Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ivano Rūsčiojo laikais veikusios slaptosios policijos, vadintos opričnina, užduotis buvo rasti asmenis, galbūt rengiančius sukilimą prieš carą, atimti jų žemes ir nubausti nenaudėlius mirties bausme. Opričnikams, kurių Rusijoje buvo apie 6 tūkst., negaliojo jokie įstatymai, o panorėję įtartinus asmenis jie galėjo žudyti be įspėjimo.

Vos per septynerius metus nuo 1565 iki 1572 m. šie teroristai išžudė tūkstančius kilmingųjų, aristokratų ir tiesiog jiems neįtikusių žmonių. Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Šis siaubas po trijų šimtmečių tapo įkvėpimu Piotrui Čaikovskiui – žymusis kompozitorius, perskaitęs apie Ivano Lažečnikovo tragediją, pats sukūrė tokio paties pavadinimo operą „Opričnikas“. 1874-aisiais ji buvo pirmą kartą pristatyta didžiojoje scenoje – pirmieji Rusijoje ją išgirdo Sankt Peterburgo gyventojai.

Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Tiesa, opričnikai P.Čaikovskio operoje jau nebėra tokie baisūnai, kokie buvo iš tikrųjų. Opričniku tapęs Andrejus – mylintis, neapkenčiantis, atgailaujantis žmogus, nežudantis nekaltųjų, o galiausiai maldaujantis caro atleisti jį nuo tarnybos opričninoje, mat tai skaudina jo motiną, ir pats prisišaukiantis mirties bausmę už nepaklusnumą.

Šaudys be įspėjimo

Ivano Rūsčiojo opričnina Rusijoje egzistavo ir vėliau, atgimdama vis naujomis formomis ir pavadinimais. Slaptąją policiją turėjo bolševikai ir Josifas Stalinas, o jai visuomet vadovaudavo bejausmiai, užtat labai patikimi parankiniai, tokie kaip Feliksas Dzeržinskis.

Šiandien Ivano Rūsčiojo opričnina įgauna dar modernesnį pavidalą ir pavadinimą. Kaip ir XVI a. opričnikai, XXI a. „nacgvardiečiai“ kovos su blogiu. Oficialiai – su terorizmu, narkotikais ir organizuotu nusikalstamumu. O jiems vadovaus „apsauginis“, kuriam anksčiau buvo žadamas vidaus reikalų ministro postas, bet dabar nuskilo dar geriau.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo.

Rusijos vidaus reikalų ministerijos pajėgų pagrindu kuriama Nacionalinė gvardija nuo šiol pati atliks visas specialiųjų pajėgų funkcijas, anksčiau vidaus reikalų ministrui pavaldžios specialiosios pajėgos dabar atsiskaitys Nacionalinės gvardijos vadui Viktorui Zolotovui, o šis – tiesiogiai Vladimirui Putinui.

„Sprendimas priimtas – mes kuriame naują federalinį vykdomosios valdžios organą VRM vidaus kariuomenės pagrindu. Kuriame Nacionalinę gvardiją kovai su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Ji, glaudžiai kontaktuodama su VRM, toliau vykdys funkcijas, kurias vykdė „Omon“, riaušių policijos, greitojo reagavimo ir kiti padaliniai“, – pranešė V.Putinas.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo. Dūmai jau pateiktame Nacionalinės gvardijos steigimui būtinų įstatymų pataisų projekte juodu ant balto įrašyta, kad Nacionalinės gvardijos kovotojai tam tikrais atvejais turi teisę šaudyti be įspėjimo. Įstatymo projekto, kuris skelbiamas Rusijos Dūmos interneto svetainėje, 16 straipsnyje įvardijami ir tokie atvejai. Pavyzdžiui, teigiama, kad „Nacionalinės gvardijos karys turi teisę neįspėti apie ketinimus panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus, jei įspėjimas apie ketinimus keltų tiesioginį pavojų piliečio ar Nacionalinės gvardijos kovotojo gyvybei ar sveikatai arba reikštų rimtus padarinius.“

Asmeninė V.Putino gvardija

Nuo balandžio 5-osios, kai V.Putinas pasirašė įsaką, naujai kuriama Nacionalinė gvardija tampa šiuolaikinio Rusijos „caro“ priemone susidoroti su tais, kurie trukdo jo sistemai.

Ekspertai ir politikai sutinka, kad valdžia steigia galingą kovinį dalinį su rimtomis funkcijomis, tačiau kol kas nėra vieno atsakymo, kam to reikėjo.

Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Naivesni analitikai aiškina, esą Nacio­nalinės gvardijos kūrimas – tik priemonė nukreipti dėmesį nuo ekonominių šalies problemų. „Ekonominė krizė tęsiasi ir gali sukelti socialinę krizę, – sakė Konstantinas Kalačevas, vadovaujantis politinei ekspertų grupei Maskvoje. – Vadinasi, saugumo pajėgas reikia stiprinti ir rengtis blogiausiam“, – pridūrė jis.

Kiti ekspertai įžvelgia ir rimtesnių priežasčių. Pavyzdžiui, susijusių su artėjančiais rinkimais, mat V.Putino aplinka ruošiasi galimiems masiniams neramumams. Pagal vieną iš versijų, kurią kelia ir „Stratfor“ analitikai, Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Amerikiečių „Stratfor“ ekspertai spėja, kad tikroji Nacionalinės gvardijos įkūrimo Rusijoje priežastis – šalies prezidento V.Putino bandymas apsisaugoti nuo galimos kitų jėgos struktūrų, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, išdavystės „valdžios perversmo“ atveju.

Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų lojalumą.

„Įsteigdamas Nacionalinę gvardiją ir paskyręs jos vadovu V.Zolotovą, V.Putinas, visai gali būti, siekia apsaugoti savo administraciją nuo valdžios perversmo grėsmių“, – teigia analitikai, aiškindami, kad Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų – Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos pajėgų ir netgi armijos lojalumą. Pasak analitikų, atsižvelgdamas į Rusijos istoriją V.Putinas akivaizdžiai stengiasi išvengti pavojingo pažeidžiamumo, kurį visą valdymo laikotarpį jautė jo pirmtakas Borisas Jelcinas. Štai kodėl Nacionalinę gvardiją Rusijoje galima vertinti kaip asmeninę Rusijos prezidento armiją.

„Kuriama asmeninė V.Putino armija. Tai bus galingos sukarintos saugumo pajėgos, veiksiančios visoje šalyje“, – savo tinklaraštyje „In Moscow’s Shadows“ teigia ir kitas analitikas – Niujorko universitete dirbantis Rusijos ekspertas Markas Galeotti.

Rusijos valdžios opozicijos atstovai irgi mano, kad Nacionalinės gvardijos atsiradimas faktiškai reiškia visavertės kariuomenės steigimą, kuri būtina dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui saugoti. „Prieš metus V.Putinas pradėjo stiprinti Vidaus reikalų ministeriją, o Nacionalinė gvardija taps pereinamąja struktūra“, – situaciją aiškino „Parnas“ partijos pirmininkas Michailas Kasjanovas.

Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?

Tačiau nerimą dėl Nacionalinės gvardijos kūrimo Dūmoje kol kas išreiškė tik komunistai. Antai Dūmos deputatas komunistų partijos atstovas Vladimiras Rodinas pabrėžė, kad pastaruoju metu jis vis dažniau pastebi susidūrimus tarp fizinių asmenų, kovojančių dėl savo teisių, ir policininkų. „Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?“ – piktinosi jis.

V.Rodinas mano, kad teisėsaugininkai įtikino V.Putiną dėl būtinybės steigti visavertį kovinį dalinį. „Šis kelias pavojingas, jėga piliečių pasitikėjimo nesusigrąžinsi“, – įsitikinęs Dūmos deputatas.

V.Zolotovo pergalė

Kaip teigia M.Galeotti, sprendimą iki šiol nepriklausomas Rusijos federalinę narkotikų kontrolės tarnybą (FSKN) ir Federalinę migracijos tarnybą „pakišti“ po VRM sparnu galima laikyti paguodos prizu vidaus reikalų ministrui Vladimirui Kolokolcevui, tačiau FSKN vadovui Viktorui Ivanovui teks nuryti karčią piliulę – jis turės paklusti Vidaus reikalų ministerijos vadovybei.

Užtat Nacionalinei gvardijai vadovausiantis V.Zolotovas, anksčiau buvęs atsakingas už prezidento apsaugos tarnybą, o pastaruoju metu vadovavęs vidaus kariuomenei, švenčia didelę pergalę.

Jis V.Putiną lydi dar nuo darbo Sankt Peterburgo merijoje laikų: paskutinį XX a. dešimtmetį V.Zolotovas dirbo Anatolijaus Sobčiako, kuris tuo metu buvo Sankt Peterburgo meras, apsaugos darbuotoju.

V.Zolotovas apibūdinamas kaip nepaprastai Rusijos prezidentui atsidavęs žmogus, todėl M.Galeotti Nacionalinę gvardiją lygina su pretorionų gvardija – Romos laikų asmenine kariuomene, kuri stengtųsi gniaužti ne tik masių, bet ir elito nepasitenkinimą.

„V.Zolotovas – buvęs V.Putino apsaugos darbuotojas ir, remiantis turimais duomenimis, vienas tų žmonių, kuriais dabartinis Kremliaus vadovas pasitiki labiausiai. Taip, kaip B.Jelcinas pasitikėjo Aleksandru Koržakovu. Paskirdamas V.Zolotovą Nacio­nalinės gvardijos vadovu V.Putinas atskleidė tikrąją šios iš pirmo žvilgsnio perteklinės jėgos struktūros prigimtį ir pagrindinę užduotį“, – teigia „Stratfor“ analitikai.

Juolab kad V.Zolotovui Nacionalinės gvardijos vadovo pozicija buvo prognozuojama jau anksčiau. Vienintelė staigmena – sprendimo kurti tokią gvardiją skubotumas.

M.Galeotti atkreipia dėmesį, kad sprendimų skubotumas yra tam tikras Rusijos valdžios elito standartas. „Kaip ir daugelis svarbiausių sprendimų Rusijoje, pastarasis buvo priimtas staiga. Tai tik parodo, kad pagrindinius sprendimus Kremliuje priima siauras V.Putino ir jo patikėtinių ratas“, – įsitikinęs M.Galeotti.

Kita vertus, idėja įkurti Nacionalinę gvardiją ir suvienyti visas viešojo saugumo pajėgas Rusijoje nėra nauja – ji būdavo iškeliama reguliariai, nors visada atmetama.

Apie tokio dalinio atsiradimą kalbėta dar dešimtajame dešimtmetyje. Kaip primena „Nezavisimaja gazeta“, B.Jelcinas faktiškai anonsavo specialiųjų gvardiečių, kurie turėtų ginti šalies Konstituciją ir demokratines vertybes, atsiradimą. Tiesa, pavadinimo tada būna kitokio – Rusijos gvardija. Formuoti šią struktūrą imtasi 1991 m., tačiau planai žlugo gvardiečių projekto kuratoriui perėjus į opoziciją.

Politologas Jevgenijus Minčenka teigia, kad šiomis dienomis kuriamos Nacionalinės gvardijos projektas egzistuoja ketverius metus. Iš pradžių manyta, kad Nacionalinei gvardijai visų pirma bus nurodoma vykdyti apsaugines funkcijas: malšinti sukilimus, užkirsti kelią masiniams neramumams ir juos likviduoti. Vis dėlto vėliau Nacionalinės gvardijos funkcijos išsiplėtė ir dabar turėsime šiuolaikinę opričniną.

Ivano Rūsčiojo laikais tai baigėsi tuo, kad be taisyklių egzistavęs prievartos aparatas išslydo jo kūrėjams iš rankų ir atsisuko prieš juos pačius: ilgainiui opričnikai nužudė beveik visus opričninos sumanytojus. Ar laikui bėgant V.Zolotovas netaps grėsme V.Putinui? Pamatysime.