"Veido" archyvas

Sakoma, kad melo kojos trumpos, o tiesa visada triumfuoja. Tačiau yra ir kita nuomonė: nemeluoja tik tie, kas neturi proto ir gyvos vaizduotės. Kitaip tariant, kartais sumeluoti ar bent jau kai ką nutylėti – ne nuodėmė…

Esate atviras žmogus? Tuomet atlikite šį eksperimentą. Atsistokite prieš veidrodį ir garsiai pasakykite: “Aš meluoju”.

Palaukite kelias sekundes, tada pridėkite: a) kartais; b) dažnai; c) nuolat; d) niekada. Pasirinkote ketvirtąjį variantą? Tada, deja, esate tikrų tikriausia melagė…

Iš tikrųjų, yra žmonių, kurie nuolat painioja įsivaizduojamus dalykus su tikrais faktais ir dėl to nejaučia sąžinės graužimo – tai psichikos sutrikimas, vadinamas pseudologija. Tačiau be melo, anot mokslininkų, iš tikrųjų mažai kas išsiverčia – apskaičiuota, kad žmogus pagražina tiesą nuo 50 iki 200 kartų per dieną! Puikiai žino, kad daro negerai, tačiau nesugeba atsispirti pagundai laužti tiesą iš piršo. Kodėl? Priežasčių – daugybė…

Oi, tas supratingumas…

Pamėginkite pasakyti draugei, ką iš tikrųjų manote apie suknelę, už kurią ji paklojo visą atlyginimą. Įsivaizduokite, bičiulės akys net spinduliuoja iš pasitenkinimo, mat apdarą pirko ne šiaip sau – ketina savo išvaizda priblokšti vieną labai patrauklų vyriškį. O jūs, užuot sučiulbėjusi ką nors panašaus į: “Atrodai žavingai”, išpyškinate: “Brangioji, vilkėdama šią suknelę galėsi išnešti šiukšles. Tu tik pažiūrėk, kokį š… nusipirkai – suknelė išryškina visus tavo figūros trūkumus. Aš tokio “skuduro” net už dyką neimčiau…” Nejaugi esate naivi ir manote, kad draugė troško kaip tik to – nepagražintos tiesos? Išgirdusi, ką iš tikrųjų manote, ji, ko gero, nepatikės nei vienu jūsų žodžiu. Pamanys, kad pavydite arba įsižeis ir ištrins jūsų numerį iš savo telefono. Nors sakoma, kad už teisybę negalima pykti, kaip tik dėl jos išyra draugystės, skiriasi poros, pykstasi bendradarbiai…

Kadangi deginti tiltų nenorite, tikriausiai stengiatės elgtis protingai – atskiedžiate tiesą nedidele doze melo: “Juoda spalva paryškina tavo rudas akis”, “Šį vakarą jis bus tavo” ir t.t.

Sakoma, kad tiems, kas visada sako tik tiesą, galima pavydėti drąsos, bet ne proto… Be abejo, tai nereiškia, kad pūsti miglą į akis – geresnė išeitis. Tiesiog kartais, kai tenka pasirinkti vieną iš dviejų blogybių – įskaudinti ar pameluoti – tenka pasirinkti mažesnę…

Melas dėl įvaizdžio

Kai kuriems žmonėms labai sunku susitaikyti su realybe, todėl jie savo (kitų – taip pat) gyvenimą stengiasi nuspalvinti nebūtomis istorijomis. Manoma, kad paprastai taip elgiasi dailiosios lyties atstovės, tačiau psichologai tikina, kad vienodai dažnai iškraipo faktus ir moterys, ir vyrai. Tiesiog pastarųjų istorijos būna labai “sausos” (tik faktai be pagražinimų) ir jų melą lengviau iššifruoti. Tačiau abiejų melo šifras yra toks pats: tiesa – tai, kas neigiama…

Grįžkime prie minties apie įvaizdį. Pirmadienio rytas, į darbą sugužėjusios kolegės kloja savaitgalio įspūdžius. Daiva važiavo į gamtą, Rita ėjo į klasikinės muzikos koncertą, Dalia pagaliau apsilankė vandens pramogų parke, Gitana, kaip visada, ilsėjosi grožio salone… O jūs? Dvi dienas tįsojote ant sofos ir žiūrėjote televizorių. Nesmagu apie tai prisipažinti, todėl ir pasakojate, kad šeštadienį buvote žirgyne ir mokėtės jodinėti, paskui su vyru (mylimu žmogumi) nuvažiavote į restoraną papietauti. Vakare nulėkėte pašokti į naktinį klubą, ten jums mirktelėjo labai patrauklus vyriškis, todėl kilo muštynės – pagaliau supratote, kad jūsų išrinktasis labai pavydus…

Moteriškėms net apatinės lūpos atvimpa, o jūs jaučiatės laiminga. Norite, kad visada taip būtų? Tuomet įsidėmėkite kelias taisykles.

• Pirmoji. Stenkitės pasakoti tik tokias istorijas, kuriomis nesunku patikėti. Tikrai neverta kurti pasakos apie tai, kad savaitgalį buvote Šiaurės ašigalyje, dresavote tigrus ar šokinėjote nuo vieno daugiaaukščio ant kito kaip žmogus voras. Taip pat vargu, ar kas nors patikės, kad po miškelį vedžiodama Sargį susitikote su kokia nors televizijos ar scenos žvaigžde, kuri, apakinta jūsų grožio, pamiršo visus savo reikalus ir pakvietė vakarienės…

• Antra. Kol melas dar tik “tupi” ant galo liežuvio, pagalvokite, ar tikrai verta leisti jam nušokti. Gal iškart po to pamatysite ne nuostabos ir susižavėjimo kupinas pašnekovų akis, o ties smilkiniu sukiojamą pirštą?

• Trečia. Niekada neskieskite apie tai, ko neišmanote. Tikrai neverta prisipažinti, kad laisvalaikiu taisote sportinius automobilius, jeigu neskiriate variklio nuo tepalų bakelio…

Gelbėjimosi ratas

Būna situacijų, kai melo tenka griebtis netgi labai doriems žmonėms. Pavyzdžiui, viršininkas paklausia, kodėl pusdienį nebuvote darbe. Juk negalite būti atvira: “Užtrukau parduotuvėje, juk žinote – išpardavimas”, “Darbas man siaubingai nusibodo, todėl nutariau ilgiau pamiegoti”. Todėl ir bandote sugraudinti: “Lankiau sergančią senelę”, “Po visą rajoną ieškojau nuo pavadėlio atitrūkusio šuns”, “Sėmiau vandenį, nes sprogo vamzdis” ir t.t. O kaip išsisukate iš padėties, kai į svečius mėgina įsiprašyti koks nors nemielas žmogus. Pareiškiate, kad išvažiuojate ir negrįšite dvi dienas, pasiguodžiate, kad sergate užkrečiama liga? Negi sakysite, kad nenorite jo matyti…

Psichologai sako, kad doras žmogus, sakydamas netiesą, jaučiasi labai prastai, todėl ir kalba taip, tarsi neturėtų vaizduotės: “Įlipau ne į tą troleibusą”, “Sprogo padanga”, “Neradau raktų”. Tikriausiai suprantate, kad viršininkas tokius pasiaiškinimus yra girdėjęs šimtą kartų. Sugalvokite ką nors įdomesnio…

• Jeigu viršininkas – vyras ir dar panašaus amžiaus kaip jūsų tėvas, galite prisipažinti, kad ketinate ištekėti. Esą pavėlavote, nes nešėte pprašymą į santuokų rūmus.

• Vienišai moteriškei versija apie jaunikį taip pat puikiai tiks, tačiau verta pasakoti ne apie tokį, kuris siūlo tuoktis, o apie nenaudėlį, kuris vakar jus paliko. Raudojote visą naktį, užmigote tik paryčiais, todėl negirdėjote žadintuvo…

• Ištekėjusiai viršininkei tikrai patiks istorija apie anytą, kuri nesutiko prižiūrėti anūko. Moteris jus turėtų suprasti, juk ir pati tikriausiai turėjo karčios patirties su vyro motina…

Tik nepagalvokite, kad čia – pamoka, kaip meluoti. Sakyti netiesą – blogai, todėl geriau stenkitės nepatekti į keblią padėtį, kai tenka kurti nebūtas istorijas. Juolab kai kalbama apie elementarius dalykus, tokius kaip darbo disciplina.

Ir dar: psichologai pataria: “Jeigu negalite pakeisti situacijos (žmonės melavo ir meluos, melo neišnaikinsite), keiskite požiūrį į jį”.

8 patarimai, kaip atpažinti melų maišą

1. Draugus ir kolegas tikriausiai pažįstate kaip nuluptus, todėl puikiai žinote, kada jie skiedžia, o kada sako teisybę. Daug sunkiau bendrauti su vos kelis sykius matytu ar išvis pirmą kartą sutiktu žmogumi. Jeigu bijote patekti į jo melo pinkles, pirmiausia atkreipkite dėmesį į pašnekovo akis. Psichologai sako, kad netiesą sakantis žmogus paprastai stengiasi išvengti akių kontakto, todėl pasakodamas “tikrą” istoriją gali tikrinti, ar neatsirišo jo batų raišteliai, ar gerai išplautos grindys, ar nėra ant kelnių (sijono) dėmės ir t.t. Kitaip tariant, kalba nuleidęs akis ir į savo pašnekovą pažvelgia vos kelis sykius. Arba jo žvilgsnis krypsta aukštyn į dešinę (sąžiningas žmogus, esą atvirkščiai, kreipia žvilgsnį aukštyn į kairę).

2. Be abejo, patyrę fantazuotojai puikiai žino, ką daryti, kad nebūtų demaskuoti, todėl atidžiai žvelgia pašnekovui į akis, kalba garsiai, sklandžiai, nemikčiodami ir nedarydami pauzių. Kitaip tariant, sukuria labai doro žmogaus įspūdį. Neužkibkite už jų kabliuko…

3. Melagiai tobulėja, todėl bendraudami su “tartinais” pašnekovais nepraraskite budrumo. Atkreipkite dėmesį, ar jie nemėgina kopijuoti jūsų gestų, kalbos tono ir t.t. Žinokite, pašnekovai tik stengiasi įgyti jūsų pasitikėjimą, mat puikiai žino, kad “toks tokį traukia”.

4. Jeigu norite patikrinti, ar pašnekesio dalyvis sako tiesą ar meluoja per akis, pokalbio įkarštyje užduokite kokį nors klausimą “iš kitos operos”. Kitaip tariant, nukrypkite nuo temos. Tada vėl prie jos grįžkite ir paprašykite, kad “tariamasis” patikslintų kai kurias detales. Pakartokite šį triuką kelis kartus.

5. Kūnas taip pat daug byloja, tad jeigu esate labai įtarios arba negalite pakęsti, kai jums meluojama, atidžiai stebėkite, kaip jūsų pašnekovai elgiasi. Patikėkite, gana dažnai žmonės viena sako, o kitką galvoja. Svarbiausia, kad nė neįtaria, kad kūnas juos išduoda… Tarkime, bendradarbė, girdama jūsų šukuoseną (“Atrodai žavingai”), trauko pečius – ko gero, jos nuomonė yra priešinga…

6. Atidus žvilgsnis gali išversti iš koto net dorą pašnekovą, todėl žvelgti į kiekvieną sutiktąjį pro didinamąjį stiklą tikrai nebūtina. Kai kurie žmonės meluodami tikrai jaučiasi nejaukiai, todėl pradeda prakaituoti, rausti, balti, suka plaukų sruogas ant piršto, trina akis ar jų vokus…

7. Pasikliaukite intuicija. Jeigu jaučiate, kad kolega, draugas ar koks kitas žmogus pučia miglą į akis, tikriausiai taip ir yra…

8. Bent retsykiais atkreipkite dėmesį, kaip žmonės bendrauja tuomet, kai būna ramūs ir dėl nieko nesijaudina: kaip jie kalba, kokia būna jų veido išraiška, ką sako akys…

"Veido" archyvas

Iš pradžių du žmonės pajunta vienas kitam simpatiją, paskui supranta, kad myli ir negali gyventi vienas be kito, todėl kuria šeimą ir prie altoriaus prisiekia amžiną meilę. Tačiau ši ima ir išgaruoja – po metų, ketverių ar dvidešimties.

Pirmieji metai: kuris viršesnis?

Sakoma, kad būtent jaunavedžių gyvenimas būna itin dramatiškas ir kupinas išbandymų, mat apsigyvenus po vienu stogu jiems tenka spręsti daugybę problemų, pavyzdžiui, išsirinkti tinkamos spalvos tapetus (ji norėtų gėlėtų, jis – dryžuotų), vonios plyteles ir lovą (ji nori metalinės, jis – medinės). Be to, ką tik susituokusios poros namuose turi rasti tinkamiausią vietą meškerėms, žurnalams, paveikslams, pietų servizui, kvepalų buteliukams ir kraičio skryniai, taip pat susitarti, kuris pirmas rytais eis į vonią, virs kavą, plaus palovius ir apsispręsti, kiek vaikų turėtų gimti šeimoje – vienas ar visa futbolo komanda… Kitaip tariant, jaunavedžiai tiesiog neturi kada nuobodžiauti, nes kone kasdien yra progų ginčyti ir netgi rimtai susirieti. Psichologai tikina, kad (deja, deja) labai dažnai karo kirvis iškasamas dėl smulkmenų.

Tarkime, poros pradeda trankyti duris ir daužyti lėkštes tik dėl to, kad nesutaria, kokius kiaušinius reikia valgyti per pusryčius – minkštai ar kietai virtus. Vyras bando įtikinti, kad skystas trynys yra vertingesnis, nes tokiame esą mažiau cholesterino. Moteris pareiškia, kad jokiu būdu nedės į burną vos kelias minutes virto kiaušinio, nes, ko gero, užsikrės salmonelėmis… Atrodo, kokia prasmė ginčytis, jeigu kiaušinių galima išsivirti atskirai – taip, kaip patinka. Juk kartais gal geriau gauti didesnę dozę cholesterino nei nuolat žudyti vienam kito nervų ląsteles?

Pirmieji nusivylimai

Po vestuvių vyras staiga suvokia, kad miegamojo lova – ne vienintelis daiktas namuose. Čia dar yra skalbimo mašina, šiukšlių kibiras, kurį reikia kasdien ištuštinti, šaldytuvas, kurį reikia reguliariai pripildyti, lygintuvas, kuris ima ir sugenda bei skrynelė, į kurią būtina kiekvieną mėnesį padėti visą atlyginimą. Juk biudžetas nuo šiol – bendras…

Moteris pastebi, kad jos mylimas sutuoktinis mėgsta ilgai mirkti vonioje, tačiau neturi įpročio po to ją iššveisti. Be to, nuolat perka naujas kojines, o padėvėtas kiša po lova, nes vakare tiesiog neturi jėgų nueiti iki skalbinių dėžės. Pirmąjį pusmetį mylimo žmogaus nevalyvumas tarsi nė neerzina, paskui pažadina humoro jausmą (“Brangusis, laiptinėje pakabinau skelbimą, kad mūsų palovėje sukrautą kojinių krūvelę parduodu už du litus”), galiausiai – pradeda “nelaikyti nervai”. Juk neveltui sakoma: “Jeigu šokinėja žiežirbos, netrukus įsiliepsnoja ir laužas…” Tada dviem žmonėms ir vėl tenka spręsti dilemą, kaip laužą gesinti: šliūkštelėti vandens, užpilti smėlio ar išsitraukti gesintuvą?..

Psichologai sako, kad…

… dažniausiai du beprotiškai įsimylėję žmonės supranta vienas kitą be žodžių. Tačiau po vestuvių jiems vis dėlto tenka nulipti nuo rožinio debesėlio ir pažvelgti tiesai į akis, išmokti būti kartu (kalbėtis, kurti planus ir t.t.), ieškoti kompromisų.

Beje, sakoma, kad meilė aplanko visus – ir vėjo pamušalus, ir ne itin gudrius žmogelius, ir “proto bokštus”. Tačiau tik pastariesiems esą pavyksta ją išsaugoti. Tiesiog išmintingi žmonės puikiai žino: sutuoktinis (-ė) nuolat pamiršta užsukti dantų pastos tūtelę ne todėl, kad nori paerzinti savo antrąją pusę – jis (ji) tiesiog yra labai išsiblaškęs (-iusi). O senojo muilo likutį prilipdo prie naujo gabalėlio tik todėl, kad gerbia šeimos, kurioje augo, tradicijas…

Maža to: žmonės, kurie nori būti kartu, puikiai žino, kada reikia užsimerkti, nusileisti, pritarti. Tačiau jaučia savo vertę, netampa priklausomi, išlieka savimi, nepasidaro sutuoktinio šešėliu. Tikri šaunuoliai. Juk ir Rytų išmintis byloja: “Kokybiškas aliejus ir geras vynas į vieną ąsotį nepilamas.”

Treti ketvirti metai: atstumtas vyras, pikta žmona

Moteris pervargusi, neišsimiegojusi, nes vaikas (-ai) naktimis vis dar verkia, prašo pagulėti šalia ar paglostyti… Vyrui ji skiria penkias minutes per dieną, tačiau užuot pasidomėjusi, kaip sekėsi darbe, nusiunčia pirkti sauskelnių. Sutuoktinis jaučiasi nereikalingas, atstumtas. Kitaip tariant, jis – tėvelis, bet ne mylimas, geidžiamas vyras. Nors meilė tikrai dar neišgaravo, jam vis sunkiau atsispirti pagundai pasukti į kairę. Moteris šiuo metu dažniausiai būna nelabai patenkinta savimi, nes ištisas dienas neišlenda iš namų, turi antsvorio, be to, kankinasi sukdama galvą, ar sutuoktinis ją jau išdavė su kokia nors gražuole, ar dar tik planuoja…

Šiuo laikotarpiu svarbiausia – kalbėtis, rasti laiko vienas kitam. Jeigu sugebėsite įtikinti, kad vyras tebėra toks pat svarbus kaip anksčiau ir judviejų tarpusavio ryšys dar nesudužo, krizę, ko gero, pavyks įveikti. Ir būtinai leiskite suprasti: jei daugiau laiko skiriate atžaloms, tai tikrai nereiškia, kad vyro nemylite.

Septinti metai: jam rutina patinka, jai – nelabai

Pasak psichologų, po septynerių metų santuokos įkyrių minčių apie skyrybas dažniausiai kyla moterims, o ne vyrams. Nors skųstis tarsi nėra dėl ko (vaikai paaugo, buitis beveik sutvarkyta ir t.t.), atrodo, kad vienos jaustųsi laimingesnės: nereikėtų taikstytis su vyro pomėgiais, kiekvieną vakarą virti vakarienės, lyginti marškinių ir t.t.

Be abejo, per septynerius metus sutuoktiniai vienas kitam šiek tiek nusibodo, tačiau vyrų rutina neerzina, atvirkščiai, jiems ji netgi labai patinka. Be to, vyrai iš tikrųjų labai vertina pastangas, kurias dėjo dėl savo šeimos, todėl ir nenori jos draskyti. Gali būti, kad šiuo laikotarpiu jie nėra tokie dėmesingi kaip anksčiau, tačiau savo moterį gerbia ir vertina, nes ji – jo vaikų motina… Gali būti, kad retsykiais paieško ausų, kurios išklauso, ir rankų, kurios paglosto, tačiau dėl kitos moters jaukių namų paprastai nepalieka…

Jeigu skyrybomis tik bandote išgąsdinti, tačiau pareiškimo rašyti nežadate, pasistenkite, kad santuoka neiširtų. Viskas dar gali būti gerai. Dabar tinkamas metas parodyti, kad esate ne tik vaikų motina, bet ir moteris. Jeigu pavyks, galėsite džiaugtis antruoju meilės kvėpavimu.

Keturiolikti–dvidešimt penkti metai: vyras suka į kairę

Atrodo, kad gyvenimas sustojo: karjeros laiptais užlipta, vaikai beveik užauginti arba jau paliko namus… Galvoje kirba įkyri mintis, kad viskas jau buvo, įvyko, praėjo. Vyrams sunku atsispirti jaunesnėms moterims, nes jos – gražios, kupinos gyvenimo džiaugsmo, dar gali pagimdyti vaikų. Moteris, atvirkščiai, labiau už viską brangina ir siekia išsaugoti šeimos židinį, todėl žinia, kad sutuoktinis turi kitą, joms būna itin skaudi. Pirmoji tuomet aplankanti mintis: “Viskas, baigta.” Tačiau psichologai sako, kad ir šią krizę galima įveikti, todėl nereikia skubėti laidoti santykių.
! Svarbiausia – turite abu pasistengti, nes vieno kurio pastangų, deja, nepakanka.

4 priežastys, dėl kurių gali pakvipti skyrybomis

1. Pinigai. Vienas uždirbate daugiau, kitas mažiau, vienas prašote, kitas neduodate, vienas iš jūsų mano, kad pinigus reikia išleisti kelionei, kitas – kad sukišti į kojinę… Psichologai sako, kad pinigų skirstymas akivaizdžiai parodo, kuris iš partnerių šeimoje turi daugiau galios ir įtakos.

2. Buitis. Vyras mano, kad jo pareiga – uždirbti pinigus, žmonos – laikyti visus keturis namų kampus: plauti, skalbti, virti, auklėti vaikus ir kt. Iš tikrųjų, namų darbų pasidalijimas atskleidžia, ar sutuoktiniai gerbia ir myli vienas kitą…

3. Ginčai. Nesugebate išvengti bergždžių rietenų, kapstotės vienas kito praeityje, kaltinate, nemokate ramiai išsakyti savo nuomonės ir t.t.

4. Bendravimas. Beveik nesišnekate. Vienas kitam skambinate tik dėl būtinų reikalų, nesidalijate įspūdžiais, nieko neveikiate kartu.

Jūsų santuoką tikriausiai ištiko krizė, jei:

• namie tvyro slegianti tyla arba, atvirkščiai, kimbate vienas kitam į atlapus dėl smulkmenų;

• užuot narplioję problemą, pokalbį tiesiog paverčiate barniu;

• gyvenate kiekvienas savais rūpesčiais, nesidomite vienas kito pasauliu;

• kalbatės tik apie orą arba persimetate keliomis frazėmis: “Darbe viskas gerai?”, “Nupirkai vaikams sūrelių?”, “Nepamiršk išplauti indų”, “Blogai jautiesi? Išsivirk arbatos…”;

• vienas kito neišklausote, negirdite, nesistengiate suprasti;

• kyla minčių, kad trukdote vienas kitam gyventi;

• ginatės puldami, ieškote progų įskaudinti;

• kaltinate vienas kitą dėl iššvaistytų metų, nesukurto gerbūvio;

• nebenorite taikstytis su vienas kito trūkumais;

• stengiatės parodyti, kad esate vienas už kitą pranašesni;

• nejaučiate vienas kitam seksualinio potraukio.

• būdami kartu, nejaučiate džiaugsmo;

• nesinori vienam kito džiuginti staigmenomis;

• būdami kartu, jaučiatės vieniši;

• neturite bendrų ateities planų, nepadedate vienas kitam spręsti problemų;

• jūsų santykiuose nėra vietos romantikai.

• ieškote vienas kito trūkumų, o ne pranašumų.

"Veido" archyvas

Tikriausiai ne kartą esate pamiršusi įžadus laikyti liežuvį už dantų ir kam nors papasakojusi apie geriausios draugės pastangas susirasti vyrą ar atsikratyti antsvorio? Tačiau kai pasklinda gandų apie jus, labai knieti rasti tą, kuris juos skleidžia, ir… iškabinti akis!

Apkalba ne tik moterys

Psichologai tikina, kad gana ilgus liežuvius turi ir vyrai – pasirodo, ką nors apkalbėdami jie patiria ne menkesnį malonumą nei moterys. Tad jeigu apie save išgirsite apkalbų, piktų paskalų ar net šmeižto ir norėsite rasti tą, kas jas skleidžia, teks apklausti ne tik dailiosios lyties atstoves…

• Dažniausiai paskalas nešioja savimi nepasitikintys, labiau už viską aplinkinių nuomonę vertinantys ir nuo jos priklausomi žmonės. Paprastai jie labai kenčia dėl dėmesio trūkumo, todėl bando jį atkreipti pasakodami apie kitus žmones. Taip pasijunta svarbesni (juk ne kiekvienam lemta pamatyti, kaip flirtuoja du šeimas turintys kolegos ar sužinoti, apie ką buvo kalbama už uždarų durų), netgi galingi. Deja, apsakydami, ką matė ir girdėjo, plepučiai dažnai iškraipo faktus arba prikuria nebūtų dalykų – tiesiog dėl to, kad pasakojimas būtų įtikinamesnis, o pasakotojas – žavesnis.

• Apkalbėti kitus linkę ir norintys įgyti autoritetą. Deja, “visažiniai prie upelio” neilgai jaučiasi populiarūs ar labai svarbūs. Ir tikrai niekas nesiperša jiems į draugus – su ilgaliežuviu tiesiog baisu susidėti.

• Paskalų nešiotoju dažnai tampama turint piktų kėslų: už ką nors atkeršyti, pažeminti ir t.t. Tuomet žmogus gali pasidaryti saldus kaip cukraus vata, stengiasi įgyti pasitikėjimą (deja, jam tai puikiai pavyksta!), išprovokuoja atvirus pokalbius, o paskui cituoja ką išgirdęs tam, kam reikia, pvz., darbdaviui.

• Dar viena ilgaliežuvių kategorija – savo nuobodžiu gyvenimu nepatenkinti žmogeliai, kurie pasijunta gyvi tik tada, kai neakivaizdžiai dalyvauja kitų gyvenime. Keisčiausia, kad juos sujaudina tik liūdnos žinios – tuomet tikrai būna kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, parypuoti: “Įsivaizduoji, Ramunės automobilį pavogė. Aha, tą patį, kurį gavo dovanų iš meilužio. Pavažinės autobusais, supras, kaip paprastos moteriškės gyvena…”

Gal jau esate sąmokslininkė?

Patekote į naują kolektyvą, kuriame nieko nepažįstate. Vieną dieną išgirstate, kad prie lango sėdinti kolegė melagė ir ja negalima pasitikėti, kitą – kad sekretorės vyras alkoholikas, trečią – kad direktorius turi meilužę, kuriai nupirko brangų automobilį. ir t.t. Jeigu užduosite informatoriui bent kelis klausimus ar bent jau palinksėsite galva, tą pačią akimirką tapsite apkalbų sąmokslininke. Tad kaip elgtis?

Iš tokios padėties išsisukti nelengva, ypač jeigu norite išlikti mandagi arba nenorite paskalų skleidėjo dėmesio atkreipti į save. Tiesiog stenkitės nedalyvauti “intymiuose” pokalbiuose, net jeigu bus sunku atsispirti pagundai daugiau sužinoti apie žmones, su kuriais dirbate.

Kovoti ar geriau patylėti?

• Pabandykite gintis tyla. Šis patarimas tinka tuomet, jeigu apkalbos labai gadina nuotaiką, tačiau nekenkia jūsų reputacijai, asmeniniam gyvenimui, santykiams su draugais, netrukdo dirbti. Arba neišsiduokite, kad žinote, kas apie jus kalbama, arba apsimeskite, kad visiškai nesijaudinate dėl to, ką apie kokį nors jūsų poelgį, šukuoseną, paslaptingą gerbėją ar vaikus mano bendradarbiai, juolab kaimynė iš trečios laiptinės ar kolegės draugės pusseserė… Gali būti, kad nenulaikantys liežuvio už dantų iš tikrųjų neturi jokių piktų kėslų – tiesiog nemano, kad narstydami jūsų kaulelius daro ką nors blogo. Dažniausiai tokie žmonės ir apie save iškloja beveik viską, netgi tokius dalykus, apie kuriuos nederėtų pasakoti arba kitiems žmonėms yra tabu…

• Išplakite šarkas patarškas šmaikščiu liežuviu – patikrinkite, ar juokas iš tikrųjų yra geriausias vaistas nuo apkalbų. Šį būdą panaudokite tada, jei negalite pakęsti, kad darbe nuolat linksniuojamas jūsų vardas, aptarinėjamas kiekvienas žingsnis ar skleidžiamos visokios nesąmonės. Parodyti, kad turite puikų humoro jausmą tikrai verta, kai apie jus pasklidusi informacija nėra antis (jūs nunešėte pareiškimus į santuokų rūmus, tačiau nenorite, kad kas nors apie tai žinotų ir t.t.). Neigti akivaizdų faktą nelabai gražu, nes gerai žinote, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja. Telieka susijuokti ir “patvirtinti” gandus taip, kad liktų neaišku – tuoksitės jūs ar ne. “Kas gi žiūrės į mane po dešimties metų, todėl pamaniau, kad reikėtų šį žingsnį žengti kaip tik dabar. Chi chi chi…”

• Turite bėdų su žmogumi, kuris viską mato ir viską žino? Jeigu labai norite jį užčiaupti ar bent jau pamokyti, leiskite kitiems suprasti, kad vargšeliui reikia akinių arba klausos aparato. Tarkime, susitarėte kartu papietauti su senu draugu ir šis atvažiavo pasiimti jūsų iš darbo. Netrukus visas kolektyvas sužinojo: esate begėdė, kuri apgaudinėja vyrą su šviesiaplaukiu vyriškiu, turinčiu prašmatnų juodos spalvos automobilį. Jūsų atsakas: kam nors prisipažinkite, kad iš tikrųjų buvote susitikusi su žaviu vyriškiu, bet jis – tamsiaplaukis, o jo “ratai” – balti… Galbūt įvyks stebuklas ir paskalų nešiotojas neturės su kuo dalytis gandais – tiesiog niekas nenorės klausytis jo paistalų.

• Bendradarbis ar bičiulis nustoja su jumis kalbėtis, tačiau jūs nežinote tokio elgesio priežasties? Juk dingsties supykti tarsi ir nebuvo: nieko blogo nepasakėte, neįžeidėte, nepažeminote… Būti kartu, kai tvyro įtampa, tikrai nesmagu, todėl nelaukite, kol debesys išsisklaidys. Geriau pabandykite sužinoti, kas nutiko. Galbūt žmogui kas nors pakuždėjo, kad už akių iš jo tyčiojatės, apkalbate, skundžiate ir t.t. Atvirai apie tai pasikalbėkite. Jeigu pavyks išsiaiškinti, kas tas piktadarys, siekiantis judu sukiršinti, nemėginkite iškabinti jam akių – taip tikrai nieko nepešite.

• Jei jus nuolat kas nors apkalba, pasvarstykite: gal iš tiesų ką nors darote ne taip ar suklydote. Tačiau tai nereiškia, kad visų akivaizdoje turite muštis į krūtinę, teisintis ar aiškinti, kad paskleisti faktai neatitinka tikrovės. Jeigu neatsispirsite pagundai atgailauti – kaip tik parodysite, kad turite silpnų vietų, nejaučiate savo vertės. Jeigu “nervai nelaiko” ir norite pagaliau užkirsti kelią apkalboms – pabandykite pasikalbėti su jų skleidėju: tiesiai paklauskite, ko jis siekia. Gal apkalbos liausis, nes jūs susidraugausite? Arba žmogelis nustos pliaukšti liežuviu, nes nemėgsta aiškintis santykių? O kaip su “priešu” kalbėtis? Jokiu būdu nekelkite balso, nekibkite į atlapus – kalbėkite kiek įmanoma ramiau. Beje, gali būti, kad pleputis net nenutuokė, jog jums kenkia…

• Jeigu nenorite, kad jus apkalbinėtų, pati nevirskite kūmute. Kitaip tariant, nesakykite už akių to, ko neišdrįstumėte pasakyti girdint aptariamam žmogui. Negana to: visada prisiminkite, kad kiekvienas ištartas žodis gali būti panaudotas prieš jus, todėl reikia žinoti, kada prikąsti liežuvį. Pavyzdžiui, tikrai neverta su kolegomis aptarinėti “neišmanėlio, nevėkšlos, puspročio” direktoriaus – kas nors jūsų žodžius būtinai jam perduos… Kalbėdama apie kitą, stenkitės neperžengti ribų ir geriau neturėkite piktų kėslų.

• Pagalvokite, kodėl apie jus pasklido gandas, esą apsimetėte, kad sergate, o iš tikrųjų išskridote į kelionę. Gal kada nors pasakėte, kad turite pažįstamą daktarą, kuris kartais jums padeda? Gal, užuot dirbusi, vartėte kelionių agentūrų katalogus? Tada prisiminkite, kas buvo šių įvykių liudininkai ir būdami su jais tylėkite kaip žuvis…

Penki pravartūs dalykai

1. Žmonės labiau pasitiki tais, kurie moka laikyti liežuvį už dantų, todėl tada, kai negalite pasakyti nieko gero, geriau tiesiog patylėkite…

2. Apkalbantys ir šmeižiantys kitus dažniausiai daugiausia informacijos atskleidžia ir apie save…

3. Kai paslaptį žino du, tai jau nebe paslaptis. Jeigu esate labai uždara, paslaptis galite patikėti nebent savo atvaizdui veidrodyje…

4. Jeigu norite susipykti su žmogumi, išpasakokite jo paslaptis kitiems.

5. Visada būkite pasirengusi, kad jūsų žodžiai grįš atgal, tik smarkiai iškraipyti.

Net 42 proc. europiečių, kaip liudija Eurobarometro duomenys, jaučia nuolatinį laiko stygių, maždaug trečdalis teigia nuolat skubantys, o 15 proc. prisipažįsta tiesiog besiverčiantys per galvą.

O “ABC News” televizijos užsakymu atlikta apklausa atskleidžia, kad JAV net 64 proc. amerikiečių neleidžia sau “nieko neveikti” ir laisvalaikiu.

Britai skelbia dar vieno įdomaus tyrimo rezultatus: 30 pasaulio didmiečių atlikus tyrimą prieš 10 metų ir pernai paaiškėjo, kad žmonės vis daugiau darbų atlieka skubėdami ir netgi vaikšto miestiečiai dabar 10 proc. greičiau nei prieš dešimtmetį.

Lygiai taip pat skubėjimo karštinės apsėsti dauguma Lietuvos gyventojų, ypač miestuose, ir tų skubančiųjų nuolat daugėja. Žmonės skuba ne tik darbe, ne tik tvarkydami reikalus įvairiose institucijose, bet jau ir kavinėse ar parduotuvėse. Bėgte per prekybos salę, susimetę reikalingus produktus – paknopstom prie kasos, dar pardavėją paragina greičiau suktis. Pietaujančiųjų valandą Lietuvoje – taip pat vis mažiau, nes juk laikas nelaukia.

Tiesą sakant, skubama visur: skubama prie vairo, skubama vaikus nuvežti į darželį / mokyklą, skubama į darbą, skubama pietauti, skubama grįžti po pietų, skubama į teatrą, skubama net į bažnyčią.

Kas mus taip verčia skubėti? Pasak psichologų, amžina laiko stoka. Tačiau šis veiksnys tik kartais objektyvus. Skubėti reikia tada, kai atsitinka nelaimė, kyla gaisras, avarija, kažkas sužeidžiamas. Bet tada į pagalbą ateina tam skirtos tarnybos. Skubėti verčia dar vienas veiksnys – vidinis nerimas, kurį kartais sunku sutramdyti.

Vis dėlto sutramdyti derėtų, nes nuolatinė skuba kelia įtampą, o su įtampa susiję daugelis ligų. Ne veltui sakoma – visos ligos nuo nervų. Ir medikai teigia, kad daugelis ligų turi psichosomatinę pradžią. Tarkim, net 60 proc. atvejų susirgimą gastritu lemia nerimas, skuba, įtampa. Sukurtas net atskiras terminas – įtampos skausmas.

Prisiminkime, kad, tarkim, senovės Romoje aukštuomenės privilegija buvo lėtas gyvenimo tempas. Skubėti turėjo tik vergai.

Reikia išmokti pasakyt “ne”

“Mane gyvenimas verčia skubėti, bet jeigu skubėčiau tokiu tempu, kokį jis diktuoja, arba nesugebėčiau padaryti visų darbų, arba juos atlikčiau nekokybiškai. Arba tiesiog perdegčiau, – teigia Švedijos prekybos tarybos viceprezidentas Centrinei ir Rytų Europai Mantas Zalatorius. – Mano darbas toks, kad vieną dieną turiu būti Maskvoje, kitą – Stokholme, kur yra pagrindinis biuras, trečią – Prahoje. Taigi mano gyvenimo tempas greitas, bet ar aš skubu? Ne. Todėl, kad išmokau aiškiai nusistatyti prioritetus: kas iš tikrųjų yra svarbu ir kas – antraeiliai dalykai.”

Pasak M.Zalatoriaus, norėdami išvengti skubėjimo, visų pirma turime išmokti sakyti “ne”. Tam tikriems dalykams, žmonėms, renginiams. Dažniausiai skuba ir niekur nespėja tie, kurie nori būti visiems geri. “Aš nenoriu būti geras visiems. Nors turiu be galo daug darbų, beveik nepatiriu streso. Todėl, kad nesvarbius ir neskubius dalykus patraukiu į šoną. Rūpinuosi tiktai skubiais ir svarbiais. Ir svarbiais, bet neskubiais. Susidėliojęs prioritetus aš tikrai nedirbu daugiau negu 40 valandų per savaitę. Dėl nesvarbių ir neskubių dalykų tiesiog reikia nustoti jaudintis. Tačiau jei skubių ir svarbių neatliktų darbų susikaups daugybė, vieną dieną gali ištikti krachas. Koją gali pakišti liga, bėda, atšauktas lėktuvo reisas, avarija”, – dėsto verslininkas.

“Skubėjimas man nepatinka tuo, kad alinama sveikata. Nenoriu keltis ketvirtą valandą ir oro uoste būti šeštą. Kuo man labiausiai patinka skubėjimas? Patinka tas momentas, kai žmogus, patekęs į voverės ratą arba pasiekęs kritinę ribą, pradeda iš to vaduotis: “Viskas, daugiau skubėti nebegaliu – man reikia dėliotis prioritetus ir išmokti sakyti “ne”, – aiškina M.Zalatorius.

To verslininkas išmoko prieš kokius penkerius metus. Tiek laiko jis nebeskuba. Anksčiau visiems stengdavosi būti geras ir manydavo, kad kuo daugiau padarys, tuo bus geriau. Šiandien jis mano, jog posakis, kad 20 proc. pastangų duoda 80 proc. darbo rezultatų, yra teisingas.

Skubėjimas – šalies kultūros dalis

Buvusi Vertybinių popierių komisijos pirmininkė, o dabar – SEB banko teisės departamento direktorė Vilija Nausėdaitė taip pat teigia nemėgstanti skubėti, tačiau priversta nuolatos tai daryti. “Gal dėl to, kad atėjau į naują darbovietę turėdama tikslą daryti pakeitimus, man reikia daugiau laiko susipažinti su banko tvarka, situacija. Turiu padaryti daugiau, tad darbo diena dažnai užtrunka iki 20 valandos. Toks jausmas, kad bėgu kasdien bėgimo takeliu, kurio greičio negaliu sulėtinti. Darbo verpetas mane tiesiog įsuka ir to tempo turiu laikytis”, – pripažįsta departamento vadovė.

Tačiau moteriai nesvetimas ir filosofų mėgstamas posakis “skubėk lėtai”. Kada nors ji norėtų pasiekti tokį lygį. Tai būtų idealu. Tada geriau galima įsigilinti į darbus, o kai dirbi skubėdamas, gali privelti klaidų.

Negalima užmiršti ir to, kad Vilniuje skuba vienokia, Niujorke ar Honkonge – kitokia. Pastarajame mieste buvo kuriamas Mario Martinsono filmas “Amaya”, kuriame filmavosi žinomas muzikantas, vokalistas ir aktorius Andrius Mamontovas. Koks jausmas apima Honkonge, kur, atrodo, visi tik bėga, lekia? “Nieko panašaus. Honkongas – išskirtinis, kad ir kaip būtų keista, nejauti to milijoninio miesto, net piko valandomis nepatiri skubos, streso, – tvirtina atlikėjas. – Kiek kartų buvau Honkonge, Šanchajuje, niekada nepajutau, kad žmonės beprotiškai skubėtų. Kinijoje niekas tavęs nespaudžia už nugaros, neskubina. Vokietijoje taip pat nespaudžia, o Lietuvoje skuba, pypsi ir duoda suprasti – važiuok greičiau, skubėk.”

Pasak A.Mamontovo, šalis, kurioje labiausiai juntamas skubėjimas, – tai JAV, jų didmiesčiai Niujorkas, Los Andželas, Čikaga. Ten žmonės nuolat skuba, lekia, tik neaišku kur. “Skubėjimas – šalies kultūros dalis. Kinijos kultūra kitokia, jie neužkrauna kitiems savo skubos ir streso. Juk skubėjimas nepagerina gyvenimo kokybės. Skubiai atliktus darbus tenka perdaryti iš naujo”, – primena A.Mamontovas.

Patrakėlius stabdo avarijos

Pasaulyje kyla judėjimas, propaguojantis lėtą gyvenimo tempą. Jo šalininkai teigia: vėžliai juda lėtai, o gyvena ilgai.

Italų žurnalistas Carlo Petrini, papiktintas greitojo maisto kultūros ir “McDonald’s” invazijos į Italiją, 1989 metais įkūrė greitojo maitinimo priešingybę – Lėto maisto judėjimą. Vėliau įkūrė organizaciją “Gyvenimas be sumaišties”. Šiandien jis turi per 60 tūkst. sekėjų. Jų simboliu tapo sraigė. Gal šio judėjimo dalyviai bus ne tik tie, kurių lėkimą sustabdė infarktai, traumos ir opos? Taip pat ir automobilių avarijos, įvykusios dėl greičio viršijimo.

Greičio viršytojai Lietuvoje vadinami kelių ereliais. Į šį sąrašą pateko ir daugybe darbų apsikrovęs dirigentas Modestas Pitrėnas. Skubėdamas iš Latvijos į Lietuvą ir stipriai viršydamas leistiną greitį, M.Pitrėnas avariją patyrė ties Šiauliais. “Atsitrenkiau į ūkininko priekabą ir išpyliau šiek tiek jo grūdų”, – pasakoja muzikas. Po šio įvykio jis sako supratęs, kad daugybė avarijų įvyksta dėl intensyvaus gyvenimo tempo.

Skaudžią avariją prieš pusmetį patyrė ir šokėja Gintarė Valaitytė. “Pirmas tris dienas, kai po patikrinimo ligoninėje man buvo liepta gulėti lovoje, daug mąsčiau, – tvirtina Gintarė. – Pakito mano požiūris į daugelį dalykų. Supratau, kad per daug gyvenime skubame, lekiame ir dažnai nesirūpiname savo saugumu.”

Tad kur mes skubame – gyventi ar mirti? Atrodytų, gyventi. Tačiau taip intensyviai norime gyventi, kad tas noras veda tiesiai į pavojų. Karvedžio Aleksandro Suvorovo perspėjimo – greitis reikalingas, bet skuba žalinga – mažai kas paiso.

Žmones skubėti verčia laiko limitas ir aplinkos spaudimas. Jei lėkimas yra veiklaus žmogaus bruožas, tai kaip dabar aš būsiu neveiklus? Ir skubame, dažnai per skubėjimą pamiršdami tikslą. O visų tikslas vienas – būti laimingiems, tik laimės suvokimas kiekvieno kitoks.

Nėra laimė pabūti su tėvais. Pas juos užšokam, praryjam su meile iškeptą kotletą, net nepajutę skonio, ir bėgam toliau. Švenčių proga vienas kitą sveikiname SMS žinutėmis, nes atviruko paieška, užrašymas ir išsiuntimas užima per daug laiko. Mes nebesimylime su mylimaisiais, o darome “greituką”. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo seksualinio gyvenimo paįvairinimas, o dabar atvirkščiai – lėtas mylėjimasis tapo “greitukų” paįvairinimu.

Naujosios technologijos kuo toliau, tuo daugiau žmogui suteikia galimybę taupyti laiką. Juk nebereikia stovėti eilėje, kad gautum geidžiamą daiktą, – užtenka įlįsti į internetą ir ten jį išsirinkti. Nebūtina skaityti knygų, nes yra jų audiovariantai – gali vairuodamas klausytis mėgstamo kūrinio. Nereikia stovėti prie puodų – tam yra kavinės, restoranai. Atrodo, visa tai turėtų suteikti galimybę daugiau laiko skirti sau. Bet yra atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad, apimti vartojimo karštinės, skubame kuo daugiau pamatyti, pačiupinėti, paragauti, išgirsti, išreikšti – kuo daugiau potyrių “susemti” per trumpą laiką. Bet kuo daugiau norime patirti, tuo daugiau turime uždirbti. Čia ratas ir užsidaro: laikas – tai pinigai, pinigai – tai galimybės.

Kuo daugiau galimybių, tuo labiau reikia laiko jomis pasinaudoti. O mes jį sunaudojame pinigams uždirbti. Ir liekame prie suskilusios geldos, turėdami arba pinigų, arba laisvę. Tai suvokę, turtingi žmonės vyksta ieškoti savęs į Rytus. Medituoja, gieda mantras, daro asanas. O čia, Vakaruose, visi skuba. Pamiršdami, kad gyvenimas – vienas.

"Veido" archyvas

Juokaujama, kad vyras veda ne tik mylimą moterį, bet ir visą jos šeimą. Tada nori nenori tenka prisiminti uošvės gimtadienį, kartu su uošviu eiti į medžioklę, klausytis patarimų, duodamų liepiamąja nuosaka, atlaikyti smalsius klausimus: “Kiek uždirbi?”, “Kada pastatysi namą”…

Uošvių, piktų, irzlių ir valdingų moteriškių reputacija – ne pati geriausia. Be to, jos gana dažnai būna atsakingos ir už tas nuodėmės, kurių nepadarė. Tiesiog vyrams kartais būna paprasčiau dėl nuolat kylančių bėdų su žmonomis apkaltinti būtent uošves – esą blogai išauklėjo, neįkrėtė proto arba laiko vargšeles pririšusios prie trumpo pavadėlio… Norite, kad padėtis pasikeistų? Tuomet keiskite taktiką.

7 paprastos bendravimo taisyklės

• Pirma. Dievinate savo mamą, gerbiate ir vertinate jos patarimus? Tačiau vyrą jie gali pykdyti! Jeigu dar sykį pareikšite: “Mama sakė, kad naujos miegamojo lovos mums tikrai nereikia”, arba “Mama įsitikinusi, kad mūsų Raselė (Artūras, Jonas…) turi griežti smuiku, o ne skambinti gitara”, jūsų sutuoktinis, geriausiu atveju, kreivai išsišieps, o blogiausiu – trenks durimis, visą savaitę tylės kaip žuvis arba už lovai skirtus pinigus nusipirks dešimt meškerių…

• ! Kad taip nenutiktų, nepainiokite mamos ten, kur nereikia. Kitaip tariant, liaukitės gudrauti ir nedėkite žodžių, kuriuos pati norėtumėte pasakyti, į jos lūpas. Ir dar: jeigu mama kada nors apie ką nors garsiai pasvarstė, jūs neprivalote visko atpasakoti antrajai pusei…

• Antra. Vyras gerbia jūsų mamą, nes ji tokia gera, kad galima dėti prie žaizdos. Paprašytas neatsisako pagelbėti, nuoširdžiai pabendrauja, išklauso, tačiau jūs pati puikiai suprantate, kad matytis su uošve kone kiekvieną savaitgalį, juolab kasdien – sunkus išbandymas. Beje, gal netgi ir jūs pati manote, kad mamos vizitai į jūsų namus – per dažni, tačiau nedrįstate jai apie tai užsiminti, nes nenorite įžeisti, įskaudinti?

• ! Jeigu jaučiate, kad mama stengiasi jus kontroliuoti, būtinai pasakykite, kad jums tai nepatinka. Švelniai priminkite, kad esate “didelė mergaitė” ir norite pati nuspręsti, ką veiksite savaitgalį, su kuo matysitės, kur važiuosite ir t.t. Maža to, nepamirškite perspėti vyrą, kad pasikvietėte mamą į svečius – duokite laiko apsiprasti su šiuo faktu… Beje, ar nepagalvojote, kad mama dažnai lankosi jūsų namuose tik todėl, kad jaučia pareigą būti rūpestinga mama ir močiutė? Esą antraip jos nemylėsite, laikysite egoiste…

• Trečia. Leiskite vyrui išlaikyti tam tikrą atstumą. Kitaip tariant, nereikalaukite, kad būtų jūsų mamai tarsi sūnus – stebuklus palikite pasakoms. Užteks, jeigu du jūsų mylimi žmonės vienas su kitu elgsis pagarbiai. Ir šiukštu neįtraukite mamos į judviejų su vyru tarpusavio santykius.

• ! Net jeigu esate labai artimos, neprivalote mamos informuoti apie tai, kad vyras kartais laiku negrįžta namo, neplauna indų, nepadeda išnešti į lauką kilimo ir t.t. Natūralu, kad mama jaudinasi dėl savo vaiko ir dėl jo galėtų padaryti viską – netgi kibti žentui į atlapus (paprotinti ir net iškoneveikti telefonu). Nepamirškite, kad trečiasis konflikto dalyvis paprastai lieka atpirkimo ožiu. Juk savo mamai to tikrai nelinkite, ar ne?

• Ketvirta. Mama labai valdinga, kišasi į jūsų gyvenimą, kone kasdien moko ir mano, kad turi teisę pasakyti viską, ką mano apie jūsų vyrą? Nėra prasmės veltis į konfliktus, tačiau pasakyti, kad taip pat turite nuomonę apie žmogų, su kuriuo gyvenate, ir ji, beje, yra gera – būtina. Pasikalbėkite su mama akis į akį, o ne vyro akivaizdoje ir tikrai ne tuomet, kai užvirs kraujas. Pirmiausia nusiraminkite.

• ! Pabandykite mamai paaiškinti, kad jaučiatės laiminga. Ir paklauskite, ar ne tai jai svarbiausia. Gal jūsų vyras iš tikrųjų nemoka pataisyti sugedusio virdulio, tačiau išmano dailę, yra apsiskaitęs, moka kepti pyragus… Ir jeigu mama negali apsiprasti su tuo, kad nėra jums tokia reikalinga kaip anksčiau, leiskite kai kur įsikišti, pavyzdžiui, paprašykite, kad numegztų jūsų vyrui megztinį…

• Penkta. Retsykiais sutuoktiniui priminkite, kad visos moterys, uošvės – taip pat, nori dėmesio. Gal jų santykiai ir netaps puikūs, tačiau tikrai bus šiltesni, jeigu vyras moteriai įteiks gėlių ne tik per gimtadienį, nustebins maloniomis staigmenomis…

• ! Pačiai nupirkti didelę puokštę, įbrukti ją vyrui į rankas ir dar patarti, ką sakyti – tikrai ne geriausia išeitis. Tačiau būtinai informuokite jį apie tai, kad mamai labai nepatinka geltonos spalvos gėlės, šokoladiniai saldainiai, meilės romanai ir kt.

• Šešta. Vyras nuolat burba dėl to, ką pasakė jūsų mama? Švelniai jam paaiškinkite, kad jūsų mama (jo, beje, taip pat) yra vyresnė, kitaip augusi ir auklėta, todėl visiškai natūralu, kad jos pomėgiai, skonis, požiūris į gyvenimą skiriasi.

• ! Jeigu žmogus, už kurio ištekėjote, moka klausyti, supras, ką norėjote jam pasakyti…

• Septinta. Nekritikuokite anytos, nuolat ja nesipiktinkite, antraip dar sykį įsitikinsite, kad geriausia gynyba – puolimas. Kitaip tariant, galite ir apie savo mamą išgirsti tokių žodžių, kad net ausys ims linkti…

• ! Be abejo, galite retsykiais vyrą pašantažuoti, pavyzdžiui, pasakykite jam štai ką: “Brangusis, juk nori, kad gerai sutarčiau su tavo mama, tuomet ir tu pasistenk nesipykti su manąja…”

Uošvis – ne tėvas, bet ir ne priešas

Daugiausia anekdotų prikurta apie sudėtingus žento ir uošvės santykius, o šios bjaurios, piktos, ramiai gyventi neleidžiančios moteriškės sutuoktinis tiesiog paliekamas ramybėje. Tarsi jo nebūtų už ką išjuokti. Juk ir balsą kartais pakelia, ir paprotina, ir labai garsiai žentui paaiškina, kieno miške kankorėžiai, kitaip tariant, pakovoja dėl valdžios…

Geriems šių dviejų vyrų santykiams kartais gali sutrukdyti netgi, atrodo, visiškai nekaltos jūsų užuominos apie tai, koks puikus buvo jūsų tėtis. Esą vyras jam nei iš tolo neprilygsta…

5 priesakai geroms žmonoms

• Pirmas. Nekritikuokite sutuoktinio tėvo akivaizdoje – jam tai gali labai patikti. Taip pat nereikėtų vyro pašiepti ar menkinti jo nuomonės. Taigi nepasakokite tėvui, kad jo žentas, kaldamas vinį, suskaldė sieną, nemokėjo pakeisti automobilio padangos, neskiria krepšinio nuo futbolo ar bjaurisi medžiokle…

• Antras. Nereikėtų kasdien kartoti, kad jūsų tėvas yra nuostabus žmogus: labai protingas, darbštus, jautrus, moka parodyti jausmus ir t.t. Vyras, ko gero, dar ims ir pamanys, kad jį laikote kvailu ir bejausmiu tinginiu.

• Trečias. Jeigu žentas ir uošvis kada susirems, pasistenkite karą nutraukti – netgi galite pareikšti, kad antraip išeisite. Į patį ginčą geriau nesivelkite, nes teks stoti kurio nors iš dviejų įsikarščiavusių vyrų pusėn. To daryti tikrai neprivalote.

• Ketvirtas. Turite vaikų? Tuomet pasistenkite dviejų jums brangių žmonių nelyginti. Žiemą su tėvu kone kasdien lipdydavote senius besmegenius, čiuoždavote slidėmis, o vasarą žaisdavote futbolą, laidydavote aitvarus? Puiku, bet jūsų vyras – kitoks. Jis mieliau laiką leidžia namie: su vaikais stato pilis iš kubelių, žaidžia stalo žaidimus, lipdo, piešia…

• Penktas. Bent retsykiais nuveikite ką nors malonaus, pavyzdžiui, pasivaikščiokite po parką, nueikite į blusų turgų ir t.t. Ir būtinai patarkite vyrui pakviesti uošvį pažvejoti, pažaisti šaškėmis ar nueiti į krepšinio varžybas.

"Veido" archyvas

Turite puikų humoro jausmą, išmanote dailę, žinote šimtą gardžių pyragų receptų, apkeliavote kone pusę pasaulio, tačiau vakarėlyje apie tai niekam net neužsimenate. Arba kelias valandas kantriai tylite, nes bijote pasirodyti kvaila. Arba elgiatės priešingai – laidote sąmojus, nes norite visiems įtikti… Kur aukso viduriukas?

O kas, jeigu…

Rasa skrupulingai ruošėsi bendradarbių vakarėliui: išsilygino juodą, figūrą išryškinančią suknelę, apsiavė aukštakulnius, raudonai paryškino lūpas, pasikvėpino mėgstamiausiais kvepalais… Deja, dėmesio, kurio labai troško, ir vėl nesulaukė, mat į vakarėlį atskubėjo Jolanta – prie šios kolegės visi iškart prilipo kaip bitės prie medaus! Apmaudu, bet ką padarysi – juk Jolanta (beje, gera Rasos bičiulė) ne veltui vadinama kompanijos siela. Ji – ne gražuolė ir brangių drabužėlių neturi, užtat moka patraukti aplinkinių dėmesį, juos suintriguoti. Visai nesvarbu, ką visų numylėtinė pasakoja – anekdotą ar istoriją, kaip įstrigo sniege ir pati keitė padangą – visi kikena susigriebę už pilvų. Reikia pasakyti eilėraštį Kalėdų Seneliui – ji ant kėdės užlipa pirmoji. Kas nors susipyksta – ji pavirsta taikos balandžiu…

Rasa – taip pat žavi, protinga, turi humoro jausmą, tačiau vakarėliuose jaučiasi blogiau nei raupsuotoji: nei kas suknelę pagirs, nei kas paklaus, kokią knygą neseniai perskaitė, nei pasigrožės jos mėlynomis akimis… Nors dėl to jaučiasi baisiausiai nelaiminga, Rasa pati pokalbio niekada nepradeda – o kas, jeigu leptelės kokią nesąmonę ir apsikvailins?
O juk atrodytų viskas paprasta: užkalbini pirmą į akiratį patekusį vakarėlio dalyvį, pakalbi su juo “apie viską ir apie nieką” arba tiesiog prisigretini prie grupelės, kuri kažką smagiai aptaria, ir atitinkamai įsiterpi. Ech, tas kelią į laimę užstojantis kuklumas, drovumas ir dar bala žino kas… Ir jūs vakarėliuose jaučiatės panašiai?

Bet kas gali griežti pirmuoju smuiku…

… tik tikrai ne visi to siekia. Gal jūs iš tikrųjų labiau mėgstate tyliai stebėti aplinkinius, klausyti, o ne ką nors pasakoti? Ir visiškai nesigraužiate dėl to, kad nuolat praleidžiate progą “sužibėti”?

O gal padėtis, deja, kitokia? Visokiais būdais stengiatės atkreipti į save dėmesį, tačiau vis nepavyksta. Pavyzdžiui, visai svetimų žmonių kompanijoje garsiai pareiškiate, kad žinote, kaip bendrauti su bjauria anyta arba auklėti neištikimą vyrą, tačiau visi tik prunkšteli sau į saują ir nė nesistengia šios paslapties iškvosti… Prisipažįstate, kad pasididinote krūtis, tačiau niekam nekyla noras paklausti, už kiek ir kur… Kodėl jums taip nesiseka? Paslaptis paprasta – tiesiog per daug stengiatės, elgiatės nenatūraliai, išsiduodate, kad esate priklausoma nuo žmonių, tarp kurių atsidūrėte, nuomonės.

Sektis pradės tuomet, kai nustosite kurti iliuzijas ir nesistengsite sudaryti apie save geresnio įspūdžio. Pamenate – auksas ir pelenuose žiba.

Aštuoni priesakai jautruolėms

• Nelaikykite savęs neverta susižavėjimo. Pirmiausia iš galvos išmeskite mintis, kad jūsų gyvenimo smulkmenos niekam neįdomios, nesidėkite kito žmogaus kaukės. Ir atminkite, kad lengvas bendravimas visada pranašesnis už įspūdingą išvaizdą.

• Išjunkite stabdžius. Ir su savais, ir su svetimais žmonėmis stenkitės elgtis natūraliai, nemėginkite nei patikti, nei įtikti.

• Nepažįstamų žmonių draugijoje jaučiatės nejaukiai? Patikėkite – jūs ne vienintelė tokia, todėl ir nesigraužkite. Gali būti, kad netgi tie, kurie, rodos, labai pasitiki savimi, jaučiasi kaip ne savame kailyje…

• Geriausių draugų pasiteiraukite, kodėl jiems patinkate. Prisiminkite jų žodžius (esi miela, nuoširdi, talentinga, linksma, padūkusi ir t.t.), kai atsidursite svetimų žmonių draugijoje.

• Nepamirškite, kad jūs galite būti kompanijos siela, tačiau neprivalote.

• Nepriimkite visko per daug asmeniškai. Jeigu bendradarbis ar senas bičiulis vakarėlyje su jumis nebendrauja, ar tai reiškia, kad jam labai nepatinkate? O gal yra kita priežastis? Gal žmogus jūsų dar nepastebėjo? O gal atbėgo į vakarėlį palikęs sergantį vaiką ir labai dėl to graužiasi?

• Sugavusi nepažįstamo žmogaus žvilgsnį nusišypsokite. Jeigu jis atsakys šypsena, prieikite ir susipažinkite.

• Nebijokite kalbėti apie paprastus dalykus, kad ir gėlių auginimą. Vakarėlyje tikrai nebūtina aptarinėti politikos aktualijų.

Nesukite galvos dėl pašalinių nuomonės

“O kas bus, jeigu prie stalo kalbėsiu per garsiai?”, “Kaip visi reaguos, jeigu viena uždainuosiu?”, “Veikiausiai jie laiko mane išsišokėle”, “Tikriausiai tam vyrui nepatinku, nes mano šlaunys per storos”, “Kolegės gyvenimo draugas nenuleidžia nuo manęs akių, tikriausiai mano, kad esu pasileidėlė, jeigu šoku ant stalo”… Gana! Kokia prasmė kankinti save tokiomis mintimis?

Atsiminkite, kad kiekvienas “o kas, jeigu…” jūsų nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą savimi dar labiau didina.
Geriau nustokite būgštauti dėl to, ar visada ir visur elgiatės tinkamai. Jeigu norite vakarėlyje sutiktą draugą pamyluoti ar pagirti solidaus vyro kaklaraištį, taip ir padarykite. Pasidžiaukite akimirka…

Jeigu nuolat abejosite, ar elgiatės tinkamai, net paprasčiausios aplinkinių pastabos ilgainiui jums bus tarsi įrodymas, kad esate tikra nevykėlė. Nepamirškite, kad bičiulis jus gali pakritikuoti tik dėl to, kad vakarėlyje susipyko su žmona…

Mokytis niekada nevėlu

Gali būti, kad svetimoje aplinkoje jaučiatės blogai tik todėl, kad trūksta bendravimo įgūdžių: kalbate per daug ir kiti pavargsta klausytis arba nemokate išklausyti, palaikyti pokalbio.

Tuomet išnaudokite kiekvieną pasitaikiusią progą mokytis.

• Kalbėdama su mažai pažįstamu žmogumi pamėginkite įsivaizduoti save jo vietoj, stenkitės geriau jį suprasti.

• Pasiteiraukite, kuo jūsų pašnekovas domisi, tačiau nepamirškite, kad ir jam įdomu daugiau sužinoti apie jus – nevaidinkite pilkos pelytės!

• Juo pokalbis paprastesnis ir nuoširdesnis, tuo geriau – tikrai nebūtina vakarėliuose atverti širdį ar gvildenti politinių temų. Gal pašnekovas neturi kam papasakoti, ką vakar iškrėtė jo šuo?

• Būtinai klauskite, jeigu ko nors gerai neišgirdote. Išdrįskite prisipažinti, kad kai kurių dalykų neišmanote. Kvailų klausimų nebūna, tik atsakymai… Atsiminkite, kad daug juokingiau atrodo žmogus, kuris mandagiai linkčioja galvą ir vaizduoja viską suprantantis, bet nesugeba apie aptariamus dalykus pasakyti savo nuomonės.

• Bendraudama neįsistebeilykite pašnekovams į akis – geriau nepersistenkite norėdama palikti itin dėmesingos asmenybės įspūdį. Į akis pažvelkite kartkartėmis, bet ir visą laiką pro šalį nežiūrėkite, staiga nenukreipkite akių į šoną. Jeigu koks pašnekovo žodis nepatiks, nežudykite jo žvilgsniu…

• Nepamirškite, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir ji nebūtinai sutampa su jūsiške…

• Neapkalbėkite tų, kurių nėra šalia, venkite familiarumo, per daug nesigirkite, nesididžiuokite, su pašnekovu bendraukite ta kalba, kurią jis supranta.

Penkios bendravimo klaidos

• Klausote, bet negirdite – mintys skrajoja kažkur kitur.

• Išgirstate tik tokią informaciją, kuri jums maloni, arba žodžius, prie kurių galite prikibti, juos pakritikuoti.

• Nors tvirtinate, kad atidžiai klausotės, iš tikrųjų telaukiate momento, kada galėsite įsiterpti.

• Pertraukiate pašnekovą ir užvedate kitą temą. Gal bijote, kad kitaip neturėsite progos kalbėti?

• Nesiklausote, nes manote, kad ir taip puikiai žinote, ką pašnekovas pasakys. Kitaip tariant, tikite, kad matote visus kiaurai…

Ir dar šis tas…

• Bendrauti bus lengviau, jeigu išmoksite prisitaikyti prie įvairių žmonių ir skirtingų bendravimo būdų. Raskite savą būdą bendrauti su konkrečiu žmogumi – juk su vienais galima kalbėtis dalykiškai, su kitais – artimai, draugiškai.

• Jeigu pajusite, kad pašnekovas peržengia ribas ir pradeda lįsti per giliai į širdį, neįsižeiskite, bet parodykite arba pasakykite, kad norėtumėte padidinti atstumą.

• Svarbiausia – išlikite rami ir mandagi, antraip jūsų taisyklių pašnekovas gali ir nepriimti…

"Veido" archyvas

Kai esame patenkinti, padidėja savo vertės pojūtis. O jausdamiesi vertingi esame smalsesni, kuriame planus ateičiai – taigi esame patenkinti. Deja, šią spiralę galima pasukti ir priešinga kryptimi: menkai save vertinančius žmones neretai apima pavydas, nerimas, baimė. To pasekmė – žmogus pasijunta esąs dar menkesnis. Kaipgi perkirsti tą užburtą ratą?

Nuo ko pradėti?

Pirmiausia liūdna žinia. Mokslininkai nustatė, kad tai, kokia stipri žmogaus savikliova, maždaug 50 proc. lemia genai. Be to, svarbi ankstyvos vaikystės patirtis, kiek dėmesio ir pripažinimo mažasis žmogus patyrė iš tėvų. Tačiau yra ir gera žinia: pasak psichologų, savikliovą galima ugdyti ir paveikti. Tačiau procesas, per kurį “prisikasama” iki vidinio nerimo šaknų ir išmokstama priimti save tokį, koks esi, nėra trumpas.

Atrodote sau atgrasi, nors aplinkiniai tvirtina priešingai? Manote esanti niekam tikusi, nors darbe viskas sekasi kuo puikiausiai? Neatitinkantis autoportretas neretai susiformuoja dar vaikystėje. Pamėginkite prisiminti, kaip į jūsų vaikiškus darbelius ir laimėjimus reaguodavo tėvai, kiek jie jus girdavo ar peikdavo? Tai, kad suaugusiajam sunku pajusti savo vertę, gali būti susiję ir su vaikystėje patirtu jausmu “mane paliko”. Priežasčių paieška yra pirmasis žingsnis įveikiant nepasitikėjimą savimi. Rasti priežastį – nereiškia suversti kaltę praeičiai ir pateisinti savo jausmus ar poelgius. Su žinomais dalykais kur kas paprasčiau atitinkamai elgtis, be to, tada lengviau rasti būdą, kaip juos paveikti.

Kur aukso vidurys?

• Nuleiskite kartelę vertindama save. Ypač moterys linkusios būti griežtesnės sau nei kitiems – nesvarbu, ar vertinamas krūtinės dydis, ar darbe įvelta klaida. Prieš priekaištaudamos sau ir save kaltindamos pirmiausia paklauskite, kaip panašioje situacijoje vertintumėte draugę ar kolegę. Atsakėte: “Nieko baisaus nenutiko”. Tuomet derėtų nuleisti kartelę ir vertinant save. Kai lūkesčiai per dideli, jiems niekad nebus lemta išsipildyti, o tai reiškia, kad save menkinsite dar labiau.

• Nelaukite, kad pasitikėjimo “įpūstų” kiti. Suprantama, pravartu prieš kažką svarbaus nusprendžiant išgirsti kitų žmonių patarimą, tačiau kitų nuomonės išklausymas neturi suvešėti taip, kad negirdėtumėte savo vidinio balso ir norų. Galų gale niekas jūsų taip gerai nepažįsta, kaip jūs pati. Prisiverskite pati priimti sprendimą ir jo nesigėdyti. Prisiėmusi atsakomybę už savo gyvenimą imsite kur kas labiau save vertinti.

• Neįsivaizduokite, kad kiekvienas žmogus tik ir laukia, kada galės iš jūsų pasijuokti, jus pakritikuoti, o gal net atstumti. Dauguma jų taip panirę į savo gyvenimus, kad tikrai nepastebi neteisingai ištarto pavadinimo, per pristatymą įveltos klaidos, netobulai padažytų lūpų ar kiekvieno ant klubų atsiradusių riebaliukų gramo. Supraskite ir pati netruksite įsitikinti, kad nesate vienintelė, kurią apninka nepasitikėjimas, – ir aplinkiniai neretai atsiduria nejaukiose situacijose. Vadinamosios žvaigždės prieš pirmuosius interviu tikrai nervindavosi, kol pastebėjo, kad žurnalistai būna lygiai taip pat įsitempę.

Apie savąsias vertybes

Sveikas savo vertės pajutimas – tai dirva, kurioje įsišaknyja ir pražysta gyvenimo džiaugsmas. Tik jį pajutusi gali bendrauti su aplinkiniais be baimės, abejonių, pavydo ar pavyduliavimo. Jei vis apninka abejonės savimi – reikia imtis aktyvių veiksmų. Jei ryžto neužtenka, tikrai verta ieškoti specialisto – psichologo pagalbos. Nes kuo greičiau bus perkirstas užburtas ratas, – nepasitikėjimo savimi – neigiamų emocijų – dar didesnio nepasitikėjimo savimi, tuo didesnė tikimybė, kad tapsite savimi patenkinta.

Priimančios save tokias, kokios yra, lengviau atpažįsta situacijas, su kuriomis nepajėgs susidoroti. O tai išties svarbu dėl profilaktikos. Nuolat užsikrauti per sunkią užduotį – tikra kilpa savo vertės pajutimui. Pavyzdžiui, gėles išmananti ir mėgstanti floristė tikrai bus labiau patenkinta gyvenimu nei mokytoja, kurios mokiniai neklauso.

Tas pats tinka ir tuomet, kai reikalavimai nuolat per menki. Aukštąjį išsilavinimą turinčios ekonomistės savęs vertinimas tikrai bus “pagraužtas”, jei ji tik dėlioja raštus į archyvą.

Žmogaus vertę savo paties akyse bei pagarbą sau padidina ir sveikas idealizmas. Turint savas vertybes ir jų laikantis atsiranda ir stiprėja jausmas, kad gyveni prasmingą ir visavertį gyvenimą. Ko tik nesiima tie idealistai: organizuoja iškylas, talkina vaikų dienos centrams, renka parašus po peticijomis, gina vartotojų teises, įsitraukia į labdaros organizacijų ar partijų veiklą… Kad pajustum savo vertę, visai nesvarbu, kur tai nutiks.

Kaip pasijusti pačiausia…

Kuri iš mūsų nemyli savęs? Kuri nežino, ką ji puikiai sugeba, nemoka parodyti pačios gražiausios savo pusės? Išties kiekviena esam savimi patenkinta. Iš esmės. Bet juk ne vienai būna tokių dienų, kai nebesinori žiūrėti į veidrodį, nes atrodo nepatraukli kiekviena kūno ląstelė, kai tarsi esi sugrąžinta į paauglystę – neįtinka plaukų spalva, veido forma, odos struktūra, krūtinės dydis, ką ir kalbėti apie figūrą… Galima palaukti, kol tokia nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo fazė praeis savaime, arba sugaišti keletą minučių ir perskaityti SOS patarimus, kad patekus į tokios nuotaikos gniaužtus žinotum, kaip gelbėtis.

• Juk esate unikali! Pati stipriausia gynybinė siena, sauganti nuo nepasitikėjimo savimi, vis dėlto yra įsisąmonintas žinojimas, kad esi ypatinga. Juk turite mėgstamą užsiėmimą, aistringą pomėgį, kažką puikiai sugebate? Pasidžiaukite tuo – tai bus įtikinamas patvirtinimas, kad žmogus, kuris esate jūs, tikrai nebuvo gamtos klaida. Jaučiate, kaip jūsų lūpas palietė šypsena? Taigi pamačiusi gražuolę rūgščia mina gerai pagalvokite: na, tai kuri iš mudviejų gražesnė – aš ar ji?

• “Reikia žiūrėti į dvasią. Kas iš gražaus kūno, jei jame negyvena graži siela”. Bepigu buvo filosofui Euripidui taip paprastai formuluoti – šios nuostatos laikytis praktiškai kur kas sunkiau. Tačiau čia ir yra tikrojo grožio branduolys: tik tuomet, kai priimi save tokį, koks esi, gali pamatyti savo grožį. Išbandykite!

• Kai myli, priimi žmogų tokį, koks jis yra. O ten, kur vyrauja sutarimas, įgyjame daugiau energijos ir jėgų – tai tikras stiprybės šaltinis. Šiandien jaučiatės stipri, esate drąsi ir pasikliaujate savo jėgomis. Rytoj galbūt būsite liūdna, pasijusite silpna, apniks nerimas. Mylintys save žmonės džiūgauja gerosiomis dienomis ir paguodžia ar palepina save, kai pasitaiko bloga diena.

• Mylintys save nėra savimylos. Kai džiaugiamės sėkme, kai kiti žmonės mumis žavisi, išties pasijuntame tarsi galėtume save įsimylėti – staiga suprantame, kokie esame šaunūs, žavūs, neprilygstami. Savimyla taip jaustis trokšta nuolat: beveik tragedija, jei dėmesys atslūgsta, laimėjimai nuolat nebeaukštinami, partneris nebeskambina kas pusvalandį ir kas savaitgalį nebekviečia į romantišką iškylą… Sniego karalienei nuolat reikia veidrodžio, kuris kartotų, kas pasaulyje gražiausia ir t.t. Savimyla – iš esmės lygiai taip pat nepasitiki savimi, o tikrosios meilės sau dar nepažįsta.

Esi labai reikalingas žmogus

Atsisėskite priešais veidrodį, kuriame gerai save matote. Pažvelgusi savo atvaizdui į akis ištarkite: “(Jūsų vardas), tu esi puikus ir labai reikalingas žmogus – tu man patinki”.

Nieko tokio, jei atrodo, kad šio pratimo atlikti nepajėgsite. Daugeliui žmonių išties neįtikėtinai sunku pasakyti sau ką nors malonaus. Mes taip nepratusios, ko gera, iškart prisimename pasaką apie iš pasipūtimo sprogusią varlę. Beje, ant šventinių atvirukų vietoj tradicinių sėkmės ir laimės linkėjimų derėtų rašyti: “Patik pati (pats) sau”. Nes tai pats tvirčiausias sėkmės ir laimės pagrindas. Negana to – tik mylintis save žmogus sugeba mylėti kitus ir iš tiesų daryti kitiems gera, o ne vien turėti gerų norų, kurie taip ir lieka neįgyvendinti.

Jau ne tik šeimose, darbovietėse, bet ir viešai daugėja žmonių pykčio proveržių. Tad kaip išmokti suvaldyti pyktį?

Praėjusių metų pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisijai svarstant, ar Algimantas Salamakinas pripažintas nusižengęs etikai ir niekaip nerandant atsakymo, “tvarkietis” Egidijus Klumbys nesuvaldė pykčio proveržio, trenkė durimis ir triukšmingai išėjo iš posėdžio.

Tačiau tai dar palyginti “kultūringas” garo nuleidimas. Juk mūsų Seime yra buvę ir piktų žodžių pliūpsnių, ir pasišvaistymų kumščiais, ir kolegų vaikymosi užsimojus mikrofonų stovais. O praėjusią vasarą Lietuvos parlamentarai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka kumščiais protestavo prieš gėjų eitynes “Už lygybę”. Jie susigrūmė su teritoriją saugančiais pareigūnais, vėliau priešinosi, kai šie bandė Seimo narius sutramdyti.

Dar daugiau pykčio protrūkių teisėtvarkos srityje, kur pareigūnai nebesusivaldo ir santykius ima aiškntis kumščiais. Čia derėtų prisiminti dviejų Alytaus prokurorų muštynes darbe, kai Arūnas Juknevičius savo pavaldiniui Kostui Vinerskui taip smogė, kad šiam buvo stipriai patempti kaklo raiščiai.

Tačiau bene daugiausiai nevaldomo pykčio istorijų galima prirankioti iš verslo ir šou pasaulio. Versle kai kurie pykčio priepuoliai baigiasi net šūviais, o šou pasaulyje – bent jau skraidančiomis stiklinėmis. Štai dabar tiriamas advokatės Svetlanos Proninos skundas, esą dainininkas Egidijus Dragūnas jai į veidą paleido stiklinę.

Kitas nesenas įvykis – Rusijos dainininkas Filipas Kirkorovas tiesioginiame televizijos eteryje čiupo laidos vedėją už plaukų piktindamasis, kad studijos šviesos pernelyg ryškios.

Na, o muštynės po futbolo ar krepšinio varžybų tarp sporto aistruolių jau seniai tapo kasdienybe. Patys sportininkai taip pat nevengia kibti vienas kitam į atlapus aikštelėje ar persirengimo kambaryje.

Taigi šiais laikais pykčio tarp žmonių vis daugiau, nes spartesnis gyvenimo tempas, didesnė įtampa, stresas, daugėja ir agresyvių pykčio proveržių, kurie kenkia tiek pačiam supykusiajam, tiek aplinkiniams. Beje, pykčio nebesugeba suvaldyti ne tik neišsimokslinę ir nekultūringi prasčiokai, bet ir išsilavinę, svarbius postus užimantys žmonės.

Pyktis – įprotis, tampantis priklausomybe

Daugelis mano, kad pyktis yra toks pats natūralus jausmų proveržis kaip juokas ar ašaros. Todėl esą supykti, net ir viešoje erdvėje, yra žmogiška. Juk visais laikais pyko ir plūdosi ne tik paprasti žmonės, bet ir žinomi visuomenės veikėjai. Senovės Romos politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas savo oponentus viešai išvadindavo kvailiais ir kastruotais paršais. Manoma, kad net Jėzus Kristus nesuvaldydavo pykčio proveržių. Jono evangelijoje aprašomas įvykis, kaip Jėzus įsiveržė į žydų šventyklą, rimbu išvarė ten dirbusius pinigų keitėjus ir išvartė jų stalus.

“Susidaro įspūdis, kad pyktis negali neegzistuoti. Tik vienas supykęs mosuoja kumščiais, kitas šaukia. Kultūringas žmogus neleidžia viešoje erdvėje pykčiui prasiveržti, nors viduje kunkuliuoja iš įsiūčio. Tačiau tai ne prigimtinė, ne natūrali žmogaus savybė, o įprotis, kuris nekontroliuojamas tampa net priklausomybe”, – teigia Socialinių mokslų daktarė Egidija Laumenskaitė.

Pasak jos, pyktį dažnai išprovokuoja mūsų mąstymo klišės. Pavyzdžiui, įsitikinimas, esą, jei nepakelsiu balso, oponentas nesureaguos. Pyktį sukelia ir tokios ydos kaip nepasiteisinę lūkesčiai, prisirišimas, godumas, nekantrumas.

Psichologo Tomo Girdzijausko vertinimu, pyktis yra pavydo apraiška: “Kasdienis pyktis yra atvirai reiškiamas savanaudiškumas ir egoizmas. Tam tikras pykčio kiekis lyg savisaugos sistema būtinas kiekvienam, tačiau, kai jis tampa nevaldomas, paverčia žmogų didžiausiu savo paties priešu, našta sau ir kitiems. Pyktis naikina žmogų net iš vidaus, ypač kenkia širdžiai ir kepenims. Sena istorinė gyvenimo praktika rodo, kad žmonės, nevaldantys pykčio, gyvena kone perpus trumpiau.”

Psichologo nuomone, Lietuva negatyvių emocijų prasme nepaprasta šalis, nes yra praradusi emocijų valdymo, mandagumo ir etikos tradicijas. Neliko aukštų visuomenę jungiančių ir jos ryšius stiprinančių idealų ir praktinių tikslų.

“O tai pasireiškia didesne daugumos lietuvių įtampa, irzlumu, konfliktiškumu, baikštumu. Tai jau ne vienus metus vyksta privačiuose santykiuose, šeimose, o dabar akivaizdžiai lenda ir į viešumą. Taip yra todėl, kad visoje visuomenėje išsekusi emocinė ir gyvybinė energija, ir mažai kas žino, kaip ją atgaivinti”, – dėsto T.Girdzijauskas.

Minties jėga

Tačiau mūsų visuomenėje yra subtilių asmenybių, iš kurių galima pasimokyti mandagaus elgesio. Pavyzdžiui, visuomet taktiškas žurnalistas Algimantas Čekuolis. Jis sako, kad kontroliuoti save mokosi iš britų džentelmenų. Ypač jam įstrigo nutikimas lėktuve. Tąkart į viršutinę lentyną jis užkėlė lagaminėlį, kuriame vežėsi vyną, supiltą į specialų odinį maišelį.

Nuo sumažėjusio spaudimo tas maišelis pradėjo leisti ir nemažai raudonojo vyno nulašėjo ant pono Algimanto kaimyno, kuris visą kelionę snaudė, švarko. “Leidžiantis lėktuvui jis pamatė, kas atsitiko, tada atsisuko į mane ir paklausė: “Jūs vežate raudoną vyną viršuje?” Man buvo labai nemalonu, tačiau tas britas daugiau nieko nepasakė, net piktai nepažiūrėjo, nesuspaudė kumščių, nereikalavo, kad atlyginčiau žalą”, – pasakojo A.Čekuolis.

Pasirodo, taip susitvardyti gali išmokti kiekvienas. Tik reikia padirbėti su savimi. “Svarbiausia suvokti, kad pykti yra mano pasirinkimas, kaip ir nepykti. Nors labai patogu save teisinti, kad negalėjau nesupykti, kai, pavyzdžiui, kolega netinkamai pasielgė. Tačiau taip tik sustiprinamas pyktis kaip įprotis. Be to, pradėjus ieškoti pateisinimo sau, užpilame dar daugiau alyvos. Visa elgesio atsakomybė turi būti perkeliama į save. Juk kiekvienas pats esame atsakingas už savo elgesį”, – aiškina E.Laumenskaitė.

Pajutus, kad viduje viskas tarsi pradeda kunkuliuoti ir tuoj išsiverš, ji pataria pasakyti: “Stop” ir dėmesį perkelti iš situacijos į save. Jeigu viduje kyla vulkanas, vadinasi, pirmiausia turiu su savimi tvarkytis, o paskui su situacija.

Nors atrodo, kad pyktis prasiveržia nespėjus nieko pagalvoti, tačiau prieš tai tikrai eina mintis. Ji ir turėtų sustabdyti pykčio proveržį. “Mintis turi labai didelę vibraciją. Palaikęs vieną gerą mintį ilgiau žmogus pajunta visai kitokį jausmą. Per sekundę reikia nuteikti save taip, kad patikėtum, jog žmogaus prigimtinė savybė yra gerumas. Kai nugali pyktis, labai sunku nurimti”, – tvirtina E.Laumenskaitė.

Panašiai pyktį valdo ir Seimo narys, etiketo specialistas Arminas Lydeka. “Daugelyje situacijų man pavyksta suimti save į rankas. Kai supykstu, stengiuosi, kad nugalėtų ne emocijos, o protas. Kartoju: “Arminai, negali sau to leisti. Arminai, nusiramink, tvardykis.” Bandau pajungti loginį protą, kad mąstymo eiga vėl taptų racionali”, – savo receptu dalijasi A.Lydeka.

Įsisiautėjusio žmogaus pyktį labai gerai tramdo ramus oponento balsas. Jeigu vienas rėkia, o kitas tuo metu tyli ir nereaguoja, efektas – lyg užpylus ant ugnies vandens.

Išliejus pyktį, jis nedingsta

E.Laumenskaitės nuomone, bandymai įtampą sumažinti, pavyzdžiui, sudaužant lėkštę ar pakumščiuojant pagalvę, pykčio nenumalšina. “Japonai vienoje gamykloje įrengė kambarį, į kurį buvo galima nueiti nusiraminti, paboksuojant bokso kriaušę. Vadovai pastebėjo, kad darbuotojai ten eina vis dažniau, tačiau jų tarpusavio santykiai negerėja. Tokiu būdu tik gilinamas įprotis išsikrauti, tačiau pykčio atsikratyti nepadeda”, – eksperimento išvadas atskleidžia mokslininkė ir priduria, kad išvaduoti nuo pykčio gali tik tylus pasišnekėjimas su savimi.

A.Lydeka sako, kad daugelis mūsų ydų pateisinamos kaip žmogiškos, tačiau tai nereiškia, kad viskas, kas yra žmogiška, turi būti netramdoma, nevaržoma, neįvelkama į tam tikrus gražaus elgesio rūbus. Juk tam ir egzistuoja etiketo taisyklės. “Natūralu vaikščioti į tualetą, bet negalime gamtinių reikalų atlikti bet kur. Verkti taip pat žmogiška, bet tai nereiškia, kad visur galime išlieti savo jausmus ašaromis. Taip ir su pykčio proveržiais”, – aiškina etiketo žinovas ir priduria, kad net sudėtingose situacijose reikia jausti ribą, kurios negalima peržengti, ir elgtis kultūringai, laikantis išsilavinusio žmogaus taisyklių.

“Pykčio pavyks išvengti, jeigu to norėsime, suprasime savo prigimtį ir minties jėgą, išsiaiškinsime, kas vyksta mūsų viduje ir pripažinsime savo silpnybes”, – apibendrina E.Laumenskaitė.

"Veido" archyvas

Pasak žinomos pasakų tyrėjos Klarisos Estes, pasakos – tai vaistai. Jos turi gydomųjų galių, nors užtenka jų tik klausytis. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus…

Išgyvenimai – per istorijos nuotaiką

Visiems žmonėms būdinga pasakoti visokias įdomias istorijas. Jos gali būti tokios įvairios, kaip ir pačių žmonių gyvenimai. Juk ne kartą tikriausiai stebėjote, kaip įtikinamai mes gebame skųstis, kaip išraiškingai piktintis ar impulsyviai džiaugtis…

Žinoma, kai džiaugiamės, mums viskas aplinkui nušvinta vaivorykštės spalvomis, ir įdomi istorija įgauna teigiamos energijos užtaisą. Ir atvirkščiai. Vadinasi, žmogaus vidiniai išgyvenimai gali tapti viena įdomios istorijos pasakojimo (pasakos) formų.

Pasakos mūsų gyvenime

Tai, kaip mes pasakojame vieną ar kitą istoriją, turi daug reikšmės. Mes įsikrauname energijos, kurią įdedame į savo pasakojimą, bet tuo pačiu metu ir atsikratome (iš dalies) neigiamos energijos, kuri gali mumyse tūnoti. Pavyzdžiui, daugeliui aborigenų genčių (gyvenančių ir dabar) prieš medžioklę arba karą (tarp genčių) būdinga pažaisti medžioklę ar karą: jie nusidažo ir persirengia kariais, pašokinėja prie laužo, papasakoja vieni kitiems apie ankstesnes pergales, apie medžiotojų ir karių jėgą, gudrumą, sumanumą. Kam tai daroma? Nes tai įkvepia kovos dvasios, suteikia jėgų, “užprogramuoja” smegenis tam, koks turi būti narsus karys ar sumanus medžiotojas. O svarbiausia, toks žaidimas padeda jiems patikėti savo jėgomis!

Pasirodo, šiuolaikinis civilizuotas žmogus šiuo klausimu nuo aborigenų netoli pasistūmėjo. Prisiminkite, ką darote ruošdamiesi svarbiam gyvenimo įvykiui? Mintyse iš anksto suvaidinate būsimą situaciją, ją apgalvojate, t.y. tarsi repetuojate tai, ką teks išgyventi. Taip tarsi “pajungiate” savo resursus ir potencialą…

Tarsi Gyvenimo vadovėlis

Tradicija sekti istorijas itin sena. Tolimoje praeityje mūsų protėviai, neturėdami televizoriaus, knygų, kompiuterių ir radijo, susėdę aplink laužą pasakodavosi, kaip sekėsi medžioklė, kaip praėjo diena, ką naujo, naudingo ir pamokomo sužinojo. Taip jie atsikratydavo įtampos, įsikraudavo energijos kitai dienai, suplanuodavo būsimus įvykius. Iš tokių istorijų gimdavo ir pasakos, kurios ilgainiui tapo tarsi laikmečio archyvas ateičiai.

Pasakos – informacijai perduoti. Šiandien tokia tradicija perduodama per naujas pasakas, apysakas, romanus, filmus, animacinius filmukus ir pan. Ir visai nesvarbu, kokioje epochoje vyksta tie ar kiti įvykiai ir kokia kalba bendrauja istorijų veikėjai. Svarbu, kad toks procesas ir dabar atspindi mūsų nuotaikas, jausmus, požiūrį į pasaulį, ir tai bus kažkam įdomu ateityje… Tai tarsi Pasikeitimo patirtimi įstatymo įgyvendinimas, kai mes dalijamės patirtimi su kitais ir patys su savimi – žiniomis apie gyvenimą, santykius, nepaprastas situacijas, pergales, pagundas. Vadinasi, pasakos, istorijos, legendos yra tarsi gyvybiškai svarbi informacijos perdavimo kalba. Jos dėka įdomūs siužetai “maitina” mūsų sielą, nukreipia apmąstymų procesą, daro įtaką santykiams, priimamiems sprendimams. Tai kaip Gyvenimo vadovėlis, padedantis realiai priimti savo gyvenimo įvykius, mokantis ištvermingumo ir sėkmingo elgesio modelių.

Pokalbis su žmogaus siela

Žinoma, kiekvienam amžiui yra sava pasaka, savas gyvenimo būdas, savos problemos, jų sprendimo būdai, savi siužetai ir dekoracijos… Tačiau akivaizdu štai kas.

• Pasaka – tai kalba, kuria galima bendrauti su žmogaus siela. Ji gali mokyti, nes joje saugoma informacija apie žmonių ieškojimus, bendravimą, meilės, tikėjimo, tiesos, bendradarbiavimo, savidrausmės, vertės išgyvenimus.

• Veiksminga paslaptis – pasakų, istorijų siužetų pagrindą sudaro paslėpta stresinė situacija, kuri atskleidžia vieno ar kito konflikto įveikimo būdų. Tad ar nevertėtų pakeisti žinomą posakį “Gyvenimas – teatras, o žmogus – jo režisierius”, į “Gyvenimas – pasaka, o žmogus – jos kūrėjas”?

Raktas į pasaką – stebuklas

Norint sukurti savo pasaką, pirmiausia svarbu suvokti, kas skiria realų pasaulį nuo pasakiško. Žinoma – stebuklas! Tai stebuklingi virsmai, prisikėlimas iš mirusiųjų, pabudimas iš ilgo miego, negyvų daiktų sudvasinimas, gyvųjų pavertimas daiktais, ėjimas kiaurai sieną, ateities matymas, laiko valdymas ir (būtinai!) gera pabaiga, suteikianti tikėjimą teisinga pasaulio tvarka.

Kurkite savą pasaką

Ir aborigenams, ir civilizuotam žmogui “įdiegta” ta pati programa – vaidinti svarbius gyvenimo įvykius. Kad ir kaip būtų keista, aborigenai aktyviau naudojasi ja, įvykius atvirai perteikdami jausmais, kūnu ir protu. Tuo tarpu šiuolaikinis žmogus jį supančius įvykius atspindi pasitelkdamas tik protą. Tačiau kas mums trukdo sugalvoti savo pasaką ir aktyviai išgyventi jaudinančius įvykius per jos herojų? Juk taip lengviau pasiektume gyvenimo lygsvarą.

Ką slepia pasakų rūmai

Pamėginkite įsivaizduoti, kad viskas, kas buvo išvardyta, – tai pasakiški rūmai, kuriuose yra trys didelės salės, o jose saugomos žinios, kaip kurti pasaką.

• Pirmoje salėje glūdi vadinamasis Gyvybinės jėgos principas. Jo esmė tokia: jeigu žmogus energingas, turi pakankamai noro gyventi – jis lengvai įveikia sunkumus, jo kelyje atsiranda daugybė pagalbininkų, pasirengusių įvairiais būdais padėti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti surasti pagrindiniam herojui savo gyvybinės jėgos šaltinį arba kad pats herojus padėtų kitiems pasakų veikėjams surasti tokį šaltinį.

• Antroje salėje rasite Tilto principą. Jo padedamas pasakos kūrėjas, neatitrūkdamas nuo realybės, gali pasinerti į savo vidinį pasaulį, t.y. į savo fantazijas, iliuzijas, norus, jausmus, emocijas ir pan. Pasakos kūrėjo uždavinys – taip suderinti kelionę iš išorinio pasaulio į pasakos herojaus vidų, kad šis žinotų, kaip pritaikyti savo gyvenime patirtį, gautą pačios kelionės metu. Juk žmoguje visuomet susipina išorinis ir vidinis pasauliai. Tai atsiskleidžia per jo santykius su aplinka, su kitais žmonėmis ir gyvūnais, gamta. Svarbiausia yra pati santykių kokybė, gebėjimas mylėti plačiąja prasme. Ir jeigu gyvenime tenka įvairių išbandymų, tai rodo, kad mes turime išmokti nugalėti savo egoizmą. O tada prasideda laimės ruožas.

• Trečioje salėje “gyvena” Kristalo principas. Jis padeda pasakos kūrėjui nagrinėti sudėtingą situaciją ir paslėptą pasakoje gyvenimišką pamoką. T.y. tarsi žvelgtumėte į kristalą su daugybe briaunų, iš kurių kiekviena – kaip galimybė išnarplioti susidariusią situaciją ir kažko pasimokyti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti pasakos herojui įvairiapusiškai įvertinti situaciją, į kurią jis pakliuvo, arba padėti kitiems pasakos veikėjams ją pamatyti iš įvairių pusių. Taip įgyjamas stebuklingas gebėjimas situaciją matyti “kiaurai”.

"Veido" archyvas

Atrodo, kad esate ištekėjusi šimtą metų, nes vyrą pažįstate kaip nuluptą, pilve nustojo plazdenti drugeliai, priaugote svorio, pamėgote serialus, nejaučiate poreikio dėl artimo žmogaus verstis per galvą… Tai ką daryti – negi skirtis?

Noriu skyrybų?!

Kiekvieną dieną toks pat rytas ir vakaras, puikiai žinote, ką veiksite šiandien, rytoj, po savaitės, įtariate, kaip elgsis ir ką sakys antroji pusė, laukiate nesulaukiate iš jo staigmenų, kuriomis džiugindavo santuokos pradžioje, negirdite komplimentų – gyventi pasidarė taip neįdomu, kad net kaukti norisi. Juk ištekėjote už žmogaus su polėkiu, todėl buvote tikra, kad ko jau ko, bet rutinos tikrai išvengsite. Deja… Dabar vakarais girdite ne: “Pasiilgau”, “Gal eikime pasivaikščioti”, o “Ša, tyliai, žiūriu žinias”, ir “Ir vėl spintos durys neuždarytos”, “Kur nukišai mano kojines?” ir t.t. Nieko nuostabaus, kad vis dažniau susimąstote apie skyrybas – esą kovos su kasdienybe neįmanoma laimėti. Pala, o ar bandėte? Juk puikiai žinote: kad namie būtų šventė, reikia jūsų abiejų pastangų, vienas lauke ne karys.

Jausmai jaučiami skirtingai

Manote, kad rutina jus įveikė? Nesikrimskite taip labai – patikėkite, ji pasibeldžia net į beprotiškai vienas kitą mylinčių žmonių širdis. Juk ne visi turi tiek energijos, kad galėtų kasdien žavėti, stebinti, džiuginti, palaikyti… Be to, žmonės skirtingi – vieni jaučiasi mylimi, kai gulasi į rožių žiedlapiais nubarstytą lovą, vakarieniauja žvakių šviesoje, kitiems užtenka tiesiog kartu pavalgyti, tyliai pažiūrėti gerą filmą…

Karas rutinai – jau po pusmečio

Sakoma, kad pirmoji krizė poras ištinka po septynerių santuokos metų. Pasirodo, kad daug anksčiau – jos daigeliai pradeda dygti pradėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui. Tikslas jau pasiektas, todėl nėra būtinybės stengtis, juolab gėdytis – sutuoktinio akyse netgi galima pasikrapštyti nosį, veido kaukę užsitepti, kojų plaukelius šalinti… Kai meilė liepsnoja, skrajojame kaip su sparnais, atrodo, kad dėl brangaus žmogaus galime nuversti kalnus, paskui protas neva prašviesėja, nusileidžiame ant žemės ir … pradedame skaičiuoti visus savo gerus darbus, svarstome, ar sutuoktinis neliko už juos skolingas. Kai kas nors paklausia: “Ar esi laiminga?”, atsakome: “Nežinau”, “Retsykiais”, “Gal ne”, “O kas yra laimė?”, “Laiminga po tiek metų santuokos – juokinga…”

Gal skamba ir nelabai gražiai, bet kurti santykius yra sunkus darbas. Kasdien reikia nors truputį pasistengti, kad užkariautumėte žmogaus, su kuriuo gyvenate, jausmus ir dėmesį.

Prisiminkite savo poreikius

Skamba keistai? Tačiau psichologai tikina, kad tai – puikus būdas sušildyti atvėsusius santykius. Anksčiau per mėnesį perskaitydavote kelias knygas, rasdavote laiko nueiti į teatrą, galbūt lankėte dailės ar teatro studiją, buvote užsirašiusi į mezgimo ar natūralaus kremo gaminimo kursus, sportavote, lankėte privačias dainavimo pamokas, kiekvieną trečiadienį susitikdavote su draugėmis. Dabar tikinate, kad per darbus ir rūpesčius niekam neturite laiko, nes reikia paruošti vakarienę, užadyti kojines, pavedžioti šunį, palesinti kanarėlę, išplauti paloves…

Iš tikrųjų laisvo laiko turime tiek, kiek patys jį valdome. Jeigu panorėsite, mielai veiklai tikrai jo rasite! Kai šiek tiek atitolsite nuo puodų, akys iškart suspindės – patikėkite, tokie pokyčiai nesužadina tik visiškų stuobrių (kietaširdžių, emocinių tinginių…) smalsumo.

Išlaisvinkit žavesį!

Maža to: kartais atrodo, kad sugriebusios jautį už ragų (t.y. ištekėjusios), galime nusiraminti – spintoje įkalinti seksualius apdarus, paslėpti kosmetikos priemones, pamiršti savo idealų svorį, perskaitytas knygas, aerobiką. Kitaip tariant – visa širdimi atsiduodame šeimai.

Deja, netrukus namuose ima karaliauti televizorius, nes baigiasi nuoširdūs pašnekesiai – tiesiog neįdomu kasdien aptarinėti orą. Būna ir dar blogiau – namuose pasipila priekaištų, esą aukojuosi, niekur neinu, o ką gaunu mainais? Tai gal geriau nesiaukokite? Juk niekas už jus nesuplonės, neišmoks kalbos, nepamatys spektaklio, nesusipažins su įdomiais žmonėmis…

Žodžiai sulaužo ledus!

“Aš kaip indėnas, jausmų nerodau…”, “Juk prieš dešimt metų sakiau, kad myliu…”, “Jeigu kasdien tave girsiu, išpuiksi…” Girdėtos frazės? Deja, nors daugelis vyrų puikiai žino, kad žodžiais galima nukelti į žvaigždes, taupo juos kaip užkietėję šykštuoliai!

Tačiau ne tik moterys turi ausis – leiskite sutuoktiniui suprasti, kad jis yra ypatingas, mylimas, vienintelis. Netaupykite žodžių, juk jie nekainuoja…

Žinutė veikia ypatingai

Dirbančiam vyrui niekada neskambinate – bijote, kad numes ragelį, susierzins arba susigės, nes koks nors kolega pasišaipys, esą žmona kontroliuoja…

Arba sutuoktinį prisimenate tik tuomet, kai reikia padiktuoti pirkinių sąrašą, priminti, kokio pažado neištesėjo ir kur vinies neįkalė?

Jeigu vyras iš tikrųjų pluša kaip juodas jautis ir negali švaistyti laiko suokdamas apie meilę, parašykite jam šiltą žinutę – ne bejausmę frazę iš internete pateikiamo auksinių minčių fondo, o iš širdies gelmių ištrauktą. Jeigu vaidins, kad ją perskaitęs nieko nepajuto, meluos išsijuosęs…

Būtinai siųskite žinutes, kai būnate ne kartu kelias dienas – patikėkite, kartais jos “veikia” geriau nei garsiai pasakyti žodžiai.

Staigmenų vilionės

Kodėl santykiai išsisemia? Nes pamirštame kurti šventes, žavėti, vilioti, provokuoti, stebinti…

Į parduotuvę su pirkinių sąrašu paprastai eina vyras? Tuomet surašykite jį šiek tiek kitokį:

1. pakelis pieno;
2. pusė kepalėlio duonos;
3. du pakeliai cukraus;
4. didžiuojuosi tavimi;
5. kilogramas pomidorų…

Gal grįžęs jis ir burbtelės: “Kokias čia nesąmones kreti?”, bet patikėkite – jūsų žodžiai privers jį kvėpuoti giliau!

Ką dar galėtumėte padaryti? Suorganizuokite neįprastą gimtadienio šventę, surinkite iš mokyklos ar studijų draugų nuotraukas, kurių vyras neturi, parašykite eilėraštį, sukurkite dainą, nutapykite portretą (gal vyras net neįtaria, kad mokate tai daryti), padovanokite tai, apie ką svajoja, laiptinėje pakabinkite plakatą su linksmu užrašu, pakvieskite į pasimatymą, ant apsnigto automobilio lango nupieškite didelę širdį ir t.t. Dėl žmogaus, kuris iš tikrųjų svarbus, juk galima labai daug ką padaryti…

Na, o jeigu jis ir dabar išliks viskam abejingas, tada ir galėsite pagalvoti, ar jums su šiuo žmogumi pakeliui?

Kalbėkitės, kalbėkitės, kalbėkitės!

Apie viską: ko norite, ką skauda, kas pralinksmino, supykdė, sudomino, nudžiugino… Patinka pasimerkti gėlių, tačiau puokštę gaunate tik per gimtadienį? Paprašykite, kad dažniau padovanotų, nelaukite, kol perskaitys jūsų mintis, atspės slaptas svajones ir taip įrodys tikrą meilę ir supratimą. Vyras juk ne aiškiaregis.

! Žinoma, pasakinėti jam, ko turėtų imtis norėdamas jus pamaloninti, gal ir nelabai gerai, tačiau tylėti – dar blogiau.
Sutuoktinis nuolat dovanoja jums šokoladinių saldainių, nes nežino, kad negalite jų pakęsti. Gal jau laikas pasakyti, kad mėgstate mielines bandeles, pyragėlius su kremu ir ledus? Be to, jis turėtų žinoti ir daugiau dalykų: koks serialas jums patinka (kad galėtų įrašyti, jeigu liksite dirbti viršvalandžių), kokį blakstienų tušą ar nagų laką perkate, koks rašytojas priverčia susimąstyti, kokiais vaistais malšinate galvos skausmą, ant kokios pagalvės neužmiegate ir kt. Smulkmenos? Bet jos – sudedamoji poros gyvenimo dalis.

Lytėjimo magija

Kasdien prisiglauskite, paglostykite, palieskite ranką, pažiūrėkite į akis – ne tik moterims, bet ir vyrams reikia išskirtinio dėmesio, švelnumo. Nesigėdykite paimti vyrą už rankos parduotuvėje, gatvėje, neatsukite nugaros lovoje – geriau užmikite apsikabinę…

Būtinai veikite ką nors kartu

Vyras išvažiuoja žvejoti, o jūs liekate namie žiūrėti serialo? Jis spokso į televizorių, o jūs šveičiate vonią arba plepate telefonu su draugėmis? Pirkti meškerių neuždrausite, televizoriaus neišmesite – vadinasi, reikia rasti veiklos, kuri būtų įdomi jums abiem: pasiūlykite pažaisti stalo žaidimus arba kartu spręskite kryžiažodžius, garsiai vienas kitam skaitykite knygas, kurkite būsimos kelionės maršrutą, dėliokite nuotraukas į albumą, sutvarkykite namus, pažaiskite šachmatais, užsirašykite į sporto klubą…

"Veido" archyvas

Įsigykite augintinį ir pasiimkite jį su savimi į iškylą

Seniai žinoma, kad santuoka neapsaugo nuo vienatvės, o vienišės – ne vargšelės, kurių niekas nenori vesti. Pasirodo, galima jaustis laimingoms ir neturint antrosios pusės – tereikia tuo patikėti.

Faktas, badantis akis

Gyvena sau vienos daugybė moterų: ir einančios aukštas pareigas valdininkės, ir dailininkės, bibliotekininkės, buhalterės, kulinarės… Kai kurioms iš jų vienatvė – įprotis, kurio nesinori atsikratyti, kitoms – bausmė, trečioms – baisus sapnas, kuriame kone kiekvienas sutiktas žmogus jaučia pareigą paklausti: “Ką, dar netekėjusi? Kodėl?” Arba užjausti: “Vargšelė, tau tikriausiai labai sunku…”

Faktas, kad nemūvite vestuvinio žiedo, neturite ilgamečio draugo ar rimto (ne slapto) gerbėjo, nežinia kodėl “vyrams” ir “žmonoms”, netgi tiems, kurie jau buvo laimingai susituokę ir spėjo išsiskirti, tiesiog bado akis. Argi normalu, kad jauna, graži, sveika, išsilavinusi, mokanti šeimininkauti ir netgi apie vaikų auklėjimą išmananti moteris tebėra sena pana? Ką tai galėtų reikšti? Bijote tekėti, nekenčiate vyrų, laukiate pasakų princo ar iš tikrųjų esate tokia baisi, kad nesugebėtumėte suvilioti net Frankenšteino? Ir tik vienas kitas pagalvoja, kad galbūt gebate jaustis laiminga ir neturėdama vyro pašonėje.

Būti su bet kuo tik todėl, kad aplinkiniai nustotų protinti ar užjausti – ar gali būti kvailesnė išeitis? Šiandien vieniša, bet niekas nežino, kas bus rytoj – juk galima gyventi mėgaujantis šia diena ir tikint, kad akiratyje pasirodys žmogus, kurio pasiūlymui būti drauge nesinorės priešintis. O kol šis stebuklas nutiks, jokiu būdu nesislapstykite ir atsispirkite pagundai apverkti savo vienišą likimą – geriau išnaudokite jo pranašumus. Ir būtinai pasinaudokite mūsų patarimais.

Viena vakarėlyje – na ir kas?

Patiktų lankytis vakarėliuose, draugų ir nepažįstamų žmonių susibūrimuose, tačiau atkakliai nekeliate kojos iš namų. Tiesiog tai – pernelyg sunkus išbandymas, nes būdama viena nesijaučiate laisvai, saugiai, nemokate atsipalaiduoti. Atrodo, tarsi visų akys susminga tik į jus, todėl paprastai elgiatės taip, kad niekam neužkliūtumėte – neriate į kokį tamsiausią kampą ir visą vakarą niekam neištariate nei žodelio, netgi nenusišypsote…

Be abejo, puikiai suvokiate, kad uždaras gyvenimo būdas labai apriboja galimybes tobulėti, susirasti artimą žmogų, naujų pašnekovų ar tiesiog maloniai praleisti laiką. Tad, ką daryti?

• Pirmiausia turite save padrąsinti ir žengti pirmąjį žingsnį – būtinai kur nors nueikite viena. Patikėkite, baisu bus tik pirmą kartą…

• Pasvarstykite, kodėl iš tikrųjų vengiate viešumo ir traukiatės nuo nepažįstamų žmonių? Gal tiesiog laikote juos neįdomiais, paviršutiniškais, egoistiškais, smulkmeniškais, pasipūtusiais, kitaip tariant, nevertais jūsų brangaus laiko? Galbūt iš tikrųjų jaučiatės už kitus menkesnė tik dėl to, kad kol kas nepavyko susirasti gyvenimo partnerio? Tada panašu, kad užmiršote vieną esminį dalyką – jūsų orumas neturėtų priklausyti nuo to, ką turite: vyrą, darbą ar pinigų…

• Draugai kviečia pailsėti aktyviai: pašokti, pažaisti stalo tenisą, paskraidinti aitvarus. Atsispirkite pagundai nesutikti! Jeigu pramogoms atsiduosite visa širdimi, neliks nei laiko, nei noro graužtis ar liūdėti dėl to, kad namie laukia tik nebaigtas mezginys, penki kaktusai ir vėžliukas…

• Bendradarbiai, mokslo laikų draugai ir vasarą, ir žiemą dažnai būna gamtoje. Kaskart, kai kur nors išsirengia, bando sugundyti ir jus, tačiau nesėkmingai – atsisakote kur nors važiuoti, nes esą puikiai žinote, kad nebus smagu. Būkime atviros: antrosios pusės tikrai negausite kaip gimtadienio dovanos, gražiai supakuotos ir perrištos kaspinėliu – ją kada nors sutiksite arba ne. Vadinasi, kol taip dar nenutiko, galite ramiai džiaugtis “senmergyste”: įsigykite augintinį ir pasiimkite jį su savimi į iškylą. Tikrai sulauksite išskirtinio dėmesio (nesvarbu, kad iš pradžių aplinkinius labiau domins šunelis ar katė) ir tikrai nesijausite vieniša…

Laiminga vienišė – tai įmanoma!

Ar verkiate dėl to, kad žiemą prisninga, o vasarą kepina saulė? Tikriausiai ne, tiesiog susitaikote su faktu. Taigi pirmoji jūsų užduotis – nustokite liūdėti dėl to, ko negalite pakeisti ir nepraraskite tikėjimo, kad padėtis bet kada gali pasikeisti. Juk gyvenimas nestovi vietoj – ir pirmosios meilės sugrįžta, ir naujų žmonių akiratyje pasirodo, ir noras su kuo nors dalytis buitį kyla…

Beje, nežinia kodėl, labiausiai trokštame kaip tik to, kuo džiaugiasi kiti: viengungiai pavydi turintiems šeimas, pastarieji svajoja apie laisvės akimirkas be priekaištaujančios antrosios pusės ir zyziančių vaikų…

Kai nustosite savęs gailėtis ir pradėsite galvoti apie vienišės statuso pranašumus, gyvenimas neatrodys neteisingas.

• Užduotis – patikėti, kad svajones galite įgyvendinti ir neturint sutuoktinio ar gyvenimo partnerio. Juk aplankyti Indiją galima su draugais, užsirašyti į dailės studiją – su bendradarbe…

• Netrypčiokite vietoj, pradėkite gyventi ne nuo kito pirmadienio, o tuojau pat. Norite išmokti siūti, lipdyti iš molio, vairuoti, užsirašyti į kalbos kursus – taip ir padarykite. Jeigu būsite atvira naujiems įspūdžiams, turėsite įdomios veiklos, neliks nei laiko, nei jėgų save graužti!

Kelionės – ne vienišėms. Kas taip pasakė?

Turite šimtą draugių, su kuriomis galite paplepėti, išgerti kavos, aptarti dienos įvykius ar pasidalyti naujais receptais, tačiau kartu išsiruošti į kelionę ne visada pavyksta. Nesutampa atostogų laikas, arba jos turi šeimas… Taigi išvykstate atostogauti viena ir po kelių dienų pasijuntate labai nelaiminga – būnant tarp laimingų šeimų su vaikais, burkuojančių porelių, širdis tiesiog krauju apsipila…

• Gal geriau nusiraminkite ir pradėkite skaičiuoti pliusus? Juk iš tikrųjų, jūs turite daugiau galimybių puikiai pailsėti: nereikia rūpintis vaikais, tupinėti aplink vyrą, derintis prie jo pomėgių, draugų… Patikėkite, nemažai jūsų bendrakeleivių svajoja apie vienatvės minutes ir mielai apsikeistų su jumis vietomis. Juk net juoda spalva nėra tokia tamsi kaip atrodo…

• Keliaujate su nepažįstamų žmonių grupe? Vadinasi, nėra reikalo jaudintis dėl to, ką jie apie jus mano – galbūt su jais daugiau niekada gyvenime nesusitiksite. Maža to: kai žmonės poilsiauja, paprastai nesuka galvos dėl kitų – patikėkite, jie netyrinėja jūsų pro didinamąjį stiklą. Kas nors iš bendrakeleivių pasirodė pernelyg smalsus, nemandagus? Tai – jo, blogai išauklėto vargšelio, problema. Jūs, užuot įsižeidusi ar sutrikusi, geriau nusijuokite.

• Vietovės, kuriose ilsitės, apylinkes tikrai galite aplankyti viena. Jeigu norite draugijos, pamėginkite pasikviesti ką nors iš bendrakeleivių – nemanykite, kad atsisakys tik dėl to, kad esate netekėjusi. Beje, tai gera proga ką nors artimiau pažinti. Nepavyks – nieko tokio. Beje, nepamirškite, kad jūs – ne vienintelis žmogus žemėje, kuris ilsisi vienas…

Jeigu įkyriai ragina tekėti

Pačios norėtumėte spręsti, ko jums reikia, o ne vykdyti kažkieno kito valią, todėl aplinkinių raginimai kuo greičiau susirasti vyrą kelia nemalonius jausmus. Deja, iki šiol yra žmonių, kurie mano, kad gali kištis į kitų gyvenimus – ne tik ragina susirasti antrąją pusę, bet ir patys jos aktyviai ieško. Jie mat žino, kaip jums geriau. Kaip į tai reaguoti?Svarbiausia – nesikarščiuokite. Juolab neskubėkite pildyti kitų žmonių norų ir pageidavimų. Juk neprašysite pirmo pasitaikiusio priešingos lyties atstovo nuvesti jus prie altoriaus, “nes draugė, teta, mama ir tėtis to labai nori…” Ir nepamirškite, kad kai kada žmonės įkyriai patarinėja tik todėl, kad patys niekada neturėjo galimybės rinktis.

Kartais gerai paleisti liežuvį

Kelios išmoktos gudrios frazės puikiai suveikia – jas išgirdę įkyruoliai iškart atšoka kaip teniso kamuoliukai. Išbandykite.

1 situacija. Tėvai: “Dukra, galėtum su kuo nors susipažinti, štai kaimynės sūnus…”
Jūs: “Kol kas nesutikau protingo ir padoraus vyro, kuris būtų vertas peržengti jūsų namų slenkstį”.

2 situacija. Buvęs vaikinas: “Tai kiek turi gerbėjų?”
Jūs: “Ne vieną ir ne du. Dabar skaičiuoju visų jų pranašumus ir trūkumus – nenorėčiau dar sykį suklysti…”

3 situacija. Tetulės: “Kada, vaikeli, ištekėsi? Užteks būti sena pana”.
Jūs: “Vieni sutinka savo meilę darželyje, kiti – senelių namuose. Aš, matyt, priklausau pastariesiems…”

4 situacija. Draugė: “Ar vyrams ne per didelius keli reikalavimus? Ieškai pasakų princo ant balto žirgo…”
Jūs: “Žinai, nenorėčiau tekėti už bet ko, o paskui kaip tu inkšti, kad mano vyras – kietaširdis, tinginys ir mergišius…”