3 KLAUSIMAI Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento Saugaus eismo skyriaus vedėjui Vidmantui Pumpučiui

VEIDAS: Kokios priežastys lemia tai, kad Lietuvos visuomenėje niekaip nepavyksta išvengti girtų vairuotojų prie vairo?

V.P.: 2014 m. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva yra tarp daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių pasaulyje, mus aplenkė Baltarusija ir Moldova. Tokia statistika ir lemia, jog ir prie vairo pasitaiko asmenų, nekreipiančių dėmesio į draudimą vairuoti išgėrus.

Skandinavijos šalyse ar Vakarų Europoje prie vairo sulaikytas neblaivus asmuo, kuriam nustatytas vidutinis arba sunkus girtumo laipsnis, įvardinamas kaip alkoholikas ir nusikaltėlis. Neatsakingu savo elgesiu jis kelia didžiulę grėsmę sau ir aplinkiniams. Tuo metu Lietuvoje prie vairo sėdamasi tikintis, jog pavyks išvengti susidūrimo su policijos pareigūnais. Gana dažnai vairuotojas įsivaizduoja, jei bus pričiuptas, su policija susitars. Retas jų yra pasidomėjęs gresiančiomis sankcijomis bei tuo, kiek kainuos vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimas. Tačiau bene didžiausia problema kovojant su neblaiviais vairuotojais – visuomenės abejingumas. Jis turi savo kainą: vien 2014 m. dėl neblaivių vairuotojų kaltės netekome 45 gyvybių, o tai yra 13 žmonių daugiau nei 2013 m. Nesuprantama, kodėl neblaivių asmenų nesustabdo aplinkiniai. Tačiau sąmoningumo palengva daugėja.

VEIDAS: Kokios šalies pavyzdys galėtų pagelbėti Lietuvai, siekiančiai išbristi iš alkoholizmo liūno?
V.P.: Suomiai ir švedai prieš 40 metų taip pat suvartodavo gana daug alkoholio. Bet jie aiškiai įvardijo tokio elgesio padarinius: sužalota žmonių sveikata, ankstyvas mirštamumas, dažnos traumos buityje, darbe, kelyje… Taigi supratę, kokia didelė alkoholio vartojimo kaina, skandinavai ėmėsi radikalių permainų siekdami pakeisti ydingus visuomenės įpročius. Tris mėnesius organizavo milžiniško masto švietėjišką kampaniją (jos metu visuomenei aiškino apie alkoholio žalą sveikatai, apie tai, kokias ligas sukelia ilgalaikis jo vartojimas, apie suluošintų žmonių likimus ir pan.). Po to sekė švietėjiškos kampanijos apie sveiką gyvenseną,  žmonės buvo skatinami daugiau judėti. Miestuose ir užmiesčiuose investavus į dviračių takų infrastruktūrą ir apribojus alkoholio prieinamumą situacija pakito: skandinavai pakeitė savo įpročius.

VEIDAS: Kokios priemonės, jūsų nuomone, padėtų efektyviai sumažinti atvejų, kai girti vairuotojai sėda prie vairo?
V.P.: Norint pakeisti situaciją iš esmės, turėtume spręsti alkoholio vartojimo problemas, o ne kovoti su jo padariniais. Visų pirma reikėtų mažinti alkoholio prieinamumą (degalinės nėra tinkamiausia vieta jo prekybai), šviesti gyventojus apie jo daromą žalą, skatinti aktyvesnį žmonių laisvalaikį. Skandinavų patirtis rodo, jog šis kelias būtų tinkamas.  Manau už sunkų girtumo laipsnį prie vairo būtina numatyti laisvės atėmimą bent iki vienerių metų (šie siūlymai jau aptariami Seime). Taip pat patvirtinti praktiką, jog policijos pareigūnai, sustabdę vairuotoją, privalomai tikrintų jo blaivumą.

Lietuvos universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie tai, kaip mažos šalies aukštojo mokslo sektoriui ne tik atsilaikyti, bet ir sustiprėti, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Kaip vertinate universitetų jungimąsi? Ką tai duotų šalies aukštajam mokslui?
A.P.: Universitetų jungimasis nėra savitikslis. Jis reikalingas tik tada, kai stiprina universitetus, antraip tebus trukdis. Mes įkūrėme tarptautinį septynių pasaulio universitetų konsorciumą, tad tarsi darome tą patį, tik peršokame tai, kas dabar daroma Lietuvoje. Vis tiek galiausiai Lietuvos universitetai turės atsidurti tarptautiniuose aukštojo mokslo dariniuose, antraip mūsų aukštojo mokslo sektorius bus pažeidžiamas ir nestabilus.
Šiuo metu pasaulyje kuriasi labai stiprūs intelekto megatinklai, kurie tokį kaip Lietuvos aukštojo mokslo sektorių lengvai užvaldytų. Taigi sukūrėme stiprių universitetų konsorciumą su Pietų Korėjos Dongseo, Japonijos Josai, Kinijos Huazhongo, Anglijos Midlsekso, Italijos Bolonijos bei Kroatijos Zagrebo universitetais, drauge turinčiais kone 100 tūkst. studentų. Galiausiai ruošiamės įsijungti į Eurazijos megatinklą, kuris vienija apie 4,5 mln. studentų.
Tokia sąjunga – vienas mūsų saugumo garantų. Taip randame stiprių partnerių, suinteresuotų mūsų sėkme. Daugiausia bendradarbiausime įprastinėje universitetų veikloje (mokslo, socialinių bei kompiuterinių technologijų srityje), teiksime dvigubus, trigubus, o gal net konsorciumo diplomus. Žmogus, per tą patį studijavimo laiką gavęs ne vieno, o kelių universitetų diplomą, darbo rinkoje bus daug saugesnis.
Pasaulyje stebime politinius neramumus, bet intelekto sferoje irgi vyksta tas pats, tik rafinuočiau. Siekis užvaldyti intelektą – labai stiprus. Ypač aktyvi Azija, kurioje koncentruojasi mokslo pažanga. Ji modeliuoja, kad 2030-aisiais gamins 57 proc. pasaulio BVP, kai dabar gamina 26 proc. Tai būtų ekonominis dominavimas pasaulyje. Na, o viso to priešakyje eina intelektas.
VEIDAS: Ar partnerystė su užsienio universitetais yra būtina sąlyga tokios mažos šalies kaip Lietuva aukštosioms mokykloms, kad būtų konkurencingos pasaulyje ar net išliktų?
A.P.: Tai tiesiog neišvengiama. Konkurencija aštrėja, tačiau konkuruoti konfrontuojant nėra tinkamas kelias – reikia konkuruoti bendradarbiaujant. Lietuvos aukštojo mokslo sektoriui norint išlikti būtina integruotis į tarptautines struktūras.
VEIDAS: Koks yra keleto universitetų jungtinių programų potencialas Lietuvoje?
A.P.: Kurdami jungtines programas su kitais universitetais siejame jų gebėjimus su mūsų. Taip daug iš jų išmokstame. Jungtinė programa naudinga ne tik studijuojančiam studentui, bet ir universiteto dėstytojams bei pačiam universitetui stiprinant studijų kokybę. Universitetų žiede susidaro konkurencinė aplinka, tad dalyvaudamas tokioje programoje dėstytojas pats labai greitai tobulėja. Supranta, kad “bet kaip” neišeis, nes iškrisi iš rinkos ir tapsi nereikalingas. Sukuriama neprievartinė komandinė tobulėjimo sistema.
Kito kelio nėra – universitetas privalo atitikti partnerių studijų kokybės standartus, antraip niekas nebenorės su juo bendradarbiauti. Niekam nereikalingas silpnas partneris, nes tai kompromituotų kitų konsorciumo universitetų vardą. Džiugu, kad šiandien mus vertina.
VEIDAS: Mykolo Romerio universitetas pasižymi tarpdiscipliniškumu. Kaip vertintumėte kritiką, kad mokantis daug ko galiausiai gerai neišmokstama nieko?
A.P.: Žmogus turi kaupti žinias ne dėl žinių, o dėl karjeros. Žinios vis labiau tampa ne tik aukštosios mokyklos privilegija ir jų galima įgyti kitais būdais, tad universitetams svarbiausia išmokyti žmogų sieti įvairias žinių sistemas, ugdyti gebėjimus – suteikti tai, kas labiausiai padėtų siekti karjeros. Tarkim, versle reikia žinių visumos – nuo ekonomikos iki psichologijos. Siauros žinios daugeliu atvejų jau yra praeitis. Judame tarpdiscipliniškumo link, nes grynųjų žinių reikia vis mažiau. Išmanantis tik vieną sritį žmogus negalės prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Tarpdisciplininės profesijos neišvengiamai yra ateities profesijos.
VEIDAS: O kaip vertintumėte nuotolinių studijų ateitį Lietuvoje?
A.P.: Pavyzdžiui, dabar, kai kuriame tarptautinį konsorciumą, be nuotolinių studijų mūsų siekiai patirtų krachą. Jungtinėse programose tokiu būdu bus mokoma 40–50 proc. medžiagos. Manau, jei universitetai bus silpni nuotolinių studijų srityje, tai taps viena jų išstūmimo iš rinkos sąlygų. Kam iš Vilniaus važiuoti studijuoti į Klaipėdą, jei mažiau keblumų nuotoliniu būdu tai daryti kokiame nors Londono atvirajame universitete?

Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius, sulaukia labai įvairių vertinimų: vieni jį vadina vietinės reikšmės diktatoriumi, kiti siūlo statyti jam paminklą už gerus darbus. Bet ir vieni, ir kiti pripažįsta: savo darbą jis išmano ir šiandien yra švietimo srities elito viršūnėje.

„Man teko gana ilgai dirbti su Alvydu Pumpučiu, turėjome ir aštrių konfliktų, žinau nemažai jo trūkumų, bet nė vieno neminėsiu. Juk ne pagal tai sprendžiame apie asmenybę, o pagal jos turimas vizijas ir jų realizavimą. O štai dėl šito aš prieš jį lenkiu galvą – drąsiai galiu pasakyti: jei nebūtų buvę tokio žmogaus, šio universiteto taip pat nebūtų buvę, – neabejoja Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis, šiame universitete buvęs Valstybinio valdymo fakulteto dekanu, vėliau dirbęs Viešojo administravimo fakulteto katedros vedėju. – Esu dėstęs daugelyje aukštųjų mokyklų, tad galiu lyginti, ir tai, ką mačiau, būtų tik kitų universitetų nenaudai.“
Iš tiesų vienareikšmiškai galima pripažinti, kad A.Pumputis turi išskirtinių vadybinių gebėjimų, leidusių jam kone tuščioje vietoje, tai yra iš Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filialo, sukurti antrą pagal dydį universitetą Lietuvoje.
„Neperlenkčiau sakydamas, kad jis yra vadybos grynuolis. Vienas stipriausių A.Pumpučio, kaip vadovo, bruožų – įgimtas strategijos jausmas“, – tvirtina prof. dr. Tadas Sudnickas, MRU Viešojo administravimo fakulteto dekanas.
Net kritikams būtų sunku paneigti, kad A.Pumputis yra strategiškai mąstantis nuoseklus vizionierius, gebantis ne tik sėkmingai vadovauti, bet ir kurti pokyčius. „Šitą rektorių tapti vadovu galėtų gundyti bet kokia įmonė. Aš pats jį gundyčiau būti ministru, nors žinau, kad jis neitų. Jis neabejotinai galėtų daug ką nuveikti – taip gerai viešajame sektoriuje dirbančių vadovų Lietuvoje beveik nėra“, – konstatuoja K.Masiulis.
A.Pumputis moka numatyti daugybę ėjimų į priekį. Tai, ką dabar matome MRU pavidalu, praktiškai buvo numatyta dar praėjusiame tūkstantmetyje. Net ir perorganizuojant Lietuvos policijos akademiją A.Pumputis jau žinojo, kad tai toli gražu ne pabaiga: mintyse universitetas jau buvo. „Triukšmas kilo jau dėl šito, o juk planuose buvo numatyta dar keletas ėjimų“, – prisimena MRU rektorius.
Jau tada atsiskleidė neigiamas kitų universitetų vadovų ir atstovų požiūris į naują žaidėją, tad buvo pasirinkta atsargi laipsniška plėtros taktika bandant sustiprėti ir įsitvirtinti. Pirmiausia deklaruota, kad bus koncentruojamasi tik į teisę ir viešąjį administravimą, ir niekur daugiau. Vėliau universitetą imta pozicionuoti kaip humanitarinį, tačiau netrukus atsirado tokie dalykai, kaip psichologija, socialinis darbas, pradėjo daugėti vadybos, ir universitetas išsikovojo vietą humanitarinių bei socialinių mokslų srityje. Ko gero, ir tai dar ne pabaiga – juk Mykolo Romerio universitetas jau ėmė rengi informatikus ir užsimena apie socialines technologijas.
Taigi MRU – labai lankstus universitetas. Jis prisitaiko ir prie besikeičiančių politinių vėjų, ir prie naujų atsirandančių taisyklių, priešingai nei kiti universitetai, nesiskųsdamas ir neprašydamas sau išlygų. Čia laikomasi pozicijos, kad į konfliktus veltis neverta, nes tai nepadės siekti tikslų, o verčiau ramiai ieškoti būdų, kaip esamą situaciją išnaudoti savo interesams.

Amžinas vadovas: rektorius nuo 1991 m.

Tai, ką dabar vadiname M.Romerio universitetu, perėjo daug metamorfozių: iš Minsko aukštosios milicijos mokyklos filialo tapo jos fakultetu, vėliau – Lietuvos policijos akademija, tada – Lietuvos teisės akademija, dar vėliau – Lietuvos teisės universitetu, o galiausiai – MRU. A.Pumputis šiai įstaigai (tada – Lietuvos policijos akademijai) ėmė vadovauti dar 1990 m.: pirmiausia buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Nors rektoriaus kadencija yra penkeri metai ir tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, keičiantis statusui ši nuostata tapdavo neaktuali. Kritikai sako, kad tai tikrai ne atsitiktinumas. Pats A.Pumputis replikuoja, kad dėl rektoriaus vietos buvo skelbiamas net tarptautinis konkursas, o jis tuo metu buvo tik laikinai einantis pareigas. „Net nežinau, kaip dar kviesti konkurentus. Žmonės iš šalies dažnai mano, kad rektoriaus kėdė yra tarsi kažkokia privilegija. O juk tai tikrai įtemptas darbas“, – tikina ponas Alvydas.
„MRU A.Pumpučiui yra ne tik universitetas, kuriam jis vadovauja, – tai jo kūrinys, jo vaikas, jo imperija. Viskas nuo rūbinės ar valgyklos iki kompiuterių auditorijos kruopščiai sustyguota ir sklandžiai veikia, o jis yra viso to viršuje“, – pastebi vienas prisistatyti nenorėjęs šio universiteto studentas.
A.Pumputis iš tikrųjų daug ką laiko savo rankose ir pasižymi šiek tiek autoritariniu valdymo stiliumi. „Jei kalbėsime apie vadovavimo stilių, tai jis iš tikrųjų turi autoritarinio vienasmenio valdymo elementų, bet aš čia įžvelgiu daugiau pliusų nei minusų“, – sako K.Masiulis.
„Tačiau nėra taip, kad pasakė, ir šventa. Jis – įsiklausantis žmogus, neretai pats prašo kitų pareikšti nuomonę“, – tvirtina T.Sudnickas.
Pasak K.Masiulio, vienintelis dalykas, kuris nesikeičia MRU, yra nuolatinis keitimasis, o tokios kaip tik ir yra sėkmingiausios pasaulio organizacijos – nuolat prisitaikančios prie dinamiškos aplinkos.
Vis dėlto atlaikyti tokią kaitą sunku. Profesorius MRU palygina su Singapūru, dar prieš kelis dešimtmečius buvusia smarkiai atsilikusia teritorija, kuri esant gana autoritariniam valdymui sugebėjo padaryti neįtikėtiną ekonominę pažangą ir tapti vienu svarbiausių Rytų Azijos verslo centrų. „Taigi A.Pumputis iš pliurzės daro Singapūrą“, – sako parlamentaras ir priduria, jog labai svarbu, kad ilgainiui atsirastų žmonių, kurie suprastų situaciją ir galėtų tęsti pradėtus darbus.

Universitetas valdomas verslo logika

Pastaraisiais metais MRU garsėja kaip sugebantis pritraukti daug už studijas mokančių studentų. Šiame universitete vadovaujamasi nuostata, kad aukštasis mokslas yra paslauga, o studentas – klientas. Laikantis šio požiūrio daug dėmesio skiriama tam, kad paslauga būtų kuo kokybiškesnė: stengiamasi kviestis perspektyvius dėstytojus, užtikrinti modernią ir patogią mokymosi aplinką, megzti tarptautinius ryšius, kad studentai turėtų galimybių pasimokyti ir kituose universitetuose. Be to, rūpinamasi ir buitiškesniais dalykais, tarkim, patogiais bendrabučiais, o apie universiteto valgyklos šaunumą seniai sklinda legendos. Toks požiūris į savus studentus vertintinas, žinoma, labai pozityviai, bet esama ir prieštaringų dalykų.
Deklaruojama, jog kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę tobulėti, tad kiekvieno noras studijuoti turėtų būti sveikintinas ir niekas neturi jokio pagrindo to apriboti. Iš to išplaukia, kad įstoti į MRU yra gana lengva. Laikomasi požiūrio, kad studijuoti gali kiekvienas gebantis, tačiau apie tai galima spręsti tik suteikus žmogui galimybę pabandyti, tai yra bent jau po vienos ar dviejų sesijų. „Pavyzdžiui, aš įstojęs turėjau apie puspenkto šimto bendrakursių. Tai šį tą pasako“, – pripažįsta kalbintas MRU studentas.
Taigi turint omenyje, kad čia studijuoti tam tikra prasme yra lengviau (daugelyje programų nebeliko bakalauro darbo, kuris pakeistas baigiamaisiais egzaminais, atsisakyta kursinių darbų), be to, laikomasi liberalesnės skolų politikos, tokios studijos tapo ypač patrauklios tiems, kuriems tiesiog reikia diplomo. Tarkime, kai pasikeitus įstatymams atsiranda sąlyga, kad tam tikrų pareigų negali eiti žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo.
Kita vertus, jokie tyrimai niekada neparodė, kad MRU absolventų žinios būtų prastesnės nei baigusiųjų kitus Lietuvos universitetus, – dažnai netgi priešingai. O, tarkime, bedarbių tarp MRU absolventų netgi mažiau nei tarp kitų universitetų atstovų.
Ir dar vienas aspektas. Kiti Lietuvos universitetai nuolat verkšlena, kad jiems trūksta pinigų, trūksta studentų, trūksta ES paramos, trūksta jaunų dėstytojų, o M.Romerio universiteto skundų netenka girdėti. Jis labai sustyguotas ir dirba kaip šviecariškas laikrodis. “Tas universitetas pats užsidirba, iš savo lėšų daro remontus ir net gali leisti sau kurti naujas studijų programas, kurios iš pradžių gali pritraukti vos kelis studentus. Tačiau juk investuojama galvojant apie ateitį, suvokiant, kad nėra amžinų pelno duodančių sričių ir kada nors stabilios programos rinkai gali tapti nebereikalingos“, – dėsto K.Masiulis.
Taip pat svarbu paminėti, kad darbuotojų darbas vadybos požiūriu M.Romerio universitete taip pat gerai sustyguotas. Čia ne tik aiškiai nustatomi tikslai, bet ir taikoma nebloga motyvacinė sistema, ir visi žino, koks elgesys sveikintinas. Tai puikiai matoma iš gaunamo atlygio už darbą. Universitete skatinama tokia kultūra, kad dėstytojai visada būtų priversti kelti savo kvalifikaciją, kompetenciją, ieškoti ryšių užsienyje bei kitaip darbuotis universiteto labui. O už tai atsilyginama per įvairius priedus ir galimybe užsidirbti kone antrą atlyginimą.
Pasak T.Sudnicko, nemažai MRU dėstytojų papildomai užsidirba vykdydami įvairius konsultacinius ar mokslinius projektus, dėl kurių neretai konkuruoja ir privačios įmonės. „Skatinama, kad universiteto dėstytojai dalyvautų įvairiuose projektuose universiteto vardu. Tada naudos gauna ir universitetas, nes matomas jo vardas, ir pats dalyvaujantis dėstytojas, nes įgyja naujų žinių, kurios gali būti vėliau panaudojamos dėstant ar atliekant mokslinius tyrimus, be to, galima visai nemenkai užsidirbti. Svarbiausia, kad sritys būtų įdomios universitetui“, – paaiškina dekanas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje kas penktas žmogus turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o po septynerių metų tokių turėtų būti 40 proc.

Kas antram – aukštojo mokslo diplomą
Aukštasis mokslas tarsi ugnies žiede: valdžia verčia gyventi politiniu ritmu – nuo kadencijos iki kadencijos be reformų tęstinumo, dar nori įvesti kvotas atskiroms studijų programoms, užsienio universitetai ketina užvaldyti Lietuvos aukštojo mokslo rinką, verslas sako, neva ir taip jau per daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Bet šalies aukštosios mokyklos nesileidžia blaškomos ir savo ateitį modeliuoja remdamosi pasaulinėmis tendencijomis. Štai Europos Komisijos pernai rugsėjo 20 dieną pasirašytame komunikate įtvirtinta nuostata, kad iki 2020 m. 40 proc. Europos Sąjungos gyventojų privalės turėti universitetinį išsilavinimą.
Tačiau apie tai, pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus prof. dr. A.Pumpučio, Lietuvoje niekas nekalba. „O tai rimta užduotis Lietuvos aukštojo mokslo vadybininkams ir universitetams. Dabar ES minėtas rodiklis siekia 26 proc., tačiau yra šalių, tokių kaip Airija, kuriose 41 proc. gyventojų įgiję universitetinį išsilavinimą. Skandinavijos šalyse minėtas rodiklis viršija 30 proc., o Lietuvoje svyruoja apie 18–20 proc.“, – primena A.Pumputis.
Mūsų šalies verslininkai vis kartoja, kad socialinės krypties aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų Lietuvoje jau dabar per daug. Esą rinkai labiau reikia inžinierių ir darbininkų. O darbdaviai taip išlepinti, kad net valytojos turi mokėti kelias užsienio kalbas ir turėti aukštojo mokslo diplomą. Todėl svarstymai, kur įdarbinti antra tiek aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, gali būti ne iš piršto laužti. Vis dėlto A.Pumputis šias abejones atrėmė tokiais argumentais: „Verslininkams reikia aklų vykdytojų. O baigęs universitetą darbuotojas gali tapti jų konkurentu. Tarkime, versle padirbėję ir įgiję patirties specialistai dažnai įkuria savas firmas. Tokių pavyzdžių žinome ir pramonės, ir prekybos srityse. Tad aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų poreikis priklauso ir nuo šalies civilizuotumo lygio.“

Rytai metė iššūkį
Sau dar leidžiame jaustis provincija, tarsi atsitvėrusia, esančia nuošaliau nuo pasaulio. Bet pažiūrėjus plačiau, pasaulio mastu, klostosi šiek tiek kitoks vaizdas. Pietų Korėjoje neseniai surengtame didžiuliame prestižiniame Azijos universitetų forume „AUPF 2012“, kuriame dalyvavo ir A.Pumputis, nuskambėjo šūkis, kad 2020–2040 m. Azijos šalys gamins 51 proc. pasaulio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. „Tuos pačius skaičius girdėjau ir neseniai lankydamasis Briuselyje, kur buvo kalbama apie Azijos grėsmes“, – pabrėžia A.Pumputis.
Šiame Azijos universitetų forume jis pastebėjęs įdomią naujovę: didžiulis kongresas prasidėjo ikimokyklinio ugdymo lygio vadybininko pranešimu, ko neteko matyti nė vienoje pasaulio šalyje. Po to kalbėjo vidurinės grandies ir universitetų atstovai. Juos vienijo šūkis: “Mes turime išugdyti nugalėtojus!” Tam tikslui sutelktos visos ugdymo grandys. “Jie prieš nieką nepozavo, jiems nereikėjo prieš kažką pasirodyti geresniems ar gudresniems, nei yra, nes iš Europos forume dalyvavome tiktai du žmonės. Jie atvirai diskutavo tarpusavyje, kaip sieks užsibrėžtų ambicingų tikslų, ir pagrindinis būdas – visuotinio aukštojo išsilavinimo skatinimas“, – pasakoja MRU rektorius.
Profesoriaus teigimu, galime nelavinti savo visuomenės, investuoti pinigus kitur, ir kurį laiką iš inercijos dar išgyvensime. Tačiau (ne)išsilavinimo rezultatai pasirodo po 15–20 metų. Kaip tuo metu, palyginti su Azija, atrodys Lietuva? „Įsivaizduokite menkai išsilavinusių žmonių kraštą, neturintį nei naudingų iškasenų, nei unikalios geografinės padėties. Ką galėsime pasiūlyti pasauliui, kaip gintis? Juk gintis galime tik išmintinga politika ir intelektu. O gintis teks, ir vienintelė mūsų stiprybė yra krašto žmonių lavinimas. Mums reikia darbo vietų kūrėjų, o darbininkų savaime atsiras“, – įsitikinęs A.Pumputis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.