitalo duonos kepyklų UAB „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas mieste, kuriame gyvena ir plėtoja verslą, jaučiasi it gūdžiame užkampyje: apie 50 proc. rajono kelių neasfaltuoti, miesto gatvės sunkiai išvažiuojamos. Jam niekaip nepavyksta įžiebti iniciatyvos, kad būtų sutvarkyta pramoninio mikrorajono, kuriame įsikūrusi ne tik „Biržų duona“, bet ir kitos įmonės, infrastruktūra. Čia gatvėse neišsitenka vilkikai, nėra šaligatvių, dviračių takų.

Dar didesnis kliuvinys Biržų bendrovei – darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu joje dirba 340 žmonių, bet nuolat trūksta ir aukščiausio lygio specialistų, ir nekvalifikuotų darbuotojų. „Mūsų rajonas seniausias šalyje, turime daugiausiai pensininkų, jaunimas – Norvegijoje, Airijoje… Kas gali juos sulaikyti, kai tokie dideli mokesčiai, milžiniška biurokratija, o verslui keliami griežčiausi reikalavimai? Kitose šalyse jie kur kas liberalesni. Galėtume daugiau lėšų skirti įrangai, naujų produktų gamybai, bet turime tenkinti dažnai net absurdiškai skambančius priešgaisrinius ir kitus reikalavimus“, – dėsto V.Kurganovas.

Kvalifikuotų darbuotojų bendrovei tenka ieškoti kituose rajonuose, tarkim, technologas važinėja iš Panevėžio. Jo alga – 1500 eurų į rankas. Biržų rajone šio specialisto rasti nepavyko. „Biržų duonai“ nuolat trūksta produktų komplektuotojų, kepėjų, valytojų ir t.t., nėra grandies, kuri šiuo požiūriu nebūtų problemiška. 520–580 eurų atlyginimas, atskaičius mokesčius, biržiečių nesuvilioja. „Kiekvienais metais rasti darbuotojų vis sunkiau. Mūsų siūlomi atlyginimai žmonių netenkina, nes pragyvenimas – brangus, o mes mokėti daugiau negalime. Tad jie ir renkasi gyventi ne iš darbo, o iš pašalpų“, – pasakoja „Biržų duonos“ vadovas.

Tarp Biržų ir Rygos – šimtas kilometrų. Per 700 tūkst. gyventojų turinti Latvijos sostinė, Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno teigimu, pirmiausia „kalta“ dėl to, kad Biržai daugeliu rodiklių lenkia Kupiškį. Pastarąjį nuo Rygos skiria jau 150 kilometrų. Tad pakvėpuoti užsienio oru panorę rygiečiai pirmiausia traukia į Biržus, o Kupiškis jiems jau per toli. V.Valkiūnas Rygą su šešiomis miesto turgavietėmis regi kaip neišsemiamą aruodą Biržų ūkininkams, iš kurio jie kažkodėl neskuba semti.

„Biržiečiai nepasižymi verslumu. Norėtųsi, kad daugiau būtų piliečių, kurie vežtų savo produkciją į Rygą, o uždirbtus pinigus investuotų į savo asmeninę ir miesto gerovę. Tarpukariu ir dviračiais, ir arklių vežimais žmonės traukdavo už sienos, nors ir kentėdavo nuo pakelių plėšikų. Dabar pavojų, rizikos nebėra, bet niekas nenori tuo užsiimti. Labai skatinu ir vis įkalbinėju atgaivinti šią seną rajono tradiciją. Tarkim, nuo Germaniškio iki centrinio Rygos turgaus – tik 77 kilometrai, tik važiuok, tik pardavinėk. Bet to nėra, apmaudu“, – piktinasi Biržų meras.

Jis tikisi, kad biržiečius vis dėlto pavyks išjudinti ir Latvijos didmiestis bus ne tik patrauklus turizmo požiūriu, bet ir taps pagrindiniu jų maitintoju – plečiant ūkius, statant šiltnamius, vežant produkciją per sieną.

Kupiškio rajonas net pasvajoti apie Rygos teikiamas galimybes negali, juk paprastai iš „artimojo užsienio“ naudos sau prasimano tik pačiame pasienyje esantys regionai. Tad Kupiškio valdžia dar tik dėliojasi įvairius variantus ieškodama, kas savivaldybei galėtų suteikti patrauklumo, išskirtinumo, į kurį remtųsi kupiškėnų gerovė. „Sakoma, kad pasiekęs dugną turėsi nuo ko atsispirti. Kadangi mes jau esame labai žemai, laikas ieškoti pagrindo po kojomis ir kilti aukštyn“, – itin prastą padėtį vaizdžiai nusako Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.

Paklaustas, kaip jis ketina išvesti rajoną iš sąstingio, vadovas cituoja savo rinkimų programą; užsienio investicijų pritraukimas, emigrantų grąžinimas… Be trafaretinių frazių, jis pamini norą įkvėpti rajono gyventojams viltį, leisti patikėti, kad ir Kupiškyje gyventi galima.

O iš ko kupiškėnai užsidirbs duonai? „Mes tikrai netapsime reikšmingu pramonės centru, – atmetimo principu dėlioja D.Bardauskas. – Stambių investuotojų negalime tikėtis, nors šiokių tokių daigelių ir  esama – domisi regioninio lygio verslininkai. Turizmo Meka irgi netapsime. Mūsų etnografai, kraštotyros specialistai man nepritartų, bet vis dėlto mes neturime tokių traukos objektų, kad žmonės pas mus imtų važiuoti masiškai. Galėtume kažką daryti siūlydami žvejybą Kupiškio mariose, jos vienos ilgiausių Lietuvoje, labai žuvingos. Galėtume sieti šią paslaugą su turizmu. Mūsų miestelis nedidelis, ramus, išplėtoję infrastruktūrą galėtume tapti ta vieta, į kurią ne tik mūsų išeiviai, bet ir užsieniečiai dairytųsi kaip į vietą pasitikti gyvenimo saulėlydį. Bandysime eiti ta kryptimi.“

Kaip vieną kliūčių, įgyvendinant šią viziją, meras matytų specialistų trūkumą. Užimtumo klausimas rajone itin opus. Didžiausias darbdavys – savivaldybės administracija, jos įmonės. Po rinkimų į ją pradėjo plūsti jaunų kupiškėnų gyvenimo aprašymai, jie išgirdo valdžios pažadą išleisti dabartinius kadrus į užtarnautą poilsį ir duoti darbo jauniems.

Verslą sėkmingai plėtoja vos kelios Kupiškio bendrovės: „Slavita“, užsiimanti medienos ruoša ir baldų gamyba, „Durpeta“, išgaunanti, perdirbanti durpes. Yra kelios statybų bendrovės, bet jos merdi, pernai rajone buvo išduota mažiau statybos leidimų nei užpernai, statybos savivaldybėje praktiškai sustojusios.

Didelis smūgis Kupiškiui – po daugiau nei penkerių metų miestą pernai palikę norvegų investuotojai. „Bendrovė „Devold“, užsiimanti aukštos kokybės kojinių, megztinių mezgimu, trikotažo gaminių siuvimu, išsikėlė į Panevėžį, kur nutarė koncentruoti gamybą. Kupiškyje jai pritrūko patyrusių mezgėjų… Tai nemenkas praradimas, tik gerai, kad norvegai mūsų žmonių neatsisako, vežiosis juos į Panevėžį“, – pasakoja D.Bardauskas.

Sėkmingiau besitvarkantis kaimynas – Biržų rajonas Kupiškiui kraujo negadina. Pasak D.Bardausko, biržiečiams didesnę sėkmę lemia objektyvios priežastys – jų rajonas ir pats miestas didesni, žemė labai derlinga, kadaise turėta stipri pramonė.

„Sako, kad Kupiškyje nieko nėra, bet man gera čia gyventi. Veikia kultūros įstaigos, vyksta renginiai, puoselėjamos senovės kupiškėnų tradicijos, renovuojami Šv. Kazimiero vaikų namai, išvalytas Mituvos ežeras Skapiškyje“, – miesto pranašumus vardija Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Miestą, jos manymu, smukdo darbų trūkumas. Rajono vieta strategiškai patogi: netoli Panevėžys, Utena, Biržai, eina geležinkelis, krašto kelias nuo Klaipėdos link Latvijos. Tačiau verslas kažkodėl neskuba. Štai ir Paketurių karjere turėjusio atsirasti žuvivaisos fabriko idėja užgeso, žmonės, laukiantys naujų darbo vietų, nusivylė. Tie, kurie turi darbą valdiškose įstaigose – savivaldybėje, mokyklose, „Sodroje“ ir t.t., Kupiškyje laikomi laimingaisiais. Mat rajone trūksta net viešųjų darbų. Muziejui vadovaujanti V.Aleknienė nuolat sulaukia pašalpų gavėjų prašymų įdarbinti, bet dažniausiai padėti niekuo negali nei ji, nei Darbo birža.

Jei grįšime prie klausimo, kodėl vieni regioniniai miestai primena sėkmingas ir gyvybingas salas, o kiti merdi, atsakymų toli ieškoti nereikės, o dažniausiai jie bus daug paprastesni, nei galėtų pasirodyti. Žinoma, svarbu infrastruktūra ar geografinė padėtis, tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, bent 90 proc. sėkmės lemia gera savivaldybės vadyba.

Pasak jo, vieno sėkmės recepto nėra, tačiau bene pagrindinis klausimas – ar tame regione veikia sėkmingas verslas, ar ne. Jei taip, toks verslas paprastai stengiasi, kad ir miesto ar miestelio aplinka būtų graži, kad darbuotojams būtų patrauklu ten gyventi, kartu tai verčia pasitempti ir pačias savivaldybes. Labai svarbu ir pačios savivaldybės pastangos pritraukti investuotojų.

„Jeigu žemė yra derlinga, jeigu sukuriama gera aplinka, tai ten užauga ir geras derlius, o jeigu išpilama žvyro ir laukiama, kol kas nors išaugs, labai sunku kažko tikėtis, – lygina S.Besagirskas. – Pavyzdžiui, vienas miesto meras man neseniai aiškino, kad investuotojai neateina todėl, kad tame mieste nėra žemės. Atsakiau, kad savivaldybė gali nupirkti porą hektarų, ir tuomet būtų. Meras atšovė – jeigu savivaldybė nupirktų, tai niekas neateitų. Taip išeina tarsi užburtas ratas. Neverta įsivaizduoti, kad ateis kažkoks verslininkas, tik tuomet savivaldybė nupirks žemės, jis lauks dar penkerius metus, kol vyks pirkimas. Taip nebūna. Visi globaliame pasaulyje nori „čia ir dabar“.“

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius daugelio šalies regionų miestų bei miestelių ekonominių skirtumų priežastis pirmiausia kildina iš ekonominių pertvarkų laikotarpio bei tuo metu vykusios transformacijos ir privatizacijos, kuri dažnai susiklostė ne visai sėkmingai. Nors tuo metu susiformavo vietinis verslo sluoksnis, sovietinėms gamykloms nebuvo ieškoma ar randama užsienio pirkėjų, jos žlugdavo, pasiimant tik likutinę vertės dalį. Tai, be jokios abejonės, neigiamai atsiliepė regionų miestų raidai: ekonomika nukentėjo visur, tačiau tikrai ne kiekvienoje vietoje ji greitai atsigavo.

„Yra bent keletas miestų, kurie šiuo požiūriu – aiškūs pralaimėtojai. Dėl savo labai konservatyvaus, iš sovietinių laikų atsinešto mentaliteto jie tiesiog užsisėdėjo, nepamatė, kaip keičiasi laikai, to neįvertino, ir kuo toliau, tuo labiau pralaimi. Žmonės gali būti ir moralūs, bet vadybiniai, verslininkystės gebėjimai yra tam tikros subkultūros dalykai, jie paveldimi ir formuojami, o posovietiniu laikotarpiu kai kur jie labai sunkiai formavosi. Nors kai kurie miestai ir miesteliai sugebėjo greitai tai padaryti“, – sako sociologas.

Mokslininko manymu, konkretaus verslo įsikūrimas viename ar kitame regione priklauso nuo verslininkų tinklaveikos ir neinstitucionalizuoto bendravimo, interesų, tuo metu susiklosčiusių aplinkybių ar konkrečios savivaldybės mokesčių politikos.

„Verslas visada ieško, kaip padidinti savo pelną. Tai viena iš visuomenės veiklos sričių, kurias racionaliai galima aiškiai apibūdinti. Kitose srityse egzistuoja vertybės ir pan., ir į tai reikia atsižvelgti ieškant atsakymo, kodėl žmonės priėmė vieną ar kitą sprendimą. O versle iš esmės vienintelis kriterijus yra pelnas, vadinasi, jei jis eina į tam tikrus miestelius, egzistuoja tam tikras komplektas konkrečių racionalių argumentų. Kapitalo kiekis Lietuvoje ribotas, jo nėra labai daug, todėl jis visada atsirenka tam tikras geriausias vietas, regionus, kur galima įsikurti“, – aiškina V.Leonavičius.

S.Besagirsko teigimu, labai retas atvejis, kad savivaldybė turėtų tai, ko reikia konkrečiam investuotojui, – neįmanoma būti pasirengus viso pasaulio investuotojams iš karto. Todėl esminį vaidmenį vaidina vadybiniai aspektai, gebėjimas greitai ir užtikrintai spręsti kilusias problemas.

„Kas iš tiesų pritraukia investicijų ir daro miestą patrauklų? Tai žmonių aktyvumas. Galima atlikti eksperimentą: apsimesti hipotetiniu investuotoju, pavyzdžiui, automobilių gamintoju, ir paklausti savivaldybių, kiek jos turi konkrečių specialistų, tarkime, inžinerinio išsilavinimo, surinkėjų, IT specialistų, pateikti konkrečią reikalingo žemės sklypo ir komunikacijų charakteristiką. Ir bus aišku, kokia dalis savivaldybių pateiks informaciją iš karto, kokia dalis savivaldybių ją iš viso pateiks… Yra tokių merų, kurių pasiklausai, ir nurašai tą regioną bent ketveriems metams“, – apibendrina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.

Dovaidas Pabiržis, Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas.

VEIDAS: Kodėl vieni Lietuvos miestai ar miesteliai išlaikė savo gyventojus ar net klesti, o kiti  degraduoja?

V.D.: Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas įvairių aplinkybių. Viena jų – palankesnė geografinė padėtis ir ištekliai (gamtiniai, rekreaciniai, demografiniai ar kitokie). Čia vienodai visiems pasisekti negali, visur vienodas gyvenimo sąlygų, gerovės lygis neįmanomas (net ir labai turtingose šalyse). Todėl vienos vietovės ir teritorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, degraduoja, o kitos sugeba išsaugoti ir pagerinti savo pozicijas. Pasikeitus aplinkybėms jos gali keistis vietomis.

Gyventojų skaičius, jo kaita gali rodyti vietovės, miesto socialinį bei ekonominį talpumą – kiek gyventojų gali būti toje vietoje esant tam tikram pragyvenimo ir šalies išsivystymo lygiui, kiek žmonių gali išlaikyti teritorija nedegraduodama, neprarasdama savo kokybės: teritorijoje gali būti tiek gyventojų, kiek jų joje gali normaliai pragyventi. Augant šalies ar regiono ekonomikai, pragyvenimo lygiui, plėtojantis technologijoms, intensyvėjant prekybai, didėja ir teritorijos talpumas. Svarbi ir socialinės srities būklė – medicinos priežiūros, švietimo, kultūros įstaigų, parduotuvių, bankų skyrių, pakankamai išplėtota transporto, ryšių ir susisiekimo infrastruktūra, darbo vietų pasiūla, šilumos, elektros energijos tiekimo, atliekų ir nuotekų sutvarkymo užtikrinimas. Žinant, kad gyventojų aptarnavimo infrastruktūra nyksta, galima teigti, kad depopuliacijos bazė Lietuvos periferijoje tebėra didelė.

Turbūt labai svarbus veiksnys šiandien Lietuvoje yra didėjanti periferizacija ir gyventojų skaičiaus bei tankumo mažėjimas. Investuoti norinčiam verslininkui labai svarbu, kiek vietovėje, mieste, savivaldybės centre yra gyventojų (ypač paslaugų srityje) ar kokios „kokybės“ tie gyventojai (ar pavyks pasamdyti reikiamą kiekį tinkamos kvalifikacijos darbuotojų). Deja, Lietuvos provincijoje šiuo požiūriu padėtis darosi vis prastesnė, ir tikėtis investicijų nebegalime. Didėja teritorinė atskirtis, formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinių paslaugų ir kita infrastruktūra – mažėja gyventojų. Čia nieko negalime padaryti: kasmetinės milijardinės investicijos, didžiulė parama kaimiškoms teritorijoms, išgražinta aplinka, gyvenimo sąlygų gerėjimas nepadeda – gyventojų vis tiek sparčiai mažėja.

Kitas paradoksalus, bet neišvengiamas dalykas – gyventojų turi mažėti net ir ten, kur geresnės sąlygos žemės ūkiui, nes stambėjant ūkiams, tobulėjant technikai darbo rankų reikia vis mažiau. Įsijungia net psichologinės priežastys, periferijos gyventojai stigmatizuojasi, laiko save pamirštais, paliktais likimo valiai, nemato perspektyvos. Todėl nieko keista, kad kai kurie tyrimai rodo, jog Lietuvoje jaunimo emigracija spartesnė iš tų vietovių, kuriose ir taip nedaug gyventojų, daug bedarbių ir socialinių išlaikytinių ar pagyvenusių žmonių. Jaunimas bėga iš demografinių ir socialinių „duobių“. Joks verslininkas tokioje vietovėje investuoti taip pat neskubės. Gal tai ir nėra vien blogai. Reikia keisti nusistovėjusią valstybės teritorijos ir regionų vystymo politiką, kuri buvo orientuota į augančios populiacijos poreikius, pradėti suprasti, kad didelėje šalies teritorijos dalyje jau tikrai nedaugės gyventojų, todėl reikėtų atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtros projektus, pradėti retai apgyventų teritorijų socialinę, ekonominę konversiją, gal kai kur ir nebeskatinti išlaikyti gyventojų.

Mūsų 2012–2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad depopuliacijos procesai turi gana aiškius regioninius skirtumus: pastaraisiais metais Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gyventojų mažėjimą labiau lemia emigracija, dėl to gyventojų sumažėja keletą kartų daugiau nei dėl neigiamų natūralios gyventojų kaitos tendencijų. Tas pats pasakytina ir apie didžiuosius miestus, kuriuose gyventojų mažėja beveik vien dėl emigracijos. Tačiau Rytų Lietuvoje tendencijos kitokios: gyventojų mažėjimą panašiomis dalimis lemia tiek emigracija, tiek neigiama natūrali kaita. Šie regioniniai skirtumai paaiškinami tuo, kad Rytų Lietuvos regionas yra ilgalaikės depopuliacijos teritorija, kuri tuštėja bei sensta seniai ir tiesiog nebėra kam emigruoti.

VEIDAS: Ko reikia, kad miestas ar miestelis staiga atsispirtų nuo dugno ir gyvenimas jame pradėtų gerėti? Ar vis dėlto neverta dėti vilčių į tuos, kurie merdi, ir leisti jiems natūraliai išnykti?

V.D.: Nors galimos įvairios išimtys, situaciją pakoreguoja atsitiktiniai veiksniai ar net asmenybės. Šiais laikais IT specialistams nesvarbu, kur jų yra darbovietė. Galėtų būti ir Ignalinoje, jei ten važiuotų greitasis traukinys. Gyventi ir dirbti gražioje, ramioje, švarioje, kurortą primenančioje aplinkoje būtų net geriau nei Vilniuje. Reikia tik menkniekio – tinkamos infrastruktūros vietoje ir itin gero susisiekimo su sostine. Labai daug priklauso ir nuo vietos valdžios, bendruomenių, seniūnų ar atskirų verslininkų aktyvumo, verslumo ar atvirkščiai – konservatyvumo, apsnūdimo, nesuinteresuotumo (gal ir negerai nuskambės, bet kartais atrodo, kad meras verslininkas miestui ir savivaldybei yra gerai). Todėl ir matome, kad vienos savivaldybės ar miestai laikosi geriau nei kiti.

Gana atsitiktinis dalykas yra ir vienos įmonės įkūrimas, kuris gali išgelbėti miestelį ar bent jau pristabdyti jo nykimą. Žinome, kad monofunkciniai miestai ypač jautrūs: žlunga viena įmonė – degraduoja ir gyvenvietė. Štai nelikus Tyrulių durpių įmonės miestas neteko savo statuso ir tampa vaiduokliu. Labai sparčiai gyventojų mažėja ir Visagine. O didesnės įmonės įsteigimas ar savivaldos statuso suteikimas miestui gali turėti stabilizuojamąjį poveikį. Gal todėl Rietave ar Kazlų Rūdoje gyventojų mažėja lėčiau.

VEIDAS: Kokią įtaką miestelio gerovei daro jo geografinė, administracinė padėtis?

V.D.: Visais laikais buvimas pasienyje, prekybos ar kontrabandos galimybės turėjo įtakos gyvenviečių augimui. Ir dabar egzistuoja tam tikri skirtumai lyginant pasienio gyvenvietes. Tik sunku pasakyti, kodėl kai kurios gyvenvietės pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi lyg ir gyvuoja geriau, o tokių beveik nėra pasienyje su Baltarusija. Gal skiriasi gyventojų „verslumo“ lygis. Na, o Latvijos ir Lenkijos pasienio gyvenvietėms laikai dabar jau nekokie, nes tai atviros sienos, kainų skirtumai nedideli.

Taip pat nuolat kyla klausimas, kodėl kai kuriose pasienio savivaldybėse, net ir klestinčiuose Druskininkuose, registruotas nedarbo lygis yra didesnis. Čia, matyt, kalta ne tik periferinė padėtis, bet ir galimybė pragyventi iš kitokios veiklos… Paaiškinti, kodėl klestintys Druskininkai per dešimtmetį neteko ketvirtadalio gyventojų, taip pat nėra paprasta.

Buvimas Vilniaus ar kito didelio miesto pašonėje labai gelbsti – didelė dalis vietovės gyventojų randa darbą mieste. Todėl Gargžduose ar Baltojoje Vokėje gyventojų skaičiaus praradimai nedideli. Keli Lietuvos miestai atsisakė miesto statuso (Rusnė, Juodupė, Kulautuva, Tyruliai), keli svarstė ar svarsto tokio statuso atsisakyti (Panemunė, Smalininkai), o Panevėžys neteko didmiesčio statuso (formaliai dar jį išlaikė).

Juodupėje žlugo vilnonių audinių fabrikas, Tyruliuose – durpyną eksploatuojanti įmonė, miesteliai virsta vaiduokliais. Ar gali būti kitaip? O Kulautuva, Kačerginė yra šalia Kauno ir pritraukia poilsiautojų bei naujų gyventojų, todėl padėtis neatrodo prasta. Įdomus Panemunės atvejis. Tai mažiausias Lietuvos miestas, jame vos 265 (2013 m.) gyventojai. Jau svarstė atsisakyti miesto statuso (sumažėtų mokesčiai, atsirastų galimybė gauti paramą kaimui), bet neatsisakė.

Kai kurie miestai auga fiktyviai. Tokia yra Neringa, čia dalis „gyventojų“ tik deklaruoja savo gyvenamąją vietą, o gyvena kitur. Gana sparčiai auga ir kai kurie „kaimai“, tiksliau, didmiesčių priemiesčiai – Domeikava, Raudondvaris, Lapės, Riešė, Kairiai ir kt. Kai kurie miesteliai smarkiai išaugo, nes prie jų buvo prijungti aplinkiniai kaimai (Pilviškiai, Vilkaviškio r. sav.).

Kurioje savivaldybėje gali beveik aklai rinktis mokyklą ir neprašauti? Pasirodo, turime miestų, kuriuose visos arba beveik visos mokyklos pasižymi gerais akademiniais pasiekimais.

Kartais gerosios mokyklos įsikūrusios atokiau nuo didmiesčių. Gyventojai tokių švietimo įstaigų ieško ir dėl jų į rajono centrus ar miestus, sakykime, Marijampolės kryptimi, sukaria po keliasdešimt kilometrų. Ir viskas tik dėl kokybiško švietimo – geresnio rytojaus garanto.

Lietuvos mokyklų auklėtinių pasiekimai rezultatų kreivėje draskosi į priešingas puses: vienos mokyklos pirmauja, kitos, kad ir esančios toje pačioje savivaldybėje, lieka konkurenčių užnugaryje. Nedūžtančios viltys užtikrinti vienodas mokymosi sąlygas kol kas dailiai suguldytos tik popieriuje.

Vis dėlto net ir mažosios kaimo mokyklos daro teigiamą įtaką savo bendruomenėms: jos, kaip ir miesto mokyklos, suteikia tokias pat galimybes įgyti vidurinį išsilavinimą ir bandyti stoti į aukštąją mokyklą.

Brandos egzaminus išlaikiusių abiturientų dalis ir kaimo, ir miesto mokyklose yra panaši. Juk kad gautum brandos atestatą, užtenka išlaikyti du egzaminus – privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą bei dar vieną pasirinktinai. Tačiau toliau tęsti mokslus daugiau galimybių turi baigusieji miesto vidurines mokyklas ir gimnazijas, nes būtent jų abiturientai gauna geresnius valstybinių brandos egzaminų (VBE) įvertinimus, kurie suteikia didesnę pasirinkimo laisvę baigus mokyklą.

„Lygindami miesto ir kaimo mokyklų abiturientų rezultatus pamatėme, kad egzaminus išlaiko panaši dalis abiturientų. Tačiau yra žmonių, kurie galvoja apie studijas aukštosiose mokyklose. Taigi palyginus, kaip abiturientams sekasi egzaminus išlaikyti aukštesniais įvertinimais, tarkime, surinkti daugiau nei 50 balų, paaiškėjo, kad rezultatai labai skiriasi. Mokiniams, kurie nori rinktis, kur stoti, pretenduoti į konkurencingas specialybes, pranašesnės yra miesto mokyklos“, – regioninės lyginamosios švietimo būklės apžvalgos „Lietuva. Švietimas regionuose 2014. Lygios galimybės“ rezultatus pristato Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vedėjas Ovidijus Damskis.

Tokį ryškų atotrūkį tarp VBE rezultatų ir abiturientus aplankiusią sėkmę įstoti ten, kur norisi labiausiai, parodė ir 2014 m. „Veido“ gimnazijų reitingas (Nr. 15, 2014 m. balandžio 15 d.). Jame per keturis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų išsirikiavo į geriausiųjų eilę pagal 2013 m. laikytų VBE balų vidurkį ir abiturientų, kurie į šalies aukštąsias mokyklas įstojo pirmuoju pageidavimu, dalį.

Pirmajame reitingo šimtuke telpa mokyklos, kurioms šiuos rodiklius pernai pavyko įgyvendinti geriausiai (VBE rezultatų vidurkis ne mažesnis kaip 45 balai). Jame randame ir prestižiškiausių didmiesčių gimnazijų, priimančių tik gabiausius mokinius, ir šalies pakraščio rajonų mokyklų, kovojančių ne dėl geriausių mokinių, bet dėl jų skaičiaus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Provincijoje išsiplėtę, o didmiesčius aplenkiantys regioniniai prekybos tinklai apgailestauja dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, tačiau įžvelgia ir darbo regionuose pranašumų: mažesnės sąnaudos, silpnesnė konkurencija ir lojalesni klientai.

Išvykus už Vilniaus ar Kauno ribų ne tik sumažėja gatvėse vaikštinėjančių žmonių, susitraukia pastatai, supaprastėja jų architektūra, bet ir pasikeičia parduotuvių iškabos. Didieji šalies parduotuvių, degalinių, buitinių prekių ar knygynų tinklai apsiriboja didesniais miestais, o provincijoje pirmu smuiku griežia regioniniai, savi, vietinių verslininkų išplėtoti tinklai.
Šiandien galime suskaičiuoti kelias dešimtis tokių tinklų, vienijančių nuo kelių iki keliasdešimties prekybos vietų. Ir nepaisant to, kad daugelis ekonomistų bei stambių verslininkų į mažesnius regionus linkę numoti ranka, kaip į visiškai neperspektyvius, šie plečiasi į aplinkinius miestelius, rajonų centrus, o didmiesčius, kur lauktų didžiausia vartotojų santalka, aplenkia. Kodėl?
Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika mano, kad viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių regioninių tinklų kūrimąsi, – lietuviškas sėslumas. „Dažniausiai verslininkas kilęs ir gyvena tame regione, kuriame plėtoja veiklą, – jis geriausiai pažįsta savo regioną, turi ryšių su kitais verslininkais, valdžios atstovais. Jis nesiplečia į didmiesčius, nes savo aplinkoje jaučiasi tvirtesnis. Be to, mažesnėms įmonėms, neturinčioms specialistų su didele patirtimi, neinvestavusioms į valdymo, apskaitos sistemas, paprasčiau veikti viename regione – Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Juk nevaldoma plėtra pražudė ne vieną prekybos tinklą“, – komentuoja G.Romeika.
Iš tiesų dauguma regioninius tinklus sukūrusių verslininkų gyvena tame regione, kuriame ir plėtoja savo verslą. Varėnos rajone 13 maisto prekių parduotuvių tinklą valdančios įmonės „Staginis“ direktorius Kęstutis Jurgelionis prisipažįsta prieš 20 metų pasiskolinęs kelis tūkstančius litų parduotuvei atidaryti, nes norėjęs susikurti sau darbo vietą. Vėliau smulkusis verslininkas parduotuvių atidarė vis daugiau, nes kuo didesnis tavo valdomas tinklas, tuo įgauni didesnį svorį ir lengviau derėtis su tiekėjais. Be to, gali pasiekti didesnę apyvartą ir uždirbti didesnį pelną. Jei pasitaikytų proga už palankią kainą įsigyti ar išsinuomoti patalpas, K.Jurgelionis ir toliau plėstų parduotuvių tnklą, tačiau toli skverbtis nežada – patrauklios vietos ieško aplink Varėnos regioną.
„Mūsų įmonė registruota Šakiuose, tad mes ir dirbame savo rinkoje, turime čia didžiausią įdirbį. Buvo ketinimų eiti į Vilnių, Kauną, bet šiose rinkose daug daugiau aukštesnės klasės žaidėjų, ir mums ten būtų gana sudėtinga. Didmiesčiuose konkurencija didžiulė, o regionuose – šiek tiek mažesnė, be to, mūsų paslaugų produktas pritaikytas šitai rinkai ir čia esame daug stipresni. Jei būtume orientuoti į kitą rinką, turėtume sukurti kitus produktus“, – kodėl nesiplečia į didmiesčius, aiškina ir 42 parduotuves daugiausia Suvalkijos regione valdančio tinklo „Gulbelė“ direktorius Arūnas Tarnauskas. Naujausią parduotuvę, kurią statė plyname lauke, „Gulbelė“ rugsėjo mėnesį atidarė Sintautų miestelyje.
Mažesnę konkurenciją provincijoje mini dauguma „Veido“ pašnekovų, vadovaujančių regioniniams tinklams. „Didmiesčiams mes per smulkūs, juos pasidalijusios stipriosios kompanijos. Ten įeiti į rinką kainuoja gerokai daugiau – tokių pinigų lietuviškos įmonės neturi“, – priduria daugiausia regionuose veikiančio degalinių tinklo „Kvistija“ generalinis direktorius Virgilijus Eidimtas.
Beje, degalinės yra viena tų sričių, kuriose susikūrę nemažai regioninių tinklų, veikiančių paprastai mažesniuose miestuose: tarp tokių atsiduria „Gelvybė“, „Rotada“, „Jozita“, „Kvistija“, „Regusa“, Propano ir butano dujų centras, „Abromika“, „Trevena“ ir kiti.

Pirkėjai – pensininkai ir biudžetininkai

Iš tiesų provincijoje rasti nišų savo verslui galimybių kur kas mažiau nei didmiesčiuose, nes, kaip visų pašnekovų nuomonę apibendrina K.Jurgelionis, regionai traukiasi, nusigyvena, tad pagrindiniai pirkėjai – pensininkai, pašalpas gaunantys bedarbiai ir biudžetininkai, dirbantys savivaldybės administracijoje ar jai priklausančiose įmonėse. Tad ir regioniniai tinklai dažniausiai susiformuoja tik pirmo būtinumo prekių segmentuose – maisto produktų, buitinių prekių, vaistinių, degalinių ar dėvėtų drabužių.
Štai daugybę atskirų tinklų vienija Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Šiaurės Lietuvoje išsiplėtę maisto ir kitų prekių prekybos tinklai „Grūstė“ ir „Tau“, Šiaulių regione koncentruojasi pramoninių prekių tinklas „Kubas“, statybinių medžiagų – „Jupoja“, Rytų Lietuvoje statybinių medžiagų segmente įsitvirtinusi „Bikuva“.
Dėvėtų drabužių srityje stiprias pozicijas užėmęs 44 parduotuvių tinklas „Prekių gausa“, kurį valdantis kuršėniškis Saulius Valantinavičius Vilniuje atidaręs tik keletą parduotuvių, o Kaune neturi nė vienos. Prieš 14 metų pradėtas kurti jo tinklas ir toliau plečiasi provincijoje – šiemet buvo atidarytos kelios naujos parduotuvės Plungėje, Tauragėje, Kupiškyje. Šiais metais S.Valantinavičius įžengė ir į Latvijos rinką, nusitaikydamas taip pat į mažesnius miestelius.
„Regionuose prekiauti mums sekasi lengviau nei didmiesčiuose, nes mažesniuose miesteliuose žmonės labiau mėgsta dėvėtus drabužius. Be to, regionuose lengviau nustatyti, kur didelė žmonių koncentracija: pasižvalgai, kur daugiausiai žmonių vaikšto, ir atidarai parduotuvę. O dideliuose miestuose žmonių daug, bet viskas išplėsta, ištampyta. Tokių vietų, kur žmonės vaikščiotų pėsti, mažiau ir jose visi nori dirbti, todėl patalpų nuoma brangi”, – dar vieną darbo provincijoje pranašumą – mažesnes išlaidas pabrėžia S.Valantinavičius.
Regioniniai tinklai vis plečiasi, kad dėl masto ekonomijos elementų įgytų pranašumą pavienių prekybininkų atžvilgiu. O jiems patiems grasina stambiųjų Lietuvos tinklų konkurencija: ten, kur šie tinklai nusprendžia įkelti koją, regioniniai vargiai atsilaiko. Tiesa, per krizę didžiųjų šalies prekybininkų dėmesys provincijai sumažėjo.

Dar kartą parodėme pasauliui, kad Lietuva yra gūdi Europos provincija.

Kai žurnalistas renka informaciją analitiniam straipsniui, paprastai visada pasidomi, kokia padėtis vienu ar kitu klausimu yra Vakarų šalyse ir kaip Lietuva, jau devynerius metus visateisė Europos Sąjungos narė, atrodo Vakarų kontekste. Per ilgesnį laikotarpį susidarai gana išsamų vaizdą, kokia šiandien yra Lietuva ir koks nuotolis mus vis dar skiria nuo labiausiai išsivysčiusių valstybių. Ir kuo daugiau lygini, tuo labiau įsitikini, kad Lietuvoje vakarietiškais gyvenimo standartais dar toli gražu nekvepia, o mūsų ir kokios Švedijos ar Vokietijos visuomenes tebeskiria didžiulė praraja.
Tenka pripažinti, kad kartais rašant kokį nors straipsnį apima visiška neviltis. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai sužinai, kad kone penktadalis lietuvių vis dar neturi savo namuose tualeto, arba matai, jog per rinkimus didelė dalis tautos balsuoja už iš Lietuvos besityčiojantį oligarchą, dabar su visa savo partija sėdintį teisiamųjų suole.
Dar liūdniau pasidaro, kai pamatai savo brangią Lietuvą pirmaujančią nusigėrusių piliečių, kurie apsvaigę nuo alkoholio nusižudo ar vieni kitus išžudo, žūva per avarijas ar gaisrus, statistikoje. Kai sužinai, kad lietuviai, tikri europiečiai, masiškai tebegeria patį pigiausią odekoloną (pagal jo suvartojimo apimtis atrodo, kad lietuviai skutasi keliasdešimt kartų daugiau negu vakariečiai).
Iš pradžių užlieja begalinis kartėlis. Po to pasipila klausimai: kas negerai su tavimi, Lietuva? Kas negerai su mumis visais? Tik rasti atsakymus į šiuos klausimus nėra paprasta.
Ką tuomet daryti? Galima galvoti, kad Lietuvoje nebeliko nieko gero ir apskritai reikia iš čia kuo greičiau bėgti, nes čia niekada gerai jau ir nebus (kas paneigs, kad šį variantą jau pasirinko keli šimtai tūkstančių iš Lietuvos emigravusių piliečių?). Bet galima galvoti ir kitaip. Ir būtent šito mums visiems norėtųsi palinkėti, nes tik šis kelias mus gali nuvesti į geresnę ateitį, padėti sukurti tokią Lietuvą, kokios mes visi norėtume.
Nuo ko reikėtų pradėti? Mokykimės pastebėti tuos gerus pokyčius, kurie tikrai vyksta Lietuvoje, ir tuo nuoširdžiai pasidžiaugti. Kad ir kaip būtų blogai, išdrįskime pripažinti, kad Lietuva per pastaruosius dvidešimt trejus metus jau padarė didžiulę pažangą ir iš esmės eina teisingu keliu, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Galiausiai pradėkime galvoti apie save bent truputį geriau, nei esame įpratę.
Prieš akis lig šiol stovi vaizdas, kai birželio pradžioje Lietuvoje viešėjusiam britų milijardieriui Richardui Bransonui su didžiule pompastika buvo įteiktos Kauno technologijos universiteto garbės daktaro regalijos. Į “Žalgirio” arenos sceną žengė visas senatas su rektoriumi priešakyje, studentai su tautiniais drabužiais ir vėliavomis. O R.Bransonas, nebaigęs net mokyklos ir visada pabrėžiantis, kad mokslai tėra laiko švaistymas, tuo metu sutrikęs šypsojosi.
Turėti garbės daktarą R.Bransoną universitetui gal ir smagu, bet stebint visą šią ceremoniją iš šalies džiaugsmo buvo mažai – priešingai, buvo nejauku ir net gėda, kad mes taip savęs nemylime ir nuvertiname, kad dar kartą parodėme pasauliui, jog Lietuva yra visiška Europos provincija.
Nebeplakime taip savęs, išmokime pastebėti ne tik juoda, bet ir balta. Tai būtina sąlyga, kad Lietuva toliau keistųsi ir iš tikrųjų taptų šalimi, kurioje mums visiems būtų gera gyventi.

Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija – viena iš 36 novatoriškiausių pasaulio mokyklų. O šios mokyklos anglų kalbos mokytoja Tatjana Kriliuvienė yra ta mokytoja, iš kurios mokosi patys pažangiausi kolegos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Kiek kartų važiavau pro Šiaulius, vis knietėdavo užsukti į Kuršėnus – L.Ivinskio gimnaziją, kuri savaitraščio “Veidas” rengiamuose gimnazijų reitinguose nuolat patenka tarp geriausių Lietuvos mokyklų ir apie kurią, kaip pažangiausią, nuolat kalba mūsų šalies švietimo strategai. Ši gimnazija visai netoli plento Mažeikiai–Šiauliai, bet vis pritrūkdavo laiko užsukti pasidomėti, kuo ji lenkia daugelį prestižinėmis laikomų didmiesčių mokyklų.
Paradoksaliausia, kad pirmoji pažintis su šia gimnazija ir šįkart vyko visai ne Kuršėnuose, o Prahoje, “Microsoft” korporacijos kasmet rengiamame pasauliniame švietimo forume “Partners in Learning”. Šiaulių rajono Kuršėnų L.Ivinskio gimnazija jame dalyvavo ypatingomis teisėmis, kurios lietuviškai apibūdinti sunku rasti tikslų atitikmenį, bet esmė ta, kad nebe šiauliškiams reikia mokytis iš geriausių pasaulio mokyklų, o šioms – iš Lietuvos provincijos mokyklos.
Mūsų rašinio herojė mokytoja Tatjana, ankstesniuose forumuose dalyvavusi kaip mokyklos, ieškančios naujovių, pedagogė, pernai ir užpernai į šį elitinį pasaulio švietimo darbuotojų klubą jau buvo pakviesta patarinėti mokykloms, dar tik ieškančioms naujovių, vadinamoms pradininkėmis. Na, o šiųmečiame forume T.Kriliuvienė jau buvo įvardyta kaip mokyklos, iš kurios turi mokytis geriausios pasaulio mokyklos, atstovė.
Taigi kuo gausiu nedarbu ir neviltimi dėl rytdienos perspektyvų alsuojantys Kuršėnai nustebino pasaulį?

Šiandienos mokinio be IT nebesudominsi
Vėlai vakare susėdame su Tatjana pokalbio “Hilton” viešbučio Prahoje kavinaitėje. Deja, pirmas pokalbis niekaip neįsivažiuoja, mat čia prie Tatjanos prilekia būrelis geriausių Lenkijos mokytojų, prašydami nusifotografuoti su savo patarėja, čia jau sukiojasi ukrainiečiai, rusai, o čia jau mūsų pašnekovė glėbesčiuojasi su kolegomis vokiečiais, amerikiečiais, indais, afrikiečiais…
“Čia jaučiuosi tokia sava – kasmet matau tuos pačius geriausių pasaulio mokytojų veidus. Atrodo, kad tik vakar būtume su visais išsiskyrę, – šypsosi Tatjana ir vėl girdžiu: – Hello.”
Pašnekovė prisimena, kad pirmą kartą apie platesnį IT taikymą ugdymo srityje išgirdo bemaž 2003 m. Tada ji, paskatinta gimnazijos kolegos, IT mokytojo Arvydo Versecko, užpildė Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su partneriais skelbto konkurso paraišką. Iš viso pirmame etape buvo atrinkta trys dešimtys mokytojų. Taip T.Kriliuvienė pirmą kartą ne tik išgirdo, bet ir pamatė, kiek daug yra kompiuterinių programų, kurios ir mokiniams mokymąsi daro pagavesnį, ir mokytojui darbą palengvina.
“Microsoft” sukviesdavo mus dukart per metus, vėliau jau aš pati, kaip ir dauguma kitų šiuose mokymuose dalyvavusių kolegų, tiek savo mokykloje, tiek kitose, kurios kviesdavo, vesdavau savanoriškus mokymus”, – prisimena T.Kriliuvienė.
Vėliau Tatjana įsitraukė ir į įvairius kitus informacinių komunikacijų taikymo (IKT) projektus, skirtus pedagogams. Ir nors pati ji šiek tiek kuklinasi, tačiau, kaip pasakoja korporacijos “Microsoft” švietimo sprendimų Baltijos šalyse vadovė Rita Pauliukonytė, Tatjana tapo IKT mokykloje pioniere.
Šiandien KLIG (taip kuršėniškiai sutrumpintai vadina savo gimnaziją) IK taikymas pamokose jau tapęs ne tik darbo kultūra, bet ir rutina. “Pas mus nėra nė vieno mokytojo, kuris nevestų pamokos naudodamasis interaktyviąja lenta. Netgi šokių ir kūno kultūros mokytojai pamokas veda su išmaniosiomis lentomis”, – didžiuojasi savo bendradarbiais pedagogė.
O kad tai nėra tik tuščias pasipuikavimas, liudija faktas, jog KLIG mokytojai ne tik pasakoja vedantys savo pamokas naujoviškai, bet ir demonstruoja tai kolegoms. Kas mėnesį kiekvienas KLIG mokytojas surengia po atvirų durų pamoką. Ir šiandien gimnazijoje nebėra nė vieno mokytojo, kuris nebūtų vedęs atvirų šiuolaikiškų pamokų, į kurias ateina visi norintieji.
Nei Tatjana, nei jos kolegos net nesupranta tokio klausimo, prieš kiek laiko reikia pranešti konkrečiai mokytojai, kad ši pasirengtų pamokai ir būtų galima ateiti pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų mokoma tavo atžala.
O štai sostinėje tokių mokyklų – nors vežimu vežk. Ir “Veido” žurnalistė iš vienos mokyklos atstovų yra girdėjusi repliką, girdi, šiukštu nebus leista stebėti pamokos, nes mokytojai – stresas, kai tėvai stebi pamoką. Esą mokytoją šiuo reikalu privalu įspėti mažiausiai prieš dvi savaites.
“Viso pasaulio edukologai pagrindinį dėmesį šiandien telkia ne į mokytoją, o į vaiką – kad šis būtų tinkamai ugdomas. Mat šiandieniniai mokiniai turi tokių gebėjimų, apie kuriuos mes, mokytojai, mažai ką teišmanome. Šiandieniniai vaikai jau gimė “skaitmeniniai”. Jie yra IT pasaulio čiabuviai. Tai mes, mokytojai, esame IT amžiaus ateiviai. Ir ne mūsų mokiniams, o mums, mokytojams, reikia vytis mokinius ir susilyginti su jais. Mokytojas privalo būti žingsniu priekyje už savo mokinius. O norint tokiam būti nebeužtenka tik turėti pedagogikos universiteto diplomą ar pedagoginį laipsnį. Mokytojas privalo mokytis mokyti “skaitmeninį” mokinį, antraip jis nieko gero vaikui neduos”, – nenorintiems keistis ir vis dūsaujantiems kolegoms be užuolankų sako viena geriausių pasaulio mokytojų pripažinta kuršėniškė.
Beje, Prahos forume geriausi pasaulio mokytojai kalbėjo jau ne tik apie kompiuterių ar išmaniųjų lentų naudojimą pamokose, o demonstravo, kaip jų vaikams padeda mokytis išmanieji telefonai. “Lietuvoje mes vaikams dažnai draudžiame naudotis telefonais net per pertraukas”, – atsidūsta T.Kriliuvienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užuot šnekėję apie tolygų visų šalies regionų vystymą ar skirtumų tarp turtingų ir skurdžių savivaldybių mažinimą, politikai ir visuomenininkai pagaliau turėtų užsiimti miestų vystymu, nes tai vienintelis būdas kelti šalies ekonomiką ir stabdyti emigraciją.
Įsivaizduokime vidutinį kokios Šilutės, Pakruojo, Ignalinos ar bet kurio kito Lietuvos miestelio abiturientą, sukantį galvą: kur link patraukti, baigus mokyklą? Likti namie, pas tėvus? O kuo užsiimti? Gerai, jeigu tėvai turi kokį versliuką, kuriame atsiras vietos ir vaikams. O jeigu ne, kaip dažniausiai ir būna provincijoje? O jeigu norisi toliau mokytis ir tam yra gabumų? Galiausiai, jeigu norisi tiesiog pagyventi taip, kaip ne kartą teko per televizorių ar internete matyti gyvenant kitus bendraamžius: vaikštant į klubus, koncertus, mezgat naujas pažintis ir nesukant galvos, ką apie tai pasakys tėvai, nes jie apie tai paprasčiausiai nesužinos. Tai reiškia viena – keltis gyventi į miestą. Nes tik miestas gali suteikti galimybę patenkinti visus jauno žmogaus poreikius – nuo mokslų ir pramogų, iki galimybių rasti gerą darbą ar susikurti nuosavą verslą. Arba, kaip nuo sena sakoma Lietuvoje, „išeiti į žmones“.
Dar prieš pora dešimtmečių Lietuvos jaunuoliams šiuo požiūriu didelio pasirinkimo nebuvo – į Kauną, jei traukia techniniai ar medicinos mokslai ir nesinori palikti grynai lietuviškos aplinkos, arba į Vilnių, jei labiau linkęs į humanitarinius mokslus ir nebaido įvairiatautė aplinka. Nelinkę į mokslus, bet nenorintys visą gyvenimą šerti kiaulių ar melžti karvių, traukdavo į Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių gamyklas. Toliau už Lietuvos ribų vykdavo vienetai, juoba, to meto Lietuvos gyvenimo kokybė buvo viena aukščiausių buvusioje Sovietų sąjungoje.
Šiandien, sudėtine Europos dalimi tapusioje Lietuvoje, padėtis pasikeitusi iš esmės – atsirado tikra pasirinkimo laisvė. Dabar ne tik mokslus bebaigiąs abiturientas, bet ir darbinę karjerą pradedantis studentas gali rinktis: mokytis ir dirbti Vilniuje, Klaipėdoje ar Kaune? Kodėl ne Londone, Edinburge, Berlyne, Paryžiuje ar Vienoje? Studijų kaina tenai neretai palyginama su studijomis Lietuvoje, tik mokslo lygis neretai aukštesnis, o galimybė išmokti kalbas, susirasti kontaktų, darbą ir pradėti karjerą – tiesiog nepalyginamai didesnė. Jau nekalbant apie pramogų pasirinkimą. Žinoma, trys Lietuvos „didmiesčiai“ turi savų privalumų: suprantamą kalbą, įprastą kultūrinę terpę, socialinius ryšius, nedidelius atstumus, ramesnį gyvenimo būdą, bet jaunam žmogui šie privalumai dažnai dar nerūpi. Tikro, ne lietuviško, didmiesčio laisvė ir gyvenimo ritmas atrodo vertingesni, o gyvenimo lygis – gerokai aukštesnis.
Atėjo laikas pagaliau įsisąmoninti – Lietuvos miestai dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl žmogiškųjų ir įkandin šių sekančių ekonominių išteklių ne tarpusavyje, ne su provincijos miesteliais, bet su Ryga, Varšuva, Talinu ir perspektyvoje – Minsku savame regione ir Londonu, Dublinu, Berlynu – europiniu mastu. Ir kol kas šioje kovoje atrodo prastai, nes Lietuvoje paprasčiausiai nėra nei vieno miesto, atitinkančio bent du iš trijų Europos didmiesčiams keliamų reikalavimų: būti sostine arba uostamiesčiu ir turėti milijoną gyventojų. Šiuo požiūriu Ryga – miestas, Talinas – miestas, Varšuva – miestas, Minskas – miestas. Vilnius ar Klaipėda, deja – ne miestai. Tačiau netgi tokie jie, kartu su Kaunu, yra pamatiniais Lietuvos ekonomikos varikliais, sukuriančiais 3/4 Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir sumokančių daugiausiai mokesčių į biudžetą (Darbo ir socialinių tyrimo instituto duomenimis, 2010-siais mokesčių mokėtojų Vilniuje buvo 66 proc., Kaune – 45 proc. ir Klaipėdoje – 41 proc. gyventojų. Tirtuose Tauragės, Alytaus, Pasvalio, Ignalinos ir Akmenės rajonuoe mokesčių mokėtojai sudarė vos 15-23 proc. visų gyventojų). Vidutinis vilnietis sukuria pusantro karto daugiau BVP, nei vidutinis Lietuvos gyventojas, vienas klaipėdietis – maždaug dešimtadaliu daugiau. Kaunas išsilaiko pats, kiti regionai iš esmės gyvena šių trijų miestų sąskaita. Beje, visuose trijuose (įskaitant apskritis) gyventojų skaičius auga, nes atvažiuojančių daugiau, nei išvykstančių.
Dar viena miestų nešama nauda – jie skatina kūrybą. Štai prieš savaitę paskelbtoje Lietuvoje dirbančių Švedijos verslininkų apklausoje pažymima, kad lietuviai – kvalifikuoti, išsilavinę, sunkiai dirbantys, bet jiems trūksta kūrybiškumo ir iniciatyvos. Tai yra, tų dviejų savybių, kurių trūkumas būdingas visoms valstietiškoms tautoms, nes iniciatyva ir kūryba – tai miesto gyventojų privilegija. Turtingo, atsipūtusio miesto, kurio gyventojai turi pakankamai atliekamų pinigų ir laiko, kad galėtų užsiimti, kaimo gyventojo požiūriu, visokiais niekais – knygelių skaitymu, paveiksliukų žiūrinėjimu ir ilgomis kalbomis apie nieką, nes būtent taip iš šono atrodo kūryba.
Bet užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai, pirmiausia iš noro pasigerinti rinkėjams, nors neretai ir dėl nesupratimo, kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą, nors jau dabar provincijoje tenka kelti mokesčius už šilumą, vandenį kitus komunalinius patarnavimus tik todėl, kad mokėtojų skaičius kasmet mažėja. Tuo pat metu kuriama legenda apie „visus pinigus susigrobiantį Vilnių“, ar gąsdinama „Rygos (t.y., vieno didmiesčio) sindromu“, nors būtent tai ir turėtų būti siekiamybe.

Užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą.

Visoje Lietuvoje – tiek didmiesčiuose, tiek provincijoje – vyrauja tų pačių prekybos tinklų parduotuvės, užtat pirkėjų poreikiai skirtinguose miestuose ir miesteliuose labai skiriasi.

Panagrinėjus pirkinių krepšelius miestuose ir provincijoje matyti, kad gerokai skiriasi tiek perkami būtiniausi produktai, tiek ir pirkėjų išlaidos.
Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, vidutinis pirkinių krepšelis Vilniuje daugiau kaip 22 proc. brangesnis nei, pavyzdžiui, Panevėžyje. Be to, vilniečių vidutiniame krepšelyje yra 14 proc. daugiau prekių nei panevėžiečių.
„Palyginome savaitgalio apsipirkimą Vilniuje, Panevėžyje ir visoje Lietuvoje sausio pabaigoje–vasario pradžioje ir pastebėjome, kad sostinės gyventojai šiuo laikotarpiu pirko maždaug 6 proc. brangesnius produktus nei panevėžiečiai. Taip pat paaiškėjo, kad vidutinis sostinės gyventojo pirkinių krepšelis yra maždaug 5 proc. brangesnis nei visos Lietuvos pirkėjo krepšelis“, – kad vilniečiai išleidžia daugiau, tvirtina prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Olga Malaškevičienė.
Panašias tendencijas atskleidžia ir kitų didžiųjų prekybos tinklų duomenys. Pavyzdžiui, „Norfos“ pirkėjai sostinėje, palyginti su mažesnių miestelių pirkėjais, išleidžia apie 15 proc. daugiau. „Vilniuje gyvenantys pirkėjai yra išrankesni, perka brangesnes, geresnės kokybės prekes, o mažesniuose miesteliuose paklausesni pigesni ir paprastesni produktai“, – pagrindinius skirtumus nurodo „Norfos“ atstovas Darius Ryliškis.
Prekybininkai taip pat pastebi, kad daugelyje miestų ir miestelių labiau perkami vietos gamintojų maisto produktai, tokie kaip duona ar pienas. Taigi klaipėdiečiai labiau perka Klaipėdos duoną, biržiečiai – Biržų duoną, o Rokiškio gyventojų pieno produktų krepšelį atitinkamai sudaro daugiausia „Rokiškio pieno“ gaminiai.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” pristato pusmetį vykdyto projekto almanachą “Kritikos maršrutai”. “Pavadinčiau tai kelionių žurnalu – lengvai skaitomu ir žiūrimu, su kritikų pastabomis ir aiškiai išreikštu požiūriu”, – patikslina centro vadovas ir vienas projekto sumanytojų menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Projekto esmė: penkiolika šalies menotyrininkų pusmetį mažomis grupelėmis lanko Lietuvos miestelius, apžiūrėdami vietos parodas, pasidairydami po tenykščių menininkų dirbtuves ir galiausiai – aprašydami patirtus įspūdžius.
Kokios išvados? “Kad Lietuvoje kultūrinės decentralizacijos, leidžiančios bet kuriame krašte gyvenančiam menininkui jaustis taip pat oriai kaip sostinėje, nėra. Decentralizaciją suprantu ne tik kaip tolygų finansavimo paskirstymą, bet ir kaip vietos kultūrinės bendruomenės gyvybingumo palaikymą. Provincijos menininkai – baikštūs, jie įbauginti savo pačių šešėlio. Dailininkų veikla koncentruota į parodas savame ar gretimame miestelyje, menotyrininkai neretai be ambicijų rašo “į stalčių”… Galerijos ten – dažniausiai komercinės, parodų kuratorių apskritai nėra. Tokioje aplinkoje atsidūręs talentingas žmogus praranda orientyrus, siunčia savo kūrybinius signalus tiesiog į kosmosą, iš kur jie galbūt sugrįš po šviesmečių. O jam profesionalaus vertinimo reikia dabar. Ypač sunku tiems, kurių menas netradicinis, nes kuo mažesnis miestelis, tuo daugiau jame atsiranda amatininkų, kuriems terūpi funkcionalumas ir dekoratyvi estetika. Tad miesto dydis vis dėlto yra lemiamas veiksnys”, – apibendrina pašnekovas.

Sujudinti kultūros vandenį

Pats Ignas – kaunietis, persikėlęs į Klaipėdą prieš gerą dešimtmetį. Iš pradžių mokytojavo, vėliau, 2004-aisiais, įkūrė KKKC ir pradėjo jam vadovauti. “Tokio centro idėja uostamiestyje anksčiau ar vėliau būtų kilusi. Sakyčiau, tinkamu metu atsiradau tinkamoje vietoje ir pritaikiau idėją realiam gyvenimui. Ir per septynerius metus nuveikėme tikrai nemažai”, – nesikuklina I.Kazakevičius.
KKKC finansuojamas iš įvairių šaltinių: miesto savivaldybės, Kultūros rėmimo fondo, įvairių Kultūros ministerijos programų, taip pat ES fondų lėšomis. Centrą sudaro Parodų rūmai, tarptautinė meno rezidentūra (t.y. palėpė, kurioje apsistoja į Klaipėdą kurti atvykstantys menininkai) ir keturios meno dirbtuvės. Tiesa, rezidentūros rezultatais Ignas šiek tiek nusivylė, nes įsitikino, kad vienas kitas užsienio svečias, kad ir lektoriaudamas studentams viešnagės metu, nusistovėjusio kultūrinio vandens nesujudina. “Todėl rezidentūros konkursų daugiau nutarėme neskelbti. Tiesiog kviesime mūsų vykdomiems projektams reikalingus menininkus padirbėti čia tam tikrą laiką”, – pasakoja KKKC vadovas.

Reikia kantrybės ir laiko

Kadangi pats į uostamiestį kurį laiką žvelgė atvykėlio akimis, prašau apibūdinti klaipėdietišką “kultūrinį vandenį”. Ar čia menininkai irgi jaučiasi kaip kosmonautai? “Klaipėda neturi senų kultūros pagrindų – tradicijos joje tik skiepijamos. Viskas, kad ir ką pasėtum, čia iš esmės sudygtų, tik reikia sąlygų, kantrybės ir laiko. Bet ar viską verta sodinti? Vyresnės kartos autoriai, atvažiavę prieš pusę ar ketvirtį amžiaus, aria sau ir kitiems žinomas vagas. O jauniems menininkams Klaipėdoje nėra ką veikti: baigę Eduardo Balsio menų gimnaziją gabesnieji dažniausiai važiuoja į Vilnių. Tai natūrali kita stotelė, nes Dailės katedra Klaipėdos universitete žengia pirmuosius žingsnius ir kol kas negali pasigirti nei stipriu parengimu, nei charizmatiškais dėstytojais. Steigiant ją buvo kalbama, kad kviesimės profesorius iš kitų akademijų, bet praktikoje to neliko… O Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete daugiausia studijuoja jaunuoliai, apsisprendę tapti reklamos kūrėjais”, – dėlioja savo pastebėjimus menotyrininkas.
“Tačiau aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis su visu būsimųjų magistrantų kursu iš Vilniaus drąsiai važiuoja Klaipėdon ir žada čia nemenką sujudimą”, – primenu pašnekovui teatrines analogijas. “Tikrai įdomu, ar ilgai jie čia prasilaikys, – neslepia skepsio gaidelių Ignas. – Klaipėda vis dėlto yra periferija. Viena vertus, tai saugo nuo didmiesčio šurmulio ir biurokratinių gniaužtų, todėl viską galima daryti greičiau. Antra vertus, kultūrinė aplinka nėra labai palanki, tiksliau – jos beveik nėra. Stinga lankytojų, meno vartotojų, maža kūrėjų.”
“Tačiau Klaipėdos parodų rūmuose gali sutikti ir aktorių, ir rašytojų. Vilniuje daugiau profesinio susiskirstymo: muzikologai sėdi Filharmonijoje, teatrologai – teatruose, o literatai – Rašytojų klube”, – toliau ginu uostamiestį. “Gal ir taip, bet norėtųsi daugiau atoveiksmio. Kad tavo pateiktą idėją vienaip ar kitaip įvertintų arba sukritikuotų… Kad rastųsi konkuruojančių projektų su savomis pozicijomis ir išplėstų meninį kontekstą. Todėl dabar ir rodome britų meno kritiko Edwardo Lucie-Smitho parengtas parodas, kad jos tinka visiems – tiek klaipėdiečiams, tiek vilniečiams, tiek londoniečiams. Britai natūraliai priima meno procesų marginalizaciją ir pasisako už tai, kad meno centrų gali būti daug – tiek pačių menininkų kuriamų komunų, tiek visuomeninių organizacijų ar valstybės išlaikomų meno centrų. Jie visi lygiaverčiai – nėra hierarchinės struktūros iš viršaus į apačią. Meno stebuklas gali gimti bet kur – ir didmiestyje, ir mažame miestelyje”, – neabejoja pašnekovas.

Deklaruokite savo matymą

Ar Klaipėda turi nors vieną tęstinį joje vykstantį šiuolaikinio meno renginį? “Kuratoriaus Gyčio Skudžinsko entuziazmo dėka surengta fotomeno bienalė “Erozija”. Ji atranda įdomių rakursų, kaip pristatyti jaunųjų fotografiją ir jos kaitą. O Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras dalyvauja jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, keliaujančioje per ES valstybes. Anksčiau šiame tarptautiniame projekte iš Lietuvos dalyvaudavo tik klaipėdiečiai, bet šįmet jau skelbėme respublikinį konkursą”, – pasakoja I.Kazakevičius.
O Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, šiuo metu veikia jo ir kito klaipėdiečio Vido Poškaus kuruojama paroda “Grafikos kontekstai: deklaracija”. Jos idėjine ašimi tapo šalies grafikų kūrybos deklaracijos, akcentuojančios jų susiformuluotus kūrybos tikslus ir strategijas. Kartu tai – ir parodos kuratorių “deklaracija”, kurioje “surašytos” pagrindinės, jų akimis žiūrint, Lietuvos grafikos meno kryptys ir kryžkelės.

Box
Ignas Kazakevičius…

… apie mugę “ArtVilnius”:
“Nesuprantu galerininkų, iš tolimų kraštų atvykstančių į Lietuvą. Nors dalyvio mokesčio nėra, kelionės jiems vis vien neapsimoka, nes mūsų žmonių perkamoji galia yra menka. Mugė meno rinkos nesukurs, nes tegali būti jos pasekmė, o ne atvirkščiai. Čia važiuojama arba ieškoti egzotikos, arba užmegzti ryšių. Tai itin aktualu kylančioms jaunų menininkų galerijoms, ieškančioms į save panašių partnerių. Tokioms ir vienas parduotas darbas – jau laimėjimas. Rimtos galerijos čia tikriausiai nevažiuos… Bet kuriuo atveju šiuolaikinės meno mugės iniciatyva labai šauni, nes ji suburia pačios Lietuvos menininkus, galerininkus ir parodų kuratorius. Puiki proga visiems susitikti neįpareigojančioje erdvėje, nes dažniausiai renginiuose vieni būname šeimininkai, kiti – svečiai, vieni save laikome pristatomos parodos opozicija, kiti, priešingai, prijaučiame pozicijai… Mugėje viso to nėra. Smagu susitikti pažįstamų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Tai sukrutina, išjudina.”

… apie Modernaus meno centrą:
“Analogišką misiją, kokią dabar užsibrėžęs verslininkų Butkų kuriamas Modernaus meno centras, galėtų atlikti ir Lietuvos dailės muziejaus, fonduose saugančio tų pačių autorių darbus, filialai. Nacionalinė dailės galerija galbūt nepajėgi rengti visų turimų autorių parodų, tačiau muziejus šiam tikslui galėtų suteikti ir kitas valdomas erdves. O Modernaus meno centro steigėjai savo ruožtu nebūtų sulaukę dviprasmiškos verslo žmonių reakcijos, jei būtų numatę tam tikrą jo ilgalaikio išlaikymo fondą – sakykim, iš sukaupto kapitalo palūkanų. Pasisakau už šimtaprocentinę mecenatystę be išlygų, o ne naštos mokesčių mokėtojams didinimą. Kitaip sakant, jei nori būti mecenatas – tai geriau varyk iki galo… Kad neatsirastų dar viena proga visiems padejuoti, jog menininkai tėra amžini visuomenės išlaikytiniai, už mūsų visų pinigus kuriantys niekam nesuprantamas nesąmones, ir pasvarstyti, ar ne geriau būtų vietoj naujos galerijos paupyje pastatyti karuselių.”

Konkrečios Lietuvos pasitraukimo datos iš Goro provincijos, kur tarnauja apie 150 lietuvių karių, nėra svarstomos, pirmadienį pareiškė Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Eitvydas Bajarūnas.

Susitikęs su Vilniuje viešinčiu Goro provincijos gubernatoriumi Abdullah Haiwadu (Abdula Haivadu), URM atstovas pabrėžė, kad sprendimą, kada perduoti atsakomybę už provinciją vietos pareigūnams, priims ne Lietuva.

“Konkrečios išėjimo iš Goro datos nesvarstomos. Atsakomybės perdavimo procesui yra nustatyta procedūra, kurios mes, kaip ISAF nariai, turime laikytis: vyksta provincijų vertinimai, bendra ISAF ir afganų komisija sprendžia, kuri provincija jau pasirengusi”, – žurnalistams sakė E.Bajarūnas.

Jis pabrėžė, jog Lietuva darys viską, kad Goro provincija rudenį būtų įvardinta, kurioje pasirengta perduoti atsakomybę.

“Jei mūsų hipotezė yra teisinga ir šį rudenį Goro provincija paskelbiama tarp tų provincijų, kuriose prasidės atsakomybės perdavimas, tai nereiškia, kad rudenį Lietuvos kariai iš ten išeina. Tai reiškia, kad Lietuvos kariai pradės atsakomybės perdavimo procesą, kuris gal prasidės nuo Čagčarano miesto ir plėsis į provincijos gilumą”, – aiškino diplomatas.

Jis pabrėžė, kad iš Goro pasitraukus Lietuvos kariams ten neliks ir civiliai, nes situacija dar nebus tokia, kad būtų galima išsiversti be karių apsaugos. Todėl, anot jo, reikės sugalvoti, kaip išlaikyti Lietuvos įsitraukimą į situaciją Gore fiziškai nebūnant šioje provincijoje.

A.Haiwadas žurnalistams sakė, kad saugumo situacija Gore yra geresnė nei kitose Afganistano regionuose, tačiau neprognozavo, kada galėtų būtų priimtas sprendimas perduoti atsakomybę vietiniams.

“Goras yra gana ramus ir stabilesnis nei kitos provincijos. Mano nuomone, Gore būtų daug lengviau, jei karinė provincijos atkūrimo grupės dalis išvyktų, nei tokiose provincijose kaip Helmandas ar Farah, kurios yra ne tokios stabilios”, – sakė Goro gubernatorius.

“Prezidentas Hamidas Karzajus ir tarptautinė bendruomenė yra priėmę sprendimą, kad iki 2014 metų pabaigos Afganistanas pajėgs atsistoti ant savo kojų”, – teigė A.Haiwadas.

Pagal galiojantį Seimo nutarimą, Lietuvos kariai į tarptautines operacijas Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos, Pietų Kaukazo bei Persijos įlankos regionuose gali būti siunčiami iki 2013 metų pabaigos.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė anksčiau yra sakiusi, kad Lietuvoje linkstama bent jau dalį karių iš Afganistano Goro provincijos išvesti 2012 metų pabaigoje.

Lietuva nuo 2005 metų vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Tai bendra civilinė ir karinė misija, NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų dalis. Pagrindinė misijos užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.

Jei ne jie, Lietuvos provicijos regionai šiandien būtų dar pilkesni, skurdesni ir nykesni. Kalbame apie verslininkus, kurie ne tik žodžiais, bet ir veiksmais bei savo pinigais stengiasi, kad gyvenimo kokybė įvairiuose šalies miesteliuose ir gyvenvietėse gerėtų.

Žinoma, atokiose šalies vietovėse naujas darbo vietas kuriančių verslininkų šiandien nykstamai mažai, o savo lėšomis puoselėjančių viešąją vietos infrastruktūrą dar mažiau – kelios dešimtys. Verslininkai pripažįsta, kad ekonominio pakilimo metais socialiniams projektams skirdavo daugiau lėšų, tačiau esą dabar tam skiriama daugiau laiko.

Bendruomenės gerovė – dalis verslo sėkmės

Vienkartines kvėpavimo sistemas gaminančios bendrovės “Intersurgical” vadovą Sigitą Žvirblį galima pavadinti Pabradės globėju ir geriausiu provincijos gaivinimo pavyzdžiu. Įdarbinęs apie 900 pabradiškių, įmonės vadovas laikosi nuostatos: jei Pabradėje visiems bus geriau, tai ir įmonei bus geriau.

“Esame gamybos įmonė, dirbanti 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Darbo kokybė priklauso nuo žmonių. Ir jeigu įmonę turime šioje vietovėje, tai esame suinteresuoti, kad joje dirbtų kuo daugiau vietos gyventojų. Kuo daugiau vietinių supras įmonės tikslus ir siekius, tuo įmonei bus geriau. Nuo to, kaip žmonės įsivaizduoja savo ateitį, labai priklauso jų aplinka, gyvenamoji vietovė”, – įsitikinęs S.Žvirblis.

Todėl jo vadovaujama bendrovė remia Pabradės “Ryto” gimnaziją, vaikų globos namus, polikliniką, Pabradės futbolo komandą ir vaikų klubą, prisidėjo prie naujos bažnyčios statybos. Naujausias “Intersurgical” socialinis projektas – kartu su savivaldybe Europos Sąjungos lėšomis įkurtas Pabradės kultūros ir sporto centras. “Lietuvos ateitis – ne tik didmiesčiuose, bet ir periferijoje. O kai per Lietuvą keliaujantys ir į Pabradę užsukantys žmonės pamatys mūsų pavyzdžius, galbūt tai bus paspirtis ir kitiems regionams plėstis”, – svarsto pašnekovas.

Kitas unikalus socialinės atsakomybės pavyzdys – jau ketverius metus iš eilės vienos didžiausių Lietuvos chemijos įmonių “Lifosa” kasmet su Kėdainių savivaldybe sudaroma sutartis. Pagal ją vaikų ir jaunimo sveikatinimui įmonė kasmet skiria daugiau nei po milijoną litų. Praėjusiais metais buvo nuspręsta imtis naujo 20 mln. Lt vertės daugiafunkcio laisvalaikio centro statybos, tiesa, su sąlyga, kad pusę sumos skirs savivaldybė.

“Lifosos” generalinis direktorius Jonas Dastikas pasakoja, kad savivaldybei neatradus lėšų buvo bandoma gauti Europos Sąjungos paramą, tačiau dėl nežinomų priežasčių finansavimo negauta, ir tokio laisvalaikio centro statyba atidėta ateičiai. “Socialinė bendrovės atsakomybė grindžiama siekiant, kad visuomenė augtų sveika, bendruomenės gyvenimo kokybė gerėtų, o jos nariai norėtų dirbti “Lifosoje”, – paaiškina J.Dastikas.

Paklaustas, kodėl kai kurie miesteliai, kuriuose taip pat veikia didelės gamybos bendrovės, atrodo nykiai, juose beveik nesama pramogų, laisvalaikio, kultūros įstaigų, merdi socialinis gyvenimas, S.Žvirblis sako, kad daugeliu atveju tai priklauso ir nuo vietos valdžios požiūrio.

“Norint gaivinti periferiją, verslininkus būtina palaikyti, pavyzdžiui, suteikti jiems mokesčių lengvatų. Tada atsirastų naujų darbo vietų, kiltų ir periferijos gyvenimo lygis. Nereikia iš karto sukurti šimto darbo vietų. Iš pradžių sukurtos kelios darbo vietos gali tapti gaivinimo grandinės pradžia. Žmonės nori matyti teigiamų pokyčių savo mieste, savo miestelyje, todėl jeigu valdininkai yra sukūrę kažkokias regionų plėtros strategijas, tai jos bus efektyvios tik tuomet, kai apie jų rezultatus kalbės žmonės”, – įsitikinęs S.Žvirblis.

Regiono gerovė priklauso ir nuo verslo sėkmės

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas teigia, kad verslininkus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni, plėsdami savo verslą, kurdami darbo vietas, gerindami infrastruktūrą, statydami naujus statinius, tvarkydami aplinką, kurdami pridėtinę vertę, kartu kelia ir viso regiono lygį. O kita dalis verslininkų – tai savo gyvenimo tikslus pasiekę žmonės, kuriems malonumą teikia bendruomeniškumo puoselėjimas, gyvenimo kokybės gerinimas.

Pasak R.Malinausko, skirtinga įvairių regionų gerovė daugeliu atveju priklauso nuo tame regione veikiančio verslo sėkmės, bet nemažai įtakos tam turi ir vietos valdžios požiūris. “Jeigu vietos valdžia suverslu bendrauja, tariasi, ieško sąlyčio taškų, iš karto matomi ir rezultatai”, – įsitikinęs Druskininkų meras.

Paprašytas išskirti unikalias verslininkų iniciatyvas Druskininkų savivaldybėje, jis nurodo jau ketvirtus metus organizuojamą ir verslininkų remiamą Alytaus regiono mokyklų klasių sporto čempionatą, skirtą ne tik mero taurei laimėti, bet ir kelialapiams į užsienio šalis iškovoti.

Kitame šalies pakraštyje neseniai baigėsi bendrovės “ORLEN Lietuva” kartu su vietos verslininkais ir savivalda organizuotas socialinis projektas “Sušildykime sielas”. Pasak Mažeikių verslininkų asociacijos prezidento Kęstučio Bartkevičiaus, sunkmetis sumažino verslininkų skiriamų lėšų į bendruomenės gerovės kūrimą dalį, tačiau dar labiau tapo vertinamas bendravimas. Pernai mažeikiškius dar labiau suvienijo verslininkų iniciatyva įkurtas Mažeikių sporto centras.

Kada verslas randa lėšų infrastruktūrai gerinti

Daugelyje skurdesnių rajonų iš verslininkų jokių grandiozinių projektų, jokių laisvalaikio ar sporto centrų nesitikima. Čia provincijos gaivintojais vadinami visi verslininkai, kurie sukuria naujų darbo vietų.

Taip yra ir Tauragėje. Jos apskrities verslininkų asociacijos valdybos pirmininką Darių Stankų neabejotinai galima vadinti periferijos gaivintoju, nes jam pavyko pasiekti, kad pagrindinis partneris iš Švedijos visą savo gamybą perkeltų į Tauragę. Taigi šiandien po Tauragės industrinio parko stogu, 30 tūkst. kv. m plote, sėkmingai veikia keturios su užsienio kapitalu susijusios bendrovės, kuriose dirba apie 500 darbuotojų. Tai švediško kapitalo bendrovė “Trelleborg Engineered Systems Lithuania”, Lietuvos ir Danijos UAB “Tauraplastas”, norvegiško kapitalo UAB “Egersund Net” ir industrinio parko sumanytoja UAB “Švytis”.

Pasak D.Stankaus, visos bendrovės pernai plėtėsi, tą daryti ketina ir šiemet. Planuojama, kad šiemet Tauragės industriniame parke įsikurs dar viena bendro Lietuvos ir užsienio kapitalo metalo gaminių gamybos įmonė.

Pasak Tauragės verslininkų asociacijos atstovo, kai verslas dirba sėkmingai, jam negaila lėšų ir savo krašto infrastruktūrai gerinti. “Verslininkų asociacijoje kasmet organizuojame geriausios įmonės konkursą, o pernai įsteigėme socialiai atsakingo verslo nominaciją. Ji buvo skirta vietos verslininkui, bendrovės “Ežeruona” vadovui Antanui Venckui, kuris pernai savo privačiame miške ir papildomai iš savivaldybės išsinuomotoje teritorijoje įrengė laisvalaikio parką su įvairiais nemokamais atrakcionais”, – pasakoja D.Stankus.

Tokių pavyzdžių galima rasti kiekviename rajone. Gaila, kad jų mažoka. Regionų merai norėtų, kad provincijos gaivinimo virusu užsikrėstų ne dešimtys, o šimtai Lietuvos verslininkų, juk geriems tikslams paaukoti pinigai visada sugrįžta. Beje, neretai prie gyvenimo kokybės gerinimo provincijoje galima prisidėti ir ne vien pinigais. Kartais užtenka idėjų, iniciatyvos, bendro darbo, pagalbos gaunant ES paramą.

Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, baigėsi šparagų, pas mus kažkodėl vadinamų smidrais, sezonas, bet jau prasideda žirniai. Vienkiemyje prie Pravieniškių vėl puošiamas medinis angelas ir rengiamas naujas Pravieniškių kaimo laikraščio numeris. O į Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus namelį baikeriai vėl užsuko pasiklausyti kartą jau girdėtos pasakos.

Trijų skirtingų kartų ir skirtingose Lietuvos vietose gyvenančių šeimų istorijas sieja ne tik jų pasirinkimas Vilnių, Kauną ar Daniją iškeisti į gyvenimą mažame miestelyje ar net vienkiemyje. Visi jie stebėtinai giedrai žvelgia į gyvenimą ir tuo pragiedrina aplinkinius. Oficialioji statistika sako, kad per pastarąjį dešimtmetį kasmet į kaimus persikėlė gyventi nuo 13 iki beveik 22 tūkst. miestiečių.

Ar tikrai kaimas išgelbės Lietuvą, kaip be jokios abejonės sako Sąjūdžio metraštininkas dailininkas Leonas Glinskis?

Sąjūdžio metraštis skaitmeninamas vienkiemyje

Išgirdęs klausimą, kodėl įsikūrė vienkiemyje prie Pravieniškių, nors dviejų dailininkų šeima galėjo gyventi bet kuriame didmiestyje, arčiau meno galerijų, skulptorius ir kalvystės menininkas L.Glinskis užsikvatoja: “Ir čia turime kalėjimą”. Į kitą klausimą, ar Sąjūdžio metraštininkas, buvęs prie konservatorių partijos ištakų, L.Glinskis nenorėjęs siekti politinės karjeros, už vyrą juokdamasi atsako jo žmona keramikė Audronė Skarbaliūtė: “Nebent jei Seimas būtų Pravieniškėse”.

"Veido" archyvas

Gausi Glinskių šeima tapo Pravieniškių bendruomenės siela

Sąjūdžio laikais į Vilnių ar Kauną važinėjęs kasdien, dabar L.Glinskis sakosi išsirengiantis kartą du per mėnesį. “Kad viską turime čia. Turime kompiuterius, nusipirkome visą aparatūrą – mes kaime esame turtingi ir nedejuojame. Ir krizės nebuvo – kokia krizė, nebent smegenyse”, – optimizmu trykšta L.Glinskis. Dailininkų pora pasakoja dar niekad taip gerai negyvenę kaip dabar, kai abu gauna pensijas. Šiandien pagrindinė jų filosofija – jei kas paprašo ką padaryti, pavyzdžiui, pafilmuoti, pirmiausia susitaria, kad nebūtų jokių pinigų. Štai dabar L.Glinskis kuria filmą apie aplinkinių kaimų žmones, susibūrusius į folklorinį ansamblį, skaitmenina Sąjūdžio archyvus.

Neseniai Glinskiai pastatė medinį angelą. “Dabar jis visai kaip šventas – visi puošia, turime ir giesmę. Angelas smarkiai buria žmones”, – vienas per kitą pasakoja dailininkai.

Glinskių vaikai taip pat rinkosi meniškas profesijas, vyresnieji iš dešimties Glinskių anūkų mokosi dailės, džiugindami senelius, kad menininkų dinastijos tradicijos bus pratęstos. Tačiau dailininkų pora meno paslapčių moko ne tik savo, bet ir vietos ar iš toliau atvykusius vaikus.

Prieš septynerius metus Glinskiai įkūrė kaimo bendruomenę, subūrė folklorinį ansamblį, jau šešerius metus leidžia vietos laikraštuką. “Iš pradžių buvo laikraštėlio ignoravimo, o dabar nemeta, sega į segtuvus. Ir žmonės vis labiau nori bendrauti”, – džiaugiasi L.Glinskis.

Tas maždaug kartą per du mėnesius išleidžiamas laikraštėlis – vieno A4 formato lapo dydžio, kompiuteriu kopijuotas. Leidėjai stengiasi, kad jame būtų tik pozityvi informacija, o jei tenka aprašyti kokį negerą įvykį, pateikia tai ne įžeidžiai, o pamokomai, kad būtų moralas kitiems.

Dailininkų šeima pasakoja, kad gyvenimas Pravieniškėse ir jų apylinkėse smarkiai keičiasi. Net dabar čia vyksta statybos, keliasi žmonės iš Kauno, Kaišiadorių ir važinėja iš čia į darbus. Beje, šalia tėvų kuriasi ir jų jaunėlis sūnus, šalia gyvena ir brolis.

Labiausiai Pravieniškių senbuvius džiugina, kad kaimas labai keičiasi, o jų iniciatyva įsteigtos kaimo bendruomenės gyvenimas jau veikia ir be jų, tiksliau, Glinskiai dabar jau to gyvenimo tik dalyviai, o bendruomenės vairą perdavė jaunesniems.

Kaip pamilti kaimą, iš kurio nori pabėgti

Vilkijoje A.ir J.Juškų muziejų puoselėja tikras kaunietis ir tikra vilnietė. Medžio skulptorius Arūnas Sniečkus čia nuo pat muziejaus įsikūrimo, jau dvidešimt metų. Ketveriais metais vėliau čia vietą, kurioje norisi gyventi, o paskui ir gyvenimo draugą atrado ir Vida Sniečkuvienė.

“Vilniuje dirbau Liaudies kultūros centre, daug važinėjau po Lietuvą, organizavau dainų šventes, festivalius. Vis nesustodama bėgau – norėjosi ramybės. Kai atvažiavau į Vilkiją, pamaniau, kad tos šviesos turi būti ne tik didmiestyje. Maniau, savo buvimu galiu žmonėms padėti čia būti ir gyventi. Provincijos žmonės kultūriniu požiūriu labiau nuskriausti, ne kiekvienas gali nuvažiuoti į miestą pažiūrėti spektaklio, koncerto. Bet čia yra dvasinė ramybė”, – pasakoja V.Sniečkuvienė.

Tačiau paklausta, ar užsibrėžė sau misiją nešti šviesą vilkijiečiams, moteris atsako: “Maniau, jei aš taip galvoju, tai ir kiti taip pat. Bet matau, kad kai kurie Vilkijoje gyvenantys žmonės per dvidešimt muziejaus gyvavimo metų į jį nėra nė karto užsukę, ir čia vykstančių koncertų ne visiems reikia. Arba štai dėstau Vilkijos žemės ūkio mokykloje, bandau vaikus supažindinti su senąja kultūra. Nėra lengva, nes jaunam žmogui, gyvenančiam tokiame mažame miestelyje, tai siejasi su senais dalykais, su kaimu, o jie iš to kaimo gal norėtų kuo greičiau pabėgti”.

"Veido" archyvas

Vilnietė Vida ir kaunietis Arūnas Sniečkai moko mylėti provinciją, iš kurios kiti nori pabėgti

Muziejininkė nesiima tvirtinti, kad Vilkija šviesėja. Suburti žmones, rasti bendraminčių nelengva. Kad ir kaip būtų graudu, prisipažįsta bendraujanti su nedaug vilkijiečių. Sako matanti ir daug problemų – socialinių nepriteklių, neturto, alkoholizmo. Žmonės nemato gyvenime prasmės ir nieko nedaro, kad jiems pasisektų. Dirbdama su vaikais, per juos į muziejų ji atsikviečia ir jų tėvus. Džiaugiasi, kai vaikai nebenori vežti į parodą nupieštų mikimauzų – bando atsiremti į senojo meno tradiciją.

Dabar V.Sniečkuvienė nė neabejoja, kad dideliame mieste nebenorėtų ir gal nebegalėtų gyventi. Lankytojų trijų šimtų metų name su nuostabiai jį visus dvidešimt metų puoselėjančio Arūno išmargintomis langinėmis netrūksta, o ant durų kabanti informacija apie muziejaus darbo valandas ir bilietų kainas – 1 Lt be pasakos ir 2 Lt su – stebina, kol neskubant pradedamas kiloti ir liesti (tai muziejuje leidžiama) kiekvienas daiktelis ir išgirsti visų jų istoriją.

“Nežinome, ar šilumos krislas įkrinta muziejų lankančiam žmogui į širdį, ar paveikė jį ta tavo pasaka, ar ne”, – lyg abejoja V.Sniečkuvienė. Tačiau kai į muziejų grįžta būdami vaikai jį lankę žmonės jau su savo vaikais, abejonių nelieka.

Į užsienį – tik į svečius

Jurgitos ir Kęstučio Krištopaičių kasdienybė, palyginti su Glinskių ar Sniečkų šeimomis, arčiau žemės ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Šešerius metus dirbę Danijoje, ten nusižiūrėtą patirtį jie nutarė pritaikyti Lietuvoje. Vos trisdešimt metų perkopusių ūkininkų šeima išsinuomojo 9 ha žemės Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, iš kurių vieną hektarą skyrė Lietuvoje neauginamiems šparagams, o likusį plotą žirniams. Patys įsikūrė už 40 km nuo ūkio, Bubiuose. “Nė krizės nematai, nes diena per trumpa, reikia dirbti”, – visiškai nesiskųsdama, atvirkščiai – su dideliu optimizmu sako J.Krištopaitienė ir pasakoja, kaip pasodinus šparagus dar trejus metus reikia juos ravėti, prižiūrėti, kol ima duoti derlių.

"Veido" archyvas

J.Krištopaitienė pasirinko: į Lietuvą ūkininkauti, užsienin – į svečius

Krištopaičiai sako provincijoje tikrai nenuobodžiaujantys, nes turi draugų, kurie taip pat ūkininkauja, tad susibėga, nors dabar, kai darbymetis, tam nebelieka laiko.

Į miesto pusę jie nesidairo, o į užsienį važiuoja atsivežti produkcijos ir aplankyti artimųjų, mat beveik visi įsikūrę svetur.

Ar miestiečiai tikrai tampa kaimiečiais

Ar provincija tikrai tampa patraukli miestiečiams, kaip rodo oficialūs skaičiai? Statistikos departamento duomenimis, pernai iš miesto į kaimą deklaravo persikraustę 15,8 tūkst. miestiečių, o iš kaimo į miestą – 16,6 tūkst., 2008-aisiais, atvirkščiai, migracija iš miesto į kaimą buvo 1,9 tūkst. žmonių gausesnė nei iš kaimo į miestą.

Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų ryžtasi, kaip mūsų herojai, iškeisti gyvenimą didmiestyje į provinciją ir realiai čia ne tik nakvoti, bet ir dirbti, prisidėti prie vietos bendruomenės?

Nemažas procentas “migrantų” – tai didmiesčių gyventojai, įsikuriantys nuosavame būste priemiestyje, tačiau ir toliau dirbantys mieste, kuriems ne itin rūpi vietos bendruomenė. “Vidutiniai statistiniai duomenys nerodo realios padėties. Vidutiniai vidinės migracijos tarp miesto ir kaimo skaičiai atrodo tolygūs, bet paanalizavus juos pagal savivaldybes situacija tikrai kardinaliai skiriasi. Net lyginant senėjimo duomenis akivaizdu, kad Šiaurės, Rytų Lietuvoje jaunimo smarkiai mažėja. Šalia didžiųjų miestų esančiose savivaldybėse populiacijos senėjimo tempai lėtesni, o štai Pasvalio, Biržų, Anykščių, Jurbarko, Šakių, Varėnos, Lazdijų gyventojų mažėja, jie sensta”, – apgailestauja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė. Ji atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: žmonėms masiškai išvažiuojant iš kurios nors teritorijos, čia lieka nenaudojamas nekilnojamasis turtas, sumenksta infrastruktūra, nes darosi per brangu išlaikyti mokyklas, darželius, gydymo įstaigas, o didmiesčiuose atvažiavusiems tenka kurti papildomą infrastruktūrą. “Tai visuomenei kainuoja brangiau, nei dėti pastangas, kad kapitalas pasiektų provinciją, čia būtų kuriamos darbo vietos ir taptų patraukliau gyventi”, – įsitikinusi R.Melnikienė.