"Veido" archyvas
“Praėjusiais metais nuo rugsėjo mėnesio buvau išvykusi į Daniją studijuoti. Šiais metais, pildydama gyventojų pajamų deklaraciją, gavau pranešimą, kad privalau susimokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį už keturis mėnesius, kuriuos nebuvau Lietuvoje. Nesuprantu šio mokesčio prasmės – kodėl turiu mokėti, jei tuos mėnesius nebuvau Lietuvoje ir susirgusi, kaip studentė, pirmosios pagalbos kreipiausi į Danijos bendrosios medicinos gydytojus?” – klausia Daiva V. iš Kėdainių.
Konkretumo kol kas nėra
Tokie ir panašūs klausimai buvo siunčiami ne tik įvairioms Lietuvos bei ES institucijoms, bet ir keliami viešai įvairių žiniasklaidos priemonių. Šio mokesčio teisinio pagrįstumo nacionaliniu lygmeniu čia nenagrinėsime, bet pasistengsime įvertinti, ar šį mokestį privalo mokėti asmenys, ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui išvykę svetur.
Europos Sąjungos teisė socialinės apsaugos sistemų tiesiogiai nereguliuoja, bet jas koordinuoja. Nepriklausomai nuo to, kokios valstybės narės pilietis asmuo yra, jam ir jo šeimai taikomi šalies, kurioje jis šiuo metu gyvena ir dirba, socialiniai įstatymai. Vadinasi, privalomojo sveikatos draudimo mokestis nėra tiesiogiai ES reglamentuojamas – jis paliktas nustatyti kiekvienai valstybei narei savarankiškai.
Laiško autorės Daivos atvejo ES teisė nereglamentuoja. Bendrojoje teisinėje sistemoje galima rasti tik bandymus apibrėžti, kur yra ES piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta. Ką tai turi bendra su šiuo klausimu? Ogi nustačius, kurioje šalyje yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, ir sprendžiama, kurios šalies nacionalinei mokesčių sistemai šis asmuo priskiriamas. Vadinasi, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka ES teisėje nėra bendrai reglamentuota, bet padedant Europos Teisingumo Teismui ir besiformuojančios politikos pagrindu šiuo metu po truputį įsigalioja tam tikros šio apibrėžimo tendencijos.
Kas ta gyvenamoji vieta?
Pavyzdžiui, viename teisės akte “gyvenamoji vieta” apibrėžiama taip: “gyvenamoji vieta reiškia vietą, kurioje paprastai gyvenama”. Kito teisės akto įtvirtinta, kad “Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę, kuri gali būti prarasta, jei išvykstama iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui”. Dar kitoje direktyvoje dėl vairuotojo pažymėjimo nuolatinė gyvenamoji vieta apibrėžiama taip: kai asmuo šalyje gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta.
Kai su vieta sieja asmeniniai ryšiai
Vis dėlto asmens, kurio darbo ryšiai siejasi su kita vieta negu jo asmeniniai ryšiai ir kuris dėl to gyvena pakaitomis skirtingose vietose, esančiose dviejose ar keliose valstybėse narėse, nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei tas asmuo ten nuolat sugrįžta. Europos Teisingumo Teismo nuomone, jei asmuo turi asmeninių ir profesinių ryšių dviejose valstybėse narėse, jo įprastinė gyvenamoji vieta, remiantis bendru vertinimu ir atsižvelgiant į visus tiesiogiai susijusius faktus, yra ta, kurioje yra to asmens nuolatinis interesų centras; jei tokio bendro vertinimo pagrindu gyvenamoji vieta nenustatoma, pirmumas turi būti teikiamas asmeniniams ryšiams.
Kaip nustatyti gyvenamąją vietą
Taigi nuolatinę gyvenamąją vietą nustatyti, vadovaujantis ES teisės aktais, šiuo metu galima pagal:
- gyvenimo konkrečioje šalyje trukmę ir tęstinumą;
- išvykimo iš konkrečios šalies trukmę ir priežastį;
- dirbamo darbo pobūdį;
- besikreipiančio asmens ekonominių interesų centrą bei ateities ketinimus.
Tačiau tai nėra teisiškai reglamentuota, todėl kiekvienoje šalyje gali būti nustatoma skirtingai.
Šiuo metu ES taikoma tokia praktika: kai ES pilietis dėl darbo persikelia gyventi į kitą valstybę narę, jis gali tapti tos šalies “rezidentu mokesčių tikslais” – jeigu atitinka tos šalies įstatymais apibrėžtą nuolatinio gyventojo statusą.
Kaip yra Lietuvoje
Kiekviena valstybė narė apmokestinamąjį asmenį apibrėžia skirtingai. Norint išsiaiškinti, kurioje šalyje esate vadinamasis rezidentas mokesčių tikslais, turite susipažinti su gyvenamosios vietos šalies ir kilmės šalies įstatymais.
Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gyventojas (neatsižvelgiant į tai, ar jis yra Lietuvos, ar užsienio valstybės pilietis, ar asmuo be pilietybės) kalendoriniais metais laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jei tenkina bent vieną iš šių kriterijų:
- Lietuvoje kalendoriniais metais turi nuolatinę gyvenamąją vietą;
- asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų kalendoriniais metais turi daugiau Lietuvoje nei užsienio valstybėje;
- Lietuvoje kalendoriniais metais ištisai ar su pertraukomis išbūna ilgiau kaip 183 dienas arba per dvejus vienas paskui kitą einančius kalendorinius metus Lietuvoje ištisai ar su pertraukomis išbūna 280 ar daugiau dienų ir vienais iš tų metų Lietuvoje ištisai ar su pertraukomis išbūna ne mažiau kaip 90 dienų.
Išvykus keliems mėnesiams
Daiva, kuri buvo išvykusi iš Lietuvos tik keturis mėnesius, išlaiko savo nuolatinio gyventojo statusą Lietuvoje ir išlieka rezidentu mokesčių tikslais, nes turi stiprių sąsajų su Lietuva. Kitaip tariant, Daiva laikoma nuolatine Lietuvos gyventoja, laikinai išvykusia svetur, todėl visi LR nacionaliniai įstatymai bei įsipareigojimai jai taikomi ne tik kaip Lietuvos pilietei, bet ir kaip nuolatinei Lietuvos gyventojai, kuri privalo mokėti nustatytus mokesčius.
Vienintelė šiuo metu numatyta galimybė nemokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio už laikotarpį, prabūtą svetur, – tai deklaruoti savo išvykimą atsakingose institucijose tam laikotarpiui, kurį planuojate nebūti Lietuvoje.
Dėl išsamesnės nemokamos teisinės konsultacijos ES klausimais kreipkitės į Piliečių konsultavimo tarnybą: http://ec.europa.eu/citizensrights/