"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Psichikos ligomis Lietuvoje dabar serga apie 6 proc. gyventojų, tačiau mokslininkai sako, kad jau 2020 m. šių ligų našta visuomenei padidės tris kartus.

Didėjančia progresija kylanti psichikos sveikatos sutrikimų kreivė akis bado gy­dytojams psichiatrams, kurie vis garsiau klausia: ar sugebėsime prisidėti, kad sergan­tieji grįžtų į sveikųjų visuomenę?

„Šiandien su depresija ar kitomis psichikos ligomis susirgusiais asmenimis tinkamai tvarky­tis vis dar nemokame, kaip ir nesugebame jų iš­­gydę integruoti atgal į visuomenę“, – tikina kar­jeros konsultantė Elvyra Andriuškevičienė, dirbanti VšĮ „Rastis“ (buvęs Vilniaus psichosocia­linės reabilitacijos centras), kuri 2001 m. tei­kė pa­galbą asmenims su sunkiais psichikos su­tri­ki­mais (sergantiems šizofrenija ir pan.), o nuo šių metų ėmė teikti ir valstybės finansuojamą psichosocialinės reabilitacijos paslaugą, siekdama pacientų gydymą susieti su reabilitacija ir grąžin­ti juos į įprastą gyvenimą.

Du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas.

„Darbas visiems, taip pat ir žmogui, turinčiam psichikos ligą, yra svarbi gyvenimo dalis. Jis padeda palaikyti psichikos sveikatą, todėl praradus jį kenčia savivertė, pasitikėjimas savimi, o ilgesnį laiką nedirbdami jaučiame atotrūkį nuo darbo rinkos. Tačiau du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas. Tik trečdalis jų sutinka at­verti savo įmonės duris žmonėms, kurie pasveikę ir pasirengę vėl įsilieti į darbo rinką. Taigi kur kas dažniau susiduriame su neigiamu darbdavių požiūriu, nors jis tik didina dirbančių naštą“, – apie darbdavių netoleranciją psichikos ligomis sergančių ir sunkiai į visuomeninį gyvenimą grįžtančių žmonių atžvilgiu pasakoja karjeros specialistė, kurios darbo praktikoje pasitaiko ir sėkmingos integracijos į sveikųjų visuomenę pavyzdžių.

Vienas jų – vaikų namuose augęs ir spec. mo­­­kyklą baigęs devyniolikmetis Julius (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Depresiją įveikęs, tačiau darbo patirties neturintis jaunuolis Psi­chosocialinės reabilitacijos centre praleido 10 mėnesių, per kuriuos buvo mokomas siūti, vė­liau turėjo galimybę atlikti praktiką siuvimo įmo­nėje. Po trijų mėnesių darbdavys pasiūlė jam likti siuvykloje kaip pagalbiniam darbininkui. Vaikino darbas darbdaviui tiko, tik moteriškame kolektyve jis nepritapo. Tačiau darbdavys, matydamas jaunuolio norą ir pastangas, padėjo įsidarbinti kitoje įmonėje.

Sėkmės istorija šį atvejį galima vadinti dar ir todėl, kad, pamatęs vaikų globos namuose augusio giminaičio norą ir užsidegimą kabintis į gyvenimą, drauge gyventi jį pakvietė vienišas dėdė. Ši istorija tik įrodo, kad sėkminga integracija galima ir būtina, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir geranoriškumo.

Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, žmonės, turintys psichikos negalią, – itin prastai vertinama visuomenės grupė. Įprasta manyti, kad tokie asmenys turėtų gyventi izoliuotuose globos namuose ir pan. Tačiau Jung­ti­nių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina asmenų su negalia teisę gyventi savarankiškai ir įsitraukti į bendruomenę. Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės (taip pat ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių bei jų globėjų) gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Išeitis – psichosocialinė reabilitacija

Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius 12 metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, 2012 m. – jau 856, o šiuo metu sergamumo kreivė toliau kyla.

25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga.

Tačiau tai – oficiali statistika, apimanti tik tuos pacientus, su kuriais susiduria psichikos svei­katos specialistai, o juk 25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga. Taigi klausimas, koks procentas mūsų visuomenės iš tiesų serga šiomis ligomis, o savo nenoru jų pripažinti padėtį tik dar labiau sunkina.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 450 mln. planetos gyventojų kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Psichikos ar elgesio sutrikimų bent kartą gyvenime patiria kas ketvirtas pasaulio gyventojas, na, o psichikos sutrikimų našta sudaro apie 13 proc. visų pasaulio ligų. Manoma, kad iki 2020 m. šis skai­­čius gali išaugti iki 17 proc.

Pasak E.Andriuškevičienės, viena galimų iš­ei­­čių – pakankamas dėmesys psichosocialinei rea­bilitacijai. Ji gali grąžinti žmogų į bendruomenę, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, įsitvirtinti, pats išsilaikytų ir netaptų našta artimiesiems.

„Mums tai itin aktuali problema, nes šių ligų kreivė šalyje auga. Antra vertus, nepamirškime, kad vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis į medikus, nuveda savo vaikus pas psichologus, o tai taip pat augina bendrą statistiką“, – dėmesį atkreipia pašnekovė. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai.

Anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos.

Dėl milžiniškų sumų, skiriamų medikamentiniam psichikos ligų gydymui, viešojoje erdvėje pik­tinosi jau ne vienas šalies psichiatras ir psicho­terapeutas, pabrėždamas, kad anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos. Tokia praktika, priklausomybių psichiatro Dariaus Diržio teigimu, yra ydinga.

Tiesa, momentines problemas ji numalšina, bet, kaip pastebi psichoterapeutas Zenonas Streikus, asmenybės vaistai nekeičia, kaip ir jos gebėjimo tvarkytis su iššūkiais, stresu. Tai atsakymas, kodėl gyvybiškai svarbu užtikrinti psichologų ir psichoterapeutų paslaugų prieinamumą poliklinikose ir ligoninėse.

Svarbiausia pamoka dar neišmokta

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras pateikia pavyzdį, kad Nor­vegijos sveikatos sistemoje psichologiniams gydymo metodams skiriama tiek pat lėšų, kiek ir gydymui antidepresantais. Panaši situacija su­­siklosčiusi ir Jungtinėje Karalystėje (jos vy­riau­sybė dar 2009 m. investavo 170 mln. svarų į psi­chologines terapijas depresijai gydyti). O kas siūloma Lietuvoje? Atrodo, kad, be medikamentinio psichikos ligų gydymo, pasirinkimo tiesiog nėra.

Tiesa, su maža išlyga dailės terapijai, kuri kom­­pensuojama valstybės. Psichologai ir buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė sutaria, kad sergantiems vaikams ji kur kas veiksmingesnė nei psichologo konsultacija: mažieji pacientai jos metu kur kas lengviau atsiveria, tai įrodyta ir moksliškai.

R.Šalaševičiūtė neabejoja, kad jau netolimoje ateityje psichologų paslaugos bus apmoka­mos iš Privalomojo sveikatos draudimo fon­do biudžeto, tačiau kada laukiami pokyčiai bus įgy­vendinti – po trejų, penkerių ar 10 metų, pa­sakyti sunku. Esminė kliūtis – valstybinių ir ne­vyriausybinių organizacijų negebėjimas su­si­kal­­bėti. Susidariusi situacija panašėja į I.Kry­lovo pasakėčią, kai kiekvienas paiso tik savo interesų ir nenori vienas kito klausyti.

Milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita.

Kitas aspektas, kad Socialinės apsaugos ir dar­bo ministerijos, besirūpinančios socialine glo­­­ba, projektai, kuriuose minima proto ir psichi­­kos negalia, gavę apie 20 mln. eurų, 7,5 mln. in­vestuota į statybas, renovaciją ir įrangos pirkimą. Pasak Žmonių su proto negalia palaikymo cen­tro (angl. Mental Disability Advocacy Cen­ter, MDAC) atstovų, milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita (iki šiol išlieka psichosocialinių paslaugų trūkumas).

Nors šiuo aspektu Lietuva nėra labai išskirtinė – tokia tendencija pastebima ir kitose šalyse. Tačiau kaip žadame iki 2020 m. 40 proc. su­ma­žinti neįgalių suaugusių asmenų ir 60 proc. vaikų, patenkančių į institucinę globą, skaičių?

Šiandien paslaugos žmonėms, turintiems psi­­chikos ir proto negalią, šalyje padalytos tarp tri­jų ministerijų, nes skirtingos įstaigos turi rū­pin­tis šių žmonių kasdienėmis reikmėmis, so­cia­lizacija ir sveikatos priežiūra. Vienintelė švie­­­sa tunelio gale tik ta, kad į dienos stacionarus (centrus) pacientams ir jų artimiesiems ne­bereikia važiuoti į kituose miestuose ar rajonuose esančias psichiatrijos ligonines, kuriose vienintelėse buvo teikiamos psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos. Pacientams sudaroma ga­limybė išlikti namų aplinkoje, jie neatitrūks­ta nuo šeimos ir įprastos kasdienybės.

Pasidomėjus, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, VšĮ „Psi­­chikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė paaiškino, kad bijoma rizikuoti savo darbo vieta: „Jei asmuo nusprendžia gy­dytis, į psichologo konsultacijas, psichoterapiją vaikšto privačiai, taigi oficialių diagnozių nėra. Todėl ir tiksli statistika, kiek asmenų serga ar turi psichikos sutrikimų, Lietuvoje nežinoma.“

Taigi esminis klausimas, kada grąžinsime vi­suomenei psichikos ligomis sergančius asmenis ir paseksime geraisiais pavyzdžiais – Jungtinės Ka­ralystės, Norvegijos, Suomijos, Islandijos, pa­dariusių pažangą psichikos sveikatos srityje, ir toliau lieka neatsakytas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos

klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

– 5,5 proc. Lietuvos visuomenės serga psichikos ligomis. Koks sergamumas  kitose ES šalyse?

– Gyventojų sergamumas depresija Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi ne taip smarkiai, bet ligotumas žmonių, kurie serga ir jų liga tęsiasi keletą metų, gerokai didesnis. Lietuvos, priešingai nei Vakarų Europos, situacija prastesnė, nes netaikome psichosocialinės pagalbos metodų. Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti kiekvienam pacientui individualų gydymo planą, gydymą pritaikyti atsižvelgiant į paciento amžių, specialiuosius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga.

– Kokios priežastys lemia didėjantį gyventojų sergamumą psichikos ligomis?

– Psichikos ligos yra nepaprastai paplitusios ir gali paveikti kiekvieną. Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos. Priminsiu, kad tokia depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimus, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 m.), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

– Kuo graso negydoma liga?

– Ilgą laiką negydoma depresija gali pasireikšti psichoze – depresinio turinio kliedesiais ar haliucinaciniais pojūčiais kūne: žmogui ima atrodyti, kad jo kūnas nyksta, kad nebeveikia plaučiai ar kad jis miršta. Atsisakoma ne tik gydymo, bet ir maisto. Kartais tai pasireiškia perdėtu kaltės jausmu dėl nebūtų dalykų. Didžiausios bėdos kyla, kai negydoma depresija vis praskiedžiama alkoholiu. Vis dėlto depresija – išgydoma liga. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti jos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.

– Medikai skundžiasi, kad sergantieji psichikos ligomis gana dažnai ieško kitų ligų, taip kankindami ne vieną specialistą. Ar galima depresiją supainioti su kita liga?

– Reumatinės ar endokrininės ligos išties gali priminti depresiją, todėl gydytojas neurologas turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, atmesdamas kitas ligas. Skydliaukės veiklos sutrikimas ar galvos smegenų auglys kai kada savo simptomais gali panašėti į depresiją.

– Psichikos ligos – bene labiausiai stigmatizuotos. Kokia pacientų reakcija išgirdus, kad jiems reikia gydytis?

– Stigma egzistuoja iki pat šiol, todėl visiems susiduriantiems su psichiatrija pirmą kartą, tai yra didžiulis stresas, nežinomybė. Keliami klausimai, kaip reikės toliau dirbti, jei apie ligą sužinos bendradarbiai, ir pan. Dažniausiai pacientai renkasi slėpimo taktiką. Iš dalies suprantama, kodėl žmonėms šis kelias patrauklesnis, tačiau dažnai liga vis tiek išaiškėja, o sergančiajam tai nėra geriausias kelias. Nežinodami, kad žmogus ligotas, aplinkiniai gali su juo netinkamai elgtis.

– Dažnai sergantysis atsisako kreiptis į medikus. Ką patartumėte tokio žmogaus artimiesiems?

– Su baime kreiptis į psichikos sveikatos specialistus žmonės susiduria daugelyje šalių. Šioje situacijoje artimieji, konsultuodamiesi su medikais, pasitelkia visus įmanomus būdus. Svarbu žinoti, kaip su pacientu kalbėti, kaip jį motyvuoti, kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos.

– Ar dažnai savo darbo praktikoje pastebite užleistos ligos atvejų?

– Pastebime smarkiai didėjantį piktnaudžiavimą raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais tarp vyresnio amžiaus moterų. Gydytojai šių medikamentų išrašo pernelyg dažnai, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Pacientams išsivysto depresijos požymiai, tenka gydyti priklausomybę. Tik ją išgydžius galima imtis depresijos.

– Kaip vertinate nuo depresijos gydomų pacientų pagijimo sėk­mę? Kas galėtų ją paspartinti?

– Kaip matyti iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikomos visos iki šiol Lietuvoje buvusios prieinamos gydymo priemonės, tik dviem trečdaliams gydymas buvo efektyvus, o trečdaliui nedavė laukiamų rezultatų, todėl labai padidėjo savižudybių rizika. Jei tik valstybė kompensuotų efektyvaus individualaus gydymo plano sudarymą, remiantis paciento DNR tyrimais, tiems, kuriems tai yra reikalinga, Lietuvoje gerokai padaugėtų nuo depresijos išgydytų žmonių.

– Kodėl Lietuvoje psichologų paslaugos vis dar nėra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)?

– Sveikatos apsaugos ministerija iki galo nesusitaria su politikais. Nepasiektas konstruktyvus sprendimas, kuris valstybėje galėtų išspręsti ne vieną svarbią problemą. Tai paaiškina, kodėl psichologai ir psichoterapeutai mieliau imasi privačios praktikos. Psichoterapija įteisinta ir kompensuojama iš PSDF, bet nėra psichologų ir psichoterapeutų, kurie dirbtų už tokį mažą įkainį. Sakome, kad ši paslauga visuomenei tiesiog neprieinama, priešingai nei vaistai.

BFL

Šiandien Austėja jaučiasi puikiai – kartu su mylimuoju keliauja po Šveicariją ir Vokietiją, gyvena naujų pasaulių atradimo džiaugsmais. Bet jos liga klastinga. Mergina iš patirties žino, kad ji gali smogti bet kada. Iš patirties žino ir tai, kad kartu su psichiatrijos įstaigose teikiamu gydymu jai gali tekti nuryti ir karčią patyčių, prievartos, pažeminimo piliulę.

Jūratė KILIULIENĖ

Kovą dėl savo sveikatos 21 metų vilnietė Aus­tėja Jakaitė pradėjo prieš trejus me­tus – 2013-aisiais ji pirmą kartą pa­kė­lė prieš save ranką ir nuo tada tapo nuolatine psichiat­rijos ligoninių paciente. Gabi poetė, Vil­niaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė jose patirtus išgyvenimus jau galėtų surašyti į storą romaną. Jų liudininke tapo ir Austėjos mo­tina, visais įmanomais būdais bandanti ap­ginti dukters teisę į žmogaus orumą nepažeidžiančią medicininę pagalbą. Kol kas ši motinos ir dukters kova – bevaisė.

Šių metų pradžioje A.Jakaitė nutraukė gy­dy­mąsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos li­go­ninėje, nes gydytoja atsisakė jai paaiškinti, ko­­kius vaistus skyrė papildomai ir koks jų po­veikis.

Apžiūra priminė tardymą

Merginos ligos istorijos pradžia sutapo su lai­kotarpiu, kai jos motinai Daliai Jakaitei bu­vo pareikšti įtarimai rezonansinėje gimdymų namuose byloje. Austėja, dar moksleivė, labai jautriai reagavo į motiną užklupusias negandas.

2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjai šeimos namuose atliko kratą. Nors byla gydytojai D.Ja­­kaitei iki šiol neiškelta, anuomet patirti sukrėtimai paliko pėdsaką jos dukters psichikoje. Mergina kasdien sekė informaciją apie ikiteisminį tyrimą viešojoje erdvėje ir nesugebėjo nuo jos atsiriboti. Vieną dieną ji pakėlė prieš save ranką.

Į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro sta­cionarą Vasaros gatvėje Austėja pateko 2013 m. Iš pradžių ji buvo gydoma krizių skyriuje, vėliau perkelta į kitą, kuriame jos gydytoju tapo psichiatras Arūnas Germanavičius. Su­ta­pimas – iki tol šeimos gydytoja D.Jakaitė gy­dė jo vaikus.

„Pokalbis su šiuo gydytoju mane išgąsdino ir sukrėtė. Jis paklausė, kaip jaučiuosi, atsakiau, kad normaliai. Tada jis pradėjo šaukti: kaip ga­liu jaustis normaliai, kai mano mamai pradėtas ikiteisminis tyrimas; kad gal ji klastojo pažymas ir jo vaikams, jei jau turi reikalų su teisėsauga. La­bai sutrikau ir nutilau. Tada gydytojas Ger­manavičius pradėjo grasinti, kad jeigu nieko nepasakosiu, jis mane paguldys į skyrių su grotomis ir į ligos istoriją įrašys pačią sunkiausią diagnozę – šizofreniją“, – pasakojo mergina.

Iš karto po apžiūros ji susisiekė su motina ir persakė gydytojo žodžius. D.Jakaitė negalėjo patikėti, kad A.Germanavičiui labiau rūpėjo pa­cientės motinos byla, o ne pacientės būklė. Nie­ko nelaukdama moteris jam paskambino ir pa­sitikslino, ar apie tai buvo kalbama. Gy­dy­to­jas patvirtino. „Buvau labai nusivylusi, negalėjau suvokti, kad psichiatras, bendraudamas su mano dukterimi, kuri neseniai ban­dė žudytis, ga­lėjo reikšti kaltinimus dėl mano veiksmų. Juo labiau kad buvome pažįstami – net jaučiau­si saugi, kad Austėja pateko būtent pas jį“, – pridūrė D.Jakaitė.

Moteris nedelsdama atsiėmė dukterį iš ligoni­nės, o jos administracijai parašė skundą dėl A.Germanavičiaus elgesio. D.Jakaitė išsaugojo ir savo rašytą skundą, ir formalų administracijos atsakymą.

Naktis ligoninėje – kaip košmaras

Vasaros gatvėje praleistas dienas ir Austėja, ir jos motina prisimena kaip slogų sapną. Ta­čiau atsibusti iš jo nepavyko – merginos sveikata negerėjo, vizitai pas psichiatrus tapo nuolati­niai. Pastarąjį kartą į ligoninę ji pateko po pre­kybos centre ištikusio ligos priepuolio. Vė­liau ji nieko neprisiminė, negalėjo paaiškinti, kodėl ėmė plėšyti parduotuvėje kabančius drabužius.

„Austėją priepuoliai ištinka netikėtai. Tą­kart dar prieš dvi valandas kalbėjomės telefonu, ji buvo visiškai normalios būsenos. Ne­tru­kus sulaukiau dukters draugo skambučio, jis buvo sunerimęs, kad Austėja neatsiliepia telefonu. Skambinome kur tik galėjome, ieškojome per draugus – viskas veltui“, – nerimo va­lan­das prisiminė Austėjos motina.

Iš parduotuvės į areštinę A.Jakaitę pristatę policijos pareigūnai, matydami jos būseną, nutarė iškviesti greitąją pagalbą. Paramedikei pa­siteiravus, į kurią ligoninę vežti, mergina pa­sirinko Vasaros gatvę, nes ši arčiau namų, ta­čiau nenumatė, kad priėmimo skyriuje budės tas pats gydytojas A.Germanavičius.

„Susipažinęs su greitosios pagalbos gydytojos įteiktais dokumentais jis atsisakė mane priimti dėl to, kad neva aš parašiau skundą apie li­go­ninę. Tačiau skundą rašiau ne aš, o mano ma­ma, be to, skųsta ne ligoninė, o konkrečiai šio gydytojo elgesys su manimi. Buvau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad psichiatrai galėtų kerš­­tauti ligoniams. Policijos pareigūnai su ma­nimi elgėsi kur kas žmoniškiau negu ligoninės personalas“, – apgailestavo A.Jakaitė.

Iš Vasaros gatvės ji buvo nuvežta į Naująją Vil­nią – Respublikinės Vilniaus psichiatrijos li­go­­ninės ūmių psichozių skyrių ir paguldyta į dvi­vietę palatą. Gretima lova buvo tuščia. Ga­vu­si migdomųjų vaistų Austėja bandė užmigti, prašė išjungti į akis plieskiančią šviesą, bet per­sonalas nesutiko. Paguldyta ant nugaros ir pririšta prie lovos ji jautėsi nepatogiai.

Naktį Austėją ėmė pykinti, ji vėmė. Bandė prisišaukti budinčią slaugytoją. Ilgai nesulaukusi pagalbos, nors palatoje buvo ir tiesiai į ją nu­kreipta kamera, ligonė buvo priversta belsti ko­jomis į lovos galą, kad būtų išgirsta. Pa­si­ro­dęs slaugytojas išplūdo ją rusiškais keiksmažodžiais, o slaugytoja, paklaususi, ar tebepykina, lie­­pė gultis ant šono, pritraukti prie pilvo kojas, nors pririštai to nebuvo įmanoma padaryti.

„Ji liepė man miegoti ir išėjo. Iki pat ryto li­kau gulėti apvemtoje patalynėje, sulipusiais plau­kais. Maldavau, kad mane atrištų ir leistų at­sigulti ant šono ar bent jau apversti pagalvę, bet niekas manęs neklausė“, – apie siaubingos nakties išgyvenimus pasakojo A.Jakaitė.

Daužant kojomis lovą jai teko kviestis pa­galbą dar kartą, kai prireikė pasinaudoti tualetu. Tai truko apie dešimt minučių. Ją atrišęs slaugytojas leido nueiti iki greta palatos esančio tualeto, bet vertė tuštintis prie pravirų du­rų, nereagavo į prašymus bent trumpam jas už­da­ryti, pats stovėdamas tarpduryje.

„Po kurio laiko man vėl prireikė į tualetą. At­nešė basoną, bet kadangi šalia stovėjo ir ma­ne stebėjo slaugytojas vyras, pasinaudoti juo ne­­pavyko. Jam vėl teko mane atrišti, vesti į tualetą. Man buvo labai negera, silpna, atsisėdusi ant klozeto susmukau, padėjau galvą ant kelių ir susiėmiau ją rankomis. Jis žiūrėjo į mane ir pik­tai skubino, kad greičiau viską atlikčiau. Ne­jaugi ligoninės darbuotojui trūksta paprasčiausio supratimo, kad žmonės patiria nepatogumą ir gėdą, kai intymioje situacijoje būna pašalinis“, – stebėjosi mergina.

A.Jakaitė įsitikino, kad toks personalo elgesys šioje ligoninėje – norma. Tą pačią nak­tį į jos pa­latą buvo įtempta dar viena mergina. Sa­ni­taras nuo jos jėga plėšė drabužius. Likusi tik su apa­tiniais mergina prašė pirmiausia pa­duoti li­goninės marškinius, kad neliktų visiškai nuoga, tačiau sanitarui tai buvo nė motais. „Jis galėjo atsižvelgti į merginos prašymą ir nekelti jai dar didesnio streso. Nesuprantu: ar sanitarai vyrai ne­mokomi, kaip elgtis su ligonėmis moterimis?“ – pasibaisėjimo neslėpė Austėja.

Pacientės klausimai – be atsakymų

Rytą A.Jakaitė pasijuto geriau ir iš ūmių psichozių skyriaus buvo perkelta į VIII sky­rių. Jos gydytoja tapo daktarė Marijona Ba­nai­tienė.

Tarp paskirtų vaistų buvo ir tablečių, kurių anksčiau jau buvo atsisakyta dėl jų šalutinio poveikio. Kadangi buvo ilgas Naujųjų me­tų laisvadienių laikotarpis ir jos gydytoja nedirbo, A.Jakaitė tiesiog bandė tų tablečių negerti, bet tai pasirodė neįmanoma.

„Tarkim, per pusryčius slaugytoja paduoda vais­tus ir sako, kad kol neišgesiu, stovės prie ma­nęs ir nedalins tablečių kitoms ligonėms. Ta­­da jau visos moterys pradeda spausti, kad greičiau gerčiau. Dar ji grasino, kad išves mane į stebimą palatą ir ten vaistai bus suleisti jėga. Supratau, kad priešinti beviltiška, gėriau juos, kol gydytoja po švenčių grįžo į darbą“, – pasakojo Austėja.

Tačiau ir tada aiškumo neatsirado daugiau. A.Ja­kaitė nebuvo informuota apie naujai pa­skirtus papildomus vaistus. Taip pat nesulaukė paaiškinimo, kaip veikia sutrinta geltona tabletė, kodėl jai atkakliai skiriamos relaniumo in­jekcijos, kurį personalas suleidžia jėga prieš ligonės valią net tada, kai ji yra ramios būsenos. Jai ir toliau buvo skiriamas dar vienas vaistas, nors ir pati, ir jos motina ne kartą informavo gydytoją, kad nuo jo merginai kyla aukšta temperatūra.

„Sausio 5-ąją paskambinau gydytojai M.Ba­nai­tienei ir paklausiau, kodėl mano dukrai leidžiamas relaniumas, nors jokių indikacijų pa­skirti šį vaistą nėra. Ji atkirto, kad neprivalanti aiškintis nei Austėjai, nei man ir kad šioje ligoninėje visi vaistai ligoniams skiriami prieš jų valią, neaiškinant, koks yra jų poveikis“, – prisiminė Austėjos motina medikė.

Moteris tikina, kad nei ji, nei jos duktė niekada neprieštaravo dėl įprastų nuolat skiriamų vaistų. Kadangi M.Banaitienė nesileido į kal­­bas, neatsižvelgė į prašymą atšaukti relaniumo in­jekcijas, D.Jakaitė apsisprendė pasiimti dukte­rį iš ligoninės. Gydytoja pokalbį su pacientės mo­tina baigė tiesiog numesdama te­lefono ra­gelį.

„Kol nuvažiavau į ligoninę, Austėjai jau bu­vo padiktuotas prašymo tekstas, neva ji atsisako gydymo. Aš nesutikau su tokia formuluote. Kar­tu parašėme naują pareiškimą – Austėja iš­dės­tė, kad buvo slepiama, kokie vaistai jai skiria­mi ir koks jų poveikis. Tokį elgesį ji įvertino kaip paciento bei žmogaus teisių pažeidimą ir paprašė išrašyti ją iš ligoninės VIII skyriaus“, – pasakojo D.Jakaitė ir pabrėžė, kad gydymo jos duktė neatsisakė.

Vėliau į Naujosios Vilnios ligoninę ji pristatė dar vieną dokumentą – 14 lapų surašytą A.Ja­­kaitės skundą. Įstaiga į jį dar neatsakė, bet jau sureagavo. Sausio 11-ąją, kai mergina lankė­si pas savo psichiatrą poliklinikoje, jis jau bu­vo gavęs iš Respublikinės psichiatrijos ligoninės atsiųstą epikrizę. Joje rašoma, kad A.Ja­kai­tė konfliktavo su ligoninės gydytojais ir savanoriš­kai atsisakė gydymo.

Klausiama, ar nesibaimina dėl tolesnio gy­dy­mo, jei jo dar prireiktų dukteriai, D.Jakaitė tvir­tino pasitikinti savimi: „Atrodo, ir ten, ir ten sukonfliktavome – nebelieka kur kreiptis. Bet taip nėra. Aš pati esu gydytoja, žinau, kad jie privalo gydyti, išmanau įstatymus. Kiek­vie­ną žingsnį darau jais remdamasi ir teprašau, kad ir kiti jų laikytųsi. Jaučiuosi tvirta.“

Lankytojai vejami kaip šunys

Nuo 2013-ųjų, ligos pradžios, A.Jakaitė psichiatrijos ligoninėse gydėsi jau devynis kartus. Ir kaskart, be gydymo, gaudavo ir dozę ten pa­tiriamo streso. Praėjusių metų vasarį ji praleido tos pačios Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės universitetiniame skyriuje. Ben­drau­dama su ją gydžiusia psichiatre Alina Sti­giene mergina jautėsi saugi, bet skyriaus vedėjos Aldonos Šiurkutės šiurkšti kontrolė glumino ir pačią Austėją, ir ją lankiusius žmones.

„Vedėja neleisdavo naudotis skyriaus gale esan­čiu lankymo kambariu, liepdavo sėdėti val­­gykloje, esančioje prie pat jos kabineto. Pra­vė­ru­si duris stebėdavo, ką lankytojai veikia. Apie jokį privatumą negali būti ir kalbos, maža to, vedėja leisdavo sau nuspręsti, kas gali bendrauti su ligoniais, o kas ne“, – teigė Austėjos motina.

Moteris pasakojo, kad kartą pas dukterį atė­jo pažįstamas iš Tibeto rėmimo grupės, vyresnio amžiaus menininkas. Jo vizitas tetruko pen­­­­kias minutes. A.Šiurkutei nepatiko, kad sve­­­čias garsiai juokiasi, ir pareikalavo išeiti. Žmo­­gus dar bandė aiškintis, bet tai tik dar la­biau suerzino vedėją. Pasak D.Jakaitės, jai neįti­ko ir Aus­tė­jos brolio klasės draugas, tylus, man­­­dagus vaiki­nas, bet su vadinamaisiais dredais. Jis taip pat buvo išvarytas.

Užgauliojamas, žeminamas buvo ir Austėją lankęs jos draugas vertėjas ir kalbininkas Mar­kusas Roduneris, su kuriuo ji gyvena. Ne­man­da­gias pastabas bendraujančiai porai laidydavo šia­me skyriuje dirbanti slaugytoja, o vedėja A.Šiur­kutė įsakmiai paprašė svečio išeiti, kai šis kelis kartus mylimąją pabučiavo koridoriuje.

M.Roduneris, daug metų Lietuvoje gyvenan­tis Šveicarijos pilietis, dėl A.Šiurkutės elgesio parašė skundą ligoninės administracijai.

„Neabejoju, kad Austėja į universitetinį skyrių nebepriimama būtent dėl Markuso skundo. Kai pernai ji stipriai karščiuodama gulėjo ūmių psichozių skyriuje, prašiau, kad perkeltų ten, bet vedėja atsakė, kad nėra vietų. Nerimavau dėl dukters, jai reikėjo ramesnės aplinkos, o ūmių psichozių skyriuje režimas labai griežtas – negalima turėti jokių asmeninių daiktų, ligoniai su savo lankytojais gali bendrauti tik dalyvaujant sanitarui. Nuėjau į universitetinį skyrių patikrinti – ten pusė palatų buvo tuščių. Kai pa­klausiau vedėjos, kodėl duktė negali būti perkelta į šį skyrių, ji atsakė: „Ji pažeidė režimą – pas ją lankosi tas.“ Tas – tai Austėjos draugas Markusas!“ – pokalbį su A.Šiurkute atpasakojo D.Jakaitė.

Moteris surašė pareiškimą, pateikė jį A.Šiur­­kutei pasirašyti, bet ši kategoriškai atsisakė. Raštas atsidūrė pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją. D.Jakaitė jau turi ir formalų atsakymą – jos išvardyti konkretūs skyriaus vedėjos veiks­mai nekomentuojami.

Šveicaras įžvelgia tik bukinimą

„Tikrai nemanau, kad tokie dalykai turėtų būti neleidžiami, juo labiau kad ligoninės taisyk­lės to nedraudžia. Jose parašyta, kad draudžiama lytiškai santykiauti, ko, manau, niekas ir nesitiki eidamas į tokią įstaigą“, – prisiminęs, kad vedėją A.Šiurkutę užrūstino jo bučinys draugei, ironizavo M.Roduneris.

Ligoninėje jis buvo ir tuo metu, kai Austėja buvo slaugytojos iškviesta į procedūrų kabinetą. Tai, kad buvo nepaisoma jos prieštaravimo su­leis­ti jai relaniumo dozę, nepaaiškinta, kodėl tie vaistai reikalingi, vyrą sukrėtė. Austėja, jo teigimu, tą vakarą buvo normalios būsenos, nebuvo jo­kių požymių, kad ją gali ištikti priepuolis, tad jam nesuprantama, kodėl tąkart reikėjo imtis eks­tremalių medikamentinių priemonių.

„Dažnai lankydamas Austėją ligoninėje susidariau įspūdį, kad personalui  svarbiausia, jog pacientas būtų ramus, o vaistai leidžiami profilaktiškai. Tam tikrais atvejais jie gali būti reikalingi, bet visuotinis jų taikymas dideliais kiekiais atrodo keistai. Jie žmogų tiesiog bukina“, – savo abejonėmis da­lijosi vyras.

Markusas prisipažino negalintis matyti, kaip žalojama jo mylima moteris. Jį stebina, kad gy­dymo procese nedalyvauja psichoterapeutas. „Li­goninės interneto svetainėje rašoma, kad psichoterapeutas dirba kiekviename skyriuje, bet tai yra tik popieriuje. Realiai tokia pagalba ten neteikiama, nors moderniame pasaulyje psi­choterapija yra net ne pagalbinė, o pagrindi­nė priemonė gydant psichikos ligas“, – tvirtino šveicaras.

Oficialus atsakymas į ligoninės administracijai pernai parašytą skundą M.Rodunerio abejonių neišsklaidė. Nė į vieną jo klausimą nebuvo atsakyta, konkrečių personalo atstovų veiksmai nepaaiškinti. Markusas gautą dokumentą įvertino kaip formalų atsirašinėjimą.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovybė nemato reikalo aiškinti, kas vyksta už jos sienų. Ligoninės direktorius dr. Va­len­tinas Mačiulis į „Veido“ pasiūlymą pasikalbėti apie ligoninėje taikomus gydymo metodus, per­sonalo rengimą, ligonių lankymo tvarką ir pa­našiai reagavo šiurkščiai ir baigė pokalbį nu­mesdamas telefono ragelį.

Psichiatrijai reikia permainų

Karilė Levickaitė

Nevyriausybi­nės organi­zacijos „Psi­chikos svei­katos per­spek­tyvos“ direktorė, psichologė

Ši istorija patvirtina, kad sovietinės psichiatrijos palikimas yra palikęs žymę ir dar tebeveikia gydymo įstaigas. Sovietinėje psichiatrijoje vyravo medicininis gydymo modelis, taikomas biologiniam žmogaus kūnui, bet būdavo ignoruojamas socialinis aspektas ir žmogaus teisės. Labai ap­maudu, kad Lietuvos psichiatrų praktinėje veikloje žmogaus teisės irgi neakcentuojamos, o ligonio orumas bei savivertė gerbiami nepakankamai. Tokie atvejai – personalo kvalifikacijos klausimas.

Ką daryti, kai sergantis žmogus patiria nepelnytą žeminimą? Reikia kreiptis į teisininkus dėl žmogaus teisių pažeidimų. Pirminę nemokamą teisinę pagalbą teikia Vilniaus savivaldybės teisininkai bei viešoji įstaiga Vilniaus universiteto teisės klinika. Ar jie pakankamai kvalifikuoti žmogaus teisių srityje – kitas klausimas. Dažniausiai tokiais atvejais vis tiek reikia samdyti patyrusį advokatą.

Austėjos Jakaitės ir jos motinos Dalios Jakaitės papasakotą informaciją būtų labai svarbu perduoti Seimo kontrolierių įstaigai.

Vienas iš šios įstaigos mandatų – tikrinti žmogaus teisių pažeidimus uždaro tipo įstaigose (psichiatrijos ligoninėse, vaikų globos namuose, kalėjimuose, senelių globos namuose etc.). Visuomenės psichinei sveikatai labai svarbu, kad atsirastų veikiantis mecha­nizmas, kaip tokius atvejus ištirti ir adekvačiai įvertinti.

Elgesys su pacientais – netinkamas

Augustinas Normantas, Seimo kon­trolierius

Lankydamasis Lietuvoje 2004, 2008 ir 2012 metais, Europos komitetas prieš kankinimą ne kartą atkreipė Lietuvos dėmesį į asmenų, esančių laisvės suvaržymo vietose, žmogaus teisių pažeidimus šalyje. Vykdydami nacionalinę kankinimų prevenciją Seimo kontrolieriai stebi, ar institucijose, kuriose suvaržoma asmens laisvė, tarp jų ir psichiatrijos įstaigose, nėra pažeidžiamos žmogaus teisės.

Iš šio aprašyto atvejo galima būtų pastebėti, kad tam tikri aspektai – darbuotojų skaičius, darbuotojų elgesys su pacientais, suvaržymo priemonių panaudojimas, skundų pateikimo tvarka, galimybė palaikyti ryšius su giminaičiais ir kitais asmenimis (ryšiai su laisve) – yra glaudžiai susiję su netinkamo elgesio su pacientais prevencija, kuriuos tiria nacionalinės kankinimų prevencijos institucijos, todėl visi šie aspektai bus vertinami vykdant žmogaus teisių stebėseną vizito įstaigoje metu.

Seimo kontrolierių įstaiga gauna nemažai skundų dėl asmenų, turinčių psichikos negalią, žmogaus teisių pažeidimų. Vie­nas ryškesnių skundų dėl Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės – kai ištyrus piliečio, kuriam atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, skundą buvo konstatuota, kad ligoninė netinkamai užtikrino priverstinai hospitalizuotų asmenų teises būti in­for­muojamiems apie galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Panašaus pobūdžio nusiskundimų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, dėl Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ir Centro poliklinikos veiksmų, kai gydytoja psichiatrė, išrašydama nukreipimą hospitalizuoti asmenį, neapžiūrėjusi paciento nukreipimą atidavė paciento motinai, o Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras jį stacionarizavo.

Po atlikto Seimo kontrolieriaus tyrimo Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro gydytojai psichiatrei buvo skirta drausminė nuobauda, o Psichikos sveikatos centro vedėja įspėta ir įpareigota griežtai kontroliuoti pacientų nukreipimą į stacionarą bei pacientų teisę į informacijos apie jų sveikatą konfidencialumą.

Be to, Seimo kontrolierius atkreipė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su psichiatrijos įstaigos pareiga kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai.