Suaugę alkoholikų vaikai

Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė dr. Janet Geringer Woititz pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose.

Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais alkoholikų šeimose užaugusių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.

***

Kasmet pasirodo vis daugiau tyrimų apie alkoholizmą mūsų visuomenėje. Duomenys skiriasi, bet sutariama, kad šioje šalyje yra daugiau nei dešimt milijonų alkoholikų.

Nors ir patys yra aukos, alkoholikai daro žalingą poveikį visiems su jais susijusiems asmenims. Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. Bergždžiai tikima jų greit išgaruojančiais pažadais pasikeisti, nes tie, kas rūpinasi alkoholikais, nori jais tikėti, ir patys tampai ligos įkaitais.

Labiausiai kenčia artimieji. Kai darbdavys atsisako alkoholiko paslaugų, nukenčia šeima. Ji skaudžiai išgyvena ir tada, kai giminės ar draugai daugiau nebesitaiksto su alkoholio pasekmėmis ir ima vengti alkoholiko ir jo šeimos. Šeimą tiesiogiai veikia ir paties alkoholiko elgesys. Savarankiškai, be kitų pagalbos, nepajėgdami išsikapstyti ir užklupti ligos pasekmių, emociškai suserga ir šeimos nariai.

Visuomenė skiria nemažai dėmesio alkoholizmui, piktnaudžiavimui alkoholiu ir alkoholikams, mažiau – šeimai, ypač alkoholikų namuose augantiems vaikams.

Visuomenė skiria nemažai dėmesio alkoholizmui, piktnaudžiavimui alkoholiu ir alkoholikams, mažiau – šeimai, ypač alkoholikų namuose augantiems vaikams.

Beveik niekas neabejoja, kad yra daugybė gyvenimo alkoholikų namuose paveiktų vaikų. Nustatyti, kiek – sudėtinga dėl kelių priežasčių: pirmiausia – žmonės gėdijasi, nepripažįsta, kad alkoholizmas yra liga, ją neigia ir nuo nemalonios tikrovės bando apsaugoti vaikus.

Nors alkoholio poveikis pasireiškia įvairia elgsena, galima teigti, kad visiems alkoholikų vaikams būdinga menka savigarba. Tai nė kiek nestebina, nes, kaip teigiama literatūroje, vaikui išugdyti asmens savivertę ir pasijusti vertingu žmogumi reikia sąlygų, kurios apibūdinamos taip: „tėvų šiluma“, „aiškiai nubrėžtos ribos“ ir „pagarbus elgesys“.

Yra nemažai vertos dėmesio literatūros, kur tvirtinama, kad alkoholikų namuose tokių sąlygų nesudaroma arba jos sudaromos nenuosekliai. Tėvo ar motinos alkoholiko elgesys veikiamas jo vartojamų cheminių medžiagų, o nealkoholiko tėvo ar motinos elgesį lemia reakcija į alkoholiką. Nuosekliai tenkinti gausybę vaikų poreikių beveik nebelieka emocinės energijos. Taip vaikai tampa šeimos ligos aukomis.

Į tėvus žiūrima kaip į pavyzdį, net jei jie nenori būti toks pavyzdys. Kaip teigia Margaret Cork, būtent mainais pagrįstas ryšys su tėvais ir kitais žmonėmis vaikui leidžia jaustis saugiam, ugdo jo savigarbą ir gebėjimus susidoroti su sudėtingomis vidinėmis problemomis.

Copersmitho atliktas paauglių berniukų tyrimas rodo, kad vaikai tik tada įgyja pasitikėjimą savimi, noriai leidžiasi į nuotykius ir įveikia sunkumus, jei su jais elgiamasi pagarbiai, jiems perteikiama aiškiai apibrėžta vertybių sistema, nurodoma, ko iš jų tikimasi ir kaip spręsti problemas. Asmens atsparumas lavėja aiškiai apibrėžtoje, reiklioje aplinkoje, o ne tokioje, kur niekas neribojama, viskas leidžiama ir, užuot tikslingai nukreipus dėmesį, suteikiama visiška laisvė tyrinėti.

Asmens atsparumas lavėja aiškiai apibrėžtoje, reiklioje aplinkoje, o ne tokioje, kur niekas neribojama, viskas leidžiama ir, užuot tikslingai nukreipus dėmesį, suteikiama visiška laisvė tyrinėti.

Abu, ir Stanley Coopersmitho, ir Morriso Rosenbergo, tyrimai atskleidė, kad stipria savigarba pasižymintys mokiniai tiki savo sėkme. Jie ne taip dažnai jaučia nerimą, rečiau turi psichosomatinių simptomų ir sugeba blaiviai įvertinti savo gebėjimus. Tokie vaikai pasitiki savo jėgomis ir tiki, kad jų pastangos pelnys sėkmę, bet kartu puikiai suvokia ir savo galimybių ribas. Save gerbiantys asmenys yra draugiški, turi pasisekimą tarp kitų ir tikisi, kad su jais bus elgiamasi maloniai. Jie atviri kitiems, ir kiti juos vertina dažniausiai palankiai.

Silpna savigarba pasižymintys mokiniai, anot Coopersmitho ir Rosenbergo, yra lengvai įbauginami ir kartais būna prislėgti. Jie jaučiasi vieniši, nemylimi ir neverti meilės. Nesugeba savęs išreikšti ir apginti savo kitoniškumo. Tokie vaikai taip jaudinasi dėl to, kaip juos vertina kiti, ir tiek daug nerimauja, kad jų pastangas tapti visaverte asmenybe nesunku paversti niekais.

Mano pačios tyrimai, rašant „Alkoholikų vaikų savigarbą“, parodė, kad alkoholikų tėvų vaikų savigarba silpnesnė nei vaikų, kurie gyvena namuose, kur alkoholiu nepiktnaudžiaujama. To ir buvo galima tikėtis. Savigarba labiausiai priklauso nuo to, kiek pagarbiai, su meile ir rūpestingai su jais elgiasi artimi asmenys. Todėl darytina logiška išvada: kadangi alkoholiko namuose tokių sąlygų nesudaroma, tai neigiamai veikia asmens požiūrį į save.

Verta pažymėti, kad amžiaus rodiklis reikšmingos įtakos savigarbai neturi. Aštuoniolikmečiai ir dvylikmečiai save suvokia iš esmės taip pat. Nors abi grupės elgiasi skirtingai, ir vieni, ir kiti save suvokia vienodai. Tai patvirtina, kad, nesulaukus pagalbos, savęs suvokimas nesikeičia. Keičiasi tik požiūrio į save išraiška, o savęs suvokimas lieka toks pat.

Jeigu tai tiesa, o tyrimai rodo, kad taip ir yra, tuomet iš tikrųjų verta skirti dėmesio suaugusiems alkoholikų vaikams – jie sudaro didelę visuomenės dalį.

Negalime sakyti, kad iki šiol jų nepaisėme – tik nebuvome aiškiai įvardiję. Vadindavome alkoholikais. Arba alkoholikų sutuoktiniais. Nevisiškai pripažinome, ką jie patyrė. Pats laikas apibūdinti aiškiau. Vadinkime alkoholikais – suaugusiais alkoholikų vaikais. Svarbu įtraukti šį veiksnį, nes, nusprendus gydytis, jis turi lemiamą reikšmę pasveikimui. Suaugęs alkoholiko vaikas buvo veikiamas aplinkos ir į ją reagavo taip, kaip veikiausiai neteko tiems, kurie nėra suaugę alkoholikų vaikai. Šioje knygoje pateikiamas suaugusio alkoholikų vaiko apibūdinimas, paaiškinama, ką reiškia juo būti, ir apžvelgiamos pasekmės.

Aptariama, kaip pasireiškia silpna savivertė, ir pateikiami konkretūs patarimai, kaip imtis pokyčių.

Jau kurį laiką dirbu su suaugusių alkoholikų vaikų grupėmis. Nagrinėjame jų mintis, pasaulėžiūrą, reakcijas, jausmus ir galingą alkoholio įtaką jų gyvenimui.

Pusę grupės paprastai sudaro besigydantys alkoholikai, kita pusė – nealkoholikai. Pusė vyrų. Pusė moterų. Jauniausiam nariui – 23 metai. Kai kurie susituokę, kiti vieniši. Kai kurie turi vaikų, kiti – neturi. Visi pasiryžę keistis.

Kai kurios mintys viena ar kita forma kartojasi beveik kiekviename susitikime. Šias įžvalgas verta atidžiau panagrinėti ir plačiau aptarti.

1. Suaugę alkoholikų vaikai nežino, koks yra normalus elgesys.

2. Jiems sunku sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo.

3. Meluoja ir tada, kai būtų lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą.

4. Save smerkia nesigailėdami.

5. Nemoka linksmintis.

6. Save vertina labai rimtai.

7. Jiems sunku palaikyti artimus santykius.

8. Perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius.

9. Nuolat siekia būti pripažinti ir palankiai įvertinti.

10. Dažniausiai jaučiasi esantys kitokie nei aplinkiniai.

11. Nepaprastai pareigingi arba ypač nepareigingi.

12. Nepaprastai atsidavę, net ir akivaizdžiai suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas.

13. Jie yra impulsyvūs. Imasi veikti gerai neapsvarstę, kaip kitaip galėtų pasielgti, ir kokios laukia pasekmės. Dėl impulsyvumo vėliau graužiasi, jaučiasi bejėgiai ir nekenčia savęs. Be to, jie įdeda nepaprastai daug jėgų, šalindami savo elgesio pasekmes.

Ši knyga parašyta suaugusiems alkoholikų vaikams. Vis dėlto tikiuosi, kad ji sudomins ir psichologus bei kitus žmones, kuriems ši tema aktuali.

Ji gali patarnauti dėl kelių sumetimų: 1) pagilinti žinias ir suvokti, ką reiškia būti alkoholiko vaiku, ir kas vyksta vėliau; 2) siekiant tobulėti – kaip pagalbos sau arba gydymosi vadovas; 3) suaugusių alkoholikų vaikų diskusijų grupėms kaip diskusijų atspirtis.

Iš visų šalies kampelių sulaukiu klausimų, kaip įkurti suaugusių alkoholikų vaikų grupes ir kaip tenkinti jų poreikius neapleidžiant AA ir Al-Anon principų. Šioje knygoje pateikiami atsakymai ir į šiuos klausimus.

Knygą galite įsigyti ČIA

Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

Reikšminga smulkmena. Jei tikėsime vokiečių statistika, kas antras jaunas ir kas dešimtas suaugęs žmogus šiandien vaikšto nukramtytais nagais. Kokios priežastys lemia šį įprotį ir kaip jo neskausmingai atsikratyti?

Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius apie paplitusį reiškinį – nagų kramtymą kalba kaip apie vidinę žmogaus organizmo streso išraišką: „Savimi pasitikintys ir gyvenime tvirtai besijaučiantys asmenys įprastai tuo neužsiima.“

Nagų kramtymas - tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios.

Jis svarsto, kad šią problemą gali lemti vaikystėje patirtas auklėjimas. Žinoma, ne paskutinėje vietoje šiuo atveju atsiduria ir kultūriniai visuomenių skirtumai. Sutariama, kad prie šio ydingo visuomenės įpročio gana smarkiai prisideda ir asmens patiriamas stresas. Galima sakyti, kad stresas tiesiogiai proporcingas neigiamų asmens emocijų ir išgyvenimų kiekiui.

Klinikinės vokiečių neuropsichologijos profesorius dr. Sfeffenas Moritzas nagų kramtymo nevadina liga. Jo nuomone, tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios. Nesąmoningai žmonių kramtomus nagus nuo jų dantų gelbsti Vokietijoje gana plačiai taikoma elgesio terapija.

Psichologai sutaria: siekiant išgyvendinti šį įprotį iš savo kasdienybės paties žmogaus valios ne visuomet pakanka. Apie tai liudija ir įspūdinga nagų kramtytojų statistika. Kas dešimtas suaugęs ir kas antras dar neužaugęs žmogus vokiškai kalbančioje bendruomenėje šiandien kramto nagus ir nesusimąsto, kad toks elgesys apie juos itin daug atskleidžia aplinkiniams (tai rodo nepasitikėjimą savimi ir pan.).

Kiek šis įprotis paplitęs Lietuvoje, tikslių duomenų nesama, tačiau „Veido“ ekspertai sutaria, kad duomenys galėtų būti panašūs.

Dažnu atveju vaikystės metais užgimęs žmogaus įprotis krimsti nagus, nesulaukęs atitinkamo dėmesio, tęsiasi ir individui suaugus. „Nei iš gero gyvenimo, nei iš didelio malonumo žmonės nagų negraužia“, – tvirtina psichologas M.Daugelavičius.

Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Šį teiginį palaiko ir Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas. Pasak jo, nagų kramtymą mokslininkai sieja su vidiniais žmogaus išgyvenimais: nerimu ir tam tikrose situacijose kylančia frustracija (kai nežinoma ir neapsisprendžiama, kaip tinkamai pasielgti). Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Psichologai tokią elgseną apibūdina kaip peradresuotą aktyvumą, tačiau pats žmogus dažnai nė nejaučia, kad taip elgiasi. Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys, kad vyrai į nagų kramtymą linkę gerokai dažniau nei moterys. JAV endokrinologo prof. Steveno Dowsheno teigimu, dauguma berniukų jau vaikystėje taip elgiasi. Skirtingose šalyse nagus kramto nuo 30 iki 60 proc. vaikų ir paauglių. Kartais pasitaiko, kad kramtomi net kojų nagų.

Moterims susilaikyti nuo šios blogybės padeda periodiškai atliekamas manikiūras, tačiau išimčių pasitaiko ir tarp jų. Ne tik su estetika, bet ir su elementaraus mandagumo taisyklėmis prasilenkiantis įprotis, psichologų nuomone, rodo, kad žmogus patiria vidinę įtampą. Vieni griebiasi rūkymo, kiti kramto nagus – kiekvienas susinervinęs elgiasi individualiai.

Pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai.

Ką daryti, norint atsikratyti šio bjauraus įpročio? S.Moritzas siūlo pamėginti atsakyti į klausimą, kada aplanko noras graužti nagus. Tai suvokus bus lengviau keisti įprastai besiklostančią elgseną. Pakeliui itin praverstų ir motyvacija, tai yra atsakymas sau, kodėl norime šio įpročio atsisakyti ir kaip tai pakeis mūsų gyvenimą. Įveikus šiuos žingsnius teliks pakeisti įprastinį nagų graužimą kažkuo kitu (saldainiais ar kramtomąja guma; žinoma, kartais tiesiog pakaktų sugniaužti pirštus į kumštį, sukioti ant piršto žiedą ir neleisti sau nuklysti į nagų žalojimą). Argumentų, kodėl verta atsisakyti šio estetinį nagų vaizdą darkančio įpročio, ne vienas ir ne du, tačiau pasakyti daugeliu atveju lengviau, nei tai įgyvendinti.

M.Daugelavičiaus nuomone, pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai. Vaduodamasis iš įtampos ir siekdamas išspręsti slegiančią situaciją žmogus nukreipia savo dėmesį ir savotiškai save ramina. Taigi pakaktų pašalinti nerimą ar stresą keliančią priežastį ir prastas įprotis dingtų. Kitaip tariant, jei jūsų aplinkoje kažkas graužia nagus, reikėtų susimąstyti apie gilesnę slegiančių priežasčių analizę.

Šis įprotis žmogui sukelia nemažai bėdų. Nagus graužiantį asmenį lydi dviprasmiški jausmai (norisi tokio elgesio atsikratyti, slegia kasdienė gėda: nukramtyti pirštai dar nė vieno nepapuošė). Taigi, nors ir slegiamas kaltės, žmogus kramto nagus ir dėl įtampos, ir dėl nekantrumo, staiga užplūdusio streso ir pan.

Dermatologė Rochelle Torgerson tikina, kad dauguma mėgsta kramtyti ne tik nagus, bet ir aplink juos esančias odeles. Abiem atvejais didžioji blogybė ta, kad yra rizika pasigauti nepageidaujamą infekciją ar ligą (į burną kišamos neplautos rankos), o tai gali paveikti ne tik burnos ar dantų būklę (gali būti pažeistas emalis), bet ir nagų formą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako edukologijos mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

VEIDAS: Kiek laiko gali prireikti norint atpratinti vaikus nuo nagų kramtymo?

A.L.: Bet kokio įpročio (veiksmo, kuris nuolat pasikartoja, o vaikas jį atlieka tarsi nesąmoningai) atsisakymas užtrunka. Kaip žinome, vaikai nėra nulipdyti iš kitokio molio nei suaugusieji, taigi prisiminkime, kiek pastangų tenka įdėti, kol metama rūkyti ir pan. Didžiausia suaugusiųjų bėda šiuo atveju, kad per greitai norima rezultato. Nepakanka vaikui vien pasakyti „nekramtyk“ ir tikėtis, kad taip ir įvyks. Kartais reikia ir fiziniu būdu apie tai priminti (pvz., pirštų spragtelėjimu ar beldimu į stalą) – tai tarsi slapti signalai, jog jau susitarėme, kad bus stengiamasi taip nesielgti. Visuomet verta pažiūrėti, kaip jūsų atžala elgiasi žiūrėdama televizorių ar maigydama planšetinį kompiuterį. Jeigu pastebite, kad nagų kramtymas susijęs su kažkokia situacija ar veikla, jos metu papildomai sudrausminkite vaiką, priminkite, kad tarėtės palikti pirštukus ramybėje.

VEIDAS: Į ką vertėtų atkreipti dėmesį tėvams kovojant su šiuo žalingu įpročiu?

A.L.: Svarbiausia nepritrūkti kantrybės. Jeigu kaimynų vaikams tiko vienas iš pasiūlytų auklėjimo metodų, tai dar nereiškia, kad tiks ir jūsų atžalai. Visuomet reikėtų būti pasiruošus išmėginti dar keletą papildomų alternatyvų. Daugelis tėvų nesureikšmina šio žalingo vaikų įpročio ir žiūri į jį pernelyg atlaidžiai. Bet jei nagučiai nukramtyti iki kraujo, verta sunerimti. Gana dažnai šalia to būna ir plaukų pešiojimas, neramus miegas, savęs žnaibymas. Pastebėjus šiuos nerimą keliančius simptomus vertėtų pasikonsultuoti su medikais.

VEIDAS: Galbūt egzistuoja kažkoks paaiškinimas, kodėl vaikai mėgsta kramtyti nagus?

A.L.: Priežastys gali būti pačios įvairiausios: smalsumas, kitų vaikų elgesio pamėgdžiojimas, mėginimas atsipalaiduoti ir pan. Kartais tokiu būdu išreiškiamas nuobodulys ar nerimas, todėl kiekvienu atveju reikėtų šnektelėti su vaiku. Paskatinti taip elgtis gali ir pakeistas ar pradėtas lankyti vaikų darželis, mokykla, artėjantis šokių pasirodymas. Vaikas, pasiklausęs vadovės, kad čia nepaprastai svarbus renginys, gali jausti didelę įtampą, o iš to gali gimti nagų kramtymas. Įprastai jis priskiriamas prie vadinamųjų nervinių ir pasąmoninių įpročių, taigi vaikas labai dažnai nė pats nesupranta, kad tai daro.

Siekiant atsisakyti panašių įpročių sveika nubrėžti leidžiamas ir draudžiamas ribas. Atžala supras, ko iš jos tikitės, taigi susikalbėti bus lengviau. Pavyzdžiui, vaikui galima priminti, kad prie pietų stalo ir viešose vietose nagų nekramtome. Nors iš pirmo žvilgsnio tai labai paprasta taisyklė, galime nuo jos atsispirti ir judėti toliau. Tačiau nepatarčiau vaiko už tai bausti, ant jo šaukti. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis verta nagučius trumpiau kirpti, dažniau plauti rankas ir pan.

VEIDAS: Kai kurie tėvai, kovodami su šiuo negatyviu įpročiu, ištepa vaikų nagus kartumynais ir pan. Ar efektyvi tokia priemonė?

A.L.: Aš manau, kad visuomet geriau su vaiku susitarti gražiuoju. Jei atžala žiūrės į tai ne kaip į bausmę, o kaip į pagalbą, tikėtina, kad sutiks bendradarbiauti. Kai vaikas bus emociškai pasiruošęs (jausis saugesnis ir pan.), jis pats liausis. Svarbu, kad su juo pasikalbėtume ir išaiškintume, koks tai yra įprotis ir kaip jo atsikratyti. Jei įtrauksite jį patį, tikėtina, kad situacija pasitaisys greičiau. Kartais situacijos sprendimu tampa padidintas fizinis vaiko aktyvumas ar laisvalaikio užimtumas (pakanka nukreipti dėmesį), ir nagų kramtymo problema išsprendžiama.

VEIDAS: O kokių priemonių nuo nagų graužimo siūloma imtis suaugusiems?

A.L.: Moterims patariama negailėti pinigų manikiūrui, tuomet bus gaila ir investuotų lėšų, ir nagų grožio. Kitas patarimas, kuris gali suveikti, – ant pirštų galiukų užklijuoti kūno spalvos pleistriukus: dirbti jie netrukdys, o kramtyti patogu nebebus. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad ir nekramtymo įpročiui susiformuoti reikia šiek tiek laiko.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. balandžio mėnesį savaitraštyje “Veidas”

Šį vakarą siūlome ištrauką iš Irvino D.Yalomo knygos „Žiūrėti į saulę“. Kaip atpažinti užslėptą mirties baimę? Ką daryti, kad ji mūsų neparalyžiuotų? Kaip elgtis, kad susitikimas su mirties baime nesunaikintų gyvenimo tikslo, o pabudintų visaverčiam gyvenimui?

Knygoje egzistenciniai klausimai nagrinėjami pasitelkiant tiek antikos filosofus, tiek garsius šiuolaikinės psichologijos atstovus, tačiau pabrėžiant svarbią tiesą – gydo ne teorija ar idėjos, o žmonių tarpusavio santykiai.

Irvinas D.Yalomas – amerikiečių psichoterapeutas, išgarsėjęs kaip savitų literatūros kūrinių, atspindinčių jo, kaip mokslininko, psichoterapeuto ir pedagogo, idėjas ir įsitikinimus, autorius. Jo darbai išsiskiria moksliniu meistriškumu, komunikabilumu ir ypatingu jautrumu – savybėmis, įvertintomis viso pasaulio skaitytojų. „Žiūrėti į saulę“ – devintoji autoriaus knyga, išleista lietuvių kalba.

„Liūdesys užlieja man širdį. Bijau mirties.“
Gilgamešas

Savimonė – tai didžiausia dovana, toks pat vertingas turtas, kaip ir gyvenimas. Ji daro mus žmonėmis. Tačiau už ją brangiai sumokame – mums atsiveria mirtingumo žaizda. Mūsų egzistenciją nuolat temdo žinojimas, kad užaugsime, sužydėsime, o tada neišvengiamai nusilpsime ir mirsime.
Mirtingumas mus persekiojo nuo pat istorijos pradžios. Prieš keturis tūkstančius metų Babilonijos didvyris Gilgamešas apmąstė savo bičiulio Enkidu mirtį šio skyriaus epigrafo žodžiais: Tu pasidarei tamsus ir nebegirdi manęs. Kai mirsiu, argi nebūsiu kaip Enkidu? Liūdesys užlieja mano širdį. Bijau mirties.

Gilgamešas kalba už mus visus. Kaip jis bijojo mirties, taip jos bijome ir mes visi: kiekvienas vyras, moteris ir vaikas. Kai kurie iš mūsų mirties baimę jaučiame tik netiesiogiai: kaip bendrą nerimą arba kaip kokią kitą pakaitinę psichologinę problemą; kiti patiria aiškią ir sąmoningą mirties baimę; o dar kitiems mirties baimė prasiveržia siaubu, griaunančiu bet kokią laimę ir pasitenkinimą.

Amžių amžius išmintingi filosofai bandė sutvarstyti mirtingumo žaizdą ir padėti mums susikurti harmoningą ir ramų gyvenimą. Kaip psichoterapeutas, gydęs daugybę nuo mirties baimės kenčiančių žmonių, supratau, kad senovės, ypač senųjų graikų, filosofų išmintis šiandien be galo svarbi.

Tiesą sakant, savo, kaip psichoterapeuto, intelektiniais tėvais laikau ne tiek didžiuosius devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios psichiatrus bei psichologus: Pinelį (Philippe’ą Pinelį), Froidą (Sigmundą Freudą), Jungą (Carlą Jungą), Pavlovą (Ivaną Pavlovą), Roršachą (Hermanną Rorschachą)ir Skinerį (Burrhusą Fredericą Skinnerį), – kiek senovės graikų filosofus, ypač Epikūrą. Iš tiesų kuo daugiau sužinau apie didžiuosius Atėnų mąstytojus, tuo labiau pripažįstu, kad Epikūras yra egzistencinės psichoterapijos protėvis; šiame darbe pasinaudosiu jo idėjomis.

Epikūras gimė 341 m. pr. Kr., netrukus po Platono mirties, o mirė 270 m. pr. Kristų. Dauguma šiandienos žmonių jo vardą žino iš žodžių epikūriškas, epikūrininkas, apibūdinančių žmogų, atsidavusį rafinuotiems jutiminiams malonumams (ypač besimėgaujantį geru maistu ir gėrimais). Tačiau iš tikrųjų Epikūras nepropagavo jutiminių džiaugsmų; jam daug labiau rūpėjo, kaip įgyti ramybę (ataraxia).

Epikūras taikė „medicinos filosofiją“ir tvirtino, kad kaip gydytojai gydo kūną, taip filosofai turi gydyti sielą. Jo požiūriu, vienintelis tikras filosofijos tikslas – lengvinti žmonių kančias. O kokia yra svarbiausia kančios priežastis? Epikūras manė, kad tai visur esanti mirties baimė. Bauginanti neišvengiamos mirties vizija, teigė jis, trukdo džiaugtis gyvenimu ir sugadina kiekvieną malonumą. Siekdamas numalšinti mirties nerimą jis sukūrė kelis veiksmingus mąstymo pratimus, kurie man pačiam padėjo pažvelgti į mirties baimę ir rasti būdų, kaip palengvinti pacientų dalią. Toliau dažnai remsiuosi vertingomis jo idėjomis.

Iš asmeninės patirties ir iš klinikinio darbo žinau, kad mirties nerimas stiprėja ir nyksta tam tikrais gyvenimo etapais. Maži vaikai nejučia stebi mirties ženklus aplinkoje: sudžiūvusius lapus, negyvus vabzdžius ir gyvūnėlius; staiga pradingsta seneliai, gedi tėvai, niekaip nesibaigia antkapių eilės kapinėse. Vaikai paprasčiausiai žiūri, stebisi ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, tyli. Jei jie atvirai prabyla apie savo baimę, tėvai pasijunta nejaukiai ir, žinoma, tučtuojau puola jų guosti. Kartais suaugusieji stengiasi rasti raminamų žodžių, kartais visą šį reikalą atideda tolimai ateičiai, o kartais guodžia vaikus mirtį neigiančiomis pasakomis apie prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą, dangų ir susitikimą po mirties.

Maždaug nuo šešerių metų iki brandos – tuo amžiaus tarpsniu, kurį Froidas pavadino latentinio seksualumo laikotarpiu – mirties baimė paprastai tūno pogrindyje. Paskui, paauglystėje, ji iškyla visu stiprumu: jaunuolius užvaldo mintys apie mirtį, kai kurie mąsto apie savižudybę. Šiais laikais daugybė paauglių su mirties nerimu kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje. Kiti pradeda įžūliai elgtis: pokštauja apie mirtį, dainuoja dainas apie žudynes, su draugais žiūri siaubo filmus. Aš pats ankstyvojoje paauglystėje du kartus per savaitę eidavau į nediduką kino teatrą už kampo nuo tėvo krautuvėlės ir su draugais vienbalsiai kaukdavau per siaubo filmus, žiopsojau į nesibaigiančius Antrojo pasaulinio karo siaubų vaizdus. Prisimenu, kaip tyliai suvirpėdavau pagalvojęs, kad vien likimo užgaida gimiau 1931-aisiais, o ne keleriais metais anksčiau, kaip mano pusbrolis Haris, žuvęs per skerdynes Normandijoje .

Kai kurie jaunuoliai mirtį neigia nutrūktgalviškai rizikuodami. Vienas mano pacientų, kentėjęs nuo daugybės fobijų ir įkyraus nerimo, kad bet kurią akimirką gali nutikti kas nors klaikaus, sugriausiančio jo gyvenimą, pasakojo, kaip būdamas šešiolikos pradėjo šokinėti iš lėktuvo ir atliko kelias dešimtis šuolių su uždelstu parašiuto išskleidimu. Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis mano taip kovojęs su nuolatine mirties baime.

Metams bėgant paaugliškas mintis apie mirtį išstumia du svarbiausi jaunų žmonių gyvenimo uždaviniai: siekti karjeros ir sukurti šeimą. Vėliau, po trijų dešimtmečių, kai jų vaikai palieka namus, ir ima šmėkščioti profesinės karjeros pabaiga, ištinka vidutinio amžiaus krizė, ir mirties baimė vėl iškyla visu stiprumu. Pasiekę gyvenimo viršūnę ir pažvelgę į priešais nusidriekusį kelią, suvokiame, kad jis ne kyla aukštyn, o leidžiasi žemyn, kur laukia nuosmukis ir silpnumas. Nuo tos akimirkos su mirtimi susiję rūpesčiai beveik nebeapleidžia.

Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti. Kadangi negalime gyventi sustingę iš baimės, susikuriame būdų, kaip susilpninti mirties siaubą. Projektuojame save į ateitį per vaikus; kraunamės turtus, tampame įžymūs ir vis didesni; nesąmoningai atliekame apsauginius ritualus arba išsiugdome tvirtą tikėjimą amžinuoju išganymu.

Kai kurie žmonės, tikėdami esą nepažeidžiami, gyvena didvyriškai, dažnai nepaisydami nei kitų, nei savo pačių saugumo. Dar kiti skausmingą mirties potyrį bando įveikti susiliedami su mylimu žmogumi, veikla, bendruomene, dieviškąja būtybe. Galų gale mirties baimė – visų religijų motina, o religijos vienaip ar kitaip siekia suvaldyti baigtinumo nerimą. Dievas visose kultūrose ne tik sušvelnina mirtingumo baimę, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, bet ir palengvina kitus egzistencinio nerimo aspektus, amžinai būdamas šalia, leisdamas tvarką palaikančius įstatymus ir duodamas nuorodas, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą.

Tačiau kad ir kokios stiprios bei visuotinai priimtinos gynybos griebtumės, niekuomet visiškai neišdildysime mirties baimės: ji visuomet liks, glūdės slaptuose proto vingiuose. Galbūt, kaip sakė Platonas, negalime meluoti pačioms giliausioms savasties kertelėms.

Jei būčiau gyvenęs senovės Atėnuose maždaug trys šimtai metų prieš Kristų (tas laikotarpis dažnai vadinamas filosofijos aukso amžiumi) ir patyręs mirties siaubą ar regėjęs košmarus, į ką būčiau turėjęs kreiptis, kad išgraibstytų iš mano proto baimės voratinklius? Veikiausiai būčiau traukęs į agorą, senovės Atėnų miesto-valstybės centrą, kuriame stovėjo daugelis svarbiausių filosofijos mokyklų. Praeičiau pro Platono įsteigtą Akademiją, vadovaujamą jo sūnėno Speusipas, pro Licėjų, kuriame mokė Aristotelis, kadaise buvęs Platono mokinys (vėliau jų filosofija pernelyg išsiskyrė, tad Aristotelis nebelaikomas Platono sekėju). Žingsniuočiau pro stoikų ir cinikų mokyklas, nekreipdamas dėmesio į mokinių ieškančius klajojančius filosofus. Galop pasiekčiau Epikūro sodą ir ten, manau, sulaukčiau pagalbos.

Kur šiandien kreipiasi žmonės, negalintys įveikti mirties baimės? Kai kurie ieško šeimos ar draugų pagalbos; kiti eina į bažnyčią ar pas psichoterapeutą; dar kiti mokosi iš tokių knygų kaip ši. Dirbau su daugybe mirties bijančių žmonių. Tikiu, kad pastabos, mintys ir pagalbos būdai, kuriuos atradau per savo gyvenimą dirbdamas psichoterapinį darbą, gali juos pamokyti ir labai padėti tiems, kuriems mirtis kelia nerimą, bet patys jie negali išsklaidyti ar peržengti tos baimės.

Pirmame skyriuje noriu pabrėžti, kad mirties baimė kelia sunkumų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo tiesiogiai susiję su mirtingumu. Mirties laukai platūs, o jos poveikis dažnai užslėptas. Nors kai kuriuos žmones mirties baimė gali visiškai paralyžiuoti, dažnai ji yra užmaskuota ir reiškiasi simptomais, kurie, regis, niekaip nesusiję su mirtingumu.

Froidas manė, kad dažniausiai psichopatologija kyla dėl seksualumo slopinimo. Manau, šis požiūris pernelyg siauras. Dirbdamas klinikinį darbą supratau, kad slopinti galima ne tik seksualumą, bet ir visą asmenybę, ir jos baigtinę prigimtį.

Antrame skyriuje aptarsiu būdus, kaip atpažinti užslėptą mirties baimę. Daugelį žmonių kamuoja nerimas, depresija ir kiti simptomai, kuriuos sukelia mirties baimė. Šiame skyriuje, kaip ir tolesniuose, savo požiūrį pagrįsiu klinikiniais atvejais ir savo darbo metodais, taip pat istorijomis iš filmų ir knygų.

Trečiame skyriuje parodysiu, kad susitikimas su mirtimi nebūtinai sukelia neviltį, paneigiančią visus gyvenimo tikslus. Priešingai, tai gali būti pabudimas visaverčiam gyvenimui. Esminis šio skyriaus teiginys: Nors fizinė mirtis mus naikina, mintis apie mirti gelbsti.

Ketvirtame skyriuje pateikiau ir aptariau kai kurias įtaigias filosofų, psichoterapeutų, rašytojų ir menininkų mintis apie tai, kaip įveikti mirties baimę. Tačiau, kaip teigiama penktame skyriuje, vien idėjos negali atsverti mirtį gaubiančio klaiko. Žvelgiant į mirtį labiausiai padeda idėjų ir bendravimo sinergija, todėl siūlau daug praktinių būdų, kaip kasdieniame gyvenime taikyti šią minčių ir bendrystės sąveiką.

Knyga atskleidžia mano požiūrį, kurį susidariau stebėdamas žmones, ateinančius pas mane pagalbos. Kadangi stebėtojas visuomet daro ir įtaką tam, kas stebima, šeštame skyriuje nusprendžiau patyrinėti stebėtoją ir pateikti savo akistatų su mirtimi atsiminimus , taip pat aprašyti savo nuostatas apie mirtingumą. Aš su mirtimi grumiuosi ir kaip profesionalas, nuolat dirbantis su mirties nerimu, ir kaip žmogus, kurio mirtis šmėkščioja vis arčiau ir arčiau. Noriu tiesiai ir aiškiai atskleisti savo paties patirtį, susijusią su mirties nerimu.

Septintame skyriuje pateiktos nuorodos psichoterapeutams. Dauguma psichoterapeutų vengia tiesiogiai dirbti su mirties baime. Galbūt dėl to, kad nenori išvysti savo pačių mirties baimės. Bet yra ir dar svarbesnė priežastis – psichoterapijos mokyklose egzistencinio metodo mokoma labai mažai arba visai nemokoma, ir jauni psichoterapeutai man dažnai sako pernelyg nesigilinantys į mirties baimę, nes esą nežinotų, ką daryti su gautais atsakymais. Norėdamas pagelbėti mirties baimės kankinamiems pacientams, psichoterapeutas turi atrasti naujų minčių ir naujų bendravimo su tais pacientais būdų. Nors šį skyrių rašiau psichoterapeutams, vengiau profesinio žodyno, tad viliuosi, kad jis bus gana aiškus kiekvienam pašniukštinėti panorusiam skaitytojui.

Galbūt paklausite, kodėl ėmiausi šios nemalonios, bauginamos temos? Kam žiūrėti į saulę? Kodėl nepaklausius garbingo amerikiečių psichiatro Adolfo Mejerio (Adolfo Meyerio), prieš šimtmetį perspėjusio psichiatrus: „Nekasykite ten, kur neniežti“? Kam grumtis su šiurpiausiu, niūriausiu gyvenimo aspektu, kurio vis vien neįmanoma pakeisti? Iš tiesų pastaraisiais metais kontroliuojamas gydymas, simptomų valdymas ir bandymai pakeisti mąstymo modelius tik dar labiau susiaurino šį ribotą požiūrį.

Ir vis vien mirtis niežti. Ji niežti visą laiką; ji visuomet su mumis, ji beldžiasi į vienas tų vidinių durų, tylutėliai, vos girdimai dūzgia po pat sąmonės membrana. Pasislėpusi ir užsimaskavusi, prasiveržianti įvairiausiais simptomais, ji yra neišsenkamas daugybės mūsų rūpesčių, bėdų ir konfliktų šaltinis.

Aiškiai jaučiu, – ir kaip žmogus, pats vieną dieną ne itin tolimoje ateityje, mirsiantis, ir kaip psichiatras, dešimtmečius bandęs padėti įveikti mirties siaubą, – kad susidūrimas su mirtimi leidžia mums ne atidaryti kokią nors bjaurią Pandoros skrynią, o žengti per gyvenimą turtingesniems ir gailestingesniems.

Taigi siūlau šią knygą kaip vilties spindulį. Tikiu, kad ji padės jums pažvelgti į mirtį ir ne tik apmalšins siaubą, bet ir praturtins jūsų gyvenimą.

Knygą galite įsigyti Knygų mugėje

"Flickr"

Kur bebūtumėte – darbo interviu, kokteilių vakarėlyje ar lifte su verslo banginiu – greitai įtikinti pašnekovus, kad jūs esate vertas jų dėmesio, nebus lengva, rašo “Businessinsider”.

“Dauguma žmonių nesugeba tinkamai pristatyti, ką yra nuveikę, – teigia Paulas McDonaldas, užsiimantis personalo atranka. – Jie nepratę garsiai kalbėti apie tai, ką daro.”

“Businessinsider” pateikia 8 patarimus, kurie padės sužavėti pašnekovus:

1. Žinokite, ko siekiate.

Jūsų prisistatymas turėtų atsakyti į 3 klausimus: Kas jūs? Ką jūs darote? Ką jūs norite daryti arba ko ieškote? Jūs turite tiksliai žinoti, ką norite pasiekti arba niekas jums negalės padėti.

2. Išryškinkite savo privalumus.

Peržiūrėkite savo CV ir “LinkedIn” paskirą ir surašykite 4 pagrindines priežastis, kodėl jūs esate geriausias. Paminėkite savo darbo istoriją, mokslus, įgūdžius, pasiekimus ir tikslus. Išmeskite nesvarbias detales.

3. Papasakokite istoriją.

Žmonėms patinka istorijos, todėl pasakokite jiems jas. Istorijos taip pat padės jus įsiminti. Saviugdos guru Dale’as Carnegie teigia, kad žmonės įsimena dalykus geriau, jei jie pateikiami kartu su istorija.

4. Nenaudokite žargono.

Turite sugebėti paaiškinti, ką jūs darote ir kas esate taip, kad suprastų dauguma žmonių. Tai reiškia, kad reikia vengto trumpinių ar terminologijos, kuri nėra pažįstama žmonėms, nedirbantiems jūsų srityje. Pasak P.McDonaldo, įsivaizduokite, kad apie darbą pasakojate savo tėvams.

5. Jūsų kalba turi kviesti įsijungti į pokalbį.

Po jūsų istorijos, klausytojas turi norėti išgirsti dar daugiau.

6. Stebėkite laiką.

Praktikuodamiesi kalbą stebėkite laiką, kad neviršytumėte 30 sekundžių. Nepavyksta, sutrumpinkite, išmesdami kai kurias detales iš savo istorijos.

7. Praktikuokitės prieš video kamerą

Reikia žinoti, kaip jus mato kiti, kuomet jūs pasakojate savo istoriją. Ar jūs įdomus? Ar jūsų žodžiai skamba įtikinamai?

Žmonės padarys savo išvadas, todėl pasistenkite palikti gerą įspūdį. Atsipalaiduokite, elkitės natūraliai.

8. Pasakykite kalbą savo draugams ir kolegomis.

Praktikuokitės prieš savo draugus ir kolegas. Paprašykite, kad jie įvertintų, pasakytų, kas yra gerai, o kas jiems kliūva.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Tarpusavio santykiai. „Priešingai nei prieš du dešimtmečius, šiandien santuokiniame gyvenime siekiama daugiau laisvės, tačiau kartais pamirštama, kad norint būti išgirstam reikia ir pačiam klausytis“, – sako psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus tyrinėjanti psichologė soc. m. dr. Vilija Girgždė.

VEIDAS: Vilija, savo disertacijoje tyrinėjate psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus. Kodėl daug metų santuokoje gyvenantiems žmonėms kyla sunkumų?

V.G.: Esminis dalykas, kad sutuoktiniai pamiršta savo tikslus, lūkesčius, požiūrį ir pomėgius. Tarpusavio derinimasis – svarbus procesas, bet jis neturėtų nustelbti asmenybės unikalumo ir skirtingumo. Deja, dažnai būtent taip ir nutinka. Į psichologus besikreipiančias poras atveda jausmas, kad atsidurta krizėje ar aklavietėje, iš kurios nebematoma bendro kelio. Šiuo atveju savo tyrime ir keliu klausimą, kas nutinka poroms, dėl ko atsiduriama tokioje situacijoje.

VEIDAS: Ką atskleidė jūsų tyrimas? Kokie mitai ir stereotipai dažniausiai lydi daug metų santuokoje gyvenančius asmenis?

V.G.: Visuomenėje, kurioje vyrauja nuostata, jog poros gyvenimas turėtų būti nesibaigianti darna, nes konfliktas suvokiamas kaip kažkas blogo, sunku pripažinti, kad konfliktas turi teigiamą pusę.

Įvardyti garsiai, kad esama skirtumų (mes pykstamės), žmonės tiesiog nesiryžta, todėl ilgainiui ima atrodyti, jog vedybinis gyvenimas išsikreipia (norima nepriekaištingai atrodyti ne tik kitų, bet ir savo pačių akyse, keliamas klausimas, kas mums atsitiko, kodėl įstrigome konfliktų laikotarpyje). Natūralu, kad tarpusavio santykiuose kyla tam tikrų sunkumų. Aš tyrime analizuoju, kaip skirtingumas išgyvenamas, ir randu, kad dažniausiai nutrūksta ryšys, poliarizuojasi požiūriai, o skirtybės tampa priešybėmis.

VEIDAS: Mokslinėje psichologinėje literatūroje kalbama apie tarpusavio santykių nutolimo ir nepasitenkinimo ciklus. Ar su jais susipažinus yra galimybė išvengti jų savo kelyje?

V.G.: Iš tiesų poros gyvenimo raidoje pastebimi dėsningi, daugumai susituokusių porų būdingi sunkumai. Kai kurie sutuoktiniai kylantį priešiškumą ir emocinės šilumos stoką sprendžia paprasčiausiu būdu – skyrybomis. Tačiau dalis mėgina kalbėtis ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Tyrimai nepatvirtina, kad kaupiantis bendro gyvenimo patirčiai poros konfliktus sprendžia geriau. Svarbu tai, kaip sprendžia ir ar po konflikto kiekvienas randa būdą, kaip būti su kitu laisvai, jautriai. Kita vertus, jeigu ilgą laiką vengi situacijų, lyg nenorėdamas sukelti konflikto, lieka nuosėdų. Žinojimas apie dėsningus sunkumus ar kritinius laikotarpius (pvz., susilaukus naujagimio, vieno iš sutuoktinių ligos atveju, neištikimybės atveju) padeda, nes partneriai supranta, kad tai tik vienas iš laikotarpių, po jo ateis kitas, geresnis. Mokslinės žinios suteikia patvirtinimą, kad ir kitiems tokiais atvejais sunku, bet tikroji pagalba ir palaikymas ateina ieškant atsakymų asmeniniškai.

VEIDAS: Kaip įprastai elgiasi partneriai, susidūrę su kito asmens skirtumais?

V.G.: Gana dažnai skirtumų susidūrimo akimirką žmonės užsidaro savyje ir vengia kalbėtis (kiekviena pusė lieka prie savo tiesos), nes ta pati situacija matoma skirtingai. Tačiau jei atsirastų pagarbos, norėjimo pamatyti ir įsiklausyti, kaip jaučiasi kita pusė, susikalbėjimo procesas lengvėtų, įtampos nebūtų tiek daug.

Jei pora į konfliktą žvelgia pozityviai, gali padiskutuoti ir pasikivirčyti, tačiau pasitiki vienas kitu ir žino, jog galutiniame rezultate vis tiek išsiaiškins, ir skirtybės nebeatrodo tokios baisios. Tačiau jei kiekvieno nesutarimo metu jaučiamasi nesaugiai, neužtikrintai ir nežinoma, kuo tai pasibaigs (grasinimu skirtis ar atsiribojimu tyla), tada partneriai nutyli, prisitaiko, elgiasi pagal kito norus, o iš tiesų ignoruoja savo poreikius.

VEIDAS: Ar į jus besikreipiančios sutuoktinių poros pastebi savo skirtumus, dėl kurių konfliktuoja?

V.G.: Geštaltinės psichoterapijos krypties atstovai Robertas ir Rita Resnickai teigia, jog tai, kaip poros elgiasi su tarpusavio skirtumais, yra kur kas svarbiau nei tai, kokie skirtumai iš tiesų juos skiria. Taigi išryškėjus poros skirtingumui neatsiejama santykių dalimi tampa įtampa ir tarpusavio nutolimo periodai. Tačiau nesuderinamumas poros santykiuose ne visuomet pastebimas ir akivaizdus. Mano atliktame tyrime partnerių savęs pajauta taip pat ne visais atvejais buvo aiški, poros partneriai ne visuomet galėjo pasakyti, ką jie skirtingai mato ir interpretuoja, į ką skirtingai reaguoja ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad žmonės gebėtų vienas kitą išgirsti ir susikalbėti? Ar pakanka tik gerų norų?

V.G.: Teigiami pokyčiai galimi tik tuo atveju, jei abu partneriai nusiteikia ieškoti, klysti, tuomet bendros pastangos pakeičia jų gyvenimo kokybę. Tačiau norint išgirsti kitą būtina įsiklausyti ir į save (primenu, kad kalbame apie situacijas, kai tarpusavio santykiai įtempti). Taigi girdėti kitą, kai įsiterpia įtampa, nėra lengva. Tenka išmokti tvirtumo, jautrumo. Gali būti, kad gerų norų užteks, bet kartais to nepakanka ir tenka ieškoti specialistų pagalbos. Porų psichterapija negalima, jei jos nori vienas iš dviejų, – tam būtinas abiejų įsitraukimas. Pokyčiai neateina greitai, keistis pragyvenus daug metų ir turint susiklosčiusius įpročius nėra lengva. Taigi porų psichoterapija yra sudėtinga kelionė, į kurią būtina leistis dviese.

VEIDAS: Ką atskleidžia jūsų tyrimas? Dėl kokių priežasčių sutuoktiniai dažniausiai nesusikalba?

V.G.: Esminės mano išvados – kad susidūrus porų skirtumams dažniausiai nebematoma kito partnerio, o norima vadovautis tik sava tiesa. Taip pat gana daug problemų kyla neatskiriant savęs nuo kito asmens. Konsultacijų metu matome poras, kurios išoriškai puikiai susitvarko su buitiniais rūpesčiais, tačiau tam tikri klausimai tarsi įšaldyti: tai reiškia, kad nepasidomima ir nepasigilinama, kaip į tam tikrus dalykus žiūri kitas žmogus. Įprastai susiduriame su vyraujančia stereotipine nuomone: žinojimu iš anksto, žinojimu geriau už kitą… Tada partneris negali prasižioti ir išsakyti, ką jis mano. Aš tyrinėjau sutuoktinių dialogus, todėl žinau, kad vos tik nuskambėjus kitokiai nuomonei pasigirsta prieštaravimas, neigimas. Ilgainiui partneris tiesiog nebesivargina reikšti savo minčių, nes žino, kad supratimo ir palaikymo vis tiek nebus. Per gyvenimą žmonės prikaupia stereotipais „filtruotos“ patirties ir nebesistengia pažvelgti į kitą asmenį naujai, nebesigilina į tai, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Bet sugebėti pažvelgti į tarpusavio santykius naujai, moderniai – be galo svarbu.

VEIDAS: Galėtumėte iliustruoti, kaip būtent tai turėtų atrodyti?

V.G.: Pažvelgti naujai į poros tarpusavio santykius reiškia pasiruošti nustebti. Ką reiškia gebėti pažvelgti į konfliktą moderniau? Ogi pripažinimą, kad gali būti dvi nuomonės, dvi versijos. Svarbu pamatyti, kas vyksta tarp partnerių ir gyventi nesiekiant kitam įrodyti savo tiesos. Kiekvienas konfliktas reiškia, kad paliesta tai, kas svarbu ir reikšminga kitam, ir jei tai ir lieka neišsiaiškinta, nepripažinta, atsideda vėlesniam laikui ir virsta dar didesniais pykčiais, priekaištais, nepasitenkinimu. Tikėtina, jog sutarę ir pripažinę, kad dėl konkretaus klausimo turite dvi nuomones, sugebėtumėte nesusipykti. Tai ir yra modernesnis požiūris į tarpusavio santykius.

Iš darbinės praktikos ir giluminių interviu, naudotų tyrimo metu, matyti, kad šiandien kiekvienas šeimoje gyvenantis žmogus nori būti gerokai laisvesnis nei prieš porą dešimčių metų. Išreikšdamas savo nuomonę, išsakydamas savo lūkesčius, jis jaučiasi suprastas ir išgirstas, o tai be galo svarbu siekiant susiderinti tarpusavyje. Būdami poroje su kitu mes mokomės daugybės dalykų, kuriame scenarijus, kurie padėtų įveikti kylančias krizes, sunkumus ir tarpusavio skirtumus. Kai kada sutuoktiniai patiria išties didelių sukrėtimų, bet palaikydami, gerbdami ir gilindamiesi vienas į kitą tai pereina ir toliau sutaria.

VEIDAS: Minite, kad artumo stoka – viena dažniausių problemų, dėl kurių poros kreipiasi psichoterapinės pagalbos. O sutuoktiniai, neradę sprendimų, gausina šalies skyrybų statistiką?

V.G.: Skyrybų statistika atskleidžia santykių blogėjimo pasekmes, bet mažai ką pasako apie santykių blogėjimo procesą. Tie, kurie gyvena įtampos, emocinio nutolimo vienas nuo kito būsenomis ir yra nepatenkinti savo santykiais, į statistikos ataskaitas nepatenka. Aš savo disertacijoje nagrinėju santykių sunkumų poroje laikotarpį, kada poros kreipiasi psichologinės pagalbos. Taip pat iš porų konsultavimo praktikos pastebiu, kad besitęsiantis partnerių konfliktas arba emocinis nutolimas – viena dažniausių priežasčių poroms kreiptis psichologinės pagalbos. „Mes labai skirtingi, gal mums jau skirtis?“ – dažnai teiraujasi sutuoktiniai, atėję į porų konsultacijas.

VEIDAS: Galėtumėte nupasakoti, kaip vyksta poros konsultacija psichoterapeuto kabinete?

V.G.: Kartu su atėjusia pora dirba du psichoterapeutai. Visų pirma su kiekvienu iš sutuoktinių kalbamės atskirai, klausiame, kaip žmogus mato situaciją, kaip aiškina ir supranta, kodėl atsidūrė vienoje ar kitoje padėtyje. Taip išsigryniname du skirtingus požiūrius, o tai ir yra atskaitos taškas: suvokti, kad egzistuoja ne viena tiesa. Pamažu partneriai atsiskleidžia tiek mums, tiek vienas kitam, taigi sudaroma erdvė saugiai ir giliai suprasti vienas kitą. Kalbėdami apie tai, kas juos daug metų slėgė, žmonės atsiskleidžia, nes jaučiasi išgirsti, suprasti: jie žino, kad į kiekvieną jų mintį bus atsižvelgta ir sureaguota, o tai skatina dialogą.

VEIDAS: Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės, nugyvenę drauge ne vienus metus, taip ir nesugeba pažinti vienas kito, tvirtina išsiskyrę dėl per daug skirtingų interesų ir pan. Išeitų, kad nueita lengviausiu keliu?

V.G.: Gyvename kultūroje, kurioje išsiskirti labai paprasta (nebesame varžomi kažkokių įsipareigojimų ar moralinių normų), daug neapibrėžtumo, todėl siekiant išlaikyti tarpusavio ryšį tenka eiti ieškojimų keliu. Niekas nė vienai porai nepasako, kaip gyventi, kad santuoka būtų sėkminga, taigi kiekvienu atveju kuriamas savitas ir unikalus scenarijus.

Kai nededama pastangų išlaikyti tarpusavio ryšį, skyrybų galimybė tikrai didelė. Tačiau skyrybos nutraukia tai, kas partneriams netinkama, toksiška. Laisvė nutraukti ryšį, kuriame ilgą laiką jautiesi nelaimingas ir nebeišmanai, ką dar keisti, yra reikalinga. Gaila, kai skyrybų sprendimas būna skubotas. Tačiau įsivaizduokime: jeigu įvykus nesusipratimui ar nesutarimui sugebėtume grįžti ir ramiai apie tai pasikalbėti, išvengtume daugelio skubotų sprendimų. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad per konsultacijas matau daugybę porų, kurios sparčiai tobulėja ir auga tarpusavio santykių požiūriu.

VEIDAS: Šiandien itin populiaru teigti, kad norėdamas pamilti kitą ar būti mylimas pirmiausia turi išmokti mylėti save. Ar lietuviai to mokosi?

V.G.: Neišskirčiau lietuvių. Kalbu apie labiau bendražmogiškus dalykus. Iš tiesų vienas svarbiausių dalykų yra žinoti savo norus ir poreikius, mokėti ir gebėti pažinti save (net ir sukūrus šeimą). Tik bendraudami su kitu galime geriau atskleisti save. Juo atviresnis ryšys, tuo daugiau jame tikrumo ir nuoširdumo. Žinoma, jei gebame parodyti jausmus, būti savimi.

VEIDAS: Galbūt atliekant tyrimą pavyko išgryninti, ko iš vyrų tikisi moterys ir ko iš moterų laukia vyrai? Galėtumėte išskirti esmines skirtybes?

V.G.: Moterys gana dažnai pertraukinėja savo sutuoktinius, kaltina vienais ar kitais dalykais, primena, kokių nesutarimų tarp jų buvo kilę anksčiau. O vyrai nepripažįsta savo partnerių jausmų – jie linkę remtis argumentais, bet ne jausmais.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

BFL

Tarpusavio santykiai. Ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio santykių gylį. Individualistinė Vakarų kultūra eliminuoja nuoširdų santykį su žmogumi, daugėja pragmatiškumo ir paviršutiniškumo.

„Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių tam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei įrodymas, kad šis melavo“, – pasakoja keletą metų melo mechanizmais besidominti psichologė, mediatorė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė.

Mokslininkės teigimu, baltajam melui (siekiant paguosti, neįskaudinti ar apsaugoti),  užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, dažniau ryžtasi moterys, o savanaudiško melo dažniau griebiasi vyrai.

VEIDAS: Melui sunkiai atsispirdavo ir ankstesnės kartos, nors istorijoje netrūksta asmenybių, kurios dėl garbės žodžio galėjo ir galvą paguldyti. Ar galima daryti prielaidą, kad dabartinė karta lengviau pasitelkia melą nei mūsų tėvai ir proseneliai?

J.S.: Vien manipuliatyvi, visuomenės narius klaidinanti reklama, kurios šiandien netrūksta, leidžia daryti tokią prielaidą. Visuomenė tampa labiau orientuota į tokius materialinius dalykus, kaip savanaudiškumas, – beje, tai viena iš melo formų (siekiant naudos sau pakeisti, palenkti, paveikti kitą asmenį ir pan.).

VEIDAS: Istorija ir pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad melui sunkiai atsispiria ir galingiausių valstybių lyderiai. Tačiau ar melu grįstas elgesys nediskredituoja pačios asmenybės?

J.S.: Lyderystė neturėtų derėti su melu, bet melą tyrinėjantys autoriai nurodo, kad meluoja ir iškiliausi lyderiai – prezidentai ir pan. Kuo atsakingesnę padėtį asmuo užima, tuo didesnę įtaką jo veiksmai ar poelgiai įgyja visuomenės akyse. Taigi priklausomai nuo asmens žinomumo ir melo poveikis bus atitinkamas.

VEIDAS: Tyrimai atskleidžia, kad meluojama nuo kelių iki keleto kartų per dieną ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Kas lemia tokio elgesio priežastis?

J.S.: Įsisąmoninti ir priimti tikruosius savo jausmus nėra taip paprasta. Labai nelengva būti sąžiningam tiek sau, tiek aplinkiniams. Tyrimo metu apklausti žmonės nurodo per dieną meluojantys vieną du kartus, tačiau kai tiriamieji yra stebimi, nustatomas kur kas didesnis melagysčių skaičius. Taigi šiuo atveju daroma prielaida, kad ne visuomet ir pats žmogus savo melagystes pastebi.

VEIDAS: Sakote, kad sau meluojame nesąmoningai, iki galo patys to nesuvokdami?

J.S.: Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimą vairuoja pasąmonė. Jos samprata apima ir intuiciją, ir negatyvius dalykus, ir potencialą (gabumus, polinkius ir pan.). Kai žmogaus gyvenimas tampa pernelyg struktūrizuotas, pasąmonė gali pasireikšti per sapnus (tiesa, kurios nenorima pripažinti dienos metu, iškyla žmonėms sapnuojant). Tikriausiai esate girdėję istorijų, kai vienas ar kitas žmogus dėl netikėtai užklupusios ligos pakeitė savo gyvenimo būdą ar veiklą. Tokiu būdu organizmas tarsi įspėjo, leido įsiklausyti į save, ir žmogus pasiryžo tam, ko iš tiesų nori, bet kam vis pritrūkdavo laiko ar kam jis vis neišdrįsdavo.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Ir vis dėlto gana sunku suprasti, kodėl žmonės meluoja sau.

J.S.: Saviapgaulė – viena ir melo formų, pastaruoju metu išties labai paplitusių mūsų visuomenėje. Jos priežastys gali būti pačios įvairiausios. Viena iš versijų, kad šiuolaikinio žmogaus susitikimas su savimi tapo gana sudėtingas: nuolat užsiėmęs ir į išorinius dalykus orientuotas žmogus stokoja laiko sau ir ne visuomet gerai susigaudo, kas vyksta aplink. Dažniausiai tokie žmonės sako viena, o daro ką kita. Iš to ir atpažįstame saviapgaulę. Ilgainiui stabtelėti ir pažvelgti sau į vidų darosi pernelyg baisu, nes juk pamatysime tai, kas seniai slegia, taigi įsisukame buityje ir imituojame, kad mums viskas gerai. Kelias į save nėra lengvas, bet jis produktyvus ir atveriantis galimybes.

VEIDAS: Kada melas pateisinamas?

J.S.: Mokslinėje literatūroje išskiriamas profesinis melas, pavyzdžiui, politikos ir diplomatijos srityje. Ne kartą esame matę, kaip demokratinių valstybių vadovai spaudžia ranką diktatoriui. Šiuo atveju asmeniniai įsitikinimai lieka antroje vietoje – diplomatija dažnai reikalauja privalomos šypsenos. Taip pat baltas melas pateisinamas tais atvejais, kai siekiama žmogų apsaugoti, neturint jokių savanaudiškų ar piktų intencijų.

VEIDAS: Rytų kultūroje įprasta manyti, kad jei žmogus įsiklausys į save, sugebės atrasti savo vietą pasaulyje ir galės užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Priešingai nei Vakarų pasaulyje, čia nekalbama apie karjerą ar pasiekimus, baltą ar juodą melą vardan savo tikslų. Jiems svarbiausia – draugiška ir palaikanti aplinka, o tuomet jau eina asmeniniai siekiai.

J.S.: Žmonės Rytų šalyse suvokia save kaip asmenybę, susietą su kitais žmonėmis. Asmuo iš Rytų niekuomet nepasakys, kad čia mano pasiekimas, – jis minės savo šeimą, giminės ryšius, prisimins tuos, kurie jam padėjo siekti vieno ar kito tikslo. Bendraudami jie siekia bendradarbiauti ir saugoti tarpusavio santykių harmoniją, o Vakarų kultūroje vyrauja individualizmas. Psichologiniai JAV tyrimai atskleidžia, kad nuo to, kaip žmogus suvokia savo santykį su aplinka, atsiskleidžia jo mąstymo subtilybės. Žmonės iš Rytų sąveikauja subtiliai stengdamiesi nieko neįžeisti, o Vakaruose dažnai save suvokia kaip atskirą, su kitais žmonėmis nesusietą asmenybę ir dėl to sąveikavimas su aplinka gali tapti šiurkštus, neatjaučiantis.

VEIDAS: Kitaip tariant, Vakarų kultūroje užkoduotas jos pačios susinaikinimo elementas? Ar ne ta kryptimi veda vienišumas ir atšiaurumas šalia esančiajam?

J.S.: Nepamirškime, kad lietuviai taip pat ilgą laiką buvo bendruomeniškos kultūros visuomenė: šalia gyvenantys žmonės vienas kitą suprato, palaikė, tačiau kartu su miesto kultūra įvyko staigus poslinkis individualizmo link. Kažkur pakeliui pametėme bendruomeniškumo, vienas kito palaikymo jausmą, pasijutome vieniši ir nesuprasti. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau miesto žmogus įmestas į individualizmo liūną: jis lyg ir laisvas, bet vienui vienas sprendžiantis jį užgriuvusias problemas, išgyvenantis vidinę atskirtį, nebepatiriantis susietumo su aplinkiniais jausmo.

VEIDAS: Vis dažniau girdime apie tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje kyla poreikis atsiskirti, pabūti vienam, gal net keletui dienų duoti nekalbėjimo įžadus? Nejau pats vienas žmogus nebepajėgia susitvarkyti su jį užgriuvusia išorinio triukšmo lavina?

J.S.: Ne visuomet dėl pasirinkto gyvenimo būdo žmogui pavyksta atrasti laiko sau, todėl tylėjimo savaitgaliai (be išorinio pasaulio dirgiklių: telefonų, skaipų, draugų) ar išvykos į vienuolynus, siekiant pabūti tik su pačiu savimi, vis populiaresni. Mums būtina rasti laiko sau, tačiau ne visiems tai pavyksta.

VEIDAS: Čikagos universiteto mokslininkai vienatvę linkę sieti su psichologinėmis problemomis, sveikatos sutrikimais bei prasta imunine sistema. Išeitų, kad nuo jos neapsaugoti ir socialiai aktyvūs asmenys?

J.S.: Vienatvė – subjektyvus dalykas. Net ir daugybės žmonių apsuptas gali jaustis be galo vienišas, nesuprastas. Tačiau pakanka keleto artimesnių ryšių, kad ir per atstumą, leidžiančių pajusti artumą, ir jau nesi vienišas. Taigi ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio ryšių gylį. Jei yra palaikymas ir supratimas, žmogus visuomet jausis gerai. Bet jau kuris laikas kalbama, kad individualistinėje Vakarų kultūroje tai tampa problema.

VEIDAS: Galbūt kai kuriems individams bendravimo, paremto artimu socialiniu ryšiu, iš tiesų nė nereikia? Gal jiems pakanka patenkinti svarbiausius instinktus?

J.S.: Žmogus – socialinė būtybė, todėl bendravimas ir dalijimasis informacija mums labai svarbus. Žinoma, esama tokių asmenybės sutrikimų, kaip psichopatija, kuri  pasižymi negebėjimu įsijausti į kitą žmogų, empatijos neturėjimu. Tuomet nesidairant į aplinkinius bet kokiomis priemonėmis siekiama savų tikslų, o melas tampa viena tokių priemonių. Šiuo atveju gyvenama pagal principą – tikslas pateisina visas priemones, o sąžinė ir kaltė psichopatams nėra būdinga.

VEIDAS: Ar galima atpratinti žmogų nuo melo? Kokios metodikos šiais ypatingais atvejais pasitelkiamos?

J.S.: Jei melavimas tapęs patologiniu, sunkiai kontroliuojamu (žmogus nebegali sustoti melavęs ir pats to jau nebekontroliuoja) ir asmenybę žlugdančiu procesu, gali pasireikšti drauge su priklausomybėmis, yra reikalingas gydymas. Šiuo atveju pats asmuo padėti sau yra bejėgis, nes nekontroliuoja kylančių impulsų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

R. Tamulevičiaus nuotr

Psichologija. „Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia“, – apie dažno asmens negebėjimą nesikarščiuoti ir neužgaulioti šalia esančiojo savigarbos kalba psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

VEIDAS: Kokių bendravimo klaidų dažniausiai pasitaiko žmonių tarpusavio santykiuose? Į ką, jūsų nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį siekiant sklandesnės komunikacijos?

Z.S.: Didžiausia bėda, kad nebemokame kalbėti savo vardu. Jei dažniau aplinkiniams primintume, kaip jaučiamės (pvz., man nepatinka, aš supykau, įsižeidžiau), galbūt išvengtume jų kritikos ir atrodytume nuoširdesni. Žmogaus gebėjimas ramiai išsakyti savo jausmus ir mintis leidžia kitiems jį geriau suprasti. Taip pat siūlyčiau nepamiršti vadinamųjų stebuklingų frazių: gerbiu tavo požiūrį, vertinu tavo nuomonę, bet mano pozicija šiuo klausimu kita, ir pan. Visą gyvenimą mokomės bendrauti, o tai, ar išmokstame, ir lemia mūsų sėkmę bei susikalbėjimą su šalia esančiaisiais. Ne intelektas ir ne jokios kitos savybės, o gebėjimas susikalbėti mums sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą.

VEIDAS: Kodėl mums tokia svarbi bendravimo kokybė?

Z.S.: Šiuolaikiniame pasaulyje tarp gyvenimo ir bendravimo kokybės išties galime dėti lygybės ženklą – tai lyg sinonimai. Nuo to, kaip ir kiek bendraujame su aplinkiniais, praktiškai ir priklauso mūsų pasitenkinimo gyvenimu jausmas ir tai rodo, ar kokybiškai gyvename. Absoliučiai visose psichologijos ir religijos teorijose pabrėžiama, kad siekdami gerų santykių su aplinka visų pirma turime sutarti patys su savimi. Taigi nuo to, koks yra vidinis dialogas (negatyvus ar pozityvus) savo paties atžvilgiu, galime spręsti, ar taikūs ir harmoningi esame. Dvasios ramybė yra mūsų gyvenimo pagrindas.

VEIDAS: Kai kada bendraujant vienam iš dviejų tenka smarkiai nuobodžiauti, nes priešais sėdintis niekaip neužsičiaupia. Koks turėtų būti idealus kalbėjimo ir klausymosi santykis?

Z.N.: Ne veltui žmogui duotos dvi ausys ir viena burna. Bendraujant klausymosi ir kalbėjimo santykis turėtų būti labai panašus. Gebėdami išklausyti kitą demonstruojame pagarbą jo mintims ir žodžiams, tai parodo mūsų draugiškumą asmens nuomonei. Kita vertus, nereikėtų pamiršti indėnų posakio, kad jei jau kalbi, tavo žodžiai turėtų būti gerokai svaresni už tylą.

VEIDAS: Kaip mus veikia nuolat besiskundžiantys ir verkšlenantys asmenys?

Z.S.: Kadangi esame linkę nesąmoningai perimti žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujame, nuostatas, elgesį, įsitikinimus ir vertybes, labai svarbu pasitraukti nuo negatyviai mąstančių individų. Priešingu atveju tai gali tapti visų jūsų gyvenimo nelaimių priežastimi. Ne taip svarbu, kas stengiasi apnuodyti jūsų požiūrį į gyvenimą ar į tarpusavio santykius (draugas, bendradarbis ar šeimos narys), – kur kas sveikiau bendrauti su gyvenimą mylinčiais, linksmais ir pozityviais asmenimis (su ereliais kilti visuomet geriau, nei su vištomis kapstytis). Atsirinkę žmones, su kuriais jums pakeliui, kurie jūsų nenuodija savo negatyvumu, nenukreipia nuo išsikeltų gyvenimo tikslų, pasieksite daug daugiau, nei klausydamiesi verksmingų gyvenimu besiskundžiančiųjų istorijų. Verkšlenti pastaruoju metu labai populiaru, bet geriau apsaugoti nuo to savo protą ir jausmus.

VEIDAS: Teigiate, kad reikėtų atsiriboti nuo žmonių, kuriems pokalbis su mumis tarnauja tarsi paguodos telefonas. Bet ar neliksime su savo pozityvumu vienui vieni? Juk ne visuomet sekasi, kiekvienam pasitaiko sunkesnių dienų…

Z.S.: Jei pagalvojus apie vieną ar kitą asmenį nuotaika sugenda, natūralu, kad patys jam rečiau skambiname. Taip pat jau įrodyta, kad asmenys, itin dažnai savo žodyne vartojantys įvardį „aš“, nėra patys mieliausi pašnekovai. Žmones kur kas labiau sieja įvardis „mes“. Kai yra apie ką pasišnekučiuoti, kuo pasidalyti, draugystė stiprėja. Psichiatrų pastebėjimai rodo, kad psichiatrinėse gydomų ligonių žodyne įvardžio „aš“ vartojimas 12 kartų dažnesnis nei sveikų žmonių. Taip pat pastebėta, kad žmogui sveikstant šio įvardžio vartojimas jo kalboje mažėja.

VEIDAS: Siekdami patogesnio ir modernesnio gyvenimo šiandien bendraujame virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais. Ar tai prilygsta gyvam pasimatymui?

Z.S.: Jokios technologijos negali prilygti bendravimui ~tete-a-tete~, akis į akį. Sunku ir praktiškai neįmanoma užmegzti stipraus tarpusavio ryšio su kitu jo nepalietus, nepamačius gyvai ir pan. Nepamirškite, kad tik periferinis žmogaus matymas leidžia „skenuoti“ ir išgirsti tam tikrus niuansus, dažnai slypinčius už žodžių. Kol kas jokia technika to nepakeitė, o mokslininkai pastebi, kad būtent gyvo prisilietimo (apsikabinimo ar pabuvimo su pačiais artimiausiais intymioje erdvėje) vis labiau ir stinga mūsų gyvenime. Žymi JAV psichoterapeutė Virginia Satir yra pasakiusi, jog norint, kad jūsų vaikas išgyventų, per dieną jam būtini bent keturi apkabinimai, kad būtų sveikas, šį skaičių tektų padidinti iki aštuonių, o 12 kartų vaiką vertėtų apkabinti, jei linkite jam laimės. Tą patį reikėtų pritaikyti sutuoktiniams, šeimos nariams. Jeigu tarpusavio santykiuose nuolat trūksta apsikabinimo, artimo kontakto, pasibučiavimo, ilgainiui atšąlama.

VEIDAS: Kuo mums toks reikšmingas gyvas kito žmogaus prisilietimas ar apkabinimas?

Z.S.: Endokrinologijos ir biochemijos mokslas išaiškino, kad jau po šešių sekundžių apsikabinimo smegenyse išsiskiria itin biologiškai svarbios medžiagos (tokios kaip meilės ir prieraišumo hormonu Vokietijos mokslininkų pakrikštytas oksitocinas. Įprastai su juo siejamas laimės ir pasitikėjimo savimi jausmas), itin reikšmingos mūsų žmogiškumui. Bent jau man iki šiol neteko girdėti, kad kas nors būtų gailėjęsis, jog per mažai laiko leido socialiniame tinkle ar išmaniajame telefone. Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis žmonės labiausiai gailisi per mažai laiko skyrę savo artimiesiems, per retai juos apkabindavę, nesakę, kaip stipriai myli.

VEIDAS: Kaip mus veikia asmenų, kurie nėra draugiški ar gero linkintys, buvimas šalia?

Z.S.: Į asmeninę erdvę įprastai įsileidžiame tuos asmenis, kuriais pasitikime ir su kuriais galime būti atviri. Jei šalia atsiduria svetimas žmogus, tai iš mūsų pareikalauja daug emocinės energijos, tai labai gerai paaiškina, kodėl kartais jaučiamės visiškai išsunkti. Šiuo atveju net tardytojai, siekdami palaužti nusikaltėlį, pasodina jį ant kėdės patalpos viduryje ir prieina labai arti – įpastai tai suveikia ir pasipriešinimas įveikiamas.

Kiekvienam mūsų intymi erdvė nepaprastai svarbi (ją valdome pasąmoningai). Jeigu vieno ar kito žmogaus nemėgstame, stengiamės atsisėsti nuo jo atokiau, o prie artimo asmens, priešingai, norisi artėti. Tačiau reikėtų atminti, kad kiekvienu atveju asmeninio bendravimo ribos gana skirtingos, tarkime, Azijos kraštuose žmonės kalbėdamiesi vienas prie kito prieina kur kas arčiau nei europiečiai. Mums įprasta bendrauti per ištiestos rankos atstumą. Šiek tiek artimesni esame su savo sutuoktiniais, vaikais, tėvais ir draugais. Šiuo atveju artimas kontaktas tarnauja mums kaip nepaprastas emocinis tarpusavio santykių penas.

VEIDAS: Greitas gyvenimas, nuolatinė skuba, stresas, matyt, šiandien aplenkia retą visuomenės narį. Kaip išlikti žmogumi ir neprarasti to, kas gražiausia, kai aplinka gana atšiauri?

Z.S.: Žydų mokslininkai tvirtina, kad esant net ir nepaprastai agresyviai aplinkai (pvz., kalėjime) galima išlaikyti pagarbą sau. Jie, kalinami lageriuose, stengėsi gyventi įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis: valėsi dantis, šukavosi, užsiėmė pagalba ir kūryba, taigi neišdavė savęs, o tai pakankama, kad galėtum atlaikyti visą neigiamą krūvį. Tačiau tie, kurie prarasdavo pozityvų dialogą su savimi, neišlikdavo.

VEIDAS: Kas slopina aplinkinių norą bendrauti su vienu ar kitu žmogumi?

Z.S.: Žalingiausias ir didžiausias bendravimo priešas – destruktyvi kritika. Ji menkina žmogaus savivertę, sujudina pasitikėjimą savo jėgomis, slopina bet kokį įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po kritikos įprastai driekiasi apmaudo ir abejonių šleifas, duodantis pradžią negatyvioms emocijoms. Rytų išminčiai sako, jog kalbant apie kito žmogaus trūkumus ir mūsų protas į juos panyra, taigi reikėtų atminti, kad protingi tuo tiesiog neužsiima. Tai savotiškas atsakymas, kodėl mes taip vertiname žmones, kurie sakydami malonius dalykus pozityviai nuteikia, skatina eiti pirmyn, palaiko, o ne stabdo ir žlugdo.

Kita vertus, net ir didžiausias priešiškumas yra geriau nei jokio bendravimo. Didžiausia bausmė žmogui yra vienatvė. Dažnai žmogus pats save į ją ir uždaro. O negebėjimas megzti santykių su kitais visuomenės nariais veda individą į išprotėjimą (nors žmogus gyvas, jo bendravimo kokybė nulinė).

VEIDAS: Tačiau kritika neišvengiama bendraujant ir su pačiais artimiausiais. Kaip ji veikia, tarkime, sutuoktinių tarpusavio santykius?

Z.S.: Jautriausiai išgyvenami, o kartais ir didžiausiu streso šaltiniu virsta būtent santykiai su sutuoktiniu. Arčiausiai esantys ir geriausiai mus pažįstantys žmonės ir žeidžia skaudžiausiai, o santykių griūtis gali sukelti pačią tikriausią sumaištį. Taigi šiuo atveju destruktyvi kritika ar pašaipa ardo ir žlugdo porų tarpusavio ryšius. Siekis ieškoti trūkumų kitame parodo paties kritikuotojo nevisavertiškumą. Dažnas įsivaizduoja, kad kritika padės kitą žmogų pakeisti, šis taps panašesnis į mus, tačiau įvyksta priešingai. Perauklėti kito mes negalime, todėl nė nevertėtų mėginti. Užtat daug ką galime keisti tobulindami save. Tarkime, mūsų vaikams didžiausią įtaką daro būtent mūsų elgsena ir tai, kaip mes su jais bendraujame. Pasąmoningai sekdami ir imituodami analogišką elgesį jie daug ką perima iš tėvų.

VEIDAS: Prie destruktyvių ir tarpusavio santykius griaunančių veiksnių priskiriama ne tik kritika, bet ir pavydas, kerštas. Kaip šios emocijos veikia ir keičia mūsų visuomenę?

Z.N.: Tiek pavydas, tiek kritika sukelia nepaprastai saldžių jausmų, bet vis dėlto tai yra strėlė, bene labiausiai žeidžianti ją paleidusį asmenį. Visais atvejais toks elgesys destruktyvus. Tarkime, pavydas neatsiejamas nuo menkavertiškumo, siekio pažeminti kitą. Nesusimąstome, kad reikėtų ne menkinti tą, kuriam geriau sekasi, ar iš jo tyčiotis, o stengtis į jį lygiuotis, pačiam pasitempti. Taigi ir su jus kritikuojančiu, jums pavydinčiu ar kerštaujančiu asmeniu reikėtų elgtis geriau, nei jis su jumis elgiasi. Neverta vargti eikvojant savo laiką ir energiją – tegul pozityvus elgesys būna viskas, ko jis gali tikėtis iš jūsų.

Visuomet laimėsite sugebėję įžvelgti kitame daugiau gero nei blogo. Gyvųjų net Dievas neteisia, taigi didžioji bėda ištinka tuomet, kai kurie nors iš mūsų pasijunta aukštesni už dievus, leisdami sau teisti aplinkinius. Lietuvoje šiuo metu stebiu baisią tendenciją: daugeliui žmonių svarbu įrodyti savo tiesą, o ne išlaikyti darnius tarpusavio santykius. Pamiršę, kad tiesa turi labai daug veidų, žmonės dėl jos aukoja bendravimą su jiems svarbiais asmenimis. Deja, pamiršta, kad santykių taip greit neatkursi.

VEIDAS: Šiandien labai daug diskutuojama apie tai, kad tėvai skiria per mažai laiko vaikams, sutuoktiniai susitinka tik po darbų, praktiškai jau tik lovoje, taigi bendravimas su pačiais artimiausiais gana minimalus. Kaip tokią situaciją siūlytumėte keisti?

Z.N.: Vokietijoje atliktas eksperimentas parodė, kad didelei žmonių grupei pakėlus algas jų pasitenkinimo gyvenimu jausmas praktiškai nekito (pasitenkinimas padidėjo vos 2 proc.), o štai įgijus artimą draugą jis šoktelėjo 15 proc. Šis pavyzdys iliustruoja, kad nepaprastai svarbu palaikyti artimus ryšius ne tik su šeimos nariais, bet ir su tolėliau gyvenančiais draugais (rekomenduojama jiems rašyti ar skambinti). Kiekvienas mūsų turėtų jaustis atsakingas už pačių artimiausių žmonių ratą ir kokybiško kontakto su jais palaikymą.

VEIDAS: Ar yra būdų, leidžiančių sušildyti bei atgaivinti net ir labiausiai pašlijusius tarpusavio santykius?

Z.S.: Parodyti, kad esi atvira asmenybė, nėra sudėtinga, pakanka per pirmas sekundes sutikus kito asmens akis užmezgi atvirą kontaktą: pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jam einasi ir pan. Jei toks gestas neatliekamas, kito žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja informacija, kad jūs kažkoks neaiškus. Vėliau peržengti jau nustatytą ribą gana sunku. Tačiau nereikėtų pamiršti: bet koks bendravimas su aplinkiniais prasideda nuo taikos radimo savyje. Visuomenės mylimi ir mėgstami asmenys neturi laiko ir noro teisti kitus. Deja, aplink mus daugėja žmonių, kurie nepakenčia šalia esančiųjų ir kitokių nei jie patys.

VEIDAS: Žvelgti į pasaulį pro tos pačios spalvos akinius išties reta, o gal ir snobiška, tačiau kaip siūlytumėte tai keisti?

Z.S.: Olandų psichologai siūlo metodą, leidžiantį prisijaukinti nepatinkantį asmenį. Jei tokį turite šalia savęs, pasistenkite surasti dešimt šio asmens bruožų, už kuriuos galėtumėte jį gerbti. Galbūt jis labai talentingas, darbštus, mažiau bijantis ir pasižymintis didesne drąsa už jus? Nė nepastebėsite, kaip jūsų priešiškumas sumažės ir jis jums taps kur kas mielesnis. Šis metodas itin tinkamas ne tik profesiniuose, bet ir asmeniniuose, poros ar šeimos tarpusavio santykiuose. Bent kelias minutes skyrę mintims apie sau artimą asmenį, surašę teigiamus jo bruožus, prisiminsite dalykus, kuriuos rutina įprastai užgožia.

VEIDAS: O gal visas negatyvias mintis nevalingai nukreipę į šalia esančius žmones apsaugome save nuo neigiamų emocijų, tiesa, apnuodydami jomis aplinkinius?

Z.S.: Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia. Supykusiems asmenims turėtų būti uždrausta bendrauti, o juo labiau aiškintis tarpusavio santykius. Tokiomis aplinkybėmis prisakome baisių dalykų, norėdami žmogų įskaudinti, sutrypiame jo savigarbos jausmą, o paskui patys graužiamės. Santykiams pavojingiausias dalykas – mūsų pačių išsiderinimas. Tik nurimę ir susitvardę galime bendrauti su kitais.

Kas nutinka mums nesusivaldžius? Išprovokuojamas konfliktas, aplink esantieji skuba gintis, aiškintis, dažnai nuklystama į asmeniškumus, o tuomet kelio atgal jau nėra. Žmogus, kuris tave nors kartą įžeidė ar pažemino, visam laikui išbraukiamas iš emocinės erdvės ir daugiau nebeprisileidžiamas. Taigi vertėtų atminti, kad gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažko pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas vadina tai emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Klausantis jūsų vis labiau aiškėja, kad bendravimas ir žmonių tarpusavio santykiai – viena sudėtingiausių ir daugiausiai nesusipratimų keliančių sričių.

Z.S.: Bendravimas reikalauja išties daug drąsos ir atima bene daugiausiai energijos, o jei dar prisimintume, kiek žmonių bijo kalbėti viešai… Nepaprastai slegia atsakomybė ir baimė, kad tavo asmenybė gali būti paniekinta ir sukritikuoja. Matyt, tai ir sėja paniką.

VEIDAS: Išeitų, kad individo savigarba – lyg nepajudinama tvirtovė, prie kurios prisiartinus gali kilti rimtas pavojus?

Z.S.: Žmogus išties labiausiai saugo ir vertina savigarbos jausmą, o jos griovimas suvokiamas kaip pats didžiausias pažeminimas. Ypač tam jautrūs asmenys, kurių savigarba trapi (pvz., nuteistieji). Visus „šarvus“ įprastai nusiimame bendraudami su artimiausiais žmonėmis, tačiau ir jie kartais pataiko mums į itin skausmingą vietą. Tokiais atvejais nuoskauda ilgai nedingsta, o noras atvirai pasišnekučiuoti kurį laiką negrįžta. Taigi neturėtume pamiršti: savigarbos jausmas yra visos asmenybės pamatas. Būtų gerai, jei šalies sėkmė būtų matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), o žmonių tarpusavio santykiais ir jų pasitenkinimo gyvenimo jausmu. Taptume nepalyginti laimingesne visuomene.

VEIDAS: Kai kurie mūsų nesėkmes dramatizuoja, klampindami aplinkinius ir patys save į susidariusią situaciją. Ar galima išmokti į kritines situacijas reaguoti racionaliau ir labiau pamatuotai?

Z.S.: Tarpusavio santykiuose mes taip pat labai mėgstame daryti dramblį iš musės, o paskui, žiūrėk, ir nebeišmaitiname jo. Vienas didžiausių tarpusavio santykių žinovų – prancūzų rašytojas, pilotas, humanistas Antoine’as de Saint-Exupery, labiausiai žinomas dėl apsakymo „Mažasis princas“, savo knygose pabrėžia, kad didžiausias žmonių turtas – bendravimas. Nieko svarbesnio nebuvo, nėra ir nebus. Kito kelio būti laimingiems tiesiog nėra.

Demografija ir psichologija. Mokslininkai svarsto, ar šalyje, kurioje itin spartūs gyventojų senėjimo ir emigracijos tempai, senstantys tėvai gali tikėtis svetur išvykusių vaikų priežiūros.

Apie tai, kaip nuotolis ir intensyvus gyvenimo tempas keičia Lietuvoje likusių tėvų ir po pasaulį pasklidusių jų vaikų bendravimą, „Veido“ kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininke stažuotoja, sociologe dr. Margarita Gedvilaite-Kordušiene.

VEIDAS: Dvejus metus tyrinėjote, kaip suaugusių vaikų migrac?ą vertina vyresnio amžiaus tėvai, taip pat – kokios suaugusių vaikų nuostatos dėl tėvų priežiūros senatvėje. Prie kokių išvadų priėjote?

M.G.-K.: Per dvejus metus trukusį sociologinį tyrimą buvo apklausta 1016 Lietuvos gyventojų bei 305 vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresni) tėvai, kurių bent vienas iš suaugusių vaikų gyvena užsienyje. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas (10 interviu) su vyresnio amžiaus tėvais, gyvenančiais senelių namuose ir turinčiais emigravusių vaikų. Tyrimas parodė, kad migracija neigiamai veikia vyresnio amžiaus tėvų ir emigravusių vaikų susitikimų bei kontaktų dažnumą, tačiau esminės įtakos emociniam artumui neturi. Išvados šiek tiek netikėtos: nemaža dalis apklaustųjų (daugiau kaip penktadalis šeimų) įvardija, kad jų santykiai po emigracijos su vaikais pagerėjo. Tyrimas taip pat atskleidė, jog vaikų migracija dar nereiškia, kad tėvai senatvėje bus palikti likimo valiai ir jais nebus rūpinamasi. Net ir būdami užsienyje vaikai randa būdų, kaip tėvams pagelbėti (suorganizuoja tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą). Žinoma, šis rūpinimasis šiek tiek kitokio pobūdžio nei gyvenant šalimais. Tenka pripažinti, kad emigravusių vaikų galimybės rūpintis savo tėvais „čia ir dabar“ yra gerokai mažesnės. Kaip rodo kitų šalių patirtis, vadinamieji neformalūs paramos tinklai (tokie kaip šeima) vis dėlto negali kompensuoti priežiūros vyresnio amžiaus žmonėms sistemos trūkumų.

VEIDAS: Kas lėmė jūsų apsisprendimą tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams?

M.G.-K.: Lietuva – valstybė, pasižyminti ypatinga demografine situacija: labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, intensyvi emigracija ir gana mažas gimstamumas. Be to, gana ribota socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms sistema. Anksčiau buvo galima tikėtis, kad suaugę vaikai prižiūrės savo tėvus senatvėje, o dabar, kai vis daugiau vaikų gyvena užsienyje, tyrėjai svarsto, kiek tai įmanoma. Temos pasirinkimas susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostata, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje dar gana stipri. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų, liekančių Lietuvoje, pozicijos.

VEIDAS: Kokios šiuolaikinio komunikavimo priemonės pasitelkiamos bendraujant per atstumą? Kurias iš jų vadintumėte populiariausiomis?

M.G.-K.: Ne visi apklausti tėvai šiuolaikiški ir modernūs, mokantys pasinaudoti virtualiomis bendravimo priemonėmis. Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, populiariausia priemonė išlieka telefonas. Naudotis internetu tarp vyresnių žmonių nėra labai populiaru. Įprastai susiklosto tokia situacija, kad vyresnio amžiaus tėvai laukia savo emigravusių vaikų skambučių. Lietuvos senjorų pajamos gana ribotos, taigi jie negali sau leisti dažnai skambinti į užsienį.

Gana ribotos ir vaikų lankymo galimybės. Kaip matyti iš apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, daugelis nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Tėvams nepriimtina išsiruošti į kelionę už savo vaikų pinigus (jie nenori būti našta, o patys susitaupyti iš skurdžių pensijų nesugeba). Todėl apie vaikų gyvenimą užsienyje sprendžia tik pagal atžalų pasakojimus, nuotraukas ar dovanas.

Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų kuo mažesnė ir atstumą būtų galima įveikti lengviau. Žinoma, kai kada keliauti tėvams neleidžia ir sveikatos problemos, bet kur kas dažniau tam trukdo nepakankami finansai.

VEIDAS: Vaikams ne vienus metus gyvenant užsienyje Lietuvoje likę tėvai tikriausiai susitaiko su mintimi, kad senatvėje vaikai negrįš?

M.G.-K.: Atrodytų, jei vaikai užsienyje, tėvai neturėtų puoselėti lūkesčių dėl savo priežiūros senatvėje. Tačiau susiklosto visai priešingai: net ir emigracijoje gyvenančių atžalų tėvai, paklausti, kaip norėtų, kad senatvėje būtų organizuojama jų priežiūra, pageidauja būti prižiūrimi jų pačių ar vaikų namuose, o priežiūros tikisi iš savo vaikų. Priežiūrą dienos centruose ar senelių namuose daugelis jų vertina ne itin palankiai (tik trečdalis apklaustų tėvų pateisina situaciją, kai negalintys savimi pasirūpinti tėvai gyvena senelių namuose, nors ir turi Lietuvoje gyvenančius vaikus). Taigi Lietuvoje prioritetai labai aiškiai teikiami šeimyniniams tinklams – vaikams ir kitiems giminaičiams, o palankiausiai vertinamas toks priežiūros organizavimo būdas, kai pagalba teikiama savo namuose.

Nemaža dalis (maždaug trečdalis) apklaustųjų nežino ir nėra apsisprendę, kaip organizuotų savo priežiūrą senatvėje. O iš kokybinio tyrimo matyti, kad nors jie norėtų sulaukti pagalbos iš vaikų, tačiau suvokia, jog tai nebūtinai bus įgyvendinta. Kita vertus, jie nenori tapti našta savo atžaloms. Tai patvirtino ir kiekybinis tyrimas: tik labai maža tėvų dalis (16,4 proc.) mano, kad vaikai savo darbo laiką turėtų derinti prie senų tėvų poreikių. Kausimas, kiek toks derinimas įmanomas dabartinės darbo rinkos sąlygomis.

VEIDAS: Atliekant sociologinį tyrimą vertinta ir tai, kaip migracija veikia šeimos bendravimo ir susitikimų dažnumą. Kokių pokyčių pastebėta?

M.G.-K.: Vertinant santykių artumą reikšmingo poveikio nebuvo nustatyta. Atrodo, kad atstumas mūsų emocinio ryšio vis dėlto neveikia. Nepriklausomai nuo susitikimų ar bendravimo dažnumo emocinis kartų artumas išsaugomas. Tyrimo duomenimis, jo nekeičia netgi vaikų gyvenimo užsienyje trukmė. Tačiau tiriamieji neslėpė, kad ilgai nesimatant jiems labai sunku. Nemaža dalis apklausiamų tėvų pokalbio metu verkė, neslėpdami savo ilgesio, tačiau buvo ir tokių, kurie pabrėžė, kad jei jų vaikams gerai, tai ir jie patenkinti.

Kita vertus, Lenkijoje atlikti tyrimai rodo, kad migracija – vienas būdų padėti savo išplėstinei šeimai. Todėl gana dažnai sprendimą dėl jos priima ne tik emigracijai pasiryžę suaugę vaikai, bet ir visi šeimos nariai.

VEIDAS: Ar galima lyginti anksčiau gyvenusių kartų ir šiandieninės – emigrantų kartos – paramą savo tėvams? Per atstumą rūpintis ir suteikti reikiamą pagalbą senatvėje, matyt, gana keblu?

M.G.-K.: Negalima tvirtinti, kad dabar tėvais rūpinamasi mažiau nei anksčiau, tiesiog ta priežiūra ir pagalba šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, migrantai per atstumą lengvai gali teikti finansinę ar emocinę paramą, o per vizitus namo – ir kitaip padėti tėvams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išplėtota paslaugų sistema gerokai palengvina naštą emigracijoje gyvenantiems vaikams. Tarkime, Skandinavijoje senyvo amžiaus paslaugų sistema labai išplėtota, tačiau šeimyniniai ryšiai dėl to nesusilpnėja. O štai  Lietuvoje didžiausia vyresnių žmonių problema ta, kad jie vis dar jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Tad jei socialinis vyresnio amžiaus žmonių tinklas yra negausus ir visi vaikai (ar vienintelis vaikas) išvyksta gyventi į užsienį, tai, žinoma, gali padidinti izoliacijos ar vienišumo jausmą.

VEIDAS: Kaip socialinės atskirties ir vienišumo klausimai sprendžiami kitose valstybėse ?

M.G.-K.: Atlikti tyrimai rodo, kad ir kitose šalyse vaikai jaučiasi ne mažiau atsakingi už savo tėvų priežiūrą. Italų emigrantai verčiasi per galvą, kad galėtų grįžti ir kažkaip padėti seniems savo tėvams. Labai įdomi ir estų praktika. Atliktas Taline ir Helsinkyje gyvenančiųjų tyrimas (atstumas – apie 80 km) rodo, kad kai kuriais atvejais vaikai, nepaisant skiriančių kilometrų skaičiaus, nuolat grįžta ir stengiasi patys suteikti tėvams nuolatinę priežiūrą (juos prausia, apiperka ir pan.). Taigi net ir gyvenant skirtingose šalyse tokie dalykai įmanomi. Vakarų šalyse paslaugų senjorams sektorius išplėtotas nepalyginti geriau nei Lietuvoje, taigi ir socialinės atskirties problemos nėra tokios didelės.

VEIDAS: Vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet entuziastingai pripažįsta, kad jiems reikalinga kitų pagalba. Galbūt emigravę vaikai daug ko nežino?

M.G.-K.: Būtent dėl šios priežasties atlikdami tyrimą, per kurį apklausėme tik pagyvenusius tėvus, ne tik domėjomės pačiu faktu, ar reikalinga pagalba, bet ir klausėme, kokius darbus atliekant jiems praverstų kito asmens pagalba. Buvo atsakoma, kad dažniausiai pagalbos prireikia atliekant fizinės jėgos reikalaujančius darbus – dirbant sode, prižiūrint gyvulius ar tvarkant aplinką šalia namo (24,6 proc.), taip pat tvarkant namus (15,7 proc.) ir apsiperkant (12,1 proc.). Dėl tos pačios priežasties svarbu tirti ir kontaktų dažnumą (tiek tiesioginių per vizitus namo, tiek virtualių), nes juos mokslininkai vertina kaip esminį priežiūros santykių elementą. Reti kontaktai gali reikšti, kad vyresnio amžiaus žmonių poreikiai vaikams nėra gerai žinomi ir tėvams reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat tai gali būti įtampos ar ambivalentiškų situacijų šeimoje ženklas.

Atliekant tyrimą nustatytas neigiamas migracijos poveikis ne tik susitikimų dažnumui (per vizitus namo), bet ir bendravimui pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Didžioji dalis apklaustų tėvų norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Galbūt galima teigti, kad retesni kontaktai iš dalies kompensuojami parama, kurią galima teikti ir per atstumą. Dažniausiai vyresnio amžiaus tėvų įvardijama vaikų migracijos pasekmė šeimai yra pagerėjusi finansinė padėtis (39,7 proc.). Nurodžiusiųjų, kad atsirado sunkumų dėl priežiūros, dalis gana nedidelė – 5,6 proc. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vyresnio amžiaus tėvai yra ne tik pagalbos ar priežiūros gavėjai, – jie patys dažnai finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius vaikus.

Lenkijoje atlikti tyrimai rodo ir kitokius mainus tarp kartų: emigravę vaikai padeda savo tėvams, o šie gautą paramą kompensuoja prižiūrėdami anūkus. Taigi vienokiu ar kitokiu pavidalu parama šeimoje cirkuliuoja, o vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet yra tik paramos gavėjai – jie yra ir paramos teikėjai.

VEIDAS: Ar senatvė, leidžiama senelių namuose, Lietuvoje vis dar stigmatizuota?

M.G.-K.: Kiek teko bendrauti su socialinėmis darbuotojomis, stigma nebėra tokia žymi, tačiau jei vertinsime pačių senelių namų gyventojus, esama labai liūdnų interviu. Ypač neseniai į šią įstaigą atvykę žmonės sunkiai susigyvena su savų namų ir savarankiško gyvenimo praradimu. Kai kurie jų mini, kad „čia gyvena tik nelaimingi žmonės“.

VEIDAS: Per pastarąjį dvidešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Gal jūsų tyrime fiksuojama, ar dažnai jie matosi su čia likusiais tėvais?

M.G.-K.: Reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 28,8 proc. tėvų, kurių suaugę vaikai gyvena užsienyje ilgiau nei šešis mėnesius. Beveik pusė (49,4 proc.) visų tėvų, turinčių emigravusių vaikų, yra vyresnio amžiaus – 60 metų ir vyresni. Kone pusė apklaustųjų (47 proc.), dalyvavusių tyrime, mini susitinkantys su vaikais kartą per metus, 38 proc. – kartą per pusmetį, na, o likusi dalis kalbėdama apie susitikimų periodiškumą nurodė kartą per tris mėnesius (14 proc.). Tačiau nemaža dalis apklaustų tėvų teigia jaučiantys dažnesnio bendravimo su savo vaikais poreikį.

Taigi, jei norime išsaugoti skirtingų kartų ryšį, būtina galvoti apie kai kurių mokslininkų jau įvardytą socialinės gerovės kūrimą, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas, kuris bent kiek kompensuotų vaikų nebuvimą šalia. Galimybės emigrantams dažniau aplankyti savo tėvus padėtų tai išsaugoti. Kita vertus, kadangi didžioji dalis apklaustųjų pageidauja priežiūros savo pačių ar vaikų namuose, reikėtų galvoti apie kokybiškų socialinės gerovės paslaugų namuose plėtrą.

VEIDAS: Minite, kad motinos tiek su emigracijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais vaikais bendrauja dažniau nei tėvai. Kas tai lemia?

M.G.-K.: Tai tradiciniai mūsų lyčių modeliai, kurių išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai įvardijamos kaip šeimos ryšių palaikytojos, taigi bendravimas šeimoje organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, dukras, anytas ir t.t. Vis dėlto galimybės bendrauti su savo vaikais Lietuvoje nepalyginti didesnės nei šiems emigravus. Mokslininkai pabrėžia, kad emigracijos atveju šeimas skiria ne tik atstumo, bet ir geografinio laiko skirtumai. Tėvams su vaikais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti sunkiau, nei su esančiais Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar Airijoje (autorės tyrime emigrantai dažniausiai ir buvo šiose šalyse – K.K.-Š.), nes yra didelis laiko skirtumas, taigi sunkiau prisitaikyti. Tačiau migrac?os išskirtos šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose šalyse, stengiasi įvairiais būdais išlaikyti artimus tarpusavio santykius. Tai galima vadinti jau įprastu šiuolaikinių globalių visuomenių reiškiniu.

VEIDAS: Ar galima apibrėžti, kada Lietuvoje įsibėgėjo spartesnis visuomenės senėjimas ir kuo jis ypatingas?

M.G.-K.: Daugelis Vakarų šalių gerovės valstybės sistemą kūrė dar prieš tapdamos senomis visuomenėmis, todėl Rytų bei Vidurio Europos šalyse spartus gyventojų senėjimas kelia kur kas didesnių iššūkių, nes reikia iš esmės persvarstyti politikos priemones, susijusias su pensijų, sveikatos apsaugos sistemomis.

Pasaulio mastu visuomenės senėjimas (t.y. gyventojų amžiaus struktūros kaita, kai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių dalis) pradėtas fiksuoti maždaug nuo 1959-ųjų. Tada Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą dėl šio proceso bei jo keliamų iššūkių. Dabar jau visos išsivysčiusios šalys yra pasiekusios aukštą demografinės senatvės lygį. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Prancūzijoje visuomenės senėjimo procesas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir vyko gana lėtai per ilgą laikotarpį. O tokiose šalyse, kaip Brazilija, Kolumbija, Singapūras, pastebimas spartesnis visuomenės senėjimo tempas.

Lietuva pirmą spartaus demografinio senėjimo bangą patyrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Antra banga, prasidėjusi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, tebesitęsia.

VEIDAS: Pagal kokius parametrus mokslininkai sprendžia apie visuomenės senėjimą lemiančius procesus?

M.G.-K.: Apie visuomenės senėjimo rodiklius sprendžiama pagal tai, kiek jaunų (iki 19 metų) ir pagyvenusių (nuo 65 metų) žmonių potencialiai tenka išlaikyti darbingo amžiaus gyventojams. Tarkime, Lietuvoje 2011 m. nustatytas 26,6 proc. (ES – 26,2 proc.) demografinis vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo koeficientas, tai yra maždaug keturiems darbingo amžiaus gyventojams teko vienas 65 metų ar vyresnis žmogus. Kartu su jauniausiųjų grupe šis koeficientas Lietuvoje jau yra 48,7 proc. (ES – 49,6 proc.) ir dviem darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus asmuo.

VEIDAS: Dėl mažo gimstamumo ir sparčios emigracijos Lietuvoje telikę 2 mln. 945 tūkst. gyventojų. Savo senėjimo tempais, matyt, pranokstame daugelį europiečių?

M.G.-K.: Lietuvos visuomenės senėjimo tempas pasaulio mastu yra vidutinis, tačiau gana didelis, palyginti su ES šalimis. Dar 2001 m. Lietuvą buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių Europos valstybių. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis labiau artėjome prie seniausių ES šalių 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi.

Skirtingose ES šalyse numatomas nevienodas senėjimo tempas. Švedijoje jis turėtų būti lėtas, Vokietijoje – vidutinis, o Lietuvoje kartu su Latvija, Vengrija, Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Malta bei Kipru – didžiausias. Prognozuojama, kad 2060-aisiais Lietuvoje 31,2 proc. gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

VEIDAS: Užsimenate, kad šis tyrimas iškėlė ir naujų klausimų tęstiniams tyrimams. Kurie jų jums atrodytų svarbiausi?

M.G.-K.: Kadangi tyrimas atskleidė, kad migracija neigiamai veikia tik kontaktų dažnumą, bet neturi įtakos emociniam artumui, būtų įdomu patyrinėti, kokios praktikos leidžia jį išsaugoti. Taip pat būtų svarbūs tyrimai, kuriuose būtų atskleidžiamos abi pozicijos: ir emigravusių vaikų, ir tėvų, taip pat – aktualūs didesnės imties tyrimai, kuriuose būtų galima fiksuoti skirtumus pagal geografinį šalių, kuriose gyvena emigravę vaikai, atstumą.

Vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, priežiūros prioritetai (proc.)

Priežiūra, kurią teikia vaikai jūsų namuose           76,3

Priežiūra, kurią teikia vaikai savo namuose           57,6

Priežiūra, kurią teikia giminaičiai jūsų namuose      49,7

Priežiūra, kurią teikia privačiai samdomi žmonės, ateinantys į namus       48,5

Priežiūra, kurią teikia į jūsų namus ateinantys globos darbuotojai         48,2

Priežiūra senelių namuose       26,2

Priežiūra, teikiama dienos globos centruose           20,3

Šaltinis: sociologės M.Gedvilaitės-Kordušienės tyrimas „Tarptautinės migrac?os pasekmės šeimai: Lietuvoje likusių tėvų priežiūra ir santykiai su suaugusiais vaikais“. Tyrimo išlaidas finansavo Lietuvos mokslo taryba, įgyvendinant projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Konkurencija – vienas prieštaringiausių visuomenės socialinių reiškinių. Jame užkoduotas esminis žmonijos noras pirmauti, dar kitaip vadinamas vienu iš savimotyvacijos mechanizmų. Kaip individą veikia ir kur veda šis siekis?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Atsiriboti nuo pirmavimo manijos ir gyventi tik savo gyvenimą daugeliui visuomenės narių šiandien jau sunkiai įmanoma. Pajutę atsiveriančias karjeros galimybes ir išsikėlę siekį būti geriausiam, o tai reiškia ir uždirbti daugiau, žmonės pamina savo ir šeimos narių laimę, pamiršta turiningą laisvalaikį ir atsiduoda darbui. Tačiau ar daug uždirbantis tolygu laimingas? Psichologų teigimu, geriausiai tai išmano artimo žmogaus netektį ar skyrybas išgyvenę asmenys.

Psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis sako, kad skirtingose gyvenimo situacijose patiriantis stresą ir mėginantis prisitaikyti žmogus neigiamų emocijų gauna nevienodą kiekį.

Štai žmogus, netekęs gyvenimo partnerio, patiria maksimalų, 100 balų įvertintą stresą, išgyvenantis skyrybas – 75, besilaukiantis vaiko – 40, pasiėmęs būsto paskolą – 30, o Kalėdų šventėms besiruošiantis asmuo patiria 10–12 balų stresą. Situacija, G.Navaičio teigimu, tampa visai prasta, jei per metus streso kiekis organizme normą viršija kelis kartus. Tarkime, 150 balų surinkęs asmuo jau rizikuoja susirgti somatine ar psichosomatine liga, tačiau jei šie balai viršijami dukart, kad žmogus sirgs, tikimybė – ne mažesnė nei 90 proc.

Kanadiečių mokslininkas Hansas Selye, vadinamas „streso tėvu“, tyrinėdamas individo reakciją į įvairius aplinkos veiksnius nustatė, kad šiuolaikinis žmogus nervinę, psichinę ir emocinę įtampą patiria nepalyginti dažniau nei ankstesnės kartos. O tai blogina jo sveikatą.

Bene dažniausiai nuo streso kenčia nervų ir širdies kraujagyslių sistemos, tačiau stresas gali sukelti ir skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, migrenos priepuolius bei kai kurias imuninės sistemos ligas. Nuo ilgalaikio streso kenčiantis žmogus pasižymi nepastovia nuotaika, nerimastingumu, įtampa, jaučiasi prislėgtas, susirūpinęs ir sutrikęs. Į kiekvieną susijaudinimą reaguojantis jo organizmas mėgina kovoti: padažnėja širdies plakimas, šokteli kraujospūdis, gausiau prakaituojama, prasideda skrandžio spazmai ar apima nuovargis. Taigi mėgindamas prisitaikyti organizmas eikvoja esamus išteklius, todėl posakis, kad karjera daroma sveikatos sąskaita, šiuo atveju įgyja tiesioginę prasmę.

Ne veltui psichologai išskiria stresui mažiau atsparius asmenis, kurie pasižymi nuolatiniu skubėjimu, agresyviu lenktyniavimu, o kartais ir priešiškumu. Įprastai tokie žmonės gana sunkiai atsipalaiduoja (jie tai traktuoja kaip laiko švaistymą, todėl vienu metu dirba kelis darbus: kalbėdamiesi telefonu atsakinėja į laiškus, gurkšnoja kavą ir pan.).

Įdomiausia, kad tokio tipo elgesys mūsų visuomenėje gana dažnai yra prielaida socialinei, tačiau ne psichologinei sėkmei (kai nuolat įrodinėjama, kad aplinkiniai menkesni, pelnyti jų palankumą gana sudėtinga).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Psichologai konstatuoja, kad daugybė psichologinių problemų žmonėms kyla dėl per menko savęs vertinimo.

Lyginamųjų psichologinės gerovės ar psichinės sveikatos tyrimų duomenimis, Lietuva tarp 28 Europos Sąjungos valstybių dažniausiai atsiduria paskutinėje vietoje. Kaip teigia „Veido“ kalbinti psichiatrai, psichoterapeutai, nemažai psichologinių problemų žmogui kyla dėl per menko savęs vertinimo. Ypač tai būdinga vyresniajai ir vidurinei kartai.
Nuo to, kaip save vertiname, priklauso mūsų santykis su aplinka, požiūris į kitus, galiausiai tai lemia mūsų gebėjimą parduoti save arba neparduoti. „Tarkime, galbūt aš esu prastas šokėjas, bet puikus psichoterapeutas“, – taikliu pavyzdžiu savo vertę iliustruoja psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas.
„Jei žmogus linkęs pernelyg save nuvertinti, į akis krinta jo jautrumas kritikai, nuolatinis bandymas išsireikalauti pagyrimų arba pernelyg atkaklus metimasis į vieną kurią gyvenimo sritį, dažniausiai tą, kurioje kažko trūksta. Pavyzdžiui, merginai atrodo, kad ji negraži, todėl vis darosi plastines operacijas, arba tas, kuris jaučiasi nepakankamai protingas, iš paskutiniųjų rašys disertacijas. Šiuo atveju jis ne tiek sau, kiek aplinkiniams bando įrodyti, koks esą yra protingas“, – komentuoja psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Iš tiesų nevisavertiškumo kompleksas žmogų graužia gana skaudžiai, todėl specialistė pataria pripažinti savo ribotumą tam tikrose srityse ir palengva tai stiprinti. Ji neabejoja, kad kur kas daugiau gyvenime pasiekia stiprinantieji stipriąsias, o ne silpnąsias savo puses.
Na, o sustiprinti savivertę individui padeda laimėjimai jam svarbioje srityje (paaukštinimas darbe, gautas išmoktos kalbos sertifikatas ir pan.), tačiau tai veikia ne visais atvejais. Būna, kad nevisavertiškumas ar pernelyg didelė įtampa trukdo žmogui, pasižyminčiam tikrais talentais, tuomet savo bėdą patariama patikėti profesionalams.
„Kartais sutinkame žmonių, kurie padaro nepalyginti daugiau nei visi kiti, tačiau vis tiek nesijaučia laimingi (vis reikalauja iš savęs dar daugiau, nemokėdami pasidžiaugti tuo, ką jau pasiekė), taip pat pasitaiko asmenybių, vertinančių save netolygiai: vieną dieną jaučiamasi genijumi, o kitą dieną žmogui atrodo, kad jis nieko vertas mėšlo gabalas, todėl visi iš jo šaipysis, jį smerks ar baus. O brandžia asmenybe galima vadinti tokią, kuri mato ir suvokia savo pliusus ir minusus, tačiau dėl to nesikrausto iš proto“, – apibendrina G.Petronienė.

Jausti kompleksus žmogiška

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorės dr. Nidos Žemaitienės teigimu, priežasčių jaustis nevisaverčiu įvairiais gyvenimo laikotarpiais žmogus turi pačių įvairiausių, tačiau vaikystėje tokių problemų paprastai nekyla. Bent jau tol, kol jaučiamasi pasaulio centru. Įprastai pirmos negatyvios sąlygos iš aplinkos primetamos mokykloje (nenorime jaustis prastesni nei bendraamžiai ir pan.), todėl vaiko pasitikėjimui savimi sustiprinti itin svarbus jo orientavimas į sėkmę.
„Motyvacija stengtis atsiranda pabrėžiant vaiko stiprybes arba tai, ką jis jau išmoko. Šiuo atveju svarbu atsiminti, kad siekiant pažangos mokslas neturėtų tapti klaidų medžiokle. Blogiausias dalykas ir tai, į ką nereikėtų orientuotis, – išmoktas bejėgiškumas. Pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas Martinas Seligmanas savo tyrimais įrodė, jog nuolat girdimi negatyvūs vertinimai lemia tai, kad individas nebesistengia“, – aiškina profesorė.
Žinoma, ne mažiau svarbu vaiką palaikyti ir padėti jam įveikti ištinkančius sunkumus. N.Žemaitienė neabejoja: gyvenime savimi labiau pasitiki žmonės, vaikystėje jautę bent vieno iš tėvų prieraišumą.
Tačiau net ir tai negarantuoja, kad gyvenime nekils problemų sprendžiant sudėtingas situacijas. „Kiekviena jų mūsų gyvenime yra tam tikras iššūkis: niekada nežinome galutinio atsakymo. Tačiau pakanka prisiminti, kad net ir juodžiausiais momentais negalima nuleisti rankų. Priešingu atveju mūsų pažanga sustoja“, – aiškina psichologė.
Su tuo linkęs sutikti ir pastaruoju metu daug su jaunimu dirbantis muzikos grupės lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, ilgą laiką pats kompleksavęs dėl viešo kalbėjimo. „Tai buvo viena silpniausių mano vietų. Stovėdamas prieš auditoriją jausdavausi droviai ir nepatogiai. Man gelbėjo praktika: kuo daugiau kalbėjau, tuo pasitikėjimas savimi buvo stipresnis. Suprantu tuos, kurie patiria kažką panašaus, tačiau ir šiandien yra ne vienas dalykas, dėl kurio kompleksuoju“, – neslepia pašnekovas, dabar į kompleksus žvelgiantis kur kas atlaidžiau.
G.Liaudanskas neabejoja, kad įveikdami savo kompleksus tampame kur kas stipresni, daugiau suprantame ir išmokstame: „Metai šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės. Kiekvienas renkamės, kada tai atlikti – 18-os ar 68-erių, o jei neprisiruošiame, galime kaltinti tik save. Kita vertus, tai labai žmogiška, juk nesame robotai: mus valdo emocijos, mintys, darbai.“
Beje, žmonių savivertei ir kompleksams daug įtakos turi ir žiniasklaida. Jei ji užsikrėtusi negatyvizmu, ilgainiui ir dauguma žmonių tuo persiima. Arba jei žiniasklaida propaguoja tobulo kūno kultą, tai ilgainiui dauguma žmonių dėl savo nesėkmių ima kaltinti neva prastą išvaizdą, ir tai baigiasi kompleksais.

Per šį dvidešimtmetį psichologei prof. Rita Žukauskienei pavyko atsidurti daugiausiai užsienio mokslo leidiniuose cituojamų Lietuvos psichologų sąrašo viršūnėje.

„Ant tokių mokslininkų kaip Rita Žukauskienė pečių ir laikosi pasaulis. Ji – išties verta „Veido“ „Mini nobelio“, – džiūgauja leidyklos „Margi raštai“ redaktorė Genovaitė Savickienė.
Kurį laiką su psichologijos profesore knygos leidybos klausimais bendravusi leidyklos atstovė sako šią pažintį įsiminusi ilgam. R.Žukauskienę erudite vadinanti G.Savickienė teigia iš mokslininkės knygos pasisėmusi daug naudos, o ją pačią apibūdina kaip tolerancijos ir profesionalumo pavyzdį. „Ne kiekvienas šių laikų mokslininkas sutiktų perrašyti savo knygą, papildydamas ją naujausiais mokslo tyrimais, o svarbiausia – pateiktų skirtingoms auditorijoms suprantama kalba“, – dėmesį atkreipia G.Savickienė.
Pasak jos, R.Žukauskienės rašymo stilius universalus, todėl knyga lengvai įkandama ir kolegoms mokslininkams, ir studentams, ir tėvams. „Tenka pripažinti, kad ne kiekvienas profesorius geba rašyti taip suprantamai ir taip taikliai valdo žodį, jaučia gimtąją kalbą“, – pagyrų knygos „Raidos psichologija. Integruotas požiūris“ autorei nešykšti leidyklos atstovė, minėtą vadovėlį įvardijanti kaip viena pagrindinių priemonių šių dienų psichologijos studentams. Beje, naujausia R.Žukauskienės knyga gerina visus perkamumo ir populiarumo rekordus.
Tačiau Nacionaline mokslo premija už vaikų, paauglių ir suaugusiųjų tyrimus (nuo 1997 iki 2011 m.), pagrindusius, kad lietuvius į depresiją gramzdina pirmiausia ekonominiai sunkumai, įvertinta Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorė kur kas kuklesnė ir nemėgsta būti dėmesio centre. Gal todėl ir jos interviu viešojoje erdvėje gana reti. Tačiau vaizdas iš esmės pasikeičia kalbai pasisukus apie aukštus jos publikacijų, citavimo rodiklius bei mokslinę veiklą tarptautinėje erdvėje.
Ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, psichofiziologijos laboratorijos vedėjas hab. dr. Henrikas Vaitkevičius, mokslininkę pažįstantis dvidešimt metų, apibūdina ją kaip itin reiklią sau ir aplinkiniams: „Jei reikia, ji geba būti itin aštri ir reikli, o kartu objektyvi ir dalykiška. Manau, būtent šios savybės jai ir padėjo pasiekti mokslinių aukštumų. Tai psichologė profesionalė, savo tyrimais daranti įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Universitete ji išsiskiria ne tik tarp moterų, bet ir tarp daugelio mokslininkų vyrų.“
Asocialų vaikų elgesį tyrinėjanti profesorė pabrėžia, kad jis susijęs su šeimos aplinka ir vaikų gebėjimu lengvai perimti tėvų elgesio modelius bei vertybes. „Jei tik tėvų skiriamos bausmės per griežtos, stiprėja atžalų agresyvumas ir asocialumas. Panašiai vaikus veikia tėvų nedėmesingumas. Deja, tėvai dažnai nėra linkę klausyti patarimų ar paisyti kokių nors rekomendacijų, nors jų elgesio kitimas tikrai prisidėtų prie to, kad vaikai būtų mažiau problemiški”, – neabejoja R.Žukauskienė.

Ilgamečiai tyrimai leidžia numatyti ir keisti žmogaus elgesį

Daug metų į specifinius psichologijos tyrimus besigilinančios R.Žukauskienės darbai leidžia matyti, kaip žmogus keičiasi per visą savo gyvenimo raidą. Šiandien mokslininkei jau ne paslaptis, kokiais veiksniais remiantis galima numatyti individo psichologinę gerovę po dešimties ir daugiau metų. Vaikų ir paauglių tyrimų rezultatai tėvams taip pat gali signalizuoti apie netinkamą jų elgesį arba neigiamai veikiančius aplinkos veiksnius. Laiku sureagavus, mokslininkės teigimu, galima išvengti daugelio nepageidaujamo elgesio sukeltų problemų.
„Kartais labai liūdžiu matydama, kokių problemų vaikas turės ateityje, jei niekas su juo nedirbs. Praktiškai jau nuo trejų metų galima pagrįstai prognozuoti, kurie vaikai turės elgesio sutrikimų: bus agresyvūs mokykloje, paauglystėje ir galų gale sės į teisiamųjų suolą“, – konkretizuoja tyrėja.
Tęstiniai psichologiniai tyrimai taip pat atskleidžia, kokie veiksniai lemia tai, kad kai kurie vaikai turi didesnių elgesio ir emocinių sunkumų nei kiti, kaip jie prisitaiko visuomenėje ir pan.
Šiuo metu R.Žukauskienės tyrimų pagrindu kuriama ir intervencinė programa teigiamoms vaikų savybėms, kompetencijoms, bendravimo įgūdžiams stiprinti, o rezultatai naudojami psichologų praktinėms konsultacijoms.
R.Žukauskienės ir dar 22 pasaulio šalių mokslininkų surinkti duomenys rodo, kad negalima vadovautis šalyje vyraujančiais stereotipais, esą Lietuvos vaikai – agresyviausi pasaulyje. Minėtas darbų ciklas atskleidžia, kad lietuvių vaikai, palyginti su JAV, nepasižymi dideliu agresyvumu, depresijos simptomais ir pan.
Profesorės ir jos kolegų psichologų Alfredo Laurinavičiaus ir Lauros Ustinavičiūtės parengtas metodikas savo darbo praktikoje taikančios įkalinimo įstaigos gali įvertinti nuteistų asmenų riziką vėl nusikalsti. Ministro įsakymu šios priemonės jau taikomos visose Lietuvos įkalinimo įstaigose ir turi realios įtakos prisidedant prie visuomenės gerovės ir saugumo palaikymo.
Ne mažiau psichologų vertinamas ir kitas mokslininkės kūrinys – „Kriminalinio elgesio psichologija. Vadovėlis“. Tačiau bene reikšmingiausiu savo pastarųjų metu darbu pati profesorė vadina tyrimų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai (1997–2011)“. Už jį R.Žukauskienė gavo Lietuvos mokslo premiją.
„Tai didžiausias mano mokslinės karjeros darbas ir itin reikšminga patirtis stebint tuos pačius žmones kelerius ar keliolika metų. Nuolat juos stebėdami ir apklausdami, su mokslininkais matėme jų raidą ir galėjome pasidžiaugti rezultatais pasaulinio mokslo kontekste“, – apibendrina mokslininkė.

Tarptautinio lygio tyrėja

Iš tiesų R.Žukauskienė – jau seniai Lietuvos marškinėlius išaugusi mokslininkė, aktyviai dalyvaujanti ir pati organizuojanti tarptautinius tyrimus bei rimtas tarptautines mokslines konferencijas.
Pasak Lietuvos psichologų sąjungos prezidento dr. Evaldo Kazlausko, R.Žukauskienė nuolatos aktyviai dalyvauja tarptautinėje mokslo bendruomenėje, atlieka reikšmingus psichologinius tyrimus, yra daugelio mokslinių publikacijų ir knygų autorė bei tarptautinių psichologijos konferencijų organizatorė Lietuvoje.
R.Žukauskienės sutuoktinis habilituotas mokslų daktaras prof. Artūras Žukauskas priduria, kad juodu su žmona gana dažnai pakaitomis vienas kitą vežioja į oro uostą ir iš jo: vienas iš konferencijos grįžta, kitas išskrenda. Profesorius juokauja, kad per tiek bendro gyvenimo su Rita metų spėjęs pažinti garsiausius pasaulio psichologus, o jo žmona akiratį praplėtusi fizikos srityje.
„Kai kalbama apie tarptautinį bendradarbiavimą, kelionių neišvengsi, o dar tas mokslinis darbas – be apčiuopiamų darbo valandų… Ne paslaptis, kad kartais abu prie kompiuterio laisvadienius leidžiame, nebent į sodybą ištrūkstame – ten mūsų internetas nepasiveja“, – kasdienybe dalijasi taip pat už laimėjimus mokslo srityje ne kartą apdovanotas A.Žukauskas.
„Mūsų šeimoje susiklostė tam tikra pagarba moksliniam darbui, o dukroms supratimas apie tai atėjo, regis, savaime. Joms knyga – ne daiktas keptuvei pasidėti, o mokslo šaltinis“, – apie mokslinius laipsnius jau įgijusias atžalas pasakoja R.Žukauskienė.
Paklausta, kaip sekėsi derinti buitį ir mokslinį darbą, profesorė šypteli: jų šeimą gelbėjo sutuoktinių supratingumas vienas kito atžvilgiu. „Jei jau rašydavau knygą, vyras šiek tiek atlaisvindavo nuo buities, paskui keisdavomės vietomis“, – neslepia profesorė.
Tai, kad vienoje šeimoje gyventų du profesoriai ir mokslo premijų laureatai, Lietuvoje greičiau išimtis nei taisyklė. Skirtingas mokslo sritis tyrinėjantys sutuoktiniai tikina konkurencijos ar varžymosi tarpusavyje nejaučiantys, priešingai, vienas kitam padeda, pasidžiaugia vienas kito laimėjimais.
„Iš tiesų mūsų šeimoje didesnė problema – persidirbimas. Nesibaigiančios mokslinės publikacijos ir tai, kad negali nuo jų atsiriboti net grįžęs namo, gerokai sekina“, – sutinka A.Žukauskas, tačiau ponia Rita, pasirėmusi moksline praktika, ir čia rado išeitį. Žinodama, kad geriausiai nuo rutinos gelbsti mėgstama veikla, ėmėsi jos paieškų. Taigi dabar stengdamiesi nors kiek pabėgti nuo sėdimo darbo ir kompiuterio, sutuoktiniai leidžiasi į ilgus pasivaikščiojimus, kurie gerina ilgalaikę atmintį. „Mūsų vaikštynės driekiasi laukais ir miškais po 8–10 kilometrų. Ir laiko tam tikrai randame“, – tikina mokslininkė.
Įdomu, kad mokslininkų Žukauskų šeimoje daug kas pagrįsta tarptautiniais tyrimais. Tarkime, mokslininkui labai svarbu turėti mokytoją ar mentorių. „Ypač gerai, jei tai mokslininkas ne iš tos pačios srities. Jis į daug ką geba pažvelgti naujai, diskusijos tampa kur kas įdomesnės ir vaisingesnės. Tiesą sakant, mano pačios gyvenime tokių žmonių yra net keletas. Be vyro, ištikimiausiais savo bendražygiais dar vadinu profesorius iš užsienio universitetų – dr. Larsą Berkmaną (Stoholmas), dr. Rainerį K.Silbereiseną (Vokietija). Su jais taip pat galiu diskutuoti, klausti jų patarimų, iš jų mokytis“, – atskleidžia psichologė.