Nuo pat didžiosios schizmos 1054 m. jau kone tūkstantį metų Romos katalikams ir Rytų stačiatikiams sunkiai sekasi siekti bendrystės. Pastaraisiais metais išaugęs Rusijos prezidento V.Putino susirūpinimas religija lyg ir gali sukurti įspūdį, kad siekiama pokyčių. Deja, ne: religija V.Putinui reikalinga tik galiai išsaugoti.

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lankėsi Vatikane ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Šis Rusijos valstybės vadovo vizitas Vatikane jau trečias nuo 2009-ųjų gruodžio, kai buvo nustatyti visaverčiai diplomatiniai ryšiai tarp Vatikano ir Rusijos.
Pasak Natalijos Pečerskajos, Sankt Peterburgo Religijos ir filosofijos mokyklos rektorės, V.Putino politika „padėjo grąžinti religiją į priekį bei paskatino teigimus pokyčius ekumeniniuose (abiejų krikščioniškų atšakų) santykiuose“. Tačiau Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos atstovas tėvas Kirilas Gorbunovas taikliai pastebi, kad pastarasis V.Putino vizitas į Vatikaną yra pirmiausia jo, kaip šalies vadovo, gestas: „V.Putinas susitiko su popiežiumi Pranciškumi pirmiausia kaip Rusijos prezidentas ir tik paskui kaip tikintysis.“
Todėl verta pažvelgti į tai, ką V.Putino galios išsaugojimui reiškia Stačiatikių bažnyčios vaidmuo bei koks tikrasis jo susitikimų su Romos popiežiais tikslas.

V.Putinas ieško instrumentų galiai įtvirtinti

Pastaraisiais metais galima stebėti V.Putino pastangas rasti naujų prieigų, kaip pasiekti šalies piliečius bei pateikti save kaip tikrą tautos lyderį. Didėjančios ekonominės ir socialinės problemos šalies viduje bei nesėkmės užsienio politikos srityje lėmė Rusijos vadovo populiarumo piliečių akyse susilpnėjimą. Todėl tuometis premjeras V.Putinas prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse paskelbė siekį pažaboti šalyje klestinčią milžinišką korupciją – tai, kas nuo 2000 m. į valdžią atėjus pačiam V.Putinui labiausiai išaugo.
Kitas žingsnis – išdėstyta griežta jo pozicija vidaus migracijos, etninių mažumų keliamų problemų klausimais, taip pasikinkant rusiško nacionalizmo arkliuką savo pozicijoms sustiprinti.
Valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos reputacijai pastaraisiais metais gerokai pakenkė korupcijos skandalai ir vidinis susiskaldymas. Varšuvoje įsikūrusio analitikos centro OSW ekspertės Jadwigos Rogožos nuomone, mažėjant partijos populiarumui V.Putinui gali tekti ieškoti naujos politinės platformos, o ja gali tapti 2011 m. jo iniciatyva įsteigtas „Visos Rusijos liaudies fronto“ socialinis judėjimas, kuris remiasi tradicionalistine retorika bei patriotinėmis idėjomis.
Galiausiai pastebimas V.Putino atsigręžimas į religiją ir jos stiprinimą viešajame bei politiniame gyvenime. Šių metų vasarį, minint Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vadovavimo sukaktį, Rusijos prezidentas pareiškė, kad Stačiatikių bažnyčia turėtų gauti stipresnį balsą Rusijoje, pasisakydama šeimos, švietimo, ginkluotųjų pajėgų klausimais. „Rusijos pergalių ir pasiekimų šerdis – patriotizmas, tikėjimas ir dvasios jėga“, – teigė V.Putinas, susiedamas tikėjimą su valstybės laimėjimais.
„Reuters“ žurnalistas Thomas Grove’as pastebi, kad V.Putino ryšys su Stačiatikių bažnyčia sustiprėjo po feminisčių pankių grupės „Pussy Riot“ išpuolio didžiausioje Maskvos cerkvėje, kurioje jos skandavo šūkius „Išmeskime Putiną lauk“.
Todėl pastaruoju metu Rusijos prezidentas pabrėžia „vulgaraus“ sekuliarizmo išstūmimo iš viešosios erdvės būtinybę, suteikiant Bažnyčiai erdvės reikštis daugelyje Rusijos gyvenimo sričių. Ir nors jis tai suvokia pirmiausia kaip provakarietiškos, prieš V.Putino valdžią nusistačiusios visuomenės dalies pažabojimą, šis jo posūkis dėl Stačiatikių bažnyčios ir politikos suaugimo lemia ir šios krikščionių konfesijos santykių su kitomis eigą. „Bažnyčios vaidmuo yra platesnis nei Rusijos Federacijos sienos: ji gali padėti sukurti gerus santykius su kitų valstybių žmonėmis, ypač posovietinėje erdvėje, o Bažnyčia šiuo atžvilgiu vaidina labai konstruktyvų, pozityvų vaidmenį“, – aiškina Rusijos lyderis.

V.Putino vaidmuo Vatikano ir Rusijos santykiuose

Iš tiesų Rusijos ir Vatikano santykiai nuo 1991-ųjų nėra patys geriausi. Pavyzdžiui, iš Maskvos pusės neretai pasigirsta kaltinimų Romos katalikų bažnyčiai dėl bandymo „pervilioti“ tikinčiuosius iš Rusijos ortodoksų pusės. Nepaisant to, V.Putinas yra pirmasis Kremliaus vadovas nuo 1917 m. bolševikų revoliucijos, atvirai kalbantis apie savo tikėjimą. Negana to, jis ne sykį yra pabrėžęs, kad ilgalaikis ginčas tarp dviejų didžiausių krikščionių konfesijų turi baigtis.
Vatikanas praneša, kad praėjusią savaitę vykusiame 35 minučių susitikime ekumeniniai klausimai nebuvo aptariami, nors V.Putinas ir perdavė patriarcho Kirilo linkėjimus. Popiežius, aukščiausieji Vatikano diplomatai bei Rusijos prezidentas daug kalbėjosi apie Sirijos konfliktą bei krikščionybės vaidmenį visuomenėje. Kaip praneša „Huffington Post“, V.Putinas padėkojo Pranciškui už jo laišką, šių metų rugsėjį išplatintą pasaulio lyderiams prieš G-20 susitikimą Sankt Peterburge.
Beje, V.Putinas buvo susitikęs ir su ankstesniais popiežiais Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI ir net kvietė juos į Maskvą. Tačiau Stačiatikių bažnyčios vadovų kvietimo popiežiai nesulaukė, taigi vizitai taip ir neįvyko.
Nepaisant to, diplomatų vertinimu, popiežius Pranciškus, būdamas pirmasis šv. Petro įpėdinis ne europietis, turi kur kas daugiau šansų sustiprinti stringantį dialogą tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės atšakų. Pastebima, kad ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus buvo pirmasis ortodoksų dvasinis lyderis, dalyvavęs popiežiaus inauguracijoje nuo pat didžiosios schizmos 1054-aisiais.

Kas galingesnis: diktatoriškas buvusios supervalstybės lyderis ar vyriausiasis pasaulyje dominuojančios valstybės kariuomenės vadas?

Šį klausimą uždavęs žurnalas „Forbes“ pateikė nemažai daliai skaitytojų šiek tiek netikėtą atsakymą: 2013 m. įtakingiausių žmonių reitinge Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užėmė pirmą vietą ir aplenkė JAV vadovą Baracką Obamą, nustumdamas jį į antrąją. Tačiau tai tikrai nereiškia ir JAV įtakos pasaulyje sumažėjimo.

Skelbiama, kad Vladimiras Putinas įtvirtino savo valdžią Rusijoje, o štai Barackas Obama išgyvena nesėkmių periodą, kuris, analitikų teigimu, jį prislėgė anksčiau, nei įprastai tai nutinka dviejų prezidento kadencijų laikotarpiu: nesėkmingos derybos dėl intervencijos Sirijoje, Edwardas Snowdenas ir JAV nacionalinės saugumo agentūros šnipinėjimo skandalas bei galiausiai neseniai įvykęs vyriausybės „išjungimas“ – visi šie veiksniai, „Forbes“ vertinimu, lėmė, kad B.Obama pastaraisiais metais nebesugeba tinkamai išnaudoti JAV prezidento posto jam suteikiamų galių.

„Forbes“ staigmena

Šiais metais į žurnalo “Forbes” sudarytą 72 įtakingiausių pasaulio asmenybių reitingą pateko septyniolika valstybių vadovų (šios valstybės bendrai generuoja apie 48 trln. JAV dolerių) bei 27 didžiųjų pasaulio korporacijų vadovų, bendrai sukuriančių maždaug trijų trilijonų dolerių metines pajamas. Moterų tarp pasaulio įtakingiausiųjų – tik 12 proc., ir čia persistumdymų mažai: įtakingiausia pasaulio moteris yra Vokietijos kanclerė Angela Merkel, iš įtakingiausiųjų dešimtuko neiškrintanti nuo 2010-ųjų.
2009, 2011, 2012 metais įtakingiausiųjų sąrašo viršūnėje karaliavo B.Obama, tačiau šiemet V.Putinas jį nukarūnavo. Todėl daugeliui kyla klausimas, kodėl „Forbes“ nusprendė pirmą vietą skirti būtent diktatūros apraiškomis persmelktos Rusijos lyderiui bei amžinam JAV antagonistui? Ar jis iš tiesų nusipelnė tokio pripažinimo? Britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininko Simono Tisdallo teigimu, šis įvertinimas tik dar labiau sustiprins kaprizingo autoritaro ~macho~ pasimėgavimą, tačiau iš tiesų šio titulo jis nenusipelno.
Naujienų portalas „EU Observer“ pabrėžia, kad buvęs KGB agentas pasidėjo pamatus galimybei išlikti prezidento poste iki pat 2024-ųjų, o kontroliuodamas šalies naftos ir dujų sektorius V.Putinas neturi pagrindo nerimauti dėl nuolatinės JAV ir ES kritikos, kurios sulaukiama dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje.
Nepaisant gausios kritikos žurnalui „Forbes“, kurio dalis žurnalistų Baltiesiems rūmams pasiūlė nebeprenumeruoti, „Business Insider“ analitikas Adamas Tayloras teigia, kad pagaliau įtakingiausiųjų reitingas sudarytas teisingai: „Sąrašas yra teisingas, o V.Putinas šiuo metu yra iš tiesų galingiausia pasaulio asmenybė. Pokyčiai „Forbes“ reitinge suponuoja, kad įtikinamai padidėjo V.Putino naudojama galia veikti pasaulio politikos procesus, kurią jis pademonstravo suteikdamas prieglobstį E.Snowdenui ar laikydamasis griežtos pozicijos vykstant deryboms dėl Sirijos.“

Aplenkė V.Putinas, o ne Rusija

Sudarydamas įtakingiausių asmenybių reitingą “Forbes” vadovaujasi keturiais kriterijais: kokio dydžio populiacija priklauso nuo jų, kokią pinigų sumą jie valdo, kokiose srityse turi įtakos ir kaip aktyviai išnaudoja savo galią, darydami įtaką pasaulyje. Akivaizdu, kad pagal pirmus du kriterijus B.Obama turi akivaizdžią persvarą (Rusijoje yra 142 mln., o JAV – 314 mln. gyventojų, Rusija sukuria per 2 trln. dolerių BVP, o JAV – aštuonis kartus daugiau). Todėl yra likę du lemiami kriterijai, kurie atspindi asmenybės, tačiau ne valdomos valstybės ar korporacijos galią.
Tikroji asmeninė galia, kurią ir siekia įvertinti „Forbes“, matuojama galimybėmis ir sugebėjimais, o ne realiu panaudojimu. Šioje srityje Kremliaus galva turi daug daugiau erdvės nei demokratinės „stabdžių ir atsvarų“ sistemos suvaržytas JAV prezidentas. „Kas kitas galėtų įkalinti vieną turtingiausių šalies asmenų, nepaisydamas tarptautinės bendruomenės pasmerkimo?“ – klausia „Business Insider“.
Čia kyla klausimas: galbūt tuomet ir Kinijos lyderis galingesnis ir įtakingesnis nei JAV prezidentas B.Obama? Pasak kinų analitiko Cheng Li, taip teigti būtų neteisinga: „Kinijos vadovo galia yra daug mažesnė nei JAV prezidento, nes jis apribotas devynių Nuolatinio komunistų partijos komiteto narių, tarp kurių yra tik pirmas iš lygiųjų.“
„USA Today“ apžvalgininkas ir buvęs Baltųjų rūmų korespondentas Richardas Benedetto teigia, kad B.Obamos užsienio politika gali būti apibūdinama kaip „vadovavimas iš galinės eilės“. Kitaip tariant, JAV prezidentas leidžia kitoms nacijoms pasireikšti tarptautinėje erdvėje, nes amerikiečiams šiuo metu labiau rūpi vidaus politikos klausimai.
Iš tiesų amerikiečiai šiandien kur kas mažiau suinteresuoti užsienio politika, nei buvo prieš dešimtmetį ar anksčiau. Todėl, R.Benedetto vertinimu, B.Obama koncentruojasi į vidaus politikos klausimus: ekonominį nestabilumą, imigraciją, sveikatos apsaugos politiką. JAV prezidento postas jam suteikia daugiau galių, nei B.Obama yra linkęs išnaudoti užsienio politikos srityje, todėl „Forbes“, remdamasis dviejų didžiausių – Sirijos ir NSA šnipinėjimo – klausimų vertinimu, V.Putiną įvardijo šios „dvikovos“ nugalėtoju.
Labiau į konservatyviąją pusę linkstantis žurnalas „Forbes“, B.Obamą nuleisdamas į antrą vietą, šiuo veiksmu greičiausiai siekė parodyti nepasitenkinimą prezidento valdymu. Juk iš tikrųjų V.Putinas diplomatinę pergalę dėl Sirijos pasiekė tik todėl, kad B.Obamos atsitraukimas buvo priimtinas daugumai JAV piliečių, nenorinčių, jog JAV įsitrauktų į dar vieną konfliktą.
Tačiau jei V.Putinas sugalvotų pademonstruoti savo raumenis tose srityse, kurios amerikiečiams labai skauda ir rūpi, B.Obamos pozicija greičiausiai nebūtų taip lengvai įveikiama. Juk JAV karinės išlaidos yra didesnės nei dešimties po JAV einančių valstybių karinių biudžetų suma, todėl, nepaisant didelių pokyčių pasaulio politikoje bei įtakingiausiųjų galios persiskirstymo, kalbėti apie Jungtinių Valstijų dominavimo pabaigą būtų visiškai naivu.

Rusijos provokacija prieš Lietuvą lyg šaltas dušas perliejo valdančiąją daugumą, turėjusią iliuzijų, kad su didžiąja Rytų kaimyne galima gražiai sugyventi.

Padėtis vidinėse Rusijos muitinėse grįžta į normalias vėžes: masinis lietuviškų krovinių stabdymas ir nuodugnus tikrinimas liovėsi, o vežėjai iš Lietuvos lengviau atsikvėpė.

„Rusai švelnina patikros režimą, – praėjusios savaitės pabaigoje pranešė vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius. – Ar tai yra bendrų veiksmų su Europos Komisija pasekmė, ar pati Rusija daro tam tikras išvadas, sunku pasakyti.“

Lietuvos vežėjai, kurių kroviniai įstrigo pasienyje, buvo įsiutę. Bet ne tokie įsiutę, kokie galėtų būti. Tiesą sakant, vežėjai neatrodė nei labai nustebinti, nei sugniuždyti tokių aiškią politinę potekstę turinčių Rusijos veiksmų. Kur kas labiau už juos graudenosi ir realią padėtį daug niūresnėmis spalvomis vaizdavo politikai. Net ir dėl nuostolių, kuriuos sukėlė prastovos, labiau nei vežėjai panikavo būtent politikai.

Visi pasigavo „Linavos“ prezidento žodžius, esą visų 13 tūkst. vilkikų, važiuojančių į Rusiją, vienos dienos prastova reiškia apie 2 mln. Lt nuostolių. Bet „Veido“ žurnalistams bandant aiškintis, kas slypi už šių skaičių, paaiškėjo, kad čia buvo daug spekuliacijų: dauguma vežėjų skaičiavo ne realius nuostolius, o dėl pervežimų kritimo 20 proc. atitinkamai neuždirbtas pajamas, išskyrus tuos retus atvejus, kai dėl prastovų nukentėjo krovinys, tarkime, sugedo užlaikyti maisto produktai. Tačiau tokie pavyzdžiai buvo nebent pavieniai. Taigi vežėjų prastovos visų pirma reiškė mažesnį pelną, bet ne realius nuostolius.

Žinoma, tokie tyčiniai krovinių stabdymai, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, yra netoleruotini ir vežėjams pridarė labai daug problemų, dalis įmonių dėl to nukreipė krovinių srautus į kitas šalis. Bet turime pripažinti, kad vežėjai į tokius Rusijos veiksmus gana ramiai ir atlaidžiai reagavo irgi ne be pagrindo. Taip yra dėl to, kad tai nei pirma, nei paskutinė ekonominė Rusijos provokacija Lietuvos atžvilgiu (pastaroji vežėjų blokada vyko 2009 m. rugpjūtį), ir kiekvienas verslininkas, jau ne pirmus metus dirbantis su Rusija, žino, kad tokia rizika yra tarsi natūrali verslo šioje specifinėje rinkoje dalis. Šią riziką dažnas jų tiesiog įskaičiuoja į savo produktų ar paslaugų kainą.

„Man atrodo, šis reikalas buvo per daug sureikšmintas ir išpūstas“, – pareiškė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius. Jis neneigia, kad problemų tikrai esama, bet buvo nustebęs, kiek daug netikslios informacijos, susijusios su šiomis neoficialiomis Rusijos ekonominėmis sankcijomis Lietuvai, pasirodė žiniasklaidoje. Pasak J.Miliaus, informacija apie neva pasienyje sustabdytus pieno produktus taip pat buvo gerokai perdėta – iš tiesų tik viena įmonė nusiskundė, kad jos varškė sieną pervažiavo baigiantis galiojimo terminui. Praėjusią savaitę paskelbta žinia apie griežtinamus reikalavimus į Rusiją eksportuojamiems pieno produktams, pasak J.Miliaus, taip pat dar nėra oficialiai patvirtinta.

„Ne vien su Rusija, o su visomis šalimis, su kuriomis norime turėti prekybinių santykių, visada vyksta ilgos ir nuoseklios derybos, sąlygų visada keliama daug ir įvairių, o su mažais konfliktais susiduriame kone kasdien, bet niekada nesistengiame į visa tai įtraukti trečiosios šalies – viską sprendžiame dvišalėse derybose, kiek tai leidžia Europos įstatymai. Tai yra mūsų darbo kasdienybė ir aš nepasakyčiau, kad situacija su Rusija šiandien yra labiau komplikuota nei su kitomis šalimis“, – tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.

Turime pripažinti, kad kiekvieną kartą, kai kalbama apie Rusiją, esame linkę sutirštinti spalvas. Kaip sako istorikai, tai akivaizdus pookupacinio sindromo simptomas, iš kurio Lietuvai jau pats laikas išsivaduoti, nes priešingu atveju tai tik palengvina Rusijos kelią siekiant savo tikslų – parodyti savo galybę ir Lietuvos silpnumą. Būtent to Rusija ir siekia savo provokacijomis.

Tikrino A.Butkevičiaus Vyriausybės “raumenis”

Tad kokias išvadas galime padaryti po pastarosios vežėjų blokados bei trukdžių, kurių patyrė lengvaisiais automobiliais į Rusiją važiuojantys vairuotojai? Dėl kokių priežasčių Kremlius vėl nutarė paauklėti Lietuvą?

Versijų išgirdome visokių – pradedant spaudimu dėl kaip tik šiuo metu vykstančių derybų su dujų tiekėju „Gazprom“ (kurių, kaip pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, net nepavadinsi derybomis) ar įvairių iki galo neaiškių niuansų, susijusių su Lietuvos pirmininkavimu ES, baigiant dar vienu Maskvos siekiu išbandyti dabartinę Lietuvos Vyriausybę, kitaip tariant, patikrinti Algirdo Butkevičiaus valdančiosios daugumos „raumenis“. Ir, ko gero, visos šios versijos yra gana realios.

Opozicijos atstovas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis neabejoja, kad keistais politinių santykių su Rusija perkrovos šūkiais nešina atėjusi 16-oji Vyriausybė pati tapo savo šūkių įkaite: derybų su „Gazpromu“ ir Lietuvos pirmininkavimo ES fone Maskva nutarė patikrinti, ko galima pasiekti paspaudus jiems pataikauti bandančią Lietuvos valdžią. „Ši Vyriausybė rusų vertinama kaip silpna. Rusijos ministrai šios Vyriausybės ministrų net neprisileidžia ir su jais nesikalba“, – teigia A.Ažubalis. Jis stebisi, jog Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsė dėl Rusijos provokacijų kreiptis į Europos Komisiją.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė teigia, kad pastaruosius įvykius galima apibūdinti vieno rusų klasiko žodžiais: „Protu Rusijos nesuvoksi.“ „Reikia atsikratyti rusofobijos, kuri būdinga dabartinei valdžiai, nustoti pataikauti Rusijai ir nebegyventi iliuzijomis, kad su šia valstybe galima normaliai sutarti jai tokio noro visai nerodant. Neįsivaizduoju tokių Rusijos veiksmų esant stipriam premjerui. O jei rusai tik pamato, kad gali paspausti, tą jie ir daro. Tad dabartinė valdžia gavo gerą pamoką, tik neaišku, ar ją išmoks. Ateityje gali būti daug baisesnių scenarijų, tad reikia atlikti namų darbus – susikurti tokią ekonomiką ir tokią energetinę sistemą, kurios rusai nebepašantažuotų“, – įsitikinusi konservatorė.

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Arūnas Molis, pats paprasčiausias Rusijos veiksmų paaiškinimas būtų, kad postimperines ambicijas tebepuoselėjanti šalis siekia daryti įtaką kitų valstybių vidaus ir užsienio politikai. Galbūt, pasak A.Molio, stiprinamomis patikromis pasienyje ar išgalvotais priekaištais dėl produktų kokybės siekiama užrūstinti šalies verslininkus, kad jie spaustų ir kritikuotų Vyriausybę, o ši, nenorėdama prarasti verslo paramos, galiausiai pradėtų ieškoti kompromisų su Rusija, pati siūlytų jai nuolaidas ir pan. Tiesa, bent jau kol kas didesnio pasipiktinimo nei iš vežėjų, nei iš verslininkų nesulaukta, tad šis scenarijus gali būti laikomas žlugusiu. Na, o užsienio politikos srityje rusai galbūt bando sumenkinti Lietuvos įvaizdį jos pirmininkavimo ES laikotarpiu, sumažinti tokių šalių, kaip Ukraina, pasitikėjimą ES.

„Bet šie aiškinimai, man regis, yra pernelyg optimistiniai ir supaprastina tikrąjį vaizdą, – priduria A.Molis. – Manyčiau, šiandien matome bandymus akivaizdžiomis provokacijomis patikrinti Lietuvos ir ES reakciją. Po to, ypač jei mūsų reakcija Maskvai nieko bloga nežadės, galima numanyti, kad Rusija atvers savo kortas ir bandys pasinaudoti mūsų sąlyginiu pasyvumu mūsų šalies santykiuose tiek su Rusija, tiek su ES kaimynėmis – Ukraina, Gruzija, Moldova, Baltarusija. Tai labiausiai ir kelia nerimą: kokiems tolesniems veiksmams Rusija ruošia dirvą? Suprasti, ką sugalvojo Rusija Baltijos šalyse, ypač sudėtinga.“

Šios versijos kol kas ir lieka tik versijomis, nes oficialių paaiškinimų iš Rusijos dar nesulaukiama. Tylos siena atsitvėrė ir Rusijos ambasada Lietuvoje ar generalinis Rusijos konsulatas Klaipėdoje – jų atstovai žurnalistus visiškai ignoruoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šie metai Vladimiro Putino režimui nėra patys sėkmingiausi. Gresianti ekonominė recesija, iš kontrolės slystanti ksenofobijos banga ir diplomatiniai nesutarimai su savo pagrindiniu geopolitiniu varžovu JAV – tai tik keletas problemų, kurios atrodo vis sunkiau išsprendžiamos.

Atrodytų, kas gi čia tokio – dabartinis Kremliaus caras su tokiomis ar panašiomis negandomis kovoja jau dvyliktus metus. Vis dėlto akivaizdu, kad Rusijoje problemos labiau kaupiasi, nei yra sprendžiamos, o autoritarinis Vladimiro Putino režimas vis dažniau parodo dar nematytų desperacijos ir sutrikimo požymių.

Ekonominės problemos

Kai visas pasaulis vis užtikrinčiau kelia galvą po 2008 m. ekonominės krizės, Rusija jau šeštą metų ketvirtį iš eilės fiksuoja lėtėjantį ekonomikos augimą. Tai atrodo gana keista, turint omenyje, kad pagrindinė šalies ekonomikos varomoji jėga yra gamtinių išteklių (daugiausia dujų ir naftos), kurių kaina pastaruoju metu tik kyla, eksportas.
Kaip teigia Kimas Zigfeldas iš „PJ Media“, stagnacijos priežastys yra kitos. Visų pirma tai drastiškas tiesioginių užsienio investicijų smukimas: pastarąjį metų ketvirtį – 15 proc., o imant nuo 2008 m. – daugiau nei per pusę (nuo 75 mlrd. iki 31 mlrd. JAV dolerių 2012 m.). Skausmingas investicijų trūkumas atsiranda dėl pačios Rusijos kaltės: nepalanki šalies teisinė bazė bei nedviprasmiškas politinės valdžios šnairavimas verčia užsienio bendroves bėgti neatsigręžiant.
Su tuo susijusi ir antroji Rusijos ekonomikos sunkumų priežastis – inovacijų stoka. Technologinis atsilikimas beveik visuose pramonės sektoriuose daro rusų darbą neefektyvų, tačiau protekcionistinis ir savas taisykles visoms šalyje veikiančioms bendrovėms primetantis V.Putino režimas verčiau jau patenkins savo paranojišką siekį kontroliuoti „atvykėlius“, nei leis padėti modernizuoti Rusijos ekonomiką.
Panaši padėtis ir gamtinių išteklių išgavimo bei eksporto sektoriuje. Nepaisant fakto, kad Rusijoje beveik neabejotinai slypi didžiuliai revoliuciją energetikos srityje sukėlę skalūnų dujų ir naftos telkiniai, V.Putinas ir šią sritį kontroliuojantys oligarchai net nemano pasinaudoti tokia gamtos dovana. Kodėl? Nes tai reikalautų investicijų, bendradarbiavimo su skalūnų revoliucijos pirmeiviais iš JAV ir, svarbiausia, iš šiltų vietų išjudintų tuos pačius oligarchus, kurie savo turtus susikrovė iš konvencinių energijos išteklių eksporto.
Be abejo, padėtis, nors ir bloga, nėra katastrofiška. Kaip žinome, Rusijos eksportuojami ištekliai vis dar puikiai parduodami už didžiulę kainą. Netgi turint omenyje skalūnų revoliuciją ar teisines problemas, susijusias su vienu pagrindinių gamtinių išteklių importuotojų ES dėl monopolinės prekybos, artimiausiu metu šaliai gresia nebent importuojamų išteklių kainos kritimas, bet ne pačios paklausos išnykimas.
Be to, kaip teigia “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, Rusijos skola siekia tik 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir yra viena mažiausių pasaulyje, o valiutos rezervas, padėjęs atlaikyti 2008 m. krizę, – vis dar labai didelis (ketvirtas pasaulyje).
Vis dėlto ekonomikos, paremtos po truputį iš mados išeinančių energijos išteklių eksportu, stokojančios investicijų bei inovacijų ir stojantį ekonomikos variklį gelbstinčios pinigais iš rezervo, ateitis nėra šviesi.

Ksenofobija ir tapatybės paieškos

Kita vidinė problema, kankinanti Kremliaus valdytojus, yra kylanti ksenofobijos banga, kurios mastas kelia nerimą netgi pačiam V.Putinui.
Įtampa tarp etninių rusų ir atvykėlių iš Šiaurės Kaukazo ar Centrinės Azijos nėra naujas fenomenas Rusijoje, tačiau pastaruoju metu čia galima išskirti keletą įdomių poslinkių.
Po miglotomis aplinkybėmis apipinto policijos ir prekybininkų iš Dagestano susidūrimo, įvykusio liepos 27 dieną, šalies valdžia ir visuomenė pratrūko agresyvia ksenofobija. Policija rengė reidus ieškodama nelegalių migrantų (būtent migrantų, nes dažniausiai jie – tokie patys Rusijos piliečiai), o žmonės didžiųjų miestų turguose – parodomąsias nelegalų koneveikimo akcijas, kurių ne viena baigėsi smurtu ar netgi mirtimis.
Itin charakteringai vyko „švarinimo“ nuo nelegalų akcijos Sankt Peterburgo turguose. Visą informaciją turinti policija įsikišdavo tik po to, kai rusų nacionalistai gerokai pasismagindavo išvartydami daugybę neetninių rusų prekybininkų stalų ir apkuldami ne vieną nelegalą.
Dera pabrėžti, kad situacija yra ganėtinai šizofreniška. Rusija nenustoja plėsti savo įtakos sferos inicijuodama karinius, ekonominius ir politinius susivienijimus, kuriuose mielai laukiamos visos buvusios sovietinės respublikos, tarp jų ir Centrinės Azijos. Tačiau įtakos plėtimas ir dalijimasis, tarkim, darbo vieta – rusams visiškai skirtingi dalykai. Kitaip tariant, pagal Rusijos logiką, politinis keliaklupsčiavimas nesuteikia teisės Centrinės Azijos gyventojams Rusijoje ieškoti geresnio gyvenimo.
Kita vertus, ne su visomis Centrinės Azijos valstybėmis Rusija yra išlaikiusi gerus santykius, tačiau neapykantos šaknys vis tiek prieštaringos. Štai neapykanta Šiaurės Kaukazo gyventojams dar labiau glumina. Ten esantys federaciniai vienetai – respublikos istoriškai dažniausiai būtent dėl imperialistinės Rusijos politikos atsidūrė jos sudėtyje, tad atrodo labai keista, kai dagestanietis ar čečėnas persekiojamas už tai, kad mėgina prasigyventi šalyje, kuri iš esmės visada siekė į save inkorporuoti jo istorinę tėvynę.
Nenuostabu, kad ši etninės ir imperinės tautos prieštara Rusijoje kelia galvos skausmą V.Putinui. Jis pats asmeniškai pasistengė apmaldyti šią etninę nesantaiką, kuri, beje, buvo kurstoma netgi jo artimų bendražygių, tokių kaip naujiems rinkimams besirengiantis Maskvos meras Sergejus Sobianinas. Padėtį komplikuoja tai, kad pasinaudoti etninės įtampos korta S.Sobianiną pakurstė ne kas kitas, o Kremliaus persekiojamas opozicionierius Aleksandras Navalnas. Šis gana populiarus opozicijos atstovas, taip pat siekiantis Maskvos mero posto, pasižymi atviru populizmu, kurio vienas pagrindų – būtent kova su nelegaliais migrantais.
V.Putino simultanas tuo nesibaigia. Trapus aljansas su vietiniu smogiku Ramzanu Kadyrovu Čečėnijoje ar draugystė su nauju bei kol kas lojaliu Dagestano prezidentu Ramazanu Abdulatipovu gali nutrūkti, jei ksenofobija didžiuosiuose miestuose nebus pažabota. V.Putinas puikiai supranta, kad tuomet ir šiaip nestabilus Šiaurės Kaukazo regionas gali visiškai išslysti iš kontrolės, o to Rusija sau leisti negali.

„Gazpromo“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita – daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei demokratinė Rusijos opozicija.

Vieno Rusijos nesisteminės opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno teismo procesas ir jam pirmosios instancijos teismo skirta bausmė sukėlė naują, bet savo turiniu jau senokai pažįstamą politinių pareiškimų ir komentarų apie įstatymo viršenybės principo laužymą, teisinės valdžios visišką priklausomybę nuo politinio režimo ir autoritarizmo tendencijas Rusijoje bangą.
Tačiau, kitaip nei prieš dešimtmetį neformalaus „politinio kontrakto“ su Vladimiro Putino politiniu režimu nesutikę sudaryti stambūs verslo magnatai (Michailas Chodorkovskis ar Vladimiras Gusinskis), A.Navalnas iškrinta iš tradicinio oligarchų ir silovarchų (politikų, kontroliuojančių strateginėse Rusijos ūkio šakose veikiančias įmones), sudarančių šiuolaikinės Rusijos politinės sistemos pamatą, kovos ringo. O juk būtent ši kova buvo lemiamas veiksnys kuriantis dabartinei Rusijos politinei vertikalei, kurios viršūnėje „arbitro“ vaidmenį atlieka prezidentas V.Putinas.
Oligarchų ir silovarchų varžybų rezultatas labai iliustratyvus: 1996 m. septyni stambiausi Rusijos bankininkai kontroliavo apie pusę visos Rusijos ekonomikos, o V.Putino pirmosios kadencijos pabaigoje vadinamųjų oligarchų dominavimą pakeitė politinio elito atstovai, kurie jau 2005 m. vadovavo penkioms stambiausioms Rusijos dujų, naftos, transporto, branduolinės energetikos bendrovėms, kontroliuojančioms trečdalį šalies bendrojo vidaus produkto.
Nepaisant to, A.Navalno veikla ir jo asmenybė sulaukė daug daugiau valdžios dėmesio ir priemonių nei kiti nesisteminės Rusijos opozicijos veikėjai. Kodėl? Viena vertus, tai galima aiškinti faktu, kad Rusijos visuomenėje A.Navalnas yra bene populiariausias Kremliaus nekontroliuojamos opozicijos veikėjas. Per 2012-ųjų pabaigoje vykusius rinkimus į opozicinių jėgų koordinacinę tarybą, nepaisant nedidelio aktyvumo, A.Navalnas gavo daugiausiai balsų ir aplenkė kitus opozicijos veikėjus: liberaliosios stovyklos atstovus Borisą Nemcovą ir Garį Kasparovą, Kairiųjų fronto lyderį Sergejų Udalcovą ir kitus.
Kita vertus, visa tai galima aiškinti ir kitaip: A.Navalnas savo veiksmais taiko į du jautriausius Rusijos politinio režimo atraminius taškus – Rusijos politinio elito korupcinius ryšius, kuriuos įtvirtina įvairios politikos ir verslo „suaugimo“ schemos, ir rusiškąjį nacionalizmą.
A.Navalno atliekami Rusijos politinio elito korupcinių ryšių tyrimai ir jų viešinimas kerta per svarbiausią dabartinės Rusijos politinės vertikalės funkcionavimo ramstį – verslo ir politikos „suaugimą“. Būtent tokia verslo ir politikos sąveika sudaro sąlygas V.Putinui, kaip svarbiausiam politinės sistemos veikėjui, atlikti „rentų davėjo“ vaidmenį, taip užtikrinant pusiausvyrą tarp skirtingų ir tarpusavyje konkuruojančių įtakos grupių sistemos viduje. Išardžius šias schemas, imtų irti ir visa V.Putino sukurta politinė sistema. Tuo, kad Rusijos politinio elito viduje egzistuoja daug įvairių interesų takoskyrų, abejoti neverta.
Nors kai kurie liberaliosios opozicijos atstovai perspėja, esą A.Navalno polinkis į nacionalizmą gali suskaldyti skėtinę opozicijos stovyklą, ne paslaptis, jog net ir kai kurie Vakarų analitikai jau pripažįsta: V.Putinui ir jo aplinkai naudingiausia, kad Rusijos opozicijoje dominuotų arba idėjinį bankrotą išgyvenantys komunistai, arba liberalai, kurių idėjos ir veikla didžiajai visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais.
Juk komunistinė arba liberali ir moraliniu reliatyvizmu besiremianti ideologinė opozicijos platforma natūraliai riboja jos vaidmenį į tradicionalizmą linkusioje Rusijos visuomenėje, o valdžios kontrolei nepasiduodantis nacionalistinis judėjimas gali išmušti režimo ideologinį pagrindą. Būtent todėl politinis režimas savo kultūrinę politiką suka konservatyvios tapatybės stiprinimo link, naudoja nacionalistinę retoriką, stiprina sąveiką su konservatyvia Stačiatikių bažnyčia. Būtent todėl nekontroliuojamas nacionalistas A.Navalnas jiems daug pavojingesnis nei profesionalą opozicionierių vis labiau primenantis liberalas B.Nemcovas.
Vis dėlto kalbant apie galimus Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus ir ieškant atsakymo, kas kelia didžiausią grėsmę V.Putino sukurtai sistemai, būtina atsižvelgti į politinių transformacijų posovietinėje erdvėje patirtį. O ta patirtis vienareikšmiškai teigia, kad dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius šiame regione lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje. Verta prisiminti kad ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimą. Iš esmės jis būtų buvęs neįmanomas be konkurencijos tarp Michailo Gorbačiovo ir komunistų ortodoksų grupės, o vėliau be Boriso Jelcino, kaip alternatyvaus galios centro sistemos viduje, iškilimo.
Deja, visa tai liudija, kad Rusijos ekonomikos priklausomybė nuo energetikos, dujų koncerno „Gazprom“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita yra daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei padėtis opozicijos stovykloje ar žmogaus teises ginančių organizacijų veikla. Be abejo, žmogaus teisių organizacijos atlieka svarbią politinės padėties stebėsenos funkciją, bet jos niekada netaps politinių permainų Rusijoje lokomotyvu.
Dar prieš keletą metų „Gazpromo“, kontroliuojančio tris ketvirtadalius Rusijos vidaus rinkos ir turinčio monopolinę žaliavų eksporto teisę, pozicijos atrodė nepajudinamos. Tačiau šiandien Rusijoje jau kalbama apie galimybę peržiūrėti dujų eksporto monopolį, kuris iki šiol privilegijuotai suteiktas šiai valstybinei bendrovei. Sunku suabejoti, kad tokį siūlymą inicijavo konkuruojančios elito grupės. Kalbama, esą tai vadinamųjų silovikų kontroliuojamos naftos įmonės „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino iniciatyva.
Ką siekdama įtakos svertų santykiuose su Rusija turėtų daryti Europos Sąjunga? Pirmiausia ir toliau plėtoti bendrą ES energetikos politiką. Trečiasis ES dujų ir elektros energetikos liberalizavimo paketas, paremtas nuosavybės atskyrimo ir rinkos demonopolizavimo principais, jau sudavė rimtą smūgį „Gazpromo“ pozicijoms ES rinkose. Pridėkime dar ir mažėjantį kiekį „Gazpromą“ ypač dominančių ilgalaikių dujų tiekimo sutarčių ir suskystintų dujų terminalų tinklo plėtrą.
O baigti galima dujų kainos formulės peržiūra (atsiejant ją nuo naftos kainų) ir bendros ES dujų įsigijimo agentūros, kuri galėtų centralizuotai derėtis su energijos išteklių tiekėjais dėl dujų kainų, įkūrimu. Būtent tada Lietuva už dujas „Gazpromui“ tikrai nebemokėtų brangiau nei Vokietija, o Rusija būtų priversta žengti esminių politinių reformų link.

Dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius Rusijoje lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje.

Vladimiras Putinas ieško alternatyvų „Vieningajai Rusijai“ ir skelbia antikorupcinius šūkius, tačiau nauja strategija gali vesti į elito išskaidymą ir išbalansuoti valdžios vertikalę.

Kol Vladimiras Putinas praėjusią savaitę gyvu jaunų žmonių koridoriumi žingsniavo scenos link, jį Maskvos maniežo parodų salėje lydėjo griausmingi aplodismentai ir palaikymo šūksniai. Atsisakius statiškos ir sovietmetį primenančios žiūrovų ir kalbėtojų skirties, iš abiejų pusių tribūną apsupę klausytojai šypsojosi ir mosavo vėliavėlėmis. Nejučiomis galima susidaryti įspūdį, kad tai – anaiptol ne režimas, kurį „Freedom House“ laiko „nelaisvu“, o vakarietiškas priešrinkiminis šou.
Įvyko ir rinkimai, tačiau tokiame fone apsieita be formalių procedūrų: tam, kad V.Putinas taptų visos Rusijos judėjimo „Liaudies frontas už Rusiją“ lyderiu, pakako minios skanduojamos pavardės. Vienas judėjimo valdybos narių Stanislavas Govoruchinas dar prieš tai pripažino, kad net lyderio kandidatūros svarstymai nėra labai prasmingi.
Kitaip tariant, atsakymas akivaizdus: „tėviškas“ Rusijos prezidentas V.Putinas yra vienintelė jungiamoji grandis tarp tautos ir valstybės, o šį vaidmenį nuo šiol stiprins „Liaudies frontas už Rusiją“ – viršpartinė, ideologiškai neutrali organizacija, suburianti piliečius siekti šalies gerovės.
Tačiau spindinti išorė slepia dvilypę politinę realybę: tą pačią dieną kitoje Maskvos upės pusėje vykę protestai prieš prezidento valdymą neleido užmiršti, kad, atrodytų, stabilią valdžios vertikalę gaubia vis tirštesnė migla.

Arčiau žmonių – prieš elitą?

Kalbėdamas miniai V.Putinas ragino pamiršti, kad „Liaudies frontas už Rusiją“ prieš dvejus metus buvo praktiškai įkurtas jo sugrįžimui į šalies vadovo postą paremti. Šiandien organizacijos tikslai aprėpia gerokai daugiau: „Mus vienija vertybės, kurios yra aukščiau bet kokių politinių pažiūrų, grupių interesų ar asmeninių ambicijų. Tai turėtų būti platforma, kurioje skirtingų pažiūrų žmonės susitinka, diskutuoja ir pasiekia kompromisą. O svarbiausia – turi galimybę kurti didingą Rusiją.“
Priežastis, kodėl kuriamas naujas, nors ir oficialiai nepartinis, politinis darinys, pakankamai aiški. „Vieningoji Rusija“ – režimo partija, kuriai formaliai vadovauja ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, V.Putinui tampa balastu. Dešimto dešimtmečio pabaigoje iš esmės konsensuso tarp Kremliaus ir įtakingo elito būdu susiformavusiai politinei jėgai nebepavyksta atsikratyti korumpuotos ir įtakingųjų interesus tenkinančios partijos etiketės. Tą patvirtina ir rezultatai: net ir neskaidriuose 2011 m. Dūmos rinkimuose „Vieningoji Rusija“ prarado 77 mandatus. Nuo to laiko partijos populiarumas, kaip rodo centro „Levada“ visuomenės apklausos, nuo 50 proc. sumažėjo daugiau nei perpus.
Pagal optimistinį V.Putinui scenarijų, tokios aplinkybės gali būti palankios. Jei „Vieningoji Rusija“ nuskęs, kartu su savimi nusitemps ir dalį į korupcinius skandalus įsivėlusio arba režimo stabilumui grėsmę keliančio pernelyg ambicingo politinio elito. Partija mažų mažiausiai tarsi kempinė sugers didžiąją dalį „purvo“ ir leis V.Putinui išlikti nesusitepusiam.
Kaip „The Economist“ teigė buvęs Boriso Jelcino patarėjas ir televizijos NTV vadovas Igoris Malašenka, šie pokyčiai atverčia naują nuo 2000 m. tebesitęsiančio V.Putino valdymo puslapį. Pasak jo, prezidentas kratosi viešo artumo su „korumpuotu“ bei „nepatikimu“ elitu. Taip savotiškai atkartojama Ispanijos diktatoriaus Franco strategija, kurios esmė – lyderio, arba Rusijos atveju „tautos tėvo“, valdžios personalizavimas ir tiesioginio ryšio su visuomene sukūrimas. Tai ne tik įteisina režimą, bet ir stiprina jį. Tokiu atveju „Vieningoji Rusija“ gali būti paaukota, o „Liaudies frontas už Rusiją“ tapti svarbiausiu naujo mechanizmo sraigteliu.

Kampanija prieš korupciją

„Vieningosios Rusijos“ įvaizdžiui visuomenėje kenkia nuolatiniai pinigų plovimo skandalai, nors dar neseniai korupcinės schemos buvo vienas pagrindinių V.Putino sukurtos valdžios vertikalės ramsčių. Užmerktos akys prieš biudžeto lėšų grobstymą pasitarnavo konsoliduojant režimui palankų elito ir vidutinio rango valdininkų sluoksnį. Tiesa, toks valdžios susitarimas su kritine visuomenės dalimi galiojo tol, kol buvo laikomasi dviejų esminių principų: atsisakyti bet kokių savarankiškų politinių ambicijų bei paklusti iš centro diriguojamai valstybinei politikai.
Žinant tai neatrodo nuostabu, kad 2000–2012 m. biurokratų armija išaugo nuo 1,3 iki 2,1 mln. tarnautojų, o saugumo tarnybų, neįskaitant armijos, – iki 2,3 ml. pareigūnų, nors tuo pat metu skaičiuota, jog dėl korupcijos mastų ir neefektyvaus valdymo Rusijos biudžetas kasmet netenka maždaug 300 mlrd. JAV dolerių (arba 16 proc. šalies BVP). Be to, per pastaruosius trejus metus iki šiemet dėl korupcijos nuteistų valstybės tarnautojų sumažėjo praktiškai perpus: nuo 10,7 iki 5,5 tūkst.
Tokios tendencijos atsispindėjo ir V.Putino retorikoje. Tuo metu jis pakiliai pasakodavo istoriją apie carą Petrą I, kuris, iškėlęs idėją ištremti korumpuotus tarnautojus į Sibirą, sulaukė nusistebėjusių pagalbininkų atsakymo: „O kas tuomet liks čia? Juk visi esame vagys.“ Paprastai tariant, korupcija buvo pateikiama kaip Rusijos mentaliteto ir tradicijų dalis, su kuria visuomenei reikia susitaikyti.
Tačiau situacija pasikeitė ir kova su korupcija per trumpą laiką tapo politikos prioritetu. „Foreign Affairs“ analitikai Ivanas Krastevas ir Vladislavas Inozemcevas išskyrė tris esmines tokių pokyčių priežastis: lėtėjanti ekonomika, politinis spaudimas iš opozicijos ir vidinės elito takoskyros.

Susinaikinimo grėsmė

Pasak ekspertų, akivaizdūs faktai apie milijardinių lėšų švaistymą, nepaisant gražių V.Putino istorijų, tarsi erozija iš lėto griauna pasitikėjimo sistema pamatus. Tai tapo ypač akivaizdu organizuojant 2014 m. žiemos olimpines žaidynes Sočyje, kurių organizacinė kaina jau spėjo išaugti keliolika kartų ir gali siekti apie 30 mlrd. dolerių: tiek pat, kiek pastarųjų penkių žiemos olimpiadų kartu sudėjus.
Antra, ypatingą vaidmenį šiame procese vaidino įtakingas opozicionierius Aleksejus Navalnas, populiariame interneto tinklaraštyje ėmęs skelbti dokumentais pagrįstą informaciją apie įtakingų politikų turtą ir korupcinius ryšius. Režimo bandymai nutildyti opozicionierių tampant jį po teismus kol kas buvo bevaisiai. Galiausiai Kremlius nėra patenkintas elito paramos stoka griežtinant retoriką Vakarų atžvilgiu, nors toks kalbėjimo būdas palankiai sutinkamas visuomenėje (1989 m. per apklausą su teiginiu, kad Rusija turi išorės priešų, sutiko 13 proc., šiemet – jau 70 proc. rusų). Dalis įtakingų asmenų, turinčių tiesioginių verslo ar kitokių interesų Vakaruose, vengia erzinti Europos ir JAV politikus bei gilinti „mes – jie“ takoskyrą, tuo nusižengdami vienam iš sistemos funkcionavimo principų: paklusti politiniams reikalavimams.
Kremliaus atsakas buvo griežtas: parlamentarams, o netrukus ir didelei daliai biurokratų skaidrumo sumetimais uždrausta turėti banko sąskaitas užsienyje. Be to, valstybės tarnautojai buvo įpareigoti teikti viešas metines pajamų deklaracijas. Antikorupcija tapo itin populiariu šūkiu: V.Putinas nuolatos kartojo, kad „visuomenė nori pamatyti esminių kovos su korupcija rezultatų“, o kartu žadėjo paversti šį norą realybe.
Imtasi ir realaus galvų kapojimo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Vieningosios Rusijos“ partijai priklausantis parlamentaras Vladimiras Pechtinas, vasarį turėjęs atsisakyti mandato, A.Navalnui atskleidus nedeklaruotą jam priklausančią 1,2 mln. dolerių vertės vilą Majamyje.

Silpnas, tautos paramą ir legitimumą Vakarų akyse praradęs Vladimiras Putinas Kremliuje yra geriau, nei koks nors tvirtai besijaučiantis opozicijos nacionalistas, su kuriuo Europa ir JAV labai norėtų susitarti, gal net geopolitinių nuolaidų sąskaita.

Po Rusijos prezidento rinkimų Vakarų, taip pat ir Lietuvos, politikams bei apžvalgininkams tapo tarsi gero tono požymiu apgailestauti, kad juos laimėjo Vladimiras Putinas, ir nuogąstauti dėl pavojų „Rusijos demokratijai“.

Ilgalaikiam sandėriui reikia partnerio
Šiek tiek sveiko proto į šį chorą įnešė nebent europarlamentaras Vytautas Landsbergis, taikliai pastebėjęs, kad „Rusijoje nekyla grėsmės demokratijai, nes ten demokratijos nėra. Negali kilti grėsmės tam, ko nėra“. Tačiau pati klausimo formuluotė rodo, kad Europos ir JAV žiniasklaida visuomenei jau yra įkalusi į galvas, kad apskritai paėmus toji demokratija Rusijoje yra, tik vienas kitas politikas jai kelia pavojų. Priešingai nuo, pavyzdžiui, Baltarusijos, kurioje yra diktatūra.
Su šiuo Vakarų požiūriu „Veidui“ teko susidurti pernai vasarą, kai JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas, patyręs diplomatas Davidas Krameris ėmė aiškinti, jog Maskvoje yra du politinės galios centrai – prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras V.Putinas, tad Rusija esą valdoma demokratiškiau nei vieno Aleksandro Lukašenkos Baltarusija. O nuogąstavimai, kad nuvertus A.Lukašenkos režimą ekonomiškai nesavarankiška Baltarusija bus tiesiog stumte įstumta į Rusijos glėbį, jo požiūriu, nepagrįsti.
Tokia Vakarų atstovų pozicija veikiau liudija apie nevienodą Rusijos ir Baltarusijos geopolitinę reikšmę. Rusija Europos ir JAV akyse – tai energetinių žaliavų šaltinis bei strateginė partnerė grumtynėse su Kinija dėl dominavimo Centrinėje ir Pietryčių Azijoje. O Baltarusija – neaiški posovietinė teritorija be tvirtų valstybingumo ir nacionalinės tapatybės tradicijų. Jos reikšmė, ypač Europai, – tik tranzitinė, nes per Baltarusiją eina strateginės transporto ir energetinių žaliavų trasos iš Rusijos į Europą.
Be to, atsižvelgdami ir į tai, kad Europoje šiuo metu taip pat vyksta reikšmingos politinės permainos, ES vairui tvirtai gulant į Paryžiaus ir Berlyno rankas, negalime atmesti tikimybės, kad ar Berlynas, ar Paryžius, ar Briuselis, ar Vašingtonas nepabandys sudaryti su Rusija ilgalaikio strateginio sandėrio XX a. pradžios Antantės ar XX a. vidurio sąjungininkų dvasia. Juoba iš Berlyno dabar girdimi ne tik XIX a. geopolitiniai terminai apie „Mitteleuropa“, bet ir XXI a. naujakalbė apie Europos regionalizavimą, nutrinant sienas tarp XX a tradicinių nacionalinių valstybių.
Bet tam, kad sudarytų su Rusija tokį strateginį sandėrį, Europa ar Amerika turi turėti su kuo jį sudaryti. Pagal dabartinę tradiciją tai turi būti demokratiškai išrinkta, tautos pasitikėjimą ir ilgalaikę perspektyvą veikti politikoje turinti politinė jėga. Nei V.Putinas, nei jo iš biurokratinio valdžios ir jėgos struktūrų aparato sudaryta „Vieningoji Rusija“ šių reikalavimų neatitinka. Su V.Putinu Europa bandė šnekėtis, bet „mažas pergalingas“ karas su Gruzija padėjo tašką galimos partnerystės istorijoje. V.Putinas Vakaruose pripažintas, kaip rusai sako, „nerankaspaudžiu“.

Rusijos demokratai – imperininkai
Todėl kažkada D.Medvedevo išrinkimas Rusijos prezidentu buvo sukėlęs tokį džiaugsmingą ažiotažą Vakaruose. Amerikos prezidentas Barackas Obama vežė į Maskvą „perkrovimą“ ir stacionarios priešraketinės gynybos sistemos Lenkijoje ir Čekijoje atsisakymą. Tokie Vašingtono veiksmai, atvirai ignoruojantys tradicines Vidurio Europos valstybių geopolitines baimes, iš karto sukėlė nuogąstavimų, ar nebus amerikiečiai pardavę buvusios posovietinės zonos Rusijai mainais į paramą Afganistane ir Irane. Amerika po to dėjo (ir deda) tikrai daug pastangų, siekdama išsklaidyti Vidurio europiečių ir Baltijos šalių baimes. Bet akivaizdu, kad ilgalaikėje perspektyvoje JAV akys krypsta į Indijos ir Ramųjį vandenyną, nebe į Atlantą.
Savo ruožtu ES vairuojančios Prancūzija ir Vokietija geopolitiniu požiūriu yra istorinės Rusijos partnerės. Tiesiog anksčiau (o ir šiuo metu) Paryžius ir Berlynas konkuravo tarpusavyje dėl Rusijos meilės. O dabar, vieningoje „Merkozy“ Europoje, gali ir susitarti, nes ilgalaikė partnerystė su Rusija pavers europiečius Amerikai prilygstančia pasauline jėga.
Bet tam reikia, kad Kremliuje sėdėtų kitas žmogus, ne V.Putinas ir ne kuris nors iš jo statytinių, nes V.Putino režimas neturi ilgos ateities. Tą vienareikšmiškai rodo gruodį–vasarį šimtus tūkstančių žmonių visoje Rusijoje sutraukę protesto mitingai prieš Dūmos rinkimus falsifikavusį V.Putino režimą. Ši bundanti Rusijos demokratija iš karto sulaukė daugybės entuziastingų šalininkų Europoje.
Tik štai bėda – panagrinėjus, ką rašo tiek „demokratai“, plaukai šiaušiasi. Tai šalti, ciniški nacionalistai imperininkai, neturintys nieko bendra su tais „jelcininės“ Rusijos demokratais, kurie prieš du dešimtmečius rėmė Baltijos šalių laisvės siekius. V.Putinas jiems blogas pirmiausia todėl, kad parsidavė Vakarams ir Amerikai, Baltijos šalys, kaip ir Gruzija, – priešai, tad, kaip ir kitos buvusios sovietinės respublikos, turi būti geruoju ar jėga sugrąžintos į Rusijos sudėtį. Bet jeigu jie demokratiniu būdu paims valdžią, tiek Paryžius su Berlynu, tiek Vašingtonas su jais entuziastingai derėsis ir sieks partnerystės.
Kaip tai gali paveikti Lietuvos interesą? Tiesiogiai, nes akivaizdu, kad sudarinėdama partnerystę su Europa būsimoji Rusija pareikalaus sumokėti. Kaina bus Baltarusija. Šiai patekusios į Rusijos glėbį Baltijos šalys taptų susietos su Europa tik siauručio „Suvalkų koridoriaus“, kurį iš vienos pusės spaudžia Rusija Minske, iš kitos – Rusija Kaliningrade. Baltijos šalių sugrąžinimas į „motušės Rusijos“ sudėtį taptų tik laiko klausimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva, Latvija, Estija – tai trys Rusijos kaimynės, į kurias per du dešimtmečius su vizitu nebuvo atvažiavęs nė vienas Rusijos prezidentas, taip demonstruodamas Vakarams, jog „de facto“ Kremlius nėra pripažinęs savarankiškų Baltijos valstybių ir tebelaiko jas laikinai pabėgusiomis maištininkėmis.

Kaliningradas virsta Koenigsbergu
Toks Kremliaus elgesys suprantamas, nes geopolitinis nepriklausomų Baltarusijos ir Baltijos šalių veiksnys turi ir atvirkščią poveikį: jeigu šios keturios valstybės dar bent kelis dešimtmečius išlieka nepriklausomos, Rusija praranda Kaliningradą, nes jo atsiskyrimas tampa tik laiko klausimu.
Jau šiandien Kaliningrade Rusijos gyventojais save laiko vos 40 proc. vietinių! Kiti dalijasi taip: 54 proc. jaučiasi kaliningradiečiais, dar 2 proc. – europiečiais, likusieji – neapsisprendę. Diskusijos apie referendumą dėl srities pavadinimo keitimo į Koenigsbergą vyksta srities vadovybės lygmeniu. Ankstesnis gubernatorius buvo už, dabartinis – prieš, mat dar gyvi 360 karo veteranų, kadaise šturmavusių Koenigsbergo tvirtovę. Jie galį nesuprasti. O po dvidešimties metų kaip bus? Juoba kad srities gyventojai buitiškai savo sostinę ir vadina „Kionigu“, tą liudijančių užrašų galima rasti kiekviename žingsnyje – nuo autobusų stoties, į kurią keleivius veža „Kionig-Auto“ iki kavinių ir interneto portalų pavadinimų.
Diskusijos apie galimą Kaliningrado atsiskyrimą nuo Rusijos – visiškai normalios viešojoje erdvėje, politologai netgi nagrinėja „kaliningradietiško separatizmo“ reiškinį. Tiesa, kol kas sutariama, kad tai labiau ekonominis, o ne politinis siekis, bet kryptis aiški. Juoba ekonominiu požiūriu „Kionigas“ smarkiai atsilikęs nuo Rusijos, jo BVP mažesnis trečdaliu, nedarbo lygis viršija 10 proc. ir vietiniai tai sieja pirmiausia su srities autonomijai priešiška Maskvos politika, neleidžiančia laisvai bendrauti ir prekiauti su iš visų pusių sritį supančia Europos Sąjunga.
Ketverius metus trukusią diskusiją apie specialių kaliningradietiškų pasų, leidžiančių be vizų keliauti į ES, įvedimą pernai birželį kirste nukirto V.Putinas. „Jokiais būdais negalima išskirti kokio nors Rusijos regiono ir suteikti jam ypatingų lengvatų be vizų lankytis Europos Sąjungoje, nes visi rusai turi turėti lygias teises“, – sakė Dūmos ir prezidento rinkimams besirengiantis premjeras. Tą jis padarė atsižvelgdamas į Kaliningrado FSB viršininko rekomendaciją, duotą Maskvai iš karto po milžiniškų, dešimtis tūkstančių kaliningradiečių sutraukusių mitingų 2009 m. lapkritį–2010 m. sausį. Tuomet protestuota ne tik prieš Maskvos ekonominę priespaudą, bet ir prieš Kremliaus draudimą kaliningradiečiams patiems rinkti savo valdžią iš vietos politikų.
Kaliningradas „atsidėkojo“ V.Putinui, per rinkimus šių metų kovą duodamas jam patį mažiausią visoje Rusijoje balsų kiekį – tik 52,7 proc. (pačiame „Kionigo“ mieste – tik 47 proc., ir tai po visų „administracinių priemonių“!). Dabar padarykime šių tendencijų projekciją kokius 20–30 metų į ateitį – kas išeina? Dar 2004 m. vienas Vokietijos Bundestago narys nuo krikščionių demokratų užklausė Vyriausybę apie euroregiono „Koenigsberg“, vienijančio Lenkiją, Lietuvą ir Rusiją, galimybę. Matyt, visai atsitiktinai šis euroregionas atkartoja Rytų Prūsijos sienas. Kaip prieš porą metų vienoje diskusijoje pastebėjo Kaliningrado Immanuelio Kanto universiteto studentas: „Nejau tai atsitiktinumas, kad Vokietija nutarė atsisakyti atominės energetikos kaip tik tuomet, kai Rusija nutarė statyti pas mus atominę elektrinę?“
Gal ir atsitiktinumas, bet apie elektros kabelį Baltijos dugnu iš Kaliningrado į Vokietiją kalbama jau visai atvirai.

Europarlamentaro Vytauto Landsbergio vertinimas

Karaliaučiaus kraštas yra Europa. Ir Europos Parlamentas 2004 m. buvo priėmęs atitinkamų dokumentų, kad Kaliningrado sritis ir tai, kas ten darosi, yra Europos problema. Ne tik Rusijos, bet ir Europos problema. Bet Rusijoje nuo 2000 metų jau atsirado kieta ranka, ir kokie nors variantai, kad šis kraštas galėtų būti ypatingas Rusijos Federacijoje, kad būtų labiau europietiškas, kad jam būtų leidžiama ekonomiškai jaustis esant Europoje, – atėjus Vladimirui Putinui tokios iliuzijos dingo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. O ligi tol mat ir pačiame Karaliaučiuje-Kaliningrade buvo nemaža tos krypties politinių jėgų, kas iš tikrųjų atrodė sukėlę nacionalistinės Putino Rusijos valdžios susirūpinimą, kai padarytos apklausos parodė daugumos gyventojų, ypač jaunimo, visišką nesidomėjimą Rusija. Ar buvote didžiojoje Rusijoje? – Nebuvom. – Ar norite ten lankytis? – Nenorim. – Norit lankytis Europoj? – Taip, norim būti Europoj. Mums įdomu Europoj, jaučiamės europiečiais.
Tai Kremlių išgąsdino, kad kraštas gali pasislinkti. Buvo jau netgi partija už rusiškos respublikos nepriklausomybę. Tačiau viską užgniaužė. Mes, žinoma, būtume palaikę. Mes šen ir ten palaikėm kaip demilitarizavimą. Net Amerikos Kongrese su mūsų draugų pagalba buvo pavykę pravesti vieną dokumentą, kuriame kalbėta apie blogybę, kad kraštas yra taip militarizuotas, žemė užnuodyta karinių bazių ir kad kraštas neatsigaus, jei jame ir toliau bus prikimšta kariuomenės. Dabar ten dar labiau prikimšta. Tačiau šis klausimas irgi yra dalis mūsų nepriklausomybės, arba kirvis, kuris kabo virš galvos.
Iš paskaitos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2011 m.

V.Putino ramybės dienos baigėsi – sugrįžusio į prezidento postą jo laukia nerimstantys protestai ir didėjančios opozicijos gretos nuo Sachalino iki Uralo, nuo Karaliaučiaus iki Maskvos.

Rusijoje neatsirado nė vieno regiono, miestelio ar miesto, išskyrus Maskvą, kuriame Vladimiras Putinas nebūtų gavęs bent 50 proc. rinkėjų balsų. Kai kuriuose Rusijos regionuose jam sekėsi tiesiog stulbinamai. Štai Čečėnijoje už V.Putiną, nors ir sunku patikėti, balsavo 99,76 proc. rinkėjų. Sklando net anekdotas, kuriame klausiama, kas tuomet tie likę 0,24 proc., o V.Putinas atsako: nesijaudinkite, mes žinome jų pavardes.
Lygiai taip pat anekdotiškai atrodo ir tai, kad per 90 proc. balsų V.Putinui atidavė ir Dagestano, Ingušijos, Karačiajų Čerkesijos, Tuvos rinkėjai. Panašiai ir Mordovijoje bei Tatarstane, Tiumenėje, Saratovo srityje ir daugybėje kitų Rusijos vietų bei vietelių.
Kiek šie balsai nuoširdūs, o rinkimų komisijos – sąžiningos, kitas klausimas, į kurį atsakymą rasti vis dar pasiryžusi Rusijos opozicija.
Nevyriausybinė organizacija „Golos“, kovojanti dėl rinkėjų teisių ir skaidraus rinkimų proceso, teigia per visą šalį praėjusį sekmadienį suskaičiavusi apie 3 tūkst. rinkimų tvarkos pažeidimų ir jokiu būdu nesutinkanti su V.Putino pergalės akimirką ištartais žodžiais, kad jis laimėjo sąžiningą kovą.

Daugėja baltų dėmių
Nors V.Putino supratimas, kas yra demokratija, ir nepajudinamas, jis tikrai neserga jokia akių liga, kad nepastebėtų, jog raudonoje Rusijoje ima ryškėti baltos demokratėjimo salelės – teritorijos, kuriose bent 40–50 proc. gyventojų nepavyko priversti įmesti į urną biuletenio su V.Putino pavarde.
Didžiausias akibrokštas V.Putinui, žinoma, yra Maskva – šalies sostinė, kurioje telkiasi inteligentija, stiprėjanti išsilavinusi, pasaulio mačiusi vidurinė klasė, nebenorinti spoksoti į tuos pačius veidus Kremliuje.
Boluoja ir teritorijos aplink kitus didesnius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą, Irkutską, Omską, Magadaną. Karšta meile V.Putinui nebedega ir Primorės, Permės gyventojai, o mūsų kaimyninėje Karaliaučiaus srityje už V.Putiną balsavo tik 53 proc. rinkėjų.
Visa tai – V.Putinui itin nemalonūs ženklai, nes praktika rodo, kad tendencijos didžiuosiuose Rusijos kultūros lopšiuose, ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge, paprastai netrukus pasklinda po didžiąją šalies dalį.
Vadinasi, opozicija gali džiaugtis bent tuo, kad V.Putino laukiantys šešeri prezidentavimo metai, po kurių Rusijos valdymo trukme jis susilygiuos su Leonidu Brežnevu, jam nebus lengvi. Rusijoje bus ir naujų protestų, ir vis daugiau „Vieningosios Rusijos“ oponentų, kurių pakako, kad ši partija tik per plauką vėl taptų valdančiąja. Priminsime, jog pernai gruodį ši 2 mln. narių turinti partija net nebegavo 50 proc. rinkėjų balsų ir turėjo susitaikyti su tuo, kad Dūmoje šalia jos 238 narių įsitaisė ir 92 komunistai, ir 64 socialistai iš „Teisingosios Rusijos“, ir 56 Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai.
Visus juos sužiūrėti vis prasčiau vertinamam ir vis griežčiau kritikuojamam V.Putinui nebus taip paprasta. Gal kaip tik todėl paskelbus V.Putino pergalę jam iš akių pabiro ašaros. Geležinį vaizduojantis Vladimiras tuoj paaiškino, kad dėl to kaltas stiprus vėjas, o Maskva, kaip žinome, ašaromis netiki. Tačiau vienas populiariausių Rusijos opozicijos atstovų rašytojas Aleksejus Navalnas savo tinklaraštyje (jis dabar vienas populiariausių visoje Rusijoje) šmaikščiai pajuokavo, esą V.Putinas apsiverkė apsidairęs ir pamatęs, kiek daug opozicijos atstovų jam teks atremti. „Dieve mano, ką aš su jais darysiu“, – ko gero, gana teisingai V.Putino mintis žodžiais išreiškė politinis aktyvistas, kuris žada organizuoti nesankcionuotus mitingus. „Vieną po kito, kad V.Putinui nebūtų nuobodu“, – grasina opozicionierius. Ir toks jis – toli gražu ne vienintelis.
„Tai ne rinkimai, o gėda. Patyrėme dar vieną spjūvį į veidą. Atsidėkodami jau ryt vėl išeisime į gatves“, – audringą patvaldystę V.Putinui žada radikalaus socialistų judėjimo „Kairysis frontas“ lyderis Sergejus Udaltsovas.
Net jei šie judėjimai, kaip ir iki rinkimų, neprivers V.Putino elgtis kur kas demokratiškiau nei iki šiol, tai bent jau nesibodės priminti, kad prieš savaitę jis sulaukė ne tik 64 proc. balsų „už“, bet ir 36 proc. balsų „prieš“, o tai daugiau nei trečdalis visų 64 proc. prie balsadėžių atėjusių rusų. Kitaip sakant, V.Putino Kremliuje nebenori matyti mažiausiai 25 milijonai sąmoningų Rusijos piliečių, su kuriais nesiskaityti jis nebegalės.

Naujosios kadencijos metu V.Putinas mažiau dėmesio žada kreipti į šalies vidaus reikalus ir susitelkti ties didžiąja politika – per 6 metus tikisi radikaliai pakeisti Rusijos vaidmenį.

Vladimiras Putinas negali sugrįžti į Kremlių, nes jis niekada iš ten ir nebuvo išėjęs. Taip būtų galima apibūdinti po prezidento rinkimų Rusijos laukiančius pokyčius, tiksliau, jokių pokyčių nebuvimą. Analitikai numato, kad galbūt stiprėjanti vidurinioji išsilavinusių žmonių klasė privers V.Putiną kiek sušvelninti toną ir modernizuoti valdymą, kita vertus, neišvengiamai eižėjantis pasitikėjimas V.Putinu privers šį šalies lyderį griebtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išlaikytos esamos Kremliaus grietinėlės privilegijos. Tačiau šie svyravimai Rusijos vidaus politikoje greičiausiai bus tokie nežymūs, kad joks seismografas jų negalės užfiksuoti.
Užtat visai kas kita – užsienio politika. Šioje sferoje V.Putinas jau spėjo driokstelėti naujieną – likus kiek mažiau nei savaitei iki rinkimų, jis paskelbė didžiulio pasaulio susidomėjimo sulaukusį straipsnį apie tai, kaip jis įsivaizduoja šalies tarptautinius reikalus vėl sėdėdamas prezidento kėdėje.
Kol kas dar premjeras V.Putinas 6060-tyje žodžių straipsnyje, kurį prieš savaitę išspausdino laikraštis „Moskovskije Novosti“, iškoneveikė JAV, nepagailėjo liaupsių Kinijai, akivaizdžiai užstojo Iraną ir išdėstė mažų mažiausiai originalią poziciją arabų šalių klausimu. Daugiau nei trylikos puslapių straipsnis atskleidė iš esmės du dalykus.
Pirmiausia, V.Putinas užsimojo imtis visų pasaulio geopolitinių reikalų viršininko vaidmens ir šioje srityje nušluostyti nosį JAV bei Europai, ir, antra, su Vakarais visa galva nerti atgal į šaltąjį karą.

Su JAV – tik trumpai ir aiškiai

„Neabejoju, kad pasaulinis saugumas gali būti pasiektas tik drauge su Rusija, o ne mėginant ją nustumti į pašalį kaip kokį trukdį ir sumenkinti jos vaidmenį geopolitikoje bei jos pačios gynybos pajėgas“, – dėsto V.Putinas, be jokių užuolankų leisdamas suprasti, kad kompromisų nebus ir kad Rusija ne tik kad nenustos kištis į tarptautinius klausimus, bet dar ir imsis lyderio pozicijos juos sprendžiant.
Ypač griežtai V.Putinas nusiteikęs reikalus aiškintis su Vakarais, JAV ir ypač – NATO. Pasak V.Putino, fundamentaliai skiriasi NATO ir Rusijos supratimas, kas yra nacionalinis saugumas. Ir panašu, kad V.Putinas derintis prie kitokio požiūrio nė nesiruošia. „Mes nukreipsime savo užsienio politiką tokia kryptimi, kuri naudinga mums patiems, ir nesileisime į jokias kitų diktuojamas rezoliucijas. Su Rusija skaitomasi tik tada, kai ji yra stipri ir tvirtai stovi ant kojų“, – dėsto V.Putinas tekste, skirtame nušviesti pasaulio lyderius, ko tikėtis iš „naujojo senojo“ Rusijos prezidento.
Rusijos Politinių technologijų centro vadovas Aleksejus Makarinas įsitikinęs, kad V.Putino užsienio politika gerokai skirsis nuo Dmitrijaus Medvedevo politikos, ir ne vien žodžiais. „Galima manyti, kad šiuo V.Putino straipsniu bus paremta įstatymų, susijusių su tarptautiniais santykiais, leidyba. Rusijos užsienio politika gali dramatiškai pasikeisti“, – svarsto A.Makarinas. Jo nuomone, D.Medvedevas užsienio politiką išnaudojo kaip idėjų šaltinį vairuoti vidaus politiką, ir dėl to Rusijoje reikalai, jei ir nedaug, bet krypo į demokratinę pusę. Tuo tarpu V.Putinas imsis priešingos taktikos – išnaudos Rusijos patirtį įgyvendindamas užsienio politiką. O tai žada daug radikalesnį požiūrį, ir, svarbiausia, veiksmus.
„V.Putinas pabrėžia, kad sieks Rusiją paversti visiškai nepriklausoma, individualistine geopolitikos žaidėja“, – teigia Vokietijos politologas Alexanderis Rahras. Jis primena, kad pirmą kartą V.Putinas prezidentu buvo išrinktas kaip tik tuo metu, kai JAV bombardavo Kosovą. Nuo tada JAV ir kai kurios kitos Vakarų šalys ėmė elgtis taip, lyg turėtų visišką teisę nuversti bet kokį režimą bet kurioje šalyje, kad ir kokia suvereni ta valstybė būtų. Tačiau Rusija visuomet tam priešinosi ir niekada nepritarė Vakarų kišimuisi į kitų reikalus. Tą dar kartą įrodė ir Rusijos pozicija dėl Sirijos, kai po ilgų pasitarimų Rusija pasinaudojo veto teise dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos imtis šioje šalyje karinių veiksmų. „Dabar V.Putinas apie jokias tarptautines operacijas, kaip galima suprasti, net nebesileis į diskusijas“, – teigia Vokietijos analitikas.
Ypač aštrus V.Putino tonas juntamas kalbant apie NATO. Į tai, beje, jau spėjo sureaguoti JAV užsienio politikos strategai, o štai žurnalas „Foreign Policy“ netgi pavadino V.Putino straipsnį „naujo šaltojo karo deklaracija“, kurioje liejama tulžis dėl visų NATO sprendimų, pradedant veiksmais Libijoje, baigiant galimomis Irano atakomis.
Amerikiečiai V.Putino kalboje įžvelgė net atvirų grasinimų. Pavyzdžiui, jo žodžius, kad tiesiog nepakenčiama matyti, kaip JAV pasijuto visiškai nepažeidžiama, pastarosios šalies analitikai įvertino kaip bandymą pasakyti, jog Rusija gali imtis priemonių tą pažeidžiamumą apnuoginti.
Tiesa, Rusijos analitikai kolegas už Atlanto ramina sakydami, kad V.Putinas šiuo atveju tik bando pasakyti, kad neketina nusiginkluoti iki pačiai Rusijai „pavojingos“ ribos, bet tai – tiek vienų, tiek kitų analitikų politinės interpretacijos.

Su Europa nebepolitikuos

Užtai su Europa V.Putinas, regis, iš viso nebenori jokių politinių diskusijų. Prieš Europos užsienio politiką V.Putinas nepasakė nė vieno blogo žodžio. Ir nors Europa apskritai paminėta tik pačioje V.Putino straipsnio pabaigoje, o tai aiškiai rodo, kad mūsų žemynas jam nėra prioritetas, tačiau svarbu tai, kad V.Putinas apie Europą kalba tik per ekonominę prizmę.
Rusijos politologas Nikolajus Zlobinas neabejoja, kad pradėjęs eiti Rusijos prezidento pareigas, V.Putinas iš karto mėgins sustiprinti ekonominius saitus su Europa, kurie buvo sušlubavę D.Medvedevo prezidentavimo metu, mat pastarasis daugiau dėmesio skyrė santykių su JAV „perkrovimui“.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto analitikas Vladislavas Belovas atkreipia dėmesį, kad V.Putinas apskritai nebeketina su Europa „politikuoti“, o bet kokie santykiai bus pagrįsti tik abipuse ekonomine nauda ir finansiniais susitarimais, ir net nebūtinai su atskiromis Europos valstybėmis, o netgi su atskiromis kompanijomis, stambiais koncernais, nepriklausomai nuo to, kokioje Europos šalyje jie yra.
„Tai liudija kur kas racionalesnį, blaivesnį V.Putino požiūrį į santykius su Europa, kurių, regis, neturėtų temdyti politiniai nesutarimai“, – spėja V.Belovas. Beje, jo nuomone, V.Putinas tuo pačiu įgelia Europos koncernams už pastaraisiais metais išlendantį nenorą bendradarbiauti su Rusija dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, jis jaučia pagiežą, kad kai kurios Vakarų kompanijos politiniais sumetimais atsisakė investicijų Rusijoje, ir, priešingai, kai kurioms Rusijos kompanijoms nepavyko įsigyti Vakarų koncernų akcijų. Tarkime, 2009-aisiais „Sberbank“ nepavyko iš „General Motors“ įsigyti Vokietijos automobilių gamintojos „Opel“, be to, ne taip seniai buvo kilęs konfliktas su Vengrijos naftos kompanija MOL.
Įdomu, kad V.Putinas ekonominiams santykiams su Europa skiria visą skyrių, pavadintą „ekonomine diplomatija“ – regis, Europos kompanijoms tai gana aiškus signalas iš naujo peržiūrėti galimybes plėtoti verslą su partnerėmis Rusijoje. Tuo pačiu jis ne sykį užsimena, kad nors stengsis stiprinti ekonominius santykius ir su kitomis šalimis, pavyzdžiui, JAV, nepasiduos šių diktuojamam „politinės inžinerijos“ modeliui, turėdamas omenyje tai, kad ekonominiuose santykiuose su JAV sąlygas sieks diktuoti Rusija.

„Pamiršo“ NVS

Visgi pats keisčiausias V.Putino užsienio politikos pokytis, ko gero, susijęs su NVS šalimis. Analitikai nežino, kaip paaiškinti tą faktą, kad didžiuliame užsienio politikos prioritetus nušviečiančiame straipsnyje šios valstybės nepaminėtos nė vienu žodžiu.
„Tai tiesiog stulbina, nes NVS šalys iki šiol buvo absoliutus Rusijos prioritetas tiek ekonomine, tiek politine prasme“, – stebisi N.Zlobinas. Jo nuomone, tai gali reikšti tik viena – Rusija „išplaukia į platesnius vandenis“ ir imasi stambių geopolitinių reikalų, tokių kaip santykių su Kinija plėtojimas, aiškinimasis su NATO. Svarbus vaidmuo skiriamas naujoms demokratinėmis virstančioms arabų šalims, kur V.Putinas nuo vairo siekia nustumti JAV ir už jo sėsti pats, nes JAV, jei ką ir sugeba, tai tik kurstyti ekstremizmą ir separatizmą jaunose, dar nepatyrusiose demokratijose.
„Taigi, NVS šalys tapo savotišku lokaliu reikalu, Rusijai jos nebeįdomios. Tai signalizuoja apie didžiulius geopolitinius Rusijos užmojus“, – apibendrina analitikas V.Belovas.

Vladimiras Putinas paskelbė, kad jis laimėjo prezidento rinkimus, nesulaikydamas ašarų priešais daugiatūkstantinę šalininkų minią prie Kremliaus sienų.

Opozicija ginčija sekmadienį vykusio balsavimo legitimumą ir žada atsakyti masiniais gatvių protestais.

Oficialiais duomenimis, gautais apdorojus 99,3 proc. balsalapių, už vyriausybės vadovą, kuris siekė trečios kadencijos Kremliuje, buvo atiduota 63,75 proc. balsų.

“Mes laimėjome! Mes iškovojome pergalę atviroje ir sąžiningoje kovoje. Dėkoju, draugai”, – kreipėsi V.Putinas Maniežo aikštę į tūkstančius šalininkų, praėjus dviem valandoms po apylinkių uždarymo.

“Mes laimėjome šiandien ir didžioji dalis mūsų rinkėjų iškovojo skaidrią pergalę”, – sakė V.Putinas, nesišluostydamas per skruostus riedančių ašarų, kurias jis vėliau priskyrė vėjui.

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.
Na, o jei Rusijos derybininkams pavyks sušvelninti B.Assado poziciją ir kruvinas konfliktas Sirijoje liausis, Rusija iš esmės galės džiaugtis užėmusi JAV vietą ir tapusi globalių klausimų arbitre, nors ir kaip tuo būtų nepatenkintos kitos galingosios pasaulio valstybės.
Tačiau užsienio politika – tik vienas aspektas. Pažvelkime, kaip Rusijos lyderiams sekasi šeimininkauti namie. Pasirodo, ir čia taktika “skaldyk ir valdyk” pasiteisina visai neblogai. Ypač ją mėgsta premjeras Vladimiras Putinas, kurio nė kiek negąsdina nei menkstantis populiarumas, nei stiprėjantis demokratijos išsiilgusių gyventojų pasipiktinimas, nes užtenka supykdyti gyventojus vienus su kitais, ir kelias į prezidento postą bus visiškai atviras.
Štai praėjusį savaitgalį, nepaisydami didžiulio speigo, rusai gausiai rinkosi į masinius protestus. Tik viena smulkmena – visi protestavo kas sau. Vieni pamėlusiomis nuo šalčio rankomis mosavo premjerą V.Putiną velniop siunčiančiais plakatais ir iš anksto liejo nepasitenkinimą būsimais prezidento rinkimais ir jų rezultatais. Jie skandavo, žygiavo, sakė kalbas, verkė ir grūmojo kumščiais.
Kiti, organizuotai iš namų atvežti autobusiukais, trypčiojo ant Nusilenkimo kalno (Poklonnaja gora) rytinėje Maskvos dalyje ir, gurkšnodami nemokamai dalijamą arbatą bei krimsdami pyragaičius su lašinukais, ramiai šnekučiavosi apie šalčius. Politinių batalijų čia beveik nebuvo – seniūnai ar bendrijų pirmininkai tų protestuotojų paprašė kelias valandas pastovėti už V.Putiną ir paprotestuoti prieš kitus maskviečius, vadinamuosius oranžininkus.
Politologų vertinimu, valdžios taktika supriešinti gyventojus, padalijant juos į dvi stovyklas, – puikus būdas suaktyvėjusioms priešiškoms jėgoms neutralizuoti. Sociologas Vladimiras Rimskis neabejoja, kad dirbtinai organizuoti protestai prieš oranžinės revoliucijos siekiančius rusus jau duoda pirmuosius vaisius: tai pabudino V.Putiną palaikančių gyventojų budrumą, ir jau visą savaitę Rusijoje netyla kalbos apie tai, kad vasario 26-ąją, kai vėl protestuoti ketina opozicijos atstovai, lygiai taip pat į gatves išsiruoš ir minios V.Putino gerbėjų, tik šį kartą gal jau ir savo iniciatyva.

Spjūvis į protestuotojų reikalavimus

V.Putiną palaikančias minias įkvepia ne tik gražus susibūrimo ant Nusilenkimo  kalno pavyzdys, bet ir V.Putino viešai rodoma panieka opozicijos keliamiems reikalavimams.
Prieš savaitę opozicijos atstovai buvo sudarę specialių pageidavimų sąrašą, o praėjusią savaitę V.Putinas abėcėlės tvarka juos visus tiesiog sutrypė. Pavyzdžiui, protestuotojų šeštadienį sudarytame reikalavimų sąraše buvo punktas, kuriame reikalaujama leisti prezidento rinkimuose dalyvauti “Jabloko” partijos įkūrėjui Grigorijui Javlinskiui. O jau trečiadienį Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė jo skundą dėl Centrinės rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti jo kandidatu į prezidentus.
Tą patį šeštadienį protestų dalyviai iškėlė reikalavimą V.Putinui paleisti į laisvę visus politinius kalinius, nuteistus pažeidžiant jų teises, kalinamus nesuteikiant reikiamos medikų pagalbos.
Valdžios atsakymas į tai vertas F.Kafkos romano. Ketvirtadienį paskelbta, kad pirmą kartą Rusijos istorijoje bus teisiamas jau miręs kalinys Sergejus Magnitskis, kuris buvo suimtas pareiškus įtarimus dėl mokesčių vengimo, nors, žinia, mokesčiai čia niekuo dėti, nes S.Magnitskis buvo rimtas valdžios kritikas. Jam dar esant gyvam, opozicija ketino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įtardama, kad su S.Magnitskiu buvo ne tik susidorota, bet jis dar ir kalinamas buvo nežmoniškomis sąlygomis, nebuvo jam suteikta ir būtinoji medikų pagalba.
“Rusijos teismai pranoko patys save”, – apie sprendimą teisti jau mirusį suimtąjį rašo žurnalo “Foreign Policy” analitikai, primindami, kad po savo mirties nebuvo teisiamas net A.Hitleris.
Dar viena praėjusios savaitės aktualija – netiesioginis, bet aiškus V.Putino atsakymas į protestuotojų reikalavimą bent jau išdrįsti viešai atsakinėti į gyventojų klausimus, o ne organizuoti, kaip įprasta, iš anksto surežisuotas spaudos konferencijas, kur klausimus, būtinai patogius, užduoti gali tik statistai.
Norėdamas “įsiteikti” situaciją keisti užsimaniusioms opozicinėms jėgoms, V.Putinas praėjusios savaitės pradžioje pareiškė, kad net nedalyvaus politiniuose debatuose su oponentais ir jau tikrai nesusitikinės su gyventojais. Pastarąją užduotį jis patikėjo 499 asmenims, vadinamiesiems patikėtiniams – jų Rusijos rinkimų įstatymas leidžia turėti iki 700, o šių asmenų darbas – atstovauti kandidatą susitikimuose su gyventojais ir agituoti už jo išrinkimą.
Kurioziška, tačiau šiems jį palaikantiems išrinktiesiems V.Putinas uždraudė leistis į politines diskusijas su rinkėjais, atsakinėti į su užsienio politika, korupcija, valdžios funkcijomis, demokratija susijusius klausimus. Kitaip tariant, tie atstovai jų klausiantiems aiškina ir toliau aiškins primityvias, banalias detales (pavyzdžiui, kad V.Putinas, tapęs prezidentu, sumažins mašinų su švyturėliais skaičių arba priešinsis vizų įvedimui vykstant į NVS šalis). Politologas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad tokiu būdu V.Putinas bando išvengti priekaištų, kad rinkėjams net nieko nebežada, tačiau, kita vertus, iš tiesų nieko ir nežada, o kalbos apie laukiančias permainas yra niekinės.

Persvara protestuotojų pusėje

Lygiai taip pat nieko neverta ir praėjusią savaitę Kremliaus paskelbta naujiena, kad nuo šiol gyventojai galės dalyvauti įstatymų priėmimo procese. Esą surinkus 100 tūkst. parašų, nuo šiol bus galima siūlyti įstatymų pataisas, tačiau opozicijos atstovai tokius Kremliaus pažadus vadina kliedesiais. “Kaip galima tikėtis, kad valdžiai nenaudingas visuomenės pasiūlymas prasimuš iki Dūmos, jei dabar net G.Javlinskiui esą nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus, o juk jį palaiko ir už jį pasirašė tikrai daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, kurių parašai galiausiai nieko nereiškė”, – kritikavo vienas pastarųjų protestų Rusijoje organizatorių rašytojas Grigorijus Čhartišvilis, plačiai žinomas Boriso Akunino pseudonimu.
Tiesa, pripažinti, kad lygiai tokie pat niekiniai yra ir opozicijos protestai, nei jis, nei politologai nėra linkę. Nors jokiomis gyventojų apklausomis iki galo pasitikėti negalima, tačiau Sankt Peterburge esančio Europos universiteto politikos mokslų ir sociologijos fakulteto dekanas Vladimiras Gelmanas įsitikinęs, kad šiuo metu visuomenėje protestuojančiuosius palaikančių žmonių yra daugiau nei tų, kurie nesuka galvos dėl rinkimų skaidrumo. “Persvara yra protestuotojų pusėje. Apie tai galima spręsti vien iš to, kad 4 iš 5 apklaustų gyventojų norėtų save išbandyti kaip rinkimų stebėtojai, o 40 proc. gyventojų, Visuomenės nuomonės tyrimų fondo duomenimis, netiki, kad rinkimai bus skaidrūs”, – atkreipia dėmesį politologas.
Beje, B.Akunino nuomone, nors V.Putinas greičiausiai tikrai laimės prezidento rinkimus, bet pasiekimas būtų jau vien tai, jei jam prireiktų antrojo turo. Be to, dabar vykstantys masiniai protestai, nors ir nenulems “putinizmo” eros pabaigos, bet gal bent jau taps naujo etapo, kai nebebijoma kovoti už savo įsitikinimus, pradžia. “Mūsų kova už normaliai funkcionuojančią demokratiją tik prasideda. Putino pergalė, net jei įvyks, bus apkartinta. Ją menkina tai, kaip šlykščiai vyksta priešrinkiminė kampanija, kaip iškraipomos naujienos žiniasklaidoje, kaip savo pozicijos išsakyti neleidžiama kitiems kandidatams. Neabejoju, kad šiuos tikrosios gyventojų nuomonės neatspindinčius rinkimus vainikuos rezultatų klastojimas. Bet gyventojai nėra akli – visi šie nešvarūs žaidimai tik dar plačiau jiems atvers akis. Šioms niekšybėms turės ateiti galas”, – opozicijos tikslus, kol kas dar labiau utopinius, apibendrina B.Akuninas.

Šimtatūkstantinės protestuotojų minios Maskvoje, judėjimai regionuose bei interneto erdvėje Rusijai žada neramius metus. Tačiau nusikratyti valdžios įsikabinusių lyderių rusams nebus lengva.

Baltomis juostomis pasidabinę protestuotojai masinėmis eitynėmis užbaigė praėjusius metus ir tokiomis pačiomis nuotaikomis pradėjo naujuosius. Dar didesnį šurmulį jie ketina sukelti prieš kovo pradžioje vyksiančius prezidento rinkimus. Ši Rusijoje netikėtai prasidėjusi masinių protestų banga jau vadinama dar viena spalvotąja revoliucija, kurią Rusijoje šį kartą simbolizuoja balta spalva.
Bet ar tai reiškia, jog “mums su Putinu ne pakeliui” skanduojantys rusai pasieks, kad šalyje pasikeistų ir valdžios niekam užleisti nenorintys lyderiai, ir žmonėms įgrisusi santvarka?
Analitikų vertinimu, tai nebus drastiška revoliucija – kardinalios permainos neprasidėjo nė po vienos spalvotosios revoliucijos. Tačiau be rezultatų baltoji revoliucija irgi neliks, o tai, kas šiuo metu dedasi Rusijoje, jau primena pagal panašų scenarijų dėl suklastotų rinkimų rezultatų vykusius protestus Serbijoje 2000-aisiais, Gruzijoje 2003-iaisiais, Ukrainoje 2004-aisiais, Kirgizijoje 2005-aisiais. Po visų jų vyko didesnės ar mažesnės permainos, nors žodis “mažesnės” šiuo atveju tinka labiau.
Rusijoje kilę protestai, nors viso pasaulio spaudoje vadinami masiniais, kvapą gniaužiančiais ir stulbinančiais, nėra tokie jau didžiuliai. Tiesa, 100 tūkst. Maskvoje susirinkusių žmonių – nemaža minia, tačiau prisiminkime, kad prieš du dešimtmečius Vilniuje prieš sovietų valdžią protestavo per 300 tūkst. lietuvių.
Vis dėlto nepaneigsi – Rusijoje tokia minia prieš Vladimiro Putino valdžią neprotestavo dar nė karto. Regis, todėl V.Putinui teks jei ne atsisakyti valdžios, tai bent šiek tiek pamaloninti ir apraminti gyventojus tikromis ar tariamomis reformomis. Jis pripažįsta ir pats esąs “šiek tiek” nustebęs dėl kilusio rusų nepasitenkinimo, nors bando sumenkinti protestų dalyvius, apkaltinti juos parsidavėliškumu Vakarams, kvailumu arba pareikšti, kad protestuoja tik nuobodžiaujantys turčių vaikai.

Kodėl trūko kantrybė

V.Putinui nerimauti tikrai yra pagrindo. Juk visi ankstesni opozicijos bandymai maištauti buvo kur kas menkesni, o Kremlius juos bemat numalšindavo, po kiekvieno pasispardymo įvesdamas dar daugiau suvaržymų ir “drausmės”.
Pavyzdžiui, tuomet, kai Ukrainoje vyko vadinamoji oranžinė revoliucija, šioks toks opozicijos pagyvėjimas buvo juntamas ir Rusijoje – aktyvistai reikalavo bent šiek tiek modernizuoti politinę sistemą. Tačiau V.Putinas sistemą geležine ranka “modernizavo” savaip: 2005-aisiais Rusijoje atsirado daugybė naujų institucijų, organizacijų ir šūkių, kurių visuma vis labiau priminė totalitarinį režimą. Atsirado ir naujų, Kremlių be paliovos liaupsinančių televizijos kanalų: “Russia Today”, pravoslaviškas “Spas” bei karinis “Zvezda”.
Į tuomečių naujovių sąrašą galima įtraukti ir vadinamąjį Visuomeninį kabinetą ar lapkričio 4-osios paskelbimą nacionaline diena. Galiausiai viską taikliai apibendrino V.Putino ideologas Vladislavas Surkovas, pavadindamas Rusiją “suverenia demokratija”.
Nuo tada, kai buvo įvestas šis keistokas putininio režimo pavadinimas, opozicijos pastangos ką nors keisti tapo visiškai bevaisės. Užtat V.Putinas pasijuto visiškai atsipalaidavęs ir nebeabejojo, kad Rusijai, pasikeisdamas su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, vadovaus kone amžinai.
Ukrainos politologas Andreas Umlandas įsitikinęs, kad kaip tik tas ramumas ir buvo didžiausia V.Putino klaida. Šio ir kitų politologų nuomone, pernykščių rinkimų rezultatai buvo tik pretekstas, o iš tiesų rusus protestuoti privertė stiprėjantis įniršis dėl vis didesnių suvaržymų ir ypač – dėl visas ribas peržengusios korupcijos.
“Kurdamas Rusijos valdymo sistemą, V.Putinas padarė kelias esmines strategines ir taktines klaidas. Jei būtų buvęs apdairesnis ir gudresnis, rusai ramūs būtų likę kur kas ilgiau”, – aiškina A.Umlandas.
Jo manymu, V.Putinas labiausiai prašovė būtent dėl atsainaus požiūrio į korupciją, išsikerojusią visose posovietinės Rusijos gyvenimo srityse. A.Umlandas pabrėžia, kad tuo rusiškasis modelis labiausiai ir skiriasi nuo kitų diktatūrų – Pietų Korėjos, Taivano ar Singapūro, kur postai perkami ar reikalai tvarkomi sumokant besąlyginiu lojalumu, o ne šlamančiaisiais.
“Jei jau kuri diktatūrą, negalima leisti kitiems valdžios vertikalėje esantiems tarnautojams kyšininkauti – tai mažina aukščiausio lyderio autoritetą, kelia chaosą, siutina gyventojus”, – aiškina politologas, kuris nesuvokia, kaip V.Putinas leido korupcijai išplisti taip plačiai ir įsišaknyti net specialiosiose tarnybose. Matyt, ne veltui vienas Rusijos žurnalistas, pradėjęs rašyti tinklaraštį apie baltąją revoliuciją, pasirinko pseudonimą Aleksej Navalnyj (rus. “navalnyj” – netikras).
Belieka palaukti ir sužinoti, ar mėginimai atskleisti Rusijos valdymo sistemos ydas, priartėti prie tikrosios demokratijos ir priversti Kremlių skaitytis su žmonių nuomone gali būti sėkmingi. Tam šimtatūkstantinės minios nepakaks: reikalingi ir nauji, charizmatiški lyderiai, ir senųjų antivakarietiškų bei imperinių nuostatų pasikeitimas, o kol kas Rusijoje tuo dar toli gražu nekvepia.