"Veido" archyvas

“Jau porą metų bendrauju su gerokai vyresniu vyriškiu. Man – 27-eri, jam – 42-eji metai. Jis man pasipiršo, pasiūlymą priėmiau. Tačiau mano tėvai labai tam priešinasi ir tvirtina, kad iš mūsų santuokos nieko gera neišeis. Negi iš tiesų elgiuosi kvailai, mylėdama 15 metų vyresnį vyrą?” – klausia Evelina iš Kėdainių.

Vienareikšmiškai į tokį klausimą atsakyti sunku. Būna, kad poros, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, išyra dėl nesutampančių interesų, vyresnio sutuoktinio noro vadovauti ar dėl to, kad kažkuris iš sutuoktinių išlekia pas bendraamžį. Bet juk skyrybų netrūksta ir tarp panašaus amžiaus sutuoktinių.

Be to, neretai skiriasi ir bendraamžių norai, interesai, požiūris, atlyginimas… Tad jeigu pora, kai vyras daug vyresnis, ilgą laiką pabendravusi į kartų konfliktą neįsivelia ir sutaria puikiai, greičiausiai nesutarimų bus išvengta ir sukūrus šeimą. Kai kurios moterys, turinčios vyresnį gyvenimo draugą, pabrėžia, kad su juo jaučiasi daug saugesnės, ramesnės, labiau vertinamos, nei bendraudamos su bendraamžiais.

Tiesa, aplinkinių spaudimas, jų nuomonė, kad tokia santuoka sudaroma veikiausiai iš išskaičiavimo, apkartina gyvenimą daugeliui šeimų, kuriose amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių didelis. Tačiau artimiausi žmonės prie to netrukus pripranta ir ima pastebėti kitas naujojo šeimos nario savybes, o ne amžių.

Ką teigia rytiečių skaičių teorija

Viena rytietiška teorija teigia, kad sutuoktinių tarpusavio santykius lemia jų amžiaus skirtumas. Nesvarbu, vyresnis vyras ar žmona – svarbus vien skaičius.

• Sutuoktiniai vienmečiai. Tokia sąjunga puiki – bus ne vienas vaikas, gerai sutvarkyta buitis. Tačiau tokioje santuokoje ne visuomet yra stimulas tobulėti.

• Amžiaus skirtumas – metai. Puikūs santykiai. Sutuoktiniai padeda vienas kitam spręsti kasdienes problemas, kartu auklėja vaikus, kurių mažiausiai du. Pažinties pradžios romantika sklandžiai virsta draugišku ryšiu. Tokios santuokos dažnai trunka visą gyvenimą.

• 2 metai. Romantikų sąjunga. Pirmiausia vienas kitą tiesiog dievina, vėliau santykiai atšąla. Galimos netgi skyrybos. Bet net ir tokiu atveju liktų daug gražių prisiminimų, o ir turto dalybos neišvargintų – tokie žmonės, kad ir kiek uždirbtų, turtų nesukaupia.

• 3 metai. Labai daug emocijų. Santuoka neiširs, jeigu moteris nekvaršina galvos dėl smulkmenų arba vyras yra flegmatikas. Tuomet ne taip pastebimas skirtingas jų požiūris į gyvenimą. Santykiai savotiškai romantiški, bet moteris nepakankamai vertinama, nors to nusipelno.

• 4 metai. Santuoka labai harmoninga. Meilės ir pagarbos yra daugiau nei būtina. Ir net jeigu santuoka išyra, tai įvyksta abipusiu susitarimu ir buvę partneriai lieka draugai.

• 6 metai. Situacija panaši kaip ir tų, tarp kurių amžiaus skirtumas – treji metai. Šeimoje netrūks ginčų. Tačiau talentingiems žmonėms tai gali išeiti į naudą – energijos perteklius padėtų kuriant.

• 5, 10 ar 15 metų. Santykiai neblogi, ypač palankūs tuomet, kai sutuoktiniai turi bendros veiklos, pvz., imasi šeimyninio verslo. Jeigu amžiaus skirtumas 15 metų, vyresnis partneris ypač rūpinasi jaunesniu, dažnai padeda jam pasiekti pripažinimo.

• 7 (14) metų. Magiškas, keistokas, bet labai stiprus ryšys. Nors partneriai ne visuomet yra nuoširdūs, skirtis jie nenori. Nedidelės paslaptys šeimą tik sustiprina.

• 8 metai. Labai pasisekė – laukia daug laimingų šeimyninio gyvenimo metų. Meilė, supratimas, abipusis rūpestis, seksualinė trauka – belieka jums pavydėti.

• 9 metai. Šios poros santykiai panašūs į tų, kurių amžius skiriasi trejais arba šešeriais metais. Toks ryšys tinka aštrių pojūčių mėgėjoms. Faktas, kad nebus nuobodu ir bus ką atsiminti.

• 11 metų. Pykčius vis keičia apsikabinimai ir meilės prisipažinimai. Kiekvienas stengiasi paimti viršų. Arba vienam teks nusileisti, arba pakvips skyrybomis.

• 12 metų. Jeigu skaitėte iš eilės, turbūt pastebėjote, kad amžiaus skirtumas, besidalijantis iš keturių – palankus, o iš trijų – nepalankus. Skaičiui 12 tinka abu apibūdinimai. Tad bus ir gerai, ir blogai. Viską lemia tai, kiek abu sutuoktiniai linkę nusileisti. Santykiai gana įtempti, bet nebanalūs.

• 13 metų. Sėkmingas ir dvasingas ryšys. Paprastai vienas partnerių (dažniau vyras) turi užsibrėžęs rimtą gyvenimo tikslą, o kitas už tai (ir ne tik už tai) jį myli ir jam padeda.

• 16 metų. Meilės sužydėjimas. Visa, kas buvo gera, kai sutuoktinių amžiaus skirtumas ketveri arba aštuoneri metai, čia dar ryškiau. Gaila tik, kad dėl solidaus amžiaus skirtumo tokios santuokos retos. Jos trunka visą gyvenimą.

"Veido" archyvas

Kartą vienas bokso čempionas pasakė, kad bokse svarbiausia – mokėti atsipalaiduoti. Nes jei nors vienas raumuo įtemptas be reikalo, jis naudoja kitiems raumenims brangią energiją. Ir dėl to jos gali pristigti kovos pabaigoje anksčiau laiko… Kaip ir gyvenime – laimi tas, kas moka reikiamu momentu mobilizuoti energiją tik ten, kur jos tą akimirką reikia.

Kas sukelia įtampą

Gyvenimas teka tam tikru ritmu: saulėtekis – saulėlydis, potvynis – atoslūgis, įtampa – atsipalaidavimas. Taip susikuria natūrali įtampa, lydinti mus per gyvenimą. Deja, mes dažniau jaučiame perkrovą nei atsipalaidavimą, nes aktyvi protinė veikla ir ją lydintys emociniai išgyvenimai pernelyg stipriai dirgina nervų sistemą. O esant protiniam pervargimui negatyvių emocijų (nuoskaudos, baimės, pykčio ir pan.) protrūkio akimirką kūno raumenys susitraukia.
Pasekime tris situacijas, kaip prasideda diena žmogaus galvoje ir kaip tai atsispindi jo kūne.

1) Galva: “O ne, vėl įsijungė kaimyno mašinos signalizacija – na kur čia išsimiegosi!” –  kūnas: “Iš nuoskaudos sukandau dantis”.

2) Galva: “Ir kas sugalvojo į darbą eiti 8 val. ryto, kai dar ir pačios spūstys prasideda…” –  kūnas susigūžia iš pykčio.

3) Galva: “Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą – ir vėl bus papeikimas!” – kūnas stingsta iš baimės.

Ir taip toliau. Žodžiu, diena tik prasidėjo, o žmogus nepastebimai jau velkasi “įtampos šarvus”…

Atsipalaidavimo paslaptis

Taip ir norisi tokiais atvejais šūktelėti: “Nesiblaškykite, atsipalaiduokite!”. Tik kažin ar toks palinkėjimas būna visuomet tinkamai suprastas? Nes dažniausia žmonės atsipalaidavimą supranta klaidingai. Lygina jį, tarkim, su dykinėjimu: “Ką aš darysiu, kai atsipalaiduosiu? Ogi nieko neveiksiu!” Arba su tinginiavimu: “Aš atsipalaidavęs, man gera – aš tingiu ką nors veikti”. Ir net su baime būti nereikalingam: “Jei atsipalaiduosiu, tai nieko negalėsiu daryti. O jei nieko nedarysiu, tai niekam nebūsiu reikalingas”. Ir net  vertinimu: “Jei atrodysiu atsipalaidavęs – ką pasakys kiti? Ar patiksiu jiems toks?”.

Tuo tarpu viskas aukščiau išvardyta su atsipalaidavimu neturi nieko bendra! Tai tik mąstymo klaidos, trukdančios atlikti kasdieninius darbus atsipalaidavus ir kartu gauti teigiamų emocijų, patirti malonumą ir džiaugsmo užtaisą.

Kelią dėmesiui!

Teoriškai atsipalaiduoti reiškia paprasčiausią pasėdėjimą nejudant. Praktiškai tai yra gebėjimas paleisti savo įtampą, susirūpinimą, baimę ir kt.

Paleisti neigiamas emocijas – vadinasi, įsiklausyti į savo kūno pojūčius.

Nukreipkite dėmesį į savo kūną – tai sąmonei padės suvokti jame kilusią įtampą ir “nuimti šarvus”. Nes būtent jūsų dėmesys atliks svarbų vaidmenį dėl minėtų “šarvų”. Kuo atidesnis jis bus, tuo intensyviau suvoksite realybę ir priimsite naujoves. O “atšaukdami” savo dėmesį ir nukreipdami jį kur nors kitur tarsi atmesite situaciją ir nepripažinsite problemos.

Deja, dažnai mūsų dėmesiui vadovauja emocijos, bet ne protas. O tam, kad žmogus būtų nevaldomas savo emocijų, jis turi išmokti sąmoningai reguliuoti dėmesį, palyginti nepriklausomą nuo emocinės būsenos. Taip atsiranda vadinamasis laisvas dėmesys –  pirmasis laiptelis valdant save, savo mintis, emocijas, elgesį.

Treniruodamas laisvo dėmesio procesą žmogus kartu treniruoja savo valią.

Klausykite “vyriausiojo trenerio”

Atsipalaidavimas yra ne tik fizinis procesas (“atpalaidavau kūną ir nieko nedarau”), tai yra ir mąstymo procesas, kuriame vyriausiojo trenerio vaidmenį atlieka būtent “laisvasis dėmesys”.

Kaip gali padėti “vyriausiasis treneris” tam, kuris savo dieną pradeda apsirengdamas “įtampos šarvus”? Štai trys tos pačios situacijos:

1) Galva: “O, ir vėl įsijungė kaimyno mašinos signalizacija – na, kur čia išsimiegosi!” Kūnas: “Iš nuoskaudos sukandau dantis”. Vyriausiasis treneris: ” Kur pataikė šis signalizacijos garsas? Tu pirmiausia jį išgirdai. Vadinasi, jis pateko į ausį. Tik į kurią –  kairę ar dešinę? O paskui kur jis nuėjo? Gal nusirito į burną? “Paglostyk” liežuviu dantis ir įsitikink, kad jo ten nėra”.

2) Galva: “Ir kas sugalvojo į darbą eiti 8 val. ryto, kai dar ir pačios spūstys prasideda…” –  kūnas susigūžė iš pykčio. Vyriausiasis treneris: “Ką tu dabar darai? Pyksti. Parodyk, koks tu piktas. Atsitūpk ir pabelsk rankų pirštais į grindis, atsistok ir “pabildenk” save pirštais nuo galvos iki kulnų. Kur dabar tavo pyktis? Išpurtyk jį iš ten”.

3) Galva: “Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą –  ir vėl bus papeikimas!” – kūnas stingsta iš baimės. Vyriausiasis treneris: “Išgirsk, kokiu ritmu plaka tavo širdis. Giliai įkvėpk, giliai iškvėpk, uždėk vieną ranką ant pilvo – pakvėpuok pilvu. O dabar pasipurtyk visu kūnu, lyg būtum taupyklė, iš kurios nori viską iškratyti. Pajusk, kaip kraujas tavyje kunkuliuoja – tu gyvas!

Sielos, proto ir kūno harmonija

“Vyriausiojo trenerio” darbas – nukreipti jūsų dėmesį nuo objekto, į kurį jūs nevalingai atkreipėte dėmesį ir taip sukėlėte įtampą savyje. T. y. jis (“vyriausiasis treneris”) nukreipia dėmesį į jūsų pačių vidų. O tai suteikia galimybę rasti kūno dalį, “aprengtą šarvais”, ir juos nuvilkti.

Jeigu iš karto ir nepavyksta nustatyti įtampos vietos bei padirbėti su ja, jūs visada galite:

• padirbėti su kūnu, pvz., pakratyti rankas, pasukinėti galvą, patrepsėti kojomis, atsitūpti, atsistoti ir pan.;

• padirbėti su mintimis, pvz. įsivaizduoti, kad jūs komentuojate įvykius, vykstančius jūsų galvoje. Ir humoras čia – pirmasis pagalbininkas.

Kitaip tariant, atsipalaiduoti galima ne tik kūnu, bet ir mintimis! Tokiu būdu laisvasis dėmesys padės atsipalaiduoti. Juk atsipalaidavimas – geriausias būdas “perkrauti” organizmo energiją ir pasiekti kūno, proto ir sielos harmoniją.

• Atsipalaiduodami mes: pašaliname nerimą, susijaudinimą, susikaustymą; atgauname jėgas ir sveikatą; pasiekiame sielos, proto ir kūno harmoniją; padidiname energijos, pažadinančios snaudžiančius resursus, atsargas.

• Speciali psichologinė technika prekyboje naudojama kiekviename žingsnyje – paprasčiausias pasiūlymas “trys viename” jau yra psichologinis triukas, įtikinantis, kad pirkdamas tris mokėsi tik už vieną ir taip sutaupysi.

• Tačiau tuos prekeivius, kurie patys susiranda savo aukas ir sugeba įtikinti jas nusipirkti prekių, kurių šios nė neplanavo, galima laikyti tikrais profesionalais. Aš pati – profesionali psichologė – prekybos įtaigos manipuliacijų tema pradėjau domėtis tada, kai už dvigubą kainą įsigijau vitaminų, kurių nė neplanavau pirkti ir net nepajutau, kaip buvau “suvystyta”.

• Šiaip ar taip, pasistengus manipuliatorius ne taip sunku atpažinti, jų naudojama technika universali. Paprastai ji susideda iš trijų etapų:

1. Prekeivis pasirinktai aukai užduoda nukreipiantį, su siūloma preke visai nesusijusį klausimą. Jei tai gatvė – gali paklausti kelio, pasiteirauti valandų. Paskambinęs į buto duris jis gali apsimesti suklydęs ieškodamas kito žmogaus. Taip užmezgamas neva nekaltas kontaktas.

2. Toliau pateikiami keli abejonių nekeliantys teiginiai. Tarkime, kad dabar rinkoje yra daugybė puikių nerūdijančio plieno peilių, kurių nė nereikia galąsti. Arba pakalbama apie tai, kad maisto papildai iš tiesų padeda sveikatai. Ir tik tada, kai pirkėjas jau tiki pardavėju, jis išsitraukia savo prekę.

3. Tada visuomet seka įtikinėjimas, kad pirkdamas ją dabar žmogus taps laimėtoju – už prekę, kurios jau pradėjo geisti, sumokės kur kas mažiau, nei įsigydamas ją parduotuvėje ar kur kitur iš konkurentų.

Gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius.

Tiek kartų kalbėjau apie rudenį kaip apie kažkokį liūdesį ir nerimą skatinantį laikotarpį, jog nejučia ėmiau versti kalendoriaus lapelius ieškodamas švenčių dienų ir vildamasis, kad gal rasiu ką nors, kas širdį džiugintų.

Ir ką gi? Randu šį bei tą: lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Kaip ir turėčiau pasidžiaugti, juk kariuomenė – tėvynės gynėja, patriotizmo mokykla, galų gale vyriškumo kalvė. Štai ir turime šventę. Šventę, kuri kažkodėl nevalingai žadina įspūdį, kad kariuomenė – vyrų darinys, ir vėl švenčiame vyrų dieną. Ir iš tikrųjų nieko daugiau linksmesnio lapkritį nerasime, tamsūs rudens vakarai nepalieka jokių vilčių šviesos spinduliams prasibrauti, o ir su vyriškumu tapatinama šventė neblogai prie šio laikotarpio dera. Juk esame įpratę, kad vyrai būtinai turi būti rūstūs, tvirti, neretai šalti lyg niekada nesibaigiantis lapkričio lietus.

Pradėjau nuo kariuomenės, o nejučia baigiau vyrais. Bet juk nieko keista: vyras turi būti tvirtas ir rūstus, pasirengęs bet kurią akimirką savo, o ir šeimos priešams nosį sugurinti. Tikras karys ir šeimos bei tėvynės gynėjas. Labai patriotiška ir realistiška. Bet ar nenutinka kartais, kad nuolat vyrui brukamas karžygio paveikslas tampa pasala ne tik jam, bet ir jo artimiesiems, vaikams bei vaikaičiams, kurie per kartų kartas nešasi dvasią stingdantį šaltį, atsiribojimą nuo jausmų ir bet kokios dvasinės šilumos kibirkštėlės? Visai nemanau, kad mūsų ar kurios kitos šalies kariuomenė ugdo kažkokius dvasios vargetas, tačiau čia noriu kalbėti apie tą paveikslą, kurį pati visuomenė sukuria kalbėdama apie vyriškumą ir skatindama vyrus įgyti gana primityvų rūstaus “tėvynės gynėjo” įvaizdį.

Menu, kaip sykį vesdamas seminarą užsiminiau, kad nuo jokio jausmo bėgti nereikia, o vyrai, kaip ir visi mirtingieji, neturėtų bijoti ašarų. Menu ir tai, kad labiausiai iš tokio teiginio pasišaipė vienas vyresnių grupės dalyvių, kuriam vyro ašaros atrodė lyg iš siaubo filmo, niekaip nesiderinančios su tvirto šeimos maitintojo įvaizdžiu. Jis pats, pasirodo, nei verkė, nei liūdesiu savo širdį dilgino. Paprasčiau tariant, pasidėdavo jausmus kažkur į pasąmonės gelmes ir ten numarindavo. Gal ir numarindavo, bet dar nežinia kas ką: jis jausmus ar jausmai jį. Liūdna, bet šis žmogus šiandien neįgalus, nepakylantis iš vežimėlio po persirgto insulto. Atrodo, kad šįkart jį jausmai įveikė.

Tai vis dėlto kas tam mūsų laikų vyrui nutiko? Kodėl įtikėjome savo karišku įvaizdžiu ir karikatūriškai jį sutapatinome su šaltu ir atsiribojusiu supermenu, kuris lyg holivudinio filmo herojus naikina vieną priešą po kito, bet svarbiausia – neįsileidžia į savo gyvenimą jokio kito žmogaus? “Puiki” vyriškumo mokykla…

Neseniai skaičiau knygą, kurioje vienas šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės kūrėjų Jeremy Holmesas analizavo Britanijai, o ir visam šiuolaikiniam pasauliui, matyt, tinkantį šeimos modelį. Vaizdelis, kaip pasakytų žinomas herojus, susidarytų ne koks… Pasirodo, kad nūdienos šeima pasižymi “užvaikytais” tėvais ir savaip vienatvės, tapatumo ir savarankiškumo problemas sprendžiančiais vaikais. Tikro vyro įvaizdį besisavinantis tokios šeimos galva nebežino nieko kita, tik atsakomybę uždirbti kiek galima daugiau pinigų, o kartu pasinerti į darbą ir pamiršti, kad atsakomybė nėra vien materialinė našta, bet ir dvasinio komforto bei saugumo artimiesiems suteikimas. Tačiau vargu ar saugumą kitiems gali suteikti vyras, kuriam pačiam to saugumo trūksta. Ir iš kur tas saugumas, jei kažkodėl vieni per kitus šaukiam, kad vyras turi išlaikyti šeimą? Būna keista, kai kartais pacientams pasakęs, jog šeimą išlaiko tas, kuriam tąkart geriau sekasi, išgirstu, kad tik vyras už tai turi būti atsakingas.

Nesaugus tėvas – nesaugi žmona, nesaugūs ir vaikai. Tai paprasta aksioma. Nekalbėsiu apie moters vaidmenį, bet tokioje šeimoje augantis berniukas patenka į nepaprastą situaciją. Jam reikia susitapatinti su tėvu, nes būtina vyru tapti, bet kaip tą padaryti, jei tėvas dirba, išgyvena nuolatinę įtampą ir pamiršta bet kokį atsipalaidavimą? Tada vaikas ir bando pasitelkti savo fantaziją bei įsivaizdavimą vyriškumui pažinti. Vyras – tai tas, kuris atsiriboja nuo artimo, o namie nuolat būna pervargęs ir piktas. Štai! Jau auginame naują vyrą: piktą, šaltą ir vengiantį bet kokio artumo…

O ką jau kalbėti apie jausmus? Tai dar viena jautri šiuolaikinio vyro paveikslo vieta. Berniukas tampa vyru, bandydamas atkartoti tėvo elgesį ir savaip įsivaizduodamas jo vaidmenį, o jausmų pamokas tėvai jam suteikia tiesioginiais “protingais” pamokymais. Pavyzdžiui: “Vyrai neverkia!” arba “Koks tu vyras, jei bijai?” Pažįstama, ar ne?

Kiek mūsų esame patys ne tik tai girdėję, bet ir savo sūnus taip raminę? Tai kodėl tuomet stebimės, kad užaugęs mūsų sūnus pykčiu atsako į netektis, sunkumus ar pavojus? Negavęs leidimo verkti ar bijoti, berniukas pasirenka tai, kas jam belieka.

O lieka ne kažin kas. Visi teturime keturis jausmus: liūdesį, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Visi kiti tėra jų kombinacijos. Tai jei liūdėti ar bijoti draudžiama, berniukas pasirenka pyktį – džiaugtis juk nėra kuo… Pasitelkime fantaziją ir bandykime įsivaizduoti, kas laukia šio vyru tapsiančio amžino berniuko būsimosios šeimos ir jo paties sūnaus. Nesistengiu suabsoliutinti, tačiau toks scenarijus, deja, nėra retas.

Ir vėl sukasi tas nelemtas užburtas ratas… O juk būtų gerokai paprasčiau, jei suvoktume, kad mums visiems reikia ašarų. Net ir mašina, jei jos laiku nesutepsi, sustos. O žmogus – gerokai sudėtingesnė mašina. Tik jį kartais tenka ne tepalu, bet ašaromis sutepti. Ir vyrus taip pat… Kita vertus, jausmai, jei jų neišreiški, atsideda mūsų vidiniame pasaulyje. O vidinis pasaulis – tai ne vien dvasia, bet ir kūnas. Štai ir nutinka, kad ima tie jausmai mūsų kūną graužti, ir baigiasi viskas opalige, insultu ar infarktu.

Tai gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius, o pačius save galiausiai pasodina į neįgaliųjų vežimėlį. Tada gal nekils grėsmė, kad mūsų kariuomenė pasižymės agresija bei abejingumu kitiems žmonėms ar tautoms, ir taikos iš tikrųjų bus gerokai daugiau…

"Veido" archyvas

Tikslas: pokyčiai

Nuo pat šešiolikos metų Jurga nuolat su kuo nors rimtai draugaudavo: vos nutraukusi vienus santykius, iš karto stačia galva nerdavo į kitus. Gyventi poroje jai atrodė kur kas lengviau: mylimasis klausydavosi jos istorijų, apgindavo ją, jei prireikdavo, guosdavo ir linksmindavo. Jurga suprato, kad palaikyti santykius jai paprasta: ji tai puikiai sugeba. O štai būti vienai, nuo nieko nepriklausomai ir pasikliauti vien savo jėgomis ji nemokėjo.

Iš pradžių Jurga su tuo taikstėsi manydama, kad vieniems geriau sekasi vienoks gyvenimo būdas, kitiems – kitoks. Tačiau galiausiai ji pamatė, kad nebesugeba baigti santykių net su tais žmonėmis, kurių nemyli. Iškęsti prastą draugo elgesį jai atrodė lengviau nei išsiskirti ir būti vienai.

Vis dėlto Jurgai jau seniai buvo ne šešiolika. Todėl ji suprato, kad visą gyvenimą priklausyti nuo kitų negalės, – privalo išmokti tvarkytis pati. Būdama 28-erių paliko vaikiną, su kuriuo draugavo penkerius metus, išsinuomojo vieno kambario butą ir pasiryžo išmokti nepriklausomos viengungės gyvenimo. Jurga manė, kad pratintis teks kelis mėnesius. Tai užtruko metus: jie buvo sunkiausi merginos gyvenime. Jurgai teko ne tik ištverti tai, kad ji viena (prie to ji buvo nepratusi), bet ir iš naujo mokytis tikėjimo savimi, ryžtingumo ir sprendimų priėmimo.

Ir tik pagaliau pajutusi, kad išmoko būti nepriklausoma, Jurga vėl užmezgė naujus santykius, tik šįkart su kitokio būdo vyru – tokiu, kuris leido jai savarankiškai siekti tikslo, neribojo laisvės ir skatino turėti savo nuomonę, o ne tik pritarti vyrui, kaip buvo pratusi.
Jurgos istorija – tai pavyzdys, kaip užsibrėžus tikslą galima pakeisti savo charakterį. Tai taip pat sudėtinga, kaip sunku įnikusiajam į svaigalus negrįžti prie senų įpročių. Tačiau atpratus nuo priklausomybių galima pradėti naują gyvenimą…

Nekintančių dalykų nėra

Ilgai buvo linkstama manyti, kad suaugusio žmogaus charakteris nesikeičia; kai mūsų asmenybė susiformuoja, išryškėja stipriosios ir silpnosios jos savybės, ir su tuo tenka taikstytis visą gyvenimą. Ir jei nuo vaikystės žmogus buvo ramus, jokia gyvenimiška patirtis nepavers jo vietoj nenustygstančiu akiplėša.

Vis dėlto naujausi psichologiniai tyrimai rodo ką kita.

Svarbiausi charakterio bruožai ne tik bėgant laikui vystosi ir tobulėja arba silpsta, bet gali būti ir visai pakeisti. Tam tereikia tik valios, pasiryžimo ir tikėjimo.

Bėgant metams asmenybė keičiasi. Ją formuoja patirtys ir svarbiausi gyvenimo įvykiai: santuoka, motinystė ar tėvystė, didesnė atsakomybė ir taip toliau. Tyrimai rodo, kad charakterio savybės dažniausiai keičiasi į gera, nes kintančios aplinkybės verčia prisitaikyti.

Viską lemia tikėjimas

Vis dėlto pokyčiai galimi tik tuo atveju, kai jais tikime: tik žmonės, manantys, kad gali pakeisti savo charakterio savybes, iš tiesų jį pakeičia. Jų tikėjimas, kad pokyčiai įmanomi, skatina rizikuoti ir stengtis tobulėti.

Štai, pavyzdžiui, Laura yra drovi. Jos drovumas trukdo bendrauti su žmonėmis, todėl ji norėtų šio bruožo atsikratyti.

Taigi Laura pati kartais įstumia save į situacijas, kai reikia daugiau bendrauti su nepažįstamaisiais. Nors tokios situacijos jai gana skausmingos, jos – puiki charakterio treniruotė. Kiekvienąkart bendraudama su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis Laura po truputį nugali savo drovumą: iš pradžių sunkiai ir per prievartą, bet pamažu mokydamasi gyventi be jo.

Įsikalbėtas pasikeitimas

Šiaip ar taip, situacijos mus keičia ir tuomet, kai to specialiai ir nesiekiame. Štai tyrimai rodo, kad tų, kurie patenkinti savo darbu ir laiminga santuoka, ekstraversija stiprėja, o neurotizmo bruožas silpnėja. Kitaip tariant, tokie asmenys lengviau išgyvena stresines situacijas, be to, yra linkę daugiau bendrauti. Vadinasi, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, gali pasikeisti ir charakteris.

Charakterį keičia kiekviena, net ir nedidelė patirtis. Pavyzdžiui, jei mokėtės groti kokiu nors muzikos instrumentu, tikriausiai pastebėjote, kaip palengva pirštai paklūsta melodijai. Ir kai gerai mokate groti, jums net nebereikia žiūrėti į instrumentą: pirštai patys gaudo stygas ar spaudo tinkamus pianino klavišus. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys pripranta prie grojimo technikos ir ją išnaudoja taip pat, kaip važiavimą dviračiu ar skaitymą – tai atrodo labai paprasta.

Lygiai taip pat veikia ir charakterio pokyčiai. Kaskart, kai ko nors naujo išmokstame ir imame kitaip mąstyti ar elgtis, atitinkamai pasikeičia ir mūsų smegenys. Tai reiškia, kad iš tiesų įmanoma tapti tokiu žmogumi, kokiu norėtume būti. Pavyzdžiui, jūs galite tapti atsparesnė stresui, jei mokysitės atsipalaidavimo technikos. Galite tapti drąsesnė, jei dažniau rizikuosite. Tai lygiai tas pats, kaip mokytis groti.

5 didieji bruožai

Kiekvieno žmogaus charakterį apibūdina penki didieji bruožai. Tai:

• Ekstraversija. Paprastais žodžiais tariant, tai gebėjimas ir noras bendrauti su aplinkiniais ir to bendravimo dažnumas. Štai ekstravertui nuolat būtinas ryšys su kitais žmonėmis, o intravertui pakanka jo gauti nedidelėmis dozėmis.

• Sąmoningumas. Šis bruožas apibūdina žmogaus organizuotumą, discipliną, ryžtą ir gebėjimą priimti sprendimus. Sąmoningas žmogus – patikimas ir ambicingas.

• Sutariamumas. Tai gebėjimas užjausti, pagirti, padėti kitam žmogui ir jį suprasti. Turintys ryškų sutariamumo bruožą lengvai supranta aplinkinius.

• Neurotizmas. Kai kurie žmonės gali būti linkę į stresą, perdėtas reakcijas ir perdėtus lūkesčius. Jie reaguoja stipriomis emocijomis ir ne visada geba jas valdyti.

• Atvirumas patirčiai. Tai nenoras stovėti vietoj: atviri patirčiai žmonės nuolat stengiasi išbandyti ką nors naujo. Vien tam, kad žinotų, koks tai jausmas.

Svarbiausia taisyklė: nepersistengti

Dauguma žmonių norėtų atsikratyti savo neigiamų bruožų. Tačiau net ir jie reikalingi, kitaip gamta jų būtų nesukūrusi.
Antai stresas, baimė, nerimas ir nepasitikėjimas savimi tradiciškai laikomi neigiamomis emocijomis. Tačiau maža šių emocijų dozė naudinga, nes ji priverčia pasitempti, pažvelgti į save ir pasaulį kritiškiau. Nerimas ir baimė verčia veikti savisaugos instinktus ir taip išvengti galimų pavojų.

Stengiantis pakeisti charakterį reikėtų orientuotis ne į neigiamų savybių atsikratymą, o į teigiamų stiprinimą.
Tokiu būdu nors jūsų silpnybės ir išliks, tačiau jos netrukdys siekti savo tikslų.

Pakopa po pakopos

Keisti charakterį – ilgas ir atkaklus darbas. Tačiau ryžtas ir valia padės jums pasiekti savojo tikslo. Jei tik jo sieksite pamažu:

• Atsakykite į klausimą, kodėl norite pakeisti savo asmenybę: ryžtatės pokyčiams, nes to nori jūsų mylimas žmogus ar tam tikros jūsų savybės trukdo jums pačiai? Jei pasirinksite pirmąjį atsakymą, pradėti pokyčių dar nesate pasirengusi. Pokyčiai dėl kitų žmonių nebus tikri, nes jiems ryžotės ne savo noru. Be to, net ir atsikračiusi kokios nors ydos dėl kito žmogaus, nejusite džiaugsmo: juk įvykdėte ne savo, o kito jums iškeltą tikslą.

• Išsirinkite vieną savo savybę, kurią norite pakeisti. Būkite konkreti: žinokite vieną bruožą, kurį norėtumėte patobulinti. Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad per retai rizikuojate ir dėl to gyvenime daug prarandate, tobulinkite savo atvirumo patirčiai bruožą.

• Pradėkite nuo mažų treniruočių: išbandykite egzotišką patiekalą, kurio paragauti bijojote, ryžkitės nueiti į vietą, kurioje nebuvote, ar užsirašykite į papuošalų gaminimo kursus, nors to niekada nedarėte. Kiekviena nauja patirtis didina atvirumą ir įrodo, kad iki tol nepatirti dalykai gali būti labai smagūs.

• Skirkite sau laiko. Pokyčiai neįvyks per savaitę ar mėnesį. Todėl užsibrėžkite lengvai pasiekiamų tikslų, kurie privers apie juos pagalvoti tik penkias minutes per dieną. Būkite kantri: dideli pasikeitimai susideda iš daugybės mažyčių.

• Pagalbinė kontrolė. Paprašykite, kad jūsų pasikeitimo procese dalyvautų jums artimas žmogus. Tegul jis seka jūsų elgesį ir stebi, kaip jums sekasi keisti vieną ar kitą savo charakterio savybę. Savęs iš šalies nematote, o šio žmogaus kritika gali būti postūmis pasistengti labiau.

"Veido" archyvas

Klasikiniais psichologiniais triukais profesionalūs sukčiai sugeba įpiršti prekių, kurių nė neplanavai pirkti, ir išvilioti paskutinius pinigus

Į Lietuvą grįžo laukinio kapitalizmo kultūra – naudodami elementariausius psichologinius triukus, sukčiai prekeiviai ant kiekvieno kampo bruka šlamštą ir apgaudinėja stebuklais vis dar tikinčius lietuvius.

Jei jūs turite mobilųjį telefoną, kartkartėmis tikrai sulaukiate skambučių, siūlančių neįtikėtinai geromis sąlygomis įsigyti kokių nors stulbinančiai gerų prekių ar paslaugų. “Skambiname jums, nes neabejojame, jog esate dailiam apatiniam trikotažui neabejinga, todėl siūlome tik už pusę kainos įsigyti mūsų tobulų šveicariškų gaminių, kuriuos, jei nepatiks, galėsite tiesiog grąžinti ir atgauti pinigus”; “Laba diena, ar jūs esate smalsus žmogus ir mėgstate keliauti? Tada paskambinome kaip tik jums – dalyvaukite loterijoje ir laimėkite atostogas balto smėlio ir palmių saloje pusvelčiui”. Tai – tik keli tipiški telefoninių įkyruolių pasiūlymai. Aktyvesni savo teisių gynėjai jau pavargo aiškintis, iš kur skambintojai gauna jų telefonų numerius, racionalūs žmonės tiesiog iš karto siunčia juos velniop. Tačiau nuolat atsiranda ir nemažai naivuolių, nejučia įsitraukiančių į pokalbį su prekeiviais, įkliūnančių į jų gudrybių pinkles ir lyg sapne atsisveikinančių su kartais net paskutiniais savo sunkiai uždirbtais pinigais.

Psichologų toks fenomenas nė kiek nestebina: sukčiai profesionaliai naudoja klasikinius psichologinius įtaigos ir manipuliacijų triukus, užliūliuojančius aukos budrumą ir įtikinančius ją netikėtai ištraukus laimingą bilietą.

Apgaulingas kelionių rojus

Sukčiai – ant kiekvieno kampo, tačiau valstybė čia bejėgė, savo piniginę galime apsaugoti tik patys.

Štai skandalingai garsėjanti kelionių agentūra “Amber Promotion”, išviliojusi pinigus iš kelių tūkstančių patiklių klientų, žadėdama jiems pusdykį atostogų rojų saulėtose salose, nors ir neturi galimybių to suteikti, jau ne vienus metus sėkmingai ieško aukų visuose Lietuvos regionuose ir nemažai jų randa. Šios pačiame Vilniaus centre įsikūrusios agentūros durų nevarsto antrankiais nešini policijos pareigūnai. Viskas čia – legalu: kontora veikia turėdama Valstybinio turizmo departamento jai išduotą licenciją pardavinėti keliones, o tai, kad ji paima pinigus, bet nesilaiko sutartyje numatytų pažadų – tik civilinės, o ne baudžiamosios teisės reikalas. Daugiausia, kuo valstybė gali padėti sukčių šutvės maustomiems žmonėms – tai patarti jiems atidžiai skaityti sutartis arba patiems kreiptis į teismą.

Vilnietė 38-erių Loreta Gaižauskienė eiline “Amber Promotion” auka tapo prieš dvi savaites. Istorija banali ir tokia, kokių jau šimtai aprašyta vartotojų skundų puslapiuose ir interneto forumuose. Pradžioje jai paskambino turizmo vadybininke prisistačiusi mergina ir paprašė atsakyti į kelis klausimus apie keliones, už sugaištą laiką pasiūliusi pašnekovę įtraukti į loterijos dalyvių sąrašą. Po kurio laiko – skambutis ir sveikinimas loterijoje laimėjus vieną iš trijų prizų: plazminį televizorių, vaizdo kamerą arba du laikrodžius. Prizų traukimas – viename sostinės viešbučių, jame būtinai reikia dalyvauti drauge su sutuoktiniu, nes bus pristatomos naujoviškos turizmo paslaugos. Atvykus – pasakojimas apie 5–15 tūkst. eurų kainuojančią viso gyvenimo narystę pasauliniame atostogų apartamentų tinkle, tačiau prieš sumokant tiek daug pinigų, apartamentus galima apžiūrėti Tenerifės ir Kanarų salose Ispanijoje bei Maltoje, apsistojant juose vos už 3200 Lt – už tiek galima aplankyti visas tris vietas, kiekvienoje jų 4 asmenų grupei apsistojant po savaitę, be to, keliauti galima bet kada per artimiausuis trejus metus. Iš karto po šio pasiūlymo – loterija, kurioje Loreta ištraukė 50 porc. nuolaidą minėtam pasiūlymui. “Čia jau užsikabinau. Mintyse suskaičiavau, kad už 1600 Lt trejus metus su šeima ilsėsiuosi apartamentuose. Jokios narystės vėliau pirkti nė neplanavau – jaučiausi ne apgaudinėjama, o greičiau priešingai – besinaudojanti kelionių organizatorių naivumu”, – “Veidui” pasakojo savo mėnesio atlyginimo dydžio sumą (pasinaudoti laimėjimu buvo galima tik čia pat mokant grynaisiais pinigais) iš karto atidavusi moteris.

Atsitokėjo ji tik po valandos, kai grįžusią į darbą ir pasigyrusią laimėjimu ją “paprotino” bendradarbiai, jau girdėję apie “Amber Promotion” apgavystes. Moteris puolė telefonu atšaukti sutartį ir reikalauti grąžinti pinigus. Tai jai pavyko tik kitą dieną, atėjus į bendrovės biurą ir primygtinai pareikalavus grąžinti visus sumokėtus pinigus. Ją aptarnavęs Tadu prisistatęs vadybininkas litais mokėjusiai klientei po ilgų dūsavimų sutartyje užfiksuotą sumą atidavė eurais, paaiškinęs, kad litų šiuo metu nėra, nes iš klientų surenkamais pinigais iš karto skubama padengti senesnes “Amber Promotion” skolas.

Papildai – už trigubą kainą

Garliavoje gyvenančią 58-erių Solveigą Veličkienę sukčius pričiupo jos pačios namuose. Paskambinęs į duris malonios išvaizdos jaunas vyriškis pradžioje paklausė, ar šiame bute gyvena pensininkų. Išgirdęs neigiamą atsakymą iškart pradėjo domėtis šeimininkės sveikata. Sužinojęs, kad ją kamuoja artritas, paslaugusis jaunuolis ištraukė ir ėmė siūlyti įsigyt sąnariams naudingo maisto papildo kolageno dėžutę. “Buvau apie jį girdėjusi, kad tinka sąnariams, tad nejučia įsitraukiau į pokalbį. Aptarėme, kiek piliulių man reikėtų išgerti, kartu nutarėme, kad be dviejų pakuočių nėra ko ir pradėti”, – pasakojo “Veidui” moteris. Ji kiek sutriko išgirdusi papildų kainą – dvi dėželės jų esą kainuoja 160 Lt, na, bet šiai klientei prekybos agentas galįs padaryti 10 Lt nuolaidą. “Jis paaiškino, kad perku už itin mažą kainą – esą vaistinėse šis papildas kainuoja bent 20 proc. brangiau”, – prisimena Solveiga. Ji neturėjo su savimi tiek grynųjų pinigų, tad agentas paslaugiai palydėjo ją iki netoliese esančio bankomato, o po to dar ir parvežė atgal namo. “Jaučiausi sudariusi nepaprastai gerą sandėrį”, – pati iš savęs dabar jau šaiposi moteris.

Kad buvo įžūliai apgauta, ji suprato po kelių dienų, kai papasakojo šią istoriją savo vaikams, – jie netruko internete rasti tikrąją kolageno papildo kainą – 22 Lt už dėželę.

Firmos “Arvensi”, kurios platinamus papildus prekybos agentas pardavė už daugiau nei 3 kartus didesnę kainą, atstovybėje “Veidą” informavo, kad pati firma jokių prekybos atstovų nesamdo, todėl jokios atsakomybės dėl apgautos pirkėjos prisiimti negali. Iš tiesų, pardavinėti šią produkciją galėjo bet kas, pigiai jos įsigijęs vaistinėje ir brangiai parduodamas žmonėms namuose.

Apgautoji garliaviškė prisipažįsta pati nė neprašiusi pardavėjo kokių nors dokumentų, įrodančių, kad papildais jis prekiauja teisėtai. “Turėjo prisisegęs kortelę su nuotrauka, rankoje laikė aplanką su siūlomų papildų aprašais. Man net nekilo jokių įtarimų”, – dėstė pašnekovė.

Apgaulinga prekyba telefonu

Vartotojų apgaulės yra bendra sparčiai didėjanti visų valstybių problema: įvairūs sukčiai visose šalyse naudoja panašius apgaudinėjimo būdus. Vis daugiau vartotojų skundžiasi dėl jų pažeistų teisių, susijusių su prekyba telefonu.

Dažniausiai naudojamos prekybininkų telefonu frazės: “Jūs esate išrinktas išgirsti šį pasiūlymą”; “Norime jums atsiųsti nemokamą savo įmonės produkcijos pavyzdį”; “Jūs gausite nuostabią nemokamą dovaną, jei pirksite šią mūsų prekę”.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pataria vartotojams tokiais atvejais nebūti patikliems, nepasiduoti spaudimui iš karto priimti sprendimą dėl prekės ar paslaugos pirkimo, neduoti savo kreditinės kortelės ar sąskaitos duomenų, socialinio draudimo numerio nepažįstamiems skambinantiems asmenims, nepirkti siūlomų prekių tik todėl, kad žadama “nemokama dovana”. Vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties, sudarytos telefonu, pranešdamas raštu apie tai pardavėjui per 7 darbo dienas nuo daikto pristatymo dienos. Vartotojas neprivalo nurodyti jokios sutarties nutraukimo priežasties ir pardavėjas neturi teisės pareikšti reikalavimo dėl netesybos ar nuostolių atlyginimo.

Šaltinis: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

"Veido" archyvas

Skyrybos prasideda gerokai prieš tai, kol apie jas prabylama garsiai. Ir nesibaigia iškart pasirašius teisinius dokumentus. Atpažinkite savo emocijas viso skyrybų proceso metu ir išmokite jas kontroliuoti.

Skyrybų varpai

Dėl skyrybų neapsisprendžiama per penkias minutes. Vienas iš sutuoktinių mintį palikti kitą gali puoselėti pusmetį ar metus iki pasiryžimo apie tai pagaliau ištarti garsiai. Tačiau net jam tylint gresiančias skyrybas galima atpažinti iš tam tikrų ženklų.

• Nemokate spręsti konfliktų. Poros, kurios nemoka spręsti problemų nepakenkdamos santykiams, dažniausiai ima tiesiog vengti konfliktų. Tačiau tarpusavio skirtumai ir ginčai dėl jų vis tik neišvengiami. Negalintys su tuo susitaikyti galiausiai nusprendžia, kad vienintelis būdas išvengti nesutarimų – nebebūti kartu.

• Nesidomėjimas partnerio emocijomis. Kai Eglė verkia, Tomas išeina į kitą kambarį. Kai ji džiugiai nusiteikusi, jis nepaklausia – kodėl. O juk emocinis įsitraukimas – būtina sąlyga santykiams palaikyti! Kai jo nebelieka, nebelieka ir santykių…

• Dėmesio perskirstymas. Staiga dalis dėmesio, skirta partneriui, imama dalyti kitiems dalykams. Tai gali pasireikšti perdėtu rūpinimusi vaikais ir staigiu noru žinoti apie juos viską.

• Kitais atvejais atramos ieškoma darbe: staiga atsiduodama karjerai ir dirbama viršvalandžius, kad mažiau laiko reikėtų praleisti su sutuoktiniu.

• Pasiruošimas viengungio gyvenimui. Moterys, kurios didžiąją santuokos dalį praleido būdamos namų šeimininkės, prieš inicijuodamos skyrybas dažnai ima ieškoti pragyvenimo šaltinio ir susirūpina karjera.

• Kiti ženklai: dietos laikymasis, užsirašymas į sporto klubą ar staigus susirūpinimas šukuosena. Visa tai dėl noro gerai atrodyti per būsimus pasimatymus po skyrybų.

Aukos ir kaltojo žaidimas

Statistikos duomenimis, net 75 proc. visų skyrybų inicijuoja moterys. Viena vertus, tai reiškia, kad jos turi galimybę kontroliuoti skyrybų situaciją. Kita vertus, skyrybų iniciatoriui dažnai tenka išgyventi dar daugiau emocijų nei paliktajam sutuoktiniui.

Paliktasis gali prisiimti aukos vaidmenį ir tikėtis aplinkinių užuojautos. O skyrybų iniciatoriui prireiks atlaikyti visą tenkantį spaudimą. Būtent jam teks jaustis kaltam dėl santuokos įžadų sulaužymo ir šeimos ardymo bei žalos vaikams darymo.

Šiuo atveju svarbiausia gerai žinoti atsakymus į du klausimus: kodėl nusprendėte skirtis ir ar kitos išeities nebuvo. Priminkite sau šiuos atsakymus kiekvieną kartą pajutusi spaudimą ar kaltės jausmą.

3 emocinės skyrybų stadijos

Išgyvenant skyrybų laikotarpį aplanko ištisa emocijų vaivorykštė: nuo liūdesio ir baimės iki kaltės ir pykčio. Svarbiausia suvokti, kad visos šios emocijos – normali žmogiška reakcija. Nesistenkite su jomis kovoti: daugiau laimėsite prie jų prisitaikydama.

Liūdesys ir sielvartas

Tai pirmoji ir stipriausia su skyrybomis susijusių emocijų banga. Santykiai baigiasi. Nesvarbu, ar esate skyrybų iniciatorė, ar paliktoji, vis dar jaučiate emocinį ryšį su savo sutuoktiniu: kartu išgyventų akimirkų neišbrauksite tarsi eilutės iš pirkinių sąrašo. Suvokimas, kad šį ryšį reikia nutraukti, sukelia sielvartą net jei tikinate save, kad kitos išeities neturite.

Liūdesys dėl skyrybų turi tam tikras pakopas: tik užkopus jomis visomis, emocijos nusilpsta. Viskas prasideda nuo neigimo: “to būti negali”. Vėliau aplanko pyktis: “Aš to nenusipelniau”, ir imama derėtis su pačiu savimi, tikintis, kad ką nors pakeitus būtų galima pakeisti visą situaciją. Ketvirtoji liūdesio pakopa – depresija. Tai situacijos suvokimas įsitikinus, kad nieko nepavyks pakelti. Ir tik išgyvenus tokią vienos emocijos – liūdesio – kaitą, galiausiai pasiekiamas susitaikymas su situacija.

Pabandykite atpažinti tokias liūdesio pakopas ir savo situacijoje. Žinoti, ant kurios pakopos esate šiuo metu, svarbu dėl to, kaip ji veikia jūsų sprendimus. Liūdesys trukdo blaiviai mąstyti, tačiau kiekviena jo stadija jūsų mintis veikia savaip. Štai pykdama rėkiate ant sutuoktinio, o išgyvendama derybų stadiją galite bandyti su juo taikytis.

Kaltė ir gėda

Tokius jausmus sukelia išgyventa nesėkmė: tikėjotės laimingos santuokos, tačiau dabar ji žlunga. Jaučiatės neįvykdžiusi savo pačios, artimųjų arba visuomenės lūkesčių. Ką aš dariau ne taip, kad man nepavyko tesėti pažado “kol mirtis mus išskirs”?

Nors kaltę ir gėdą išgyvena didžioji dalis besiskiriančiųjų, tik nedaugelis jų tai pripažįsta patys sau. Šie jausmai dažnai lieka paslėpti, o taip jie geba pridaryti daugiausia žalos. Kaltė trukdo iš tikro pažvelgti į problemas ir ieškoti jų sprendimų. Pavyzdžiui, jausdama kaltę galite jaustis neturinti teisės užduoti sutuoktiniui jums svarbių klausimų ar kelti savus reikalavimus.

Vis dėlto kaltės jausmas gali būti pernelyg skaudus ir nepakeliamas net ir nesuvokus, kad jį jaučiame. Todėl jį labai greitai pakeičiame kitais – sąlygiškai lengviau išgyvenamais jausmais – pykčiu ir depresija. Štai kodėl sutuoktiniai dėl byrančios santuokos linkę kaltinti vienas kitą, užuot prisiėmę savąją atsakomybės dalį.

Baimė ir nerimas

Jūs nebežinote, ko tikėtis iš ateities. Šiandien skiriatės, o rytojaus akimirka miglota… Būtent ši nežinomybė ir sukelia baimę bei nerimą. Baimę sukelia dar ir stresas: išgyvenant ilgalaikę stresinę situaciją organizmas į ją reaguoja nepaaiškinamo nerimo priepuoliais.

O kas toliau?

Kartu su skyrybomis baigiasi vienas gyvenimo etapas ir prasideda kitas. Tačiau įpratus prie nusistovėjusio gyvenimo ritmo sunku susitaikyti su tuo, kad teks jį pakeisti.

• Gyvenimo nepakeisite per vieną dieną. Iki tol, kol pajusite pirmuosius pokyčius, jums teks išgyventi visą krūvą emocijų ir ieškoti problemų sprendimo. Todėl kartais viskas, ko galėsite tikėtis – tiesiog ištverti dieną. Tokie jausmai netruks amžinai, todėl leiskite sau juos išgyventi. Skirkite laiko poilsiui ir situacijos įvertinimui. Kai būsite pasiruošusi stipresniems pokyčiams, tai pajusite.

• Susikurkite savo ateities viziją. Tebūnie tai rožinė fantazija. Įsivaizduokite, kaip jūsų gyvenimas atrodys po skyrybų ir ką jame pakeisite. Ieškokite galimybių įgyvendinti visoms senoms svajonėms: kada, jei ne dabar, mokytis šokti ar išvažiuoti atostogų į egzotišką šalį. Teigiama ateities vizija padeda lengviau ištverti dabartį.

• Rašykite dienoraštį. Pradėkite įrašus nuo šiuo metu išgyvenamų emocijų aprašymo, baikite – ateities planų sudarymu. Stenkitės daryti tai kasdien, o po savaitės perskaitykite viską, ką parašėte. Dažniausiai dienoraštyje besikartojančios temos išryškins jūsų rūpesčius ir lūkesčius, todėl bus lengviau suvokti, kokių veiksmų turite imtis.

"Veido" archyvas

Neatsispyrėte šokoladiniam pyragui, o dabar graužiatės, kad taip ir nesugebėsite atsikratyti papildomų kilogramų? O gal nusipirkote batus, kainuojančius pusę mėnesio atlyginimo, ir suprantate, kad nebeturite pinigų svarbesniems dalykams? Tokių klaidų išvengsite… prisijaukindama savo valią.

Saldūs pasiteisinimai

Žinote, kodėl mums nesiseka savęs kontroliuoti? Nes kur kas lengviau ne save valdyti, o save apgaudinėti.
Pats dažniausias saviapgaulės metodas – atidėliojimas. Iš pradžių tikimės pradėti rytoj, vėliau aplanko išganinga mintis, kad nieko neatsitiks, jei palauksiu dar savaitę, o galiausiai belieka arba verstis per galvą atliekant darbus paskutinę minutę, arba nuspręsti jų visai nebesiimti.

Kiekvienas atidėliojimas – nedidelis pralaimėjimas, vedantis didelės nesėkmės link.

Kiekvienas pasiteisinimas klampina giliau į saviapgaulę ir įpratina tikėti savu melu. Jūs juk puikiai žinote, kad šis pirmadienis nebus niekuo išskirtinis, laikytis dietos ir vėl nepradėsite, nors žadate tai jau aštuonioliktą kartą. Tačiau penktadienį pasiteisinimas, jog dieta prasidės tik kitą savaitę, juk skamba labai viliojamai ir bent trumpam sukuria iliuziją, kad iš tiesų esate pasiryžusi pokyčiams. Ir tik laukiate deramo momento.

Vienintelis būdas užkirsti kelią atidėliojimui – pagaliau įgyvendinti nors vieną iš savo planų.

Ne pirmadienį, ne rytoj ir net ne po penkių minučių – tiesiog dabar pat. Imkitės darbų tuo laiku, kada juos ir ketinote atlikti, – tai stiprina jūsų savikontrolę ne tik dėl to, jog parodote sau, kad galite pasiekti savų tikslų, bet ir dėl to, kad visos ankstesnės saviapgaulės tampa kur kas geriau matomos.

Viskam savas laikas

Tačiau vieno blogo įpročio atsisakymas arba kokio nors troškimo nepatenkinimas reikalauja kompensacijos. Pavyzdžiui, jei metėte rūkyti, tikėtina, kad labiau norėsis palepinti save saldumynais, ir atvirkščiai. Štai vieno amerikiečių tyrimo metu žmonės kurį laiką buvo priversti spoksoti į saldumynus, tačiau šiukštu jų neliesti, nors ir kaip seilė varvėtų. Paaiškėjo, kad  sukurstytas troškimas ir jo nepatenkinimas daugelį rūkančiųjų privertė vos išėjus iš tyrimo patalpos prisidegti cigaretę: jie negavo vieno malonumo, todėl teko jį pakeisti kitu.

Toks pavyzdys įrodo, kad savikontrolė turi ribas. Jūs galite kontroliuoti save pakankamai, kad atsisakytumėte vieno žalingo įpročio, tačiau tam išnaudosite didžiąją dalį savo valios. Vadinasi, atsispirti kito žalingo įpročio pagundai valios likę kur kas mažiau. Tad ir suklupti bus daug lengviau.

Visiškai savęs kontroliuoti neįmanoma, todėl savikontrolės vienu metu siekite tik vienoje srityje. Jei tai dieta – susikoncentruokite ties ja, jei tai taupymas – visą savo valią skirkite jam, nesistengdama tuo pat metu dar atsikratyti ir kitų įpročių.

Lemtingas požiūrio taškas

Vis dėlto kai kurie psichologai ragina nesitaikstyti su valios ribotumu – savikontrolė priklauso ir nuo požiūrio į ją. Naujausi tyrimai rodo, kad savikontrolės ribas greičiausiai pajunta žmonės, tikintys, kad ji yra ribota.

Antai Rima tiki, jog valia turi ribas, todėl pavargusi po sunkios ir streso kupinos dienos ji susitaiko su faktu, kad jos savikontrolė nusilpo. Todėl ji ima mažiau pasitikėti savo valia ir manyti, kad jos resursai jau išnaudoti. O štai Eglė tiki, kad jos valia neribota ir priklauso tik nuo jos pačios veiksmų. Todėl net ir susidorojusi su keliais iššūkiais Eglė lygiai taip pat atidžiai priima ir dar vieną. Priešingai nei Rima, ji pasitiki savo valia, todėl geba ją geriau išnaudoti.

Vadinasi, tai, kaip sugebėsite save kontroliuoti, priklauso tik nuo jūsų požiūrio. Galite pasiduoti, tačiau galite pasitikėti savimi iki galo ir ramiai siekti savų tikslų, nes žinote, kad įmanoma viskas. Šis “viskas” – jūsų rankose!

4 savikontrolės ugdymo pakopos

Lengva pasakyti – sunku padaryti. Tai dažniausiai tiesa, tačiau savikontrolę galima stiprinti ir visai mažyčiais žingsneliais.

Pripažinkite, kad save apgaudinėjate.

Saviapgaulė gudri, todėl galite nuoširdžiai tikėti, kad visi jūsų pasiteisinimai yra tikri. “Aš tikrai negaliu šiandien pradėti rašyti ataskaitos, nes šiandien esu išsiblaškiusi”, – tikinate pati save. Tačiau galbūt ir esate išsiblaškiusi tik todėl, kad nenorite prisiliesti prie ataskaitos? Svarbu išmokti atskirti, kurie pasiteisinimai tikri, o kurie – tik pagaliai, jūsų pačios kaišiojami į savus ratus.

Ieškokite motyvacijos.

Kodėl jums prireikė save kontroliuoti? Valią sustiprinsite tik žinodama tikslų atsakymą į šį klausimą. Ieškokite motyvų ir argumentų: galbūt valios neturėjimas menkina jūsų savivertę, galbūt jums nusibodo kaskart neatsispyrus pagundoms justi graužatį, o gal savikontrolės stygius pridaro jums materialinių ir moralinių nuostolių…

Stiprinkite pasitikėjimą savimi.

Jei norite, galite nuversti kalnus. Svarbu tikėti, kad jūs tai pajėgsite. Tad pasitikėjimas savimi – svarbiausias savikontrolės komponentas: tik tikėdama, kad turite pakankamai valios, gebėsite ją išnaudoti. Todėl kartais viskas, ko reikia, kad pakabintumėte atgal tą brangią suknelę, kurią taip norėtumėte įsigyti, – tai tikėjimas, kad galite tai padaryti.

Disciplinos treniruotės.

Paprasti valios grūdinimo pratimai turi ilgalaikių rezultatų: jie parodo, kaip malonu įrodyti sau, kad jūs galite save valdyti. Tam gali padėti net sportas. Užsibrėžkite aiškų tikslą: nubėgti du kilometrus, padaryti dvidešimt atsispaudimų ar penkiasdešimt atsilenkimų – ir įgyvendinkite tai! Neleiskite sau sustoti tol, kol nepasieksite tikslo.

Valios pagalbininkai

• Miegas ir poilsis. Savikontrolei reikia jėgų, taip pat ir fizinių. Nes pavargus kur kas sunkiau susikaupti tikslo siekimui. Juk valios pastangų reikia vien tam, kad neužmigtumėte, tad kitiems dalykams jos lieka mažiau. Būtent todėl gerai išsimiegojus ir pailsėjus bus kur kas lengviau laikytis savo taupymo programos, dietos ar nuostatos mesti rūkyti.

• Rytas protingesnis nei vakaras. Neatidėliokite valios reikalaujančių užduočių antrajai dienos pusei. Ryte, kai esate pailsėjusi ir dar nespėjusi pavargti, jūsų savikontrolė kur kas stipresnė. Dienos stresai ją išvargina, todėl į vakarą ji silpnėja. Atsižvelkite į tai planuodama savo dieną.

• Teigiamos emocijos. Įrodyta, kad maži džiaugsmai stiprina savikontrolę. Turėdama kuo džiaugtis lengviau ištversite savikontrolės kuriamus suvaržymus. Pavyzdžiui, jusdama entuziazmą dėl artėjančios smagios vakarienės su draugais kur kas lengviau ištversite tai, kad neleidote sau įsigyti naujų marškinėlių. Stenkitės kiekvieną dieną skirti laiko jus džiuginantiems pomėgiams ar žmonėms, ir valios išbandymus ištverti bus kur kas lengviau.

• Tinkama formuluotė. Tai, kaip apibrėžiate tikslus, taip pat turi įtakos jų įgyvendinimui. Geriausiai veikia kuo tikslesnis veiksmų planas. Pavyzdžiui, dabar elgsiuosi taip ir taip, kad pasiekčiau tą ir tą; kai pasieksiu pirmąjį tikslą, darysiu tą ir tą. Svarbu žinoti kiekvieno veiksmo tąsą: kas man iš to, kad būtent šią minutę mano savikontrolė suveiks.

• Dideli tikslai, smulkūs uždaviniai. Tikslas, kurio siekiate, gali būti labai didelis ir abstraktus, pvz., noriu išmokti taupyti. Tačiau abstraktūs tikslai gąsdina nežinojimu, kaip juos įgyvendinti. Todėl didelį tikslą suskaidykite į smulkius ir konkrečius uždavinius: savaitę nepietauti kavinėse, apsipirkti tik kartą per savaitę ir pan.

"Veido" archyvas

Vienas – užkietėjęs skrudžas, o kita dievina pirkimą. Viena nori pinigus taupyti, kitas – juos leisti. Tai štai: ne erzinantys įpročiai, charakterių nesutapimas ar pavydas, o pinigai yra dažniausia šeimyninių barnių priežastis.

Piniginė sąjunga

Paprasti kasdieniai sprendimai: kur pirkti maistą, pietauti kavinėse ar neštis maisto indelius į darbą, vaiką leisti į darželį ar samdyti jam auklę? Pasisekė šeimoms, kurioms šie klausimai tarsi savaime suprantami ir jokių rūpesčių nekelia. Kitoms kaskart tenka ieškoti kompromisų – dažniausiai bent vienam šeimos nariui nusileidžiant ir prisitaikant.

Skamba neromantiškai, tačiau santuoka daugeliu atveju yra finansinė sąjunga. Su pinigais susijęs visas šeimos gyvenimo būdas: vienas renkasi viršvalandžius darbe tam, kad uždirbtų daugiau pinigų ir juos galėtų investuoti į šeimos būstą, kitas – išeina iš darbo anksčiau, kad ilgiau pabūtų su šeima. Tokie sprendimai susiję tiek su pinigais, tiek su visa šeimos gerove.

Ginčai dėl pinigų – tai šis tas daugiau nei ginčai dėl kupiūrų ir monetų. Pinigai tėra simbolis, užtat už jų stovi statusas, valdžia, autoritetas ir nepriklausomybė. Tad ir barniai dėl skirtingo požiūrio į finansinius reikalus – tai varžybos dėl to, kieno sprendimai šeimoje svaresni. Tačiau jei išmoksite barnių išvengti, varžytis nebereikės: varžybų trasoje žygiuosite greta ir vienodu žingsniu.

Partnerystės sąlygos

Finansinių sprendimų priėmimas drauge gali suartinti arba išskirti poras. Žinoma, priklauso nuo to, kaip su šiais reikalais tvarkysitės.

• Dalykitės finansiniais lūkesčiais. Didžiausia problema ta, kad žmonės nemėgsta kalbėti apie pinigus, ypač savus. Tačiau komunikacija – raktas į pasitikėjimą. Todėl prieš priimdami kiekvieną svarbesnį sprendimą susėskite ir pasikalbėkite.

• Namų reikalus tvarkykite taip pat kaip verslo. Tiek šeimos finansinei sėkmei sukurti, tiek verslo reikalams tvarkyti galioja tos pačios taisyklės. Tad įsivaizduokite, kad namai – jūsų įmonė, kuria reikia rūpintis ir į kurią būtina investuoti.

• Palaikykite vienas kito profesinius siekius. Padėkite savo partneriui kopti karjeros laipteliais ir įgyvendinti svajones taip, lyg jos būtų jūsų.

• Mėgaukitės saikingais malonumais. Leisti pinigus smagu, o mėgautis gyvenimu būtina. Tačiau lygiai taip pat svarbu ir nepakliūti į spąstus, kai malonumams išleidžiami visi šeimos finansai. Šiek tiek turėtų likti ir santaupų juodai dienai.

• Turėkite tarpininkų. Kai dviese priimti sprendimo nebegalite, nes nuomonės skiriasi pernelyg radikaliai, ieškokite trečio žmogaus, kuris pasakytų nuomonę iš šalies. Kartais tokiam vaidmeniui pakaks draugų, tačiau jei sprendimai sudėtingesni, pavyzdžiui, susiję su investicijomis ar paskolomis, tarpininku turėtų tapti savo srities profesionalas – finansų konsultantas.

• Išlaikykite nepriklausomybę. Net jei jūsų šeimos biudžetas bendras, verta turėti ir atskirų pinigų savoms išlaidoms.

(Ne)priklausomybės privalumai ir trūkumai

Nusipirkote švarkelį iš naujos kolekcijos, o vyrui pasakėte, kad pasinaudojote išpardavimo pasiūlymu? Arba atvirkščiai – įtikinote vyrą, kad kirpyklos ir manikiūro paslaugos kur kas brangesnės, nei yra iš tiesų, kad užmaskuotumėte ir papildomas išlaidas? Stereotipinė šimtuose anekdotų apdainuota situacija: vyras uždirba pinigus, o žmonelė lengva ranka juos išleidžia, vos prasidėjus naujų drabužių kolekcijų sezonui. Vėliau belieka galvoti, kaip dėl pirkinių pasiteisinti.

Vis dėlto ir stereotipuose yra dalis tiesos! Net visuotinės emancipacijos laikais priklausomybės nuo vyro piniginės išvengti sunku kiekvienai moteriai.

Antai penkmetį sėkmingai kopėte karjeros laiptais ir didžiavotės finansine nepriklausomybe, tačiau gimus vaikeliui trumpam tapote namų šeimininke bei vyro išlaikytine. Belieka susitaikyti su tuo, kad nuo šiol teks priklausyti nuo vyro piniginės. Kai kurių moterų savigarbą tokia padėtis itin žeidžia. Tačiau tokiais atvejais svarbu galvoti ne tik apie tai, ką jūs gaunate iš vyro (jo uždirbamus pinigus), bet ir ką jūs duodate namams. Būdama namų šeimininkė jūs neuždirbate pinigų, tačiau kuriate neapčiuopiamas vertybes: namų šilumą ir jaukumą, šeimyniškus pietus bei vakarienes ir saugumo pojūtį vaikams, leisdama jiems žinoti, kad visada esate šalia. Dėl galimybės suteikti namams tokių dovanų verta kuriam laikui pamiršti pasižadėjimą visada būti finansiškai nepriklausoma.

Taikos variantai

Simona ir Tomas sutarė, kad finansiškai bus vienas nuo kito nepriklausomi: juk abu užsidirba savo reikmėms. Tačiau sutarimas jų šeimoje laužomas bent kartą per mėnesį. Tomas nesupranta, kaip Simona gali išleisti tiek daug pinigų drabužiams, o Simona pyksta, kai vyras nieko nesakęs įsigyja naują žaisliuką automobiliui. Kai tik išleistų pinigų suma tampa didesnė už kasdienes išlaidas, sutuoktiniai pamiršta, kad mylimasis išleido savo pinigus.

Tokie priekaištai dėl leidžiamų savo uždirbtų pinigų labiau susiję tiesiogiai ne su finansais, o su pasitikėjimu vienas kitu. Didelė išleistų pinigų suma simbolizuoja svarbų sprendimą (net jei jums tai ir tebuvo akimirkos užgaida!). Antrajai pusei norisi, kad svarbūs sprendimai būtų priimti ne po vieną, o drauge. Taip parodomas pasitikėjimas partneriu ir jo nuomonės svarba. Net jei renkatės rudeninius batus.

Todėl šeimoje naudinga aptarti, kokią didžiausią pinigų sumą galite išleisti, nepasitarę su kitu. Tai nereiškia, kad užsimaniusi nusipirkti švarkelį už savo pinigus turite gauti vyro leidimą. Tačiau pasakydama jam apie pirkinį prieš jį įsigydama, o ne po to, pabrėžiate savo bendrystę.

Pavyzdys užkrečia

Tyrimai rodo, kad jei vaikas išaugo šeimoje, kurioje pinigai buvo dažna barnių priežastis, tikėtina, jog  suaugęs jis nemokės tikslingai tvarkyti finansinių reikalų. Mat nuolatiniai ginčai sudaro įspūdį, kad pinigai yra problema. Tai savaime apsunkina finansinius reikalus: jei žvelgiate į juos kaip į problemą, jie problema ir tampa. Visi finansiniai reikalai ima kelti baimę: baisu, kai pinigų per mažai, baisu, kai jų per daug. Abiem atvejais neaišku, kaip su jais tvarkytis, kad tik išvengtumėte tokių ginčų, kokius stebėdavote vaikystėje. Tačiau kuo labiau stengiatės ginčų išvengti, tuo labiau aštrinate padėtį. Perdėtas pinigų sureikšminimas trukdo priimti racionalius sprendimus.

* Vis dėlto yra ir gera naujiena: lygiai taip pat, kaip galima įgyti įprotį žvelgti į pinigus kaip į problemą, galima šio įpročio ir atsikratyti. Net ilgametis nemokėjimas tvarkyti piniginių reikalų gali būti apverstas aukštyn kojomis. Tam būtina suvokti, kad jūs galite valdyti savo finansus. Jūs pati esate atsakinga už tai, kiek išleidžiate ir kiek sutaupote. Todėl ir būkite padėties šeimininkė. Pradėkite nuo elementarių dalykų: šeimos biudžeto sudarymo ir planavimo.

Pirmą kartą reikalas gali pasirodyti painus, tačiau kuo labiau į jį įsitrauksite, tuo lengviau bus planuoti savo pajamas ir išlaidas. Rinkite čekius bei sąskaitas ir skaičiuokite savo išlaidas: tada ne pinigai valdys jus, o jūs pinigus.

"Veido" archyvas

Jūs tiesiog žinote. Esate tikra, kad ieškodama draugų namo turėtumėte sukti į kairę, nors gatvė ir nepažįstama. Arba kad jūsų seserį kažkas slegia, nors ji ir šypsosi tikindama, jog viskas gerai. Žinių jums teikia intuicija.

Asociacijų žaidimas

Nuojauta – tai staigus ir stiprus įsitikinimas, kurio negalime paaiškinti. Tačiau nors ir esame linkę manyti, kad šiuos įsitikinimus mums pasufleruoja vidus, dar vadinamas šeštuoju jausmu, iš tiesų juos lemia išoriniai dalykai: balso tonas, veido išraiška ar kokia kita maža detalė. Paprastai šios detalės tokios mažai pastebimos, kad mes net sąmoningai nesuvokiame fakto, jog atkreipėme į jas dėmesį.

Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad nukarūnuoja intuiciją kaip stebuklingą procesą ir paaiškina ją logiškai. Nuojauta nėra magiškas šeštasis jausmas, kuriuo giriasi įvairaus plauko aiškiaregiai. Tai tik pasąmonėje atpažįstamos asociacijos ir gebėjimas jomis vadovaujantis greitai priimti sprendimus.

Vaikų mėgstamas atminties lavinimo žaidimas, kai ant stalo išdėliojus kortelių krūvą stengiamasi atversti du vienodus paveikslėlius. Intuicija veikia panašiu principu kaip šis žaidimas. Kai patenkate į vienokią ar kitokią situaciją, smegenys ją priima ir atlieka labai greitą paiešką savo bylose, ieškodamos analogo tarp jau patirtų situacijų ir sukauptų žinių. Pagal šį analogą darote išvadas ir apie esamą situaciją. Štai kodėl vos vaikui pasiskundus nuovargiu, jo mamai pakanka pažvelgti į išbalusį jo veidą, kad ji įtartų mažakraujystę. Patirtis ir žinios leidžia jai priimti sprendimą, kurį ji vadina intuicija.

Padiktuota emocijų

Tai, ką vadiname šeštuoju jausmu, tėra pasąmonėje sukauptos mūsų patirtys ir gebėjimas jas panaudoti. Tačiau jei intuiciją galima paaiškinti logiškai, kodėl siejame ją su jausmais, o ne su protu? Psichologai tikina, kad intuicija nuo emocijų neatskiriama. Mat būtent nuo emocijų priklauso, kaip mes sukaupsime savo patirtį ir ką išmoksime iš kasdienių situacijų. Štai, pavyzdžiui, adrenalinas bei stresas verčia geriau įsiminti situacijas.

Patirtis, sukaupta mūsų smegenyse, susideda tiek iš faktų, tiek iš emocijų. Todėl kai patenkame į situaciją, kurią jau esame patyrę, pasąmonė mums pašnibžda ne tik ką turėtume galvoti apie šią situaciją, bet ir kokių jausmų ji turėtų sukelti. Tarkim, jei sutiktas vyras primena buvusįjį, labai tikėtina, kad jis sukels ir panašias emocijas: jei buvusysis jus įskaudino, nuojauta ragins neprasidėti ir su šiuo.

Intuicija – tai ne tik staigus situacijos supratimas, bet ir jos pajutimas.

Intuicija prieš logiką

Turite apsispręsti – keisti darbą ar likti senajame. Racionalus protas ragina kuo greičiau rinktis daiktus ir “matuotis” naują darbo vietą, tačiau nuojauta kužda, kad jums niekur nebus geriau nei ten, kur dirbate šiuo metu. Kurio balso klausyti – jausmų ar proto?

Visada laimi tie, kuriems pavyksta suderinti nuojautą ir logiką. Jei vadovaujatės vien logika, netruksite paskęsti tarp gausybės pasekmių ir priežasčių paieškų, kurios tik sudėlios gyvenimą į lentynėles, tačiau nebūtinai atskleis, kas kurioje lentynėlėje guli. Jei visiškai atsiduosite intuicijos vilionėms, rizikuosite apkvailinti lengviausiai apkvailinamą žmogų – save patį.

Intuicija verta vadovautis žengiant pirmąjį problemos sprendimo žingsnį arba tada, kai turite tiesiog apsispręsti, ką daryti. Tačiau vos tik prasideda detalės, verta prisiminti ir logikos pradmenis.

Kada intuicija pranašesnė už žinias

Penktokas Laurynas dalyvauja mokyklos viktorinoje. Mokytoja užduoda klausimą, kurioje šalyje daugiau gyventojų – Meksikoje ar Puerto Rike. Laurynas spėja, kad Meksikoje, – tik todėl, kad apie Puerto Riką dar niekada nebuvo girdėjęs. Tai nuojautos padiktuotas spėjimas, tačiau jis taiklus: juk apie Puerto Riką berniukas nieko negirdėjo greičiausiai dėl to, kad šalis iš tiesų nedidelė. Šiuo atveju žinių trūkumas slepia išmintį.

Tyrimai rodo, kad momentiniai atsakymai testuose dažnai kur kas tikslesni už tuos, kuriems skiriame daugiau laiko. Taip yra dėl to, kad nuojauta veikia greitai ir diktuoja mums tik vieną sprendimo variantą. O štai racionalūs paaiškinimai kur kas painesni, juose lengva pasiklysti, visai kaip sako patarlė: kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.

Man skirtasis!

Visiems teko girdėti istorijų apie poras, kurios žinojo būsiančios kartu, vos tik pamatė vienas kitą. Romantikai vadina tai meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau mokslininkai meta romantiką šalin ir šį reiškinį paaiškina racionaliai.

Sakoma, kad širdžiai neįsakysi. Vis dėlto jai gana sėkmingai įsakinėja mūsų pasąmonėje sukauptos patirtys. Sutikus naują žmogų pasąmonė pamatuoja jį pagal savus standartus ir nusprendžia, ar jis jums tiktų, o tuomet ir siunčia signalą, kurį vėliau pavadinate nuojauta. Ankstesni emociniai potyriai leidžia pasąmonei daryti išvadą, ko galėtumėte iš šio žmogaus tikėtis. Ši išvada gali būti tokia staigi, kad žmogus jums akimirksniu ima patikti: jūs tiesiog jaučiate, kad tai “jūsų žmogus”.
Pasakojama, kad kadaise politiko bei mokslininko Bendžamino Franklino sūnėnas paprašė dėdės patarimo dėl meilės. Vaikinui patiko dvi gražuolės, tačiau jis niekaip negalėjo apsispręsti, katrą pasirinkti. B.Franklinas pasiūlė priimti matematinį sprendimą. Jis padalijo popieriaus lapą į dvi dalis ir liepė sūnėnui vienoje pusėje surašyti geriausias vienos merginos savybes, o kitoje – kitos. Vėliau kiekviena iš šių savybių turėjo būti įvertinta balais ir šie sudėti.

Laimėti turėjo mergina,  surinkusi daugiau balų. Tačiau vos paaiškėjus laimėtojai vaikinas baisiai nuliūdo, mat tik tuomet ir suprato, kad iš tiesų jam patinka kita mergina.

Šiuo atveju intuicija tūkstančius kartų pranašesnė už racionalų protą: ji kur kas geriau žino, ko jums reikia.

Nuojauta gali trukdyti poros santykiams

Jūs puikiai pažįstate savo mylimą žmogų, todėl tikite, kad permatote jį kiaurai. Vis dėlto tai nereiškia, kad visada turite į tokią savo nuojautą reaguoti. Kartais pernelyg didelis noras skaityti savo mylimojo mintis trukdo šeimyninei laimei.

Tyrimai rodo, kad kur kas laimingesnės yra tos poros, kurios neigiamą nuojautą ir įtarimus apie savo mylimą žmogų pasilaiko sau. Jos nesistengia šių įtarimų patikrinti, nes supranta, kad jie laikini ir greičiausiai visai nesvarbūs.

Sunkiau išlaikyti laimingus santykius nerimastingiems ir įtariems žmonėms. Jie puikiai pastebi savo partnerio emocijas ir nujaučia, ką šis galvoja. Tuo pat metu partneris nujaučia, kad jo antroji pusė bando jį perprasti ir įtarinėti. Tokia abipusė nuojauta, kad mylimieji mintyse vienas kitą kritikuoja, lašas po lašo tirpdo santykių laimę. Pasitvirtina taisyklė, kad kuo mažiau žinai, tuo geriau jautiesi.

Ar tikrai moterų nuojauta stipresnė nei vyrų

Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad moterys pasižymi geresne intuicija nei vyrai. Keletas amerikiečių mokslininkų dar prieš dvidešimt metų nusprendė patikrinti šį įsitikinimą ir rasti įrodymų, kuo iš tiesų moterų intuicija pranašesnė nei vyrų. Tik štai jau pirmųjų tyrimų rezultatai privertė suabejoti išankstiniu įsitikinimu: atliekant tyrimus moterų ir vyrų rodomi rezultatai niekuo nesiskyrė.

Ir vėliau, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje buvo atliekami tyrimai ir kaip sudaromos tiriamųjų grupės, jokių intuicijos skirtumų tarp moterų ir vyrų nepastebėta. Tik kai po septynių tyrimų iš eilės mokslininkai jau buvo susitaikę su mintimi, esą moterų intuicija tėra kultūrinis mitas, buvo atlikti dar trys bandymai. Ir staiga… sulaukta visai kitokių rezultatų – šįkart jau moterų naudai. Kas pasikeitė? Ogi pastarųjų tyrimų dalyviai jau žinojo, kad tiriama ne kas kita, o jų intuicija!

! Pasirodo, moterys pasižymi geresne intuicija tik tuomet, kai stengiasi ją išnaudoti. Žinodamos, kad visuomenėje vyrauja mitas apie puikią jų nuojautą, moterys stengiasi šį mitą pateisinti – joms tereikia jį priminti. Ir mitas suveikia kaip motyvacija…

Tas pats tinka ir vyrams: jie neturi prastesnės intuicijos nei moterys, jie tiesiog nėra motyvuoti. Eksperimentai parodė, kad pažadėjus vyrui atlygį už teisingą nuojautą, ši kur kas dažniau pasitvirtina.

Nuojautą galima treniruoti: kuo labiau stengsitės ją išnaudoti, tuo tikslesnė ji taps.

"Veido" archyvas

Neturite laiko sau? Dėl to gali būti kaltas visai ne įtemptas darbo tvarkaraštis, o tik nesugebėjimas jo tinkamai susidėlioti.

Planavimo pradžiamokslis

Mes negalime kontroliuoti laiko tėkmės ar parai pridėti papildomų valandų. Bet nuo mūsų priklauso, kaip išnaudosime tą laiką, kurį turime. Išmokus planuoti savo laiką ir darbus, įmanoma išvengti streso ir rasti daugiau laiko sau. Jums pasiseks, jei tik laikysitės trijų svarbiausių planavimo principų.

• Punktualumas. Daugelio tikslų nepasiekiame tik dėl to, kad nesugebame tinkamai išnaudoti savo laiko. Todėl punktualumas – svarbiausias organizuotumo principas. Iškėlusi sau reikalavimą niekur nevėluoti – nesvarbu, ar darbo užduotį atlikti, ar į šeimos pietus nueiti, pastebėsite, kiek daug spėjate. O atidėjusi vieną darbą vėluosite atlikti ir kitus.

• Konkretumas. Kiekvienas jūsų išsikeltas tikslas privalo būti aiškiai apibrėžtas, tuomet bus kur kas paprasčiau griebtis jo įgyvendinimo. Atsižvelkite į tai formuluodama savo dienos uždavinius. Pavyzdžiui, kur kas aiškiau skamba užduotis “iššveisti vonią” nei abstraktus uždavinys “susitvarkyti”. Abstraktūs tikslai neretai supainioja, nes nežinote, nuo ko pradėti juos įgyvendinti.

• Jokių pasiteisinimų! Pagaukite save kaskart ištarusi “šiandien man sunku susikaupti”, “dar turiu daug laiko” arba tiesiog “tingiu”. Pasiteisinimai mus trumpam nuramina, kai atidedame darbus vėlesniam laikui, bet vėliau už tai tenka sumokėti – susikaupę atidėti darbai visada užgriūva visi iš karto ir, kaip tyčia, pačiu netinkamiausiu metu.

Darbų sąrašo taisyklės

Būtinų atlikti darbų sąrašas pravers kiekvienai: tiek emancipuotai karjeristei, tiek namų šeimininkei, tiek bandančiai suderinti abi šias pareigas. Surašydama darbus į popierių, sukuriate tvarkingą jų sistemą – vien tai padeda kovoti su stresu. Darbų sąrašą galite susirašyti dienai, savaitei, mėnesiui ar metams – tai priklauso nuo to, kiek laiko galite skirti darbams.

Pirmiausia pasiimkite popieriaus lapą ir surašykite jame visus darbus, kuriuos privalote atlikti. Kol kas sąrašui nebūtina jokia sistema: rašykite viską, kas jums šauna į galvą. Tik kai minčių lietus baigsis, imkitės sąrašo sisteminimo darbų. Išdėliokite darbus jų svarbumo tvarka, viršų skirdama tiems, kuriems turėsite paaukoti daugiausiai dėmesio. Tuomet peržvelkite sąrašą. Galbūt kai kurie jame surašyti darbai iš tiesų visai nebūtini? Tokius galite išbraukti.

Kiekvieną didįjį darbą suskaidykite į mažesnius žingsnelius.  O prie kiekvieno iš šių žingsnelių nurodykite terminą, iki kurio privalote darbą atlikti.

Darbų sąrašas naudingas ir tuo, kad atlikusi užduotis ir braukdama jas iš sąrašo aiškiai matote, kiek jau spėjote nuveikti. Tai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis ir papildomos motyvacijos.

"Veido" archyvas

Lietuvoje registruota jau per 500 interneto parduotuvių, tačiau galimybė pačiupinėti perkamą daiktą ir toliau vartotojams išlieka svarbi

Nors prekyba internetu pasiglemžia vis didesnę dalį vartotojų, tradicinėms parduotuvėms dar nereikėtų sudėti ginklų: naujausių tyrimų duomenimis, prekės pateikimo būdas ypač lemia tai, kiek vartotojas yra pasiryžęs už ją mokėti.

Nenuginčijama, kad prekyba internetu daro didžiulį poveikį mažmeninės prekybos rinkai, tačiau, pasak Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų, dar tikrai ne laikas amžiams nukraustyti tradicinių parduotuvių lentynų.

Mokslininkams ištyrus, kaip vartotojai paskirsto prekių vertę ir kaip ta vertė priklauso nuo prekės pateikimo būdo, paaiškėjo, kad daugiau ketinama mokėti už tuos gaminius, kuriuos galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti. Tyrimo rezultatai paneigia vartotojų elgesio teorijas, teigiančias, kad produkto aprašymas ir jo pateikimo forma daro mažai įtakos pirkėjo pasirinkimui: vartotojai už realiai matomus produktus pasiryžę mokėti 50 proc. daugiau, nei už tik aprašytą ar nufotografuotą gaminį.

Už realybę – daugiau pinigų

Atlikdama tyrimą mokslininkų komanda alkaniems tiriamiesiems trejopai pasiūlė maisto: pristatė jį tekstu, didelės raiškos nuotraukomis arba tiesiog padėjo priešais ant padėklo. Tada buvo matuojama, kiek tiriamieji pasiryžę už maistą mokėti.

“Panaudojome restoranų principą – juose desertą galima užsisakyti pagal aprašymą ar valgiaraščio iliustraciją, taip pat padavėjas gali pristumti desertų vežimėlį”, – komentuoja Antonio Rangelis, universiteto neurologijos ir ekonomikos profesorius.

Vaizdinę ir tekstinę produkto išraišką tiriamieji įvertino vienodai, o už skanėstą, pūpsantį prieš nosį, buvo pasirengę mokėti daugiau. Manydami, kad įtakos siūlomai kainai gali turėti maisto kvapas, mokslininkai tyrimą pakartojo siūlydami tokiu pat principu įvertinti paprasčiausių niekučių iš savo laboratorijos – rezultatai buvo visiškai tokie patys.

“Tyrimo rezultatai rodo, kad vartotojai kur kas labiau vertina galimybę praverti knygyno duris ir ranka pasklaidyti poezijos tomelio puslapius, nei elektroninės komercijos šalininkai linkę manyti”, – įsitikinęs A.Rangelis.

Pasak jo, žiūrint į sudominusį daiktą, smegenys aktyvuojamos taip, kad žmogus nori jį paliesti. Norėdami patvirtinti šį teiginį, kitame tyrimo etape mokslininkai tarp žmogaus ir daikto pastatė organinio stiklo barjerą. “Kaip ir spėjome, išnykus galimybei paliesti matomą daiktą, jam teikiama piniginė vertė krito ir buvo prilyginta tik aprašytų ar tik nufotografuotų siūlomų daiktų vertei”, – komentuoja mokslininkas, su komanda tyrimo rezultatus pristatęs žurnale “American Economic Review”.

Viskonsino Madisono universitete dirbanti Joanna Peck su kolege Suzanne B. Shu leidinyje “Journal of Consumer Research” taip pat aiškinasi, ar iš tiesų nejuokavo Ilinojaus valstijos prokuroras, prieš keletą metų prieššventiniu laikotarpiu perspėjęs vartotojus atsispirti prekybininkų gundymams bent keletą sekundžių prekes palaikyti rankose ir įsivaizduoti, kad tai jiems priklausantis daiktas.

“Tyrimu įrodėme, jog pakanka vieno prisilietimo, kad sustiprėtų nuosavybės jausmas daiktui, kurį liečiame, ir dėl to pasiryžtume už jį mokėti daugiau arba tiesiog labiau norėtume jį nusipirkti net tada, kai jo mums visiškai nereikia. Tiesa ta, kad už daiktus, kuriuos galime paliesti, ryžtamės mokėti daugiau nei už tuos, kurių paliesti galimybės nėra”, – teigia autorės. Jos pataria prekybininkams, kad net tuomet, kai siūlomos prekės paliesti neįmanoma (tarkim, perkant internetu), reikia sustiprinti norą ją įsigyti, bent trumpam vartotojui kuo realistiškiau įteigiant, jog prekė jam jau priklauso.

Šį žaidimą vartotojų jausmais puikiai išmano rinkos gigantai. Pavyzdžiui, “Apple”, savo naujausius “iPad” kompiuterius ne tik leidžianti, bet ir skatinanti išbandyti firminėse parduotuvėse. Taip pat veikia ir “išbandyk nemokamai” strategijos, kai priklausomybės jausmas sužadinamas kur kas anksčiau nei tam tikro nepasitenkinimo pojūtis dėl to, kad už produktą vis tiek kada nors teks sumokėti.

Tačiau dabartinėmis rinkos sąlygomis, kai elektroninė prekyba jau yra tapusi viena sparčiausiai augančių prekybos sferų, šią teoriją gana sunku patvirtinti. Net tradicinius prekybos tinklus turinčios įmonės noriai savo asortimentą siūlo įsigyti ar bent jau peržvelgti interneto tinklalapiuose, dažnai pateikdamos pirkėjams geresnių sandorių bei akcijų, galiojančių tik perkant internetu.

Pasak Rimos Žitkienės, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto docentės bei Verslo ekonomikos katedros vedėjos, pastebima, kad šiuo metu plečiasi ne tik prekybos internetu, bet ir tradicinės prekybos apimtys. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose maisto parduotuvių mažėja, tačiau bendrasis plotas didėja. Ne maisto prekių sektoriuje didėja ir parduotuvių skaičius, ir plotas.

Internetą praplėtė parduotuvėmis

Itin retais atvejais prekybos tendencijų kreives veikia atvirkštinis procesas – kai sėkmingai verslą internete plėtojanti parduotuvė imasi tradicinės prekybos.

Neseniai šias dvi prekybos sritis suderinusios ir keletą parduotuvių didžiuosiuose šalies miestuose atidariusios tiesioginės rinkodaros UAB “Studio Moderna”, geriau žinomos pagal savo prekių ženklus “Dormeo”, “KosmoDisk” ar “TopShop”, vadovė Rita Janušauskaitė įžvelgia didelius dviejų prekybos strategijų skirtumus.

“Parduotuvės atidarymas savaime dar nėra sėkmingas žingsnis nuo prekybos internetu ar katalogais. Galioja skirtinga verslo specifika, kiti prekybos įstatymai, grąžinimo taisyklės, apskaitos metodika. Išlaidų efektyvumo planavimo ir verslo organizacijos požiūriu tai du skirtingi pasauliai, rinkodaros principai taip pat labai skiriasi”, – pasakoja R.Janušauskaitė.

“Studio Moderna” vadovė nėra linkusi vienareikšmiškai sutikti, kad galimybė liesti perkamą daiktą didina jo vertę ar norą jį žūtbūt įsigyti. “Žmonėms prieš perkant svarbu paliesti tam tikrų kategorijų prekes – dažniausiai brangesnes, kurias planuojama naudoti dažnai ir ilgai, pavyzdžiui, čiužinius. Taip pat pastebime, kad daugiau norinčių pamatyti prekę yra tarp vyresnio amžiaus klientų. Tai, žinoma, susiję su pirkimo įpročiais – juk nuotolinė prekyba tvirtai užima pozicijas rinkoje dar tik kelerius metus”, – sako pašnekovė.

R.Žitkienė pasakoja apie tyrimų bendrovės “Visa Europe” užsakymu neseniai atliktą tyrimą, pagal kurį iki 2015 m. elektroninės prekybos pardavimas Lietuvoje turėtų sudaryti apie 20 proc. visos prekybos apyvartos ir interneto svetainės vis dažniau bus skiriamos prekybai, o ne tik informacijai teikti.

Dar vieno tyrimo, atlikto prekybos tyrimų centro “Centre for Retail Research”, duomenimis, per septynerius ateinančius metus daugiau kaip ketvirtadalis JAV prekybininkų mažins parduotuvių, per šį laikotarpį parduotuvių pobūdis keisis iš esmės – net 70 proc. pardavėjų tikisi rinkai pristatyti naujoviškų parduotuvių su labiau išplėtotomis informavimo paslaugomis.

Lietuvoje, kaip tikina R.Janušauskaitė, prekybos tendencijos nėra tokios griežtos. “Elektroninės parduotuvės plečiasi ir Lietuvoje, žinoma, ne taip spėriai kaip JAV. Tačiau šalyje nėra tokių didelių miestų, spūsčių, kad žmonės sugaištų labai daug laiko apsipirkdami, priešingai nei Maskvoje, Vašingtone ar kituose megapoliuose. Ir prekybos centrai sutvarkyti taip, kad juose laiką būtų malonu leisti su visa šeima. Pirkimas yra pramoga. Todėl dažnai klientai internetu plačiai naudojasi informacijai apie prekes, akcijas gauti, o pirkti traukia į prekybos centrą”, – tvirtina “Studio Moderna” vadovė.