Lietuvoje antidepresantus vartoja apie 11 proc. gyventojų, o kur dar neoficiali statistika, kai sergamumas slepiamas.

Virginijus Stulgys

„Dangstydamasi po somatinių negalavimų skraiste, depresija vis dažniau velkasi kūniškų negalavimų drabužį, taigi nemaža dalis gyventojų, turinčiųjų psichikos sutrikimų, tiesiog negydoma“, – konstatuoja psichiatras ir Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

VEIDAS: Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, dėl psichikos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Tačiau dalis ligonių reikiamo gydymo negauna. Kaip manote, kokios priežastys trukdo spręsti šią problemą?

D.P.: Didžiausia depresijos problema ta, kad XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje ji pakeitė savo veidą. Įvyko tai, ką mokslininkai vadina patomorfoze, tai yra praktiškai nebematome senuose vadovėliuose aprašytų atvejų, kai depresijos paveiktas žmogus panyra į melancholiją ir sustingsta. Šiandien depresija vis dažniau vilki kūniškų negalavimų drabužį. Daugybė sergančiųjų šia liga lankosi pas kardiologus, neurologus ar gastroenterologus ir skundžiasi liguistais pojūčiais: skausmais širdies ir galvos plote, virškinimo sutrikimais, pykinimu, nemiga ir pan. Panašūs procesai, labai apsunkinantys diagnostiką bei gydymą, vyksta jau ne pirmą dešimtmetį.

VEIDAS: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tinkamo gydymo visoje Europoje negauna apie 45 proc. sergančiųjų depresija. Kaip manote, apie kokį procentą turėtume kalbėti Lietuvoje?

D.P.: Šiuo metu Lietuvoje matome tik skaičių žmonių, kurie kreipiasi į oficialias sveikatos priežiūros įstaigas, tai yra psichikos sveikatos centrus. O kiek iš tiesų yra sergančiųjų depresija (dalis žmonių iš viso nesikreipia, o kiti kreipiasi tik į privačias klinikas, bijodami oficialaus kreipimosi pasekmių), galime tik paspėlioti.

VEIDAS: Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Kas galėjo lemti tokį sergamumo didėjimą?

D.P.: Sergančiųjų, kurie registruojami oficialiai, padidėjimas pirmiausia rodo tai, kad atsirado motyvacija kreiptis į gydymo įstaigas. Kaip viena priežasčių gali būti galimybė gauti kompensuojamųjų vaistų. Priėmus sprendimą, kad esant vienai ar kitai ligos diagnozei vaistai bus kompensuojami, visada padaugėja ne tiek sergančiųjų, kiek besikreipiančiųjų. Iš vienos pusės, tai gerai: esant sunkiai depresijai žmogui reikalingi kompensuojamieji vaistai, tačiau netrūksta atvejų, kai lengvesnė depresija pavadinama sunkesne vien tam, kad būtų, kaip pas mus įprasta, apgauta valstybė – apeita nustatyta tvarka.

VEIDAS: Iš kokių požymių galime atpažinti depresiją?

D.P.: Lietuvoje vis dar tenka priminti, kad depresija nėra tinginystė, sunkus charakteris ar apsileidimas. Tai gana sunki liga, kuria sergant sutrinka svarbiausios žmogaus psichikos funkcijos: sulėtėja mąstymas, sutrinka emocijos, nuotaika tampa liguistai prasta. Žmogus niekuo nebesidomi, nebeturi jėgų rūpintis šeima, namais, apleidžia darbus ir draugus, o kai kada nusivylimas tampa toks stiprus, kad imama neapkęsti savęs. Sunkesniais atvejais neapsieinama be savęs apkaltinimo idėjų (koks aš nevykėlis, mano gyvenimas – klaidų grandinė, aš bejėgis, našta kitiems ir pan.), iš to daroma išvada, kad ateitis esanti beviltiška. Negatyvios emocijos blogina nuotaiką, o su tuo susiję atsirandantys mąstymo sutrikimai. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus rimtai svarstys savižudybės galimybę. Esant lengvesnei depresijos formai žmonės kaltina ne tiek save, kiek aplinkinius: sakoma, esą niekas manęs nemyli, pasaulis labai nedraugiškas ir pan. Pastebėjus, kad žmogui depresija, nereikėtų palikti jo vieno su dvasiniu skausmu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad nuo depresijos kenčiantis žmogus rizikuoja iškristi iš socialinio gyvenimo?

D.P.: Esant depresijai labai sumažėja žmogaus darbingumas (dažnai dar bandoma dirbti, bet sutrikus dėmesio koncentracijai žmogus jaučiasi nedarbingas). Ši liga sutrikdo gyvenimo kokybę visose svarbiausiose srityse: darbo, bendravimo su aplinkiniais, dažnai nukenčia ir seksualinis individo gyvenimas. Panašiais atvejais aplinkiniai linkę apgailestauti, kaip žmogui nesusiklostė gyvenimas: neišlaikė egzaminų, prarado darbą ar išsiskyrė su mylimu žmogumi. Tuo metu psichiatrai į situaciją žvelgia šiek tiek kitaip: jie sako, kad pirmiau žmogus susirgo depresija, o tik po to ir dėl to sutriko jo kasdienybė įvairiose srityse. Taigi depresiją nebūtinai sukelia nelaimingi gyvenimo įvykiai, veikiau šie yra susirgimo pasekmė.

VEIDAS: Sirgti depresija Lietuvoje vis dar gėda ir smerktina? O gal tai jau nėra stigma?

D.P.: Psichikos sutrikimų stigma mūsų visuomenėje iš tiesų didelė, aišku, depresijos stigma mažesnė negu šizofrenijos. Tačiau vis dar neturime tokios praktikos kaip Norvegijoje, kur net politikas nebijo viešai deklaruoti, kad susirgo depresija. Galime įsivaizduoti, kaip į tokį pareiškimą reaguotų Lietuvos visuomenė, – matyt, pasigirstų piktinimosi, kad mus valdo nenormalūs ir pan. Prieš 16 metų Norvegijoje tuomečiam ministrui pirmininkui viešai prisipažinus, kad jis serga depresija ir todėl laikinai nedirbs, norvegų pagarba šiam politikui nė kiek nesumažėjo. Jam grįžus į darbą žmonės džiaugėsi turintys tokį neveidmainiaujantį premjerą, o tai, kad jam nutinka depresijos epizodų, norvegams reiškė, jog jis yra toks pat žmogus kaip dauguma.

VEIDAS: Galbūt situacija ir mūsų šalyje galėtų keistis, tereikia tinkamų pavyzdžių ir tolerancijos. Bet ar jos rastume?

D.P.: Žmonės savo susirgimą depresija slepia, nes jaučiasi nesuprasi, bijo prarasti darbo vietą, taigi dažnai tokį elgiasi nulemia baimė. Tačiau atvirumas skatina supratimą. Norvegai, išgirdę, kad jų ministras pirmininkas serga depresija, pagalvojo: pagaliau geras politikas – nemeluoja ir neapgaudinėja mūsų. Kitas juos užkabinęs dalykas buvo tas, kad jie pasijuto artimi tam žmogui. Norvegai žino, kad kas ketvirtas žmogus pasaulyje per savo gyvenimą patiria depresijos epizodų, taigi jie priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Labai svarbu, kad ir mes žvelgtume į tokius pavyzdžius, o ne rūšiuotume žmones vien į normalius ir nenormalius. Kiekvienas iš mūsų gali turėti psichikos sveikatos problemų. Taigi depresija pagydoma, o ja sirgti yra gana normalu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad moterys į savo negalavimus ir ligas Lietuvoje žvelgia šiek tiek kitaip nei vyrai?

D.P.: Jei kalbėsime apie medicinos paslaugas, lyčių skirtumai akivaizdūs. Moterys linkusios lankytis pas gydytojus, rūpintis savo sveikata, todėl pasidomėti ir pasirūpinti savo suprastėjusia nuotaika joms nėra problema. O vyrams koją kiša stereotipai, dažnas įsivaizduoja, kad tai nevyriška (iš serijos „vyrai ne tik neverkia, bet ir į medikus nesikreipia“). Toks nebrandus požiūris ir priveda prie savižudybėmis šiurpinančios Lietuvos statistikos. Vyrai mūsų šalyje žudosi maždaug penkis kartus dažniau nei moterys. Taigi jų atsisakymas kreiptis į specialistus – labai rimta bėda.

VEIDAS: Kaip klostėsi depresijos gydymas žvelgiant evoliuciškai?

D.P.: Tarkime, prieš 40 metų gydyti depresiją buvo itin populiaru taikant psichoanalizę. Vėliau mokslas nustatė, kad yra efektyvesnių vaistų. Tada Europa beveik atsisakė psichoanalizės ir prasidėjo vadinamoji prozako era. Ji tęsėsi tol, kol galiausiai buvo suprasta, kad lazda perlenkta ir su antidepresantais, lygiai kaip anksčiau ji buvo perlenkta su psichoanalize. Taigi šiuo metu lengvesnę depresiją efektyviausia gydyti psichologiniais būdais, o sunkesnę – derinat vaistus su psichoterapija.

VEIDAS: Šiai ligai gydyti dažnai skiriama antidepresantų. Kaip jie veikia žmogaus savijautą?

D.P.: Moksliškai įrodyta, kad antidepresantai teigiamai veikia depresijos požymius (sugrąžina teigiamą požiūrį į gyvenimą, leidžia grįžti prie įprastų darbų, išvaduoja iš nemigos, slogios nuotaikos ar nerimo gniaužtų). Kaip medikas, pritariu tam, kad Lietuvos žmonės, sergantys depresija, galėtų gauti kompensuojamųjų antidepresantų. Mūsų šalyje tai jau kuris laikas pasiekta, tačiau lengvesnei depresijai gydyti pakaktų psichoterapijos.

Žinodamas, kokias dideles sumas farmacijos bendrovės investuoja į naujų vaistų kūrimą, šią veiklą labai vertinu, todėl manau, jog būtina naudoti antidepresantus saugant jų reputaciją, o tai reiškia, kad jie turi būti skiriami ir vartojami pagal moksliškai pagrįstas indikacijas. Kai kurie naujos kartos antidepresantai pasižymi visapusišku antidepresiniu poveikiu: mažina negatyvias emocijas (depresinę nuotaiką, nerimą, pyktį) ir atkuria pozityvias emocijas (susidomėjimą, džiaugsmą, energiją, dienos aktyvumą). Taip pat noriu pabrėžti, kad naujos kartos antidepresantai gerai toleruojami, nebesukelia vis dar taip pacientų bijomų širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos, seksualinių sutrikimų. Taip pat pasižymi greita veikimo pradžia. Kitaip tariant, turėtume skirti sunkesnius ir lengvesnius šios ligos atvejus ir juos skirtingai gydyti. Dar reikėtų pabrėžti, kad išsivysčiusiose valstybėse depresija sergantys asmenys negydomi ligoninėse (nebent tik labai sunkiais atvejais).

VEIDAS: Kiek įtakos sergantiesiems depresija gali turėti fizinis aktyvumas?

D.P.: Tinkamai suplanuotas fizinis aktyvumas (kasdien bent jau nuo pusvalandžio iki valandos) iš tiesų yra psichikos sveikatą stiprinantis dalykas. Tačiau jei žmogus serga depresija, jis tampa ligos įkaitu: sunkiai bendrauja, nejaučia jokio poreikio vaikščioti ar judėti. Taigi tikėtis, kad vaikščiojimas ar bėgiojimas išgydys sunkią depresiją, nereikėtų. Šiuo atveju būtini antidepresantai ir (arba) psichoterapijos kursas.

Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras tvirtina, kad Lietuvos sveikatos sistema ir ją turinti skaidrinti sveikatos politika iki šiol yra ištiktos gilios vadybinės ir moralinės krizės, esminių sprendimų paralyžiaus bei korupcijos visais sistemos lygiais.

Tokį reiškinį, kai milijardinės investicijos bei brangios medicinos technologijos patenka į neskaidrią interesų grupių užvaldytą sistemą, galima sulyginti su juodosios skylės fenomenu, o tokį vadybos būdą tenka apibūdinti kaip neotechnofeodalizmą. Visi sistemos dalyviai – nuo eilinio paciento ir mediko iki ministro jau seniai yra šios ydingos sistemos įkaitai.
Beje, D.Pūras ne tik kritikuoja, ne tik konstatuoja svarbiausius krizės požymius, bet ir pateikia septynis pasiūlymus premjerui, ką ir kaip reikėtų keisti, arba ką jis pats darytų Lietuvos sveikatos sistemoje, jei būtų premjeras.

Sveikatos sistemos krizės požymiai
1. Sutrikusi galių sklaida. Politikai ir valdininkai yra atidavę svarbiausių sprendimų iniciatyvą ir realią sistemos priežiūrą (netgi veto teisę!) sveikatos sistemos administratoriams (įstaigų vadovams), akademinės biomedicinos elitui bei gausius finansinius srautus kontroliuojantiems tarpininkams. Tiek Seimas, užuot vykdęs reiklią parlamentinę kontrolę, tiek Vyriausybė, o juo labiau Sveikatos apsaugos ministerija, yra tapę stipriai priklausomi nuo interesų grupių. Šių grupių interesai dažnai nesutampa su viešuoju interesu siekti geros visuomenės sveikatos paprastais būdais, gerokai pigesniais už vaistus ir kitas brangias medicinos technologijas.
2. Pataikaujant elitinės specializuotos medicinos lobistams, Pelenės vaidmenyje atsidūręs prioritetinis visuomenės sveikatos, prevencinės ir socialinės medicinos bei slaugos sektorius vegetuoja. Modernių prevencinių iniciatyvų, į visuomenę integruojat pažeidžiamas gyventojų grupes, neskatina nei Seimas, nei atskiros ministerijos ar Vyriausybė. Pastaruoju metu Lietuvos valdžia vis labiau pataikavo toms jėgoms, kurios priešinasi atviros visuomenės idėjoms, rūšiuoja šeimas ir piliečius į gerus ir blogus bei skatina neapykantą pažeidžiamoms grupėms.
Modernūs visuomenės sveikatos stiprinimo, savižudybių, girtavimo ir smurto prevencijos, socialinės medicinos principai beviltiškai pralaimi kovą primityviam supratimui, kad sveikatos priežiūra – tai atskirų kūno dalių remontas kompensuojamaisiais vaistais ar kitais brangiais „stebuklingais“ metodais.
3. Pacientai neturi paskatų elgtis pagal sveikatos įstatymų nustatytą tvarką. Šią tvarką pažeidinėja, kas tik turi galimybę. Vieni gauna pagreitintas ir pagerintas paslaugas pažinčių būdu, kiti – pakišomis medikams. Bendrosios praktikos gydytojo institucija, turėjusi sustabdyti nesunkių negalavimų srautus į specializuotą lygį, ne tiek stiprinama, kiek kompromituojama. Brangios medicinos technologijos naudojamos ne pagal paskirtį, jų reikalaujama vis daugiau. Solidarumo principas, įtvirtintas sveikatos sistemos įstatymuose, neveikia, nes geresnes paslaugas dažnai gauna ne tiek sunkesni, kiek „svarbesni“ pacientai ar jų artimieji.
4. Neskaidri sistema sukelia ir stiprina medikų demoralizaciją. Vieni sugeba įsitvirtinti prestižinėse darbo vietose ir daug užsidirbti (nebūtinai legaliai). Ši nedidelė medikų dalis, „nugriebianti grietinėlę“, yra patenkinta, o būtent jie paprastai teikia paslaugas dar ir politikams, todėl turi realią įtaką politikų sprendimams. Kiti medikai, kurių dauguma ir kurių kvalifikacija ne blogesnė, neturėdami karjeros galimybių Lietuvoje, yra nusivylę. Todėl nemažai jų emigruoja ar svarsto tokią galimybę.
5. Nesant paskatų laikytis skaidrumo, modernios etikos ir sveikatos ekonomikos principų, tarp pacientų ir medikų klesti demoralizacija ir abipusiai susitarimai apeiti nustatytą tvarką. Vien ko vertas reiškinys, kai į bėdą patekę veikėjai nesunkiai gauna medikų pažymas apie tariamas savo ligas. Korupcija stipriai palietusi tiek viešuosius pirkimus, tiek santykius tarp medikų ir farmacijos firmų, tiek santykius tarp medikų ir pacientų.
6. Nesukūrus realios draudiminės medicinos, valdžia, atstovaudama valdiškų įstaigų steigėjams, proteguoja „savas“ įstaigas, taip skatindama jų vadovus neskaidriai naudoti didžiulius išteklius, ir kartu blokuoja privačios medicinos plėtrą. Privati iniciatyva neturi galimybių sveikai plėtotis, nes šiurkščiai pažeidžiami konkurencijos principai.
7. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, iki šiol neturinčių nepriklausomos technologijų vertinimo sistemos. Tebeklesti paprotys nesavikritiškai analizuoti sveikatos sistemos veiklą, vengiant nepriklausomų vertintojų. Tos pačios įtakos grupės ir planuoja resursus, ir juos įsisavina, ir dar įvertina, kad įsisavinta teisingai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.