„Nūdienos teatre aktoriai paversti judančiomis spektaklių dekoracijomis, kurių pagrindinė užduotis – įkūnyti režisieriaus fantazijose užgimusią vaizdinę kompoziciją. Tokie vaidmenys iš mūsų nereikalauja ypatingų dvasinių pastangų“, – atvirai teigia aktorius Šarūnas Puidokas.

Pokalbio susėdame tuščioje Vilniaus kamerinio teatro žiūrovų salėje (įdomu, kiek vilniečių sugebėtų tokią surasti?). Joje repetuojama vasario pabaigoje žadanti debiutuoti „Pogrindžio komedija“: linksma bulgarų dramaturgo Hristo Boičevo utopija, siūlanti įsivaizduoti, ką darytumėte, jei velnias, turintis daug vardų, jums pasiūlytų pinigų – kiek tik pageidaujate. Ir įtikinamai pridurtų: neimsite jūs – paims bet kuris kitas. Kiek užsiprašytumėte? Kiek milijonų reikia jūsų absoliučiai laimei?
Nesunku atspėti: Šarūnas Puidokas premjeroje ir bus gundančiai kupiūras žarstantis velnias. O štai koks nelabasis nacionalinės trupės artistą atviliojo į tokį užkampį? Šarūnas neslepia: „Pogrindžio komedijos“ režisierius Rolandas Boravskis – jo draugas. Be to, daugiau profesionalios scenos patirties turinčių aktorių suburtame kolektyve nėra, tad norėjosi su iniciatyviu jaunimu pasidalyti sukauptomis žiniomis. Nes dalijimasis sukuria energiją, kuri kaip „perpetuum mobile“ – amžina.
Tačiau pašnekovas neslepia: jei būtų toks turtingas kaip jo personažas ir galėtų savo vaikų neskriausdamas sau tai leisti – darbo teatre atsisakytų, o laisvą laiką skirtų aktualių pjesių rašymui.
Š.Puidoko pjesė „Vėtrungė“, pristatyta šių metų „Versmių“ festivalyje, sulaukė nemažai simpatijų ir internetu plinta tarp skaitytojų. Vis dėlto Nacionalinio dramos teatro vadovybė neįtraukė veikalo į savo repertuarinius planus. Tiesa, „Vėtrungė“, analizuojanti tarptautinių šiuolaikinio meno projektų kūrimo ir įgyvendinimo užkulisius, patiko režisieriui Jonui Vaitkui, kuris praėjusią savaitę perrinktas naujai Rusų dramos teatro vadovo penkerių metų kadencijai. Taigi vilties išvysti savo pjesę scenoje debiutuojantis dramaturgas Šarūnas nepraranda.
„Jau rašydamas žinojau, kad mano kūrinys sudrums ramų tam tikrų kultūrininkų gyvenimą. Idėją brandinau ilgai, stebėdamas, kaip tyliai ir nuosekliai marinamas VEKS lėšų išeikvojimo tyrimas… Kai viskas galvoje susidėliojo – beliko tik užrašyti“, – pasakoja aktorius, šiuo metu mąstantis apie naują pjesę, skirtą „teroristės“ Eglės Kusaitės istorijai.

Apie tolerancijos subkultūrą

Šarūnas žinomas kaip vienas judėjimo „ekspertai.eu“, kovojančio už skaidrumą viešojoje sferoje, narių. Suformulavę klausimus, kiek lėšų kainavo vienas ar kitas kultūros projektas arba valstybinės kultūros įstaigos remontas, „ekspertai.eu“ savo kailiu patyrė, kad tokią iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą informaciją išsireikalauti anaiptol nėra paprasta.
„Valstybinės institucijos pradėjo bėgti nuo mūsų klausimų kaip šėtonas nuo kryžiaus. Netgi Administracinių ginčų komisija neprivertė jų atsakyti į klausimus iš esmės, o juk visi tie vaikščiojimai po teismus ir komisijas kainavo ir jėgų, ir laiko. Netgi prokuratūra atsirašinėjo neturinti specialistų VEKS interneto svetainės kūrimo sąnaudoms įvertinti, nors mes tokių specialistų nesunkiai radome. Jie pateikė išvadas, kad pereikvota keli šimtai tūkstančių litų. Vis dėlto nusikalstamos veikos nebuvo įžvelgta. Tik mes buvom apšaukti sistemos priešais, pravardžiuojami „ekspertais.ru“, – prisimena Š.Puidokas.
Didžioji Lietuvos bėda, pasak jo, – tai bendros kultūros politikos valstybiniu lygiu nebuvimas. Tuomet tarptautiniai projektai, kurių lėšas nesunku „praplauti“, tampa labai patrauklūs. Be to, nėra aiškių paramos skyrimo kriterijų. Pavyzdžiui, neaišku, kas pinigų dalytojams daro didesnį įspūdį: įdomus menkiau žinomo autoriaus kūrinys ar tiesiog garsi pretendento pavardė. „O kai nėra tokio aiškumo, dažniausiai remiamųjų sąrašuose atsiduria lojalių, skirstytojams artimesnių kūrėjų pavardės“, – apibendrina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.