Shutterstock

Nyki tikrovė. Milijonai Amerikos šeimų, nesvarbu, kokia jų socialinė, ekonominė padėtis ir išsilavinimas, kasdien daro siaubingą nusikaltimą – fiziškai smurtauja prieš vaikus.

Bandant apibrėžti fizinį smurtą dažnai kyla daug neaiškumų ir prieštaringų nuomonių. Daugelis žmonių vis dar įsitikinę, kad tėvai ne tik turi teisę savo vaikams taikyti fizines bausmes, bet ir privalo tą daryti. Auklėjant vaikus vis dar labai dažnai vadovaujamasi principu „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Dar visai neseniai vaikai iš esmės neturėjo jokių teisių ir būdavo laikomi šeimos turto dalimi, kilnojamaisiais daiktais, kurie „priklausė“ tėvams. Šimtus metų tėvai turėjo absoliučias teises – auklėjimo sumetimais tėvai galėjo elgtis su vaikais kaip tinkami ir kone juos užmušti.

Šiandien elgesio normos tapo griežtesnės. Fizinis smurtas prieš vaikus buvo įsigalėjęs taip plačiai, kad visuomenės susirūpinimas privertė fizines bausmes apriboti teisinėmis priemonėmis. Siekdamas išaiškinti, ką reiškia sąvoka „fizinis smurtas“, 1974 m. JAV Kongresas priėmė Federalinį smurto prieš vaikus prevencijos ir teisinių priemonių taikymo aktą. Šiame akte fizinis smurtas apibūdinamas kaip „sukelti fiziniai sužalojimai – kraujosruvos, nudegimai, randai, pjovimo žymės, kaulų ir kaukolės lūžiai, kurie atsiranda spardant, trankant, kandant, mušant, žalojant peiliu, surišant, plakant ir t.t.“ Kaip ši apibrėžtis įgyvendinama teisės aktuose, priklauso nuo jos išaiškinimo. Kiekviena valstija turi savo smurto prieš vaikus prevencijos įstatymus, kuriuose smurto sąvoka dažniausiai apibrėžiama taip pat kaip ir federaliniame akte, nors jo taikymo sritis nėra visai aiški. Kai vaikui lūžta kaulas, akivaizdu, kad prieš jį buvo smurtaujama, tačiau daugelis prokurorų nesiryš pateikti kaltinimų tėvams, jei ant pylos gavusio vaiko kūno matosi mėlynių.

Nesu nei teisininkė, nei policininkė, tačiau per daugiau negu dvidešimt metų prisižiūrėjau, kokių kančių sukelia „įteisintos“ fizinės bausmės. Fizinį smurtą suprantu savaip: tai bet koks elgesys, kuris sukelia vaikui didelį fizinį skausmą, nesvarbu, ar lieka žymių, ar ne.

Kodėl tėvai muša savo vaikus?

Daugeliui iš mūsų – vaikus auginančių tėvų – vienu ar kitu metu labai knietėjo jiems trinktelėti. Tokia pagunda ypač stipri, kai vaikas nenustoja verkti, zyzti ar atsikalbinėti. Kartais dėl to kaltas ne tiek vaiko elgesys, kiek mūsų pačių nuovargis, didžiulė įtampa, susierzinimas ar bloga savijauta. Daugelis mūsų sugeba atsispirti momentiniam norui pliaukštelėti vaikui. Deja, yra daug tėvų, kurie nesugeba valdytis.

Atrodo, kad visiems fiziškai smurtaujantiems tėvams būdingos tos pačios savybės – mums belieka tik spėlioti, kodėl taip yra. Pirmiausia jie pasibaisėtinai nemoka valdytis staiga užplūdus pykčiui. Fiziškai smurtaujantys tėvai užsipuola vaiką norėdami išlieti viduje sukauptas neigiamas emocijas. Atrodo, kad tokie tėvai pernelyg nesuka galvos, o gal ir iš viso nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes vaikams. Smurtavimas tampa kone automatine reakcija į jų patiriamą stresą. Momentinės emocijos iš karto virsta veiksmais.

Fiziniai smurtautojai dažnai patys būna užaugę šeimose, kuriose smurtauti buvo įprasta. Užaugę savo elgesiu jie dažniausiai tik tiesiogiai atkartoja tai, ką išmoko ir patyrė jaunystėje. Jie įprato sekti smurtaujančio asmens pavyzdžiu, ir smurtas yra vienintelis jiems žinomas būdas spręsti problemas ir valdyti emocijas, ypač pyktį.

Daugelis fiziškai smurtauti linkusių tėvų į suaugusiųjų gyvenimą žengia turėdami didžiulių emocinių sutrikimų ir nepatenkintų poreikių. Emociškai jie vis dar yra vaikai. Dažnai į savo pačių vaikus tokie tėvai žvelgia kaip į pakaitinius tėvus, kurie turi patenkinti tuos jų emocinius poreikius, kurie niekuomet nerūpėjo jų tikriesiems tėvams. Įsiutęs, kad vaikas patenkinti jo poreikių nesugeba, smurtautojas pratrūksta. Tą akimirką vaikas labiau negu bet kada prilyginamas pakaitiniam tėvui, nes iš tikrųjų smurtautojo širdyje liepsnoja pyktis jo tikriesiems tėvams.

Be to, daugelis tokių tėvų dar ir piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais. Tuomet dažnai tampa dar sunkiau suvaldyti staigias emocijas ir neprarasti savitvardos, nors, žinoma, tai tikrai nėra vienintelė jų nesivaldymo priežastis.

Fiziniai smurtautojai būna įvairių tipų, tačiau žemiausią laiptelį užima tie, kurie, regis, vaikus ir augina tik tam, kad galėtų juos skriausti. Daugelis tokių žmonių atrodo, kalba ir elgiasi kaip eiliniai žmonės, tačiau iš tikrųjų – tai pabaisos, praradę bet kokius jausmus ir savybes, kurios daugeliui mūsų suteikia žmoniškumo. Tokie nežino, kas yra gailestis, o jų elgesys – protu nesuvokiamas.

Holokaustas šeimoje – ištrūkti neįmanoma

Keitės tėvas buvo didžiai gerbiamas bankininkas, bažnyčią uoliai lankantis ir šeimai atsidavęs žmogus – vargu ar taip žmonės galėtų įsivaizduoti ~vaikų skriaudiką~. Tačiau Keitė negyveno įsivaizduojamame pasaulyje – jai teko gyventi košmariškoje tikrovėje.

– Mes su seseria taip bijojome, kad naktimis pradėjome rakinti savo kambario duris. Niekuomet nepamiršiu to karto, kai man buvo vienuolika… Jai buvo devyneri. Mums slepiantis po lovomis, jis nesiliovė belsti į duris. Dar niekuomet nebuvau tokia išsigandusi. Tuomet jis staiga įvirto į mūsų kambarį su visomis durimis, panašiai kaip būna filmuose. Buvo siaubinga – durys tiesiog įlėkė vidun. Bandėme ištrūkti, tačiau jis, mudvi sučiupęs, sviedė į kampą ir pradėjo trankyti diržu rėkdamas: „Užmušiu, jei dar sykį užsirakinsite nuo manęs!“ Tąsyk maniau, kad mus uždaužys negyvai.

Keitės nupasakota siaubo aplinka tvyro visuose fiziškai skriaudžiamų vaikų namuose. Net ir ramybės valandėlėmis tokie vaikai gyvena bijodami, kad pykčio vulkanas bet kurią akimirką vėl išsiverš. O kai taip nutinka, visi aukos veiksmai stengiantis apsiginti nuo smūgių tik dar labiau pakursto smurtautojo įniršį. Desperatiškos Keitės pastangos apsisaugoti slepiantis po lova ir užsirakinant duris sukėlė tik dar agresyvesnį tėvo elgesį. Nėra vietos, kur galėtum saugiai pasislėpti, nėra kaip ištrūkti iš smurtautojo rankų, nėra kur ieškoti užuovėjos.

Niekuomet nežinai, kada tai prasidės

Pirmą kartą dvidešimt septynerių metų Džojų sutikau seminare, kurį vedžiau aukštojoje psichologijos mokykloje. Čia jis studijavo magistrantūroje. Skaitydama paskaitą užsiminiau, kad rašau knygą apie toksiškus tėvus. Susiradęs mane per pietų pertrauką, Džojus pasiūlė knygoje papasakoti jo gyvenimo istoriją. Rašydama knygą turėjau daugiau nei pakankamai medžiagos iš savo pačios praktikos, tačiau kažkas šio jauno vyro balse vertė mane manyti, kad jam reikia išsikalbėti. Susitikę kitą dieną kalbėjomės kelias valandas. Mane sužavėjo ne tik jo atvirumas ir tiesumas, bet ir nuoširdus troškimas, kad iš jo skaudžios patirties pasimokytų kiti.

– Aš visuomet būdavau mušamas savo kambaryje, net negaliu prisiminti, už ką. Nesvarbu, kuo būdavau užsiėmęs, mano tėvas tiesiog įvirsdavo į kambarį, visa gerkle rėkdamas ant manęs. Man nespėjus susivokti jis imdavo mane kumščiuoti, kol prispausdavo prie sienos. Jis daužydavo mane taip smarkiai, kad galų gale, sąmonei apsiblausus, daugiau nebesuvokdavau, kas aplink mane vyksta. Baisiausia buvo tai, kad niekuomet nežinodavau, kas sukeldavo jo pykčio priepuolius!

Beveik visą vaikystę Džojus praleido laukdamas, kada jį vėl užgrius tėvo įniršio banga, žinodamas, kad tai neišvengiama. Gyvenant tokioje aplinkoje jį užvaldė didžiulė ir visą gyvenimą neapleidžianti baimė būti nuskriaustam ir išduotam. Abi jo santuokos baigėsi skyrybomis, nes jis taip ir neišmoko pasitikėti

– Baimė neišnyksta dėl to, kad persikeli gyventi kitur ar sukuri šeimą. Nuolat kažko bijau ir dėl to pykstu pats ant savęs, bet kai tėvas, kuris turėtų mylėti ir rūpintis, elgiasi šitaip, tai kas, po velnių, turėtų nutikti pradėjus gyventi tikrą gyvenimą? Sužlugdžiau daugybę pažinčių, nes nieko negaliu prisileisti pernelyg arti. Man dėl to be galo gėda. Man taip pat gėda, kad ištisai bijau, tačiau gyvenimas išties man kelia siaubingą baimę. Tikrai daug dirbu su savimi pratindamasis įveikti šias baimes, nes suvokiu, kad kol to nepadarysiu, iš manęs nebus nieko gero nei man pačiam, nei kitiems, bet, Dieve brangus, kokia tai kankynė.

Nepaprastai sunku vėl pajusti pasitikėjimą ir saugumą, kai šiuos jausmus sutrypia tėvai. Pagal savo santykius su tėvais mes kiekvienas savaip įsivaizduojame, kaip su mumis elgsis aplinkiniai. Jei santykiai su tėvais iš esmės buvo emociškai visaverčiai, jei buvo paisoma mūsų teisių ir jausmų, užaugsime tikėdamiesi, kad ir kiti su mumis panašiai elgsis. Užaugus šie teigiami lūkesčiai leidžia mums atsiverti kitiems žmonėms ir nebijoti pasirodyti pažeidžiamiems. Tačiau jei vaikystė pilna įtampos, nerimo ir skausmo (kaip nutiko Džojui), gyvenime nesitikėdami nieko gero, susikuriame nepramušamus apsauginius barjerus.

Džojus iš aplinkinių laukė blogiausio, galvodamas, kad bus skriaudžiamas ir skaudinamas kaip ir vaikystėje, todėl emociškai nuo viso pasaulio atsitvėrė tvirta siena, nenorėdamas arti prisileisti nė vieno žmogaus. Deja, ši tvirta siena veikiau buvo emocinis kalėjimas, o ne apsauga nuo aplinkinių.

<….>

„Tai darau tavo paties labui“

Kai kurie smurtautojai dėl savo elgesio nekaltina kitų, bet bando įrodinėti, kad taip elgėsi galvodami apie vaiko interesus. Daugelis tėvų vis dar mano, kad fizinės bausmės – vienintelis veiksmingas būdas įskiepyti vaikui tam tikras vertybes ar priversti jį gražiai elgtis. Daugelis tokių „pamokų“ vykdomos religiniais sumetimais. Siekiant pateisinti mušimą dar jokia knyga nebuvo panaudota taip neteisingai, kaip Biblija.

Pasibaisėjau laišku, kurį perskaičiau Anos Landers1 patarimų skiltyje:

„Gerb. Ana Landers,

Mane nuvylė jūsų atsakymas mamos mušamai mergaitei. Fizinio lavinimo mokytojas, pastebėjęs kirčių žymes ant jos kojų ir nugaros, tai pavadino „smurtavimu prieš vaiką“. Kodėl nepritariate vaikų mušimui, jei Biblijoje tiesiai šviesiai tėvams liepiama taip elgtis? 23 psalmės 13 eilutėje rašoma: „Nebijokite auklėti vaiko, nes mušamas rykšte jis tikrai nenumirs“, o 23 psalmės 14 eilutėje sakoma štai kas: „Muškite jį rykšte ir išgelbėsite jo sielą nuo mirties.“

Tokie tėvai dažnai mano, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tiki, kad uolus plakimas apsaugos jį nuo klystkelių. Jie dažnai kalba taip: „Vaikystėje man dažnai tekdavo ragauti beržinės košės, ir vienas kitas kirtis vytele tikrai nepakenkė“, „Turiu jam įskiepyti Dievo baimę“, „Ji turi žinoti, kieno čia valdžia“ arba „Jis turi žinoti, kas jo laukia, kad kitą kartą suprastų, jog reikia klausyti“.

Yra ir tokių tėvų, kurie mušimą laiko kone ritualu ar būtinu gyvenimo išbandymu, kad vaikas taptų ištvermingesnis, drąsesnis ar stipresnis. Štai ką papasakojo Džojus:

– Tėvo mama mirė, kai tėvui buvo keturiolika. Jis niekada nebeatsitiesė. Dar ir dabar jam sunku, nors netrukus jis bus šešiasdešimt ketverių. Neseniai iš jo išgirdau, kad su manimi taip negailestingai elgėsi norėdamas užgniaužti mano jausmus. Nors ir kaip nesveikai tai atrodytų, jis įtikėjo, kad, negalėdamas jausti, nesikankinsi dėl gyvenimo negandų. Aš šventai tikiu, kad taip jis stengėsi mane apsaugoti nuo kančių, nenorėdamas, jog man kada nors tektų patirtį tokį skausmą, kokį jis išgyveno po savo mamos mirties.

Tačiau nuo smūgių Džojus tapo ne atsparesnis ar ne toks pažeidžiamas, bet įsibaiminęs ir nepatiklus, daug mažiau pasiruošęs gyvenimo iššūkiams. Absurdiška manyti, kad skaudžios fizinės bausmės turės vaikui kokios nors naudos.

Tyrimai kaip tik rodo, kad fizinės bausmės nėra itin veiksminga drausminimo priemonė, net kai vaikas išties elgiasi blogai. Įrodyta, kad mušimas būna veiksmingas tik trumpą laiką, o vaiką užvaldo stiprus įniršis, mintys apie kerštą ir neapykanta sau. Akivaizdu, kad fizinio smurto sukeltos psichinės, emocinės ir dažnai fizinės vaikų kančios tikrai neatperka trumpalaikių rezultatų.

Pasyvusis smurtautojas

Iki šiol kalbėjau beveik vien tik apie aktyviai smurtaujančius tėvus. Tačiau smurtaujančioje šeimoje yra dar vienas veikėjas, kuris irgi turi prisiimti dalį atsakomybės už tai, kas vyksta. Tai kitas iš tėvų, kuris dėl savo baimių, priklausomybės ar noro išlaikyti teigiamą nuomonę apie šeimą toleruoja smurtą. Tai – pasyvusis smurtautojas. Paklausiau Džojaus, kaip elgdavosi mama, kol tėvas jį mušdavo.

– Ji visai nieko nedarė, kartais užsirakindavo vonioje. Niekuomet nesupratau, kodėl ji net nebandydavo sustabdyti to kuoktelėjusio šunsnukio, kad jis liautųsi mane ištisai talžęs. Manau, kad, ko gero, ji pati jo paniškai bijojo. Ji buvo ne iš tų, kurie būtų galėję pasipriešinti. Suprantate, mano tėvas – krikščionis, o mama – žydė. Ji augo labai vargingoje sentikių šeimoje ir pagal jų tradicijas moterys negali nurodinėti vyrams, kaip elgtis. Man atrodo, kad ji tik džiaugėsi turėdama pastogę virš galvos ir tuo, kad jos vyras gerai uždirba.

Džojaus mama pati vaikų nemušdavo, tačiau nebandydama jų apsaugoti nuo savo vyro agresijos ji prisidėjo prie smurtavimo šeimoje. Užuot ką nors dariusi, kad apgintų vaikus, ji pati tapo įsibaiminusiu vaiku, į savo vyro smurtą reagavo pasyviai ir bejėgiškai. Tiesą sakant, ji apleido savo sūnų.

Džojus ne tik jautėsi visų atstumtas ir bejėgis, tačiau jam teko ir didžiulė atsakomybės našta

– Prisimenu, kai man buvo maždaug dešimt metų, vieną vakarą tėtis be gailesčio sutalžė mamą. Kitą rytą atsikėlęs labai anksti, sėdėjau virtuvėje. Pamačiau jį lipant žemyn apsisiautusį chalatu. Jis paklausė, kodėl taip anksti atsikėliau, o aš, nors ir siaubingai bijodamas, pasakiau: „Jei dar kartą bandysi mušti mamą, pridaušiu tave beisbolo lazda.“ Pažvelgęs į mane jis tik nusijuokė, tuomet apsisukęs užlipo į viršų praustis ir ruoštis į darbą.

Tai tipinis atvejis – skriaudžiamas vaikas perima kitų vaidmenį: jis jautėsi turįs apsaugoti mamą, tarsi jis būtų jos tėvas, o mama – vaikas.

Įtikėjus savo bejėgiškumu, pasyviajam iš tėvų lengviau neigti, kad savo neveiklumu skatina smurtautojo veiksmus. Bandydamas apsaugoti skriaudžiamą šeimos narį arba pateisinti pasyvaus tėvo elgseną, skriaudžiamas vaikas lengviau paneigia tą faktą, kad jį apleido ~abu~ tėvai.

Puikus pavyzdys – Keitės žodžiai:

– Iš pradžių, kai tėvas imdavo mus mušti, mes su seseria visuomet šaukdavomės mamos, tačiau ji niekuomet neateidavo į pagalbą, o tiesiog sėdėdavo apačioje ir klausydavosi, kaip mes klykiame. Neilgai trukus supratome, kad iš jos nėra ko tikėtis. Ji niekada nedrįsdavo prieštarauti tėvui, tikriausiai negalėjo elgtis kitaip.

Kad ir kiek kartų būčiau girdėjusi tokius žodžius, kaip „tikriausiai ji negalėjo elgtis kitaip“, vis dar negaliu ramiai jų klausytis. Keitės motina ~galėjo~ elgtis kitaip. Paaiškinau Keitei, kad labai svarbu, jog ji savo mamos veiksmus pradėtų vertinti realistiškai. Keitės mama neturėjo taikstytis su tėvo elgesiu arba, jei jo pernelyg bijojo, turėjo iškviesti policiją. Kai vienas iš tėvų tiesiog pasyviai stebi, kaip skriaudžiami vaikai, ir leidžia taip elgtis, ~jokio~ pateisinimo negali būti.

Ir Keitės, ir Džojaus gyvenime tėvas buvo aktyvusis smurtautojas, o mama – tylioji partnerė, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad negali būti atvirkščiai: kai kuriose šeimose aktyviuoju smurtautoju tampa motina, o pasyviuoju – tėvas. Tėvai gali keistis vaidmenimis, tačiau pasyvaus smurto dinamika lieka tokia pati. Man teko turėti klientų, kurių ~abu~ tėvai smurtavo, tačiau daug dažniau šeimoje būna aktyvusis ir pasyvusis smurtautojas.

Daugelis suaugusių vaikų pateisina pasyviųjų tėvų veiksmus, nes juos irgi laiko smurto auka. Džojaus atveju tokį požiūrį dar paskatino ir tai, kad jam teko perimti tėvo vaidmenį, todėl jis jautėsi atsakingas už savo pasyviai besielgiančią mamą.

Keturiasdešimt trejų metų pardavimo vadybininkui Teriui viskas tapo dar painiau tuomet, kai jo pasyvusis tėvas tapo užjaučiančiu guodėju. Teris, kurį beveik visą jo vaikystę fiziškai skriaudė motina, idealizavo savo nieko nedariusį tėvą.

– Buvau labai jautrus vaikas, daugiau linkęs į meną ir muziką negu į sportinius užsiėmimus. Mama visuomet mane vadindavo mižniumi, dažnai pykdavo ir lupdavo bet kuo, kas pasitaikydavo po ranka. Galima sakyti, kad beveik visą vaikystę praleidau slėpdamasis spintose. Niekada nesupratau, kodėl ji ištisai mane muša, tačiau viskas, ką darydavau, ją ištisai nervindavo. Jaučiuosi, tarsi ji būtų sutrypusi visą mano vaikystę.

Paklausiau Terio, kaip mamai smurtaujant elgdavosi tėvas.

– Daugybę kartų tėtis apglėbęs laikydavo mane tol, kol nustodavau kūkčioti, apgailestaudamas dėl mamos pykčio priepuolių. Jis visuomet kartodavo nieko negalįs padaryti ir kad jei labiau pasistengčiau, reikalai pasitaisytų. Tėtis tikrai buvo nuostabus. Jis taip sunkiai dirbo, kad šeima galėtų gerai gyventi. Vaikystėje jis vienintelis nuoširdžiai mane mylėjo.

Paklausiau Terio, ar užaugus jam yra tekę kalbėtis su tėvu apie vaikystę.

– Porą kartų bandžiau, bet jis tik sako: „Kas buvo, pražuvo.“ Kad ir kaip ten būtų, kam reikia jį liūdinti? Visos mano problemos – dėl mamos, ne dėl jo.

Teris neigė tėvo kaltę dėl patirto smurto, nes norėjo apsaugoti vienintelius gražius vaikystės prisiminimus – tas šviesias akimirkas su tėvu. Vaikystėje tėvo švelnumu jis besąlygiškai tikėjo būdamas išsigandęs vaikas, šiandien tą patį darė būdamas išsigandęs suaugęs žmogus. Norėdamas išsaugoti gražių santykių iliuziją, jis nesiėmė nieko, kad išsiaiškintų tiesą.

Teris puikiai suvokė, kokius skaudžius pėdsakus jo gyvenime paliko mamos smurtas, tačiau visai nenutuokė apie savo širdyje liepsnojantį užgniaužtą pyktį tėvui. Metų metus Teris neigė, kad tėvas ji apleido. Lyg to dar būtų negana, visą atsakomybę tėvas perkėlė ant Terio pečių, patardamas „labiau pasistengti“, kad išvengtų mamos smurto.

Apie autorę ir knygą

Ar jūs toksiškų tėvų vaikas? Šioje knygoje mokslų daktarė Susan Forward – visame pasaulyje garsi psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė daugelyje Pietų Kalifornijos medicinos ir psichiatrijos centrų – dalijasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Šie nesumeluoti pasakojimai gali padėti išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir atrasti naują pasaulį, pripildytą pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir emocinės nepriklausomybės.

Kai buvote maži…

ar tėvai sakė jums, kad esate blogas ar nieko vertas?

ar drausmindami jus naudojo fizinę jėgą?

ar jums reikėjo rūpintis tėvų problemomis?

ar dažnai bijodavote tėvų?

ar tėvai darė ką nors, ką privalėjote laikyti paslaptyje, tik tarp jūsų?

Dabar, kai jau suaugote…

ar tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku?

ar praleidę šiek tiek laiko su tėvais patiriate intensyvių emocijų ar fizinių reakcijų?

ar tėvai kontroliuoja jus grasindami, kurstydami kaltės jausmą, pasitelkdami pinigus?

ar jaučiate, kad neįtiksite savo tėvams, kad ir ką darytumėte?

„Bandymas iš tikrųjų tapti suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. Kilsite, krisite žemyn, pasistūmėsite į priekį, o tada – vėl atgal. Nusiteikite tam, kad ne viskas pavyks, kad neišvengsite kluptelėjimų. Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, baimės, kaltės ir sumaišties jausmų. Tai neįmanoma. Tačiau šios demoniškos jėgos daugiau nebegalės jūsų valdyti – tai ir yra svarbiausia“, – teigia S.Forward.

Tarpusavio santykiai. „Priešingai nei prieš du dešimtmečius, šiandien santuokiniame gyvenime siekiama daugiau laisvės, tačiau kartais pamirštama, kad norint būti išgirstam reikia ir pačiam klausytis“, – sako psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus tyrinėjanti psichologė soc. m. dr. Vilija Girgždė.

VEIDAS: Vilija, savo disertacijoje tyrinėjate psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus. Kodėl daug metų santuokoje gyvenantiems žmonėms kyla sunkumų?

V.G.: Esminis dalykas, kad sutuoktiniai pamiršta savo tikslus, lūkesčius, požiūrį ir pomėgius. Tarpusavio derinimasis – svarbus procesas, bet jis neturėtų nustelbti asmenybės unikalumo ir skirtingumo. Deja, dažnai būtent taip ir nutinka. Į psichologus besikreipiančias poras atveda jausmas, kad atsidurta krizėje ar aklavietėje, iš kurios nebematoma bendro kelio. Šiuo atveju savo tyrime ir keliu klausimą, kas nutinka poroms, dėl ko atsiduriama tokioje situacijoje.

VEIDAS: Ką atskleidė jūsų tyrimas? Kokie mitai ir stereotipai dažniausiai lydi daug metų santuokoje gyvenančius asmenis?

V.G.: Visuomenėje, kurioje vyrauja nuostata, jog poros gyvenimas turėtų būti nesibaigianti darna, nes konfliktas suvokiamas kaip kažkas blogo, sunku pripažinti, kad konfliktas turi teigiamą pusę.

Įvardyti garsiai, kad esama skirtumų (mes pykstamės), žmonės tiesiog nesiryžta, todėl ilgainiui ima atrodyti, jog vedybinis gyvenimas išsikreipia (norima nepriekaištingai atrodyti ne tik kitų, bet ir savo pačių akyse, keliamas klausimas, kas mums atsitiko, kodėl įstrigome konfliktų laikotarpyje). Natūralu, kad tarpusavio santykiuose kyla tam tikrų sunkumų. Aš tyrime analizuoju, kaip skirtingumas išgyvenamas, ir randu, kad dažniausiai nutrūksta ryšys, poliarizuojasi požiūriai, o skirtybės tampa priešybėmis.

VEIDAS: Mokslinėje psichologinėje literatūroje kalbama apie tarpusavio santykių nutolimo ir nepasitenkinimo ciklus. Ar su jais susipažinus yra galimybė išvengti jų savo kelyje?

V.G.: Iš tiesų poros gyvenimo raidoje pastebimi dėsningi, daugumai susituokusių porų būdingi sunkumai. Kai kurie sutuoktiniai kylantį priešiškumą ir emocinės šilumos stoką sprendžia paprasčiausiu būdu – skyrybomis. Tačiau dalis mėgina kalbėtis ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Tyrimai nepatvirtina, kad kaupiantis bendro gyvenimo patirčiai poros konfliktus sprendžia geriau. Svarbu tai, kaip sprendžia ir ar po konflikto kiekvienas randa būdą, kaip būti su kitu laisvai, jautriai. Kita vertus, jeigu ilgą laiką vengi situacijų, lyg nenorėdamas sukelti konflikto, lieka nuosėdų. Žinojimas apie dėsningus sunkumus ar kritinius laikotarpius (pvz., susilaukus naujagimio, vieno iš sutuoktinių ligos atveju, neištikimybės atveju) padeda, nes partneriai supranta, kad tai tik vienas iš laikotarpių, po jo ateis kitas, geresnis. Mokslinės žinios suteikia patvirtinimą, kad ir kitiems tokiais atvejais sunku, bet tikroji pagalba ir palaikymas ateina ieškant atsakymų asmeniniškai.

VEIDAS: Kaip įprastai elgiasi partneriai, susidūrę su kito asmens skirtumais?

V.G.: Gana dažnai skirtumų susidūrimo akimirką žmonės užsidaro savyje ir vengia kalbėtis (kiekviena pusė lieka prie savo tiesos), nes ta pati situacija matoma skirtingai. Tačiau jei atsirastų pagarbos, norėjimo pamatyti ir įsiklausyti, kaip jaučiasi kita pusė, susikalbėjimo procesas lengvėtų, įtampos nebūtų tiek daug.

Jei pora į konfliktą žvelgia pozityviai, gali padiskutuoti ir pasikivirčyti, tačiau pasitiki vienas kitu ir žino, jog galutiniame rezultate vis tiek išsiaiškins, ir skirtybės nebeatrodo tokios baisios. Tačiau jei kiekvieno nesutarimo metu jaučiamasi nesaugiai, neužtikrintai ir nežinoma, kuo tai pasibaigs (grasinimu skirtis ar atsiribojimu tyla), tada partneriai nutyli, prisitaiko, elgiasi pagal kito norus, o iš tiesų ignoruoja savo poreikius.

VEIDAS: Ar į jus besikreipiančios sutuoktinių poros pastebi savo skirtumus, dėl kurių konfliktuoja?

V.G.: Geštaltinės psichoterapijos krypties atstovai Robertas ir Rita Resnickai teigia, jog tai, kaip poros elgiasi su tarpusavio skirtumais, yra kur kas svarbiau nei tai, kokie skirtumai iš tiesų juos skiria. Taigi išryškėjus poros skirtingumui neatsiejama santykių dalimi tampa įtampa ir tarpusavio nutolimo periodai. Tačiau nesuderinamumas poros santykiuose ne visuomet pastebimas ir akivaizdus. Mano atliktame tyrime partnerių savęs pajauta taip pat ne visais atvejais buvo aiški, poros partneriai ne visuomet galėjo pasakyti, ką jie skirtingai mato ir interpretuoja, į ką skirtingai reaguoja ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad žmonės gebėtų vienas kitą išgirsti ir susikalbėti? Ar pakanka tik gerų norų?

V.G.: Teigiami pokyčiai galimi tik tuo atveju, jei abu partneriai nusiteikia ieškoti, klysti, tuomet bendros pastangos pakeičia jų gyvenimo kokybę. Tačiau norint išgirsti kitą būtina įsiklausyti ir į save (primenu, kad kalbame apie situacijas, kai tarpusavio santykiai įtempti). Taigi girdėti kitą, kai įsiterpia įtampa, nėra lengva. Tenka išmokti tvirtumo, jautrumo. Gali būti, kad gerų norų užteks, bet kartais to nepakanka ir tenka ieškoti specialistų pagalbos. Porų psichterapija negalima, jei jos nori vienas iš dviejų, – tam būtinas abiejų įsitraukimas. Pokyčiai neateina greitai, keistis pragyvenus daug metų ir turint susiklosčiusius įpročius nėra lengva. Taigi porų psichoterapija yra sudėtinga kelionė, į kurią būtina leistis dviese.

VEIDAS: Ką atskleidžia jūsų tyrimas? Dėl kokių priežasčių sutuoktiniai dažniausiai nesusikalba?

V.G.: Esminės mano išvados – kad susidūrus porų skirtumams dažniausiai nebematoma kito partnerio, o norima vadovautis tik sava tiesa. Taip pat gana daug problemų kyla neatskiriant savęs nuo kito asmens. Konsultacijų metu matome poras, kurios išoriškai puikiai susitvarko su buitiniais rūpesčiais, tačiau tam tikri klausimai tarsi įšaldyti: tai reiškia, kad nepasidomima ir nepasigilinama, kaip į tam tikrus dalykus žiūri kitas žmogus. Įprastai susiduriame su vyraujančia stereotipine nuomone: žinojimu iš anksto, žinojimu geriau už kitą… Tada partneris negali prasižioti ir išsakyti, ką jis mano. Aš tyrinėjau sutuoktinių dialogus, todėl žinau, kad vos tik nuskambėjus kitokiai nuomonei pasigirsta prieštaravimas, neigimas. Ilgainiui partneris tiesiog nebesivargina reikšti savo minčių, nes žino, kad supratimo ir palaikymo vis tiek nebus. Per gyvenimą žmonės prikaupia stereotipais „filtruotos“ patirties ir nebesistengia pažvelgti į kitą asmenį naujai, nebesigilina į tai, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Bet sugebėti pažvelgti į tarpusavio santykius naujai, moderniai – be galo svarbu.

VEIDAS: Galėtumėte iliustruoti, kaip būtent tai turėtų atrodyti?

V.G.: Pažvelgti naujai į poros tarpusavio santykius reiškia pasiruošti nustebti. Ką reiškia gebėti pažvelgti į konfliktą moderniau? Ogi pripažinimą, kad gali būti dvi nuomonės, dvi versijos. Svarbu pamatyti, kas vyksta tarp partnerių ir gyventi nesiekiant kitam įrodyti savo tiesos. Kiekvienas konfliktas reiškia, kad paliesta tai, kas svarbu ir reikšminga kitam, ir jei tai ir lieka neišsiaiškinta, nepripažinta, atsideda vėlesniam laikui ir virsta dar didesniais pykčiais, priekaištais, nepasitenkinimu. Tikėtina, jog sutarę ir pripažinę, kad dėl konkretaus klausimo turite dvi nuomones, sugebėtumėte nesusipykti. Tai ir yra modernesnis požiūris į tarpusavio santykius.

Iš darbinės praktikos ir giluminių interviu, naudotų tyrimo metu, matyti, kad šiandien kiekvienas šeimoje gyvenantis žmogus nori būti gerokai laisvesnis nei prieš porą dešimčių metų. Išreikšdamas savo nuomonę, išsakydamas savo lūkesčius, jis jaučiasi suprastas ir išgirstas, o tai be galo svarbu siekiant susiderinti tarpusavyje. Būdami poroje su kitu mes mokomės daugybės dalykų, kuriame scenarijus, kurie padėtų įveikti kylančias krizes, sunkumus ir tarpusavio skirtumus. Kai kada sutuoktiniai patiria išties didelių sukrėtimų, bet palaikydami, gerbdami ir gilindamiesi vienas į kitą tai pereina ir toliau sutaria.

VEIDAS: Minite, kad artumo stoka – viena dažniausių problemų, dėl kurių poros kreipiasi psichoterapinės pagalbos. O sutuoktiniai, neradę sprendimų, gausina šalies skyrybų statistiką?

V.G.: Skyrybų statistika atskleidžia santykių blogėjimo pasekmes, bet mažai ką pasako apie santykių blogėjimo procesą. Tie, kurie gyvena įtampos, emocinio nutolimo vienas nuo kito būsenomis ir yra nepatenkinti savo santykiais, į statistikos ataskaitas nepatenka. Aš savo disertacijoje nagrinėju santykių sunkumų poroje laikotarpį, kada poros kreipiasi psichologinės pagalbos. Taip pat iš porų konsultavimo praktikos pastebiu, kad besitęsiantis partnerių konfliktas arba emocinis nutolimas – viena dažniausių priežasčių poroms kreiptis psichologinės pagalbos. „Mes labai skirtingi, gal mums jau skirtis?“ – dažnai teiraujasi sutuoktiniai, atėję į porų konsultacijas.

VEIDAS: Galėtumėte nupasakoti, kaip vyksta poros konsultacija psichoterapeuto kabinete?

V.G.: Kartu su atėjusia pora dirba du psichoterapeutai. Visų pirma su kiekvienu iš sutuoktinių kalbamės atskirai, klausiame, kaip žmogus mato situaciją, kaip aiškina ir supranta, kodėl atsidūrė vienoje ar kitoje padėtyje. Taip išsigryniname du skirtingus požiūrius, o tai ir yra atskaitos taškas: suvokti, kad egzistuoja ne viena tiesa. Pamažu partneriai atsiskleidžia tiek mums, tiek vienas kitam, taigi sudaroma erdvė saugiai ir giliai suprasti vienas kitą. Kalbėdami apie tai, kas juos daug metų slėgė, žmonės atsiskleidžia, nes jaučiasi išgirsti, suprasti: jie žino, kad į kiekvieną jų mintį bus atsižvelgta ir sureaguota, o tai skatina dialogą.

VEIDAS: Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės, nugyvenę drauge ne vienus metus, taip ir nesugeba pažinti vienas kito, tvirtina išsiskyrę dėl per daug skirtingų interesų ir pan. Išeitų, kad nueita lengviausiu keliu?

V.G.: Gyvename kultūroje, kurioje išsiskirti labai paprasta (nebesame varžomi kažkokių įsipareigojimų ar moralinių normų), daug neapibrėžtumo, todėl siekiant išlaikyti tarpusavio ryšį tenka eiti ieškojimų keliu. Niekas nė vienai porai nepasako, kaip gyventi, kad santuoka būtų sėkminga, taigi kiekvienu atveju kuriamas savitas ir unikalus scenarijus.

Kai nededama pastangų išlaikyti tarpusavio ryšį, skyrybų galimybė tikrai didelė. Tačiau skyrybos nutraukia tai, kas partneriams netinkama, toksiška. Laisvė nutraukti ryšį, kuriame ilgą laiką jautiesi nelaimingas ir nebeišmanai, ką dar keisti, yra reikalinga. Gaila, kai skyrybų sprendimas būna skubotas. Tačiau įsivaizduokime: jeigu įvykus nesusipratimui ar nesutarimui sugebėtume grįžti ir ramiai apie tai pasikalbėti, išvengtume daugelio skubotų sprendimų. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad per konsultacijas matau daugybę porų, kurios sparčiai tobulėja ir auga tarpusavio santykių požiūriu.

VEIDAS: Šiandien itin populiaru teigti, kad norėdamas pamilti kitą ar būti mylimas pirmiausia turi išmokti mylėti save. Ar lietuviai to mokosi?

V.G.: Neišskirčiau lietuvių. Kalbu apie labiau bendražmogiškus dalykus. Iš tiesų vienas svarbiausių dalykų yra žinoti savo norus ir poreikius, mokėti ir gebėti pažinti save (net ir sukūrus šeimą). Tik bendraudami su kitu galime geriau atskleisti save. Juo atviresnis ryšys, tuo daugiau jame tikrumo ir nuoširdumo. Žinoma, jei gebame parodyti jausmus, būti savimi.

VEIDAS: Galbūt atliekant tyrimą pavyko išgryninti, ko iš vyrų tikisi moterys ir ko iš moterų laukia vyrai? Galėtumėte išskirti esmines skirtybes?

V.G.: Moterys gana dažnai pertraukinėja savo sutuoktinius, kaltina vienais ar kitais dalykais, primena, kokių nesutarimų tarp jų buvo kilę anksčiau. O vyrai nepripažįsta savo partnerių jausmų – jie linkę remtis argumentais, bet ne jausmais.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė