BFL

3 klausimai

Psichiatrui Linui Slušniui

VEIDAS: Po pusantro šimto gyvybių nusinešusios „Germanwings“ lėktuvo, kurį pilotavo depresija sirgęs Andreasas Lubitzas, katastrofos, susirūpinta, ar Lietuvoje vykdomi psichikos sveikatos patikrinimai  adekvatūs. Kaip vertinate psichikos sveikatos patikrinimus? Ar jie atlieka savo funkciją?

L.S.: Net gaunant vairuotojo teises reikalaujama psichikos sveikatos patikrinimo, tačiau jis labai formalus. Tikriausiai visi psichiatrai, dirbantys šioje srityje, į psichikos sveikatos patikras žiūri su tam tikra ironija. Kadangi kalbame apie ligas, tai, norint sužinoti, ar žmogus serga, atsakymas būtų nebent toks: šiandien ne. Kaip jau rytoj žmogus gali pasigauti virusinę infekciją, taip gali susirgti ir depresija ar netgi šizofrenija. Vadinasi, išsiaiškinama tik tai, ar žmogus serga šią akimirką. Reikia žinoti ir kitą dalyką: tarkime, norint diagnozuoti depresiją, reikia, kad žmogus pats apie tai kalbėtų, jis pats turi įvardyti eilę tam tikrų simptomų. Jei to nepadaroma, galima nuspręsti, kad jis visai neserga. Psichiatrui iškart pastebėti depresinio susirgimo veikiausiai nepavyks.

Be to, net gavus psichiatro išvadą, kad asmuo sveikas, matome, kad dalis žmonių kažkodėl vairuoja išgėrę ar netgi būdami alkoholikais. Dažnai tokių dalykų per patikrinimą užfiksuoti nepavyks.

VEIDAS: Ar reikia patikros griežtinimo? Galbūt vertėtų ją padaryti privalomą daugiau profesijų atstovų?

L.S.: Priklausomai nuo to, koks griežtinimas tai būtų. Nors šiaip manyčiau, kad veikiau reikėtų peržiūrėti ir nustatyti, kada to nereikia. Pavyzdžiui, manau, kad dėl vairavimo teisių psichiatro pažymos tikrai nereikia. To galėtų nelikti ir kai kurioms profesijoms. Be to, žmogus juk gali nesirgti jokia psichikos liga, o jam dėl ko nors gali kažkas „užplaukti“ ir jis padarys tą patį.

VEIDAS: Kiek šiame kontekste aktualus žmogaus duomenų apsaugos klausimas?

L.S.: Paciento duomenų apsauga – labai rimtas dalykas. Jei sužinoma, kad žmogus gydėsi kokiame nors priklausomybės ligų centre ar reguliariai lankėsi psichikos sveikatos centre, kils daug klausimų. Ypač jei tai susiję su specialiosiomis tarnybomis.

Psichikos ligų stigmatizacija kelia rimtą grėsmę. Pavyzdžiui, jei 17-18 metų paauglys serga depresija ir reguliariai lankosi pas psichiatrą, aš, kaip psichiatras, dar turiu pagalvoti, ar galiu jam rašyti diagnozę „depresija“, jei ji nėra sunki. Jei įrašysiu „vidutinio sunkumo depresija“, galiu pakenkti jam ateityje gauti tam tikrus darbus. Pripažinkime, bus uždėta etiketė, nors praeis metai ar dveji ir tokios problemos visam laikui bus paliktos praeityje. Dėl to žmonės dažnai bijo ieškoti profesionalios pagalbos.

Mano nuomone, savanoriškas kreipimasis į specialistus, noras gydytis turi būti skatinamas. Tai turi būti traktuojama kaip privalumas. Taip, tam tikru periodu turi būti aiškiai pasakyta, kad, kol nepasveiksi, kai ko nedarysi, tačiau turi būti aišku, kad pasveikus tai vėl bus galima atlikti. Aktualus ir bausmės klausimas tiems, kurie piktybiškai nesikreipia dėl galimų psichikos ligų ar priklausomybių.