"Veido" archyvas

Argi žavus greitas gyvenimo tempas, kada ryte paskubomis sukertame sumuštinį, kavos stabtelime degalinėje, vaikams vakare griežtai pareiškiame, kad pasaka bus tik viena, o ir su draugais susitikti vis nelieka laiko? “Sustokite”, – sako lėtumo filosofijos skleidėjai.

Kur nuskubame?

Skubėdami praleidžiate gražiausias gyvenimo akimirkas nepastebėtas. Daugelis mūsų valgo, dirba, mąsto ir net mylisi greitai. Tačiau ar esame patenkinti kokybe? Ar tikrai skani kava iš popierinio puodelio, siurbčiojama pro mažą skylutę dangtelyje? O sumuštinis, paskubomis sukramsnotas vairuojant automobilį? Dirbate, kad sukauptumėte pinigų atostogoms, bet ar jaučiate, kad pailsėjote? Mokslininkai suskaičiavo, kad mes net miegame 90 minučių trumpiau nei žmonės prieš šimtą metų. Toks gyvenimo tempas labai pavojingas sveikatai ir santykiams.

• Skubėjimas – daugelio ligų priežastis. Skubant širdis plaka greičiau, padidėja kraujospūdis, įsitempia nervai ir raumenys. O tai gali sukelti migreną, nemigą, neurozę, pradeda varginti vidurių užkietėjimas. Dažnai niekur nespėjantiems žmonėms diagnozuojamas imuninės sistemos nusilpimas ar organizmo išsekimas.

• Gresia nutukimas ir vėžys. Greitai ir bet ką kemšant į skrandį kyla didelė rizika užsiauginti antsvorio. Mat greitojo maisto restoranuose siūlomi patiekalai yra kaloringi, bet visiškai beverčiai. Juose nėra jokių organizmui naudingų medžiagų. Be to, mėsainiai, keptos bulvytės ir kitas maistas ruošiamas esant labai aukštai temperatūrai, todėl išsiskiria nuodingų kancerogenų. Dažnas norėdamas greitai užkąsti renkasi pusfabrikačius, rūkytas dešras, o ten daugybė vėžį, astmą ir alergiją sukeliančių maisto priedų.

• Ką patiria nėščia moteris ir vaikai? Medikai perspėja, kad greitas gyvenimo tempas ypač pavojingas besilaukiančioms moterims. Mat dažnai patiriamos stresinės situacijos išsekina moterį. Stresą jaučia ir vaisius. Tai jam gali sukelti net smegenų pakitimus. Todėl gimęs vaikutis gali būti dirglus, vėliau sirgti depresija. O nuolat skubinami vaikai jaučiasi nesaugūs, nepasitiki savimi.

• Atšąla santykiai su artimaisiais. Stebitės, kodėl nerandate bendros kalbos su vyru, nesusikalbate su vaikais? Paskaičiuokite, kiek laiko kartu praleidžiate. Tai dažniausiai ir yra pagrindinė santykių atšalimo priežastis.

Sulėtinus tempą gyventi smagiau

Lėtumo filosofija – tai ne sekta, ne naujas mokymas ir tikrai ne skatinimas tingiai drybsoti kiauras dienas priešais televizorių ar tapti atsiskyrėliu, bėgti iš miesto. Tai naujo santykio su laiku kūrimas.

Lėtumo filosofija glūdi kiekviename iš mūsų. Tereikia sustoti, nesvaičioti apie tai, kaip būtų gerai, jeigu para turėtų dar bent tris valandas, o dirbti tiek, kad laiko užtektų viskam. Turime ne skaičiuoti minutes ir valandas, o jų sutaupyti. Viską daryti kuo geriau, o ne kuo greičiau. Tada pajusime gyvenimo pilnatvę, ir veikla, santykiai, maistas teiks džiaugsmo.

Būti čia ir dabar

Sąmoningai pasirinkite lėtą tempą, išmokite nusiraminti, sustabdyti nereikalingų minčių tėkmę. Lėtas, pagal šią filosofiją, – tas, kuris sugeba būti čia ir dabar. Valgantis šviežią maistą, išaugintą tame regione, kuriame gyvena.

Perkantis produktus tiesiai iš ūkininkų arba mažose parduotuvėlėse – juk čia galima įsigyti kokybiškų produktų ir patirti bendravimo džiaugsmą.

Ką valgome – tas esame

Dar 1989 m. kilo vadinamojo lėtojo maisto judėjimas, kaip priešprieša greitojo maisto ir vartojimo kultūrai bei nuolatiniam skubėjimui. Taip pat kaip atsvara greitojo maisto restoranams, kurių pridygę visuose pasaulio miestuose.

Lėtojo maisto judėjimo atstovai ragina suprasti, kad valgymas – labai svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tai, ką dedame į lėkštę, turi įtakos ne tik mums, bet ir mus visus supančiai aplinkai. Mat kuo daugiau naudojama trąšų, tuo labiau teršiama gamta. Valgydami mėsainius ir bulvytes, pamirštame senųjų patiekalų gaminimo tradicijas. Juk ne veltui sakoma: ką valgome – tas esame.

Mėgaukitės maistu

Kokiais principais ragina vadovautis lėtojo maisto judėjimo šalininkai?

• Maistą gaminkite namie. Mėgaukitės virtuvėje praleistu laiku. Negalvokite apie darbą, kitas problemas. Prisiminkite skaniausius močiutės gamintus patiekalus. Maisto ruošimas, suteikiantis malonumo kitiems, yra tikras džiaugsmas. Patiekalą gaminkite lėtai, su pasimėgavimu, ir nejučiomis atsipalaiduosite. Tai veikia panašiai kaip meditacija.

• Prie stalo – visa šeima. Aptarkite dienos įvykius, kalbėkitės – taip valgysite lėtai, nepersivalgysite ir pabendrausite su vaikais, vyru. Atlikti tyrimai rodo, kad vaikams iš šeimų, kurios dažniausiai valgo kartu, geriau sekasi mokykloje. Jie patiria mažiau streso, nepradeda anksti rūkyti ir gerti.

• Pirkite Lietuvoje išaugintas daržoves. Jos labiausiai mums tinka, dažniausiai būna šviežios. Be to, maisto pirkite nedideliais kiekiais, bet šviežio. Nepamirškite, kad sveikiausi neperdirbti produktai: daržovės, vaisiai, grūdai, žuvis, mėsa, pienas.

Kaip sustoti?

Nustoti skubėti nėra sudėtinga. Pradėkite nuo paprastų žingsnelių. Greitai pajusite, kad nelekiant kaip akis išdegus gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis. O pinigų uždirbate ir darbų nudirbate ne ką mažiau, nei versdamiesi per galvą.

• Jei nebūtina, neskubėkite. Kad ir ką darytumėte, visada kontroliuokite savo veiksmų greitį ir atsispirkite pagundai skubėti tuomet, kai tai visai nebūtina.

• Vietoj automobilio – pėstute. Tą patį atstumą įveiksite lėčiau, bet pajudėsite, pasinersite į supančius garsus, vaizdus. O jeigu niekaip neišsiverčiate be automobilio, niekada neviršykite greičio. Daugeliui kitų vairuotojų būsite kliūtis kelyje, bet nerizikuosite savo ir bendrakeleivių gyvybe. Ir tikrai laiku nuvažiuosite. Mat įrodyta, kad važiuojant mieste ne 50 km/h, o 100 km/h greičiu, vairuotojas atvyksta vos 54 sekundėmis greičiau. Tad ar verta rizikuoti?

• Išjunkite elektroninį paštą, mobilųjį telefoną. Kuo dažniau kompiuteriui, telefonui ir televizoriui pasakysite “ne”, tuo daugiau laiko liks šeimai, gerai knygai.

• Keliaukite lėtai. “Lėtieji” siūlo net keliauti neskubant. Vietoj lėktuvo rinktis traukinį, dviratį ar leistis į žygį pėsčiomis. Taip keliaudami patirsite gerokai daugiau įspūdžių. Bent vieną savaitę, o dar geriau – visas atostogas praleiskite viename miestelyje. Taip iš arčiau pažinsite vietinių gyvenimą, turėsite progų su jais pabendrauti, dalyvauti jų šventėse. Galėsite ramiai apžiūrėti visas vietos įžymybes.

Pirkimo terapija – nemadinga

Lėtumas sraigės žingsneliu atšliaužė ir į mados pasaulį. Garsūs dizaineriai ragina nustoti šluoti drabužius nuo parduotuvių lentynų per išpardavimus ar tada, kai norisi pabėgti nuo slegiančių minčių. Pirkimo terapija tampa nemadinga. Pakeitus požiūrį į drabužius galima nemažai sutaupyti.

• Kurkite drabužio istoriją. Prisijaukinkite kiekvieną drabužėlį. Juk sulopyti džinsai ar išblukę marškinėliai gali priminti ne vieną smagų nutikimą, romantišką nuotykį. Kodėl neatgaivinus prisiminimų vilkint mėgstamą, nors ir seną drabužį? Taip jis taps gyvenimo dalimi.

• Močiutės suknelė, prikelta naujam gyvenimui. Visos galite rasti mamos ar močiutės drabužių. Persiūkite juos, prisitaikykite sau. Taip ne tik pigiai pasipuošite, tapsite itin dabar madingo vintažo stiliaus atstove, bet ir gausite geros energijos dozę.

• Megzkite, taisykite, persiūkite. Viena svarbiausių “lėtųjų” skleidžiamų idėjų – kuo mažiau pirkti. Neišmeskite savo senų drabužių. Juk persiūtas ar atnaujintas jis vėl bus kaip naujas. Kartais užtenka tik pridėti naują detalę ar patrumpinti. Iš senų džinsų galite pasisiūti originalią kuprinę ar rankinę. O jeigu tikrai žinote, kad drabužio jau niekam nepanaudosite, atiduokite arba apsikeiskite su drauge.

• Pirkite tik kokybiškus drabužius. Rinkitės pasiūtus iš natūralių medžiagų, kokybiškus. Jie brangesni, tačiau tarnauja ilgiau, turi išliekamąją vertę. Be to, pigūs drabužiai dažnai siuvami iš antrarūšių, kenksmingais dažais dažytų medžiagų.

• Atsargiai – išpardavimai! Kai galvą apsuka skelbiamos didelės nuolaidos, dažna moteris prisiperka nereikalingų ir beverčių drabužių. Kad taip nenutiktų, pirkite tik tuos drabužius, kurių jums šiuo metu reikia. Apie kitos vasaros atostogas negalvokite. Įsigykite tik tai, kas jums tikrai patinka, tinka jūsų figūrai ir dera prie turimų drabužių. O jeigu grįžusi namo supratote, kad padarėte klaidą nusipirkdama drabužį, nesigėdykite ir nepatingėkite jo per porą savaičių grąžinti – šią teisią turi kiekviena iš mūsų.

• Pirkite mažose parduotuvėlėse. Dažniausiai jose dirba pačios savininkės, kurioms svarbu, kad jūs grįžtumėte. Todėl nuoširdžiai pataria, maloniai bendrauja, netingi parinkti tikrai jums tinkantį drabužėlį. Vadinamuosiuose butikuose galima rasti originalesnių, geros kokybės lietuviškų drabužių. Didžiuosiuose prekybos centruose karaliauja prastos kokybės, kiniška masinė produkcija.

"Veido" archyvas

Įsivaizduokite vaiką turint du indus: mėlyną ir raudoną. Skystis mėlynajame  – pareigos, tvarka, drausmė, moralė. Raudonasis indas skirtas meilei, rūpesčiui, švelnumui, globai. Skystis iš mėlynojo garuoja lėtai, o raudonas tuštėja labai greitai. Tėvų ir kitų vaiką globojančių suaugusiųjų užduotis – palaikyti raudonąjį indą pilnesnį už mėlynąjį.

“Tai vaikų auginimo, auklėjimo metafora. Jei šeimoje ar vaikų kolektyve atsiranda vaikas-problema, pakelkite akis į suaugusiuosius. Problema yra ne vaikas, bėda yra su suaugusiais. Jie, ir tik jie yra visu šimtu procentų atsakingi už gerą atmosferą ir šiltus tarpusavio santykius”, – sako garsus norvegų pedagogas Ivaras Haugas, kuris kažkada metė teisę ir ryžosi atsidėti savo pašaukimui.

Jis pabrėžia, kad garsus esąs ne jis, o jo metodas KELK (norv. k. lшft – kilstelėjimas, pakylėjimas). Išpopuliarėjo, nes yra paprastas, logiškas ir įgyvendinamas. O svarbiausia – jis veikia! Jau penkerius metus I.Haugas važinėja su KELK seminarais po Norvegijos darželius bei mokyklas, dešimt metų veikia jo su bendraminčiais sukurtas tinklalapis bei forumas pedagogams, o šiemet pasirodė jo knyga “KELK vaikams”.

Visą laiką Ivarą domino sunkios situacijos, sudėtingo charakterio ir elgesio vaikai. Neapleido jausmas, kad priežastis glūdi ne vaikuose. Lyg į vaiko ir suaugusiojo ryšį būtų įsimetusi giluminė klaida, ardanti harmoniją ir iš vidaus trikdanti  taikų, draugišką, pasitikėjimu grįstą sugyvenimą.

Po ne vienus metus trukusių tyrinėjimų Ivaras suprato, kad klaidingas yra pats suaugusiųjų požiūris, jų nuostatos. Iš jų kyla destruktyvus elgesys. Taip pat ir klaidingas vaikų, kaip asmenybių, suvokimas, vertinimas bei pernelyg svarūs lūkesčiai, slegiantys jų mažus pečius.

Spindulių medžioklė

Jūs esate spindulių medžiotojas. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Jūs ieškote, kas šviesu, gera ir teisinga. Kiekviena jūsų diena yra skirta tam, kad rastumėte bei garsiai užfiksuotumėte šviesius ir šildančius vaikų bruožus, elgesį, intencijas.

“Puiku, Ingute. Šaunuolė, kad paskolinai savo lėlytę pažaisti. Raselė dabar labai džiaugiasi”. Tris savaites Ingutė nepaleido savo naujos lėlytės iš rankų. O štai dabar sugebėjo pasidalinti. Garsiai pagirkite savo mergaitę, nors ir rizikuojate, kad ji tuoj pat panorės susigrąžinti savo numylėtinę. Vis dėlto svarbu, kad progresas yra pastebėtas ir užfiksuotas. Tapęs nuolatiniu įpročiu, šis skatinamasis elgesys leis jums pastebėti daugiau vaiko vystymosi niuansų ir labiau jį motyvuoti.

Maža to, 3–6 metų vaikai kopijuoja suaugusiuosius. Greitai pastebėsite, kad jie taip pat pradėjo savo spindulių medžioklę, tad nenustebkite, jei ir pats dažniau sulauksite pagyrimo, padėkos, o seserų ir brolių santykiai gerokai sušils. Tai elegantiškas būdas neprikišamai auklėti.

Pagyrimai be “uodegų”

Jei jau pastebime vaiko pasiekimus, garsiai juos užfiksuokime. Leiskime sau, vaikui ir aplinkiniams pasidžiaugti mažojo sėkmėmis. Pagyrimų nori ir laukia visi vaikai. Tai yra taip trokštamo dėmesio dalis. Geroji dalis. Išreikšti savo teigiamus pastebėjimus vaiko atžvilgiu, rodos, nesunku, tačiau ir pagirti reikia mokėti tinkamai.
Štai kelios paprastos nuorodos. Pagyrimas turi būti:

• asmeniškas;

• konkretus ir nukreiptas į veiksmą;

• paprastas ir suprantamas vaikui;

• patiektas dar “karštas”;

• išsakytas entuziastingai ir energingai;

• pateiktas viešai;

• be jokios “uodegos”.

Visų pirma reikia kreiptis tiesiai į vaiką ir kreiptis vardu – tai labai asmeniška. Įvardyti konkrečiai, kas jus nudžiugino, ir nesileisti į filosofijas bei apibendrinimus. Tebūnie tai tik paprastos, aiškios frazės. Gali pakakti ir nykščio aukštyn ar linksmo akies pamerkimo, patartina susikurti savo ženklą, jis puikiai tarnaus per atstumą ar didesniame žmonių būryje.

“Jonai, kai tu statei bokštą, pro šalį bėgo Marius. Ir tada, Jonuk, tu jį pakvietei žaisti kartu. Jis labai apsidžiaugė, ir aš manau, kad tu pasielgei labai draugiškai. Ar pastebėjai, koks laimingas buvo Marius?”

Pasakykite tai iškart po to, kai viskas įvyko, neleiskite situacijai “ataušti”. Ir nugalėkite norą pridurti: “Tikiuosi, kad ir su broliuku šįvakar taip pat gražiai žaisi”. Tokia “uodegėlė” išties gadina visą iniciatyvą.

Kaip šauksi, taip atsilieps

Yra tokia dėmesio taisyklė: vaikai reikalauja dėmesio. Pozityvaus arba negatyvaus. Bet koks dėmesys jiems yra geriau negu jokio. Tai pastebės visi tėvai. Dėmesys vaikams yra būtinas ir gyvybiškai svarbus, todėl nebandykite nuo jo išsisukti. Visų pirma jums vis tiek nepavyks. Be to, atminkite mėlynąjį ir raudonąjį indus. Jei matote, kad vaikas piktas, ožiuojasi ar elgiasi agresyviai, susimąstykite, ar sklidinas jo raudonasis indas. Išgirskite jo dėmesio, meilės, rūpinimosi prašymą. Tik apgaubę jį savo šiluma imkitės vadinamojo auklėjimo. Gali būti, kad ir neprireiks.

Ivaro įsitikinimu, pagyrimas yra geriau nei elgesio korekcija: kritika, draudimai ar barimas. Pozityvus dėmesys vaikų ir tėvų santykiuose signalizuoja, kas jums yra svarbu. Jei jums svarbiau, ką vaikas sugeba, ko pasiekė, kas jam sekasi, aiškiai ir atvirai tai parodykite – tegul apie tai būna daugiau šnekos nei apie jo niekdarbius. Įsidėmėkite: daugiausiai iš vaikų gausite to, kam skiriate daugiausiai dėmesio. Kai vaikas laužo taisykles, neklauso, užsispiria, neeikvokite daug energijos, kad keistumėte jo elgesį ir požiūrį. Kai vaikas stengiasi, pasiekia progresą – skirkite daug savo dėmesio ir energijos, kad parodytumėte, kaip jus tai džiugina, koks jūs dėl to laimingas ir patenkintas. Vaikas suvoks, kas jame bei apskritai gyvenime yra svarbiausia, ir ims tikėti, kad jam pavyks.

Žodeliai “ne” – mažomis dozėmis

Patarimas paprastas, bet nėra paprastai įvykdomas, nes juk norisi “paauklėti”.

Klasikinė situacija – vaikas nuskriaudė kitą, o jūs prieinate ir… automatiškai norite nubausti kaltininką, ar ne? Ivaras čia sako “stop” – pirmiausia paguoskite ašarojantįjį, tuomet paguoskite dar truputį, o tada dar šiek tiek. Nuo skriaudiko galite gana demonstratyviai nusisukti. Štai nuskriaustasis jau nusiramino, o skriaudiko auklėjimas tik prasideda. Įdėmiai stebėkite jį, ir vos vaikas padarys ką nors draugiško ar gero – pagirkite. Jūs suteikiate vaikui pasirinkimo galimybę. Siunčiate jam aiškų signalą: “Aš matau, kad tu gali, mažyli, žinau, kad tu moki draugauti, ir parodysiu tau daug dėmesio ne tada, kai tu mane nuvili, o tuomet, kai tu mane nudžiuginsi savo elgesiu”.

Nesupraskite klaidingai, pagyrimas turi sekti tam tikrą pasiekimą, sėkmę, pastangas. Ir toliau galima, net reikia sakyti “ne”, “negalima”, “pakaks”. Tai neišvengiama, tačiau mažesnės dozės veikia efektyviau, todėl kaip vaistus vartokite atidžiai pasvėrę būtinybę. Lygiai taip ir pagyrimai neturi piltis kaip iš kiauro ąsočio. Vaikui galiausiai gali susidaryti “imunitetas” liaupsėms, atsiras rizika, kad jis apskritai ims neadekvačiai save vertinti ir vystysis egocentrizmas.

Vadinkite vardu

Atmenate, pasakoje drąsuolis raganą nugalėjo, kai ištarė jos vardą. Legendose dažnai herojui tenka užduotis atspėti priešininko ar kokio piktavalio vardą – šitaip jis nuginkluojamas. Vardas labai svarbus bendraujant. Tai asmeniškiausia, ką vaikas turi, ir vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įsisavina. Jis lydi žmogų visą gyvenimą ir sudaro centrinę dalį identiteto – savęs suvokimo. I.Haugas pataria išnaudoti vaiko vardą, kaip malonų ir pozityvų jo identiteto elementą. Todėl kreipkitės į vaiką vardu, kai jį giriate, skatinate. Kažko iš jo norėdami, visų pirma atkreipkite jo dėmesį, geriausias būdas tai padaryti – pašaukti vardu. Kreipkitės į jį vardu, kai susitinkate, ką nors kartu veikiate.

Yra ir situacijų, kai pravartu vengti vardo, pvz., kai kritikuojate (nes koreguojate juk tam tikrą veiksmą, bet ne vaiką), sakote “ne” (nes jis skirtas veiksmui, o ne vaikui), esate piktas ar susinervinęs.

Logika tokia – “pririškite” vaiko vardą prie jam malonių, teigiamų situacijų, asociatyvinis mąstymas kels jo pasitikėjimą savimi. Ypač kai girdi kiti. Kaip tėvas ar motina, to juk ir norite, tiesa?

Ypatingi pokalbiai

Psichologai dažnai pataria skirti dėmesio vaikui individualiai – pabūti tik dviese, nuveikti ką nors malonaus kartu. Tai labai svarbu formuojant ateities santykį su vaiku, kuriant artumo, pasitikėjimo ryšį. Verta susikurti ir augant vaikui kuo ilgiau išlaikyti šią “tet-a-tet” tradiciją.

KELK metodas siūlo dar vieną atmainą – ypatingą pokalbį, jaukią gerumo valandėlę, kai jūs dviese susėdate ir pasikalbate ne šiaip, o tik apie gerus dalykus. Iš anksto sutariate ir vaikas žino, kad tai bus jūsų supervalandėlė. Tuo metu juo džiaugsitės, girsite ir būtinai  pasidalinsite, kaip jautėtės pastebėję, kad jis paguodė pargriuvusią sesutę, pasidalijo su draugu triratuku, paliko broliui šokolado, nuskynė jums gėlyčių. Ir jūs, ir vaikas žinote, kad šios valandėlės metu bus nutylėta, kad vakar jis broliui pakišo koją ar tempė sesei už kasos. Tai liks už jūsų pokalbio durų.

Užsidegti ant stalo žvakutę ar susiplakti pienišką kokteilį – irgi gera idėja. Tai jūsų šviesiausias laikas. Ne per dažnai, bet geriau, jei galite atsiminti, kada kalbėjotės paskutinį kartą…

Kasdien vis geriau

Ivaras pataria ir labiau išnaudoti kasdienį kalbėjimąsi. Šįryt Agnytė pati apsirengė ir susidėjo žaisliukus į darželį. Laiku ir tvarkingai. Mama grupėje pagiria dukrytę auklėtojai. Ši nustemba ir nudžiunga. O jei ji ir tėčiui vakare papasakos! “Spėkite, – linksmai klausia Ivaras, – ar per kitą dieną nebus daugiau gerų naujienų. Greičiausiai bus”.

Tokį kalbėjimą Ivaras pavadino pagyrutėmis. Būtų puiku, jei toks naujadaras prigytų ir lietuvių kalboje, o fenomenas tvirtai apsigyventų mūsų santykiuose.

Viena svarbiausių Ivaro nuostatų – kiekvienas vaikas turi teisę vystyti geriausią savo paties versiją. Ne kurio kito vaiko, ne idealią, bet geriausią, koks jis gali būti. Ir galiausiai jis tokiu taps, jei tik jam bus talkinama.

Trys banginiai

Ar jūsų požiūryje į vaiką karaliauja meilė, pagarba ir pasitikėjimas? Tai trys banginiai, ant kurių tykiai supasi vaiko saugumas – pamatinis žmogaus poreikis, einantis iš karto po fiziologinių. Tik paskui eina draugystė, prisirišimas, meilė, dar paskiau – pasitikėjimas savimi, ambicijos, pagarba kitiems. Pedagogas pabrėžia, kad vaikams saugumas yra daug svarbesnė vertybė nei suaugusiems.

Tad koks šiuolaikinių tėvų vaidmuo? Jų pusėje yra patikimumas, jie tvirtai laiko vairą rankose ir suka kryžkelėse, apdairiai skaito žemėlapį ir seka kelio ženklus bei tuo pat metu mato vaikus, kurie gali ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti, kaip elgtis automobilyje. Taigi sprendžiate jūs – tebūnie tai aišku, ir vienas jūsų sprendimų yra parodyti, savo veiksmais bei žodžiais pademonstruoti vaikams, kas yra svarbu. Modelį sustiprina tėvų vienybė, kai vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. O visų svarbiausia vaikams, kad tėvai būtų nuspėjami – jų elgesys nuoseklus ir be netikėtų protrūkių. Jei imate nervintis, pasakykite apie tai vaikui, įspėkite, kad būsite priverstas imtis priemonių ir kad kartojate savo prašymą paskutinį kartą. Įspėjimas paverčia jūsų elgesį nuspėjamu, o žodžio laikymasis – nuosekliu.

Vaikai nėra suaugusieji, jie paprasčiau suvokia priežastingumą, todėl daug tiesmukiau suvokia savo elgesio pasekmes, dar nemodeliuoja situacijų ir dažnai neįžvelgia paralelių. Be to, mokytis iš savų klaidų vaikai ima tik būdami 12–13 metų, o, pvz., 8-erių progresuoja faktiškai tik giriami.

Nėra idealių šeimų, tėvų, gyvenimų. Todėl visiškai pakanka orientuotis į čia ir dabar. Labai gerai, jei šiandien nuspręsite, kad rytoj bent penkias minutes skirsite vaikui pagirti ir paskatinti, kilstelėti jo savivertei. Dar geriau, jei ryt taip ir padarysite. Nepamirškite už mažytį progresą pagirti ir savęs – pasakykite sau prieš miegą saldžių sapnų pagyrutę.

"Veido" archyvas

Tėvams norisi, kad vaikas puikiai sutartų su visais keturiais seneliais. Tačiau vienoda meilė būna tik teorijose: praktikoje vienas iš senelių arba vienas iš anūkų vis tiek bus mylimas labiau nei kiti.

Mums rašo

“Dukters vaikai – tai anūkai, kuriuos seneliai myli ir lepina. O štai sūnaus vaikai jiems svetimi. Juk dukters su marčia nepalyginsi. Svetima marti, nemieli ir jos vaikai: juk tai ta moteris, kuri atėmė iš mamos sūnų. Daug yra taip mąstančių, o vaikai viską mato ir mokosi. Penkiametis sako: aš nevažiuosiu pas močiutę, kuri užaugino mano tėtį, važiuosiu pas kitą, nes ten man geriau. Tokie šeimų karai yra baisu…” – tai eilutės iš šiaulietės Ritos laiško.

Kodėl mamos mamą mylime labiau nei tėčio tėtį?

Pagal idealios šeimos modelį, už vaikų ir dviejų jų tėvų visada stovi keturi seneliai: mamos mama ir tėtis bei tėčio tėtis ir mama. Tačiau meilė kiekvienam iš jų skirtinga. O jei bandysite gintis, kad jūs visus savuosius senelius mylite vienodai, vadinasi, tiesiog prieštarausite statistikai.

Pagalvokite apie savo senelius, nesvarbu, ar jie visi dar gyvi, ir pabandykite juos išrikiuoti į eilę pagal tai, kuriam jaučiate didžiausią prielankumą. Tyrimų duomenimis, daugelio žmonių sudėliota eilutė yra tokia pati: pirmoje vietoje aiškiai karaliauja močiutė iš motinos pusės. Už jos eina mamos tėtis, vėliau močiutė iš tėčio pusės, o paskutinis eilėje pasilieka senelis – tėčio tėtis.

Tai, kad senelis iš motinos pusės daugeliui anūkų artimesnis už močiutę iš tėčio pusės, paaiškinama tik mamos motinos karaliavimu šioje eilutėje. Kadangi vaikai būtent su šia močiute statistiškai praleidžia daugiausiai laiko ir tampa su ja artimesni nei su kitais seneliais, tai analogiškai daugiau laiko praleidžiama ir su šios mylimiausios močiutės vyru – seneliu iš motinos pusės. Praleidus su juo daugiau laiko, jis geriau pažįstamas ir todėl tampa artimesnis nei kiti du seneliai.

Nulemta tradicijų

Tokią senelių hierarchiją paaiškina šeimos tradicijos. Moteris, tiek laukdamasi kūdikio, tiek jį pagimdžiusi, paprastai kur kas dažniau konsultuojasi ir kur kas daugiau laiko praleidžia su savo mama nei su anyta. Taigi senelės ir anūko ryšys mezgasi jau nuo pirmųjų dienų, kai močiutė rodo savo dukrai, kaip vaikutį maudyti, pataria, kuo maitinti, ar pasilieka jį prižiūrėti, kol mama turi savų reikalų. Išimčių pasitaiko, tačiau vaiko tėčio mama, anyta, paprastai mažiau įtraukiama į ankstyvą rūpinimąsi kūdikiu. Ji dažniau lanko vaiką kaip viešnia, o ne kaip pagalbininkė, todėl taip išlaikomas šiek tiek didesnis atstumas. Ir tam neturi įtakos net tai, kad statistiškai seneliai iš tėčio pusės gyvena arčiau nei seneliai iš motinos pusės. Geografija neturi įtakos meilei.

Šis dėsnis galioja ir pritaikytas atvirkščiai: močiutės iš motinos pusės šiek tiek labiau myli savo anūkus nei kiti trys seneliai. Nors tai patvirtinančios lietuviškos statistikos kol kas nėra, tačiau apie tą patį kalba tiek tyrimų JAV ir Kanadoje, tiek Vokietijoje ir Graikijoje rezultatai. Vadinasi, kultūriniai skirtumai turi mažai įtakos.

Pasąmonės žaidimai

Nevienodą senelių ir anūkų meilę pagrindžia ir ryšys tarp motinystės užtikrintumo bei tėvystės abejonių. Motina visada gali būti tikra dėl savo motinystės, o štai tėvas visiškai užtikrintas būti negali. Todėl senelė iš motinos pusės gali visiškai neabejoti, kad ją ir anūką iš tiesų sieja kraujo ryšys ir jokia neištikimybės istorija čia neįpainiota. Dukters vaikai senelei – aiškus garantas dėl naujai kartai perduotų giminės genų.

Tuo metu seneliui iš tėčio pusės yra net dvi priežastys abejoti, kad juodu su anūku yra tikri giminės. Pirma, jam galėjo būti neištikima jo žmona. Antra, jo sūnų galėjo apgaudinėti jo moteris. Žinoma, tokios abejonės dažniausiai glūdi tik labai giliai pasąmonėje ir paties žmogaus gali būti nesuvoktos. Tačiau net ir tai netrukdo joms paveikti santykius su anūkais.

Močiutei iš tėčio pusės ir seneliui iš motinos pusės tenka po vieną iš šių galimų dviejų abejonių. Būtent todėl senelių eilėje jie ir stovi pačiame viduryje tarp dviejų kraštutinumų: neabejojančios mamos motinos ir abejojančio tėčio tėvo.

Pirmagimio privilegija

Linai jau dvidešimt, tačiau ji vis dar senelės lepūnėlė. Kaskart ją aplankiusi mergina apgaubiama dėmesiu. Tik Linai išpasakojus visas naujienas atkreipiamas dėmesys ir į kartu atvykusį dešimtmetį jos broliuką Tomą, nes Lina senelei vis dar svarbiausia.

Kodėl suaugusi anūkė lepinama labiau nei vaikas? Tai pirmojo anūko privilegija: nesvarbu, kiek anūkų turėtų seneliai, tik pirmagimis visada išliks suteikusiu jiems senelių statusą.

Kai Lina gimė, jos senelė įgijo naują vaidmenį: buvusi žmona, motina ir anyta dabar tapo ir senele. Pirmą kartą! O juk pirmoji patirtis visada teikia daugiausiai džiaugsmo ir jaudulio. Tai buvo pirmas kartas, kai senelė mokėsi būti senele, mokėsi lepinti ir auklėti – šiek tiek kitaip, nei auklėjo savo vaikus. Būtent todėl pirmieji anūkai daugeliu atveju seneliams tampa yra mylimiausi.

Pas kieno tėvus švęsime Kalėdas?

Vyras ir žmona turi savo tėvus. Abu nori juos lankyti ir su jais švęsti šventes. Gerai, kai abiejų tėvai gyvena netoliese: tą pačią dieną galima abi šeimynas aplankyti. Tačiau ką daryti, jei vyro giminė Vilniuje, o žmonos – Skuode? Ne viena šeima ir susipyksta besiginčydama, į kurią pusę važiuoti, o kitos tiesiog nuolat važiuoja ten pat. Tačiau net jei jums toks sprendimas priimtinas, labiausiai nuo jo kenčia jūsų vaikai. Nesvarbu, ką jūs galvotumėte apie savo antrosios pusės tėvus, vaikams būtina sudaryti galimybę praleisti laiko su visais seneliais. Nieko tokio, jei vaikas jaus šiek tiek didesnį prielankumą tik vienam iš senelių. Kur kas svarbiau, kad jis bent žinotų, jog iš viso turi juos keturis.

Todėl kai kitą kartą ginčysitės su vyru, pas kurio tėvus švęsite Kalėdas, pagalvokite ne apie savo, o apie vaikų interesus. Ar jiems sudaromos vienodos galimybės matytis su mamos ir tėčio giminėmis? Gali padėti tvarkaraštis: Kalėdos vienuose namuose, Naujieji – kituose, Velykos – pas mamą, Motinos diena – pas anytą.

Per jūras ir marias

Laikais, kai jei ne kiekvienoje, tai bent kas antroje giminėje atrastume išvykusiųjų laimės ieškoti į užsienį, atstumas tarp anūkų ir senelių gali tapti ir kur kas didesnis nei tarp Vilniaus ir Skuodo. Kaip išlaikyti ryšį su anūkais, jei jie gimė kažkur Londone, o lietuviškai kalba tik kaip užsienio kalba?

Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaiko ir tėvų santykiams visai nesvarbu, kiek laiko jie praleidžia drauge: motiniškas ir tėviškas ryšys yra besąlygiškas. Lygiai tas pats galioja ir santykiams su seneliais. Ryšys susiformuoja, net jei fiziniai kontaktai su seneliais palyginti labai trumpi. Maža to, vaikų prisiminimai apie senelius išsaugomi visą gyvenimą, net jei jie niekada ir nebuvo susitikę. Štai, pavyzdžiui, galite jaustis ypatingai artima savo tėčio mamai, nors net nespėjote jos pamatyti prieš jai mirštant. Nuotraukos, tėvų perpasakotos istorijos ir išlikę senelės daiktai leidžia justi artimą ryšį. Tokiu atveju tai, kad anūkai gyvena už daugelio kilometrų, tampa smulkmena.

Ačiū šiuolaikinėms technologijoms: jos leidžia matyti anūkus, augančius net už tūkstančių kilometrų. Puikus sprendimas dviem kartoms palaikyti ryšį – vaizdo skambučiai padedant interneto kamerai. Jie suteikia kur kas daugiau bendravimo galimybių nei paprastas telefonas ar laiškai: kompiuterio ekrane galite matyti emocijas ir į jas reaguoti, stebėti, kaip keičiasi anūkai, ir leisti jiems stebėti jus. Ir nors toks bendravimas niekada neatstos galimybės anūkus apkabinti, ekrano pikseliuose kilometrai bent jau atrodys trumpesni.

"Veido" archyvas

Stebėdami vaiko žaidimą, galime geriau suprasti jį patį

Vos tik pasaulyje gimsta nauja gyvybė, ją pasitinka… gyvenimas. Artimieji, šviesa, pirmieji jutimai, žaislai. Visa tai supažindina su pasauliu. Byloja apie jį. Tokiam mažyčiui – apie tokį didelį…

Mama – visas kūdikio pasaulis

Tėveliai dažniausiai neatsispiria pagundai ir savo mažyliams žaisliukus pradeda pirkti vos jiems gimus. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina – ką tik gimusiems vaikams jokių žaislų nereikia. Svarbiausia, jog šalia būtų mama. Ji be jokių žaislų gali visiškai patenkinti visus kūdikėlio poreikius. Bendraukite su vaikeliu, kalbėkite, lieskite jį, myluokite. Reikia stengtis kuo daugiau nešioti jį ant rankų, šypsotis jam, žiūrėti į akis. Juk toks aplinkos pažinimas daug veiksmingesnis, tikresnis, nei patirties sėmimasis iš negyvų figūrėlių. Mamos ir vaikelio ryšys labai svarbus – tai labai jautrus, bet kartu ir labai tvirtas pamatas tolesniam pasaulio suvokimui.

Pirmieji pažinimai

Kūdikėlio akiratis pradeda plėstis maždaug nuo 3–4 mėnesių. Tada jis atranda aplink save esančius žmones, daiktus. Šiuo laikotarpiu jau galime pasiūlyti ir žaislų, tačiau jie turi išlikti tik kaip pagalbinė priemonė. Nereikėtų pamiršti, kad jokie žaisliukai negali pakeisti santykio su kitu žmogumi, todėl mažylio gyvenime jų neturėtų būti per daug.

Kai vaikučiui sueina devyni mėnesiai, poreikis tyrinėti pasaulį sustiprėja šimteriopai. Mažylis mėgdžioja mamą. Pagrindiniai vaiko žaislai yra tai, ką jis gali pasiekti, paimti iš jį supančios aplinkos, todėl reikia pasirūpinti, kad ji būtų saugi. Dažniausi žaidimai – statyti ir griauti, mesti žaislą ir laukti, kol jį pakels mama, skambinti šaukštais, barškučiais, ypač naudinga žaisti su smėliu ir vandeniu.

Didysis žaidimų laikotarpis

Vaikui augant keičiasi ne tik žaidimai, bet ir patys žaislai. 2–6 mažylio gyvenimo metai kitaip dar vadinami žaidimų metais. Šiame tarpsnyje žaidimas – pagrindinė kiekvieno vaikučio veikla. Šiuo metu jie išmoksta daugybės naujų dalykų, pradeda reikšti emocijas. Žaidžiant pardavėjus ir pirkėjus, mamas ir vaikus, mokytojus ir mokinius, policininkus, vairuotojus ir kt., išmokstama pažinti socialinius vaidmenis, formuojasi moralinės normos, vertybių sistema.

Žaisdami vaikai mokosi bendrauti, lavėja jų smulkioji ir stambioji motorika. Įvardytam žaidimų laikotarpiui būdingi tokie žaislai, kaip virtuvėlės, vežimėliai, lėlės, mašinytės, traukinukai…

Žaislai vaikų erdvėje dažniausiai sudvasinami. Vaiko rankose jie atgyja, įgauna skirtingus vaidmenis, gyvybę. Jie kartu su vaikais mažame, bet kartu ir neįtikėtinai plačiame pasaulyje gyvena savo gyvenimus. Kartu vieni kitus pamokydami, padėdami pažinti aplinką.

Nors žaidimų metu sukuriama fantazija ir nėra realybė, o tik įsivaizduojama veikla (“lyg ir”, “tartum”…), vaikai visa tai išgyvena labai rimtai. Toks susitapatinimas nereiškia, jog vaikas nemoka atskirti realybės nuo fantazijos. Priešingai – jie tai labai puikiai sugeba. Tiesiog tokie žaidimai, kaip “tarsi tai būtų tikra”, jiems teikia didžiulį pasitenkinimą.

Renkamės žaisliukus

Pagrindinis kriterijus renkant žaislus bet kokio amžiaus vaikui – saugumas. Juose negali būti jokių smulkių, lengvai atplyštančių detalių, jie turi būti pagaminti iš saugių netoksiškų medžiagų ir pan. Prastos kokybės žaislai gali sukelti ir neigiamas emocijas: vaikai nuliūsta, jei žaislas greitai sulūžta, nesusijungia detalės, ar tiesiog erzina nenatūralūs garsai.

Pastaruoju metu, taikant įvairiausias technologijas, vaikų žaislai tampa vis modernesni. Jau nieko nebestebina elektroniniai lojantys ir vaikštantys šuniukai, įvairias funkcijas galinčios atlikti lėlės-robotai. Deja, šių žaislų funkcijos vaikams labai greitai pabosta, nes jos neskatina vaiko fantazijos, suvaržo žaidimo scenarijaus kūrybinį momentą.
Daug diskusijų iškyla dėl barbių ir transformerių pasirinkimo. Bet kuriuo atveju tai yra mūsų laikmečio žaislai, kurių būtų labai sunku išvengti. Nesu skaičiusi jokių tyrimų apie tai, jog šie žaislai kenktų, tačiau asmeniškai manau, kad svarbu ne tik patys žaislai, bet ir tai, kaip su jais žaidžiama.

Naudingiausi žaislai yra tie, kurie skatina ne tik kūrybiškumą (kaladėlės, lėlytės), bet ir fizinį aktyvumą (kamuolys, dviratukas). Taip pat labai svarbu tai, jog žaislai būtų iš kuo natūralesnių medžiagų, tokių kaip medis, audiniai; jei tai garsus skleidžiantys žaislai – skambesys turėtų būti natūralus, ne “sintetinis”, ne per garsus.

Mylimukai

Kartais žaislai tampa išskirtiniais prisirišimo objektais. Dažniausiai tai būna minkšti žaislai arba tiesiog anklodė, naudojami “merliukai”. Tuomet vaikas negali užmigti be savo mylimiausio meškiuko, o pradėjus lankyti darželį kartu su juo ten keliauja ir mylimiausias zuikutis.

Žymus psichologas D.Winnicotas tokius žaisliukus, prie kurių vaikai labai prisiriša, įvardijo kaip tranzitinius objektus. Jie padeda mažyliams iš visiškos priklausomybės nuo mamos pereiti į savarankiškumo stadiją. Turėdamas šalia savęs mylimą žaisliuką, pereidamas iš vienos stadijos į kitą, mažylis išgyvena daug mažesnį nerimą, labiau savimi pasitiki. Vaikui augant tranzitiniai objektai pamažu praranda savo reikšmę. Normalu, jog tokiu svarbiu mažyliams gyvenimo periodu ne visi iš jų turi tokius savo “pagalbininkus”.

Vaikams reikia išsižaisti

Suaugusiems reikia išsikalbėti, o vaikams – išsižaisti. Žaislai labai svarbūs kiekvieno vaiko gyvenime. Vaikai išreiškia save, savo emocijas per žaidimus. Tad žaidimai gali ir gydyti. Suaugusieji susidūrę su sunkumais kalba, o vaikai – žaidžia. Dažnai žaisdami vaikai perteikia skausmingas gyvenimo situacijas ir taip jas išgyvena dar kartą ir net daugybę kartų tai kartoja… Iš gydytojo grįžęs vaikas dažnai pradeda gydyti ir savo žaisliukus. Stebėdami vaiko žaidimus, kokius žaidimus ar vaidmenis renkasi, galime geriau suprasti, kas vyksta vaiko vidiniame pasaulyje.

Žaislų nereikia daug

Kad ir kaip stengtumėtės, vis tiek nepavyktų nupirkti visų vaikų norimų žaislų, juk jų norai – begaliniai. Bet to ir nereikia daryti. Vaikai turi jausti ribas, kurias nustatyti yra tėvelių pareiga. Visko turėti neįmanoma ir vaikai tai turi suprasti bei išmokti su tuo susitaikyti. Taip mažylis mokomas palaukti progos, taupyti, suprasti, ko jis iš tikrųjų nori.

Prieš pirkdami žaislą pagalvokite – ko vaikas gali išmokti jį turėdamas?

Dažniausiai tėvai, norėdami kompensuoti dėmesio trūkumą, pradeda pirkti labai daug žaislų. Tačiau vaikai susipainioja tarp jų, galiausiai tampa apatiški, nieko nebenori.

Kiek vaikui reikia žaislų? Nedaug. Svarbiausia, kad jie būtų saugūs, skirtingi, žadintų vaizduotę, skatintų žaisti, o svarbiausia – patiktų pačiam vaikui. Visų kultūrų vaikai žaidžia. Net jei ir neturi žaislų, žaidžia su akmenukais, pagaliukais ar kt.

Vaikai geriau žino…

Vaikams reikia kuo daugiau jūsų dėmesio, todėl pasistenkite, kuo daugiau laiko praleisti kartu su jais. Kalbėkite, išklausykite, padėkite patiems atrasti problemų sprendimus, kartu žaiskite. Žaisdami vadovauti leiskite vaikui, juk tik jis geriausiai žino, kaip reikia žaisti. Priimkite vaiko jums paskirtus vaidmenis, neprieštaraukite.

Kartu darykite įvairius darbelius, lankykite būrelius. Pasirinkite tik tokią veiklą, kuri išties vaikui patiktų ir teiktų malonumą. Ikimokykliniame amžiuje nevertėtų stengtis siekti jokių rezultatų.

"Veido" archyvas

Turėkite nepasiekiamų tikslų
Kartais reikia nugyventi visą gyvenimą, kad galėtum atsakyti, koks buvo jo tikslas. Tačiau kur kas daugiau pasieksite, jei, užuot ieškojusi didžiojo gyvenimo tikslo, po vieną įgyvendinsite mažesnius siekius.

Vieno tikslo neužtenka

Kažkada vaikystėje Elena sumanė: būsiu gydytoja. Jai visada patiko balti chalatai, o kartu su mama apsilankiusi pas pediatrę, mergaitė negalėdavo atsistebėti stetoskopu ir svajodavo kada nors tokį turėti pati. Būdama dvylikos Elena apsisprendė tvirtai. Žinojo, koks bus jos gyvenimas: sunkiai mokysis, studijuos mediciną ir dirbs gydytoja. Tai buvo jos gyvenimo tikslas.

Elena mokykloje puikiai mokėsi ir iš tiesų vėliau įstojo studijuoti medicinos. Viskas vyko pagal planą. Iki pirmųjų darbo ligoninėje metų. Kai Elena suvokė, kad ji jau tapo gydytoja, staiga širdyje pajuto tuštumą. Savo didįjį tikslą ji jau pasiekė, todėl nebežinojo, ką daryti toliau.

Tikslai mus džiugina tol, kol jų siekiame. Jie yra gyvenimo variklis, leidžiantis nesustoti ir judėti pirmyn. Tačiau tikslą pasiekus gyvenimas sulėtėja. Staiga nebereikia skirti pastangų šiam tikslui įgyvendinti, nebereikia jaudintis ir nerimauti. Atsiranda tuštuma ir aplanko niūri mintis: o ko siekti toliau?

Štai kodėl pavojinga turėti tik vieną didelį tikslą ir jam vienam aukoti visas savo pastangas. Tai akligatvis, vedantis į neišvengiamą neviltį: arba suklupsite ir tikslo nepasieksite, o tada jausitės visiškai sugniuždyta, arba tikslą pasieksite ir teks vargti ieškant naujų siekių.

Neapsiribokite vienu tikslu, turėkite du, tris ar šimtą. Ar bent jau planą B, kurio galėtumėte bet kada griebtis.

Tikslų sąrašas

Turėkite nepasiekiamų tikslų. Tai didžiosios svajonės: jūs žinote, kad jų niekada nepasieksite, tačiau šis žinojimas neverčia tikslo atsisakyti. Didelių svajonių link judama mažais žingsneliais, o taip nuolat tobulėjama.

Turėkite tikslų, kurių siekti reikia nuolat. Pavyzdžiui, būti gera žmona ar mama. Išsikeldama tokius tikslus, nuolat turėsite dėl ko stengtis.

Turėkite trumpalaikių įgyvendinamų tikslų. Geriausia daug. Kad spėtumėte pajusti džiaugsmą kiekvieną iš jų įgyvendinusi, tačiau džiaugsmui nuslūgus nejustumėte tuštumos. Juk kiti trumpalaikiai tikslai liks. Tokie tikslai – tai išvažiuoti atostogų prie jūros, užsirašyti į šokių pamokas ar išmokti prancūzų kalbą. Visi jie lengvai pasiekiami, tereikia valios ir pastangų.

Rezultato ir vengimo tikslai

Vieni jų yra skirti tam, kad tam tikras aplinkybes pasiektumėte ar jas išlaikytumėte, kiti – kad jų išvengtumėte. Jų skirtumai gana painūs, mat beveik kiekvieną tikslą galima suformuluoti ir kaip rezultato, ir kaip vengimo. Štai, pavyzdžiui, į klausimą, kodėl lankotės sporto salėje, galima atsakyti dviem būdais: “todėl, kad išlikčiau tvirta” arba “todėl, kad išvengčiau širdies ligų”. Koks skirtumas, kaip savąjį tikslą suformuluosite? Tyrimai rodo, kad nemažas.

Žmonės, kurie turi daugiau vengimo nei rezultato tikslų, mažiau pasitiki savimi, rečiau džiaugiasi gyvenimu ir sunkiau siekia savo tikslų įgyvendinimo. Atsižvelkite į tai formuluodama savuosius tikslus: jie turėtų skambėti kaip pozityvūs teiginiai.

Didžiosios AŠ krizės

Anksčiau ar vėliau kiekvieną aplanko krizė. Viskas, ko kažkada troškote, staiga tampa netikra, ir jau nebežinote, ar to, dėl ko stengiatės, jums ir reikia. Klausimai “kas aš esu?” ir “ko aš noriu iš gyvenimo?” žudo, tačiau atsakymų niekaip nepavyksta rasti.

Psichologų teigimu, kiekvieną žmogų (su retomis išimtimis) tokios krizės per gyvenimą ištinka tris kartus. Pirmąkart – paauglystėje kartu su skaudžiomis savojo tapatumo paieškomis. Paauglys dar iki galo savęs nepažįsta, tačiau jau jaučia spaudimą nuspręsti, ko jis nori iš gyvenimo ir koks yra jo didysis tikslas. Būtent didysis. Mat paaugliui atrodo, kad svarbiausia turėti tik vieną aiškią kryptį, o toliau gyvenimas susiklostys savaime. Jei nuspręsiu, kad mano tikslas tapti gydytoja – tapsiu, jei svajosiu apie namų šeimininkės gyvenimą ir gražią šeimą – to ir sieksiu.

Antra didžioji krizė ištinka jau suaugusįjį. Tiesa, konkretus amžius nėra svarbu: gali smogti tiek neseniai universitetą baigusiam, tiek du vaikus užauginusiam. Ryškiausias tokios krizės pavyzdys – vyrų vidutinio amžiaus krizė. Staiga tai, ką jau spėjote nuveikti per gyvenimą, pasirodo visiškai nebepriimtina. “Aš dar negyvenau”, – dunksteli nuodėminga mintis ir apverčia visą pasaulį aukštyn kojomis. Svajonės, tikslai, darbai – regis, viskas, kuo gyvenote, nebuvo tai, ko jums iš tiesų reikėjo. Norisi išbandyti tiek daug naujų dalykų, tačiau atrasti tuos tikruosius tikslus daug sunkiau, nei prakeikti praeitį.

Paskutinė krizė susijusi su žengimu į senatvę. Kai savo gyvenimą jau galima nužvelgti iš tam tikro laiko atstumo, jis gali arba pradžiuginti, arba nuliūdinti. Pasisekė tiems, kurie prisimindami praeitį džiaugiasi, kad gyveno taip, kaip norėjo. Kitiems susidūrus su paskutiniąja vertybine krize teks atsakyti sau į klausimą: kodėl aš rinkausi tokį, o ne kitokį kelią?

Gyvenimas pagal planą

Iš krizės išbrendama tik atsakius į savo paties išsikeltus klausimus. Nors savo gyvenimo tikslų neįmanoma sugalvoti tiesiog prisėdus prie stalo ir pasiėmus balto popieriaus lapą, tam tikros sistemos laikymasis gali padėti nukreipti jūsų mintis tinkama linkme. Gyvenimas atrodys paprastesnis, jei suskirstysite jį į tam tikras kategorijas ir tikslus kelsite jose.

• Karjera. Ko tikitės iš savo profesinio gyvenimo? Kokias aukščiausias pareigas norėtumėte pasiekti, o kokių jums pakaktų, kad jaustumėtės laiminga?

• Išsilavinimas. Galbūt yra dalykų, kurių norėtumėte išmokti?

• Šeima. Kokį šeimos modelį įsivaizduojate ir kaip jo norėtumėte siekti?

• Meninės ar sportinės ambicijos. Kiekvienam būtinos saviraiškos sąlygos. Pagalvokite, kokių sąlygų jums reikėtų. Pavyzdžiui, jei tapote, ar norėtumėte savo darbus eksponuoti parodoje, ar jums pakanka to, kad savo piešiniais galite papuošti namus?

• Visuomenės gerovė. Svajojate apie geresnį pasaulį? Sukonkretinkite šį tikslą iki pasiekiamų uždavinių. Net idealistiškiausios ambicijos gali virsti konkrečiais darbais.

"Veido" archyvas

Leiskite sau nustebti kaip vaikystėje

Gyvename kažkur tarp praeities ir ateities: prisimename tai, kas buvo, ir kuriame planus apie tai, kas dar bus. Tik dažnai pamirštame, kad pats svarbiausias laikas – esamasis.

Gyvenimas prabėga pro šalį? Nešvaistykite nė akimirkos

Mūsų mintys dažnai yra kitoje erdvėje arba laike nei mes. Mes namie, o mintyse – darbas. Mes darbe, o jos vis dar rūpinasi, kaip išspręsti namų problemas.

Tačiau gyvenimas vyksta čia ir dabar. Kol leidžiate mintims klaidžioti po praeitį arba ateitį, galvoti apie priežastis ir pasekmes, tai, kas vyksta tiesiai prieš jūsų akis, išlieka nepastebėta! Ir štai – dabarties akimirkos iššvaistomos lengva ranka lyg savaime suprantamas dalykas. Todėl gyvenimu nespėjama pasimėgauti…

Nešvaistant nė akimirkos…

Visiška prieš tai apkalbėto gyvenimo būdo priešingybė – menas gyventi šia akimirka. Sunkiai išmokstamas, bet per mažai duodantis įstabių vaisių.

Gyventi šia akimirka – tai visiškai į ją įsitraukti, sugerti visas jos detales ir smulkmenas. Išėjote pasivaikščioti – ir mėgaukitės įkvepiamu oru, matoma aplinka bei girdimais garsais. Stebite praeivius ir renkate įspūdžius, o visa kita tuo metu nesvarbu. Kam to reikia? Išmokus labiau susitelkti į kiekvieną išgyvenamą akimirką, išmokstama mėgautis gyvenimu, atsipalaiduoti ir pamiršti rūpesčius. Problemos nebeatrodo tokios didelės, nes apie jas galvojama mažiau: to daryti neleidžia patiriami esamojo laiko įspūdžiai.

Šviesi gali būti ne tik ateitis

Įsirengsiu sodą tada, kai gyvensiu didesniame name. Leisiu sau daugiau keliauti, kai turėsiu geresnį darbą. Džiaugsiuosi tada, kai gyvenimas pagerės… Ar pažįstamos mintys? Dažnai kuriame iliuzijas apie šviesesnę ateitį ir tikimės, kad viskas nuolat keisis tik į gera. Tas tiesa, tikėti geresne ateitimi nėra blogai, netgi būtina! Tik bėda ta, kad šitaip gyvenama vien laukimu, užuot pradėjus veikti ir džiaugtis…

Juk dažniausiai savo tikslus atidedame ateičiai tikėdamiesi, kad kada nors juos įgyvendinti bus lengviau nei dabar. Tačiau iš kur žinoti, kad būtent ne dabar yra pats geriausias metas?

Susitelkę į laukimą nepastebime gyvenimo pokyčių. Galbūt būtent dabar jis ir pasiekė patį geriausią savo tašką, tik mes neįstengiame to pastebėti? Juk vis laukiame to mįslingo dar geresnio laiko…

Idealistams reikia pripažinti, kad egzistuoja ir gana skaudi tiesa, jog ateitis gali būti ne tik šviesesnė, bet ir blogesnė. Tik tai įsisąmoninus atsiranda motyvacija, kad, užuot laukus geresnių laikų, reikia išnaudoti šį metą tokį, koks jis dabar yra: galbūt turintį trūkumų, galbūt jame vyksta ne viskas taip, kaip kadaise planuota, tačiau tai – jūsų gyvenimas. Išmokite džiaugtis juo tokiu, koks jis yra. Lyg kiekviena diena būtų paskutinė…

Nustokite laukti. Geriausia vieta tikslams įgyvendinti yra čia, geriausias laikas – dabar. Todėl ir visus savo lūkesčius dėl ateities perkelkite į esamąją akimirką. Kam tikėtis, kad kažkada būsite laimingesnė, jei galite laimės siekti dabar pat! Nebijokite rizikuoti ir įgyvendinti savo svajonių, nes galbūt ateityje joms išvis nebeturėsite nei laiko, nei noro ar galimybių.

Kaip išmokti gyventi esamuoju laiku?

Gyventi šia akimirka nelengva todėl, kad mus nuolat kažkas blaško. Tūkstančius galvoje dūzgiančių minčių sunku nukreipti į vieną tašką – tai, kas vyksta tiesiai jums prieš nosį. Tačiau praktikuojantis galima išmokti džiaugtis mažyčiais malonumais: tuo, kad šalia sėdi mylimi žmonės, net jei kartu tik žiūrite televizorių, tuo, kad lėkštėje skanus valgis, ar tuo, kad girdite nuostabią muziką.

• Prisiminkite įspūdingiausias savo gyvenimo akimirkas – tas, kurios giliausiai įsirėžė į atmintį. Jūs jas taip gerai prisimenate todėl, kad tuo metu giliai jas jautėte. Net prabėgus daugybei metų galite prisiminti smulkiausias detales. Pagalvokite, ką darėte tuo metu, kad susitelktumėte į įvykius, ir pamėginkite tai pritaikyti kasdienybėje.

• Išbandykite meditaciją. Tai pats geriausias būdas išmokti susitelkti į dabarties momentą. Meditacija moko atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, palikti nuošalyje savo rūpesčius ir lūkesčius. Lieka tik esamoji akimirka.

• Liaukitės kritikuoti. Nenorėkite, kad viskas visada būtų tobula. Taip, viskas visada gali būti geriau, nes tobulumo siekti galima iki begalybės. Tačiau kiekviena akimirka yra tokia, kokia yra — ir tai viskas, ką šiuo metu turite. Todėl nekritikuokite jos, o priimkite.

Pradėkite nuo mažyčių malonumų

Maži malonumai naudingi tuo, kad jie visiškai įtraukia į save, todėl juos praktikuodama jaučiate tik tai, ką darote. Jūsų niekas neblaško, todėl mokotės susitelkti į akimirką ir ją pajusti.

• Išsimaudykite kvapioje putų vonioje. Atsipalaiduokite ir pajuskite vandens šilumą bei putų kvapą. Tai viskas, ko šią minutę jums reikia: toks ritualas moko atsiriboti nuo bet kokių minčių – juk liekate viena su savo ramybe!

• Užsiimkite mėgstamu sportu. Kad ir kas tai būtų – krepšinis, tinklinis ar tenisas, sportuojant galvoje nebelieka nei laiko, nei vietos mintims apie ką nors kitą nei žaidimas. Juk atmušus teniso kamuoliuką beliks galvoti tik apie jau netrukus atskriesiantį kitą. Būtent tai ir yra susitelkimas į akimirką.

• Eikite į darbą kitu keliu nei įprastai. Kai įprantate prie aplinkos, jos nebepastebite, todėl mintys ima klaidžioti kur panorėjusios. Pasirinkusi naują kelią, susitelksite į aplinką, nes ji bus nepažįstama. Mėgaukitės mažais atradimo malonumais.

• Pavakarieniaukite prabangiame restorane. Atsidėkite šiek tiek pinigų specialiai progai ir išeikite pavalgyti. Tai bus ne tik maistas, bet ir mažytė šventė – pradedant nuotaika, baigiant aplinka ir aptarnavimu.

• Raskite laiko savo pomėgiams. Mezgimas, siuvinėjimas ar papuošalų kūrimas atpalaiduoja ir priverčia susitelkti į patį procesą. Todėl nespėjate niekur išskubėti iš dabartinės akimirkos.

• Gyvenimas juokingas – atraskite tai. Ar pastebėjote, kad nelaimingiausi tie žmonės, kurie neturi humoro jausmo? Nežiūrėkite į gyvenimą pernelyg rimtai: pasijuokite iš jo įvykių ir savęs pačių. Tam reikės išmokti susitelkti į akimirką: tik taip pastebėsite, kiek juokingų dalykų vyksta aplink.