Scanpix nuotr.

Rugpjūčio 12-ąją pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Iškilo 44 metų amžiaus Antonas Vaino, o ankstesnis vyr. administratorius Sergejus Ivanovas (63 m.) tapo specialiuoju prezidento atstovu gamtosaugos, ekologijos ir transporto srityse – „katyčių patikėtiniu“, kaip juokavo žiniasklaida, nes tai postas, iš kurio tik į pensiją. A.Vaino, greta kitų nuopelnų, yra išradęs nooskopą – dalyką, kurio keliais žodžiais nenusakysi.

Arūnas BRAZAUSKAS

Etninis estas A.Vaino, kaip jį pristatė Rusijos TV, išlindo iš šešėlio – žiniasklaida paknopstom ėmė ieškoti informacijos apie iškilėlį. Gimęs Taline, jis gal ir susikalba estiškai, o japonų ir anglų kalbomis šneka laisvai. A.Vaino senelis – Karlas Vaino (g. 1923 m.) vis dar gyvas paskutinis Estijos kompartijos pirmasis sekretorius, išėjęs į pensiją 1990 m. Jo sūnus Eduardas, Antono tėvas (g. 1949 m.), Talino politechnikos instituto auklėtinis, šiuo metu yra bendrovės „Avtovaz“ viceprezidentas ryšiams su valdžios organais.

A.Vaino baigė prestižinę aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, 1996–2001 m. dirbo Rusijos pasiuntinybėje Tokijuje, paskui Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2003 m. pradėjęs triūsti Rusijos prezidento aparate, A.Vaino administraciškai iki šiol neatitrūksta nuo V.Putino. 2012-aisiais buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju, šį rugsėjį pakilo laipteliu aukščiau.

Laisvu nuo administravimo laiku A.Vaino užsiima moksline poezija – sunku kitaip apibūdinti jo veikalų žanrą. Jam tapus prezidento aparato vadovu, žiniasklaida įsikibo nooskopo – mįslingo prietaiso, o gal tiktai koncepcijos, kuri siejama su A.Vaino įžvalgomis. „Nooskopas – pirmasis prietaisas, leidžiantis tyrinėti žmonijos kolektyvinę sąmonę“, – 2012-aisiais rašė A.Vaino straipsnyje „Ateities kapitalizacija“, rusų kalba išspausdintame žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Pasak autoriaus, nooskopas analizuoja visus procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir tai panaudojama valstybės valdyme.

Erdviniai santykiai skiriasi nuo spalvinimo būdo

Didesnę dalį profesinės karjeros praleidęs kaip reikalų tvarkytojas, A.Vaino tame straipsnyje rašo: „Nėra jokių būdų, kuriais galima įrodyti, t.y. pagrįsti logiškai, kad mums tiek įprastas išorinis pasaulis – pažįstamas mums per regėjimą, klausą, lytėjimą – egzistuoja realiai, o ne vien mūsų vaizduotėje. Lygiai taip pat nėra jokių būdų tiesiogiai palyginti mūsų pojūčius, kurie sudaro mūsų subjektyvios pasaulėjautos esmę. Taigi ir sensorinė, ir visa kita jutimo sistema pajungta išorinio pasaulio modelio kūrimui smegenyse, ir tas modelis dažnai panašus į gaublio ir pasaulio politinio žemėlapio kombinaciją: pirmajame pavaizduoti erdviniai santykiai kardinaliai skiriasi nuo jo spalvinimo būdo.“

Scanpix nuotr.

A.Vaino priklauso neformaliam V.Putino aplinkos būriui, kurio nariai nevengia intelekto žaismės ir kuria ateities vizijas: gamtamokslines, socialines, ekonomines. Vienas iš naujojo vyr. administratoriaus bendraautorių Viktoras Sarajevas leidiniui gazeta.ru paaiškino nooskopo idėją: „Šiuo žodžiu vadinu tam tikrą metodų ir priemonių visumą, kuri leidžia pagreitinti pažinimo procesą… Intriga glūdi tame, ar 10 žmonių gali pagimdyti idėją 10 kartų greičiau…“

Straipsnyje „Ateities kapitalizacija“ A.Vaino rašo, kad nooskopas kūriamas NBIC technologijos pagrindu (N – nano, B – bio, I – info, C – kogno (nuo lot. cogito – mąstau), nooskopo branduolys yra konvergencinis keitiklis, į kurį įeina erdvinis skeneris, prototipavimo sistema, konvergencinis tinklas…

Rusijos mokslų akademijos Pseu­domokslų ir tyrimų sukčiavimo komisijos narys Aleksandras Sergejevas žiniasklaidai sakė, kad nooskopo aprašymai – tai žodžių srautas, kurio tikslas – įtaiga. Nė viena formuluotė neturi aiškios prasmės, pasakė mokslininkas ir pasiūlė perprasti A.Vaino sakinį: „Rinkos kodas – laiko perėjimo į erdvę ir erdvės į laiką mechanizmo holografinė sutelktis, ir jų projekcija pasireiškia rinkos kapitalizacija.“ Pasak A.Ser­gejevo, panašius tekstus naudoja totalitarinių sektų ir komercinių kultų guru, kad manipuliuotų sekėjais. Mokslų akademijoje geros reputacijos kol kas neturintis A.Vaino apibūdinamas kaip uolus, darbštus, reiklus ir mandagus administratorius, visiškai atsidavęs V.Putinui. n

Scanpix nuotr.

Vis pasigirsta balsų, jog Vladimiro Putino režimo dienos suskaičiuotos. Tačiau režimas kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja, taip pat daug ir aktyviai dirba, kad išsilaikytų valdžioje. Daugiausiai – manipuliuodamas visuomenės nuomone, o pastaraisiais metais tam sumaniai išnaudodamas ir kalbas apie „tikrųjų vertybių“ gynimą.

Panašu, jog V.Putinas užčiuopė silpnąją Europos vienybės vietą – vertybes. Finansinė Graikijos, vėliau – ir pabėgėlių, krizė išryškino atotrūkį tarp Vakarų, Pietų bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų elito ir visuomenių. Krizės padidino įtampas ir pačiose visuomenėse, o išgyvenamas fizinio ir socialinio saugumo trūkumas sustiprino kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias populistines jėgas.

Rusijos režimas šiais procesais sumaniai pasinaudojo gilindamas antivakarietiškas ir antieuropietiškas nuostatas bei toliau skaldydamas Europos šalių visuomenes. Pragmatiškas V.Putino virsmas tradicinių vertybių, krikščioniškosios moralės ir savo valstybės interesų gynėju jam atsipirko – ne tik padėjo išlaikyti Rusijos visuomenės palaikymą gilėjant ekonominei krizei, bet ir laimėti dalies vis radikalėjančių dešiniųjų jėgų Europoje simpatijas.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Ši naujai kuriama sąjunga sudaro itin palankias sąlygas V.Putinui ir toliau plėsti savo įtaką Europoje. Tą supranta ir atvirai prokremliškos organizacijos ir veikėjai – štai Valdemaro Tomaševskio partija artėjant rinkimams pakeitė pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, siekdama, anot partijos lyderio, „žengti koja į koją su laiku“.

Šios apžvalgos ištraukose (visą apžvalgą galima rasti www.hrmi.lt) pateikiami keli pavyzdžiai iš Prancūzijos, Vengrijos, Austrijos, Latvijos ir Lietuvos, kaip aljansai kuriami ir veikiama ne tik su politinėmis partijomis, bet ir visuomeninėmis organizacijomis, religinio pobūdžio judėjimais bei religinėmis institucijomis.

Prancūzija: „Les Republicains“ (anksčiau – UMP (Union pour un mouvement populaire))

Aktyviausias Prancūzijos „putinistų klubo“ veikėjas centro dešinėje yra buvęs transporto ministras, parlamento narys Thierry Mariani. Būdamas Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos pavaduojantysis, o vėliau nuolatinis narys, jis dažnai keliaudavo į Ukrainą ir Rusiją.

Th.Mariani vadovauja „droite forte“, partijos „Les Républicains“ (Respublikonai) vidiniam judėjimui, primenančiam JAV „Arbatėlės judėjimą“. Taip pat kartu su Vladimiru Jakuninu, įtakingu Rusijos oligarchu ir (dabar jau buvusiu) svarbiu V.Putino aplinkos žmogumi, pirmininkauja asociacijai „Dialogue Franco-Russe“ (Prancūzų–rusų dialogas). Ji finansuoja ir kultūrinius renginius, kuriuose nevengiama pasisakyti prieš sankcijų Rusijai politiką.

2014 m. lapkričio 13 d. laikraštis „Vedomosti“ paskelbė, kad Th.Mariani yra CFG Capital dalininkas – tarp fondo investuotojų yra ir Rusijos pilietis Konstantinas Malofejevas, suvaidinęs nemenką vaidmenį remdamas separatistus Ukrainoje.

Prisidengdamas „atnaujinto dialogo“ politika, Th.Mariani suorganizavo net keletą Prancūzijos parlamento narių vizitų į Maskvą ir Krymą.

„Le Front National“

Daug rašyta apie populistinio, euroskeptiško ir ksenofobiško Marine le Pen vadovaujamo „Le Front National“ („Nacionalinis frontas“) artimą draugystę su V.Putinu. Šia draugyste partija didžiuojasi, o jos lyderiai su Rusija turi stiprių sąsajų. Aymeric’ą Chaupprade’ą, Europos parlamento narį, buvusį M.Le Pen patarėją tarptautiniais klausimais ir nuolatinį Rusijos gynėją, sieja artimi ryšiai su K.Malofejevu. 2014-ųjų kovą A.Chaupprade’as vyko į Krymą stebėti taip vadinamo referendumo.

Jeanas-Lucas Schaffhauseris – kitas Europos Parlamento narys, taip pat stipriai atsidavęs Rusijai, yra dirbęs prancūziškose įmonėse Mas­kvoje ir palaiko ten santykių tinklą. J.-L.Schaffhauseris 2014 m. vadovavo deryboms dėl 9 mln. eurų Pirmojo Čekijos–Rusijos banko paskolos „Le Front National“ ir papildomos 2 mln. eurų paskolos M.Le Pen. 2016 m. vasarį M.Le Pen partija vėl kreipėsi į Maskvą paskolos 2017 m. rinkiminei kampanijai, šį kartą – 27 mln. eurų.

Bendradarbiavimo pagrindas, be pinigų, matyti iš M.Le Pen 2014 m. gegužės interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“: „Ponas Putinas yra patriotas. Jis prisirišęs prie savo žmonių suvereniteto. Mes giname bendras vertybes. Tai Europos civilizacijos ir krikščioniško palikimo vertybės.“

Mažosios dešinės partijos

Šalia „Les Républicains“ ir „Front National“ Prancūzijoje bando gyvuoti ir mažos dešiniosios partijos. Ir visos jos laikosi tos pačios prorusiškos politinės linijos. „Debout la France“ („Kelkis, Prancūzija“), Nicolas’o Dupont’o-Aignan’o euroskeptiška partija remia bendradarbiavimą su Rusija sprendžiant Sirijos ir Ukrainos klausimus, net jeigu oficialiai N.Dupont’as-Aignan’as ir skelbiasi nesąs „Putino gerbėjas“.

Tas pats ir su „Parti Chrétien-Democrate“ („Krikščionių-demokratų partija“), vadovaujama parlamento nario Jean’o-Frederic’o Poisson’o. J.-F.Poisson’as 2015 m. spalį kartu su dar dviem parlamento nariais vyko į Siriją ir susitiko su Basharu al-Assadu. Šį vizitą puikiai išnaudojo Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida, nušviesdama susitikimą kaip „protingų“ Europos politikų žingsnį taisant Vakarų klaidas Sirijos atžvilgiu.

Žiniasklaida

Vienas iš proputiniškos spaudos pavyzdžių – ultrakonservatyvus savaitraštis „Valeurs“ („Vertybės“), kurio tarptautinių naujienų redaktorius yra Frédéricas Ponsas, žurnalistas, buvęs Prancūzijos armijos karininkas, 2014 m. parašęs V.Putiną liaupsinančią biografiją. Po knygos išleidimo F.Ponsas tapo populiariu Rusijos politikos „žinovu“ ir buvo aktyviai kviečiamas dalyvauti pokalbių laidose, konferencijose bei įvairių proputiniškų Prancūzijos sluoksnių susitikimuose.

Kaip teigia F.Ponsas, „Putinas yra brolis, nes jis yra tas, kuo dauguma lyderių nėra arba bijo būti. Demokratiškai išrinktas, jis yra patriotiškas lyderis, atsidavęs savo valstybės krikščioniškoms šaknims ir ginantis savo žmonių ilgalaikius interesus. Jis demonstruoja autoritetą ir suverenumą. Jo politika realistiška ir pragmatiška, toli nuo politinio teatro, kuris virto rutina Vakaruose, kur vyriausybės tapo visuomenės nuomonės apklausų ir žiniasklaidos pramogų įkaitais“.

Populiarus katalikiškas tinklaraštis „Le salon beige“ („Smėlio spalvos svetainė“) 2014–2015 m. ėmė publikuoti seriją V.Putinui skirtų straipsnių. Kai kurie buvo jo svarbesnių kalbų vertimai, kituose diskutuota apie V.Putino požiūrį į religiją, preziumuojant, jog V.Putinas yra nuoširdus tikintysis. Tinklaraštis apibūdina Rusiją kaip tobulą bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdį.

Panašių idėjų galima rasti ir kituose tradicionalistų tinklaraščiuose, pavyzdžiui, „Riposte catholique“ („Katalikų atsakas“).

Vengrija: „Jobbik Magyarországért Mozgalom“

Prorusišką darbotvarkę Vengrijoje „stumia“ išskirtinai vietiniai veikėjai. Vengrų politikai buvo puikiai panaudoti Rusijos vidinei propagandai, pavyzdžiui, partijos „Jobbik Magyarországért Mozgalom“ („Jobbik, judėjimas už geresnę Vengriją“) parlamentarų atveju, stebėjusių tariamus referendumus Kryme ir Donbase arba ministro pirmininko Viktoro Orbano, kurio stipri retorika, nukreipta prieš ES, nuolat retransliuojama Rusijos televizijos kanalų. Istorijos apie Rusijos įtaką Vengrijoje daugiausiai sukasi apie du asmenis – „Jobbik pinigine“ pramintą ir šnipinėjimu Rusijai įtariamą Bélą Kovácsą ir buvusį Rusijos ambasados pareigūną Szilardą Kissą.

B.Kovácsas ir „Jobbik“ lyderis Gaboras Vona ne kartą keliavo į Maskvą. Jų tenykštėje aplinkoje – Aleksejaus Žuravliovo vadovaujamos „Rodina“ partijos lyderiai, parlamentarai iš Vladimiro Žirinovskio partijos RLDP (Rusijos liberalų demokratų partija) ir NOD (Nacionalinis išsivadavimo judėjimas) nariai. NOD – tai nauja organizacija, tarnaujanti kaip V.Putino antimaidaniško judėjimo pagrindas ir organizuojanti provalstybinius mitingus Maskvoje. Nemažai G.Vona bendraminčių, tokių kaip Dūmos deputatai Ivanas Gračiovas ir Vasilijus Tarasiukas (pastarasis vadovauja ir Rusijos–Vengrijos draugystės bendruomenei), yra energetikos profesionalai ir specializuojasi energetikos teisėkūroje. Dujotiekiai ir branduolinė energetika yra pagrindiniai Rusijos ir Vengrijos santykių aspektai, o „Jobbik“ tradiciškai remia tokius Rusijos energetikos projektus kaip „South Stream“.

Austrija: naujoji marginalinė žiniasklaida

Ukrainos įvykių metu Austrijoje atsirado mažiausiai trys žiniasklaidos priemonės, besižavinančios Rusijos prezidentu: „Neopresse“, nuo 2012 m. leidžiama Stefano Hofbauerio, Lince įsikūrusio informacinių technologijų specialisto, 2013 m. rudenį dviejų kraštutinių aktyvistų Andreaso Keltscho ir Marco Maierio įkurtas „Contra Magazin“ ir „Info Direkt“, pradėjęs veikti kaip internetinė platforma 2015 m. vasarį, o nuo 2015 m. spalio jau išleidęs penkis spausdintus leidinius.

FPO („Freiheitlichen Partei Osterreichs“)

2014 m. FPÖ palaikė Krymo aneksiją ir stebėjo tariamą referendumą Kryme. Partijos narys Johannas Gudenusas, kuris vedė partiją Vienos vietinio parlamento rinkimuose 2010 m. ir 2015 m. ir tapo vicemeru, yra svarbiausias partijos tarpininkas bendradarbiaujant su Rusija. J.Gudenusas vyko stebėti tiek 2014-ųjų kovo referendumo Kryme, tiek ir 2014 m. rugsėjo vietinių rinkimų Sankt Peterburge.

Latvija: tėvynainiai ir visuomeniniai judėjimai

Konservatyvusis V.Putino posūkis neaplenkė ir Latvijos tėvynainių, kurie, pajutę pokyčius, prisijungė prie naujos bangos. Pavyzdžiui, Vladimiras Lindermanas, neregistruotos Nacionalbolševikų partijos ir partijos „Už gimtąją kalbą“ Latvijoje lyderis anksčiau rūpinosi tik Latvijos nepiliečių problema, tačiau dabar aktyviai agituoja ir tradicinės šeimos klausimais.

Kitas aktyvus tėvynainių politikos veikėjas istorikas Viktoras Guščinas buvo vienas iš pasirašiusiųjų laišką Latvijos politikams dėl Lailos Braiz, latvių imigrantės Didžiojoje Britanijoje, iš kurios vaiko teisių tarnybos dėl nepriežiūros paėmė vaiką, taip sukeldamos stiprią Latvijos visuomenės reakciją. Protesto judėjime šiuo klausimu 2013 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo tėvų organizacija „Dzimta“, kovojanti su „juvenaline justicija“, homoseksualumo propaganda ir vaikų paėmimu iš šeimų.

„Dzimta“ intensyviai bendradarbiauja su asociacija „Apginkime mūsų vaikus“, kurios narys, jau minėtas V.Lindermanas, dalyvavo įvairiose viešose akcijose, susijusiose su tėvynainių politikos sklaida. 2013 m. asociacijos nariai ortodoksų dvasininkas Kasparas Dimiteris ir V.Lindermanas siekė inicijuoti vaiko teisių įstatymo pataisas ir uždrausti informacijos apie tos pačios lyties asmenų santykių sklaidą, tikėdamiesi, jog tai padės užkirsti kelią 2015 m. Rygoje vykusiam „Baltic Pride“ renginiui. Taigi nacionalbolševikas V.Lindermanas tapo aktyviu konservatyvių idėjų rėmėju.

Toks pat staigus polinkis į tradicines vertybes stebimas ir prorusiškose partijose. 2014 m. Latvijos Rusų sąjunga kartu su Latvijos regionų asociacija inicijavo vaiko teisių įstatymo pataisas, draudžiančias lytinį švietimą mokyklose ir darželiuose. Pataisas parėmė Latvijos parlamento dauguma. Prieš pakeisdami pavadinimą iš „Už žmogaus teises suvienytoje Latvijoje“ į „Latvijos Rusų sąjungą“, jos nariai vengė diskusijų apie tradicinę šeimą, tačiau situacija pasikeitė, V.Putinui pradėjus kaltinti ES griaunant tradicinę šeimą.

Lietuva: Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga

Partijos lyderį V.Tomaševskį, Europos Parlamento Konservatorių ir reformistų frakcijos narį, galima laikyti įtakingiausiu prokremlišku Lietuvos politiku. 2012 m. lapkričio 4 d. žiniasklaida pranešė, kad tų pačių metų vasarą LLRA ir Rusų aljanso atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, kuri, manoma, yra atsakinga už Kremliaus rėmėjų koordinavimą vadinamajame „artimajame užsienyje“. Po to LLRA paskelbė eisianti į Seimo rinkimus kartu su Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Į savo rinkiminį sąrašą LLRA įtraukė ir tėvynainių asociacijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir televizijos kanalo „Pervij Baltiskij Kanal“ atstovus.

A.Ufarto, BFL nuotr.

Nei V.Tomaševskis, nei kai kurie kiti partijos nariai neslepia prokremliškų pažiūrų. Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo socialinio tinkle paskyroje yra parašęs, jog NATO turi imtis iniciatyvos ir bombarduoti Kijevą, kad įtvirtintų taiką, kaip kad NATO bombardavo Belgradą Serbijoje, kad ši pripažintų Kosovo nepriklausomybę.

LLRA laikosi socialiai konservatyvių vertybių linijos. 2013 m. partijos frakcija įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti abortus. Partija taip pat pasisako už tradicinę šeimą.

Lietuvos liaudies partija

2010 m. buvusios ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas, „Vieningosios Rusijos“ narys Konstantinas Kosačiovas. Tais pačiais metais K.Prunskienė vyko į Maskvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“. K.Prunskienei pasitraukus iš aktyvios politikos, Lietuvos liaudies partija išliko ir 2012 m. LLRA sąraše dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai.

Šiuo metu jai vadovauja Lietuvos Neprik­lausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. Savo svetainėje partija teigia besiremianti krikščioniškomis ir humanistinėmis vertybėmis, ilgamete liaudies išmintimi ir jos kultūrinėmis tradicijomis bei kūrybišku novatoriškumu.

Socialistinis liaudies frontas

Marginaliai prokremliškai partijai vadovauja Edikas Jagelavičius, pakeitęs buvusį partijos primininką Algirdą Paleckį, su Kremliumi siejamo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ Lietuvos skyriaus „Lietuva be nacizmo“ lyderį.

Kitas Socialistinio liaudies fronto narys ir vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra Karlis Bilansas, vadovaujantis Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, žmogaus teisių gynimu prisidengiančiai visuomeninei organizacijai, vykdančiai politinę, Rusijos oficialią liniją palaikančią veiklą. Nors centro svetainėje teigiama, kad organizacija įkurta 2014 m., žiniasklaidos pranešimų teigimu, ji įregistruota 2013 m. birželio 26 dieną, o tų pačių metų gruodį iš nežinomų šaltinių gavo 15 tūkst. eurų paramos.

Marginalinė žiniasklaida ir judėjimai

Lietuvos internetinėje erdvėje išplitusi marginalinė žiniasklaida smarkiai prisideda prie Rusijos režimui palankios informacijos sklaidos. Ekspertai.eu, laisvaslaikrastis.lt, komentaras.lt, slaptai.lt, ldiena.lt, revoliucija.org, sarmatas.lt, sauksmas.lt, lietuviais.lt, versijos.lt, infa.lt svetainėse gausu nacionalistinių, euroskeptiškų ir V.Putino režimą garbinančių įrašų. Europos Sąjunga kaltinama griaunanti tradicines vertybes, svetainėse netrūksta prieš LGBT bendruomenę nukreiptų žinučių, norint pailiustruoti tariamą ES „supuvimą“. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 16 d. ekspertai.eu publikavo Vyganto Kelerto straipsnį „Europos „lytinis švietimas“ – vėžys Lietuvai“, kuriame jis rašo: „Kai tik Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą, ir kitose šalyse kilo visuomenės bruzdėjimas prieš primetamas „vertybes“, Europos Naujosios Tvarkos architektai – Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja – iškart pradėjo aršų puolimą, išleisdama dokumentą – pranešimą (angl. Tackling discrimination on the grounds of sexual orientation and gender identity)“.

V.Kelertas, kaip ir dar nemažas būrys prokremliškų veikėjų, yra itin aktyvus socialiniuose tinkluose, kuriuose šie veikėjai šliejasi prie įvairių protesto judėjimų arba patys juos organizuoja. Pavyzdžiui, 2013 m. V.Kelertas kartu su kitais prokremliškais aktyvistais įsteigė ir administravo „Facebook“ grupę „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, protestavusią iš pradžių prieš Lietuvos, paskui Norvegijos bei kitų Europos šalių vaiko teisių apsaugos politiką. Panašias tendencijas galima buvo stebėti ir kituose socialiniuose protesto judėjimuose – dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar skalūnų dujų žvalgybos, kuriuos prokremliški aktyvistai išnaudojo savo idėjoms skleisti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Rusijos „Novaja gazeta“ vis dar pateisina savo pavadinimą – naujasis laikraštis. Greta kitų temų leidinys sugeba nušviesti rizikingą sritį – valdžios korupciją. Gruodžio 9-ąją Vilniaus „Vartų“ galerijoje pristatytas laikraščio tinklalapis rusų kalba „Novaja gazeta – Baltija“. Ta proga į Lietuvos sostinę atvykęs laikraščio vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas davė  interviu „Veidui“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Klausantis „Novaja gazeta“ komandos pasisakymų „Vartų“ galerijoje liko įspūdis, kad bent jau dalis Rusijos visuomenės norėtų paskleisti žinią, kuri nustelbtų Kremliaus propagandą: esama ir rusų, ištikimų demokratijai. D.Muratovas sakė pastarąjį kartą Vilniuje buvęs 1991 m. sausį. Tada jis buvo taikaus lietuvių pasipriešinimo liudininkas. Rusijoje dabar taikios piliečių demonstracijos faktiškai uždraustos. Gruodžio 12-ąją, Rusijos konstitucijos dieną, policija išvaikė piketus Puškino aikštėje Maskvoje. Per 30 žmonių buvo areštuota, tarp jų – ir vienas konstitucijos autorių Georgijus Satarovas.

Novayagazeta.ru žvilgsnį patraukia animacija – iš visų jėgų plasnojanti žuvėdra. Tai užuomina į skandalą, kilusį dėl Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos šeimos narių turtų ir sąsajų su kriminaliniu pasauliu („čaika“ rusiškai reiškia žuvėdrą). Aleksejaus Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas paskelbė internete dokumentinį filmą „Čaika“, kuriame nušviesti J.Čaikos sūnų Artiomo ir Jurijaus verslai.

Filme parodytas prabangus viešbutis Graikijoje – vienas iš jo savininkų yra A.Čaika. Kita savininkė – Olga Lopatina, buvusi generalinio prokuroro pavaduotojo Genadijaus Lopatino žmona, susijusi su nusikaltėliais iš Pietų Rusijos, Segejaus Capko gauja, išgarsėjusia dėl vieno iš daugelio nusikaltimų – 14 žmonių nužudymo Kuščiovskajos kaime.

Filmo „Čaika“ peržiūrų skaičius greitai viršijo milijoną. O „Novaja gazeta“ paskelbė dokumentus, patvirtinančius filmo teiginius.

– Ar jaučiatės saugūs?

– Tai vienintelis klausimas, dėl kurio redakcija sutarė, – niekada neatsakinėsime. Jūs puikiai suprantate: jei pasakysime, kad nebijome, vadinasi, esame idiotai, jei pasakysime, kad visko bijome – negalėsime prisiliesti prie kompiuterio ir rengti medžiagų.

Atsakymą padalysiu į tris dalis. Pirmiausia apie tyrimą dėl generalinio prokuroro J.Čaikos šeimos. Veikiausiai pastebėjote, jog po to, kai pasirodė vienos iš herojų – generalinio prokuroro pavaduotojo buvusios žmonos paneigimas, kad tai ne ji, mes tuojau pat išspausdinome dokumentą, įrodantį, kad tai ji. Tolesni prieštaravimai, paneigimai mūsų adresu irgi bus rimti, bet mes visuomet gerai žinome, ką atsakysime. Mes nepulsime, bet būtinai atsakysime.

Visų tyrimų atvejais mes elgiamės, atleiskite už kalambūrą, kaip ornitologai. Mums svarbi ne politinė istorijos dalis, o tik jos faktinė pusė. Kur paukštis nuskrido? Kur jis pridergė? Kur nutūpė? Kur peri kiaušinius?

Mūsų tinklalapyje dabar yra baneris – plasnojanti žuvėdra. Jos skrydis reiškia paprastą idėją. Valdininkas, kurio atžvilgiu pateikti įtarimai žiniasklaidoje, turi sustabdyti savo veiklą ir įgaliojimus tol, kol tiriami faktai: ar tai būtų generalinis prokuroras, ar ministras, ar parlamento pirmininkas – visiškai nesvarbu kas. Po tokiu reikalavimu renkame parašus – surinkome daug verifikuotų, patikrintų parašų. Ir iki Naujųjų metų pateiksime juos Valstybės Dūmai. Tai beprasmiška institucija. Pateiksime ir prezidento administracijai – organui, kuris, atvirai sakant, turi daugiau galių ir prasmės.

Apie saugumą pasakysiu tokį dalyką. Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi.

Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.

Generalinio prokuroro J.Čaikos ir jo aplinkos atveju buvo lygiai taip pat. Mes iš anksto – prieš savaitę iki spausdinimo – pasiuntėme paklausimą. Beje, Generalinė prokuratūra spėjo atsakyti.

Jūs sakėte, kad generalinio prokuroro istorija – visiškas ribų peržengimas. Jūs pamenate Jurijų Ščekočichiną, mano artimiausią draugą. Greta to, kad buvo „Novaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, jis, kaip Valstybės Dūmos deputatas, buvo Kovos su korupcija komisijos narys. Jo nužudymas liko neišaiškintas. Valstybė padarė daug, kad pagautų su mūsų laikraščiu bendradarbiavusios Anos Politkovskajos žudikus, tačiau, mano didžiam apgailestavimui, šio nusikaltimo užsakovas nerastas, byla sustabdyta.

Dėl mūsų redakcijos žmonių, kurie žuvo vykdydami savo profesinę pareigą, galima pasakyti, kad visiškai išaiškinta Anastasijos Baburovos byla. Ji nužudyta kartu su advokatu Stanislavu Markelovu. Tai buvo nacistinė grupuotė BORN. Daug kartų grasino „Novaja gazeta“ redakcijai.

J.Ščekočichino ir A.Politkovskajo atvejai neištirti, o štai Igorio Domnikovo nužudymo užsakovas rastas – tai aukštas valstybės tarnautojas. Tačiau dėl senaties byla nutraukta – jis išėjo iš teismo salės. Dėl valstybės neveiklumo šioje byloje kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Šiam teismui ieškinio dėl A.Politkovskajos kol kas nepateikėme. Jeigu valstybė nevykdys priedermių ir nepradės tyrimo dėl užsakovo, mes kreipsimės į teismą Strasbūre.

– Vaizdžiai kalbant, kyla klausimas apie jūsų vietą ciklone. Politikoje ir visuomenėje esama įvairių vektorių. Antai kada Dūmos deputatas Josifas Kobzonas, apie kurio ryšius su organizuotu nusikalstamumu daug rašyta, reikalauja ištirti J.Čaikos reikalus, tai atrodo kaip mafijos istorijos epizodas. Tarsi mafiozas Mejeris Lanskis reikalautų ištirti kito mafiozo Al Capone’s bylą. Klausimas ne tiek apie jūsų šaltinius, kiek apie jūsų „stogą“ – ant kokios atramos stovite?

– Labai taiklus klausimas. Kažkada pasakiau, kad Dūma panaši į pasiutusį spausdintuvą. Ir aš rimtai nežiūriu į jų žodžius bei komentarus. Jie gali pasakyti viena, kitą dieną pasakyti kita. Man tai nėra labai įdomi istorija. Žurnalistas kalba apie tai, ką žino. Aš nežinau, ar J.Kobzonas mafiozas. Aš neturiu dokumentų. O tyrime dėl J.Čaikos dokumentai yra. Kadrų ir administraciniai ištekliai Rusijoje yra vieno žmogaus rankose. Tas žmogus – Rusijos prezidentas. Nors jis nieko nepamiršta, niekada neveiks, vadovaudamasis kokios nors publikacijos Rusijos žiniasklaidoje faktu.

Koks publikacijos rezultatas? Jis nesusijęs su tuo, ar kas nors atsistatydino, ar ne. Svarbiausia, kad šalis su didžiuliu dėmesiu žiūrėjo A.Navalno filmą. Vakar būta trijų milijonų žiūrovų, nežinau, kiek šiandien.

Nežinau ir to, kiek šimtų tūkstančių perskaitė „Novaja gazeta“ tyrimą. Tačiau tai tapo viešosios nuomonės faktu. Visuomenė turi poreikį, kad valstybė nebūtų korumpuota. Kad tokie valdininkai liautųsi juoktis. Va tai ir yra mūsų „stogas“. Jūs tai vadinate „stogu“, mes tai vadiname atrama.

Mes daugelį metų atliekame įvairius tyrimus, ir labai dažnai tai rėmėsi tuo, kad gauni informaciją, kurią tau kažkas atnešė. Bet pasaulis per pastaruosius kelerius metus tapo iš principo kitoks. Dabar apie 90 proc. informacijos randame atviruose šaltiniuose – jeigu tinkamai jais naudojamės.

Kaip dabar tai daroma? Sukuriama kompiuterio programa, reaguojanti į tam tikrus signalus tinkle. Į programą įvedami rūpimi vardai. Tarkime, kas nors iš jų pasirodė tinklo erdvėje: užregistravo sandorį, pervedė pinigus, įsigijo nekilnojamojo turto, jį pardavė. Taip pat susituokė, išsiskyrė – nors į šią sritį mes niekada nesikišame. Ir štai į kompiuterį ateina signalas – kas nors apsireiškė. Tiesiog tu mokėjai laukti kaip niekas kitas, ir tavo programoje pasirodo pranešimas, kad kažkas kažką padarė. Mes pradedame tai tikrinti.

Ką padarėme J.Čaikos šeimos atveju? Pasiuntėme paklausimus. Į Graikijos kadastrą reikėjo užeiti asmeniškai. Paaiškėjo, kad tenai yra ir antras viešbutis – vieno iš pono Čaikos sūnų vardu. Manau, kad J.Čaikos sūnūs ar oligarchų Rotenbergų sūnūs turėtų dėstyti aukštojoje ekonomikos mokykloje: startuolių fakultete skaityti specialų kursą, kaip būnant 27 metų tapti milijardieriumi. Manau, kad tie itin talentingi, sakyčiau, genialūs žmonės mūsų studentus ir visuomenę gali išmokyti daugelio naudingų dalykų.

– Kokią matote savo leidinio ateitį?

– Manau, kad žmonija, taip pat ir žiniasklaida pasiekė savo raidos stadiją, kai niekas nieko neatšaukia, nenustelbia. Kai daugelis dalykų gali egzistuoti greta. Kartu gali veikti žmonės, kurie rašo rašikliu, kurie įrašo savo mintis į diktofoną, kurie rašo kompiuteriu. Yra tokių, kurie nori spausdintis ant popieriaus, ir tokių, kurie egzistuoja tiktai internete – gyvena socialiniuose tinkluose. Visi tie dalykai papildo vieni kitus.

Man popierius – tarsi notaro patvirtintas internetas. Viename didžiausių JAV laikraščių mačiau, kaip jie sulig kiekvienu numeriu mažino skilčių skaičių ir netgi skilčių matmenis – spauda tai leidžia. Pastaruoju metu pas juos visa tai ėmė vėl plėstis. Vėl atsirado „Newsweek“ spausdintinė versija. Ir mano draugas Davidas Remnickas, „The New Yorker“ vyr. redaktorius, nepatiria jokių sunkumų dėl to, kad spausdinasi ant popieriaus.

Tam yra paprastas paaiškinimas: žmonės iki 30 metų, kol jie vystosi ir mokosi, mėgsta virtualų popierių – kompiuterius, planšetes, įvairius priedėlius. Kada nors atsiras kaip skarelė susilankstantis kompiuteris. Nuo savo piršto galėsi projektuoti vaizdus ir skaityti tekstus ant bet kurios sienos. Bet kai žmogui sukanka 30 metų ir jis pasiekia ypatingų savo karjeros aukštumų, jam norisi turėti ne kieno nors kolektyvinį egzempliorių, o nuosavą žurnalo „Veidas“ numerį.

Galima patirti daugybę meilės istorijų, kai gyveni studentų bendrabutyje. O paskui tu įsimyli kokį nors visiškai konkretų žmogų. Dažniausiai laikinai, bet būtent tą žmogų. Tas pats vyksta suvisuomenintoje interneto erdvėje ir tavo individualioje erdvėje ant popieriaus.

Kol mums neatšaukė pirštų ir jie yra jautrūs – tol tu nori kartu su kavos kvapu jausti spaustuvės dažų kvapą, liesti popierių. Ir nieko čia nepadarysi. Neatsitiktinai visame pasaulyje kartojasi istorija su senais fotoaparatais: „Smena“, „Zenit“, „Leica“ – kai kas vertina fotojuosteles. Mes su jumis atsimename tą gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Sakydavome – „tai firminis daiktas“. Kaip šaunu, kad „firminis“, o ne savadarbis, kaip džinsai, kuriuos štampuodavo pogrindinėse dirbtuvėse.

Dabar, kai sakoma „firminis“, – tai jau neigiamas vertinimas, o kai sakoma, kad tai rankų darbas, hand made, – tai geresnis dalykas. Žiniasklaida ant popieriaus turi būti rankų darbo – asmeniškai tik jums, only for you. O internetas – visiems.

– Klausimas apie prezidentą, kuris, anot jūsų, nieko nepamiršta. Kokia, jūsų požiūriu, Rusijos valdžios sąranga?

– Esama nepajudinamų stereotipų. Pavyzdžiui, kad Leonido Brežnevo aplinka buvo žmonės iš Dniepropetrovsko ar Borisas Jelcinas mėgo atsivesti žmonių iš Uralo. Vladimiras Putinas atsivedė kooperatyvą „Ozero“. Jei kalbame apie „politbiurą“, tai ir yra tas „Ozero“.

XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje į mažą žemės lopinėlį įsikėlė keletas žmonių, pažinojusių vieni kitus, nes kartu dirbo. Jie statėsi ten mažus namelius, pėrėsi pirtyse. Tai buvo įprastas sovietinis kooperatyvas – be jokios prabangos. Ir visi manė, kad istorija apie „Ozero“ viską paaiškina.

Aš manau – tai mano subjektyvi nuomonė – kad V.Putinas visuomet tesi draugams duotą žodį. Apie tai kalba visi – visi kaip vienas laikraščiai rašo, visi kaip vienas stebėtojai. Tačiau kai jis duoda žodį, o jam duotas žodis sulaužomas, jis pirmą kartą atleidžia, o antrąkart – ne.

Jeigu pažiūrėsite įdėmiai, koncepcija, kad šalį valdo kooperatyvas, sugriuvo. Kur yra vienas įtakingiausių to kooperatyvo žmonių – kalbėkime plačiau, jis ne vien sklypo kaimynas – ponas Vladimiras Jakuninas, vadovavęs „Rusijos geležinkeliams“? Kur iš Peterburgo kilęs Borisas Gryzlovas, vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai? Jis yra Rusijos pagrindinės partijos „Jedinaja Rosija“ kūrėjas. Paskui jis pirmininkavo Dūmai. Manau, kad B.Gryzlovas kur nors yra. Bet jis dabar tikrai nėra prezidentui artimos aplinkos žmogus.

Mano prielaida – V.Putinas stipriai nusivylė tuo elitu, kuris jį supa. Panašiai kaip kadaise B.Jelcinas, kuris kažkada pasakė apie Aleksandrą Koržakovą, Olegą Soskovecą ir Michailą Barsukovą, kad jie per daug imdavo ir per mažai duodavo. Pasigirsta panaši V.Putino intonacija – nusivylimas.

Tokią matau valdžios konfigūraciją. Vienas žmogus, kuris mano, kad jis atsako už visą šalį, ir elitas, kurį jis laiko nevisiškai susidorojusiu su elitui patikėtomis funkcijomis.

– Kodėl sukūrėte Baltijos šalims skirtą tinklalapį?

– Tarkime, man Baltijos šalys labai įdomios. Daugelis procesų, susijusių su SSRS pabaiga, prasidėjo 1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje. Tai prasidėjo prie Televizijos bokšto – argi ne? Paskui viena buvusios šalies dalis ėjo į vieną pusę, o kita – į kitą. Štai kas įdomu – viena valstybė stato patogią, o ne didžią šalį, kita valstybė negali pastatyti patogios, todėl stato didžią, ir man baisiai įdomu, kaip tai vyksta.

– Vienas „Novaja gazeta“ savininkų – Michailas Gorbačiovas. Kaip jį vertinate?

– Jis turi 10 proc. mūsų laikraščio akcijų. Manau, kad M.Gorbačiovas, nepaisant tragiškų Vilniaus įvykių (kaip žinoma, ne jis pasiuntė ten specialią „Alfa“ grupę, dėl ko paskui buvo ilgai aiškinamasi), sugebėjo be kraujo atsisveikinti su komunizmu. Ir tai vienas jo nuopelnų. Neįmanoma iš viso be kraujo atsisveikinti su totalitarine santvarka. Nuoširdžiai linkiu jam sveikatos, taip pat išsaugoti puikų juodąjį humorą, kurio jam nestinga.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po dešimties dienų dingimo vėl pasirodė viešumoje. Nepaisant visuotinės isterijos, jis ramiai susitiko su Kirgizijos prezidentu Almazbeku Atambajevu, patvirtinusiu, kad su juo kalbėjosi ne koks V.Putino antrininkas, ir kad Rusijos vadovas – gyvas ir sveikas. Tą patį greičiausiai pasakys ir kiti valstybių vadovai, tarp jų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pažadėję dalyvauti šių metų Gegužės 9–osios iškilmėse.

Tačiau klausimų dėl paslaptingo V.Putino dingimo iš viešosios erdvės tai neištrina.

Versijų, kur jis galėjo būti dešimt dienų, kai nesirodė viešumoje, ir kokios šio dingimo priežastys, jau prikurta begalė, pradedant pašlijusia sveikata bei kūdikio gimimu, baigiant politiniu perversmu. V.Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas viską aiškina paprasčiausiai – esą V.Putinas tiesiog buvo užsiėmęs, o visos viešos spekuliacijos yra beprasmės.

Tačiau „Statfor“ analitikai pagrįstai stebisi, kodėl, jeigu šis paaiškinimas yra arčiausiai tiesos, V.Putinas visuomenei to tiesiog nepaaiškino iš anksto. Vadinasi, arba jis iš tiesų netikėtai susirgo, arba buvo mėginama įvykdyti valdžios perversmą, tačiau V.Putino oponentams tai galiausiai neišdegė.

Dar vienas kiek mažiau įtikinamas paaiškinimas – jog perversmas vis dėlto buvo įvykdytas, o V.Putinas visuomenei pasirodė tik todėl, kad perversmo organizatoriai kol kas nenori to viešinti.

Gali būti ir taip, kad V.Putinas slapstėsi įtardamas galimą pasikėsinimą, kurį galėjo planuoti tie patys nusikaltėliai, kurie nužudė ir V.Putino oponentą Borisą Nemcovą.

Neatmestina ir versija, kad V.Putinas siekė sukurti precedentą žinodamas, kad ateityje jam kuriam laikui dėl vienokių ar kitokių priežasčių teks dingti, ir tikėdamasis, kad tuokart visuomenė jau nebus taip šokiruota, nes jo išnykimas iš viešosios erdvės bus savotiška norma.

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

„Kas toks yra misteris Putinas?“ – toks klausimas prieš 15 metų sumirgėjo pasaulio spaudoje. Dabar jį vadina „putleriu“, „išprotėjusiu nykštuku“, lygina su Adolfu Hitleriu.

Rimgaudas Kardašius

„Aš atsistatydinu“, – 1999 m. gruodžio 31 dieną ašarodamas paskelbė tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas iš televizorių ekranų. Jo atsistatydinimu iš esmės baigėsi posovietinės Rusijos demokratinis eksperimentas, kurio metu, tiesa, tankai šaudė į parlamentą (1993 m.), vyko pirmasis Čečėnijos karas (1994 m.), ruseno konfliktai Moldovoje ir Gruzijoje, taip ir likę įšaldyti.

Laikinuoju šalies vadovu tapo ligi tol premjero pareigas ėjęs Vladimiras Putinas. Jam tuo metu buvo 47 metai. Iš Peterburgo (tuo metu vadinto Leningradu) kilęs V.Putinas nuo 1975 iki 1992 m. darbavosi sovietiniame saugume – KGB, mutavusiame į šiandienę Rusijos žvalgybą – FSB. Vos metus pabuvęs pastarosios įstaigos direktoriumi, jis paskiriamas Rusijos ministru pirmininku, o 2000-ųjų išvakarėse perima valstybės vairą, kurį įsikibęs laiko iki šiol.

Ar tikrai jo atėjimas buvo naujametis siurprizas, kurį po eglute padėjo nežinomas Senis Šaltis, rusiškas Kalėdų Senelis?

Iki tol jokio politinio veido neturėjęs veikėjas, šiaip vaikinas iš Peterburgo KGB, nešiojęs lagaminą paskui to miesto merą Anatolijų Sobčiaką, 1999 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas laikinuoju Rusijos vyriausybės vadovu, tačiau tai dar buvo ne viskas. B.Jelcinas tą pačią dieną per televiziją nurodė, kad būtent šis asmuo būsiąs jo įpėdinis. Po kelių dienų V.Putinas padaromas jau nebe laikinuoju, o tikruoju vyriausybės vadovu, ir visi ima spėlioti ne vien kas jis toks, bet ir kiek ilgai valdžioje bus B.Jelcinas, kurio antroji kadencija galėjo tęstis dar kelis mėnesius. Tačiau tiek laukti neprireikė.

B.Jelcino saulėlydis

Apie B.Jelcino atsistatydinimo užkulisius yra daugybė prielaidų, o jis pats pripažino, kad traukiasi ne dėl sveikatos, tačiau dėl „priežasčių visumos“. Kai 2007 m. žurnalas „Time“ išrinko V.Putiną Metų žmogumi, pagrindinis komplimentas jam buvo susijęs su jo esą pademonstruotu išradingumu valdant valstybę, kurią jis perėmė paskendusią sumaištyje.

B.Jelcino, valdžiusio Rusiją nuo 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga, epochos pabaiga tikrai pasižymėjo chaosu. Antrosios kadencijos (po 1996 m. rinkimų) laikotarpiu jis vis mažiau rodydavosi viešai. Kalbėta apie jo prastą sveikatą, šaipytasi iš girtavimo. 1998 m. Rusijos ekonomiką sukrėtė rimta krizė. Nepaisant B.Jelcino viešo pažado, kad rublio devalvacijos nebus, valiuta buvo devalvuota – vertė sumažinta net keturis kartus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vladimiro Putino aplinkos žmonės nevengia atvirų kalbų apie Rusijos valdžios ketinimus.

Pasikalbėjau su Vladimiru Lukinu – Vladimiro Putino komandoje jis padoriausias. Tai jis šį vasarį nepasirašė taikos susitarimo tarp Viktoro Janukovyčiaus ir opozicijos, nes laikė jį neįgyvendinamu.

Todėl vietoj mano svarstymų, kurie ir šiaip visiems žinomi, šiandien bus iš esmės tiesioginis atpasakojimas. Su mumis buvo dar vienas žmogus, mūsų bendras draugas, artimas man ir Lukinui. Todėl manau, kad Lukinas visai nuoširdžiai kalbėjo apie tai, ką žino ir supranta: „Niekam Kremliuje nereikalingos nei DNR, nei LNR, nei Novorosija (DNR – „Donecko liaudies respublika“, LNR – „Luhansko liaudies respublika“ – red.). Tai yra tiek nereikalingos, kad Strelkovą ir Borodajų pašalino būtent todėl, kad jie kažkuriuo momentu patikėjo atsiskyrimo nuo Ukrainos galimybe ir ėmė judėti netinkama kryptimi. Gauti Donbasą ir prarasti Ukrainą – pralaimėjimas Kremliui. Tada apskritai nereikėjo pradėti. Retorika tų, kurie valdo ten (DNR, LNR – red.) neturėtų nieko klaidinti.“

Į mano klausimą, kaip jie ketina neprarasti Ukrainos, jeigu abipusės neapykantos įtampa tokia didelė, Lukinas atsakė: „O kaip prancūzai su anglais po Šimto metų karo susitaikė? O kaip rusai su vokiečiais?“

Jie mąsto apie ilgus laiko tarpus. Panašiai atsakyta į klausimą apie neigiamą viso pasaulio požiūrį, pasekmes Rusijai ir asmeniškai Putinui.

„Maratai, istorija – tai ne žmogaus gyvenimas, kada per 70 metų reikia viską suspėti. Šiandien vienaip vertina, o po penkiasdešimt metų – jau kitaip. Kokia konstitucija? Niekas nesirengia žvalgytis į popierėlius, kada kuriama istorija“, – pasakė Lukinas.

Klausiu: „Tuomet, koks tikslas? Kodėl dabar įvesta kariuomenė? Kodėl „apvalinama“ kontroliuojama teritorija, jeigu tai neskirta būsimai DNR?“

Lukinas: „Užmiršk apie DNR ir LNR. Užduotis – paaiškinti Petro Porošenkai, kad jis negali nugalėti. Niekada. Manyk, kad kariuomenės neįvedėme. Tačiau įves lygiai tiek, kiek reikia, kad Porošenka suprastų ir sėstų prie derybų stalo su tais, dėl kurių nuspręs Putinas. Su žmonėmis, kurie visiškai paklūsta. Tie patys žmonės greta to sukurs dabartinių separatistų sparną Kijeve – gal jau kuria, aš nežinau.“

Pasak Lukino, ir Doneckas, ir Luhanskas pasiliks Ukrainos sudėtyje kaip garantija, kad šalis nestos į NATO. Federalizacijos reikalavimų esmė ta, kad referendumai dėl stojimo į vieną ar kitą bloką vyktų atskirai kiekviename regione, ir jeigu nors vienas prieš – šalis neįstos.

Jis įsitikinęs, kad asociacija su ES pati savaime netrukdo. Tačiau „sinchroniškos europeizacijos“ užduotis svarbi (turima omeny, kad Ukraina per daug neaplenktų Rusijos integruojantis į ES – red.). Visos kalbos apie vektoriaus pakeitimą – nesąmonė. „Integruotis niekur, išskyrus Europą, Rusija nenori ir nesiintegruos. Ir Putinas čia pirmasis europietis. Baracką Obamą – ignoruoti. Per daug ant jo „važiuoti“ taip pat negalima – kad nelaimėtų respublikonai. Reikia Hillary Clinton. O Europoje mes su niekuo nesusipykome“, – sako Lukinas.

Klausiu, kiek ilgai tai tęsis – Porošenkos lenkimas prie derybų.

„O mums nėra kur skubėti. Tai jam reikia skubėti, nes mergina su kasa jį suvalgys kaip mažą vaiką (kalbama apie Juliją Tymošenko – red.). Tai Porošenkai krėslas po užpakaliu svyla, o ne mums. Idealiu atveju viskas turi grįžti atgal – kaip buvo prie Janukovyčiaus, bet be Janukovyčiaus“, – atsakė Lukinas.

Klausiu, ar tai reiškia, kad žmonės žus visą laiką.

„Ne, dabar nežus. Visa tai dėl klaidingo ukrainiečių įsitikinimo, kad jie gali laimėti, – jie taip aktyviai vykdė antiteroristinę operaciją. Dabar, kai visiems aišku, kad jie nelaimės, įkarščio sumažės. Kažką vaizduos daugiausiai iki rinkimų. Apgaudinės elektoratą. Manyk, kad kariniu požiūriu aktyviausias etapas praėjo.“

Po šio susitikimo aš staiga supratau, kad mes jaudinamės dėl ukrainiečių, o jaudintis reikia dėl mūsų. Visiems akivaizdu, kad rusų kariškių pasirodymas Donbase reiškia, jog valdžia pažeidė konstituciją. Aišku ir tiems, kurie tai sveikina, ir tiems, kurie smerkia, svarbiausia – ir pačiai valdžiai aišku.

Savo ruožtu iš to seka, kad Putinas sieks amžinai išlikti valdžioje. Ir įpėdinis bus tas, kuris kartu su Putinu pažeidė konstituciją. Greičiausiai Sergejus Šoigu. Ir joks rinkiminis aktyvumas neturi prasmės. Jokios legalios partijos neturi prasmės. Ir jokiu taikiu būdu jie valdžios neatiduos. Vadinasi, mūsų kryžkelė – nepriklausomai nuo ~happy end’o~ Ukrainoje: arba amžinasis Putinas, arba kraujas aikštėse. Ojojoj.

Šaltinis: http://nvua.net/opinion/gelman/Voennyy-plan-Kremlya–9686.html

Scanpix

Griuvus Sovietų Sąjungai centralizuotos valstybės silpnumas Rusijoje lėmė pasirinktą federacinį valstybės valdymą, tačiau atkurti Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu itin susilpnėjusį Maskvos vaidmenį tuomet dar būsimas prezidentas Vladimiras Putinas laikė svarbiausiu vidaus politikos tikslu. Bet naujoji centralizacija nuėjo taip toli, kad šiandien nemažai šį klausimą nagrinėjančių ekspertų pabrėžia: “Rusijos Federacija” tėra fasadinis pavadinimas, nes realaus galių pasidalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios neliko.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas dr. Arūnas Molis teigia: “Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje B.Jelcinas susidūrė su labai aiškia ir iki šios dienos aktualia problema: kaip suteikti regionams daugiau galių ir taip užsitikrinti jų paramą fundamentaliais, tai yra valstybės teritorinio vientisumo išsaugojimo, klausimais, ir kartu neprarasti tų regionų kontrolės.”
Federacinis naujai kuriamos Rusijos modelis pasirinktas todėl, kad SSRS griūtis buvo siejama su centralizuotos valstybės silpnumu Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu. Taigi tuometis prezidentas B.Jelcinas, norėdamas išvengti tokio paties scenarijaus, paskelbė valstybės decentralizaciją, kurią geriausiai apibūdina jo ištarta frazė regionų lyderiams: “Pasiimkite tiek nepriklausomybės, kiek galite pakelti.” Dėl to maždaug dešimtmetį trukęs federacinės Rusijos etapas politikos mokslininkų įvardijamas kaip “išsiderėto federalizmo” fenomenas, neatitinkantis pagrindinio federacinės valstybės principo – aiškaus galių ir veiklos sferų padalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios, kai kiekviena veikia savarankiškai savo kompetencijos ribose.
Kadangi regionams buvo palikta laisvė išsiderėti norimą autonomijos lygį, susiformavo labai netolygus galių pasiskirstymas tarp ekonomiškai stipresnių bei politiškai labiau konsoliduotų ir silpnesnių regionų. Pavyzdžiui, šiandien ryškių separatizmo nuotaikų persmelktas Tatarstanas ar Dagestanas buvo daugiausiai autonomijos išsiderėję regionai, vykdę kone savarankišką prekybos politiką su užsienio valstybėmis. Maskva su regionine valdžia sudarinėjo individualius susitarimus, kuriais buvo nustatomos jų autonomijos ribos.
Vis dėlto regionus siejo bendras bruožas – per federalizmo dešimtmetį juose įsigalėjusi autoritarinė politinė kultūra, vietos oligarchų įtaka ir užkulisiniai politiniai žaidimai.
“Korupcija, nepotizmas, gausūs finansiniai srautai į regiono lyderių kišenes lėmė tai, kad centrinės ir regionų valdžios santykiuose įsivyravo absoliuti anarchija, grasinusi ekonominiam šalies stabilumui, politinėms ir pilietinėms gyventojų teisėms, galų gale – pačios valstybės ateičiai”, – situaciją dar griežčiau vertina A.Molis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

D. Astachovo nuotr.

Kodėl Rusijos prezidentas pradėjo karą su Ukraina?

Apie tai, kas vyksta įvairiuose Rusijos karo su Ukraina frontuose – jų, bent jau perkeltine prasme, tikrai ne vienas – dauguma puikiai žino iš kasdienės žiniasklaidos, todėl paties karo įvykių nenagrinėsiu. Pabandysiu atsakyti į svarbesnį klausimą: kodėl tas karas prasidėjo, o tiksliau, kodėl Vladimiras Putinas jį pradėjo. Tiesa, karu jį galima pavadinti tik sąlygiškai – šaudyta kol kas mažai ir žuvusiųjų nedaug. Bet kadaise, 1939 m. rugsėjį, Adolfui Hitleriui užpuolus Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, kuriame gan ilgai irgi nebuvo šaudoma. Tas karas, iš pradžių vadintas keistuoju, vėliau tapo svarbia Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo milijonai žmonių, dalimi.
Ukrainos karas iki šiol dažniau vadinamas Ukrainos krize ar konfliktu. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą, Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos kariuomenės koncentracija prie rytinės Ukrainos sienos ir Šiaurės Kryme bei vis nauji Kremliaus grasinimai neabejotinai turi pakankamai tikrojo karo požymių, kad konfliktas galėtų būti vadinamas būtent karu. Beje, neabejodamas karu jį vadina ir rimtų šansų gegužės mėnesį laimėti prezidento rinkimus turintis gerai Ukrainoje žinomas verslininkas Petro Porošenka.

Okupavusi visą Ukrainą Rusija vis tiek pralaimės

Prieš 14 metų jau per pirmąjį pirmųjų savo rinkimų turą išrinktas prezidentu, V.Putinas iškart pareiškė, kad Rusiją įžeidinėjančių valstybių neliks per tris dienas. Taip neatsitiko, Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje šiandien kritikuoja daugybė pasaulio valstybių, ir ne vien Vakaruose.
V.Putinas, kaip ir visi autoritariniai lyderiai, bet kokią kritiką savo ir savo valstybės atžvilgiu laiko įžeidinėjimu. Jis labai ambicingas ir – o tai daug blogiau – itin kerštingas. Sočio triumfą organizaciniu, saugumo ir sportiniu požiūriu (kad ir kokia buvo jo kaina) dar vykstant žaidynėms jam ėmė temdyti pirmieji kur kas reikšmingesnio Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ženklai. Todėl vos sulaukęs olimpiados uždarymo ambicingasis V.Putinas jai smogė.
Ukrainos slydimas jam iš rankų buvo ne šiaip paprastas įžeidimas. Visas jo, kaip tikrojo Rusijos valdovo (netgi 2008–2012 m., kai jis tebuvo premjeras), darbas siekiant atkurti buvusią Rusijos (SSRS) didybę, stiprinant visos posovietinės erdvės kontrolę, ėjo, regis, šuniui ant uodegos. Po Euromaidano revoliucijos V.Putinas grėsmę galutinai prarasti Ukrainą jai suartėjant su Vakarais ir einant eurointegracijos keliu suvokė kaip katastrofą, kuriai bet kokiomis priemonėmis reikia užkirsti kelią.
Daug politikos analitikų V.Putino pradėtą karą su Ukraina traktuoja kaip emocionalaus, ambicijų kupino ir nesugebančio garbingai pralaimėti žmogaus impulsyvią, iracionalią reakciją į didžiausią Rusijos, ir pirmiausia jo paties, pažeminimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Iracionalią, nes net ir okupavusi visą Ukrainą, o ne vien tik Krymą, Rusija vis tiek pralaimės – ji pati izoliuos save nuo beveik viso pasaulio, jos ne tik politinė, bet ir ekonominė situacija, gan prasta jau ir šiandien (rublio kursas smarkiai krito, kapitalas iš Rusijos skubiai traukiasi, ūkio prognozės prastėja), toliau sparčiai blogės, o prestižas pasaulio akyse, kuris V.Putinui bent iki šiol taip rūpėjo, toliau smuks.
Ginklas, kurį V.Putinas dar taip neseniai sėkmingai naudojo savo geopolitiniuose žaidimuose – dujos ir nafta – po skalūnų dujų revoliucijos ir dujų eksporto iš JAV liberalizacijos taps neefektyvus. Juk JAV dujos šiandien kainuoja kelis kartus pigiau nei tos, kurias „Gazpromas“ parduoda Europai. Į prieš kelias dienas LR energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus JAV Kongresui tiesiogiai pateiktą prašymą greičiau pradėti suskystintų dujų eksportą į ES Kongreso nariai, nors ir nebalsavę, pažiūrėjo gana palankiai.
Smūgis Rusijai bus ne tik suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje ir spartus SGD terminalų gausėjimas Europoje, bet ir jos pačios taip ilgai remto Irano grįžimas po žymaus jam taikytų ekonominių sankcijų sušvelninimo į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Dujotiekiai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bus tiesiami sparčiau. XXI a. pasauliui Rusijos dujos ir nafta gali tapti paprasčiausiai neįdomios, nes ne itin reikalingos.
Tiesa, tai įvyks ne taip jau greitai, o kai kurie ekspertai mano, kad JAV dujų eksporto į Europą pradžia neturės labai didelės įtakos mažinant Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kiti pabrėžia, kad maždaug po dešimtmečio JAV iš importuotojų taps didžiausiomis energetinių išteklių eksportuotojomis pasaulyje. Aišku, Rusija nesėdės rankų sudėjusi – “Chevrono” išvarymas iš Lietuvos liudija, kad priešindamasi Europos energetinės priklausomybės nuo jos mažinimui ji kai kada gali veikti labai efektyviai.
O štai pačiai Rusijai Vakarai ekonominiu, finansiniu ir technologiniu požiūriu ateityje bus dar reikalingesni nei dabar. Juk dujas ir naftą reikia parduoti, ir daugiausiai jų perka ES šalys. Parduoti tuos išteklius didesniais kiekiais kam nors kitam Rusija šiandien neturi net techninių galimybių – dujotiekius ir naftotiekius ji ilgai tiesė daugiausia į Vakarus. Jei Vakarai, paskelbę sankcijas Rusijai, jų pirks vis mažiau, o pasaulinės energetinių išteklių kainos kris, Rusija iš esmės bankrutuos arba amžinai liks ~Aukštutine Volta~ (dabar – Burkina Fasas) ~su raketomis~, kaip kadaise gan užgauliai vadinta ekonomiškai silpna ir technologiškai atsilikusi Sovietų Sąjunga.
Rusijos, iki šiol pasikliovusios didelėmis energetinių išteklių kainomis ir beveik nemodernizavusios savo pramonės bei viso ūkio, ką jau kalbėti apie politinę sistemą, nuosmukis galiausiai ims grėsti ir V.Putino valdžios tvarumui. Kaip žinome, trumpalaikės pergalės neretai virsta ilgalaikiais pralaimėjimais. Karas ir tikros ar tariamos pergalės Ukrainoje lėmė žymų V.Putino reitingų Rusijoje kilimą. Bet ekonominis nuosmukis jo dabartinį populiarumą gali visiškai sugriauti.
Šiuo požiūriu karas su Ukraina – tikrai iracionalus V.Putino žingsnis. Bet kitu požiūriu jis yra natūralus, seniai rengtas ir toli gražu ne emocinės reakcijos sukeltas Rusijos prezidento veiksmas. Jį galima paaiškinti protu, visiškai neapeliuojant į emocijas. Tam tereikia šiek tiek grįžti į Rusijos istoriją ir glaustai aptarti porą tarptautinių santykių analizės klausimų.

V.Putino imperinės ambicijos

Pradėkime nuo tarptautinių santykių disciplinos, kurioje galime aptikti ne vieną teoriją. Mums čia rūpės tik dvi: seniausia, tai yra vadinamasis realizmas, ir gerokai naujesnė – civilizacijų konflikto teorija. Realizmo požiūriu svarbiausias valstybės požymis – galia, o tarptautinė politika yra visų pirma kova dėl galios, kuri vienintelė gali užtikrinti valstybės saugumą. V.Putino politiką Ukrainoje galima interpretuoti realistiškai: joje jis kovoja dėl Rusijos galios ir įtakos, nes, kaip jau senokai konstatavo Zbigniewas Brzezinskis, su Ukraina Rusija yra (ar gali būti) imperija, o be Ukrainos – ne. Turint galvoje imperines V.Putino ambicijas, Ukraina jam mirtinai reikalinga. Krymo okupacija ir aneksija tėra pirmas V.Putino žingsnis – tikrasis jo tikslas yra vienokia arba kitokia visos ar bent beveik visos Ukrainos kontrolė. Beje, ukrainiečiai ar bent jų dabartiniai lyderiai, tokie kaip Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus, tai puikiai supranta.
Realizmo požiūriu valstybių konfliktuose jų religiniai, kultūriniai, vertybiniai ir net politinės santvarkos skirtumai jokio vaidmens nevaidina. Tarptautinė teisė ir valstybių sutartys – taip pat ne. Pasak XVII a. anglų filosofo Thomo Hobbeso, sutartys, kurių negina kalavijas, tėra beverčiai popieriaus lapai. Šiuo požiūriu V.Putinas yra neabejotinai radikalus realistas: į visą tarptautinę teisę ir konkrečiai į Rusijos įsipareigojimus, išdėstytus 1994 m. Budapešto memorandume, ginti, kartu su JAV ir Jungtine Karalyste, Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, Ukrainai perdavus Rusijai savo branduolinius ginklus, jis nekreipia jokio dėmesio. Jis nutarė, kaip ir 2008 m. Gruzijoje, pasikliauti vien savo galia, būdamas beveik tikras, kad Vakarai, kaip ir tada, reaguos labai vangiai ir neefektyviai.
Civilizacijų konflikto teorijos šalininkai mano kitaip: nors galia ir svarbi, bet religiniai ir kultūriniai (ypač vertybiniai) civilizacijų ir valstybių skirtumai laikui bėgant įgyja vis didesnę reikšmę ir daro svarią įtaką tarptautiniams santykiams. Tos teorijos įtaką labai sustiprino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir prasidėjęs vadinamasis karas su terorizmu, kurį nesunku buvo bandyti interpretuoti kaip islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Vadovaujantis šia teorija dabartinį Ukrainos konfliktą irgi galima interpretuoti kaip dviejų civilizacijų – slavų stačiatikių ir Vakarų – priešpriešos kulminaciją.

Kremlius agresyvėja mažėjant piliečių paramai.

1999 metais, vos tik Kremliaus vadovu tapo Vladimiras Putinas, Rusijoje buvo pradėta diegti „suverenios demokratijos“ koncepcija. Ši ideologinė Kremliaus linija buvo pateikiama kaip alternatyva Vakaruose vyraujančiam liberalios demokratijos modeliui. Tačiau, kaip teigia JAV analitikas Raymondas Sondagas, trečiosios V.Putino kadencijos metais jo pagrindinė politinė linija nutolo nuo „suverenios demokratijos“, suprantamos kaip valdžios kontroliuojamas piliečių valdymas, ir pasuko autoritarinio valdymo modelio link. Mokslininko nuomone, septyniasdešimt metų diktatūros sąlygomis gyvenusioje visuomenėje demokratinis valstybės valdymo modelis neįsitvirtino, todėl V.Putinas įžvelgė galimybę dar griežčiau konsoliduoti savo galią.
Teigiama, kad būtent dėl to per trečiąją V.Putino kadenciją Kremliuje sustiprėjo prieš JAV nukreipta retorika, o siekdamas pridengti autoritarizmo apraiškas prezidentas pasirinko tradicionalistinį, socialiai jautraus vadovo vaidmenį.
Nors šis Kremliaus ideologijos posūkis vertinamas įvairiai, dažnai jo veiksmai yra lemiami poreikio iš naujo sustiprinti valdžios galią bei konsoliduoti visuomenės nuomonę. 2013 m. gruodį, praėjus pusantrų metų nuo prezidento rinkimų, V.Putino vertinimas visuomenėje buvo nusiritęs žemiausiai per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nepriklausomo Levados nuomonės tyrimų centro duomenimis, V.Putiną palankiai vertino 61 proc. respondentų, ir tai buvo prasčiausias rezultatas per trylika metų. Įprastai Rusijos vadovui paramą reiškia daugiau nei 70 proc. respondentų, o ekonominio pakilimo laikotarpiu jį palankiai vertinančiųjų buvo net 88 proc.
Pastarųjų metų Rusijos ekonomikos lėtėjimas, krintanti Rusijos rublio vertė bei investuotojų pasitraukimas piliečiams nežada nieko gero, tad jų nusivylimas ekonomine ir socialine gerove vėl sumažino simpatijas V.Putinui. Tad, sociologo Aleksejaus Levinsono teigimu, tikriausiai vėl buvo imtasi taktikos nukreipti piliečių dėmesį nuo vidaus problemų ir sustiprinti jų paramą Kremliaus vykdomai „didžiosios Rusijos“ atkūrimo politikai. „Egzistuoja teorija, kad antrasis Čečėnijos karas 1999 m. padėjo tuo metu nežinomam Putinui iškilti“, – teigia mokslininkas.
Taip pat manoma, kad karas su Gruzija 2008-aisiais padėjo sustiprinti tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijas. Tad, šalia geopolitinių bei ekonominių priežasčių, Kremliaus ekspansionizmas suaktyvėja tada, kai reikia sustiprinti piliečių paramą vykdomai politikai.

Rusai teigiamai reaguoja į Krymo aneksiją

Tai rodo ir prezidento V.Putino reitingai po įvykių Kryme. Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas šoktelėjo net 15 proc., iki 75,7 proc., ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Levados centras pateikia duomenis apie dar didesnę – 80 proc. siekiančią visuomenės paramą. Jo atstovų teigimu, tokį visuomenės nuomonės pokytį lėmė du dalykai: „geras Ukrainos politinės krizės išsprendimas bei pagalba Krymo piliečiams“.
Kitos apklausos šią argumentaciją tik patvirtina: praėjusių metų rugsėjį, dar prieš visus įvykius Ukrainoje, atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. apklaustųjų laiko Krymą Rusijos dalimi. O prieš pat priverstinį referendumą Kryme VCIOM atlikta apklausa atskleidė, kad net 92 proc. Rusijos piliečių palaiko Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Levados tyrimų centro atstovas Denisas Volkovas pabrėžia, esą nors praeityje dauguma rusų priešinosi kariniams veiksmams kitose valstybėse, „taikus“ Krymo užėmimas pasitarnavo, kad V.Putinas užsitikrintų paramą vykdomai Krymo aneksijai. Negana to, 43 proc. Rusijos piliečių Ukrainos valdžios nuvertimą vertino kaip „kruviną perversmą“, o 23 proc. – kaip „civilinį karą“.
Taigi, piliečių nuomone, V.Putino veiksmai buvo būtini, kad būtų sustabdytas galimas kraujo praliejimas įsiplieskiant etniniam konfliktui. „Jei kareiviai nebūtų pasirodę Kryme, įvykiai būtų išsirutulioję į rusų ir totorių pogromus. Nesvarbu, ką manote apie Putiną, tačiau šį kartą jis prisiėmė atsakomybę ir sustabdė beprasmiškas grumtynes Kryme“, – teigia „The Guardian“ cituojamas žurnalistas Aleksandras Železniakas.
Vis dėlto ne tik rusų piliečių sąmonėje tebegyvas revanšizmas, siekiant atsikovoti po Sovietų Sąjungos griūties prarastas teritorijas, lemia tokį požiūrį. Rusijos propagandos nuolat palaikoma „fašizmo šmėklos“ baimė atsispindi piliečių pasisakymuose. „Turime apsaugoti žmones nuo fašizmo, nuo blogio. Mes remiame Putiną“, – teigė Maskvoje vykusiame vyriausybės palaikymo mitinge „Novaja Gazeta“ kalbinamas aktyvistas Dmitrijus Enteo.
Tai, ką dalis politikos apžvalgininkų įvardija kaip projektą „Sovietų Sąjunga 2.0“, iš tiesų primena prieš dvidešimt trejus metus subyrėjusios totalitarinės imperijos laikus. Tiek Krymo, tiek Maskvos gyventojų susibūrimai buvo persmelkti nostalgijos griuvusiai Sovietų Sąjungai. „Kelis dešimtmečius buvome Ukrainos dalis, tačiau mes visada buvome rusiškas miestas. Pamatę, ką prieš kelias savaites Kijeve padarė fašistai, negalėjome likti Ukrainoje“, – teigė Sevastopolio miesto gyventoja Olga Vološanovskaja.
Kaip praneša „The National Post“, visą Kryme vykusio gyventojų referendumo dieną pusiasalyje skambėjo Sovietų Sąjungą šlovinančios dainos, o Rusijos trispalvėmis pasipuošę jauni ir seni gyventojai neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau buvo atkurtas „istorinis teisingumas“. Rusų kariuomenės įvedimą vietos gyventojai pasveikino kaip „išvadavimą nuo fašizmo grėsmės“.
Nepaisant to, kad didžioji Rusijos piliečių dalis palaiko Kremliaus veiksmus, keliolikos tūkstančių protestuotojų minia Maskvoje susirinko pasisakyti prieš vykdomą politiką. Žmogaus teisių stebėjimo agentūros “OVDInfo” duomenimis, bent 361 žmogus buvo suimtas. Vienas jų, Michailas Danielas, kaip cituoja „Christian Science Monitor“, teigė: „Yra tam tikrų dalykų, kuriems būtinas visuomenės dėmesys. Rusijos kariuomenės intervencija į suverenios valstybės teritoriją – būtent toks dalykas. Manau, kad per anksti kalbėti apie bet kokią grėsmę rusų tautybės piliečiams Ukrainoje. Tai Rusijos valdžios ambicijų įgyvendinimas.”
Rusijos propaganda aktyviai veikia ir Lietuvoje, todėl apie Lietuvos tautinių mažumų reakciją į įvykius Kryme pasigirdo nevienareikšmių žinių.

Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija jau daugiau nei du dešimtmečius niekaip nesugeba užgniaužti savo imperinių ambicijų: siekdama išlaikyti kuo didesnę kontrolę buvusiose 15-oje sovietinių respublikų ir rytinėse Europos valstybėse, ji meta milžiniškas lėšas, kuria įvairius blokus, imasi destrukcinių veiksmų ir manipuliacijų. Laimė, dažnai šios pastangos būna nesėkmingos.

Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas mano, kad dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėtų sugrąžinti Rusiją į demokratijos kelią. O pastarasis mano, kad M.Gorbačiovas turėtų patylėti, nes jis padarė bene didžiausią klaidą praėjusiame amžiuje – leido subyrėti Sovietų Sąjungai.
Ir, beje, V.Putinas ne tik taip mano, bet ir daug metų pačiomis įvairiausiomis priemonėmis atkakliai bando vėl išauginti savo galią bei įtaką, siekia turėti kuo daugiau kontrolės svertų kuo didesniame skaičiuje valstybių. Ir tam per šį dvidešimtmetį skyrė šimtus milijardus eurų, nemažai gamtos išteklių ir stulbinamai didelius žmogiškuosius resursus. Na ir, žinoma, vadovavosi principu, kad tikslas pateisina priemones.
Tiesa, reikia pripažinti, kad Rusija lanksti – įvairiose valstybėse taiko skirtingus metodus: vienur užtenka mažesnių naftos, dujų ir elektros kainų, kitur pasitelkiamas šantažas ir importo ribojimas, dar kitur bandoma paveikti rinkimų rezultatus arba suteikiama finansinė parama ir metami milijardai, o kartais (Gruzijos atžvilgiu) nevengiama panaudoti ir jėgos. Ir tų Rusijos naudojamų priemonių arsenalas tikrai platus, skaičiuojamas šimtais. Tik klausimas, kam to reikia ir ar rezultatai būna tokie, kokių siekia Rusija.
Šiuo metu svarbiausias Rusijos uždavinys – kad iš jos gniaužtų neištrūktų Ukraina. Per pastaruosius tris mėnesius Rusija veikė visais įmanomais flangais: ir pinigų siūlė, ir dujomis šantažavo, ir gąsdino pramonės įmonių uždarymu, ir aukso kalnus už įstojimą į Eurazijos sąjungą žadėjo, o jau propagandos srityje rusai buvo apskritai nepralenkiami. „Neįtikėtina, bet Rusijos propaganda ir Kremliaus draugai Ukrainoje mums vis kalė ir kala, kad Maidano protestai – tai nacionalsocializmo grįžimas į Europą“, – stebisi  amerikiečių istorikas Timothy Snyderis.
Jo teigimu, iš tikrųjų tai V.Putinas Rusiją veda nacionalistinės diktatūros link.

Rusija užkūrė destrukcinius mechanizmus

Iš tiesų pastarosiomis savaitėmis Rusija veikia jau desperatiškai, o tada pasipila klaidos. O kai pasipila klaidos, pasimato ir tikrasis Rusijos veidas, kad ir kaip jį būtų bandoma pagražinti. Vakariečiai neretai bando pateisinti Rusiją, bet po tokių demaršų pateisintojų gretos drastiškai susitraukia.
Nors šiuo metu daugėja manančiųjų, kad Ukrainoje triumfuos demokratija, tačiau geriau pažįstantieji rusus ir Rusiją dėl to galvos neguldytų. Juolab kad šiuo metu Rusija įsiutusi. “Viskas Ukrainoje dar tik prasideda – tiksliau, įgauna pagreitį: procesas, kuris bus ne mažiau sudėtingas nei ne itin sėkmingas Arabų pavasaris arba, pasibaigus šaltajam karui, prasidėjusios “gėlių” revoliucijos, įskaitant ir 2004 metais Ukrainoje vykusią Oranžinę revoliuciją“, – įvykius Ukrainoje komentuoja „USA Today“.
Šio leidinio analitikų teigimu, V.Putinas tikrai bandys Ukrainą suskaldyti ir taip sutrukdyti jai judėti į Vakarus. Ilgai nedelsdama Rusija užkūrė visus savo destrukcinius machanizmus: ji vienu metu ir stengiasi, kad prezidento rinkimus Ukrainoje laimėtų jai palankus politikas ar politikė, ir atšaukė savo finansinę paramą, ir vėl ėmė skleisti gandus, kad nuo Ukrainos atsiskirs Krymas.
„Prisimenant 2008 m. V.Putino invaziją į Gruziją negalima atmesti ir karinio įsikišimo tikimybės. Būtent dėl šios priežasties Vakarai, bandydami Rusiją pripratinti prie demokratinės ir nepriklausomos Ukrainos, turi pasiųsti aiškią žinią: bet koks įsikišimas virs katastrofa ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai“, – teigia „The Washington Post“.
Vakarų šalių lyderiai, tarp jų ir JAV prezidentas Barackas Obama bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel, bando įtikinti V.Putiną netrukdyti permainoms Ukrainoje, bet negi jis tokius raginimus išgirs. Pernai jis buvo pasiekęs galios bei įtakos viršūnę ir kai dabar viskas slysta iš po kojų, nebelieka vietos nuolaidoms ir diplomatijoms.

Vakariečių naivumas

„Įvykiai Ukrainoje paveiks visą posovietinę erdvę – bent jau taps akivaizdžiu įrodymu, kad Maskvos dominavimas „artimajame užsienyje“ pastebimai susilpnėjo“, – pabrėžia „Le Monde“. Tačiau čia, regis, dvelkia vakariečių naivumu. Rusija padarys viską, kad taip neatsitiktų, ir darys tai dar atkakliau bei rafinuočiau.
Tiesą sakant, ji tai daro be atvangos. Ji visiškai užspaudusi Moldovą, ji užspeitusi Gruziją, ji šokdina Lietuvą, ji bando suvedžioti Vengriją, ką jau kalbėti apie Vidurinę Aziją: dėl šio regiono posovietinių respublikų kontrolės V.Putinas gali būti visiškai ramus.
O štai posovietinių valstybių gyventojai ramūs būti negali. Lietuvos gyventojai – taip pat. Nekyla nė mažiausių abejonių, kad Rusija bandys paveikti ir artėjančius prezidento rinkimus Lietuvoje, ir artėjantį suskystintų gamtinių dujų terminalo atidarymą, ir toliau išnaudos eksporto ribojimą, galų gale pašokdins mus elektros kainų pasiutpolke. Rusijai niekada nedings noras išnaudoti kietosios galios instrumentų.
Keista, bet rusai nesuvokia, kad tai veda į gana liūdną atomazgą: bendras priešiškumas Rusijai ir jos režimui Rusijos vakaruose, pietuose ir rytuose vis labiau didėja. Ir ateityje jo nesumažins nei šimtai milijardų eurų, nei nafta, nei dujos, nei manipuliacijos.
Posovietinių studijų centro eksperto Levano Kakhiashvilio teigimu, Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo lyg ir įsisąmoninusi, kad vien kietąja galia grindžiamas įtakos plėtimas nėra nei tikslingas, nei efektyvus. Nors ir tebesiremdama savo kietąja energetinės ekonomikos galia, ilgainiui Rusija ieško vis naujų būdų, kaip užtikrinti savo įtaką. Ypač ji mėgsta veikimą verslo kanalais, kai įsigyjant nuosavybės ar perimant pirmiausia Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS), o vėliau ir „artimajame užsienyje“ esančių valstybių verslą siekiama užtikrinti Rusijos, kaip „natūralios“ regiono lyderės, vaidmenį.
Pasak Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus, Lietuvoje stambųjį verslą sieja itin glaudūs ryšiai su Rusija. Svarbu ir tai, kad pernai Rusija buvo didžiausia Lietuvos ekonominė partnerė (pagal eksportą ir importą). Tai rodo aktyvią verslo sąveiką. Tiesa, džiugina tai, kad Lietuvoje Rusijos veikimas verslo kanalais kur kas menkesnis, palyginti su Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanu, Armėnija ar Centrinės Azijos regionu.

Šią savaitę Briuselyje susitiks ES ir Rusijos lyderiai. Ekspertai prognozuoja, kad rezultatų tai neduos. Tiesą sakant, per šiuos kas pusmetį vykstančius susitikimus dar niekada neprieita prie esminių sutarimų.

Sunkus lagaminas, kurio nebesinori tempti paskui save, tačiau nedrįstama ir išmesti. Tokią ar panašias analogijas politikos apžvalgininkai pasitelkia bandydami apibūdinti kas pusmetį vykstančius Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikimus.
Iš tiesų šie susitikimai naudos tarpusavio santykiams duoda mažai: Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui jie tampa dar viena proga pasakyti Vakarams, ką jis iš tiesų apie juos mano, o ES – atsikertant pakartoti, ką jau ir taip ne kartą yra sakiusi apie padėtį Rusijoje.
Nepaisant to, nuo 1994-ųjų, kai pasirašyta Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis, abiejų pusių lyderiai buvo susitikę jau 31 kartą.

Briuselis siunčia signalą

Teigiama, kad šį kartą susitikimas bus šaltesnis nei įprastai. ES pareigūnai, atšaukdami tradicinę vakarienę ir dviejų dienų susitikimą sutraukdami į kelias valandas, V.Putinui pasiuntė signalą, kad šiuo metu santykiai tarp jų nėra sklandūs. Kaip praneša naujienų agentūra „Reuters“, pagrindinė to priežastis – Kremliaus Ukrainai darytas spaudimas prieš praėjusių metų lapkritį vykusį ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimą Vilniuje, kuriame ji siekė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES ir taip pasukti vakarietiška kryptimi.
Diplomatai užsimena, kad Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir ES vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton su Rusijos prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu bandys atvirai kalbėtis apie aktualius ir probleminius dvišalių santykių klausimus, nevengdami ir aštrių aspektų, tokių kaip dažnėjantys žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje ar Ukrainos aktualijos.
Tiesa, V.Putinas daugelį priekaištų galės nesunkiai atremti, nes pastaraisiais mėnesiais pasirašė nemažai potvarkių: iš kalėjimo paleido feminisčių pankroko grupės „Pussy Riot“ nares, panaikino kaltinimus „Greenpeace“ aktyvistams, suteikė malonę vienam žinomiausių politinių Rusijos kalinių Michailui Chodorkovskiui.
Kita Briuseliui ne mažiau aktuali tema – Ukraina. Paklaustas, ar Rusija per susitikimą yra pasirengusi diskutuoti šiuo klausimu, Rusijos ambasadorius ES Vladimiras Čižovas atsakė: „Aš esu tikras, kad prezidentas V.Putinas bus pasirengęs diskutuoti bet kokiu klausimu, kuris domins prezidentus Van Rompuy ir Barroso.“

Rusija veikia senais metodais

Analitinio „Carnegie“ centro Maskvoje ekspertė Lilija Ševcova teigia, kad du dešimtmečius besitęsiantys ES ir Rusijos lyderių susitikimai jau seniai nebevaisingi ir velkasi iš tų laikų, kai dar buvo tikimasi integruoti Rusiją į Europos normatyvinę darbotvarkę. “Briuselis ir Maskva daug kartų susitiko ir kūrė Rusijos integracijos strategijas. Ir nors viltys integruoti Rusiją į Europą žlugo seniai, biurokratinis aparatas tebeveikia“, – pabrėžia analitikė.
Žodžiais puoselėta „strateginės partnerystės“ tarp ES ir Rusijos idėja politiniame lygmenyje seniai išblėso, o šiuo metu jie vartojami kalbant išimtinai apie ekonominę tarpusavio priklausomybę. O „partnerystė vardan modernizacijos“, inicijuota Vokietijos kaip atsakas atšilimą, kurio tikėtasi Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu, taip pat tampa tik praeities detale.
Pastaraisiais metais Kremlius ne kartą parodė, kad ten, kur kertasi Rusijos ir ES interesai, jis yra pasiryžęs veikti savais metodais ir pasiekti tikslą bet kokia kaina.
Ir šį kartą tikėtis apčiuopiamų sprendimų ar prošvaisčių pagerinti santykius tarp abiejų pusių – naivu. Briuselyje įsikūrusio „Carnegie Europe“ centro analitikas Dmitri Treninas atkreipia dėmesį, kad vieša paslaptis yra neretai niekinantis Kremliaus požiūris į šiandieninius ES lyderius. Jis taip pat primena, kad šių metų gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą, tad iš principo keisis visas prie ES vairo stovintis elitas. Todėl tai dar viena priežastis, kodėl V.Putinas nerodys didelio entuziazmo ieškoti bendrų sąlyčio taškų su ES lyderiais.