J.Bikulčienė, BFL nuotr.

„Reklamuodami kraujo donorystę kartais nusileidžiame, lyg kalbėtume kažkokiems nelabai protingiems žmonėms. Tas man labai nepatinka. O ir padėka dažnai būna pageidavimų koncerto lygio. Juk kraują dažniausiai aukoja protingi, išsilavinę ir sąmoningi žmonės, todėl nesinori tokio sintetinio saldumo – trūksta kraujo, reikia, kad aukotumėte, ir pan.“, – pokalbį pradeda Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuris tik ką atšventė 70-ąsias savo veiklos metines, direktorė Joana Bikulčienė.

Dovaidas PABIRŽIS

– Paminėjote 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kokią konkrečiau datą minite kaip savo veiklos pradžią? Nejau tarpukario Lietuvoje nebuvo kraujo donorystės ir kraujo centrų?

– Manome, kad NKC pirmtakė buvo respublikinė kraujo perpylimo stotis, po II pasaulinio karo perkel­ta iš Kauno į Vilnių. Mums metų būtų žymiai ma­žiau, jeigu minėtume tik pavadinimo metines. Toks jis atsirado tik 2003 m., sujungus Vilniaus ir Pa­ne­vė­žio, o vėliau ir Klaipėdos centrus. Pavadi­ni­mai keitėsi dažnai, sovietiniais me­tais tai buvo kraujo perpylimo stotys, vėliau vyko reorganizacijos, vei­kė valstybinė įmonė „Kraujas“. Pavadinimai kito ir pa­­gal veiklos sritis – vienu metu iš kraujo buvo ga­mi­nami vaistai, dažniausiai kraujo krešėjimo problemoms gy­dyti. Nuo 2004 m. preparatų gamykla buvo uždaryta, nes įstojus į Europos Sąjungą, reikėjo gaminti tik Ben­drijos standartus atitinkančius vais­tus.

Lietuvos kraujo tarnybos istorija prasideda Kaune, tarpukariu. Raudonojo Kryžiaus ligoninė bu­vo pirmoji, kurioje pradėti kraujo perpylimai. Tuo metu kraujas buvo labai brangus – už vie­ną vienetą pacientas mokėdavo 100 litų. Gimdymas kainavo 30 litų, o jeigu su kraujo perpylimu – jau 130 litų. Aišku, jeigu moterys pinigų neturėjo, kviesdavo pribuvėjas, daug jų ir mirdavo…

Kraujo tarnybos išsivystymas, atrodo, įvyko ne­pastebimai. Pavyzdžiui, tarpukariu „pirmavome“ pagal naujagimių mirtingumą, vėliau situacija pastebimai pasikeitė į gerą. Ir ne todėl, kad sovietai buvo geri. Tiesiog kraujo tarnyba, kaip ir medicina, sparčiai žengė į priekį. Per tą laiką prie tarnybos veiklos pri­sidėjo daugelis žmonių, buvo surinkta šimtai tūks­tančių litrų kraujo ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių.

– Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo centrai: be Nacionalinio, dar Santariškėse ir Kauno klinikose. Ar tikrai Lietuvai reikia trijų atskirų institucijų? Kokios yra kraujo surinkimo apimtys?

– 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 tūkst. donaci­jų, tai neblogas rodiklis pagal gyventojų skaičių. Iš jų 70 proc. su­renka NKC. Esame vieninteliai, kurie krauju ap­rū­pina visas gydymo įstaigas, taip pat ir tas, kurios pa­čios turi kraujo centrus. VUL Santariškių klinikos faktiškai apsirūpina pa­čios, kartais pristinga tik retos kraujo grupės, o LSMU Kauno klinikos yra antri pagal dydį mūsų už­sakovai.

Gal būtų ir geriau, jeigu būtų bendra sistema, bet tai nereiškia, kad reikėtų jungti mechaniškai. Buvo noras atpiginti kraujo surinkimo sąnaudas. Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Taip sąnaudos tampa jau didesnės: stovi du gydytojai, keturios slaugytojos, at­važiavo du automobiliai, dvi laboratorijos. Ma­nau, kad tai nėra ra­cio­­nalu. Kadangi ligoninės yra la­bai specializuoto pro­filio, jos turėtų išlaikyti savo kraujo donorystės įs­tai­gas, kurios rūpintųsi sudėtingesnėmis kraujo kom­po­nentų surinkimo procedūromis, švitinimu. O  NKC galėtų veikti pagal Austrijos, Vokietijos modelį, kur Raudonojo kryžiaus kraujo surinkimo punktai nau­dojami kraujo surinkimui net mažuose miesteliuose, rengia akcijas. Bet čia tik tokia svajonė ateičiai.

Prieš kraujo centrų reorganizaciją, kai veikė ir Klaipėdos, ir Šiaulių kraujo centrai, buvo daug įvairių sričių, niekam nerūpėjo ar kraujas naudojamas ekonomiškai.

Sovietiniais laikais reikia kraujo – atveža kokių kareivių, paskambina kolūkio pirmininkui, tas parūpina donorų. Arba esant trūkumui atsiveža do­norą tiesiai į operacinę, pasiguldo ir pila kraują tiesiai iš venos į vieną. Dabar taip nebūna, nes kraują reikia ištirti.

Centralizacija prasidėjo dėl dviejų priežasčių. Pir­­miausia atsirado brangūs kraujo ištyrimo metodai. Juos įsigyti rajono ligoninės neturėjo lėšų. An­tra, žmonės pradėjo vertinti kraujo do­no­rą ir jo duo­da­mą kraują. Varu suvaryti žmonių de­mo­kratinėje valstybėje nepavyksta. O išpilti atė­jusio žmogaus kraują yra neetiška ir brangu. Kiek­viena ligoninė stengia­si apsirūpinti iš esmės aštuonių krau­jo grupių krauju (kiekvienai grupei ir pagal re­zus antikūnį), tu­rėti savo atsargą, tai, be abejo, kažką vis tiek išpils, neįmanoma žinoti, kokį ligonį tau atveš.

– Kiek galima laikyti paaukotą kraują?

– Eritrocitai, pagrindinis raudonas daiktas, galioja 42 dienas. Kai sakome, kad trūksta kraujo, tai trūksta jų. Trombocitai galioja tik penkias dienas. O plazma galioja trejus metus, jeigu yra greitai užšaldoma iki  –80 laipsnių ir laikoma esant –30 laipsnių.

– Kaip įvertintumėte bendrą lietuvių kraujo kokybę? Kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos?

– NKC tiria kraują dėl infekcinių žymenų – žiūrime, ar donorai neturi hepatito B, C, sifilio, ar prieš do­na­ciją užtenka he­moglobino. Jeigu trūksta, tai gali būti momentinis silpnumas, poilsio stoka po sesijos studentams ir pan. Po dviejų dienų sveikata jau gali būti puiki. Žinoma, donorų atranką atliekantis gy­dy­tojas visuomet pakonsultuoja žmogų, kurio ro­dikliai pasirodo netinkami, gali rekomenduoti ir apsilankyti pas šeimos gydytoją. Tirdami dėl infekcinių žymenų, mes nepasakome ar žmogus serga. Jeigu nustatome, kad kraujyje yra infekcinių žymenų, kviečiame donorą pokalbiui ir siunčiame pas šeimos gydytoją konsultacijai. Ar jis nueina – neturimeteisės kontroliuoti, tokios sistemos valstybėje nėra, tik kraujo vėliau neimsime, kol nebus aiški situacija.

Per metus iš 70 tūkst. NKC surenkamų donacijų atmetama keli šimtai. Nebūtinai dėl kraujo – būna, kad pasislepia vena. Kam tuomet badyti žmogų? Jei­gu nesi sukurtas donorystei, tai nereiškia, kad ne­­si reikalingas. Gali atvesti kitus du ar 15 žmonių. Tai yra socialinis reiškinys. Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Pagal ES reikalavimus kraujo komponentais kiek­viena šalis privalo apsirūpinti pati – ir dėl to, kad tai yra biologinis daiktas, dėl mums įprastų genų ma­žesnė atmetimo reakcijų tikimybė.

– Ar pavyks iki 2020-ųjų įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatą, kad 100 proc. kraujo turi būti surenkama iš neatlygintinų donorų?

– Šis planas sugalvotas ne šiaip sau. PSO tai sugalvojo, kad donorinis kraujas būtų saugesnis, žmogus nesiektų pasipelnyti, nuslėpdamas savo ligas ar gy­venimo būdą. Kaip ES valstybė, Lietuva iš viso turėtų labai pasistiebti, nes galbūt jau esame vieninteliai ES, kurie dar nepasiekė 100 proc. Bet į priekį einame dideliais žingsniais: 2004-ųjų sausį NKC buvo 25 proc. neatlygintinų donorų, dabar jau turime 88 proc. Jeigu ne vasaros sunkumai, kai dar esame priversti kviestis donorus už pinigus, tai būtų ir kokie 95 proc.

Kviesdami žmones aukoti kraujo, kartais atskleidžiame, kad vienoje ar kitoje įstaigoje yra labai sunkus ligonis, kuriam reikia konkrečios kraujo grupės kraujo, bet negalime elgtis neetiškai ir graudinti žmo­­nių, pranešdami konkretaus paciento, pvz. vaiko duomenis ir prašyti kraujo būtent jam. Tai yra ne­etiškas elgesys – donorystės reklama turi būti to­kia, kad nedarytų tiesioginio spaudimo žmogui, ne­keistų jo motyvacijos. Donoras turi aukoti kraują nededikuodamas jo kažkam konkrečiam. Buvo at­vejų, kai ateina žmogus ir sako – duosiu kraujo, bet tik tam, kur per televiziją rodė ligoninėje gulinčiam vaikui. O jeigu kraujas netiks? – tuomet klausia­me.

Kraujo donorystėje medicinos yra tik dalis – turi būti ir labai stipri laboratorija, ir socialiniai ryšiai. Jeigu į polikliniką žmogus ateina ieškoti pagalbos, jam nelabai įdomu, ar jos sienos gražios. Jis ieško specialisto ir jo pagalbos. O donoras iš kraujo centro nenori nieko, jis yra sveikas pilnametis žmogus, at­ė­jęs savo apsisprendimu. Turime padaryti taip, kad jis ateitų duoti kraujo, išeitų laimingas ir no­rė­tų sugrįžti. Tai reiškia, kad reikia patogios vietos ateiti, patogiu laiku dirbti, suteikti tam tikro komforto ir malonų aptarnavimą, garantuoti pagarbą visuomenėje. Visada sakau, kad mūsų aptarnavimas turi būti šimtą kartų geresnis nei banke, kuris laikomas aptarnavimo etalonu. Juk banke žmonėms irgi kaž­ko reikia, o pas mus jiems nereikia nie­ko, todėl jis ne­gali rasti uždarytų durų ar susiraukusių darbuotojų. Tačiau kraujo centras nėra ir SPA centras – donoras turi laikytis taisyklių ir būti supratingas.

– Ar už kraujo donorystę duodamoms dovanėlėms nėra išleidžiama daugiau lėšų, nei tiesiog mokant už kraują pinigais?

– Donorų dovanėlėms lėšų skiria valstybė iš PSDF biudžeto. Kažkada buvo labai aiškiai surašyta už kiek kraujo davimų kokios dovanos priklauso – už 15 kartų buvo duodamas dviratis. Bet toks smulkus reglamentavimas nėra gerai – ir dovanos neturėtų būti tokios, kaip užmokestis už kraują. Dovanėlės yra skirtos donorams padėkoti. Kartais ir bilietą į kiną duodi už 7 eurus, kitokią dovanėlę – viskas kainuoja. Bet svarbu motyvacija – tik taip žmogus, pildydamas anketą, nemėgins nuslėpti, kad neseniai pasidarė tatuiruotę ar pan. Jeigu jis atėjo tik pasiimti pinigų, jis net rizikuodamas savo sveikata darys viską, kad kraują iš jo paimtų.

– Ar galime kraujo donorystės srityje tikėtis kokio nors reikšmingo mokslinio proveržio, pavyzdžiui, sintetinio kraujo atsiradimo?

– Konferencijose jau dabar kalbama, kad randama penkta kraujo grupė. Vyksta mutacijos, žmonės ke­liauja po pasaulį, ir tie, kurie anksčiau neturėjo galimybių susitikti, šiandien susitinka. Proveržis kartais įvyksta: kalbėjome apie vaistus iš kraujo plazmos, dabar jau yra sintetinių medikamentų. O praeina kažkiek laiko, ir gydytojai vėl grįžta prie natūralių vaistų. Pasirodo, kad organiniame junginyje yra ir kitų gydomųjų medžiagų, jų veikimas visapusiškesnis. Apskritai proveržis būtų gerai, nes tai užkirstų kelią per kraują plintančioms ligoms.

Sintetinis kraujas yra sukurtas, bet jo kaina di­džiu­lė, su juo išgelbėtume ne tūkstančius, o tik vie­ną kitą gyvybę. Be to, jo savybes dar reikėtų tikrinti ir tikrinti. Yra ir kitų variantų – galimybė pačiam sau tapti donoru. Kol aš sveikas, kas kažkiek laiko duodu kraujo, jį užšaldo, moku už tai ir žinau, kad kai reikės, man panaudos mano kraują. Kitas va­rian­tas, ne toks egzotiškas ir brangus, buvo ir Lie­tu­voje, galbūt reikėtų tai atgaivinti: ruošiantis operacijai likus trims savaitėms duodama maišiuką kraujo, o per operaciją jis panaudojamas. Bet visada eg­zis­tuoja galimybė – o jeigu reikės daugiau? Iš princi­po reikia gyventi taip, kad visi, kas gali duoti kraujo, tai padarytų, o kas negali – paragintų kitus. Ir ti­kė­tis, kad žmogus bus sąžiningas atsakinėdamas į klausimus, todėl kraujas bus saugus ir jo bus pakankamai.

– Kokias pagrindines kraujo donorystės problemas matote šiandien ir kokia būtų ateities vizija?

– Kažkokių labai baisių problemų nėra, kiek tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių valstybių. Atrodo, bėda – tik pinigai, bet taip tikrai nėra. Geri mūsų draugai ukrainiečiai, atrodo, visko turi, žmonės mo­tyvuoti, bet jie patiria sunkumų dėl kraujo ištyrimo, situacija, susijusi su infekcinėmis ligomis, ten nėra gera. Gruzinai turi kitą bėdą – nors faktiškai visa sveikatos sistema ten privati, kraujo tarnyboje tai nėra gerai – valstybė niekaip nenustato kraujo komponento ištyrimo standarto, todėl niekas nežino, kokios kokybės yra perkamas kraujo komponentas.

Lietuvoje tokių problemų neturime, bet yra kitų: norime, kad miestų centre būtų patogios kraujo su­rinkimo vietos. Dabar Vilniuje nuomojamės  prekybos centre CUP labai nedidelę patalpėlę. Tą patį turime Panevėžio „Babilone“. O reikėtų didelio donorų aptarnavimo centro, nes į Žolyno gatvę žmones prisikviesti sunku, susisiekimas prastokas. Esame valstybinė įstaiga, ir negirdėjau, kad kuri nors ligoninė priverstinai turėtų nuomotis kokią operacinę. Donoras turi turėti galimybę aukoti kraujo pakeliui iš darbo į namus arba iš mokymo įstaigų. Ši nuoma mums yra didelė našta, todėl ieškome galimybių gauti panaudai valstybei ar savivaldybėms priklausančias patalpas.

Matome, kur reikėtų pagerinti kraujo komponentų kokybę. Aišku, ją galima gerinti iki begalybės. Mums trūksta bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis, tokį bendradarbiavimo poreikį pajautė ir pačios įstaigos. Daugumoje ES šalių kraujo centrai ir ligoninės kiekvieną savaitę planuoja kraujo komponentų poreikį, tik nedidelę dalį palikdami skubiems atsitiktiniams atvejams, o mes dažnai esame priversti tai atspėti.

Kartais į kraujo centrą žiūrima kaip į elementarų tiekėją ir pamirštama, kad ne iš chemijos tas kraujas daromas. Yra buvę tokių atvejų, kai prašome daktarų, kad jie primintų pacientams, jog jų artimieji galėtų paaukoti kraujo. Girdime atsakymus, kad esą ir taip daug mokame už kraują, lyg mes iš jo lobtume. Jei dirbtume visi kartu, atpigintume išlaidas kur nereikia ir įdėtume tuos pinigus į saugumo užtikrinimą.

Dabar atitinkame kraujo donorystės įstaigoms ES keliamus reikalavimus. Bet tas žodis „atitinka“ mū­­­­sų netenkina – standartas juk yra žemiausias. No­risi, kad per operaciją nusprendę perpilti kraują chi­rurgai nesijaudintų, jog pacientui perpylus kraują bus potransfuzinė reakcija.

Šiandien turime išmaniąją programėlę, per kurią pacientas mato, kur yra jo kraujas, ar ištirtas, į kokią ligoninę nukeliavo. Per feisbuką galima pakviesti draugus ir pan. Taip orientuojamės į jaunimą. O vizija būtų tokia: kraujo centrai, sujungti į sistemą su ligoninėmis, vientisas kraujo kelias, kuris šiuo me­tu nutrūksta ir elektroniniu būdu negalime at­sekti visų grandžių.

O kraujo užkrėtimų pasitaiko net Vokietijoje – pernai du kartus buvo užkrėsta ŽIV dėl mutavusio viruso. Visiškai panaikinti tokios rizikos neįmanoma. Organizmas – ne mechanizmas. Bet turėtų būti viskas padaryta, kad tokių atvejų išvengtume.

Be to, nuo šių metų įsigaliojo įstatymas, numatantis, kad kraujo centrai turi rūpintis kraujo donoro sveikata. Dar neaišku, kaip tai turi veikti, nes kai donoras ateina duoti kraujo, jis būna pavalgęs, atsigėręs, o kraujo tyrimai paprastai daromi nevalgius, iš ryto. Dar nežinia, kaip tai bus daroma. Apskritai, suprantame, kad turime rūpintis donoru, kelti jo prestižą visomenėje. Per nedidelį laiko tarpą padarėme nemažai, kad situacija pasikeistų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA