"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Psichikos ligomis Lietuvoje dabar serga apie 6 proc. gyventojų, tačiau mokslininkai sako, kad jau 2020 m. šių ligų našta visuomenei padidės tris kartus.

Didėjančia progresija kylanti psichikos sveikatos sutrikimų kreivė akis bado gy­dytojams psichiatrams, kurie vis garsiau klausia: ar sugebėsime prisidėti, kad sergan­tieji grįžtų į sveikųjų visuomenę?

„Šiandien su depresija ar kitomis psichikos ligomis susirgusiais asmenimis tinkamai tvarky­tis vis dar nemokame, kaip ir nesugebame jų iš­­gydę integruoti atgal į visuomenę“, – tikina kar­jeros konsultantė Elvyra Andriuškevičienė, dirbanti VšĮ „Rastis“ (buvęs Vilniaus psichosocia­linės reabilitacijos centras), kuri 2001 m. tei­kė pa­galbą asmenims su sunkiais psichikos su­tri­ki­mais (sergantiems šizofrenija ir pan.), o nuo šių metų ėmė teikti ir valstybės finansuojamą psichosocialinės reabilitacijos paslaugą, siekdama pacientų gydymą susieti su reabilitacija ir grąžin­ti juos į įprastą gyvenimą.

Du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas.

„Darbas visiems, taip pat ir žmogui, turinčiam psichikos ligą, yra svarbi gyvenimo dalis. Jis padeda palaikyti psichikos sveikatą, todėl praradus jį kenčia savivertė, pasitikėjimas savimi, o ilgesnį laiką nedirbdami jaučiame atotrūkį nuo darbo rinkos. Tačiau du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas. Tik trečdalis jų sutinka at­verti savo įmonės duris žmonėms, kurie pasveikę ir pasirengę vėl įsilieti į darbo rinką. Taigi kur kas dažniau susiduriame su neigiamu darbdavių požiūriu, nors jis tik didina dirbančių naštą“, – apie darbdavių netoleranciją psichikos ligomis sergančių ir sunkiai į visuomeninį gyvenimą grįžtančių žmonių atžvilgiu pasakoja karjeros specialistė, kurios darbo praktikoje pasitaiko ir sėkmingos integracijos į sveikųjų visuomenę pavyzdžių.

Vienas jų – vaikų namuose augęs ir spec. mo­­­kyklą baigęs devyniolikmetis Julius (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Depresiją įveikęs, tačiau darbo patirties neturintis jaunuolis Psi­chosocialinės reabilitacijos centre praleido 10 mėnesių, per kuriuos buvo mokomas siūti, vė­liau turėjo galimybę atlikti praktiką siuvimo įmo­nėje. Po trijų mėnesių darbdavys pasiūlė jam likti siuvykloje kaip pagalbiniam darbininkui. Vaikino darbas darbdaviui tiko, tik moteriškame kolektyve jis nepritapo. Tačiau darbdavys, matydamas jaunuolio norą ir pastangas, padėjo įsidarbinti kitoje įmonėje.

Sėkmės istorija šį atvejį galima vadinti dar ir todėl, kad, pamatęs vaikų globos namuose augusio giminaičio norą ir užsidegimą kabintis į gyvenimą, drauge gyventi jį pakvietė vienišas dėdė. Ši istorija tik įrodo, kad sėkminga integracija galima ir būtina, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir geranoriškumo.

Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, žmonės, turintys psichikos negalią, – itin prastai vertinama visuomenės grupė. Įprasta manyti, kad tokie asmenys turėtų gyventi izoliuotuose globos namuose ir pan. Tačiau Jung­ti­nių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina asmenų su negalia teisę gyventi savarankiškai ir įsitraukti į bendruomenę. Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės (taip pat ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių bei jų globėjų) gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Išeitis – psichosocialinė reabilitacija

Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius 12 metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, 2012 m. – jau 856, o šiuo metu sergamumo kreivė toliau kyla.

25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga.

Tačiau tai – oficiali statistika, apimanti tik tuos pacientus, su kuriais susiduria psichikos svei­katos specialistai, o juk 25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga. Taigi klausimas, koks procentas mūsų visuomenės iš tiesų serga šiomis ligomis, o savo nenoru jų pripažinti padėtį tik dar labiau sunkina.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 450 mln. planetos gyventojų kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Psichikos ar elgesio sutrikimų bent kartą gyvenime patiria kas ketvirtas pasaulio gyventojas, na, o psichikos sutrikimų našta sudaro apie 13 proc. visų pasaulio ligų. Manoma, kad iki 2020 m. šis skai­­čius gali išaugti iki 17 proc.

Pasak E.Andriuškevičienės, viena galimų iš­ei­­čių – pakankamas dėmesys psichosocialinei rea­bilitacijai. Ji gali grąžinti žmogų į bendruomenę, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, įsitvirtinti, pats išsilaikytų ir netaptų našta artimiesiems.

„Mums tai itin aktuali problema, nes šių ligų kreivė šalyje auga. Antra vertus, nepamirškime, kad vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis į medikus, nuveda savo vaikus pas psichologus, o tai taip pat augina bendrą statistiką“, – dėmesį atkreipia pašnekovė. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai.

Anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos.

Dėl milžiniškų sumų, skiriamų medikamentiniam psichikos ligų gydymui, viešojoje erdvėje pik­tinosi jau ne vienas šalies psichiatras ir psicho­terapeutas, pabrėždamas, kad anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos. Tokia praktika, priklausomybių psichiatro Dariaus Diržio teigimu, yra ydinga.

Tiesa, momentines problemas ji numalšina, bet, kaip pastebi psichoterapeutas Zenonas Streikus, asmenybės vaistai nekeičia, kaip ir jos gebėjimo tvarkytis su iššūkiais, stresu. Tai atsakymas, kodėl gyvybiškai svarbu užtikrinti psichologų ir psichoterapeutų paslaugų prieinamumą poliklinikose ir ligoninėse.

Svarbiausia pamoka dar neišmokta

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras pateikia pavyzdį, kad Nor­vegijos sveikatos sistemoje psichologiniams gydymo metodams skiriama tiek pat lėšų, kiek ir gydymui antidepresantais. Panaši situacija su­­siklosčiusi ir Jungtinėje Karalystėje (jos vy­riau­sybė dar 2009 m. investavo 170 mln. svarų į psi­chologines terapijas depresijai gydyti). O kas siūloma Lietuvoje? Atrodo, kad, be medikamentinio psichikos ligų gydymo, pasirinkimo tiesiog nėra.

Tiesa, su maža išlyga dailės terapijai, kuri kom­­pensuojama valstybės. Psichologai ir buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė sutaria, kad sergantiems vaikams ji kur kas veiksmingesnė nei psichologo konsultacija: mažieji pacientai jos metu kur kas lengviau atsiveria, tai įrodyta ir moksliškai.

R.Šalaševičiūtė neabejoja, kad jau netolimoje ateityje psichologų paslaugos bus apmoka­mos iš Privalomojo sveikatos draudimo fon­do biudžeto, tačiau kada laukiami pokyčiai bus įgy­vendinti – po trejų, penkerių ar 10 metų, pa­sakyti sunku. Esminė kliūtis – valstybinių ir ne­vyriausybinių organizacijų negebėjimas su­si­kal­­bėti. Susidariusi situacija panašėja į I.Kry­lovo pasakėčią, kai kiekvienas paiso tik savo interesų ir nenori vienas kito klausyti.

Milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita.

Kitas aspektas, kad Socialinės apsaugos ir dar­bo ministerijos, besirūpinančios socialine glo­­­ba, projektai, kuriuose minima proto ir psichi­­kos negalia, gavę apie 20 mln. eurų, 7,5 mln. in­vestuota į statybas, renovaciją ir įrangos pirkimą. Pasak Žmonių su proto negalia palaikymo cen­tro (angl. Mental Disability Advocacy Cen­ter, MDAC) atstovų, milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita (iki šiol išlieka psichosocialinių paslaugų trūkumas).

Nors šiuo aspektu Lietuva nėra labai išskirtinė – tokia tendencija pastebima ir kitose šalyse. Tačiau kaip žadame iki 2020 m. 40 proc. su­ma­žinti neįgalių suaugusių asmenų ir 60 proc. vaikų, patenkančių į institucinę globą, skaičių?

Šiandien paslaugos žmonėms, turintiems psi­­chikos ir proto negalią, šalyje padalytos tarp tri­jų ministerijų, nes skirtingos įstaigos turi rū­pin­tis šių žmonių kasdienėmis reikmėmis, so­cia­lizacija ir sveikatos priežiūra. Vienintelė švie­­­sa tunelio gale tik ta, kad į dienos stacionarus (centrus) pacientams ir jų artimiesiems ne­bereikia važiuoti į kituose miestuose ar rajonuose esančias psichiatrijos ligonines, kuriose vienintelėse buvo teikiamos psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos. Pacientams sudaroma ga­limybė išlikti namų aplinkoje, jie neatitrūks­ta nuo šeimos ir įprastos kasdienybės.

Pasidomėjus, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, VšĮ „Psi­­chikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė paaiškino, kad bijoma rizikuoti savo darbo vieta: „Jei asmuo nusprendžia gy­dytis, į psichologo konsultacijas, psichoterapiją vaikšto privačiai, taigi oficialių diagnozių nėra. Todėl ir tiksli statistika, kiek asmenų serga ar turi psichikos sutrikimų, Lietuvoje nežinoma.“

Taigi esminis klausimas, kada grąžinsime vi­suomenei psichikos ligomis sergančius asmenis ir paseksime geraisiais pavyzdžiais – Jungtinės Ka­ralystės, Norvegijos, Suomijos, Islandijos, pa­dariusių pažangą psichikos sveikatos srityje, ir toliau lieka neatsakytas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos

klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

– 5,5 proc. Lietuvos visuomenės serga psichikos ligomis. Koks sergamumas  kitose ES šalyse?

– Gyventojų sergamumas depresija Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi ne taip smarkiai, bet ligotumas žmonių, kurie serga ir jų liga tęsiasi keletą metų, gerokai didesnis. Lietuvos, priešingai nei Vakarų Europos, situacija prastesnė, nes netaikome psichosocialinės pagalbos metodų. Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti kiekvienam pacientui individualų gydymo planą, gydymą pritaikyti atsižvelgiant į paciento amžių, specialiuosius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga.

– Kokios priežastys lemia didėjantį gyventojų sergamumą psichikos ligomis?

– Psichikos ligos yra nepaprastai paplitusios ir gali paveikti kiekvieną. Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos. Priminsiu, kad tokia depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimus, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 m.), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

– Kuo graso negydoma liga?

– Ilgą laiką negydoma depresija gali pasireikšti psichoze – depresinio turinio kliedesiais ar haliucinaciniais pojūčiais kūne: žmogui ima atrodyti, kad jo kūnas nyksta, kad nebeveikia plaučiai ar kad jis miršta. Atsisakoma ne tik gydymo, bet ir maisto. Kartais tai pasireiškia perdėtu kaltės jausmu dėl nebūtų dalykų. Didžiausios bėdos kyla, kai negydoma depresija vis praskiedžiama alkoholiu. Vis dėlto depresija – išgydoma liga. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti jos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.

– Medikai skundžiasi, kad sergantieji psichikos ligomis gana dažnai ieško kitų ligų, taip kankindami ne vieną specialistą. Ar galima depresiją supainioti su kita liga?

– Reumatinės ar endokrininės ligos išties gali priminti depresiją, todėl gydytojas neurologas turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, atmesdamas kitas ligas. Skydliaukės veiklos sutrikimas ar galvos smegenų auglys kai kada savo simptomais gali panašėti į depresiją.

– Psichikos ligos – bene labiausiai stigmatizuotos. Kokia pacientų reakcija išgirdus, kad jiems reikia gydytis?

– Stigma egzistuoja iki pat šiol, todėl visiems susiduriantiems su psichiatrija pirmą kartą, tai yra didžiulis stresas, nežinomybė. Keliami klausimai, kaip reikės toliau dirbti, jei apie ligą sužinos bendradarbiai, ir pan. Dažniausiai pacientai renkasi slėpimo taktiką. Iš dalies suprantama, kodėl žmonėms šis kelias patrauklesnis, tačiau dažnai liga vis tiek išaiškėja, o sergančiajam tai nėra geriausias kelias. Nežinodami, kad žmogus ligotas, aplinkiniai gali su juo netinkamai elgtis.

– Dažnai sergantysis atsisako kreiptis į medikus. Ką patartumėte tokio žmogaus artimiesiems?

– Su baime kreiptis į psichikos sveikatos specialistus žmonės susiduria daugelyje šalių. Šioje situacijoje artimieji, konsultuodamiesi su medikais, pasitelkia visus įmanomus būdus. Svarbu žinoti, kaip su pacientu kalbėti, kaip jį motyvuoti, kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos.

– Ar dažnai savo darbo praktikoje pastebite užleistos ligos atvejų?

– Pastebime smarkiai didėjantį piktnaudžiavimą raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais tarp vyresnio amžiaus moterų. Gydytojai šių medikamentų išrašo pernelyg dažnai, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Pacientams išsivysto depresijos požymiai, tenka gydyti priklausomybę. Tik ją išgydžius galima imtis depresijos.

– Kaip vertinate nuo depresijos gydomų pacientų pagijimo sėk­mę? Kas galėtų ją paspartinti?

– Kaip matyti iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikomos visos iki šiol Lietuvoje buvusios prieinamos gydymo priemonės, tik dviem trečdaliams gydymas buvo efektyvus, o trečdaliui nedavė laukiamų rezultatų, todėl labai padidėjo savižudybių rizika. Jei tik valstybė kompensuotų efektyvaus individualaus gydymo plano sudarymą, remiantis paciento DNR tyrimais, tiems, kuriems tai yra reikalinga, Lietuvoje gerokai padaugėtų nuo depresijos išgydytų žmonių.

– Kodėl Lietuvoje psichologų paslaugos vis dar nėra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)?

– Sveikatos apsaugos ministerija iki galo nesusitaria su politikais. Nepasiektas konstruktyvus sprendimas, kuris valstybėje galėtų išspręsti ne vieną svarbią problemą. Tai paaiškina, kodėl psichologai ir psichoterapeutai mieliau imasi privačios praktikos. Psichoterapija įteisinta ir kompensuojama iš PSDF, bet nėra psichologų ir psichoterapeutų, kurie dirbtų už tokį mažą įkainį. Sakome, kad ši paslauga visuomenei tiesiog neprieinama, priešingai nei vaistai.

Psichinė sveikata. Gyvename laikais, kuriuos kai kurie skambiai vadina komunikacijos amžiumi. Internetas, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai mus susieja, artina vienus prie kitų – bent jau norėtume taip manyti. Bet realybė šiek tiek prasilenkia su gražiomis vizijomis.

Tyrimai rodo, kad šiandien didesnis nei bet kada anksčiau procentas žmonių jaučiasi nelaimingi ir vieniši. Kodėl, būdami tokie susieti, sykiu esame ir kaip niekada vieniši? Tai vienas didžiausių komunikacijos amžiaus paradoksų, verčiančių susimąstyti: gal mes gyvename visai ne komunikacijos, o vienatvės amžiuje?

Olegą Šurajavą žmonės atpažįsta iš jo laidos „Akcentas“, internetinio serialo „Serialas“, kitų viešų pasirodymų. Tačiau žmogus, kuris žinomas dėl savo gebėjimo linksminti kitus, nebūtinai pats yra linksmas ir laimingas. O.Šurajevas yra vienas iš nedaugelio žinomų žmonių, neslepiančių savo problemų, kurias kelia depresija. Jis pasakoja, kad sunkumai neprasidėjo staiga, po kažkokio konkretaus įvykio. Tai buvo ilgas procesas, kurio pradžios net nelabai pavyksta atsekti.

„Man regis, vaikystėje tikrai nebuvau linkęs į melancholiją. Labai mylėjau gyvenimą ir viskas buvo labai paprasta. Gyvenime buvo tokia labai paprasta paradigma: padarai kažką gerai – tu geras; padarai blogai – tu blogas. Nebuvo jokių tarpinių variantų: arba juoda, arba balta. Arba aš geras, arba blogas. Sunkiau pasidarė, kai viskas pradėjo sudėtingėti, kai supratau, kad gyvenime viskas ne taip kategoriška. Vaikystėje tik turėjau tokių gana keistų neurozių ir minčių. Pavyzdžiui, įsivaizduodavau, kaip miršta mano tėvai. Vaikas neturėtų galvoti apie tokius dalykus. Visą informaciją, kurią priimdavau, perleisdavau per save. Kai supratau, kad žmonės miršta, labai daug apie tai galvojau. Buvau ir hiperaktyvus, bet kartais ir labai „užsigrūzinęs“, – prisimena jis.

Rimtesni keblumai prasidėjo paauglystėje. Tada akivaizdžiau pradėjo reikštis liguistos psichologinės būsenos požymiai. „Iš tikrųjų mano tėvai labai geri. Vaikystėje nuo jų neturėjau paslapčių, viską jiems pasakodavau ir jie žinojo visas mano fobijas. Jau vėliau, kai man buvo kokie 16 metų, prasidėjo rimtesnės neurozės. Galiu tai susieti su keliais faktoriais. Aš labai sunkiai priimu aplinkos pokyčius, todėl kai 15–16 metų pakeičiau aplinką, buvo labai nejauku, pasikeitė gyvenimo būdas. Iki tol daug sportavau ir viskas buvo labai paprasta: mokykla, sportas. Tuo metu pradėjau lankyti kitą mokyklą, beveik lioviausi sportuoti, prasidėjo tokie neramumai, atsirado daug žmonių, kurie lyg ir buvo ne prieš su manimi bendrauti, ir man tai buvo labai baisu. Tada ir pradėjo rastis daugiau baimių, kildavo panikos priepuolių, kurių būna ir dabar. Dabar su tuo jau kažkaip moku tvarkytis, bet tada dar tikrai nemokėjau. Pirmas naujas jausmas juk visada būna labai baisus“, – pasakoja O.Šurajevas.

Suvokimas, kad su juo vyksta kažkas negera, Olegui atėjo pamažu. Galiausiai teko pripažinti, kad yra kankinamas problemos, su kuria pačiam tvarkytis sunkiai pavyksta. „Depresija atsirado vėliau. Tai buvo procesas, kurį aš iš tikrųjų apleidau. Pamiršau, kad reikia dirbti su savimi. Prisidėjo ir gyvenimo būdas, kurio tikrai negaliu pavadinti sveiku. Buvo labai dideli kontrastai, kai ilgai nemiegi, savaitgalį linksminiesi… Man regis, šiuolaikiniame pasaulyje jau beveik nėra visiškai sveikų žmonių. Aplink tiek daug informacijos, viskas taip impulsyvu, tempas toks greitas. Kažkas išlaiko pusiausvyrą, bet labai daug žmonių – ne. Kai tik nustoji dirbti su savimi, atsiranda ir problema. Aš pats iki galo nežinau, kas yra depresija. Galutinai sau prisipažinau ir suvokiau, kas su manim vyksta, gal tik praėjusią vasarą. Aišku, problemų buvo ir prieš tai, tiesiog tai buvo labai ilgas procesas. Į tą vandenį bridau ilgai“, – pasakoja O.Šurajevas.