Atrodo, kad nesame pasyvi tauta, nes agresiją liejame tikrai aktyviai. Ir, deja, primityviai.

Ir kaip tik mes savęs nevadiname, kokių tik gražių epitetų neparenkame… Ir didvyrių žeme, ir rūpintojėlių ar dievdirbių kraštu skelbiamės, ir Marijos dalyvavimo mūsų tautos bei šalies kūrimo istorijoje nepamirštame. O kiti, pasirodo, apie mus kartais ir kitaip pagalvoja. Ne itin gerais darbais pagarsėję jau esame ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ispanijoje, ir Norvegijos fiordų pašonėje, tad nenuostabu, kad nusikaltėlių tautos vardas irgi prie mūsų jau senokai limpa.
Psichoanalitikai neslepia, kad lietuviai labai analinio charakterio žmones primena. Tai tie, kurie antraisiais gyvenimo metais su tėvų auklėjimu susidūrę ima jam visaip priešintis, bet niekaip tėvų neįveikę maištą į suaugusiojo gyvenimą nusineša. Tai ir teršia, laužo, naikina viską, kas ne taip padėta, ar kokią šunybę iškrėtę atsidžiaugti negali, kad niekas nepamatė ir nepagavo… Taip „analikai“ prieš griežtas tėvų taisykles ir vidinius savo pačių varžtus kovoja: žvilgtelėkit kada į viešųjų tualetų erdves ten, kur niekas tuoj pat nesuskumba išvalyti ir sutvarkyti, – patys mūsų „maištavimu“ įsitikinsite.
Neseniai per „Labo ryto“ laidą TV ekrane nugirdau psichologę sakant, kad lietuviai yra pasyviai agresyvūs. Mat jai atrodo, kad mes kažkaip savo agresiją slaptu veikimu pademonstruojam: ne atvirai priešinamės, bet tyliai tvarkos nesilaikom, ne tiesiog mušam kokį silpnesnį pasigavę, bet atsisakom paklusti įvairiausiems nurodymams. Nuskambės paradoksaliai, tačiau pasyviai agresyvūs renkasi ne veikimą, bet neveikimą.
Gal ir yra čia tiesos, nes tikrai neseniai naują įvaizdį „Lietuva – drąsi šalis“ kūrusi mūsų tėvynė nestokoja drąsuolių, kurie tik minioje savo ryžtą demonstruoja ar šunybes tamsoje, niekam nematant, krečia. Bet vis dėlto paklauskime savęs, ar tikrai jau mes tokie pasyviai agresyvūs.
Taigi apie agresiją. Vos ruduo prasidėjo, ir iš jos neišlipame jau net valstybiniu lygiu. Su Rusija reikalai jau virtę slaptuoju karu, bet čia pasyvią agresiją ne mes demonstruojame, jei savo pasyvumo neįžvelgsime nieko nedaryme. O kartais taip norėtųsi, kad geležinkelio bėgius, kuriais visoks tranzitas į Kaliningradą keliauja, kas nors pusmečiui paremontuoti nuspręstų. Bet ką aš čia šneku – dar kas nors ir mane prie pasyviai agresyviųjų priskirs…
Na, visi žinome, kad protu kartais Rusijos nesuprasi, o ir ne mūsų, paprastų žmonių, reikalas su ja kalbėtis. O nepaprastieji, manding, tie, kur arčiau Dievo, valdžioje sėdi, dabar ne santykius su didžiąja kaimyne gvildena, bet tarpusavio karą kariauja. Tik pasikeitė Seimo vadovai, ir prasidėjo. Naujoji pirmininkė smagiai savo poste startavo – vien ką pasvarstymai apie ritualinių skerdimų įteisinimą reiškia! Bet kad nuobodumas šalyje dingtų, ėmėsi ir dar svarbesnių šaliai darbų, pavyzdžiui, atimti apsaugą iš pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo šalies vadovo. Po to ir su prezidente apsišaudė. Gaila, kad šūviai tik iš vienos pusės aidėjo, – dar linksmiau būtų.
Būtų linksma, deja, jei nebūtų liūdna. O liūdna visai ne dėl to, kad kaunasi valstybės vadovai, bet liūdna, kad apskritai kaunasi. Ne veltui, matyt, kitos tautos agresoriais mus jau vadina. O kaip kitaip vadinti, jei pagrindinis vieno iš vadovų tikslas tampa ką nors nubausti, ką nors iš ko nors atimti, o pasiskaninimui dar ir skerdimo (!) klausimą išspręsti… Labai simboliška, ar ne?
Laimei, prezidentė į visą šį „analinį“ jovalą nesivelia ir niekaip nereaguoja, bent šitaip santykiuose su Rusija šalies sumenkusią savigarbą išlaikydama. Beje, analizuojant visų tokių kovinių viražų peripetijas, Rusijos vaidmens atmesti neįmanoma. Paprastai nutinka, kad labiausiai agresija trykšti ima tie, kurie sunkiai pajėgia ją atlaikyti. Manyčiau, kad kaimynės agresijos grėsmė kai kam iš mūsų vadovų kelia tikrai nemažą nerimą ir atveria bejėgiškumo jos akivaizdoje akis. Tada ir kyla poreikis savo bejėgystę į aplinkinius projektuoti – silpnesnius už save bejėgiais priversti pasijusti, o pačiam bent kažkokią iliuzinę jėgą pademonstruoti. Tai, matyt, yra nemažas argumentas, bandant suvokti, kodėl valdžios žmonės ne tik su kitaminčiais sąskaitas suvedinėti ima, – net ir savus ministrus ar bendrapartiečius iš postų savo pačių rankomis versti bando.
Vis dėlto negalima nematyti ir paprastesnių nei socialinių agresijos šaknų. Ne tik bejėgiškumo prieš išorinį priešą projekcija gali ją skatinti, kartais gerokai svarbesnis tampa individualus veiksnys. Juk nutinka, kad kartais stokojame pasitikėjimo savimi, ne visuomet pajėgiame ir prieš mus iškylančius sunkumus įveikti, tai ir imamės bet ko, kad sau įrodytume esantys pajėgūs savivertės stoką įveikti. Tikslas gana paprastas – užbėgti už akių nuvertinimui iš šalies, nes ir viduje jo gana… Gaila, kad dažniausiai agresija ir tampa ta puikia priemone savivertei pasikelti. O, kaip sakoma, kad tik noras muštis būtų – lazdą visuomet rasime.
Pastarasis mechanizmas psichoanalizėje pasyvumo vertimo aktyvumu vardą turi. Taip nevalingai apsukę ratą prie pasyvumo grįžtame. Tik atrodo, kad su pasyvumu mes vis dėlto linkę kovoti. Tik gaila, kad agresija tampa ta jėga, kuri neretai slepia mūsų neįgalumą. O ji pastaruoju metu ima visur pasirodyti – ir valdžioje, ir tarp paprastesnių žmonių. Žinoma, valdžios žmonės rafinuotesnį būdą agresijai panaudoti randa, o paprastieji, deja, degina, žagina, muša…
Taigi atrodo, kad nesame pasyvi tauta, nes agresiją liejame tikrai aktyviai. Ir, deja, primityviai, nes tiek projekcija, tiek pasyvumo vertimas aktyvumu nuo seno psichoanalitikų vertinami kaip gana primityvūs žmogaus savigynos mechanizmai, tik apnuoginantys paprastą tiesą: kuo tu dvasiškai skurdesnis, tuo ir agresyvesnis.

Paprastai nutinka, kad labiausiai agresija trykšti ima tie, kurie sunkiai pajėgia ją atlaikyti.