Šią gegužę Lietuvoje viešėjo ir paskaitų ciklą “Semiotika ir psichoanalizė” Vilniaus universitete skaitė Limožo, Puatjė universitetų ir Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokyklų semiotikos profesorius, tarptautinės paauglystės kolegijos narys Ivanas Darrault-Harris. Keliose paskaitose jis bandė paaiškinti suaugusiųjų ir paauglių nesusikalbėjimo priežastis ir kitokius socialinio bendravimo trikdžius. Tai sudomino nemažai žmonių, todėl “Veidas” nusprendė pakalbinti šį psichosemiotiką ir su jo įžvalgomis supažindinti platesnę visuomenės dalį.
Taigi pokalbis su profesoriumi I.Darrault-Harris (beje, įdomu, kad jis buvo iškilaus lietuvio, vieno žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų A.J.Greimo mokinys, sekėjas, o vėliau partneris).

VEIDAS: Kaip psichosemiotikas, esate daug dirbęs su vaikais. Kuo šie pacientai ypatingi, kuo savitos jų problemos?
I.D.-H.: Kokius dešimt metų dirbau psichoterapeutu psichosemiotiku Blua bendrosios ligoninės vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje.
Pirmas svarbus aspektas, kad dėl konsultacijų paprastai kreipiasi ir terapinės pagalbos vaikams bei paaugliams prašo jų tėvai arba globėjai. Todėl būtina siekti, kad vaikai (ir ypač paaugliai) pripažintų tokios pagalbos reikalingumą ir patys įsitrauktų į procesą. O tėvams reikia pasiūlyti reguliarias konsultacijas, per kurias jie būtų informuojami apie vaiko terapijos procesą, nes terapijos sukelti pokyčiai pakeičia visos šeimos dinamiką ir gali sukelti jai grėsmę (neretai pasitaiko, kad pasveikus vaikui tėvai išsiskiria).
Antra, vaikui arba paaugliui, priešingai nei suaugusiam žmogui, būdingas greitas tapsmas, netgi smarkus keitimasis. Ir terapijos sukeltos permainos turi tam tikra prasme darniai sugyventi su gamtos, augimo sąlygojamais pokyčiais.
Trečia, susitikimas su vaiku ar paaugliu sukelia specifinę reakciją, kurią psichoanalitikai vadina kontrperkėlimu: sunkumų patiriantis, kenčiantis vaikas mumyse pažadina vaiką, kokiu galbūt buvome ir kurio baiminamės, ir tas jausmas susitikimą gali smarkiai komplikuoti.
Pagaliau, kaip žinome, pediatrijos skyriuose gydomi vaikai nuo dvejų iki… 16 metų. Tad nesunku įsivaizduoti, kokie įvairūs visi tie skirtingo amžiaus pacientai ir jų virsmai, poreikiai bei sunkumai. Štai dėl ko sakoma, kad psichoterapeutui su vaiku dirbti kur kas sunkiau nei su suaugusiuoju.
VEIDAS: Per paskaitas Vilniuje pasakojote apie jūsų su kolegomis atliktus paauglių tyrimus. Taigi kas iš tų tyrimų paaiškėjo?
I.D.-H.: Išsamus atsakymas į šį klausimą užimtų daug puslapių, nes problematika išties sudėtinga. Todėl paminėsiu tik keletą dalykų.
Būti paaugliu šiandien mūsų vakarietiškose postindustrinėse visuomenėse nepaprastai sunku. Taip yra dėl kelių priežasčių.
- Pirmiausia paauglystės laikotarpis smarkiai pailgėjo (maždaug dešimčia metų, palyginti su 1945 m. gimusia karta): dabar suaugusiuoju tampama sulaukus 25–26 metų! Šitam lytinį brendimą peržengiančiam pailgėjimui apibūdinti buvo sukurtas naujadaras “postpaauglystė”. Taigi paauglystės pabaigą plačiąja prasme ženklina nebe fiziologiniai, o sociologiniai kriterijai: finansinė nepriklausomybė, išsikraustymas iš tėvų namų, stabilių meilės santykių sūkurimas ir pan.
- Be to, paauglystės laikotarpis paankstėjo, sutrumpindamas vaikystę.
- Suaugusieji reikalauja, kad paaugliai kuo anksčiau pradėtų elgtis atsakingai, tarsi jau būtų suaugę, bet patys jaučia nostalgiją savo paauglystės metams ir propaguoja nuo suaugėliškumo atgrasantį jaunystės kultą: apranga, muzika, kurios klausosi, elgesiu jie dažnai pamėgdžioja paauglius. Dėl to ribos tarp kartų tampa nebeaiškios.
- Deja, mūsų visuomenės dekonstravo kone visus anksčiau egzistavusius inicijavimo ir perėjimo į suaugusiojo gyvenimą ritualus, kurie buvo naudingi orientyrai: iškilmingą Pirmąją komuniją, karinę tarnybą ir pan. Išliko tik vairavimo teisių gavimas, prieinamas abiem lytims.
O kalbant apie rizikingą elgesį, kuris, deja, būdingas šiai amžiaus grupei, reikia paminėti:
- kartais gana spontaniškai kuriamus inicijavimo ritualus, kuriais siekiama kompensuoti ritualų trūkumą. Nesenas pavyzdys: grupė paauglių nusprendė, kad norint būti priimtam į grupę reikia naktį peršliaužti greitkelį. Žuvo vienas paauglys;
- labiau individualias rizikingas praktikas, kurių metu kyla grėsmė sveikatai ir net gyvybei: greitą stiprių alkoholinių gėrimų vartojimą, narkotikų vartojimą, pavojingą vairavimą, bandymus nusižudyti ir kt.
Pirmas pavyzdys gali būti analizuojamas keliais lygmenimis:
- kaip įstatymų pažeidimas: pėstiesiems draudžiama vaikščioti greitkeliais;
- kaip inicijavimo, priėmimo į grupę ritualas;
- taip pat kaip fantazijos, kurią pavadinau „savęs pagimdymu”, inscenizavimas, įgyvendinimas.
Kaip tik šis inscenizavimas paaiškina individualų rizikingą elgesį – toks elgesys dažniausiai ir būna pats pavojingiausias. Paimkime įprastą pavyzdį: be šalmo mopedą vairuojantis paauglys naktį, neįjungęs žibintų, kerta sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Jis daugiau ar mažiau sąmoningai rizikuoja gyvybe. Kai, laimė, jam pavyksta nenukentėjus pervažiuoti sankryžą, jį užplūsta džiugesys.
Mano požiūriu, šis aktas – tai savo paties gyvenimo pradėjimas iš naujo, savęs pagimdymo aktas: rizikingas poelgis sukėlė grėsmę gyvybei, bet, laimė, gyvenimas prasidėjo iš naujo – naujas gyvenimas, pradėtas SAVO paties iniciatyva.
Tokio pat pobūdžio aktą atlieka ir heroiną vartojantys paaugliai, žaisdami tokį žaidimą: jie tyčia susišvirkščia pernelyg didelę dozę ir tučtuojau atgal į švirkštą sutraukia kraują. Nusižudau ir vėl atgyju! Nereikia nė sakyti, koks pavojingas toks žaidimas.
Taigi norint suvokti giluminę rizikingo paauglių elgesio prasmę, jo analizę bei interpretavimą būtina papildyti psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais. Tokio elgesio raktas glūdi tarp semiotikos ir psichoanalizės, nes apskritai rizikingas paauglių elgesys yra pamatinės fantazijos – savęs pagimdymo – inscenizavimas: paauglys stengiasi tapti savo egzistencijos šaltiniu. Savaime suprantama, toks siekis pasmerktas nesėkmei ir nuolatiniams bandymams jį įgyvendinti.
VEIDAS: Ar jums tenka dalyvauti kuriant prevencijos programas, skirtas paauglių rizikai valdyti?
I.D.-H.: Daugelį metų bendradarbiauju su mokytojais, vaikų psichiatrais, psichologais, epidemiologais, kurie dirba rizikingo elgesio prevencijos srityje. Gydymas post factum yra brangus ir sunkus, o kartais net neturi prasmės, pavyzdžiui, savižudybės atveju.
Man teko dalyvauti kuriant prevencijos programas. Psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais analizavome naujausius rizikingo paauglių elgesio pavyzdžius, išryškindami jo prasmės generavimo lygmenis (nereikia pamiršti ir malonumo, džiaugsmo, patiriamo inscenizuojant rizikingą aktą), ir teikėme pasiūlymus dėl galimų prevencinių veiksmų.
Siūlėme prevencines situacijas, kurios leistų paaugliams savęs pagimdymo fantaziją realizuoti simboliškai. Antai nepaprastai veiksminga situacija yra rašymas, ypač autobiografinis (atrodo, paauglystėje jis tampa gyvybiškai svarbiu poreikiu), kai paauglys pagimdo pats save pasitelkdamas „aš”, kuris yra ir atskiras nuo jo, ir sykiu su juo susijęs. Esama ir kitokių veiksmingų simbolinių savęs pagimdymo situacijų: sceninė vaidyba, kompiuteriniai žaidimai (jei žaidžiama saikingai).
Kompiuterinius žaidimus suaugusieji dažnai vertina neigiamai, ir visai be reikalo, nes tokie žaidimai atitinka visus mūsų keliamus reikalavimus: paauglys sukuria personažą, savo avatarą, jam priskiria tam tikras kompetencijas ir pamažu, lygmuo po lygmens, veda jį į pripažintos didvyrio tapatybės realizavimą. Tai įstabi simbolinė savo paties gyvenimo kelio projekcija!
Dar viena svarbi patirtis – Prancūzijos fondo prašymu semiotiškai analizavome paauglių bendravimą jiems skirtoje interneto svetainėje www.filsantejeunes.com. Čia paaugliai atviruose forumuose gali diskutuoti jiems rūpimomis temomis, tokiomis kaip lytinė branda arba seksualumas. Be to, jie gali anonimiškai el. paštu nusiųsti labai asmeninio pobūdžio klausimus, į kuriuos atsakoma per tris dienas. Kartu su lingvistų-informatikų komanda išanalizavome 40 tūkst. pasisakymų forumuose ir 6 tūkst. el. laiškų.
Nustatėme, kad pagrindinis paauglių, ypač merginų, išraiškos subjektas susijęs su kūnu ir kad esama trijų atskirų kūnų: besikeičiantis kūnas, veikiamas lytinio brendimo; lytinis kūnas, įgalinantis susitikimą su meilės santykių partneriu; kentėjimo kūnas, prislėgtos būsenos buveinė.
Analizuojant kentėjimo kūną paaiškėjo, kad nusižudyti bandantys paaugliai trokšta ne mirti, o sunaikinti nekenčiamą, priešu laikomą kūną. Mums pavyko nustatyti konkrečias kalbines formuluotes, liudijančias apie atsiribojimą nuo svetimu tapusio kūno ir įspėjančias, kad su vienu ar kitu paaugliu reikia skubiai susisiekti (toje interneto svetainėje įmanoma tai padaryti) ir pasiūlyti jam pagalbą. Kadangi pasisakymų forumuose labai daug, būtų galima galvoti apie automatinę jų analizę ir pavojaus signalo aktyvavimą, aptikus nerimą keliančių formuluočių. Atlikus tokių pranešimų atranką, būtų galima atidžiai juos išanalizuoti ir nedelsiant susisiekti su jų autoriais.
Paauglių bendravimas internete smarkiai išaugo. Manome, kad būtent dėl to sumažėjo Prancūzijos paauglių savižudybių (nuo 1000 iki maždaug 700): išanalizavus spontaniškus paauglių pokalbius paaiškėjo, kad jie turi veiksmingą terapinį poveikį, juolab kad žodinis paauglių bendravimas labai originalus, visiškai kitoks, nei suaugusiųjų naudojami būdai.
Taigi internetas tapo privilegijuota ir nepamainoma paauglių bei jiems kylančių sunkumų analizės vieta.
VEIDAS: Lietuvoje ypač aktuali paauglių savižudybių problema. Kaip siūlytumėte mums apie ją galvoti žvelgiant iš Prancūzijos bei kitų šalių perspektyvos?
I.D.-H.: Ši problema ne mažiau aktuali ir Prancūzijoje. Statistikos duomenimis, per metus 15–25 metų amžiaus grupėje suskaičiuojama 50 tūkst. bandymų nusižudyti (be abejo, tikrasis skaičius dar didesnis). Per metus nusižudo 700 paauglių: šioje amžiaus grupėje tai antrą vietą užimanti mirtingumo priežastis (pirmoje vietoje – eismo nelaimės).
Atsakydamas į jūsų klausimą remsiuosi savo patirtimi, nes kaip psichoterapeutas ne kartą kalbėjausi su nusižudyti bandžiusiomis paauglėmis (pagal įstatymus po bandymo nusižudyti būtinas tyrimas ir pokalbis).
Iškart kyla klausimas, kokia šio akto prasmė, tačiau tuoj po jo paaugliui nepaprastai sunku apie tai kalbėti.
Mano pagrindinė semiotinė prielaida – paaugliai, priešingai nei suaugusieji ar pagyvenę žmonės (pastarųjų irgi nusižudo daug, bet jų savižudybėms neskiriama tiek dėmesio), tikrai netrokšta mirti, nutraukti savo gyvenimo.
Atsakydamas į ankstesnį klausimą minėjau troškimą panaikinti kūną. Tačiau nužudant kūną nužudomas ir visas žmogus. Darbas su nervine anoreksija sergančiomis paauglėmis atskleidė, kad jos „beprotiškai” geidžia įsigyti naują kūną, tam tikra prasme pagimdyti pačios save ir gauti „perregimą”, idealų, besvorį kūną.
Per pokalbius su tokiomis paauglėmis išryškėjo, kad į bandymą nusižudyti pastūmėja savęs pagimdymo fantazija. Akivaizdu, kad rizikingas elgesys – ne kas kita, kaip pastangos pačiam tapti savo egzistencijos šaltiniu, iš šios pozicijos išstumiant tėvus. Tačiau šie bandymai bevaisiai, jie neturi ilgalaikio poveikio.
Beviltiškai trokšdamas įgyvendinti savęs pagimdymo fantaziją, paauglys siekia jaustis pats valdąs savo egzistenciją ir gali atlikti, deja, nesunkiai įvykdomą aktą – tą egzistenciją nutraukti. Tai tik dar kartą parodo, kad tai neturi nieko bendra su troškimu mirti, išnykti.
Todėl kalbant apie savižudybių prevenciją būtina:
- atminti, kad esama ženklų, įspėjančių apie savižudybės riziką. Jie gerai žinomi ir gali būti nesunkiai pastebėti aplinkinių;
- atminti, kad esama veiksnių, didinančių savižudybės riziką. Juos lengviau pastebi specialistai;
- paaugliui pasiūlyti erdvių, kuriose jis galėtų simboliškai išreikšti jam kylančius sunkumus (rašymas, teatras ir kt.), skatinti jį bendrauti skaitmeniniu būdu (trumposios žinutės, internetas, grupiniai kompiuteriniai žaidimai ir kt.);
- skatinti tarpusavyje bendrauti šeimos narius, nevengiant sunkių klausimų. Reikia paaugliui paaiškinti, kaip nelengva suderinti teisėtą paauglio laisvės troškimą ir rūpesčius, kurių jis kelia suaugusiesiems.

Psichologas Visvaldas Legkauskas naujoje knygoje „Vaiko ir paauglio psichologija“ nagrinėja klausimus, kurie aktualūs visiems vaikų turintiems žmonėms. Remdamasis naujausiais tyrimais autorius padeda skaitytojui geriau suprasti vaikus ir pateikia daug praktiškų auklėjimo patarimų. Siūlome ištrauką iš vieno knygos skyriaus, kuriame patariama, kaip mokyti atžalas tinkamo elgesio su daiktais ir pinigais.

Mažėjant vidutiniam vaikų skaičiui šeimoje, jų norų svarba auga ir vaikai įgyja vis daugiau įtakos šeimos sprendimams, susijusiems su prekių ir paslaugų pirkimu. Ši įtaka apima ne tik vaikų naudojimui skirtus produktus, bet ir tokias sritis, kaip namų dekoravimas, automobiliai ir buitinė technika. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai rodo, kad vaikai daro įtaką 80 proc. šeimos sprendimų, susijusių su maisto pirkimu, o įsigydami buitinės technikos prietaisų net 9 iš 10 tėvų atsižvelgia į vaikų nuomonę (Flurry, 2007). Taigi nors vaikai patys pinigų neuždirba, tačiau daro įtaką daugeliui tėvų sprendimų, susijusių su prekių ir paslaugų pirkimu, todėl nuo mažų dienų tampa reklamos taikiniais.
Vaikai yra ypač patogūs reklamos taikiniai dėl to, kad nėra pajėgūs apsiginti nuo reklamos poveikio. Kaip jau minėta V skyriuje, televizinės reklamos įtaka pastebima jau nuo šešių mėnesių amžiaus, kai kūdikiai pradeda atpažinti per televiziją matytus reklaminius personažus. Vaikai ima prašyti per televiziją reklamuojamų produktų vos pradėję kalbėti, tačiau reklamos paskirtį (t.y. įbrukti produktą) dauguma pradeda suprasti tik maždaug nuo aštuonerių metų amžiaus (Calvert, 2008). Iki to laiko jie priima reklamą kaip informaciją ir sutelkia dėmesį į reklamuojamas patrauklias produkto savybes.
Reklama moko vaikus norėti ir – kaip įmanoma daugiau, nes tai garantuoja didesnę apyvartą ir pelną tiek produktų gamintojams, tiek reklamos kūrėjams, tiek norų finansuotojams. Akivaizdu, kad bandant tenkinti visus ar bent daugumą televizijos suformuotų vaiko norų, šeimos išlaidos labai išauga. Tačiau net ir tuomet, kai šeimos finansinės galimybės leidžia laisvai patenkinti beveik visus vaiko norus, yra kelios svarbios priežastys, kodėl to daryti nereikėtų.
Pirma ir paprasčiausia priežastis yra ta, kad pagrindiniai reklamos užsakovai retai siūlo produktus, kurie vaikams būtų realiai naudingi. Daugiausiai į vaikus orientuotos televizinės reklamos užsako maisto produktų gamintojai, tačiau dažniausiai jie reklamuoja būtent tuos produktus (pvz., bulvių traškučius, saldumynus, gaiviuosius gėrimus, sausus pusryčius ir pan.), kurie labiausiai kenkia. Besąlygiškai vaikui perkant viską, ko jis nori, būtų daroma ženkli žala sveikatai.
Antra, besąlygiškas vaiko materialinių norų tenkinimas trukdo jam suvokti realybę, kurioje ištekliai yra baigtiniai, o visi norai turi savo kainą, nebūtinai sutampančią su galimybėmis. Žinoma, vaikas pats pinigų uždirbti dar negali, todėl jo poreikių tenkinimas turėtų būti besąlygiškas. Tačiau reklamos kūrėjai sumaniai naudojasi vaikų poreikiais tam, kad jų pagrindu sukurtų begalinį kiekį norų, kurių pildymas vaikui nieko naudingo neduoda. Siekiant kiek įmanoma didesnio pelno, produktų (ypač žaislų) gamintojams ir reklamos kūrėjams svarbu ne tik priversti norėti reklamuojamo produkto, bet ir pagaminti produktą taip, kad jį gavus nebūtų sunku paskatinti vaiką norėti kito, naujo dalyko. Visa tai trukdo vaikui išsiugdyti gebėjimą atidėti pasitenkinimą, t.y. supratimą, kad ne viską galima gauti čia pat ir nedelsiant, kad ne visi norai verti savo kainos ir kad norus geriau tenkinti tuomet, kai aplinkybės tam palankios. Gebėjimas atidėti pasitenkinimą sudaro pagrindą mokytis planuoti ir nustatyti prioritetus, siekiant geriausiai išnaudoti ribotus laiko, pastangų ir pinigų išteklius. Kita vertus, iš vaikystės atėjęs norėjimas to, ko negali turėti, vėliau gali tapti viena skaudžiausių saviplakos rykščių žmogaus gyvenime.
Trečia, kai daiktai vaiko gyvenime atsiranda tiesiog dėl to, kad jų norisi, vaikui tampa sunkiau suprasti pinigų vaidmenį bei daiktų santykinę vertę. Tai apsaugo nuo supratimo, kiek pastangų ir laiko kainuoja vienas ar kitas daiktas. Be to, tai nepadeda vaikui sužinoti, kas dar (be noro) sudaro daikto vertę ir kodėl vieni daiktai yra vertingesni už kitus.
Ketvirta, reklamos industrija nuolat siūlo pirkti produktus kaip priemones tapti šaunesniam, stilingesniam, gražesniam ir taip nuo mažens skiepija materializmą – tikėjimą, kad produktų vartojimas ir daiktų turėjimas sudaro žmogaus vertės pagrindą ir suteikia laimės. N.L.Chaplin ir D.R.John (2007) tyrimai rodo, kad materializmas yra glaudžiai susijęs su žema savigarba. Savo vertės matavimas turimais daiktais pasmerkia žmogų nuolatiniam nevisavertiškumo jausmui, nes taip savo vertę matuojantis vaikas (ir suaugęs) neišvengiamai susidurs su realybe, kad ir kiek, kad ir kokių daiktų turėtų, visuomet bus daug žmonių, turinčių kur kas daugiau ir geresnių daiktų nei jis. Kita vertus, nesant stabilaus tikėjimo savo verte, turimi daiktai tampa paprasta ir aiškia priemone savo vertei išmatuoti ir palyginti su kitų žmonių verte. Toks savo vertės kūrimo ir palaikymo būdas paauglystėje gali paskatinti perdėtas pastangas prasimanyti pinigų (kartais ir nusikalstamais būdais), o suaugus lemti tokį pragaištingą ekonominį elgesį, kaip aukštą statusą simbolizuojančių prabangos prekių pirkimą už skolintus pinigus.
Norėdami išvengti nuolatinių vaiko reikalavimų pirkti vienus ar kitus daiktus, tėvai galėtų panaudoti keletą konstruktyvių priemonių. Visų pirma reikėtų riboti reklamos poveikį vaikui, kontroliuojant televizijos žiūrėjimo ir interneto naudojimo trukmę ir turinį, ypač iki kol vaikas išmoks suprasti reklamos paskirtį. Antra, suaugusieji turėtų aktyviai formuoti vaiko santykį su reklama – aiškinti jam apie reklamos paskirtį ir poveikio būdus, pademonstruoti skirtumus tarp daiktų reklamoje ir jų vaizdo realybėje, tarp įvaizdžio ir kokybės. Trečia, tėvai turėtų anksti pradėti mokyti vaiką, kad neįmanoma turėti viską, ko nori, todėl tenka išmokti rinktis.
Pradėję tenkinti vaiko materialinius norus, visi tėvai greitai pastebi, kad nupirktas skanėstas, žaislas ar drabužis vaiko dėmesį sulaiko tik trumpam, vėliau jau prašoma kito daikto. Todėl mokėjimas iš kelių norimų daiktų pasirinkti vieną yra bene pirmiausias dalykas, ko reikia išmokyti. Prieš einant su vaiku į parduotuvę verta kartu su juo sudaryti pirkinių sąrašą ir iš anksto pasakyti, ar jis šiandien galės ką nors išsirinkti. Žinoma, parduotuvėje vaikas norės daugiau nei vieno dalyko, tačiau verta atsispirti jo prašymams ir priminti susitarimą, kad jis gali išsirinkti tik vieną daiktą.
Mokydamasis rinktis vaikas neišvengiamai susipažįsta su pinigų sąvoka ir reikšme. Jis greitai sužino, kad tėvai jam gali nupirkti ne bet kurį daiktą, nes kai kurie daiktai yra per brangūs. Kalbėjimasis apie tai, kodėl vienas daiktas gali būti nupirktas, o kitas – ne, yra puiki proga tiek vaiko pažinčiai su skaičiais pradėti, tiek su pinigų bei daiktų vertės pagrindais supažindinti. Net ir trejų metų vaikui verta paaiškinti, kad norint kažką pirkti reikia turėti pinigų, o norint turėti pinigų, reikia dirbti. Formuojant daiktų vertės supratimą pravers palyginimai, kiek laiko reikia dirbti, norint nusipirkti maisto ar nueiti į kiną.
Vaiko supratimas apie pinigus geriausiai formuojamas ne per aiškinimą, o per praktiką, kai vaikas gauna pinigų ir turi galimybę pats nuspręsti, kaip juos išleisti. Kišenpinigiai yra puiki mokomoji priemonė, tačiau duoti jų vaikui reikėtų tada, kai jis tam jau pasiruošęs. Nors ir trimetis jau pajėgus suprasti, kad daiktai kainuoja pinigus, tačiau to neužtenka – vaikas turi išmokti skaičiuoti bei atlikti sudėties ir atimties veiksmus. Taigi ketverių ar penkerių metų vaikas jau gali gauti kišenpinigių, tačiau pirmiausia jį reikėtų išmokyti paties pirkimo veiksmo. Vaikui šį veiksmą suprasti bus lengviau, jei jo akivaizdoje už pirkinius mokėsite grynaisiais, o ne kortelėmis. Tai vaikui padės suvokti ne tik pirkimo metu įvykstančią transformaciją (gauni daiktą, bet atiduodi pinigus), bet ir pinigų baigtinumo sąvoką – pinigų yra ribotas kiekis ir už jį galima nupirkti ribotą kiekį daiktų. Mokant kortele pinigai tampa abstrakcija, kurią suprasti vaikas taps pajėgus tik daug vėliau.

Neketinu atvertinėti tautiečių į islamą ar budizmą, bet noriu priminti, kad vis dar garbiname ir kitokius „šventuosius“ – tuos, kurie turi pavardes ir gyvena tarp mūsų. Tačiau kažkodėl jie lietuvių sudvasinami, sutinkami ar išlydimi su gėlėmis, apie juos kuriamos istorijos, jų žodžiai (beje, neretai vargu ar išaugę iš vidurinės mokyklos išsilavinimo lygio) išklausomi lyg Šventojo Rašto ištraukos, o jų elgesys, nors dažnai ir peržengiantis elementaraus nekultūringumo ribą, vertinamas atlaidžiai, lyg mažo vaikelio paišdykavimas.
Neabejoju, kad supratote, jog kalbu apie antrąją, o ne vienam tautiečiui ir pirmąją religiją, – krepšinį. Po praėjusios olimpiados linksniuojamą ne tik nusivylusių garbintojų, bet ir kitų olimpiečių, kurių varganos treniruočių sąlygos vargu bau galėjo leisti tikėtis ne tik kad pakilimo į pasaulinį sporto elitą, bet ir patekimo į olimpines žaidynes apskritai. Ir tik čempionų medaliai pagaliau atvėrė burnas ir jiems, o mums teko išgirsti ne aimanas, bet ir piktų žodžių sporto valdžiai, kuri nuolat virkaudama apie lėšų stoką dosniai maitino „šventuosius“ krepšininkus, kitas sporto šakas kartais apskritai palikdama jų pačių globai ir puoselėjimui.
Ne, nesirengiu pliekti Lietuvos krepšinio rinktinės už blankų žaidimą ar trenerių – už prastą vadovavimą bei aiškiai matomą psichologinio pasirengimo stoką, nes tą padarė kiti. Be to, nesu tikras, ar galima pulti komandą, kuri žaidė taip, kaip sugebėjo. Manau, mums jau laikas suvokti, kad turime vidutinę rinktinę su vidutiniais žaidėjais, kurie, nors ir žaisdami stipriuose klubuose, niekada netapo jų lyderiais, o jų blykstelėjimo įvairiose varžybose užtekdavo vos vienoms rungtynėms. Ir baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.
Mane labiau domina psichologinis tokios padėties aspektas, kuris aiškiai lemia ne vien mūsų, sirgalių, nuotaikas, bet ir pačių sportininkų atsidavimą kovai bei pergalei. Ir čia negaliu neįžvelgti gana prieštaringos situacijos, neleidžiančios bent jau krepšininkams išsaugoti stabilumo ir jaustis saugiai varžybų aikštelėje. O tai yra tas pats garbinimas, nuo kurio ir pradėjau savo istoriją.
Visi puikiai žino paprastą tiesą: nuo genialumo iki beprotybės – vos vienas žingsnis. O psichikos specialistai žino ir kitą, labai panašią aksiomą: idealizavimas ir nuvertinimas visuomet žengia greta. Deja, šią tiesą pamiršta ar tiesiog nepajėgia jos įžvelgti paprasti žmonės, kurie lengvai įsitraukia į sūpuoklių žaidimą: jei komanda laimi, jos nariai sudievinami, jei pralaimi – tampa nevykėliais, „lūzeriais“ ar dar kokiais pragaro gyventojais. Toks nestabilumas sukuria nestabilią situaciją ir pačių sportininkų galvose, jie nebepajėgia priimti elementarios tiesos, kad pergalės nėra žygdarbiai, o neretai sėkmės rezultatas, ir jie turi teisę pralaimėti. Tada ir einama į aikštelę drebančiomis rankomis, nes pralaimėti draudžiama, o sėkmės gali ir nebūti. Kaip kitaip galėjo jaustis mūsų krepšininkai, jei ne vien iš eilinių sirgalių, bet ir specialistų buvo galima išgirsti, kad turime dar vieną „svajonių komandą“.
Dar siaubingiau turėjo jaustis treneriai, kurie po pernai liūdnokai pasibaigusio Europos čempionato (ir dar namie!) nebeturėjo kito pasirinkimo, tik žūtbūt gauti bet kokios spalvos medalį olimpinėse žaidynėse. Ir blaškėsi jie ne mažiau nei patys krepšininkai. Jau ką reiškė vien parodytos „uždegančios“ trenerių kalbos rūbinėje prieš rungtynes? Kažkas tokio, lyg sovietams pralaimint vieną kovą po kitos per Antrąjį pasaulinį karą: „Už mūsų – Maskva!“ Ar kas nors susimąstė, kad toks „įkvėpimas“ sportininkui nesąmoningai sukelia didžiulę įtampą, nes ant jo pečių „susodina“ tris milijonus į pakaušį kvėpuojančių tautiečių. Tautiečių, kurie šiandien alpsta iš laimės, o rytoj gali ir nulinčiuoti…
O pažiūrėkime, kas įvyko, kai mūsiškiai žaidė su amerikiečiais, kurių niekas nereikalavo įveikti. Nebuvo nei įtampos, nei nuovargio, o žaidimas klostėsi lyg iš natų. Ir nereikia verkti, kad pralaimėjome, – vidutiniokai „pastatė į vietą“ žvaigždes! Ir ar ne tai nutiko su mūsų sportininkais, kurie laimėjo olimpinėse žaidynėse? Kas reikalavo aukso iš L.Asadauskaitės ar R.Meilutytės? O kas, priešingai, nereikalavo medalio iš A.Skujytės, S.Krupeckaitės ar V.Aleknos?
Taigi ambivalencija, kurios viename poliuje yra garbė, o kitame – nuvertinimas, žeidžia visus: ir sportininkus, ir tuos, kurie tą ambivalenciją kuria. Ačiū Dievui, kad kitų nei krepšinis sporto šakų atstovams, nors ir pripažintoms žvaigždėms, paminklų niekas nestato. Jie tad ramiai gali pakelti nesėkmes ir laukti kitų kovų.
To nepasakysi apie krepšininkus. Įtikėjimas savo išskirtinumu tampa gynyba prieš minėtą ambivalenciją ir baimę pralaimėti. Todėl ir nutinka, kad vienas girtas voliojasi ant suoliuko kavinėje, kitas, ne mažiau apsvaigęs, pajūryje nusisamdo gatvės muzikantus ir šlaistosi po barus, o trečias arogantiškai pareiškia, jog mes jam turėtume būti dėkingi, kad jis apskritai vasaras Lietuvai „aukoja“, mat už tai niekas nemoka…
Ir kaip nesijausti išskirtiniam, kai net šalies premjeras arogantiškai pareiškia futbolo sirgaliams, prašantiems paremti naujo stadiono statybą (ar ne mūsų šalies gėda jo neturėti?), kad pirmiausia te futbolininkai „atveža“ į šalį grandų, o po to reikalauja… Bet gal priešingai: kai turėsime stadioną, gal ir grandai važiuos? O kur dabar juos kviesime – į „bulvių lauką“ (kaip kad ispanai pavadino reprezentacinį Kauno stadioną)? Man premjero vietoje būtų gėda taip kalbėti, nes, pirma, jis arklį balnoja paskui vežimą, antra, parodo, kad yra tik su tais, kurie stipresni. Lyg paauglys, kuriam dar trūksta pasitikėjimo savimi, tai ir šliejasi prie stipresniųjų. Primityvoka, ar ne?
Na, o tie, kuriems nereikia kovoti su „dieviškąja ambivalencija“, kantriai dirba ir pasiekia rezultatų. Mat jiems nereikia laimėti bet kokia kaina ir jaustis išskirtiniams, kad paskui nebūtų sumalti į miltus, jei nepasiseks. Ir jie nemano, kad aukojasi Lietuvai negaudami už tai pinigų vasarą, nes jiems apskritai niekas nemoka. Ir jie džiaugiasi, kad gali jaustis lietuviais net ir tada, kai prigimtis sako ką kita, o Rusija pasirengusi pakloti nemenką sumą už perėjimą į jos sportininkų gretas, nors treniruotis tenka metaliniuose garažuose kažkur prie Visagino… Ir telieka tik neteisybės kartėlis bei kantrus įvertinimo laukimas.
Tai gal metas keisti religiją, ponai? O gal ne keisti, bet apskritai atsisakyti jos ne vietoje? Visi mes žmonės ir mylėti turime visus vienodai, nes, deja, L.Kleiza niekuo ne geresnis už J.Šukliną, o dievų tarp jų nėra ir niekada nebuvo.

Laikas suvokti, kad turime vidutinę krepšinio rinktinę su vidutiniais žaidėjais. Baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.

"Moters savaitgalio" archyvas

Sakote, kad laikyti ant savo pečių visus keturis namų kampus, gyventi vien tik šeimos džiaugsmais ir rūpesčiais – joks vargas, nes esą toks ir yra moters pašaukimas? Bet ar tikrai? O gal bent retsykiais verta pagalvoti apie tai, kad jūsų poreikiai nėra menkesni už artimųjų?

Jūs – geroji fėja, kuri visiškai negalvoja apie save…

Ryte keliatės anksčiau už visus, nes privalote paruošti ne tik pusryčius, bet ir pietus, įdėti lauknešėlius vaikams į mokyklą, palakstyti su šuneliu po mišką (vyras ir vaikai taip saldžiai miega, negi žadinsi… ), sudėti dukros kuprinę, nes vakar ji buvo pernelyg pavargusi, nušveisti vyro batus (jeigu pats to imsis, dar, ko gero, pavėluos į darbą arba pareikš, kad nespėja nuvežti vaikų į mokyklą), nuvalyti dulkes, kad ryte pramerkę akis namiškiai pamatytų švarius namus… Ir tai dar ne viskas: nesvarbu, ar bendraujate su geriausia drauge, ar su bendradarbe, ar su nauju pažįstamu, beveik visada sakote “mes” (“mes norime”, “mums patinka”, “mes važiuosime”), o ne “aš”. Žinoma, labai gražu, kai šeima – vieninga, tačiau nereikėtų pamiršti, kad esate ne tik mama ir žmona, bet ir moteris, turinti teisę į savo svajones ir norus.

Būkite gudrios ir daugiau mylėkite save

Visiškai neturite laiko sau? Tikriausiai todėl, kad kasdien iš visų pakampių rankiojate vaikų paliktus žaislus, saldainių popierėlius, nešvarias lėkštes (ir vėl leidote valgyti prie televizoriaus…), vyro kojines (niekaip nepavyksta atpratinti nuo įpročio vakare pakišti jas po lova), išmėtytus drabužius, plaunate indus (juk vaikai to nepadarys taip gerai, kaip jūs), siurbiate kilimus… Palaukite, o kiek jūsų vaikams metų? Juk tikriausiai jau išaugo iš vystyklų ir gali atlikti bent jau vieną kitą nesudėtingą darbelį, tarkime, sustatyti į garažą žaislines mašinytes ar sudėti skalbinius į skalbimo mašiną? Be abejo, kartais norisi savo atžalėlių pagailėti: juk jie anksti keliasi, daug mokosi, lanko šimtą būrelių, – tikrai būtų negražu kvaršinti jiems galvas dar ir dėl kokios nors po namus skraidančios dulkės… Žinoma, galite plėšytis po namus viena, bet kas tada perskaitys knygas, kurių šalia lovos stūkso jau visas kalnas, pažiūrės filmą, nueis į grožio saloną, susitiks su draugėmis, nutapys paveikslą, išmoks užsienio kalbą, parašys laišką?

Vyras dirba nuo aušros ir sutemų, todėl tikrai negali nueiti į tėvų susirinkimą mokykloje ar darželyje? Tokiu atveju verta kalbėti tiesiai: “Šįkart – tavo eilė eiti į susirinkimą, nes aš buvau prieš mėnesį.” Atsispirkite pagundai nusileisti dėl šventos ramybės, juolab nereikėtų “suminkštėti” išgirdus žodžius: “Brangioji, aš juk nieko nesuprantu apie tuos vaiko mokslus”, “Tu geriau žinai, kaip kalbėti su auklėtojomis ir mokytojomis” ir t.t. Vyras labai greitai pajus, kad jumis galima manipuliuoti, todėl taip ir darys. Jam bus tiesiog patogu, jeigu manysite: “Tai padaryti turiu aš.”

Jeigu esate močiutė ir padedate vaikams prižiūrėti anūkus, nepamirškite, kad turite teisę išeiti atostogų ar turėti laisvų dienų. Jeigu susitarėte su drauge eiti į teatrą ar rinkti vaistažolių, taip ir padarykite. Ir jokiu būdu nesijauskite kalta dėl to, kad jūsų suaugęs sūnus ar dukra nepamatys naujo filmo (jį rodo kaip tik tą pačią dieną kaip ir spektaklį) – na, ir kodėl malonumų turėtumėte atsisakyti jūs, o ne jie?

Mokykitės imti, ne tik duoti

Pakalbėkime atvirai: nejaugi iš tikrųjų nei sykio nepagalvojote apie tai, kad artimiesiems duodate daugiau nei gaunate iš jų? Žinoma, šeima jums – visų svarbiausia, todėl esate pasirengusi dėl jos aukotis, versti kalnus ar numinti dešimt porų medinių klumpių. Tačiau būtų gražu, jeigu namiškiai nepamirštų atsilyginti – bent jau gražiu žodžiu. Juk jis – nieko nekainuoja. Prisiminkite, ar dažnai girdite, kad puikiai atrodote ir esate mylima, skaniai gaminate, viską mokate ir t.t. Ar sulaukiate užuojautos, kai jaučiatės pavargusi ir to neįmanoma nuslėpti? Namiškiai tyli kaip vandens į burnas prisisėmę, nes esą “kokia prasmė aušinti burną dėl savaime suprantamų dalykų”. Jeigu vyras vedė jus prieš dešimt metų, vadinasi, myli (antraip juk nebūtų pasiūlęs savo širdies… ), jeigu vaikai išlaižė lėkštes, vadinasi, valgis buvo labai gardus, jeigu negirdite užuominos apie varnų lizdą, reiškia, kad šukuosena jums tinka…

Gimėte ne vakar, todėl žinote, kad svajones dažnai tenka įgyvendinti, o ne laukti, kol jos pačios išsipildys. Nuo šiandien tiesiog pradėkite klausti: “Ar patiko pyragas?”, “Ar gražią suknelę išsirinkau?” ir t.t. Pratinkite namiškius kalbėti. Gali būti, kad prireiks kelių metų “darbo” ir sukąstų dantų, nuolat sau kartojant, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo… Bet pamėginti – tikrai verta.

Kas sakė, kad privalote būti tobula?

Išlyginate kiekvieną vyro marškinių raukšlelę, o metalinius puodus nublizginate taip, kad jie gali atstoti veidrodį? Ir tik todėl, kad anyta nesuabejotų, jog sūnus išsirinko tinkamą žmoną, o mama galėtų didžiuotis tuo, kad užaugino darbščią dukrą? O gal dabar pats laikas susimąstyti, kas norite būti – laiminga moteris ar nusiplūkusi namų šeimininkė? Jūsų vyras – iš tų gerųjų, kuriems ne gėda valyti dulkes? Būtinai suteikite jam progą pasireikšti. Na ir kas, kad viena kita dulkė liks nenuvalyta – pasaulis dėl to nesugrius. Jokiu būdu nesekiokite iš paskos ir netaisykite vyro klaidų, juolab neburbėkite, kad geriau viską būtumėte padariusi pati…

Pasidalykite pareigomis

Jūs – ne robotas, dirbantis kelis etatus, o šeimos, kuri turi ne tik teisių, bet ir pareigų, narė. Kadaise padarėte klaidą – vyrą ir vaikus išstūmėte iš virtuvės, todėl dabar jie nesugeba net arbatos išsivirti ir nežino, kam reikalingas indų ploviklis ir kempinė. Namiškius apsaugojote ir nuo kitų darbų: skalbimo, šiukšlių nešimo, kilimų siurbimo, gėlių laistymo… Laikas pokyčiams! Pagalvokite, kaip būtų galima padalyti pareigas, kas ir už ką galėtų būti atsakingas. Lengva nebus, bet būtinai tam ryžkitės – juk norite turėti laisvalaikio, ar ne?

Neapleiskite savo pomėgių, raskite laiko sau

Jeigu būsite reikalingos ne tik savo vaikams ir vyrui, bet ir kietiems žmonėms, jausitės svarbios ne tik kaip mamos, netapsite visiškai priklausomos nuo namiškių meilės. Tegul vaikai ir vyras žino, kad penktadienis – mamos diena. Tai – “šventas reikalas”, todėl niekas iš namiškių tądien neturėtų trukdyti jūsų klausimais: “Kur druska?”, “Kiek laiko reikia kepti kiaušinienę?” arba “Kada grįši?”. O ką veiksite laisvalaikiu – jūsų reikalas.

Kas ieško, tas randa

Norėtumėte pasilepinti (pamirkti vonioje, paskaityti, aptarti su draugėmis gandus…), bet laisvo laiko vis nėra ir nėra… Pagalvokite, ko galėtumėte atsisakyti. Gal nebūtina kasdien gaminti vakarienės iš trijų patiekalų arba užuolaidos gal dar nėra tokios dulkėtos kaip jums atrodo ir jų nereikia skalbti? Trys valandos jau sutaupytos.

Galvojate tik apie kitus, todėl taupote savo sąskaita

Gavote premiją, užsidirbote kelis papildomus litus, laimėjote loterijoje… Vadinasi, pagaliau galite nusipirkti išsvajotąją suknelę, batelius, gal dar rankinę… Deja, parduotuvėje pasijuntate keistai: staiga prisimenate, kad dukra nori naujos lėlės, sūnų reikės išleisti į stovyklą, o vyro automobiliui būtinos naujos detalės… Nusprendžiate, kad pasipuošti nauja suknele neturėsite progos, batus turite (juk ne basa vaikščiojate), todėl išsliūkinate pro duris.

Prisiminkite: visada bus reikalingesnių pirkinių

Kada nors tikrai pradės klibėti kėdžių kojos, suges televizorius, suplyš vaiko batai, sulūš lova ir t.t. Tikrai visada reikės pinigų mokyklinėms prekėms, degalams, vaistams, gimtadienių dovanoms. Jeigu lyginsite, kas svarbiau – puošni palaidinė ar dukros anglų kalbos vadovėlis, plaukų dažai ar vyro vitaminai, rezultatas visada bus ne jūsų naudai.

Nelaukite, kol išauš tokia diena, kai galėsite lengviau atsikvėpti ir pasakyti: “Na štai, pagaliau galiu pagalvoti ir apie save.” Padarykite tai dabar.

Garsiai kalbėkite apie savo poreikius

Nusiperkate naują apdarą ir paslepiate jį spintoje? Nes jaučiatės kalta dėl to, kad švaistote šeimos pinigus… Panašu, kad namiškius jau pripratinote prie minties, kad jums tikrai nieko nereikia. Štai kodėl užuot ėjusi į kirpyklą, plaukus dažotės pati (taip pigiau), perkate pigią kosmetiką, nesakote sutuoktiniui, kiek kainavo suknelė. Jeigu norite, kad padėtis pasikeistų, apie savo poreikius kalbėkite garsiai – jokia čia gėda. Tenka taupyti pinigus? Na, jeigu nusipirkote brangesnę palaidinę, gal šį mėnesį galite neužsakinėti picų į namus?

Nepasiduokite kaltės jausmui

Neatsispyrėte pagundai ir nusipirkote brangų apatinio trikotažo komplektą, todėl visą dieną jaučiatės blogai – nors imk ir grąžink atgal. O gal geriau pagalvokite, ar jūsų vyras ir vaikai taip pat jaučiasi kalti dėl to, kad žuvis gaudo nauja meškere arba lanko teniso treniruotes, kurios nepigiai kainuoja? Nepamirškite, kad vaikai mokosi iš tėvų. Ar norėtumėte, kad ir jūsų dukra užaugusi jaustųsi kalta dėl to, kad nori juvelyrinio papuošalo, o ne pigaus blizgučio? Tikriausiai ne…

Rūta Staučytė

“Moters savaitgalis”

"Moters savaitgalio" archyvas

Emocinis smurtas gali prasidėti ir … nuo suknelės, kurią vyras privers jus vilkėti. Paskui išgirsite, kad jūsų draugės – kvailos, humoro jausmas – prastas, o be jo, savo vyro, išvis esate niekas…

Kai buvote apsvaigusi nuo tauraus meilės jausmo, tikriausiai negalėjote įvardyti nė vieno savo išrinktojo trūkumo – angelas – ir taškas. Ir tik pagyvenusi su juo po vienu stogu pastebėjote, kad geroji būtybė turi kietą širdį, kalba tik liepiamąja nuosaka, manipuliuoja jūsų jausmais.

Gal ir nemalonu, bet faktas: po vestuvių (lagaminų sunešimo į bendrą butą) rožinius akinius kartais tenka padėti į stalčių. “Su Tomu gyvenu trečius metus. Beprotiškai jį myliu, todėl nesuprantu, kur dingo sparnai, su kuriais dar neseniai skraidžiau”, – svarsto neseniai trisdešimtmetį atšventusi Vilma. Gali būti, kad priežastis – labai paprasta. Tiesiog Tomas nėra tas žmogus, su kuriuo Vilmai reikėtų praleisti visą gyvenimą…

Kur čia šuo pakastas

Sakoma, kad laimingos yra tos moterys, kurioms pavyksta susirasti vyrą, atitinkantį visus jų reikalavimus. Tačiau reikėtų nepamiršti vieno dalyko: kiek dailiosios lyties atstovių, tiek ir skirtingų vyro idealų. Jeigu vienoms užtenka, kad jis negertų, nerūkytų ir laiku grįžtų namo, kitoms reikia, kad būtų gražus, protingas, išsilavinęs, turtingas, švelnus, žinotų, ko nori iš gyvenimo ir t.t. Kuklesnės sutuoktinės susitaiko su vyrų nuodėmėmis, optimistės ramina save mintimi: “Aš jį perauklėsiu…”, o drąsesnės papusto padus iškart, kai tik atsiveria akys…

Pasak psichologų, mūsų savijauta (ar santuokoje jaučiamės laimingos, ar ne) daugeliu atveju priklauso nuo to, ar išliekame laisvos (neprarandame savojo “aš”) ir ar kartu su vyru aptariame, kur yra ribos, kurių jam negalima peržengti. Pavyzdžiui, viena moteris tyliai kenčia šiurkštų partnerio elgesį, paklūsta jo valiai, nes “nieko čia tokio blogo”, o kita šventai įsitikinusi, kad žmogus, meiliai murktelėjęs: “Tu mano storuliuke…”, nepaisė ženklo “Stop”. Dar vienas svarbus dalykas – gebėjimas kalbėtis. Atvirai, ne užuolankom, be kaltinimų ir priekaištų. Nes, kaip sakoma, greičiau lazda sužaliuos, nei antroji pusė supras, kodėl tylite, pykstate ar liūdite.

! Tuo laikotarpiu, kai mūsų viduje plevena drugeliai, esame linkusios nepastebėti mylimo žmogaus trūkumų. Tiesiog labiau norime tikėti iliuzijomis, o ne faktais. Netgi tuomet, kai vidinis balsas šnabžda: “Oho, kaip šiurkščiai jis kalba su savo mama”, “Oho, vairuojančias moteris jis vadina mulkėmis…”, manome, tokių epitetų, kokiais mylimas žmogus apdovanoja kitas moteris, mes tikrai neišgirsime…

Psichologai sako, kad įsimylėjusios moterys ieško (ir, beje, randa) pateisinamų priežasčių, kodėl jų išrinktieji elgiasi netinkamai: “Vargšelis, jis augo nemylimas”, “Jis nemoka rodyti jausmų, nes mama buvo labai valdinga”, “Jis kelia balsą, nes … pati jam suteikiau progą taip elgtis” ir t.t. Kitaip tariant, teisiname meilės objektus savo pačių akyse, nes norime tikėti, kad juodą kuiną galima nuplauti… O kartais tampame aklos, kai šeimoje iš tikrųjų dedasi nelabai geri dalykai…

“Eik tu, kvaila višta!”

Sutuoktinis naudoja emocinį smurtą? Psichologų manymu, geriausia išeitis tokiu atveju – nutraukti destruktyvią partnerystę. Arba ginkite savo interesus, netoleruokite nesiskaitymo.

Vyras kelia pavydo scenas, kaltina visomis pasaulio nuodėmėmis, elgiasi nepagarbiai, nuvertina, verčia jaustis kalta, ignoruoja, demonstruoja valdžią, verčia atsiriboti nuo draugų ir t.t. O jūs pradėjote šventai tikėti, kad esate kvaila, negraži, niekam neįdomi ir nereikalinga, todėl stengiatės jam įtikti, prieš tardama gerai apgalvojate kiekvieną žodį ir dėl šventos ramybės savo nuomonę reiškiate vis nedrąsiau?

Kaip reikėtų elgtis? Pirmiausia nustokite manyti, kad dėl vyro išpuolių pati esate kalta – iš tikrųjų, degti iš gėdos turi jis, o ne jūs. Beje, psichologai sako, kad žmonės dažniausiai vartoja smurtą dėl nevisavertiškumo jausmo – tada jaučiasi išdidūs, kompensuoja savo bejėgiškumą.

Problemos neišspręsite, jeigu nutarsite būti gera, nuolaidi, visada atsuksite kitą skruostą ir tyliai lauksite, kol jūsų meilė jį pakeis. Labai kentėsite, o emociniu smurtu grįstas gyvenimas tęsis. Nebijokite išsakyti savo nuomonės – kad ir kokia ji būtų. Juk šeimoje abu turite būti lygiaverčiai partneriai, o ne vienas – mokytojas, kitas – nuolat klystantis mokinys. Stenkitės atgauti pasitikėjimą savimi, būtinai susiraskite naujos įdomios veiklos ir nepakluskite nurodymui pamiršti draugus, vakarėlius, teatrus ir kt. Jokiu būdu nekaltinkite savęs ir pasistenkite suprasti, kad ne jūs atsakinga dėl emocinį smurtą vartojančio sutuoktinio elgesio ir problemų. Nesigėdykite ieškoti psichologų pagalbos, o jeigu padėtis pasidarys nepakenčiama, pagalvokite ir apie tai, ar verta aukoti savo gyvenimą dėl žmogaus, kuris jūsų nevertina, negerbia.

“Mėlyna suknelė tau tinka labiau”

Jis vienintelis žino, kokie drabužiai jums tinka, visur kiša savo nuomonę, nes “labai jam rūpite…”

Jūsų gyvenimo partneris tikina žinąs, kaip turėtumėte gyventi, todėl nuolat jus kritikuoja, bando sumenkinti jūsų nuopelnus. Pavyzdžiui, užuot pagyręs naują juodą suknelę, pareiškia: “Juk sakiau, kad mėlyna tau tiko labiau.”

“Tomas nuolat mane pašiepia. Tai šukuosena – “bobiška”, tai nagų lakas turėtų būti rožinis, o ne raudonas, tai sijonas per trumpas, – tęsia pasakojimą Vilma. – Kartais supykstu, netgi apsiverkiu, bet manau, kad toks vyro elgesys – normalus. Juk stengiuosi dėl jo, vadinasi, Tomas turi teisę pasakyti, kas jam gražu, o kas ne…”

Noras patikti vyrui – suprantamas. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali nuolat reikšti savo nepasitenkinimą ar, užuot gražiu žodžiu įvertinęs pastangas, jus pašiepia, ypač kitų žmonių akivaizdoje. Vyras, kuris gerai jaučiasi pakišęs sutuoktinę po padu, pirmiausia nutars pats išrinkti jai tinkamiausią suknelę, o paskui … uždraus matytis su draugėmis, klausytis patinkančios muzikos, piešti ar dekoruoti daiktus dekupažu… “Ar Tomas bando įtikinti, kad mano draugės – kvailos? Na, jis užsiminė, kad Asta ir Dalia daro man blogą įtaką”, – kiek pasvarsčiusi prisimena mūsų herojė Vilma.

Humoro jausmą turintys sutuoktiniai mėgsta patraukti vienas kitą per dantį – tai normalu. Sunerimti reikia tuomet, jeigu vyras geriau už jus žino, kokias knygas turėtumėte skaityti (“Tempi namo visokį šlamštą”), kokius filmus nuomotis (“Kada nustosi žiūrėti tas kvailas romantines komedijas?”), kokius drabužius vilkėti, su kuo draugauti, kaip mąstyti, kaip juoktis ir t.t.

“Kai susitinkame su draugais, Tomas nuolat pasakoja istorijas iš serijos “Mano žmona ir vėl apsikvailino”, – toliau savo istoriją pasakoja Vilma. – Anądien mano draugai sužinojo, kad degalinės darbuotojo paklausiau, kuo dyzeliniai degalai skiriasi nuo benzino ir kad nusipirkau per ankštą palaidinę, kuri išryškino visus tris mano “gelbėjimosi ratus”. Bičiuliai kikeno net už pilvų susiėmę, o man norėjosi skradžiai žemę prasmegti…”

Patyčios, pašaipos, “linksmi” antrosios pusės komentarai santykių tikrai nepagerina. Beje, dauguma pašaipūnų, kurie nenulaiko liežuvio už dantų, turi puikų humoro jausmą, todėl atrodo, kad kritikuoja draugiškai, tarsi linkėdami gero… Tokiu atveju mėginimą kontroliuoti nesunku sumaišyti su meile, rūpesčiu ir dėmesiu…

! Beje, gali būti, kad vyras iš tiesų nelabai tvirtai jaučiasi šalia jūsų arba nepasitiki savimi būdamas tarp kitų žmonių. Pašiepdamas jis mėgina atsigriebti bent prieš jus…

“Privalai manimi pasirūpinti”

Jūsų gyvenimo partneris – vargšas, todėl jūs privalote jį gelbėti. Prisipažinote, kad mylite, vadinasi, iš savo žodyno privalote išbraukti žodį “ne”.

Kodėl jis vargšas? Nes aria nuo ryto iki vakaro arba užaugo šeimoje, kur jo niekas nesuprato, dirba su žmonėmis, kurie žemina ir t.t. Vyras mano, kad jūsų pareiga – apgaubti jį rūpesčiu, glostyti, gelbėti… Kitaip tariant, mylite, vadinasi, turite pareigų. Jeigu pareiškiate, kad privalote pasirūpinti ir savo reikalais, įkandin išgirstate graudžių žodžių trelę: “Taip ir žinojau, kad negaliu tavimi pasikliauti”, “Aš dėl tavęs tiek gero padariau, o tu kaip atsidėkoji?” ir t.t.

Žmogus, iš kurio nuolat girdite “Ach” ir “Oi”, tiesiog bando pažadinti jūsų kaltės jausmą. Blogiausia, kad jam pavyksta – galiausiai patikite, kad esate kietaširdė egoistė ir savimyla. “Vieną dieną užsirašiau į kirpyklą. Deja, Tomas persišaldė ir liko namie. Kadangi pats negalėjo niekur išeiti, pareiškė, kad po darbo privalau užsukti pas jo mamą, paimti filmą iš nuomos punkto, draugams padėti išsirinkti sofą, nes jis žadėjo, o paskui skubėti namo, nes jis nemėgsta būti vienas, kai blogai jaučiasi. Savo reikalus teko pamiršti”, – dar vieną epizodą iš savo gyvenimo prisiminė Vilma.

Ar tenkinti partnerio norus – blogai? Žinoma, kad ne. Tačiau tai reikia daryti savo noru, o ne per prievartą. Negerai, jeigu pasirinkusi kirpyklą būsite nubausta: vyras nekalbės visą savaitę, kaltins, kad palikote jį vieną nelaimėje arba šaipysis iš jūsų naujos šukuosenos.

Kodėl jis taip elgiasi? Gali būti, kad nepakenčia jūsų savarankiškumo arba tiesiog yra egoistas, tegalvojantis apie save. Kaip turėtumėte elgtis? Nedarykite jokių kompromisų, neatsisakykite savo reikalų, jeigu nėra tikrai rimtos priežasties. Ir negalvokite, kad elgiatės blogai, antraip jausitės auka. Ar to norite?

Rūta Staučytė

"Veido" archyvas

Vienos dažnai keičia spintos turinį, tačiau verkia, kad neturi kuo apsirengti. Kitoms išsirinkti tinkamus apdarus sunkiau nei vaikui mokyklą, nes absoliučiai niekas netinka arba nepatinka… Dar daliai mūsų nauji pirkiniai gerina nuotaiką, suteikia pasitikėjimo…

Jeigu esate iš tų moterų, kurios vakare puikiai žino, kokius apdarus vilkės kitą dieną, renkatės aksesuarus todėl, kad patinka, o ne dėl akį traukiančių vardinių geležėlių ir kasdien nerypuojate, kad visi vyrai yra … kriuksintys naminiai gyvūnėliai, – straipsnio galite ir neskaityti… Patarimų tikriausiai nereikia ir toms, kurios žino: geriau vienas kokybiškas ir individualumą padedantis išryškinti drabužis, nei dešimt “skudurų”, kuriuos tenka išmesti po pirmojo skalbimo. Taip pat nieko naujo nesužinos moterys, kurios sugeba atsispirti pagundoms ir neperka naujų kolekcijų už atostogoms ar vaikų būreliams sutaupytus pinigus tik todėl, kad bijo atsilikti nuo mados, draugės ar bendradarbės. Tačiau kelių moterų istorijos ir psichologų patarimai turėtų sudominti tas, kurios vis perka, perka ir perka…

Šitą, tą, o gal aną?

Rita: “Niekada nebūnu patenkinta pirkiniais”

“Iš tikrųjų, ką nors pirkti – man tikra kančia, todėl į parduotuves einu tik kartu su drauge arba sese. Gal ką patars? Apsipirkimo scenarijus paprastai būna toks pats: aš trypčioju prieš veidrodį kelias valandas, nes negaliu apsispręsti, kuri palaidinė tinka labiau – mėlyna ar žalia. Dar sunkiau išsirinkti batus, nes tie, kurie su kaspinėliais, dera prie suknelės, o anie su gėlytėmis – garsaus gamintojo. Tik pajutusi skrodžiantį parduotuvės konsultantės ir savo palydovės žvilgsnį, išsitraukiu piniginę ir sumoku už tuos daiktus, kuriuos tuo metu laikau rankoje. Grįžtu namo, apsiverkiu ir vėl kulniuoju į parduotuvę – pakeisti pirkinių. Blogiausia, kad visą kelią ramybės neduoda abejonė, ar elgiuosi tinkamai, gal tai, ką įsigijau, man patinka?”

Ką sako psichologai? “Krištolinės kurpaitės sindromas”… Panašu, kad Rita ieško ne drabužių, o išskirtinių apdarų, kurie tiktų tik jai vienai (visai kaip pasakoje apie Pelenę) – daugiau niekam kitam. Dar ji tikriausiai svajoja ir apie tobulą vyrą, tiksliau – pasakų princą ant balto arklio, nes pasaulį mato pro rožinius akinius ir prisibijo tikro, ne tokio spalvoto gyvenimo…

Ką galima patarti? Naujų drabužių reikėjo, reikia ir reikės, todėl parduotuvių adresų pamiršti tikrai neverta. Tiesiog pasistenkite aplenkti tuos skyrius, kur nuo daiktų, spalvų, prekių ženklų gausos raibsta akys – ten tikrai per daug pagundų.

• Gyventi bus paprasčiau, jeigu prieš eidama į parduotuvę labai gerai pagalvosite, koks aprangos stilius iš tikrųjų jums patinka – juk svarbu, kad drabužiai priliptų, kad gerai jaustumėtės su tuo, ką vilkite. Tad ir mada – buvusi nebuvusi, ir apsispręsti, už kurį daiktą verta mokėti pinigus – lengviau.

Etatinė parduotuvių lankytoja

Monika: “Drabužius perku kone kasdien. Spintos lūžta, tačiau apdarų man vis negana…”

“Galiu pasigirti: vyras išlaiko šeimą, o aš savo nemažą atlyginimą galiu leisti grožio salonams, drabužiams, batams, rankinėms. Jeigu pinigų pritrūksta, vyras duoda tiek, kiek paprašau. Nenoriu atrodyti pasipūtusi, bet jei yra galimybė dažnai pirkti, negi atsisakysi? Kartais pavargstu, netgi kaltinu save, kad elgiuosi neprotingai, tačiau išaušta naujas rytas ir kojos pačios nuneša mane į parduotuvę… Nuolaidų sezono tikrai niekada nelaukiu. Žinoma, būčiau laiminga, jeigu mokėčiau siūti, siuvinėti ar megzti, tada atnaujinčiau senus drabužius. Deja, mano rankos – ne auksinės. Tiesa, labai dažnai atveriu spintą draugėms – leidžiu imti, ką nori. Negaila…”

Ką sako psichologai? Monikos “ligos” simptomai panašūs į … bulimijos. Tiesiog yra moterų, kurios persivalgo ir maistą išvemia, o ji prisiperka nereikalingų drabužių, o paskui negailėdama juos išdalija kitiems. Kitaip tariant, galima nesaikingai valgyti arba nesaikingai pirkti. “Liga” prasideda nekaltai – iš pradžių nusiperkamas vienas daiktas, paskui įsigyjamas antras, trečias, penktas… Galiausiai kyla nenumaldomas noras minti parduotuvių slenksčius…

Kodėl taip nutinka? Psichologai sako, kad dažniausiai priežastys būna psichologinės: vidinė tuštuma, per menkas savęs vertinimas, nepasitenkinimas esama padėtimi, meilės, švelnumo stygius ir t.t. Kitaip tariant, nauji drabužiai – vaistai, kurie gydo, padeda pasijusti geriau. Be abejo, jie dar ir šaukte šaukia: “Aš turiu tai, ko kiti neįperka.”

Ką galima patarti? Jeigu norite pasveikti, darykite spintose revizijas, tačiau elkitės kitaip nei anksčiau – užuot atsibodusius ar nereikalingus drabužius išdalijusi, nuneškite į komisą. Ką nors naujo pirkite tik tuomet, kai atgausite pinigus už komise parduotas prekes – stenkitės išleisti tik tą sumą, ne daugiau.

• Kartą per mėnesį laikykitės “dietos” – duokite sau žodį ir visą savaitę neužsukite į parduotuves. Pažadėkite garsiai – laikytis duoto žodžio bus lengviau, kai žinosite, kad esate stebima…

• Ugdykite kantrybę. Juk nebūtina drabužių pirkti tą pačią dieną, kai pristatoma nauja kolekcija ar kokio nors apdaro nuotrauką pamatote žurnale – palaukite nuolaidų. Jeigu daikto iš tikrųjų nelabai reikia, kam brangiai mokėti, jei po kelių mėnesių galėsite jį nusipirkti pigiau? Jeigu tada nerasite, vadinasi, buvo ne jums skirtas…

• Nepamirškite, kad susikurti įvaizdį galima ir minimaliomis priemonėmis. Geriau drabužių mažiau nei per daug – jei tikrai trūks, tada ir nusipirksite.

Draugės kopija

Birutė: “Išskyrus džinsus, nežinau, kokie drabužiai man patinka…”

“Neturiu savo aprangos stiliaus. Pažiūriu, ką perka draugės ar bendradarbės ir išsirenku ką nors panašaus… Jeigu randu palaidinę, kurią būnu nusižiūrėjusi žurnale, perku net nesimatavusi – nesuku galvos dėl to, kad galbūt ji tinka tik tobulas kūno linijas turinčiai manekenei. Namuose suprantu, kad padariau klaidą: drabužis šiek tiek per ryškus, kiek per atviras, pernelyg aptemptas… Telieka kam nors atiduoti. Kitaip tariant, mano spintoje kabo daug džinsų ir daugybė nevykusių pirkinių…”

Ką sako psichologai? Priežastys – ir vėl psichologinės. Birutė nelabai pasitiki savimi, mano, kad kitos moterys – gražesnės, protingesnės, lieknesnės, moteriškesnės, turi geresnį skonį. Tad nieko nuostabaus, kad bando jas kopijuoti, tapti kitokia, nei yra iš tikrųjų. Arba įsmunka į paprastus džinsus – paslepia individualumą…

Ką galima patarti? Susikurti savitą stilių nėra lengva, tačiau pradėti niekada ne vėlu. Tiesiog vieną dieną nustokite dairytis į drauges, kaimynes ar koleges ir pasvarstykite, kaip norėtumėte atrodyti. Jeigu patiks bičiulės sijonas, pirkite kad ir tokį patį, bet tinkamo dydžio. Juk apkūnioms tikrai nederėtų pirkti apdarų, kurie gražiai gula tik ant liekno kūno.

• Nesidrovėkite paklausti ir savo antrosios pusės nuomonės – jeigu jo kaktoje pamatysite daug raukšlių, išsirinkto daikto geriau nepirkite…

Kam tie veidrodžiai?

Aušra: “Drabužius perku jų nesimatavusi…”

“Jau daugiau kaip dvidešimt metų drabužius perku “iš akies”. Išsirenku per penkias minutes, nes puikiai žinau, kokio dydžio apdarų man reikia. Be to, visada einu į tas pačias parduotuves. Netgi maudymosi kostiumėlį perku nesimatavusi… Kartais drabužiai tinka, bet dažniausiai juos tenka nukišti giliai į spintą…”

Ką sako psichologai? Panašu, kad Aušra gerai jaučiasi tik tada, kai gali kontroliuoti padėtį. Laiką – taip pat. Moteris tiesiog nenori pripažinti, kad praėjo nemažai metų ir jos figūra pasikeitė. Tikėdama, kad atrodo taip, kaip anksčiau (nepriaugo ir nenumetė nei gramo), jaučiasi jaunesnė, tobulesnė…

Ką galima patarti? Jeigu bijote veidrodžių, į parduotuvę veskitės draugę, kurios figūra – tokia kaip jūsų. Tegul ji matuojasi jums patikusius drabužius – tarsi pamatysite save iš šono.

• Būtinai nueikite į matavimosi kabiną, kur yra ne vienas, o keli veidrodžiai ir jaukus apšvietimas – pajuskite drabužių matavimosi malonumą. Juk verta pirkti tik tuos drabužius, kuriuos iš tikrųjų, o ne galbūt galėsite vilkėti…

"Veido" archyvas

Vyras nori galingo automobilio, o jūs – raudono. Arba manote, kad naujų ratų jums apskritai nereikia, – juk pinigus taupote atostogoms. Pykstatės ir dėl kitų priežasčių: sutuoktinis neleidžia pirkti naujos suknelės ir vazono, neina su jumis į parduotuvę arba joje ištveria tik penkias minutes…

Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kaip oro uoste, o paskui ir kylančiame lėktuve jaučiasi žmogus, bijantis skraidyti. Sakoma, kad panašius jausmus išgyvena ir daugelis vyrų, kuriuos sutuoktinės atsitempia į prekybos centrą (na, ne į automobilių saloną ar žvejybos reikmenų parduotuvę…). Dailiosios lyties atstovės puikiai žino, kad į parduotuvę geriau eiti vienai arba su drauge, o ne su teisėtu vyru, nes jis pirkimo malonumą paverčia tikra kančia – pradeda burbėti, rodyti nuskriausto vaiko grimasas, trypčioti, raukytis… Arba ima “kelti bangas”, tampyti už rankovės ir galiausiai pareiškia ultimatumą: “Po penkių minučių laukiu automobilyje. Jeigu nespėsi, namo galėsi grįžti troleibusu!”

Kelios situacijos “iš gyvenimo”

Išsitempėte vyrą į prekybos centrą…

… nes reikia nusipirkti maisto produktų visai savaitei. Reikalingų pirkinių sąrašas ilgas, be to, jums dar rūpi apžiūrėti ir kitus skyrius – kad kitą sykį žinotumėte, kur kas padėta, ko yra ir t.t. Vargšelis slenka paskui jus, tačiau netrukus kantrybė baigiasi – pastebite, kad vyras pasidarė kaip nesavas: dreba tarsi šalčio krečiamas, muistosi, blaškosi, paskui pareiškia, kad pomidorus rinkotės visą amžinybę. Be abejo, piktinasi garsiai, aplinkiniai puikiai girdi kiekvieną jūsų palydovo žodį. Namo grįžtate apsibarę ir be miltų, makaronų, aliejaus, šampūno bei dar kelių svarbių pirkinių iš sąrašo… Jūs pagrasinate, kad negaminsite vakarienės, jis prisiekia, kad kitą sykį eis apsipirkti vienas.

Ką daryti? Psichologai sako: jeigu norite, kad vyras, vengiantis parduotuvių, nesielgtų kaip mažas vaikas, tiesiog… leiskite jam vairuoti pirkinių vežimą ir susitarkite, kad jūs rinksitės daiktus, o vyras juos tvarkingai sudės. Kitaip tariant, suteikite sutuoktiniui progą dalyvauti procese, o ne stebėti jį iš šalies.

Leidote vyrui pačiam išsirinkti ką nors naujo…

… pavyzdžiui, nertinį, kelnes, batus. Ir kas iš to išėjo? Batus nusipirko tik todėl, kad buvo pigūs (“akciniai”), o nertinį nusižiūrėjo tokį, kurį vilkėdamas galės nebent išnešti šiukšles? Et, nervai nelaiko… Garsūs psichoterapeutai, daugelio šmaikščių knygų apie vyrų ir moterų skirtumus autoriai Allanas ir Barbara Pease’ai naujojo savo kūrinio “Kodėl vyrai meluoja, o moterys verkia” puslapiuose  klausia: ką galima pasakyti apie stilingai apsirengusį vyrą? Ir atsako: jo žmona gali pasigirti puikiu skoniu! Ir nieko čia keisto – moterys tiesiog gimsta jį turėdamos.

Ką daryti? Jeigu puikiai žinote, kad drabužių parduotuvė – tamsus miškas, kuriame jūsų vyras pasiklysta, neišleiskite į jį vieno. Na, nebent turite slaptą tikslą, pavyzdžiui, norite, kad vyro drabužiai atbaidytų konkurentes… Tegul vyras pats perka darbinius drabužius arba sportinius kostiumus, o apdarus, pagal kuriuos žmonės sutinka (darbe, teatre ir kt.), geriau padėkite išsirinkti. Na, o jeigu ta proga knietės ir sau kokią palaidinę ar sijoną nusipirkti, nusiųskite sutuoktinį į žaislinių automobilių ar technikos skyrių – per pusvalandį tikrai spėsite išsirinkti ką nors gražaus.

Nutarėte įsigyti naują automobilį…

… ir jums svarbiausia, kad jis būtų raudonos spalvos. Vyro reikalavimų sąrašas gerokai ilgesnis, todėl kartu keliaujate iš vieno automobilių salono į kitą, skaitote ir rašote skelbimus…

Puikiai žinote, kad berniukams patinka žaisti su mašinytėmis. Kai suauga, šio užsiėmimo jie nepamiršta – tiesiog žaisliukus renkasi didesnius, brangesnius ir “kietesnius”. Natūralu, kad žmonai, kitaip tariant, jums, vyras taip pat ieško ne kokio nors kledaro, o saugaus automobilio, į kurį nebūtų gėda ir pačiam įsėsti.

Ką daryti. Techniniai automobilio duomenys vyrui visada bus svarbesni už jo spalvą. Jums tereikia atsipalaiduoti ir palaukti, kol jis ras tinkamiausią modelį. Būtinai išklausykite ilgą pasakojimą apie jums tinkamo automobilio arklio galias ir kitus svarbius duomenis, o paskui murktelėkite, kad prie jų labiausiai dera raudona spalva…

! Kai renkatės naują pirkinį, juolab brangų, ginčai – neišvengiami. O ar jie virs barniais, ar derybomis – jau lems judviejų pasirinkimas ir sugebėjimai.

Jeigu šeimos biudžetas – vyro kišenėje

Jūs prašote naujo vazono, o vyras atrėžia, kad jų turite kelis šimtus. Pasiguodžiate, kad batai suplyšo, o jis ištiesia jums šimtą litų, už kuriuos tikrai nieko neįmanoma nusipirkti. Sakote, kad jūsų šeima valgo per mažai daržovių, o vyras dar sykį primena, kad reikia gyventi taupiai ir nemėtyti pinigų morkoms ir burokėliams su nitratais…

Gaila, bet pinigai – puikus būdas rodyti valdžią ir kontroliuoti kitą žmogų.

Tačiau keisčiausia, kad šeimose, kurias išlaiko vyras, pačios moterys pradeda jaustis nevertos naujų daiktų ir nedrįsta nieko prašyti. Esą jos pinigų neuždirba – tik augina vaikus. Todėl:

• Nereikėtų pamiršti, kad sutuoktinių pinigai yra bendri – nesvarbu, kas juos uždirba. Kitaip tariant, jeigu jūs nusipirksite loterijos bilietą neva už savo pinigus, laimėjimas priklausys abiem. Jeigu vyras – ne despotas (apie tokius atskira kalba), nuoširdžiai su juo pasikalbėkite ir aptarkite, koks jūsų abiejų požiūris į pinigus ir pirkinius, sutarkite, koks turėtų būti jūsų šeimos biudžetas ir suma, kuri negali būti išleidžiama, išsiaiškinkite, kiek pinigų galite skirti savo poreikiams. Ne todėl, kad vyras leidžia, o dėl to, kad pinigų turite tiek, kiek turite, – juk sąskaitoje jie patys nesidaugina.

• Pernelyg nesureikšminkite vyro pabumbėjimų, nepriimkite paprastų klausimų (“Kiek kainavo?”, “Ar tau tikrai to reikia” ir kt.) kaip baisaus priekaišto. Gal jūs iš tikrųjų pernelyg išlaidi, perkate daiktus, kuriems namuose nėra vietos, papuošalus, kuriais nesipuošiate, arba išėjusi pirkti pieno grįžtate namo su penkiomis naujomis suknelėmis? Pagalvokite ir apie tai, kad sutuoktinis taip pat turi poreikių, kuriems reikia pinigų. O šie ant medžių neauga.

• Priminkite vyrui, kad būtent jūs daugiausiai rūpinatės šeimos buitimi ir gerove, kuriate namų jaukumą, todėl natūralu, kad šeimos pinigų išleidžiate daugiau.

• Pagalvokite ir apie tai, kad vyras iš tikrųjų gali priekaištauti visai ne dėl pirkinių. Gal nepasitenkinimas kyla dėl ko nors kito? Juk gana dažnai, užuot prisipažinęs, kad trūksta dėmesio ir meilės, vyras pareiškia: “Ir vėl sriubą persūdei”, “Nustok švaistyti pinigus”. Tiesiog piktintis lengviau, nei prašyti dėmesio.

• Nepamirškite, kad padėtis gali bet kada pasikeisti, – juk niekas nežino, kur pames, o kur ras, ar ne? Kitaip tariant, gal po kelių mėnesių ar metų būtent jūs uždirbsite pinigus ir turėsite spręsti lygiai tokias pat problemas: kiek skirti pinigų vyro meškerei, benzinui, sporto klubui ir t.t. Į šeimą abu atėjote su skirtingu požiūriu į daugelį dalykų, todėl būtinai kalbėkitės. Keista, bet tikrai nedaug porų tai daro.

Konfliktines situacijas būtina aptarti, nes jos nėra savaime suprantamos ir laikui bėgant pačios tikrai neišsisprendžia.

Jeigu abu dirbate

Šeimoje svarbiausia – susitarimas. Būtinai pasidalykite, kuris už ką atsakingas, kuris už ką moka, kaip pinigai atkeliauja į bendrą piniginę, kaip ir kur jie iškeliauja. Tada nereikės duoti ataskaitų už naujas pėdkelnes ar blakstienų tušą.

Kita svarbi užduotis – suvaldyti išlaidas. Jos visada turi būti mažesnės už pajamas. Kai žinosite, kokio dydžio pinigų krūvelė guli skrynutėje, ramiai praeisite pro viliojančius, bet nereikalingus daiktus.

Gyvenant šeimoje paprastai naudojamasi bendru biudžetu, todėl vienas žmogus negali būti atsakingas už visus šeimos pinigus. Abu turite jausti finansinę atsakomybę – tikrai negerai, jeigu vienas kuris meluoja ar slepia išlaidas. Tai vadinama finansine neištikimybe.

"Veido" archyvas

Pavasaris. Ir vėl kyla noras keisti savo gyvenimą: atsikratyti antsvorio, susirasti geresnį vyrą, pasakyti “atia” nedėkingam darbdaviui ir draugėms, kurios nuolat skleidžia paskalas ir išduoda paslaptis… Ir vėl renkamės gyventi kitaip, galbūt laimingiau – bet kaip tą pasiekti be burtų lazdelės?

Keturi dalykai, verti apmąstyti

1

Trokštate turėti liekną ir treniruotą kūną, bet pietums sukertate tris kepsnius, o vakarais kemšate bandeles ir saldainius. Dažnai kartojate, kad norėtumėte baigti mokslus, tačiau tebesėdite namie, nes juk “negalite numesti vaikų auklėms ar seneliams”. Sakote, kad būtų gerai ištekėti, bet esate viena, nes esą dar nepagyvenote sau – šeima reikalautų daug dėmesio ir trukdytų įgyvendinti svajones…

Nuoširdžiai atsakykite sau, ar iš tiesų norite svajones paversti tikrove ir ar esate pasirengusi sau tai leisti? Jeigu taip, būkite pasirengusi susidurti su didelėmis permainomis (pvz., teks nevalgyti vakarais, užsirašyti į sporto klubą ir t.t.), gal netgi daug ko atsisakyti, žengti į nežinomybę.

Beje, gali paaiškėti, kad pokyčiams iš tikrųjų dar nesubrendote ir esama padėtis jus tenkina (ne toks jau baisus tas atvaizdas veidrodyje…), o garsiai kalbate apie norus ir planus tik todėl, kad … aplinkiniams bijote pasirodyti neįdomi, beviltiška, niekam tikusi. Arba permainų tiesiog labai nemėgstate, todėl ieškote įtikinamų priežasčių, kurios pateisintų jūsų neveiklumą.

Sakoma, jeigu norite laimėti milijoną, pirmiausia nusipirkite loterijos bilietą. O jei tikrai trokštate permainų, prie žodelio “noriu” pridėkite dar ir šiuos du: “galiu” ir “reikia”.

2

Teigiate, kad jūsų gyvenimas – beskonis? Bet ar iš tiesų yra taip blogai, kad norisi kaukti? Pažvelkite į savo gyvenimą pro didinamąjį stiklą – gal baltos spalvos jame yra daugiau nei juodos? Negana to, veikiausiai turite savybių, kuriomis didžiuojatės (pvz., esate labai darbšti, ištverminga), įpročių, kurių tikrai negalima pavadinti žalingais, įgūdžių, patirties, talentų? Ištraukite juos į dienos šviesą – tebūnie tai naujojo jūsų gyvenimo pamato plytos.

Statyti naują namą galima tik ant tvirto pagrindo, o pradėti naują gyvenimą taip pat geriau ne nuo nulio, nes tiesiog gali neužtekti jėgų.

3

Nuoširdžiai pasikapsčiusi savyje tikriausiai rastumėte nemažai “šiukšlių” (blogų būdo savybių), kurias, jūsų manymu, reikėtų išmesti. Galbūt esate pernelyg užsispyrusi, neatlaidi, išdidi, valdinga arba, atvirkščiai, nepasitikite savimi? Patikėkite – nėra žmonių be trūkumų ir silpnybių, todėl atsikračiusi visų “šiukšlių” laimingesnė tikrai netapsite. Geriau tiesiog nepiktnaudžiaukite blogosiomis savybėmis: kalbėkite liepiamąja nuosaka tik tada, kai to tikrai reikės, atleiskite, jeigu kas nors jus įskaudino netyčia ir t.t.

Neseniai išsiskyrėte? Būtinai pagalvokite apie tai, ar gyvenimas su buvusiu vyru iš tikrųjų buvo nepakenčiamas. Ko gero, buvo ir gražių dalykų? Galbūt mėgdavote keliauti, lankytis teatruose? Tikrai neverta šių įpročių pamiršti.

4

Nepervertinkite savęs, juolab nenuvertinkite. Sulyginkite naująjį savo gyvenimą su namu. Jeigu savo jėgomis galite pasistatyti nedidelį, bet jaukų ir gražų namelį, nustokite svajoti apie paauksuotus rūmus. Ir atvirkščiai: jeigu turite galimybių įsigyti didelį namą ant jūros kranto, vykite šalin mintis apie medinę lūšnelę…

Svarbiausia tiksliai formuluoti norus

Noriu ištekėti.

• Kas gali išsipildyti? Įgyvendinti šią svajonę iš tikrųjų nėra labai sunku. O kas paskui? Gali paaiškėti, kad vyras – visai ne toks, apie kokį svajojote, o gyvenimas su juo – lyg kramtomoji guma: iš pradžių skonis saldus, bet jis greitai išblėsta…

• Ko tikėtis? Pavyzdžiui, galima svajoti sutikti vyrą, kurio vertybės sutaptų su jūsiškėmis, šalia kurio žydėtumėte. Galima norėti gražių santykių, paremtų pagarba ir pasitikėjimu. Kitaip tariant, sakydama, kad norite ištekėti, turite tiksliai žinoti, koks turėtų būti jūsų gyvenimas po medaus mėnesio.

Noriu daryti karjerą.

• Kas gali išsipildyti? Tarkime, jūs pradėsite vadovauti parduotuvei, kino teatrui, fabrikui, populiariam žurnalui ir t.t. Gal kas nors jums girdint ims suokti, kad esate sėkminga moteris, bet kokia bus sėkmės kaina ir kokių dovanų galite sulaukti? Bemiegių naktų, streso, skrandžio skausmų, atostogų sykį per dešimt metų; na, ir mėgstamą darbą, kuris džiugina nebent algos mokėjimo dieną…

• Ko tikėtis? Susimąstykite, kas jus labiausiai vilioja. Pinigai, garbė, o gal tiesiog norite parodyti, kad esate ne iš kelmo spirta, turite gebėjimų, talentų? Iš tikrųjų, karjera tenkina pripažinimo poreikį, o laimėjimai darbe didina savigarbą. Tačiau juk negalima apsiriboti vien karjera. Atsiminkite, juo aukščiau kilsite, juo labiau aplinka jus spaus atitikti tam tikrus standartus – prarasite individualumą. Be to, ir santykiai šeimoje gali labai nukentėti, nes būsite pervargusi ir nebegalėsite patenkinti vaikų ir vyro poreikių, skirti jiems daugiau laiko, pamiršite interesus, pomėgius, kurie padeda išlaikyti asmenybės įvairiapusiškumą. Gerai pagalvokite, ar galite dėl karjeros tiek daug paaukoti.

Noriu vaikų.

• Kas gali išsipildyti? Puikiai žinote, iš kur atsiranda vaikai. Vadinasi, jeigu nėra jokių sveikatos problemų ir vaikų labai norite, galite jų turėti.

• Ko tikėtis? Labai svarbu, kad apie atžalas svajotumėte dviese. Jeigu vyras tikina, kad dar ne laikas, paklauskite, kodėl mintis apie palikuonis jį gąsdina. Jeigu neteko anksčiau, dabar pabendraukite su draugais ar pažįstamais, kurie neseniai susilaukė vaikelio, nuoširdžiai pasikalbėkite apie tai, ką pamatėte jų namuose. Tik nespauskite griežtu klausimu: “Nejaugi tikrai nenori tokio gražaus mažo lėliuko?” Geriau kartu pasvarstykite, kaip pasikeitė draugų gyvenimas, ko jiems teko atsisakyti ir kuo gali džiaugtis.

Noriu sulieknėti.

• Kas gali išsipildyti? Laikysitės geriausios draugės dietos ir numesite dešimt kilogramų. Tada kils mintis, kad krūtys per mažos, nosis per ilga, o ausys – atlėpusios. Ir vėl būsite nepatenkina savimi. Beje, sakoma, kad dažniausiai dėl papildomų kilogramų verkšlena moterys, kurios turi vos kelis gramus antsvorio…

• Ko tikėtis? Tiesiog vieną rytą atsistokite prieš veidrodį ir garsiai pasakykite: “Myliu save tokią, kokia esu.” Nustokite nervintis dėl to, kad esate apkūni ir dažniau nusišypsokite. Tik tada pradėkite ieškoti būdų, kaip atsikratyti figūrą darkančių riebaliukų, pradėkite sportuoti. Jeigu būsite patenkinta savimi, keisitės nesikankindama, negailėdama savęs, ir tikrai galvoje neliks vietos mintims, kad privalote būti liauna kaip liepa.

Noriu kitų draugų.

• Kas gali išsipildyti? Tarkime, su kai kuo susipažinsite ir net susidraugausite. Patikėkite – bendrausite su šiais žmonėmis lygiai taip pat, kaip ir su senaisiais draugais…

• Ko tikėtis? “Noriu turėti daugiau draugų”, – toks sakinys skamba tikrai geriau. Įsiklausykite, ką sako vidinis balsas, ir paanalizuokite, kodėl bendraudama su senaisiais bičiuliais jaučiatės blogai, ko iš tiesų norite ir ką galėtumėte pakeisti. Raskite laiko patikrintiems draugams, ir nepamirškite naujų pažįstamų. Gal būtent jie išmokys atvirai kalbėtis apie savo jausmus, dalytis mintimis, gal parodys, kad gyvenimas spalvingas, gražus, padės jums geriau save pažinti?

"Veido" archyvas

Kai gerai draugei nusišypso sėkmė, nuoširdžiai pasidžiaugiame. O kai nutinka nelaimė ar užgriūva bėdos, žodžiai ima ir įstringa gerklėje, tada tiesiog nežinome, ką sakyti…

Tikrai sunku žiūrėti į kenčiantį žmogų, tačiau kaip jam padėti? Žodžiais nepaguosi, patarimais širdgėlos nesumažinsi… O šaltos stereotipinės frazės (“Viskas bus gerai”, “Galėjo būti dar blogiau”, “Gyvenime visko atsitinka” ir t.t.) gali tiesiog suerzinti… Deja, kai nežinome, kaip elgtis, paprastai pasitraukiame į šešėlį, apsimetame, kad nepastebime, kas vyksta ir dėl to pačios tyliai kenčiame. O juk kartais užtenka parodyti, kad suprantame ir žinome, kaip draugė jaučiasi ir ją palaikome…

Draugę atleido iš darbo

Kaip elgtis

• Darbo praradimas iš tiesų yra vienas iš stipriai sukrečiančių gyvenimo įvykių, nes žmonės linkę susitapatinti su darbuotojo vaidmeniu. Natūralu, kad draugė jaučiasi palūžusi, praradusi pasitikėjimą savimi. Neskubėkite jos guosti, juolab dalyti gerų patarimų – tiesiog išklausykite. Gal draugė norės atvirai išsipasakoti apie tai, kaip jaučiasi (užvaldė baimė, nereikalingumo jausmas, apėmė panika ir t.t.) arba paverkti jums ant peties – pakiškite jį.

• Pasidomėkite, kodėl draugę atleido iš darbo. Buvo mažinami etatai, darbo neteko ne tik ji, bet ir dar keli kolegos? Vadinasi, nėra priežasties graužtis, kad draugė galbūt nepateisino darbdavio lūkesčių – “kaltos” aplinkybės (ekonomikos padėtis, įmonės būklė, darbdavio interesai ir kt.), o ne ji.

• Paklauskite, gal galėtumėte kuo nors padėti, pavyzdžiui, paskolinti pinigų, pasidomėti, kas iš draugų ar gerų pažįstamų ieško naujų darbuotojų ir t.t.

• Jeigu nepavyks atsispirti pagundai patarti, kaip draugei elgtis, kalbėkite konkrečiai: “Mano kaimynės vyras ieško sekretorės. Gal norėtum tokio darbo? Tada rytoj išsiųsk jam savo gyvenimo aprašymą.”

Ko nereikėtų sakyti

• “Mano darbe irgi mažino etatus, bet man pasisekė, neatleido…” Dabar ne laikas džiaugtis savo sėkme.

• “Labai užjaučiu. Nepavydžiu tau, vargšele, juk šiais laikais susirasti darbą tikrai labai sunku…” Užuot paguodusi, tiesiog užbersite druskos ant žaizdos.

• “Nustok žliumbti, argi netekti darbo – didelė bėda? Ašaros nepadės, be to, dabar daugybė žmonių – bedarbiai.” Parodysite, kad turite “šaltus nervus”, bet tokiais žodžiais padėties tikrai nepataisysite.

• “Juk sakiau, kad darbe nesiplėšytum, nedirbtum viršvalandžių. Kokia prasmė? Vis tiek išmetė kaip musę iš barščių…” Jeigu būsite tokia griežta, draugė tikrai pamanys, kad turint tokių draugų, priešų nereikia…

• Jeigu draugė kalbėti nenori, geriau jos ir nekamantinėkite. Klausimai “Ko tyli?”; “Gal nori pasipasakoti?” – atsiverti neskatina. Atvirkščiai –  labai erzina.

Draugė neteko artimo žmogaus

Kaip elgtis

• Gauta žinia apie mirtį visada sukrečia, atima žadą. Tad geriau nesivarginkite ieškoti tinkamų užuojautos žodžių: bičiulę tyliai be žodžių apkabinkite, kartu paverkite.

• Jeigu mirusį žmogų pažinojote, kartu prisiminkite, koks jis buvo. Nebijokite pasakyti, kad jūs taip pat jo ilgėsitės.

• Bičiulė sielvartauja, nes nepasakė anapilin išėjusiam žmogui, kad jį labai mylėjo? Paguoskite: “Jis tai puikiai žinojo.”

• Leiskite suprasti, kad būsite šalia, kai reikės. Juk tik tiek ir užtenka.

Ko nereikėtų sakyti

• “Labai neliūdėk, juk dabar jis (ji) danguje – ten geriau nei šioje ašarų pakalnėje.” Prarasti artimą žmogų – labai sunkus išbandymas. Deja, Dievo tikėjimas ne visada sumažina praradimo skausmą.

• “Jis (ji) sunkiai sirgo, kankinosi. Tu irgi pervargai, nes slaugei dieną naktį… Dabar pagaliau galėsi pailsėti…” Taip reikšti užuojautą – tiesiog netaktiška.

• “Gyvenime visko atsitinka”, “Dievas davė, jis ir atėmė”, “Niekas negyvena amžinai”, “Nuo nelaimės nepabėgsi”, – šiuose žodžiuose gal ir slypi tiesa, bet kenčiančiam žmogui dabar jos tikrai nereikia.

• “Būsiu su tavimi ir dieną, ir naktį.” Rodydama dėmesį, neperlenkite lazdos, leiskite draugei gedėti, pabūti vienai. Tai – svarbiau.

Draugė sužinojo, kad serga nepagydoma liga

Kaip elgtis

• Pasakykite, kad visada būsite šalia, jeigu ji to norės: kartu eisite pas gydytoją, palydėsite į ligoninę, palaikysite, kai bus nedrąsu ar baugu.

• Padėkite, kuo galite: nuveskite draugės vaikus į kiną, jeigu reikia, sutvarkykite namus, nupirkite maisto produktų, vaistų ir t.t.

• Lankykite draugę ligoninėje, padėkite išsklaidyti niūrias mintis pasakodama įdomias istorijas, pasikalbėkite apie gyvenimą – ne tik apie ligą.

• Tiesiog būkite šalia – kartais kalbėtis nė nebūtina. Svarbiausia, kad draugė neliktų viena su savo skausmu.

Ko nereikėtų sakyti

• “Nesijaudink, viskas bus gerai”, “Nieko tokio, iš tiesų esi šaunuolė ir su viskuo susitvarkysi…” Neigti ligą – ne išeitis. Geriau kalbėkitės apie ją atvirai, bet ligos labai nesureikšminkite, antraip draugė puls į depresiją arba ims kovoti su ja, nesibodėdama net kraštutinių priemonių.

• “Puikiai atrodai, esi tikra gražuolė.” Manote, kad draugė patikės jūsų komplimentais? Juk ji turi veidrodį ir žino, kaip atrodo: paakiai pajuodę, galva nuskusta plikai…

• Nekalbėkite apie mirtį, nebent draugė pati to norės.

Draugė prisipažino, kad skiriasi su vyru

Kaip elgtis

• Pasakykite: “Suprantu, kad jautiesi blogai. Padėsiu tau, kuo galėsiu.” Juk sakoma, kad draugė visada turi būti šalia – ar akyla kaip sakalas, ar akla kaip kurmis…

• Padėkite susirasti gerą advokatą, jeigu draugė puolė į depresiją ir nežino, kaip elgtis arba neturi jėgų ko nors imtis.

• Pasisiūlykite lydėti į teismą, pas advokatą. Paklauskite, gal norėtų, kad būtumėte šalia, kai buvęs vyras ateis susirinkti savo daiktų.

• Priminkite, kad esate draugė, kuriai galima skambinti bet kada. Leiskite suprasti, kad ji – ne vieniša.

• Ištempkite ją iš namų: nueikite į kavinę, teatrą, pasivaikščiokite po miestą… Neleiskite kiauras dienas kiurksoti tarp keturių sienų.

Ko nereikėtų sakyti

• “Ar tikrai gerai pagalvojai? Nesigailėsi, kad nutarei ardyti šeimą?” Niekada nekritikuokite draugės pasirinkimo, net jeigu manote, kad ji klysta. Juk tikrai geriau už draugę neišmanote jos gyvenimo.

• “Ar įsivaizduoji, kaip gyvensi viena?” Nejau manote, kad gąsdindama įpūsite pasitikėjimo savimi, padrąsinsite?

• “Gal dar ne pabaiga? Gal jis pas tave sugrįš?” Kokia prasmė puoselėti tuščias viltis? Dabar svarbiausia – susitaikyti su esama padėtimi.

• “Jis man niekada nepatiko, bet nedrįsau tau pasakyti.” Na ir kas? Svarbiausia, kad draugė mylėjo savo vyrą.

• “Nepergyvenk, susirasi geresnį.” Dabar – netinkamas laikas galvoti apie naujus santykius. Juk skyrybų skausmas dar neatlėgo.

• Jeigu draugė pareiškia, kad pagalbos jai nereikia, neįsižeiskite. Juk būtų negerai, jeigu prisiimtų atsakomybę dar ir už jūsų jausmus.

Bičiulė nerimauja dėl vaiko

Kaip elgtis

• Jeigu problemų iškilo mokykloje, pasisiūlykite padėti jas išspręsti. Galite palydėti draugę į mokyklą, kartu pasikalbėti su mokytoja ir pan.

• Pasakykite: “Aš elgčiausi taip ir taip, bet vaikas – tavo, todėl pati turi nuspręsti, ką daryti.”

• Draugė mano, kad problemą padėtų išspręsti psichologas? Kartu jo paieškokite.

Ko nereikėtų sakyti

• Venkite frazių: “Aš manau”, “Esu tikra” ir pan. Labiau tinka tokios: “Galbūt”, “Man atrodo” ir kt.

• “Mano vaikas – auksinis, žinau, kad niekada nepasielgs taip, kaip taviškis…” Juk jūsų užduotis – palaikyti, o ne kaltinti, ar ne? Todėl ir neverskite draugės manyti, kad yra bloga mama.

• “Gaila, kad tavo sūnus toks vėjo pamušalas (negabus, tinginys, mušeika ir t.t)”. Ko iš tiesų siekiate – paguosti ar pasijusti esanti viršesnė?

• “Žinok, galėjo būti ir dar blogiau. Jis tik apsivogė, bet juk nieko nenužudė…” Nejaugi esate tokia cinikė? Labai svarbu bet kokioje situacijoje neprarasti pusiausvyros, antraip didelė tikimybė, kad situacija rutuliosis tikrai nepalankiai. Jeigu draugė jums iš tikrųjų rūpi, elkitės taip, kad nesijaustų visiškai sutrikusi.

Dar keli patarimai

• Padėti gerai draugei – savaime suprantamas dalykas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad turite ir savo gyvenimą.

• Net jeigu manote, kad draugė klysta, elgiasi ne taip, kaip reikėtų – nemėginkite atvesti jos į protą, neskubėkite į pagalbą, jeigu matote, kad iš tikrųjų jos nereikia.

• Nedalykite patarimų, kuo pati netikite – kokia prasmė svaidytis tuščiais žodžiais?

Taip vadina moteris, nemokančias pažaboti savo gerumo ir kitų rūpesčius priimančias kaip savo. Jos veržiasi padėti netgi tada, kai niekas neprašo. Kodėl? Nes nemoka pasakyti “ne” arba … jaudintis dėl kitų, dėtis aukomis – jų gyvenimo būdas.

Kodėl esame tokios paslaugios…

… ir nuolat išsižadame pareigos padėti sau pačioms? Niekas nesiginčys – kai užaugame, ištekame ir susilaukiame vaikų, priežasčių daryti gerus darbus iš tiesų padaugėja. Jaučiamės atsakingos už tėvus (juk jie liko vieni kitame mieste, gauna mažą pensiją ir t.t.), dukrą, kuri kiauras dienas sėdi namie ir neturi draugų, vyrą, kuris negali atlikti net menkų buities darbų, nes namo grįžta pavargęs. Be to, dar reikia gelbėti jaunėlį brolį, nes jo kišenėse ūžauja vėjai, bendradarbę, kurios vyras beprotiškai pavydus ir kelia skandalus, kai ji lieka dirbti viršvalandžių, alkoholiu piktnaudžiaujančią draugę…

"Veido" archyvas

Žodžiu, kitus noriai gelbėjame ir guodžiame, o savuosius rūpesčius, tikslus ir norus pamirštame iki viskas “apauga pelėsiais ir kerpėmis”. Aukojame savo laiką, jėgas dėl kitų, atsisakome savo pomėgių (pvz. nesimokome skambinti gitara, neskaitome knygų, nebėgiojame rytais, nekeliaujame, nesilankome parodose, grožio salonuose ir t.t.) dėl žmonių, kurie už tai net nepadėkoja? Nejaugi rūpintis ir jaudintis dėl kitų – mūsų šventa pareiga? Ir kodėl darome gerus darbus, jeigu pačioms nuo to – tik blogiau? Priežasčių, kodėl esame tokios paslaugios, yra nemažai…

Kas už ką atsakingas

“Rasele, paimk šiandien Tomą iš darželio. Juk esi jo mylimiausia teta, vaikas tavęs pasiilgo”, – paskambina sesuo. Ji moka jumis manipuliuoti, žino, kokį klavišą paspausti, kad tą pačią sekundę išpyškintumėte: “Žinoma, su malonumu pasirūpinsiu sūnėnu. O tu restorane gali užtrukti tiek, kiek reikia…” Nes galvojate: “Jei nepadėsiu aš, tai kas?” Kad tai griauna jūsų planus, prisimenate tik po penkių minučių, nes … tenkinti visus vyresnėlės norus esate įpratusi nuo vaikystės.

Arba štai draugė prašo paskolinti pinigų, nes vakarėliui nori nusipirkti prašmatnią suknelę. Algos dar negavo, santaupų neturi. Įsijaučiate į bičiulės išgyvenimus ir atiduodate jai visus pinigus, stropiai sutaupytus kelionei – tiek to, į šiltus kraštus nuskrisite vėliau…

Kitą dieną vyras puola ant kelių maldaudamas, kad paglobotumėte jo senyvą tetulę. Na tą, kuri neseniai žadėjo užrašyti jums butą miesto centre. Sutuoktinis, vargšelis, laiko neturi, todėl jūs – vienintelė, galinti pasirūpinti giminaite.

Sutinkate – juk nepaliksi žmogaus likimo valiai. O moteriškė pasitaiko ne iš tyliųjų: išpasakoja jums apie visas savo ligas, atskleidžia planus, kaip atkeršys kaimynei, kurios šuo skalija kiauras dienas, pasipiktina valdžia ir t.t. Norėtumėte pagaliau susitikti su drauge ar nueiti į sporto klubą (turite abonementą), tačiau užuot pagalvojusi apie save, jau visą mėnesį net liežuvį iškišusi lakstote maršrutu: darbas–tetulė–namai… Nedrąsiai prašote anytos, kad bent retsykiais aplankytų savo sesę, pasiūlote paieškoti jai slaugės. Deja, užuot puolusi padėti, moteriškė pasipiktina, kad esate begėdė ir beširdė. Taigi giminaitė tebėra jūsų globotinė…

Nejaugi gerumas – baisi moteriška nepagydoma liga?

Kodėl sakome “taip”, kai iš tikrųjų norisi ištarti “ne”:

• Klaidingai įsitikinusi: turiu pinigų, laisvo laiko, vadinasi, privalau visiems padėti. Tikrai ne! Esate laisvas žmogus, todėl turite teisę pati nuspręsti, ką veiksite laisvalaikiu ir ką darysite su savo pinigais – aukosite labdarai ar prisipirksite skanaus maisto ir suknelių. Žinoma, iš pradžių tikriausiai grauš sąžinė, nes kas nors išvadins bejausme ir egoiste. Neišsigąskite, juolab nesijauskite kalta, jeigu prašytojas apsiašaros ar pažadės nutraukti santykius. Dėl savo norų neprivalote nei kam nors teisintis, nei prašyti leidimo juos įgyvendinti. O aplinkiniai turi patys už save atsakyti. Beje, įsižeisti ar ne, kai atsisakysite padėti, – jų reikalas…

• Bijote, kad be jūsų pagalbos aplinkiniai iš tiesų pražus. Išties nelengva liautis gelbėjus – tada atrodo, kad nusigręžiate nuo žmogaus. Tačiau kartais geriau nepadėti ir leisti žmonėms patiems pamėginti išspręsti savo problemas. Jeigu nuolat pildote draugų, artimųjų pageidavimus, norus ir prašymus, jie neieško kitos išeitis ir pasikliauja beribiu jūsų gerumu. Jiems – gerai, patogu. O jums? Tikriausiai ne… Tad ir neapsikraukite svetimais rūpesčiais, nuoširdžiai prisipažinkite pati jų turinti ir nesugebanti atsikratyti…

• Giliai širdyje tikitės dėkingumo. Sakoma: “Gerais darbais kelias į pragarą grįstas…” Šiuose žodžiuose tikrai yra tiesos – juk naivu tikėtis, kad už gerumą tuo pačiu ir bus atsilyginta… Vienas pamirš padėkoti, kitas pasipiktins, kad aukojatės per mažai, sušnypš, kad jūsų pagalbos nė neprašė ar ramiai užlips ant galvos ir tikins, kad dėl to netgi turėtumėte jaustis laiminga. Nusimeskite šią naštą be sąžinės graužimo!

• Nemokate pasakyti “ne”. Stringa šis žodelis gerklėje, nes artimuosius ir draugus bijote įskaudinti, supykdyti ar įžeisti. Be to, jaučiatės labai blogai, kai kas nors ima manyti, jog esate blogas žmogus – priklausote nuo aplinkinių nuomonės. Telieka vaidinti šventąją, kuri su viskuo sutinka, niekam neprieštarauja, niekuo nesipiktina ir visiems padeda. Kitaip tariant, renkatės gerus, bet ne nuoširdžius santykius.

Deja, visiems vis tiek neįtiksite. Prisiminkite posakį: “Kitus reikia mylėti taip, kaip save pačią.” Jeigu nuolat žeminatės, kitiems net nekyla pagunda jus pamilti… Išdrįskite pasakyti “ne” ir dėl to jokiu būdu nesiteisinkite. Nepadėti žmogui – nereiškia nuo jo nusigręžti. Žinoma, nebus lengva bendrauti su žmogumi, kuris pyksta ant jūsų, bet vėliau įsitikinsite, kad žmonės labiau gerbia ir mėgsta tuos, kurie jų negelbėja…

Išmokusi sakyti “ne” labai greitai suprasite, kas jus iš tikrųjų vertino, o kas jumis naudojosi.

Šeimos ašis

Rūpintis kitais – neabejotinai dora ir kilnu. Bėdos prasideda tada, kai už kitus daroma tai, ką jie privalo atlikti patys. Turima galvoje ypatinga gerumo rūšis – motiniškumas, kuomet moteris jaučiasi už visus atsakinga, o save suvokia kaip šeimos gelbėtoją, be kurios visi tiesiog prapultų (dulkės liktų nenuvalytos, šuo neišvestas, pamokos neparuoštos, drabužiai neišlyginti ir t.t.). Tokios žmonos vyras nežino, iš kur šaldytuve atsiranda produktų, o spintoje – švarių marškinių. Jis pasiskundžia: “Šakutę padavei, o peilio – ne”, – ir moteris paknopstom į virtuvę jos atnešti. Juk ruošti vakarienę, padengti stalą, nurinkti ir išplauti indus – jos pareiga. Pavalgęs vyras išsitiesia ant sofos, o rūpestingoji žmona palinksta ties nešvarių indų stirta – negi vyras plaus indus, kai šeimoje yra moteris? Be to, jis to daryti nė nemoka…

Jos vaikai elgiasi panašiai. “Kur mano kojinės? O kur balti marškiniai?”, – niršta į šimtadienį susiruošęs abiturientas. “Mama, būk gera, išlygink suknelę”, – prašo dukra, nes pati esą nemokanti. Kitaip tariant, be žmonos ir mamos šioje šeimoje – nė žingsnio…

Dažnai tokia motiniška moteris dėl šeimos netgi paaukoja karjerą (kas skalbs, plaus grindis, jeigu ji dirbs?), tačiau kone kasdien apie tai primena: “Tik dėl jūsų…” Kitaip tariant, jeigu ne vyras ir vaikai, ji būtų tapusi medicinos mokslų daktare, verslininke ar profesore…

! Dažniausiai tokia moteris tik apsimeta auka. Iš tiesų kadaise ji pati nusprendė, kad laikys visus keturis namų kampus, nes siekė būti pagrindinė šeimos ašis. Juk namai – vienintelė vieta, kur ji gali jaustis nepakeičiama, nugalėtoja.

Jeigu taip elgiasi jūsų mama ar anyta, žinokite, kad jos aimanos, esą paaukojo savo gyvenimą dėl šeimos, netikros. Ir būkite joms atlaidi…

"Veido" archyvas

Senyvas vyriškis išvadino jus nevėkšla ir dar pagrūmojo kumščiu, mat autobuse užmynėte jam ant kojos. Laiptinėje aprėkė kaimynė, nes, pasirodo, tempdama vaiko vežimą nugrandėte dažus nuo turėklų, o kiekvieną rytą po jos langais garsiai burzginate automobilį…. Patylėti, nusijuokti, įsižeisti, o gal atsikirsti?

Šiurkščių žmonių, kitaip tariant, chamų buvo ir bus – ką jau padarysi… Štai vienas bendradarbis, užuot maloniai paaiškinęs, kad į jo kabinetą užsukote netinkamu laiku, duoda šaižią komandą: “Uždaryk duris iš kitos pusės!” Kitas pratrūksta dėl to, kad per garsiai kalbate telefonu – išgirstate piktų žodžių trelę, nuo kurios net ausys pradeda linkti…. Trečias užsipuola, nes… už lango – blogas oras, nemeili žmona, nesiseka darbas… Panašių išpuolių kone kasdien įvyksta gatvėje, parduotuvėje, banke, poliklinikoje…

Be abejo, galima pasiguosti: “Šiurkštuoliai – nelaimingi žmogeliai, nes nemoka džiaugtis gyvenimu, pasaulį mato juodą, nemyli savęs, o po pikčiurnos kauke slepia savo bejėgiškumą…” Deja, kai su tokiais “vargšeliais” tenka susidurti akis į akį, visos protingos mintys kažkur ima ir išgaruoja – užuojautos jiems nelieka nei lašo, tačiau reikalingi žodžiai ima ir užstringa gerklėje…

Tyla – gera byla

Stiprūs, savimi pasitikintys žmonės į šiurkštų elgesį paprastai nereaguoja: arba numoja ranka, nusijuokia, arba pakraipo galvą, ir tiek. Nusileisti iki pikčiurnos lygio, tarkime, atrėžti jam, kad pats žąsinas – ne išeitis. Tada jau geriau patylėti – mažiausiai dėl trijų priežasčių.

• Pirma. Apsidrausite nuo galimų pasekmių. Tikrai neverta aiškintis santykių su įpykusiu ar įkaušusiu prašalaičiu parduotuvės gėrimų skyriuje. Juk puikiai suprantate, kuo gali baigtis, atrodo, nekaltas konfliktas…

• Antra. Išsaugosite dvasios ramybę, neleisite, kad koks nors gyvenimu nepatenkintas ar tiesiog blogai išauklėtas žmogus manipuliuotų jūsų jausmais. Juk piktas žodis ar ašaros – būtent tai, ko jis tikisi iš aukos, kurią užsipuolė.

• Trečia. Tikriausiai nemanote, kad išgirdęs protingą ar šmaikščią jūsų pastabą šiurkštus žmogus staiga ims ir pasitaisys? Juolab pripažins savo kaltę, atsiprašys, susimąstys, kodėl taip elgiasi.

Jeigu neatsispirsite pagundai ir ką nors leptelėsite, atsidursite “pabaisos” teritorijoje – patikėkite, čia jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje, todėl vargu ar laimėsite žodžių kovą. Ištarsite vieną žodį, o jis – dešimt. Ir tikrai ne pačių gražiausių.

Žinoma, jūs teisi!

Įsivaizduokite: grįžtate po darbo, o prie pat laiptinės durų jus pasitinka skardus operinis kaimynės iš trečiojo aukšto balsas: “Aha, ir vėl pastatei automobilį man po langais! Policiją iškviesiu, tegul aiškinasi, už kokius pinigus naujas mašinas perki!” Užuot pasiūliusi pasirūpinti savo į kojines sukištomis santaupomis, iškišusi liežuvį ar piktai paprašiusi, kad užsičiauptų, pritarkite jos siūlymui: “Gerai, iškvieskite. Numerį žinote?” Per sekundę kaimynė iš jūsų akiračio išnyks kaip dūmas. Pagrasinti – lengva, tačiau pažadus tesėti tikrai ne kiekvienas išdrįsta. Be to, juk gali būti, kad piktoji tetulė policijai puikiai pažįstama ir į jos skambučius niekas seniai nebereaguoja…

Aiškintis santykius su žmogumi, kuris nesigina, su viskuo sutinka – neįdomu.

Pikta kaimynė, bendradarbis ar visiškai nepažįstamas bambeklis gatvėje bando išprovokuoti konfliktą, nes tuomet turi pateisinamą priežastį ant jūsų išsilieti. Pritarimas juos dažniausia nuginkluoja.

Aš netylėsiu

Atsikirsti pašaliniam žmogui iš tikrųjų nėra labai sudėtinga – suirzusi galite pasakyti ir riebesnį žodį, nes… gali būti, kad jo niekada daugiau ir nesutiksite? Bėdų kyla tuomet, kai su kokiu nors nepraustaburniu tenka susidurti valdiškoje įstaigoje, kelyje ir t.t. Kaip elgtis?

Įstaigos tarnautojas (policininkas, pardavėja, padavėjas ir t.t.) kalba atžagariai, mėgina pažeminti ar įžeisti?

Pasistenkite išlikti rami, neišsiduokite, kad sutrikote ar pykstate. Tiesiog ramiu tonu paklauskite šio žmogaus vardo, pavardės (jeigu neužrašyta ženklelyje) ir lėtai užsirašykite duomenis į užrašų knygelę. Paprašykite skundų knygos – toks elgesys paprastai smarkuolius atvėsina, mat jie puikiai supranta, kad nėra dideli viršininkai ir rizikuoja savo darbo vieta.

Svarbiausia – negrasinkite, negąsdinkite, neminėkite garsių giminaičių pavardžių. Būsite pranašesni tik neprarasdami savitvardos.

Kolega, jūs neteisus

Būna labai nemalonu, kai akis drasko ar atvirai demonstruoja priešiškumą žmonės, su kuriais tenka kartu dirbti. Kantriai kenčiate išpuolius dėl šventos ramybės, nes nenorite, kad jie virstų mirtinais priešais? Iš tikrųjų, nusileisti nereikėtų, ypač tada, kai nenaudėliai bando lipti ant galvos, pavyzdžiui, pareiškia, kad patikėtos užduoties neatliks, nes tingi, nenori: “Pati daryk, jeigu tokia gudri!”

Apeliuoti į tokio žmogaus sąžinę (laiku nebaigsime projekto ir t.t.) – beprasmiška. Piktintis – taip pat nelabai gera išeitis. Tiesiog ramiai pasakykite, kad kreipsitės į viršininką ir paprašysite, kad padėtų išspręsti problemą. Tai – ne šantažas. Kai kyla panašių bėdų, viršininkas tiesiog privalo įsikišti.

Daug sunkiau, kai būtent šis žmogus kalba šiurkščiai, negerbia kitų žmonių jausmų: “Dink iš akių, nematai, kad esu užsiėmęs.” Ką daryti – nuryti kartėlį, atsiprašinėti, kad sutrukdėte, teisintis, kad nenorėjote jo suerzinti? Jokiu būdu! Antraip išsilies ant jūsų kaskart, kai praversite jo kabineto duris. Suvaldykite nepasitenkinimo bangą, stenkitės neužsiplieksti. Geriau ramiai pasakykite: “Gal ir padariau klaidą, bet tai nesuteikia jums teisės kalbėti su manimi pakeltu tonu.” O paskui nepamirškite pasakyti, kodėl užsukote…
! Niekada neatsiprašinėkite dėl to, dėl ko esate nekalta.

"Veido" archyvas

Tikriausiai ne kartą pagalvojote, kad dirbti namie – tikra palaima. Galite išsimiegoti iki soties, nereikia sukti galvos, ką apsirengti, kad kolegės mirtų iš pavydo, niekas nekvaršina galvos su savo bėdomis ir kvailais pasakojimais…

Žmonėms, kurių profesija susijusi su kūryba, dažnai būna nepakeliamai sunku sėdėti kontoroje “nuo skambučio iki skambučio”. Ir kokia prasmė? Atsėdėti darbo valandas? Juk Mūza darbo grafiko nepaiso, gali užsukti ir paryčiu ar vėlai vakare. Vadinasi, laukti jos namie – geresnė išeitis. Atrodo, kad atsisakyti etato ar imtis savarankiškos veiklos (juk nedarbas, krizė, todėl darbu namie galima paversti ir savo pomėgius,  pvz., rankdarbių gamyba) galėtų ir buhalterės, programuotojos, maketuotojos, psichologės, vertėjos, architektės… Tačiau, ar verta? Jeigu nutarėte pabandyti, prieš tai gerai apgalvokite visus pranašumus ir trūkumus.

Dirbti namie verta, nes…

• … diena bus ilgesnė. Pagaliau nereikės kasdien valandą ar dar ilgiau važinėti į darbą ir atgal. Su klientais, užsakovais, draugais ir kitais reikalingais žmonėmis galėsite susisiekti skaipu, elektroniniu paštu, telefonu.

• … išvengsite eismo spūsčių ir taupysite nervų ląsteles (nesipiktinsite “kelių ereliais”, nereikės kasdien klausyti troleibuso ar autobuso keleivių bambėjimo dėl sumažintų pensijų, neužleistos sėdimos vietos ir visokiausių baisių istorijų).

• … sutaupysite pinigų. Tikriausiai kasdien nevažinėsite, todėl mažiau pilsite degalų, nepirksite nuolatinio viešojo transporto bilieto. Be to, nepietausite šalia darbo esančioje kavinėje ar restorane, nebėgsite išgerti kavos, neduosite pinigų kolegės ar viršininko gimtadienio dovanai, neužsuksite į parduotuves…

• …  rytą galėsite ilgiau pamiegoti, jeigu ilgai užsisėdėsite vakare. Kasdien kelsitės tada, kai jausitės išsimiegojusi.

• … pati nusistatysite darbo valandas, jums nereikės atsiprašinėti iš darbo, kai teks eiti į polikliniką, tėvų susirinkimą ir t.t.

• … galėsite dirbti, kada tik norėsite – rytą, dieną, naktį.

• … nepatirsite streso dėl darbdavio kritikos, nedalyvausite kolegų kuriamose intrigose, netapsite apkalbų objektu.

• … nesuksite galvos dėl etatų mažinimo.

• … daugiau laiko praleisite su šeima.

• … tikriausiai dirbsite produktyviau, nes netrukdys nuolat tarpusavyje ar telefonu čiauškantys ar ką nors kramsnojantys kolegos.

• … viena turėsite savo erdvę, laisvą grafiką.

• … panorėjusi galėsite pasimankštinti, pamedituoti, skirti laiko pomėgiams.

• … pati nutarti, kada atostogauti.

Dirbti namie pavojinga, nes…

• … tikriausiai “atšoksite” nuo gyvenimo, pasijusite niekam neįdomi, nereikalinga, nenaudinga. Tada apniks liūdesys, bus pikta, negera.

• … pernelyg atsipalaiduosite, tapsite pasyvi, daug kam abejinga, nedisciplinuota.

• … bus nelengva atsispirti pagundai tinginiauti, žiūrėti televizorių.

• … užuot dirbusi, ruošite šeimai valgyti, tvarkysite namus.

• … mažiau judėsite, dažniau valgysite, todėl galite priaugti svorio.

• … vis rečiau žvelgsite į veidrodį, nes nebus dėl ko puoštis. Juk namuose galima dirbti ir vilkint chalatą, pižamą, susivėlus, neplautais plaukais…

• … jausite komandos ir bendravimo trūkumą.

• … galite persidirbti. Juk niekas nepasakys, kad laikas namo.

• … nes artimieji bus nepatenkinti. Tikriausiai kils pagunda padirbėti ne tik darbo dienomis, bet ir per šventes, savaitgaliais. Išgirsite priekaištų, kad šeima jums nerūpi, nemokate susiplanuoti darbų…

• … niekas neišspręs iškilusių techninių problemų, viskuo turėsite pasirūpinti pati.

• … dirbti trukdys vaikai ar sutuoktinis, pavyzdžiui, netinkamu laiku pasiūlys pavakarieniauti. Taip pat netikėtai į namus gali užeiti draugė ar užbėgti kaimynė.

• … reikės kasdien skrupulingai sutvarkyti savo darbo vietą. Išmėtyti popieriai, siūlai ar žurnalai namiškius tikrai erzins.

• … reikalingus dokumentus gali sugraužti augintinis arba juos netyčia kur nors nukiš kas nors iš šeimos narių.

• … teks pačiai apsirūpinti darbo priemonėmis.

• … visada kils pagunda atidėti darbus rytojaus dienai.

• … turėsite mažiau galimybių pakilti karjeros laiptais.

• … nesutiksite žmonių, kurie galėtų būti naudingi.

• … neturėsite progos laiku atsirasti reikiamoje vietoje.

• … į namus teks įsileisti svetimų žmonių (kavinėje juk suknelės nepamatuosite…).

Darbas namie jums tiks, jeigu…

• … gerai jaučiatės dirbdama viena, o ne su komanda.

• … sunkiai pritampate prie kitų žmonių, esate konfliktiška.

• … esate pareiginga, žinote, kada laikas dirbti, kada – ilsėtis.

• … negalite susikaupti, kai aplink triukšmas.

• … neturite ambicijų būti matoma, nenorite kilti karjeros laiptais.

• … nemėgstate rutinos.

• … nemokate nusileisti, paklusti.

• … nemėgstate, kai kas nors jums vadovauja, nurodinėja, kaip turite elgtis.

• … dirbate kūrybinį darbą.

• … mokate planuoti savo laiką.

• … galite susikaupti tik namų aplinkoje.

15 patarimų, kad darbas namie būtų veiksmingas

• Susikurkite darbo vietą. Tada puikiai žinosite, kada jūs “namie”, o kada – “darbe”. Išsirinkite tokį namų kampelį, kuriame galėtumėte susikaupti ir dirbti niekieno netrukdoma. Atskiras kambarys be televizoriaus – išvis idealu. Valgomojo ar virtuvės stalas, sofa, fotelis, juolab grindys – tikrai ne ta vieta, kur derėtų pasidėti kompiuterį, šūsnį popierių, rankraščius ar mezgimo siūlus. Virtuvėje valgykite, ant sofos – tinginiaukite, fotelyje – atsipalaiduokite, o darbo vietoje – dirbkite.

• Kai dirbsite, užsidarykite duris. Antraip namiškiai pamanys, kad bet kada gali įeiti, ko nors paklausti, pasidomėti, kaip sekasi ar šiaip paplepėti. Jeigu atskiro kabineto neturite, paprašykite, kad “darbo valandomis” jums netrukdytų.

• Susirašykite darbų planą ir stenkitės juos atlikti pagal grafiką. Į jį būtinai įtraukite laiką pietų pertraukai, pokalbiams telefonu, elektroniniams laiškams skaityti ir rašyti. Atsiminkite, kad pati būsite atsakinga už laiku įvykdytas užduotis.

• Pasižymėkite, kokius darbus jau atlikote. Jokiu būdu nenusivilkite, jeigu kol kas nepavyksta dirbti tiksliai pagal planą.

• Neužsidarykite namie. Būtinai raskite laiko draugams, domėkitės tuo, kas vyksta už keturių sienų, išeikite pasivaikščioti, “atsijunkite” nuo darbo.

• Kiekvieną rytą apsirenkite taip, kaip į darbą, pasidažykite veidą. Puoštis reikia ir dėl savęs, ir dėl šeimos. Nepamirškite pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti.

• Susitvarkykite darbo stalą. Tvarka, o ne betvarkė įkvepia dirbti. Stenkitės nepalikti šiukšlių, nereikalingų daiktų, tuščių puodelių, saldainių popierėlių.

• Jeigu nelaukiate svarbaus skambučio, išjunkite telefoną. Antraip pusvalandį plepėsite su drauge, valandą su mama – dirbti tiesiog neliks laiko.

• Stenkitės neatidėti suplanuotų darbų kitai dienai. Kai pajusite, kad gera nedirbti, pagundai patinginiauti bus vis sunkiau atsispirti.

• Neužsidarykite kitame kambaryje visai dienai. Darykite pauzes, pailsėkite, pasimankštinkite.

• Nedirbkite viršvalandžių. Jeigu aplankys kokia nors išganinga mintis, užsirašykite ją ant popierėlio ir palikite ant darbo stalo. Rasite rytoj…

• Darbo valandas nustatykite atsižvelgdama į savo biologinį laikrodį. Jeigu esate “vyturys” – dirbkite ryte, jeigu “pelėda” – vakare.

• Suplanuokite darbo laiką taip, kad jo liktų vaikams. Svarbu, kad atžalos galėtų pasidžiaugti jumis iš širdies. Tada atleis dėmesio stoką ir už tai, kad užsidarėte kabineto duris. Juk vaikams svarbiausia ne praleisto laiko kiekis, o jo kokybė…

• Neklausykite muzikos, jeigu ji trukdo dirbti. Jeigu reikia susikaupti, geriau išjunkite televizorių, radiją – blaškys dėmesį.

• Nepersidirbkite, juk namie darbo diena gali būti trumpesnė.