Lietuvoje antidepresantus vartoja apie 11 proc. gyventojų, o kur dar neoficiali statistika, kai sergamumas slepiamas.

Virginijus Stulgys

„Dangstydamasi po somatinių negalavimų skraiste, depresija vis dažniau velkasi kūniškų negalavimų drabužį, taigi nemaža dalis gyventojų, turinčiųjų psichikos sutrikimų, tiesiog negydoma“, – konstatuoja psichiatras ir Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

VEIDAS: Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, dėl psichikos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Tačiau dalis ligonių reikiamo gydymo negauna. Kaip manote, kokios priežastys trukdo spręsti šią problemą?

D.P.: Didžiausia depresijos problema ta, kad XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje ji pakeitė savo veidą. Įvyko tai, ką mokslininkai vadina patomorfoze, tai yra praktiškai nebematome senuose vadovėliuose aprašytų atvejų, kai depresijos paveiktas žmogus panyra į melancholiją ir sustingsta. Šiandien depresija vis dažniau vilki kūniškų negalavimų drabužį. Daugybė sergančiųjų šia liga lankosi pas kardiologus, neurologus ar gastroenterologus ir skundžiasi liguistais pojūčiais: skausmais širdies ir galvos plote, virškinimo sutrikimais, pykinimu, nemiga ir pan. Panašūs procesai, labai apsunkinantys diagnostiką bei gydymą, vyksta jau ne pirmą dešimtmetį.

VEIDAS: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tinkamo gydymo visoje Europoje negauna apie 45 proc. sergančiųjų depresija. Kaip manote, apie kokį procentą turėtume kalbėti Lietuvoje?

D.P.: Šiuo metu Lietuvoje matome tik skaičių žmonių, kurie kreipiasi į oficialias sveikatos priežiūros įstaigas, tai yra psichikos sveikatos centrus. O kiek iš tiesų yra sergančiųjų depresija (dalis žmonių iš viso nesikreipia, o kiti kreipiasi tik į privačias klinikas, bijodami oficialaus kreipimosi pasekmių), galime tik paspėlioti.

VEIDAS: Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Kas galėjo lemti tokį sergamumo didėjimą?

D.P.: Sergančiųjų, kurie registruojami oficialiai, padidėjimas pirmiausia rodo tai, kad atsirado motyvacija kreiptis į gydymo įstaigas. Kaip viena priežasčių gali būti galimybė gauti kompensuojamųjų vaistų. Priėmus sprendimą, kad esant vienai ar kitai ligos diagnozei vaistai bus kompensuojami, visada padaugėja ne tiek sergančiųjų, kiek besikreipiančiųjų. Iš vienos pusės, tai gerai: esant sunkiai depresijai žmogui reikalingi kompensuojamieji vaistai, tačiau netrūksta atvejų, kai lengvesnė depresija pavadinama sunkesne vien tam, kad būtų, kaip pas mus įprasta, apgauta valstybė – apeita nustatyta tvarka.

VEIDAS: Iš kokių požymių galime atpažinti depresiją?

D.P.: Lietuvoje vis dar tenka priminti, kad depresija nėra tinginystė, sunkus charakteris ar apsileidimas. Tai gana sunki liga, kuria sergant sutrinka svarbiausios žmogaus psichikos funkcijos: sulėtėja mąstymas, sutrinka emocijos, nuotaika tampa liguistai prasta. Žmogus niekuo nebesidomi, nebeturi jėgų rūpintis šeima, namais, apleidžia darbus ir draugus, o kai kada nusivylimas tampa toks stiprus, kad imama neapkęsti savęs. Sunkesniais atvejais neapsieinama be savęs apkaltinimo idėjų (koks aš nevykėlis, mano gyvenimas – klaidų grandinė, aš bejėgis, našta kitiems ir pan.), iš to daroma išvada, kad ateitis esanti beviltiška. Negatyvios emocijos blogina nuotaiką, o su tuo susiję atsirandantys mąstymo sutrikimai. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus rimtai svarstys savižudybės galimybę. Esant lengvesnei depresijos formai žmonės kaltina ne tiek save, kiek aplinkinius: sakoma, esą niekas manęs nemyli, pasaulis labai nedraugiškas ir pan. Pastebėjus, kad žmogui depresija, nereikėtų palikti jo vieno su dvasiniu skausmu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad nuo depresijos kenčiantis žmogus rizikuoja iškristi iš socialinio gyvenimo?

D.P.: Esant depresijai labai sumažėja žmogaus darbingumas (dažnai dar bandoma dirbti, bet sutrikus dėmesio koncentracijai žmogus jaučiasi nedarbingas). Ši liga sutrikdo gyvenimo kokybę visose svarbiausiose srityse: darbo, bendravimo su aplinkiniais, dažnai nukenčia ir seksualinis individo gyvenimas. Panašiais atvejais aplinkiniai linkę apgailestauti, kaip žmogui nesusiklostė gyvenimas: neišlaikė egzaminų, prarado darbą ar išsiskyrė su mylimu žmogumi. Tuo metu psichiatrai į situaciją žvelgia šiek tiek kitaip: jie sako, kad pirmiau žmogus susirgo depresija, o tik po to ir dėl to sutriko jo kasdienybė įvairiose srityse. Taigi depresiją nebūtinai sukelia nelaimingi gyvenimo įvykiai, veikiau šie yra susirgimo pasekmė.

VEIDAS: Sirgti depresija Lietuvoje vis dar gėda ir smerktina? O gal tai jau nėra stigma?

D.P.: Psichikos sutrikimų stigma mūsų visuomenėje iš tiesų didelė, aišku, depresijos stigma mažesnė negu šizofrenijos. Tačiau vis dar neturime tokios praktikos kaip Norvegijoje, kur net politikas nebijo viešai deklaruoti, kad susirgo depresija. Galime įsivaizduoti, kaip į tokį pareiškimą reaguotų Lietuvos visuomenė, – matyt, pasigirstų piktinimosi, kad mus valdo nenormalūs ir pan. Prieš 16 metų Norvegijoje tuomečiam ministrui pirmininkui viešai prisipažinus, kad jis serga depresija ir todėl laikinai nedirbs, norvegų pagarba šiam politikui nė kiek nesumažėjo. Jam grįžus į darbą žmonės džiaugėsi turintys tokį neveidmainiaujantį premjerą, o tai, kad jam nutinka depresijos epizodų, norvegams reiškė, jog jis yra toks pat žmogus kaip dauguma.

VEIDAS: Galbūt situacija ir mūsų šalyje galėtų keistis, tereikia tinkamų pavyzdžių ir tolerancijos. Bet ar jos rastume?

D.P.: Žmonės savo susirgimą depresija slepia, nes jaučiasi nesuprasi, bijo prarasti darbo vietą, taigi dažnai tokį elgiasi nulemia baimė. Tačiau atvirumas skatina supratimą. Norvegai, išgirdę, kad jų ministras pirmininkas serga depresija, pagalvojo: pagaliau geras politikas – nemeluoja ir neapgaudinėja mūsų. Kitas juos užkabinęs dalykas buvo tas, kad jie pasijuto artimi tam žmogui. Norvegai žino, kad kas ketvirtas žmogus pasaulyje per savo gyvenimą patiria depresijos epizodų, taigi jie priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Labai svarbu, kad ir mes žvelgtume į tokius pavyzdžius, o ne rūšiuotume žmones vien į normalius ir nenormalius. Kiekvienas iš mūsų gali turėti psichikos sveikatos problemų. Taigi depresija pagydoma, o ja sirgti yra gana normalu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad moterys į savo negalavimus ir ligas Lietuvoje žvelgia šiek tiek kitaip nei vyrai?

D.P.: Jei kalbėsime apie medicinos paslaugas, lyčių skirtumai akivaizdūs. Moterys linkusios lankytis pas gydytojus, rūpintis savo sveikata, todėl pasidomėti ir pasirūpinti savo suprastėjusia nuotaika joms nėra problema. O vyrams koją kiša stereotipai, dažnas įsivaizduoja, kad tai nevyriška (iš serijos „vyrai ne tik neverkia, bet ir į medikus nesikreipia“). Toks nebrandus požiūris ir priveda prie savižudybėmis šiurpinančios Lietuvos statistikos. Vyrai mūsų šalyje žudosi maždaug penkis kartus dažniau nei moterys. Taigi jų atsisakymas kreiptis į specialistus – labai rimta bėda.

VEIDAS: Kaip klostėsi depresijos gydymas žvelgiant evoliuciškai?

D.P.: Tarkime, prieš 40 metų gydyti depresiją buvo itin populiaru taikant psichoanalizę. Vėliau mokslas nustatė, kad yra efektyvesnių vaistų. Tada Europa beveik atsisakė psichoanalizės ir prasidėjo vadinamoji prozako era. Ji tęsėsi tol, kol galiausiai buvo suprasta, kad lazda perlenkta ir su antidepresantais, lygiai kaip anksčiau ji buvo perlenkta su psichoanalize. Taigi šiuo metu lengvesnę depresiją efektyviausia gydyti psichologiniais būdais, o sunkesnę – derinat vaistus su psichoterapija.

VEIDAS: Šiai ligai gydyti dažnai skiriama antidepresantų. Kaip jie veikia žmogaus savijautą?

D.P.: Moksliškai įrodyta, kad antidepresantai teigiamai veikia depresijos požymius (sugrąžina teigiamą požiūrį į gyvenimą, leidžia grįžti prie įprastų darbų, išvaduoja iš nemigos, slogios nuotaikos ar nerimo gniaužtų). Kaip medikas, pritariu tam, kad Lietuvos žmonės, sergantys depresija, galėtų gauti kompensuojamųjų antidepresantų. Mūsų šalyje tai jau kuris laikas pasiekta, tačiau lengvesnei depresijai gydyti pakaktų psichoterapijos.

Žinodamas, kokias dideles sumas farmacijos bendrovės investuoja į naujų vaistų kūrimą, šią veiklą labai vertinu, todėl manau, jog būtina naudoti antidepresantus saugant jų reputaciją, o tai reiškia, kad jie turi būti skiriami ir vartojami pagal moksliškai pagrįstas indikacijas. Kai kurie naujos kartos antidepresantai pasižymi visapusišku antidepresiniu poveikiu: mažina negatyvias emocijas (depresinę nuotaiką, nerimą, pyktį) ir atkuria pozityvias emocijas (susidomėjimą, džiaugsmą, energiją, dienos aktyvumą). Taip pat noriu pabrėžti, kad naujos kartos antidepresantai gerai toleruojami, nebesukelia vis dar taip pacientų bijomų širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos, seksualinių sutrikimų. Taip pat pasižymi greita veikimo pradžia. Kitaip tariant, turėtume skirti sunkesnius ir lengvesnius šios ligos atvejus ir juos skirtingai gydyti. Dar reikėtų pabrėžti, kad išsivysčiusiose valstybėse depresija sergantys asmenys negydomi ligoninėse (nebent tik labai sunkiais atvejais).

VEIDAS: Kiek įtakos sergantiesiems depresija gali turėti fizinis aktyvumas?

D.P.: Tinkamai suplanuotas fizinis aktyvumas (kasdien bent jau nuo pusvalandžio iki valandos) iš tiesų yra psichikos sveikatą stiprinantis dalykas. Tačiau jei žmogus serga depresija, jis tampa ligos įkaitu: sunkiai bendrauja, nejaučia jokio poreikio vaikščioti ar judėti. Taigi tikėtis, kad vaikščiojimas ar bėgiojimas išgydys sunkią depresiją, nereikėtų. Šiuo atveju būtini antidepresantai ir (arba) psichoterapijos kursas.

Pagal antidepresantų vartojimą Lietuva – antra Europos Sąjungoje. Ar išties tapome viena labiausiai į depresiją linkusių Senojo žemyno tautų?

„Nesu iš tų, kurie neįsivaizduotų savo gyvenimo be antidepresantų, bet pasitaiko vakarų, kai apima liūdesys, nerimas, o vienatvė ir mano kambarys, atrodo, nepakeliamai slegia. Gal galėdama atsirakinti namų duris ir tiesiog palikdama tą patalpą išsiversčiau be išrašytų vaistų. Deja, šiandien esu priklausoma nuo kitų valios ir invalido vežimėlio, taigi viskas gana keblu“, – liūdnai pasakoja 28 metų Jurgita S., vaistų nuo depresijos iš savo gydytojo gavusi daugiau nei prieš trejus metus.
Mirus tėvams mergina tikina pasijutusi taip, lyg nuo jos būtų nusisukęs visas pasaulis. „Nebeužmigdavau naktimis, nebegalėdavau galvoti apie nieką kitą, išskyrus juos. Atrodė, gyvenimas baigėsi. Jei draugė nebūtų palydėjusi pas medikus, matyt, būčiau galutinai nusiverkusi“, – savo pažintį su iki šiol ją lydinčiais vaistais prisimena pašnekovė.
Apie galimą šalutinį antidepresantų poveikį ar pripratimą prie jų Jurgita tikina nė nepagalvojusi: su jais saugiau ir ramiau. Ji žino, kad užėjus juodoms mintims ras pagalbą ir nusiraminimą. Tereikia ištiesti ranką ir pasiimti tabletę.
O štai psichiatrai ir psichoterapeutai, išgirdę Jurgitos istoriją, linkę abejoti, ar skirti antidepresantų šiuo atveju buvo tinkamiausia pagalba merginai. Jų vertinimu, gana dažnai mūsų šalyje antidepresantai paskiriami pernelyg lengvai, lyg tai būtų vitaminai, o ne psichotropiniai vaistai, ir tai yra viena priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje per pastarąjį dešimtmetį taip išplito jų vartojimas. Be to, šalutinį antidepresantų poveikį įrodantys tyrimai žmonių, kuriems ši informacija būtina, dažniausiai taip ir nepasiekia.
„Nereikėtų pamiršti, kad antidepresantai nėra švęstas vanduo, todėl jų reikėtų skirti išties būtinais atvejais, o ne kiekvienam potencialiam pacientui“, – pabrėžia psichiatras prof. Dainius Pūras.
Priklausomybės ligų psichiatro Dariaus Diržio nuomone, priklausomybės nuo vaistų problema kyla todėl, kad daugeliui žmonių antidepresantų ar raminamųjų vaistų šiandien skiriama ne medicininėms, o socialinėms problemoms spręsti. „Dažniausiai jie pasitelkiami siekiant pakeisti socialinę žmogaus elgseną. Valstybei daug patogiau spręsti minėtas problemas pasitelkus farmacijos pramonę, nei imtis išties atsakingų socialinių sprendimų: galvoti, kaip užimti žmones, nukreipti juos kūrybos keliu ir pan.“, – pastebi D.Diržys.
Kasmet antidepresantams ir raminamiesiems vaistams kompensuoti valstybė skiria apie 16–19 mln. Lt. Lietuvoje pernai išrašyta 314,5 tūkst. kompensuojamųjų raminamųjų vaistų ir 424 tūkst. antidepresantų receptų. Žvelgiant į Valstybinės ligonių kasos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, kasmet skiriamas antidepresantams, akivaizdu, kad vien per pastaruosius trejus metus jos ūgtelėjo 2,4 mln. Lt.
Eurobarometro viešosios nuomonės apklausų duomenis, antidepresantų per pastaruosius metus vartojo vidutiniškai 7 proc. europiečių, o Lietuvoje šis rodiklis siekia 11 proc. Visoje ES šiek tiek daugiau už mus antidepresantų vartoja tik portugalai (15 proc.). Tad Europos mastu Lietuva atrodo kaip labiausiai „depresuota“ Senojo žemyno tauta.
Ateities prognozės taip pat niūrios: manoma, kad 2020 m. psichikos sutrikimai pasaulyje sieks apie 15 proc. visų ligų. Šiandien psichikos sutrikimai sudaro 12 proc. visų pasaulio ligų.
Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų augo lyg ant mielių: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Tai reiškia, kad per dvylika metų depresija sergančių žmonių Lietuvoje padaugėjo daugiau nei du kartus.
Vilniaus universiteto farmakologas Kostas Ivanauskas šias tendencijas apibūdina kaip tiksiančią bombą. Pasak jo, šalyje susiklosčiusią padėtį jau galima vadinti kritine. K.Ivanauskui kelia nerimą ne tik antidepresantų, bet ir raminamųjų vaistų vartojimo mastas. Lygindamas Lietuvą su Baltijos „sesėmis“ farmakologas tvirtina, kad latviai ir estai lietuvius šiuo atžvilgiu jau sunkiai bepaveja.

Geriausias priešnuodis – religija ir grįžimas prie šaknų

Pasak Psichikos sveikatos centro vadovės Onos Davidonienės, šiuo metu Lietuvoje dėl psichikos sveikatos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Didelė dalis jų jau nebeįsivaizduoja savo gyvenamo be raminamųjų vaistų ar antidepresantų.
Tad kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje taip sparčiai daugėja sergančiųjų depresija? Specialistai pabrėžia, kad problemos yra kompleksinės. „Depresija dažniausiai susergama, kai sukrinta keletas priežasčių: netenkama darbo ar būsto, įvyksta skyrybos ir pan. Tai veda prie ilgalaikių nuotaikos sutrikimų, besikeičiančio tarpusavio bendravimo. Kitaip tariant, sutampa daug aplinkybių, o pastaruoju metu prie to gana smarkiai prisideda ir žmonių sumaterialėjimas, greitas gyvenimo būdas. Visi sudirgę, suirzę, įsisukę į darbus. Taigi nieko keista, kad tai atsiliepia visuomenės sveikatai“, – aiškina O.Davidonienė.
Tada į pagalbą šiuolaikiniam žmogui atskuba spalvotos piliulės – antidepresantai, kurių skiriama išgyvenant depresiją, jaučiant nerimą ir nepasitenkinimą gyvenimu, kankinant nemigai, nuogąstaujant dėl galimo darbo praradimo ar dėl nuolatinių skausmų. Kitaip tariant, dėl viso pluošto priežasčių.
Bet antidepresantų vartojimas nėra toks jau nekaltas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Knygų apie psichinę sveikatą ir antidepresantų vartojimą autorius Robertas Whitakeris neabejoja, kad antidepresantai puikiai tinka siekiant trumpalaikio rezultato, tačiau ligos jie neišgydo, o tik numalšina simptomus. Antidepresantų vartojimas sukelia stiprią priklausomybę, žmogus nebeieško kitų išeičių ir sprendimo būdų, aklai griebdamasis vaistų, kurie duoda tik trumpalaikį efektą. Taip formuojasi ligonių visuomenė.
„Veido“ kalbinti specialistai tvirtina, kad psichikos sutrikimų turintiems asmenims labiausiai tinkamas kompleksinis gydymas derinant vaistus ir psichoterapiją.
Psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas neabejoja, kad psichoterapija ir judesio terapija yra ne mažiau efektyvu nei medikamentai. „Jei žmonės per daug užslopinami arba per daug stimuliuojami vaistais, jokia psichoterapija jų nebeveikia, tuomet belieka pasikliauti kunigo valia“, – ironizuoja psichiatras.
Tūkstančius pacientų išgydžiusiam A.Alekseičikui kyla apmaudas stebint, kad pacientai Lietuvoje profesionalios psichoterapinės pagalbos dažnai negauna nei valstybiniame, nei privačiame sektoriuje. Jo tikinimu, ambulatorinei vieno paciento psichikos priežiūrai skiriama vos 11 Lt per metus, o psichoterapijos specialistų tiesiog nebeliko, tad kokybiškas gydymas daugumai žmonių yra sunkiai prieinamas. Tai tapo kone pasiturinčiųjų privilegija.
Na, o raminamųjų arba antidepresantų pacientui gali skirti ne vien psichiatrai, bet ir šeimos gydytojai, kurie ne visuomet tai daro atsakingai. Galima būtų pasakoti daugybę istorijų, kai depresija sergantys pacientai, gydomi raminamaisiais, taip ir nepasveiko. Tad prieš pradedant vartoti antidepresantus vertėtų pasikonsultuoti su šios srities ekspertu, o gal net keliais iš karto, ir nemėginti eksperimentuoti su savo kūnu.
Pernai mokslinę disertaciją apie antidepresantų panaudojimą Lietuvoje apsigynusi Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininkė Liubov Kavaliauskienė atskleidžia, kad net 80,4 proc. visų depresijos diagnozių būdinga moterims. Šie duomenys atitinka ir užsienio šalių bei mokslinių tyrimų duomenis. Vyrai pagalbos ieško kur kas rečiau, ir tai viena priežasčių, kodėl jie pirmauja pagal savižudybes.
Vis dėlto kaip išvengti depresijos – kur pasisemti stiprybės? Priklausomybės ligų psichiatras D.Diržys mano, kad svarbu atsigręžti į savo tautos istoriją, kultūrinius pagrindus ir tikėjimą. Tikėjimas žmogui teikia stiprybės, padeda nesijausti paliktam likimo valiai. „Rytuose įprasta pasisemti stiprybės geriau pažįstant savo papročius, meninius įgūdžius, bendraujant tarpusavyje“, – sako D.Diržys.
Kita vertus, jis pastebi, kad globalizacija neaplenkia ir Rytų civilizacijų: ir tuose kraštuose pamažu didėja medikamentų pardavimas, mėgdžiojant Vakarų kultūrą tolstama nuo šaknų.

Jau įpusėjo ruduo, vis žemiau horizonto link traukiantis dangaus skliautu keliaujančios saulės taką ir rytmečio šalnomis ar nuolat storėjančiu įvairiaspalvių lapų kilimu primenantis artėjant žiemą.

Ryte vis sunkiau atrasti kelią iš lovos, nes ryto brėkšma mus pasitinka tik išgėrus kažkelintą puodelį kavos darbe, o iš ten susiruošę namo vėl įkrintame į tamsų netikėtai, atrodytų, vidury dienos laukiantį nakties glėbį. Taip meiliai auksaspalviu vadinamas ruduo pamažu atsuka ir kitą savo šoną, kuris netgi visai ne auksinis, bet greičiau pilkas, niūrus ir šlapias. Ir iš kur, žmogau, tu atrasi optimizmo ir vilties, jei tenka glaustytis aplink įvairiausius židinius, krosneles ar daugiabučių radiatorius.
Neliūdėkim dėl vėl augančių sąskaitų už šilumą ir elektrą, liūdna juk jau ir be to… Ne veltui psichiatrai linguoja galvomis, rudenį skaičiuodami besipučiantį depresijų skaičių ar mintimis išlydėdami į amžinybę dar vieną savižudį. Kurį laiką garsėjome vadinami savižudžių šalimi, dabar jau, atrodo, iškovosime žiaurių žudikų krašto vardą, o visa tai liudija apie nė per nago juodymą negerėjančią mūsų tautos psichikos sveikatą.
Ir visai ne apie psichikos ligomis sergančiuosius kalbu – mes visi stokojame psichikos sveikatos. Ne veltui, matyt, rugsėjis tapo Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną saugančiu mėnesiu, o spalio 10-oji seniai vadinama Pasauline psichikos sveikatos diena. Nenustebsiu, jei kokį lapkritį imsime žymėti apsaugos nuo smurto dieną, o gruodį, prieš pasinerdami į šventinį šurmulį, apraudosime nemeilės sau aukas.
Kažkaip įpratome pastebėti tik didžiąsias nelaimes – savižudybes, nužudymus… Gal jau atbukome tiek, kad nebepastebime pačių paprasčiausių agresijos prieš save apraiškų? Kai gyvename nuolat girdėdami sudeginamų ar kitais būdais nužudomų arba nusižudžiusių žmonių istorijas, ar netampame abejingi piktam žodžiui gatvėje, parduotuvėje, visuomeninio transporto stotelėje? Kodėl nustojame reaguoti į paniekinantį žvilgsnį ar abejingą kalbėjimo toną apsilankę kurioje nors įstaigoje?
Visa tai yra elementari agresija prieš kitą žmogų. Matyt, jau nebeverta kalbėti apie tos agresijos šeimines šaknis ar dar mokyklos suole patiriamas patyčias. Tai vis agresija, gimdanti kitą agresiją ir plintanti visuomenėje lyg užkratas. Bet apie tai prikalbėta tiek daug, kad ir dėl to tampame abejingi, o išgirdę pasakojimą apie skriaudžiamą vaiką numojame ranka, reikalaudami baigti pamokslus ir pripažinti, jog nemuštas vaikas niekuomet neužaugs doru žmogumi.
O gal tai nėra abejingumas? Gal tai elementari baimė? Pripažinę tas mažytes kitiems daromas skriaudas, patyčias mokyklose, turėsime pripažinti ir savo pačių patirtas neteisybes ar skriaudas. Žmogus – protinga būtybė, todėl yra pajėgi įveikti kylančius sunkumus. Tačiau net ir ši būtybė nėra pajėgi pakelti dvasinio skausmo, kuris neretai žeidžia gerokai labiau nei fizinė kančia… Todėl ir esame sukūrę galybę nesąmoningų būdų dvasiniam skausmui įveikti. Pavyzdžiui, kartais griebiamės neigimo, sakydami, kad nėra nieko blogo bausti vaikus fizinėmis bausmėmis, ar atsiejame protą nuo jausmo, teigdami, kad kančia užgrūdina, todėl tam pačiam vaikui reikia leisti susidoroti su patyčiomis be mūsų, suaugusiųjų, pagalbos. Ir ne veltui toks populiarus posakis: kas mūsų nesunaikina, tas mus užgrūdina. Tik niekas nepasidomi, kaip mes atsiduriame to sunaikinimo akivaizdoje.
Kančia ir kentėjimas tampa kasdienybės dalimi. Ji tampa ir mūsų visų dvasios palydove. „Grūdindami“ vaikus ar „grūdindamiesi“ patys, nejučia imame kaupti savyje neigiamą energiją, kuri, kaip sako fizikai, niekur nedingsta, tik įgyja kitas formas. Vieni tą energiją verčia pykčiu ir skriaudžia silpnesnius už save, o ypatingais atvejais žudo ir degina, nukapoja galvas ir aukų kūno dalis išmėto dykvietėse. Kiti neišbrenda iš depresijos liūno, nes skausmo tampa tiek daug, kad nebežinia, kur jį dėti, o pasiguosti nėra kam – reikia juk ir toliau „grūdintis“… Treti savo skausmą nuryja ir paverčia kūno ligomis – juk fizinis skausmas lengvesnis. Gal kas norėtų pasidomėti, kodėl mes turime tiek onkologinių ar širdies ligų – vien nesveika mityba ar netinkamu gyvenimo būdu to turbūt paaiškinti nesugebėtume…
Mes linkę kentėti ir vis laukti blogio. Turiu daug pacientų, tačiau beveik visus juos lydi kančios ženklas. Kančios dabar ir kančios ateityje. Mes nebepasitenkiname tuo, kad skauda, – mes esame linkę skausmą padidinti dar daugybę kartų. Vieni kenčia, bet maža to – jie ima save kaltinti, kad kenčia. Ne vienas žmogus, pajutęs dvasinį skausmą, ne guodžiasi, bet ima save smerkti, esą taip negalima, blogai yra pasirodyti nevykėliais, silpnais ar dar kokiais nusikaltėliais. Prisipažinkime sau, kiek tarp mūsų tokių, kurie ašaras ar paguodos norą pavadina silpnumu. Ar atsiras bent vienas manantis kitaip?
O kur dar tie, kurie nepatyrė kančios, bet jos jau laukia? Ne kartą susidūriau su žmonėmis, kurie pirmiausia ieško blogybių bet kuriame įvykyje ir tik paskui kažkaip leidžia pasakyti sau: ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko… O tokie žmonės tėra linkę užbėgti už akių nelaimei ir jai pasiruošti – jei kas nutiks, jis galės ramiai pasakyti, kad to ir tikėjosi. Bet kodėl reikia laukti blogio? O gal mes turime pripažinti, kad esame dalijimosi gėriu su kitais šykštuoliai? Vengdami pagirti kitus, ypač savo vaikus, pasakyti jiems, kad jie tiesiog yra puikūs vaikai, mes išmokome juos ne tik neduoti gėrio kitiems, bet ir nelaukti jo patiems. Geriau „grūdinti“, o pasirodo, kad toks „grūdinimas“ teišmoko vien naujų išbandymų ir telaukti.
Negavęs iš kito, žmogus nemoka duoti pats ir todėl bijo dalytis ar guostis. O tada nešasi kančią savyje, tapdamas pikčiausiu savo paties priešu. Priešu, kuris vis laukia naujų kančių ar sulaukęs jų ima niekinti savo „silpnumą“. Tuomet jis jau nebegali nieko duoti kitiems, nes neturėdamas pasitikėjimo savimi nebepasitiki ir aplinkiniais.
Mes laistome augalus, stengiamės jiems rasti šiltą ir saulėtą vietą, bet nesuvokiame paprastos tiesos: dvasinės šilumos reikia mums visiems. Tik šilumoje užaugęs augalas pasidalys vaisiais. Tai kodėl mes nesuprantame, kad tik dvasinėje šilumoje užaugęs ir joje gyvenantis žmogus tokia pačia šiluma pajėgs dalytis su kitais?
Pasidalijęs meile su kitais žmonėmis aš tegalėsiu gauti jos pats ir pasijusti mylimas. Ir tik tada galėsiu nebelaukti blogybių iš aplinkos ar nubausti save dėl nesėkmės. Ir nustosiu būti pikčiausiu savo paties priešu. Juk gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.

Gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.

Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką.

Tikriausiai nėra reikalo skaitytojui priminti, ką reiškia vakarietiškas „gegutės lizdo“ simbolis. Taip, jūs esate teisūs – tai tas pats beprotnamis, kuriame atsiduria ne tik tie, kuriems psichiatro pagalba reikalinga, bet kartais apsigyvena ir paprasti žmonės, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla pagunda sugriauti įprastą gyvenimo tėkmę, imti rėkti, viską aplinkui save daužyti ar laužyti, prieštaringai pasisakyti ar dar kokias eibes krėsti. Anokia čia bėda, sakysite, jei žmogui pabodo kasdienė rutina ir jis imasi kažką toje kasdienybėje laužyti. Vis dėlto bandysiu jūsų argumentus atremti, teigdamas, kad beprotnamis prasideda tada, kai mūsų „pasiautėjimai“ įtraukia ir kitus žmones, net ir tokius, kurie mūsų kvailiojimuose dalyvauti nei geidžia, nei planuoja.
Taigi beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame. Vieni savo valia imame jo sienas ręsti, o kiti tiesiog nebeturi kaip pro šalį praeiti, nes kur pažvelgsi – visur naujojo beprotnamio gyventojai bei sienos stovi. Tad ir imame skrieti virš gegutės lizdo, kuris ne psichiatrų, bet mūsų visų pastangomis kuriamas ir valdomas.
O pastaruoju metu mums tenka po šį keistoką statinį vis dažniau pasižvalgyti, nes nori nenori esame į jį įstumiami. Nežinau, ar karščiai kalti, ar didėjantis saulės aktyvumas mus taip žeidžia, kad žmonės ima ne tik keistai elgtis, bet ir kalbėti. Vienų pasisakymai ir elgesys šiaip nustebina, o kitų tiesiog juoką ima kelti.
Neseniai mūsų žiniasklaida tiesiog mėgavosi ir linksminosi, cituodama garsaus verslininko, dar sumaniusio ir futbolo bei krepšinio komandas įsigyti, žodžius, kuriuos jis į ištisas istorijas guldė, bandydamas „demaskuoti“ įvairiausius sąmokslus prieš jo turtą rezgančius priešus. Tie priešai pasirodė besą kito miesto krepšinio komandos vadovai, o ir šiaip to miesto gyventojai, kurie tik dėl minėtam verslininkui žinomų priežasčių sugalvojo pražudyti jo mylimos komandos žaidėją, jėga įsiūlydami šiam narkotinių medžiagų. Būtų juokinga, tačiau juokas nebeima, kai stiprumo vardan esame išvadinami dar ir iškrypėliais.
Na, gerai, vadinkime tai linksmais paklydimais, bet ir vėl linksmybės baigiasi, nes minėtas verslininkas „įsibėgėjo“. Baigęs „klastingų“ santykių analizę, jis ėmėsi miestų sporto architektūros studijų ir pareiškė, kad jo komandos arena gerokai lenkia priešininkų. O kad maža nepasirodytų, dar paaiškino, kad konkurentai iš kito miesto visais būdais stengėsi jo areną sumenkinti, todėl „iškrypėliškai“ sužlugdė jo komandos pasirodymą vienoje iš krepšinio lygų bei patys tos lygos finalines kovas į savo areną „nugvelbė“…
Štai ir pakilome virš gegutės lizdo. Skrydis prasidėjo, prisisekite saugos diržus, ponai. Nes kuo toliau, tuo įdomiau. Krepšinio kovos baigėsi, bet mūšiai gyvenimo arenose tik įsibėgėjo. Ir nutik tu man, kad kaip tik įsivyravus neplanuotiems pavasario karščiams išsisprendė mergaitės dalybų drama Garliavoje. Karščiai veikia, gegutės lizdas pildosi.
Sprendimas atėjo po ilgų parengiamųjų kovinių veiksmų, į mūšio lauką įsiveržus ketvirčiui tūkstančio policijos pareigūnų. Kažkas suklydo? Pasirodo, ne, nes ilgai miegojusios teisėsaugos pajėgos pačios subrandino problemą, kurią vos ne su kraujo praliejimu teišsprendė. Visi ramiai žiūrėjo, tiksliau, tik ašaringais balsais virkavo ir pečiais trūkčiojo, kai vienos pusės lyderė, beje, teisėja, nusispjovė ant teisėsaugos ir nevykdė teismo sprendimo. O kai buvo nuspręsta veikti, didesnei drąsai atrasti jau teko vos ne karinę jėgą panaudoti. Bet gegutės lizdas ne čia, jis kitoje vietoje – ten, kur „mylinti“ močiutė pakišinėjo nepasidalijamą vaiką duris laužiančiai policijai po ranka ir taip „stiprino“ jos atsparumą naujoms psichikos traumoms. Lyg dar maža jų būtų patyrusi.
Na, gerai, mergaitė pagaliau už rankų ir kojų išnešama iš kovos lauko, įsodinama į automobilį ir išvežama nežinoma kryptimi. „Kentėjimams“ galas? Kur tau, nes kita pusė irgi ne iš kelmo spirta – kovos meną ir ji išmano. Ir koks skirtumas, kad vaikui tiesiog ramybės reikia, juk mums būtina nugalėti! Ir vos įsodinta į automobilį mergaitė tuoj pat imama filmuoti, o jos „džiaugsmas“ pademonstruojamas visai tėvynei. Juk taip svarbu viešai sušokti pergalės šokį! Skrydis virš gegutės lizdo tęsiasi…
Nerimsta ir pirmieji. Ir kaip nurimsi, jei tuoj pat į areną įžengia nauji kovotojai: politikai, aktoriai, žurnalistai. Pirmiesiems, žinoma, reikia rinkimams ruoštis, antrieji apskritai sceną mėgsta, o kai kurie jau, atrodo, ir profesionaliais kovotojais „su visais ir prieš viską“ tampa. Tretieji, matyt, reitingais susirūpinę ar kažkokių savininkų įgeidžius tenkina.
Politikų žaidimai apskritai taisyklių nepripažįsta. Štai vienas apie mergaitės svaiginimą prabyla ir kietai reikalauja jos nuomonės atsiklausti. Reikia žmogaus nuomonės paisyti, teisingai jis sako. Bet dar tą pačią dieną atrandu to paties politiko žodžius kitur pasakytus: „Atsiklausti žmonių nuomonės dėl atominės elektrinės statybos – demagogija!“ Tai kuria jūsų nuomone tikėti, gerbiamasis? Atsiklausti mergaitės nuomonės – ne demagogija, atsiklausti žmonių nuomonės kitoje vietoje – jau demagogija.
Skrydis užsitęsė… Ypač kai dar vienas teisėsaugos pareigūnas Seime ima dėstyti, kaip jau minėtą nusižengusią teisėją „sodins“ pagal visokius straipsnius… Keistai skamba – nugalėjom, o dabar pribaikim! O gal vis dėlto ne pribaikim, bet baikim? Ir gal iš tikrųjų mergaitės pagailėkim ir jai gyventi leiskim?
Turiu vilties, kad tai ir nutiks, ir sveikas protas nugalės. Bet kol kas sveikam protui vietos mažai lieka. Ir kur liks, jei iki jo kartais tiesiog nesame subrendę. Vienas psichoanalizės atstovų Ronaldas Brittonas yra pasakęs, kad mūsų psichikos nebrandumas pasireiškia tuomet, kai ginčydamiesi mes „ne išsakome nuomonę, bet tiesiog žinome“. Atrodo, kad skirtumas nedidelis, bet esminis: vienu atveju mes paliekame atviras duris ir kitai nuomonei, kitu – tiesiog esame įsitikinę. Tad ką čia ir bepakeisi?
Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką. Mes neabejojame savo teisumu ir, užuot išgirdę ir apsvarstę kitą nuomonę, bandome aplinkinius priversti ne tik kad patikėti mumis, bet dar ir aklai paklusti mūsų valiai. O viena tiesa apsaugo nuo įvairovės, kurioje kai kas tiesiog gali pasiklysti, nes Dievas, tėvai ir gyvenimas nesuteikė šanso pasiekti to, ką mes vadiname sveiku protu ir psichikos branda.

Beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame.