3 klausimai  Psichoterapeutui Albertui Daugvilai

– Bėgant maratoną neišlaikė fiziškai gerai parengto kariškio širdis. Nors pagalba pradėta teikti praėjus maždaug 4 min. po to, kai žmogus sukniubo, gyvybės išgelbėti nepavyko. Kas, jūsų nuomone, skatina žmones siekti ypatingų rezultatų? Kas verčia persitempti?

– Motyvai tokiais atvejais kyla iš dviejų šaltinių. Vienas – vidinis. Siekiama įveikti save, savo kūno nuovargį, norima valios triumfo, sakytume – dvasios pergalės prieš kūną. Žmogus tada gali sau sakyti: aš sugebu, aš stiprus. Žmogus tarsi priima sau pačiam mestą iššūkį: aš galiu tai įveikti. Maratonas, net jeigu šioje rungtyje nebūsi pirmas, – tai fizinių pajėgumų įrodymas sau pačiam.

Kitas šaltinis labiau priklauso nuo išorės. Žmogus lygina save su kitais. Jis siekia rungtyniauti, būti pirmas, nori įrodyti, kad gali įveikti kitus. Sportininkai be to netaptų prizininkais, čempionais. Nuo kitų esame priklausomi dar ir tuo, kad gauname dėmesio. Tai labai žmogiška – siekti, pasiekti, turėti iš to ne vien žmogiškos, bet ir materialinės naudos.

– Kol kas viskas skamba taip, tarsi kalbėtume apie normą. Tačiau prie mirties privedęs persitempimas nėra norma. Iškyla ribų klausimas.

– Akivaizdu, kad keblumų ir nelaimių pačiam žmogui gali pridaryti maksimalizmas, arba hipermotyvacija. Tada siekiama trūks plyš pasiekti rezultatą. Nesėkmė gali sukelti sunkių išgyvenimų: aš nevykėlis, pralaimėti gėda. Tai kraštutinumas. Toks ekstremalumas nėra sveikintinas bruožas. Galbūt tam tikrais atvejais tai skatina pasiekti išties išskirtinį rezultatą, tačiau tai veikiau išimtis.

Mūsų darbo vaisių priklausomybė nuo motyvacijos yra nemažai tyrinėta. Jei mažai stengiamės, mūsų efektyvumas menkas, dirbame prastai. Jei labiau stengiamės, rezultatai gerėja. Tačiau jeigu dar labiau stengsimės, mūsų efektyvumas nebedidės. Dar didesnė pastanga gali privesti prie to, kad rezultatai ims blogėti, kartais net staigiai. Įsivaizduokime, kad kas nors priremia kitam žmogui pistoletą prie smilkinio: padaryk tą, padaryk aną, nes būsi nušautas, – darbo efektyvumas kris taip pat žiauriai, kaip jo siekiama. Stresas sukausto žmogų, kuriam grasinama. Pasirodo, efektyviausiai dirbame, kai mūsų motyvacija ganėtinai vidutinė. Mums rūpi rezultatas, tai svarbu, tačiau užduotis nėra gyvybės ir mirties klausimas.

Nekalbant apie šį atvejį, o žvelgiant apskritai – galimas hipermotyvacijos ir nepatyrimo derinys. Žmogus plėšosi, o savo kūno signalų skaityti nemoka: pavojingo persitempimo ženklai laikomi silpnumu, kurį galima įveikti.

– Prieš kokį šimtą metų apie tokią mirtį būtų pasakę: persitempė vyras, tokia Dievo valia. Šiais laikais ieškoma atsakingų žmonių.

– Taip, buvo laikai, kai žmogus jautėsi bejėgis prieš likimą, gamtą. Dabar žmogus jaučiasi daug žinantis, mano esąs savo likimo kalvis. Jaučiasi stipresnis, bet kartu plečiasi atsakomybės erdvė. Kadangi atsakomybės našta didelė, daugėja kalbų apie tai, kas, vaizdžiai šnekant, yra kaltas.

Jei bent kiek domitės psichologija, bet ieškote ko nors lengvai skaitomo, jus turėtų sudominti nauja psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės knyga, į kurią sugulė įsimintiniausi autorės psichoterapijos atvejai, kuriuos ji pavertė novelėmis. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Mazochistinė istorija. „Vištos protas“
– Padarykite taip, kad aš ko nors norėčiau! Nes noriu tik numirti. Vaikystėje, būdavo, įlipu į medį, žiūriu į apačioje vaikštančius žmones ir nesuprantu, dėl ko gyvenu. Man nieko nereikia, nebent stebėti gyvenimą kaip vaiduokliui, – teatrališkai išvinguriavo Ūla.
– Mėgautis stebėjimu – visai geras užsiėmimas, visa Indija pilna tokių žmonių.
– Bet aš jaučiu, kad visi ką nors daro, o aš – nieko. Aš tiesiog neverta vaikščioti šia žeme!
Šiuo žaidimu Ūla mane iš karto nokautuodavo, atrodė, kad vis tiek įrodys pasauliui ir sau, kokia yra bloga, o man – kokia esu bejėgė jai padėti. Klausydama Ūlos, nevalingai prisimindavau vadinamuosius energinius vampyrus, žmones, kurie nieko bloga nedaro, bet pabuvęs su jais gali likti visai be jėgų.
Po mėnesio konsultacijų Ūla bent jau atsakinėjo į mano klausimus, o per pirmus susitikimus ši trisdešimtmetį jau peržengusi mergina iš baimės nesumodavo, nė ką pasakyti. Bet kuris klausimas jai sukeldavo stresą ir aš turėdavau nertis iš kailio drąsindama, pateikdama atsakymų variantus, kalbėdama pati.
Ūlos išvaizda buvo kažkuo keista. Vidury kaktos prilipęs apgamas, nesimetriškas veidas. Bet didžiausias keistumas buvo tarsi ne tai. Neįprastas buvo jos veidas: žvilgsnis visiškai atsiduodantis, įsiurbiantis visa, kas kalbama, o burna įsitempusi, tarsi paralyžiuota. Nejučia ateidavo mintis, kad viršutinė veido dalis manęs bijo, o apatinė įsiteikia. Mintyse nuo to keisto neatitikimo net nusipurtydavau, nuo šio įspūdžio net pykino – jaučiausi, tarsi mane norėtų suvalgyti ir išspjauti vienu metu.
Keistai nuteikė ir Ūlos daiktai. Elegantiški paltai, ryškiaspalviai šalikai, zomšinės rankinės buvo kokybiški, puikiai suderinti, bet keistai disonavo su tiesmuka kalbos maniera bei stačiokišku humoru. Gal įsigyti daiktus padėjo draugas norvegas, kuris ją dosniai finansavo? Negi juos ir parinkdavo? Su norvegu Ūla gyveno jau šešerius metus. Jis dirbo naftos platformose ir dažnai būdavo jūroje.
– Sutariame puikiai. Aš vis pagalvoju, koks nuostabus likimas, kad Dievas davė šį žmogų. Kai susipažinome, pora metų buvo kaip šventė.
– Ilgiesi jo?
– Taip, man jo trūksta. Bet kai visą mėnesį sėdime dviese namie, irgi nėra lengva.
Ūla gyveno kitame mieste. Į pirmą susitikimą vėlavo.
– Atsiprašau, ką tik iš traukinio.
Pamaniau: „Atvažiuos porą kartų ir nustos.“ Bet ji važinėjo ir nemanė liautis.
{…}
Ūla tikrai sirgo depresija, tačiau gerti vaistus atsisakė. Kita vertus, jos kančia priminė egzistencinį vakuumą, kurį patiria žmonės, neturintys ką veikti. Kai nereikia kovoti dėl duonos kąsnio, gali įklimpti į ilgus apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Ir ką ji dirbtų? Pinigų pakanka, o profesijos jokios. Gilinomės į jos būsenas, ieškojau išeičių, tačiau kad ir ką šnekėtume, ši mergina nedarė jokio veiksmo ir protingiausios psichologinės įžvalgos nieko negalėjo pakeisti. Nusprendžiau ją spustelėti. Kaip sako psichologai bihevioristai: „Galbūt jūsų problemos iš toli ir iš giliai, bet išeitis viena – dirbti ir treniruotis.“ Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų Ūla, jau išsprendusi savo problemas. Besidominti, dirbanti? Keista, tai atrodė realu. Depresiško žmogaus logika nesutrinka, tačiau pasikeičia gebėjimas įžvelgti prasmę – jo niekas nebedžiugina. Tokiu atveju jausmais nepasiremsi, protas turi imti viršų ir įsitvirtinti aukščiau jausmų.
– Galbūt tau patiktų mokytis? Turėtumei už ką save vertinti.
– Aš nieko nesugebu ir manęs niekur nepriims.
Po ilgų diskusijų apie specialybes ji apsistojo prie kalbų kursų. Nueiti įsidrąsino tik po mėnesio, pabandė ir metė.
{…}
Ūlos vaikystė priminė siaubo filmą. Kankinė manipuliatorė mama, despotas tėvas, sulaužyta savigarba, primestas kaltės jausmas. Kankinimai ir žeminimai mano klientei buvo tikrasis gyvenimas ir ji netikėjo, kad pasaulis gali būti kitoks. Mazochizmas nėra mėgavimasis skausmu, kenčiama norint gauti dėmesio, atkeršyti kankintojams, pasijusti pranašesniam. Tiek vaikystėje, tiek užaugę tokie žmonės dažniau patiria nelaimingus atsitikimus, tyrimais nustatyta, kad tokiems žmonėms net dažniau lūžta kaulai.
{…}
– Pradėjau svajoti – noriu išsikraustyti ten, kur tėvai manęs nepasieks, – pareiškė ji po savaitės.
– Puiku! Kartu galėtum stoti mokytis. Kur važiuotum?
– Į Vilnių arba į Klaipėdą. Kažin, kur geriau? Labai mėgstu gamtą. Bet terapija – Vilniuje.
Dėl terapijos keltis iš vieno miesto į kitą? Tačiau vieną diena Ūla pasakė šeimininkei, iš kurios nuomojosi butą, kad greitai išsikels. Paskambino ir į privačią kalbų kolegiją. Nors visą mėnesį delsė nešti dokumentus, ją iš karto priėmė. Trauktis nebuvo kur.
Apsidžiaugiau, kad žmonės ir studijos ją išblaškys. Bet kur tau! Kas dieną Ūla kentėjo vis labiau.
{…}
– Man dreba rankos, dreba burna. Atrodo, pasaulyje liko vien baimė, jau geriau būtų nušokti nuo skardžio. Prisėdu prie namų darbų, praeina valanda, dvi, ateina naktis, negaliu pajudėti. Dieną dar baisiau: galvoju, ar sugebėsiu ką nors pasakyti, paklausti, ar bus bent viena mintis. Taip bloga, kad blogiau jau negali būti. Vienas dėstytojas net susirūpino: „Kas tau, gal depresija?“ Egzaminų, matyt, nelaikysiu.
– Ūla, tai tik pirmi drąsūs žingsniai! Anksčiau pasyviai kentėjai, o dabar darai kažką visai nauja. Kadaise, kai pradėjau skaityti paskaitas, aš irgi bijojau, tarsi mane kas ketintų mušti, net išvakarėse negalėdavau užmigti, o dabar prieš auditoriją kalbu kuo laisviausiai.
{…}
– Pradėjau jausti, kad trukdo draugas. Kai tiek jėgų reikia mokslui, nepajėgiu rūpintis dar ir juo, o jis nuobodžiauja – nei idėjų, nei draugų. Net apšaukiau: „Ir ko tu su manimi tąsaisi? Gal skiriamės? Būčiau bomžė, gyvenčiau gatvėje!“ O anksčiau buvom tarsi vienas kūnas.
Posūkis buvo netikėtas, bet dėsningas. Labai svarbu, kad mazochistas išreikštų pyktį. Tam, kad nustotų mėgautis kančia, jis turi pajausti, kad, be skausmo, yra ir kitų malonumų, o labiausiai mazochistas trokšta valdžios.
{…}
–