BFL/V.Skaraičio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar teisinga išskirti vieną maisto produktų grupę ir jai sumažinti PVM?

TAIP

Evelina Butkutė-Lazdauskienė, Ministro pirmininko patarėja

Siekdama padidinti visuomenės perkamąją galią ir pajamas Vyriausybė dirba keliomis kryptimis – atlyginimų ir neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo bei PVM tarifo mažinimo. Premjeras Algirdas Butkevičius su Socialdemokratų frakcija Seime inicijuoja PVM lengvatos taikymą mėsai dėl kelių priežasčių. Tai padėtų sumažinti mėsos ir jos produktų kainą prekybos taškuose, ir mėsa, kaip vienas pagrindinių produktų, taptų prieinamesnė žmogui. Lietuvos ūkininkams ir prekybininkams būtų sudarytos geresnės sąlygos konkuruoti su kaimyninių šalių ūkininkais, kad turguje būtų prekiaujama Lietuvoje užauginta mūsų ūkininkų pagaminta mėsa. Taip paskatinsime gyvulininkystę.

Daržovės yra sezoninės prekės, kurių kaina priklauso nuo sezono įtakos. Rudenį morkų ir bulvių kaina gerokai sumažėja, tad PVM lengvata tampa ne tokia aktuali. Mažesnis PVM tarifas vienai grupei galėtų būti taikomas tam tikrą laikotarpį, per kurį būtų stebima, ar kaina keičiasi pirkėjo naudai. Jei lengvata pasiteisintų, galbūt būtų galima galvoti ir apie kitas prekių grupes.

PVM tarifo mažinimo pasiūlymus jau yra įregistravę kai kurie Socialdemokratų frakcijos nariai. Artimiausiu metu Vyriausybė apsispręs, koks tarifas galėtų būti taikomas, bus pateikta Vyriausybės išvada ir projektas galėtų keliauti į Seimą. Jei parlamentarai tam pritartų dar gegužės mėnesį, lengvatinis tarifas galėtų įsigalioti jau nuo šių metų lapkričio, nes pagal įstatymą mokesčių pakeitimai gali įsigalioti tik praėjus šešiems mėnesiams po paskelbimo. Biudžeto praradimai būtų kompensuojami iš geresnio mokesčių surinkimo.

Tai padėtų sumažinti mėsos ir jos produktų kainą prekybos taškuose, ir mėsa, kaip vienas pagrindinių produktų, taptų prieinamesnė žmogui.

PVM lengvata mėsai tikrai nėra vienintelė Vyriausybės kryptis, siekiant padidinti perkamąją galią. Premjero nuomone, žmogus turi teisęs pats nuspręsti, kam nori išleisti didesnę dalį savo pinigų, o mūsų užduotis – padidinti realias jo pajamas. Vyriausybė numačiusi NPD vėl didinti nuo sausio mėnesio. Taip pat realų pajamų padidėjimą pajustų šeimos, auginančios vaikus, nes būtų didinamas NPD už kiekvieną vaiką.

NE

Marius Dubnikovas, Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas

Tiek asmeniškai, tiek kaip Lietuvos verslo konfederacijos, kurioje kuruoju mokesčių klausimus, atstovas sakau – esame prieš lengvatas. Tai vertybinis vertinimas: valstybė neturėtų suteikti privilegijų vienam ar kitam sektoriui ir taip kraipyti valstybėje nusistovėjusias konkurencines sąlygas. Jei jau norima eiti mokesčių mažinimo kryptimi, geriau būtų juos mažinti gal ne tokiu mastu, bet visuotiniškiau.

Prieš lengvatą būtent atšaldytai ir šviežiai mėsai esame ir todėl, kad negi valstybės reikalas reguliuoti, ko žmonėms reikia daugiau valgyti – vaisių ar mėsos. Sakoma, kad lengvata mėsai duodama siekiant padidinti jos vartojimą, kad ją įpirktų mažesnes pajamas turintys žmonės. Bet PVM lengvata iš esmės nukeliaus ne mažiausias pajamas uždirbantiems asmenims, nes, su PVM lengvata ar be, jie šių produktų greičiausiai vis tiek neįperka. Neva bandome kovoti, kad mūsų žmonės neapsipirkinėtų Lenkijoje, tačiau mažindami PVM su tuo neprikovosime, nes Lenkijos rinka keliolika kartų didesnė ir kainos ten natūraliai kitos.

Jei jau turime tokią galimybę atsisakyti 80 mln. eurų biudžete, geriau didinti neapmokestinamąjį minimumą. Tai turėtų įtakos konkrečiai mažiausias pajamas gaunančių žmonių grupei. Didinti žmonių pajamas svarbiau, nei sumažinti PVM vienai produktų grupei, nes didžiausia problema Lietuvoje – ne mokesčių dydis, bet per mažos pajamos.

Be to, kelia abejonių, ar tikrai kaina sumažės. Šią savaitę paskelbti Statistikos departamento duomenys rodo, kad viešbučių paslaugos pabrango, nors jie išsiderėję PVM lengvatas.

Valstybė neturėtų suteikti privilegijų vienam ar kitam sektoriui ir taip kraipyti valstybėje nusistovėjusias konkurencines sąlygas.

Po rinkimų ateisiančiai naujai Vyriausybei reikėtų pirma užsibrėžti nors kartą per daugiau nei 26 nepriklausomybės metus pasiekti subalansuotą biudžetą. Tuomet ir galėtume svarstyti apie kitus veiksmus: efektyvinti mokesčių surinkimą, kas leistų mažinti mokesčius, arba surenkamą biudžeto perteklių tikslingai išleisti valstybės politikai įgyvendinti – remti tam tikrą visuomenės sluoksnį ar skatinti gimstamumą.

BFL/V.Skaraičio nuotr.

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ platformos – tai interneto svetainės, kuriose lankytojai gali susirasti nakvynę, o asmenys, turintys laisvus namus, butus ar kambarius, gali informuoti apie nuomojamą būstą ir gauti papildomų pajamų. Nuomininkai už suteiktas būsto nuomos paslaugas su per šias platformas nuomojančiais būstą asmenimis atsiskaito per šiuos puslapius administruojančias įmones, kurios veikia kaip tarpininkai tarp nuomininko ir nuomotojo.

Gyventojui, Lietuvoje taip nuomojančiam būstą, visada yra prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM (21 proc.) nuo sumos, kurias gyventojas sumoka už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (nepaisant to, kad jo gautas atlygis per pastaruosius 12 mėnesių už PVM apmokestinamas paslaugas neviršijo 45 tūkst. eurų).

Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai.

VMI, siekdama užtikrinti pajamų apskaitymo už būsto nuomą ir mokesčių sumokėjimo kontrolę, atlieka asmenų, savo vardu įregistravusių daug gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto, analizę. Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai. Remiantis kitais informacijos šaltiniais, yra nustatomi galimai gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos pajamų nedeklaruojantys asmenys. Jiems taip pat taikomos poveikio priemonės, siekiant užtikrinti gautų pajamų deklaravimą.

VMI inf.

Justas Mundeikis

PVM velykinis margutis – trumpas komentaras apie tai, kaip artėjant rinkimams politikai bando įtikti tautai, o kai kurie net nevengia bandymo pasipelnyti. Ekonomistai mano, jog mokesčių politika neturėtų būti naudojama socialinei politikai vykdyti, o PVM lengvatų geriau būtų išvis atsisakyti.

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdyje buvo aršiai priekaištaujama Lietuvos Vyriausybei dėl to, jog daug lietuvių per Kovo 11-ąją išvyko apsipirkti į Lenkiją. Toks kaltinimas žingsnis po žingsnio vedė link diskusijos, ar reiktų Lietuvoje mažinti PVM mokestį tam tikriems produktams, ar tiesiog visoms prekėms. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo lenktynės, kas labiau įtiks tautai prieš rinkimus ir dar sugebės iš to pasipelnyti.

Ar PVM ekonomiškai yra „geras“ mokestis?

PVM mokesčio ypatybė yra ta, jog jis taikomas kiekviename pardavimo etape, įskaitant ir tarpinio vartojimo prekėms. Tačiau įmonės, kurios nupirktą prekę naudoja perdirbimui, gali atsiimti sumokėtą PVM. Tokiu būdu PVM taikomas tik parduodant prekes ir nedaro įtakos gamybos kaštams bei neiškraipo įmonių gamybinių pasirinkimų. Toks mokestis nesukuria kaskadinių mokesčių, kai mokestis taikomas ir gamybos procese naudojamoms medžiagoms, ir parduodamai produkcijai, tad išvengiama dvigubo apmokestinimo.

Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo ir administravimo kaštų, Lietuvoje, remiantis gerąja praktika, PVM mokesčių mokėtojais tampama, jeigu metinė apyvarta viršija 45 000 eurų. Lietuvoje PVM mokestis yra viena pagrindinių mokestinių pajamų ir 2015-ais metais sudarė 40 procentų surinktų konsoliduotų valstybės (valstybės ir savivaldybių) mokestinių pajamų.

Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo.

Sąlyginai vertinant PVM mokestis gali būti labai efektyvus. Tačiau, ypatingai, Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo, o nesurenkama suma atitinka net 4,4 procento bendrojo vidaus produkto. Tai iššūkis VMI ir kitoms institucijoms, skatinantis stiprinti kovą su šešėliu, ypatingai, mažmeninėje rinkoje, kurioje net parduotuvių tinklai, prekiaujantys kosmetikos, gyvūnų ar aprangos prekėmis vis dar sugeba pusę atlyginimo parduotuvėse dirbančiam personalui mokėti vokeliuose.

Ar reikalingos PVM lengvatos ir kam jos padeda?

Daugelyje valstybių yra įvesti lengvatiniai PVM tarifai prekėms, kurias kasdien vartoja mažas pajamas gaunantys asmenys. Tačiau šiomis nuolaidomis taip pat naudojasi ir dideles pajamas gaunantieji. Neretai į kovą už PVM mažinimą stoja ir lobistų grupės. Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl Lietuvai reikalinga PVM lengvata turizmo sektoriui, nes iš minimalaus atlyginimo besiverčianti šeima, vargu ar gali net pasvajoti apie keliones po Lietuvą.

Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.

Mokesčių paskirtis nėra mažinti socialinę atskirtį. Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.  Tad prasmingiausia yra taikyti kuo galima mažiau išimčių baziniam PVM tarifui, tokiu būdu mažiau iškraipant rinką.

PVM mokesčio keitimo pasekmės viešbučių sektoriuje

Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugos nuo 2003.01.01 iki 2008.12.31 buvo apmokestinamos 5 procentų PVM tarifu, nuo 2009.01.01 iki 2010.12.31 buvo taikomas 19 procentų PVM tarifas, 2011-ais metais – 9 procentų, o nuo 2012.01.01 buvo pradėtas taikyti standartinis 21 procento PVM tarifas iki 2015.01.01, kai vėl buvo grįžta prie 9 procentų PVM.  Žemiau pateikta lentelė iliustruoja PVM ir kainų pokyčius.

PVM ir VKI pokyčiai, Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Pažvelgę į lentelę matome, jog pirmą kartą padidinus PVM mokestį, vartotojų kainų indeksas, atspindintis vartotojų mokamą kainą, padidėjo nuo 103,2 iki 105,9, o viešbučių gaunama kaina (VKI diskontavus taikomu PVM mokesčiu, t.y. kaina, kurią sumoka viešbučių lankytojai be PVM) krito nuo 98,3 iki 89. Tai ženklas, jog verslu užsiimančios įmonės absorbavo mokesčių padidinimą, sumažindamos gaunamą pelną.

Visiška šio reiškinio priešingybė matoma 2010-ais metais, sumažinus PVM mokestį: vartotojų kainų indeksas padidėjo nuo 99 iki 100,4, kai viešbučių gaunama kaina padidėjo nuo 83,2 iki 92,1. Toks pat reiškinys pasikartojo ir 2012 bei 2015 metų sausio mėnesiais, įsigaliojus PVM tarifo pakeitimams.

Viešbučių sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

Galima daryti išvadą, jog Lietuvoje viešbučių sektorių pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, nors nakvynių viešbučiuose paklausa yra elastingesnė. Todėl kaina, kurią moka vartotojai svyruoja mažiau nei kaina, kurią gauna viešbučiai. Tad šiame sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

PVM lengvatos maisto produktams

Pateiktas viešbučiams taikomo PVM tarifo keitimo pavyzdys parodo, kaip atsargiai reiktų vertinti daromus PVM pakeitimus bei jų galimą įtaką šalies ekonomikai ir mokesčių sistemai. Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną. Jeigu pasitelkiant mokesčių politiką siekiama užsiimti socialine politika (o tai nėra optimalu), būtina atlikti nuodugnų rinkos vertinimą.

Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną.

Šios atsakingos ekonominės politikos priešingybė būtų seimo nario Broniaus Bradausko atvejis. Šis LSDP partijos narys, UAB „Bartžuvė“ (kuri užsiima tvenkiniuose auginamos šviežios žuvies prekyba) akcininkas, pasiūlė seimui balsuoti už lengvatinį 5 procentų PVM tarifą, taikomą būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežiai tvenkiniuose išaugintai žuviai“. Toks politiko siūlymas yra ne kas kita, o Lietuvos politinės destrukcijos ir politinės korupcijos pavyzdys, iliustruojantis siekį padidinti turimos akcinės bendrovės pelningumą, nes pateikiamas projektas nėra ekonomiškai argumentuotas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

SEB banko analitikas Gitanas Nausėda teigia, jog galbūt būtų prasminga mažinti PVM tarifą, tačiau reiktų prižiūrėti kainų pokyčius prieš ir po tarifo pakeitimo tam, kad niekas nepiktnaudžiautų PVM sumažinimu, kaip tai padarė viešbučių verslo atstovai.

Deja, turiu paprieštarauti gerbiamam kolegai. Lietuvoje nuosekliai didinamas MMA. Todėl vargu ar valstybinės tarnybos atrastų pakankamai resursų analizuoti situaciją rinkoje, kai vienu metu didinamas MMA, sąlygojantis kaštų didėjimą ir tuo pačiu metu mažinamas PVM.

Svarbu paminėti ir tai, jog dėl padidėjusio MMA išaugusios sąnaudos nebūtinai iš karto turi sąlygoti prekių kainų didėjimą. Tai gali įvykti po 2–6 mėnesių, kai įmonės adaptuosis ir tik įvertinusios pakitusią situaciją pradės keisti kainodarą. O kur dar keičiami įstatymai, reguliavimas ir t.t.?

Kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Susidaro toks kiekis šalutinių kintamųjų, jog atsekti, ar verslas pagrįstai, ar nepagrįstai nesumažintų kainų, sumažinus PVM tarifą, taptų nebeįmanoma. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas teigia, jog jo atstovaujamų įmonių vadovai yra pasirengę pasirašyti memorandumą, kuriuo įsipareigotų tam tikrą laiką sumažinti kainas. Tik kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Ar PVM mažinimas išspręs apsipirkimo Lenkijoje „problemą“ ir sumažins šešėlį?

Deja, remiantis praktika, lenkiškos prekės su lietuvišku PVM sėkmingai konkuruoja Lietuvoje (pvz., lenkiški pieno produktai). Tad net jeigu būtų sumažintas PVM tarifas, vargu ar tai paskatintų visus gyventojus, vykstančius apsipirkti į Lenkiją, apsipirkinėti Lietuvoje esančiose parduotuvėse. Dalis vartotojų  sutaupytų pinigų (apie 17 procentų) ir vėl grįžtų į biudžetą PVM pavidalu, nes gyventojai anksčiau ar vėliau vis tiek juos išleistų Lietuvoje.

Ar padidėjęs vartojimas sukurtų naujų darbo vietų bei paskatintų kitų mokesčių, tokių kaip GPM, Sodros įmokų didinimą – sunku pasakyti. Tam reiktų atlikti išsamų rinkos ekonometrinį tyrimą, kurį šiuo metu galėtų padaryti tik finansų ministerija.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu?

Tiesa, remiantis Rumunijos patirtimi, sumažinus PVM tarifą maistui, padidėjo apyvarta, pvz., 15 procentų sumažinus kavos kainą, pardavimų kiekis padidėjo net 25 procentais. Toks apyvartos padidėjimas yra stulbinantis. Tačiau visiškai neatitinka ekonominių dėsnių pagal kuriuos, kainai pakitus 1 procentu, galima būtų tikėtis, jog pardavimų kiekis irgi padidėtų tik 1 procentu. Galime daryti prielaidą, jog Rumunijai tiesiog pavyko legalizuoti dalį šešėlinės apyvartos.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu? Jeigu manytumėme, jog taip, ko gero, pritartumėme ir visiškam šešėlio išnaikinimui, atsisakant bet kokių mokesčių. Tik ar tikrai norėtumėme atsisakyti socialinės politikos gairių, kuriomis remiasi mūsų visuomenė? Vargu.

Kaip vykdyti socialinę politiką?

Ką galėtų padaryti Seimas, jog mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia padidėtų? Protingiausia būtų didinti mažas pajamas gaunančių asmenų atlyginimus.

Visų pirma reiktų padidinti NPD iki MMA ir susieti šiuos du rodiklius. NPD didinimas nepadidina mokestinės naštos darbdaviams ir nekelia rizikos konkurencingumo praradimui bei užimtumo mažinimui.

Antras žingsnis – susieti GPM ir Sodros įmokas. Tai reikštų, jog GPM ir Sodros įmokos būtų mokamos tik už pajamas, viršijančias NPD. Trečias žingsnis –  siekis sukurti „šeimos“ arba namų ūkių bendrą apmokestinimą.

Suprantama, tokia mokestinė pertvarka reikštų stipriai sumažėjančias mokestines pajamas, tačiau jas lengvai galėtų atsverti PVM mokesčio geresnis surinkimas bei plečiamas turto apmokestinimas. Kartu reiktų didinti paskatas taupyti pensijai, ypatingai, mažas pajamas gaunantiems asmenims, kurių įmokos į pensijų fondą yra mažos ir kurių pensijos, net įskaičiuojant antrą pensijų kaupimo pakopą, bus per mažos, kad būtų užtikrintos sąlygos oriai senatvei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. kovo 29 d.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Įsibėgėjant diskusijoms dėl galimų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) taikymo pokyčių Lietuvoje, svarbu racionaliai įvertinti, kaip mūsų šalis atrodo, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis, pagal šio mokesčio tarifą ir apmokestinamų prekių bei paslaugų grupes.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

Galime įvardinti pagrindinius pastebėjimus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Pirmiausia, prekių ir paslaugų, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, sąrašas Lietuvoje yra vienas trumpiausių ES. Be to, pastaraisiais metais ES šalyse PVM tarifas dažniausiai mažintas tik atskiroms prekėms ir paslaugoms (ypač maisto produktams). Iš ES šalių tik Danijoje yra didesnis negu Lietuvoje PVM tarifas, taikomas visiems maisto produktams.

Dvigubi standartai

ES šalyse dažniausiai taikomas standartinis 20-21 proc. PVM tarifas, todėl Lietuvoje naudojamas 21 proc. tarifas neišsiskiria. Bet skirtumai išryškėja pažvelgus į prekių ir paslaugų, kurioms taikomas mažesnis PVM tarifas, sąrašą. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, lengvatinis tarifas taikomas gana mažam prekių ir paslaugų skaičiui (knygoms, vaistams, šilumos energijai, apgyvendinimo paslaugoms).

Lietuvoje prekės ir paslaugos yra vienos labiausiai apmokestinamų ES.

Kitose ES, o ypač Vidurio Europos šalyse, prekių grupių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, sąrašas pastaraisiais metais tik ilgėja. Todėl efektyvusis PVM tarifas, į kurį įtraukiamos visos taikomos lengvatos, Lietuvoje išties yra vienas iš didžiausių ES, t. y. Lietuvoje prekės ir paslaugos yra vienos labiausiai apmokestinamų ES. Tokioje aplinkoje prieštaringai skamba tarptautinių organizacijų raginimai Lietuvoje dar trumpinti prekių ir paslaugų, kurioms taikomas sumažintas PVM tarifas, sąrašą, kai likusioje Europoje elgiamasi priešingai.

Lengvatinio PVM tarifo maisto produktams taikymas yra taisyklė, o ne išimtis

Standartinis PVM tarifas ES pastaraisiais metais mažintas retai. Latvijoje jis 2012 m. liepos 1 d. sumažintas 1 proc. punktu – iki 21 procento, o Rumunijoje nuo šių metų pradžios tarifas nurėžtas 4 proc. punktais – iki 20 procentų. Daug dažniau valstybės įtraukdavo naujas prekes ir paslaugas, kurioms taikomas lengvatinis tarifas.

Lietuva liko antra po Danijos pagal visiems maisto produktams taikomo PVM tarifo dydį.

Pavyzdžiui, Rumunija praėjusių metų birželį daugumai maisto produktų, gėrimų ir maitinimo paslaugų taikė lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Slovakija nuo šių metų sausio 1 dienos į lengvatiniu 10 proc. tarifu apmokestinamų prekių sąrašą įtraukė šviežią mėsą, žuvį, sviestą, duoną ir geriamą pieną. Po tokių pastarųjų šalių sprendimų Lietuva liko antra po Danijos pagal visiems maisto produktams taikomo PVM tarifo dydį.

Svarbu prižiūrėti kainas

Vienas iš pagrindinių darbų, rengiantis mažinti tam tikrų prekių ir paslaugų PVM tarifą, yra prevencinė kainų pokyčių priežiūra keletą mėnesių prieš tarifo keitimą ir jį pakeitus. Paskutinis lengvatinio PVM tarifo pritaikymo atvejis Lietuvoje, kai 2015 m. sausio 1 d. buvo sumažintas tarifas apgyvendinimo paslaugoms nuo 21 iki 9 proc., nebuvo toks skaidrus. Paslaugų kaina turėjo sumažėti 9,9 proc., tačiau iš tiesų apgyvendinimo paslaugų kaina sausį, palyginti su gruodžiu, net padidėjo.

Paslaugų kaina turėjo sumažėti 9,9 proc., tačiau iš tiesų apgyvendinimo paslaugų kaina sausį, palyginti su gruodžiu, net padidėjo.

Apgyvendinimo paslaugomis daugiau naudojasi užsienio, o ne vietiniai turistai, tad didesnė kaina smarkiai neužkliuvo vartotojams. Valdžios institucijos nepasirūpino, kad kainos būtų tinkamai stebimos. Visgi panašus bandymas pasinaudoti mažesniu PVM tarifu, pavyzdžiui, maisto prekėms, neliktų taip nepastebėtas viešumoje ir vargu, ar didieji prekybininkai bandytų taip rizikuoti.

Teigiama sumažinto PVM tarifo įtaka vartojimui

Kitų šalių patirtis rodo, kad, sumažinus PVM tarifą svarbiausiems maisto produktams, padidėja jų faktinis vartojimas ir sumažėja prekyba maisto prekėmis. Rumunijoje sumažinus maisto produktų tarifą nuo 24 iki 9 proc., šių produktų mažmeninės prekybos mastas ūgtelėjo labiau, negu mažėjo prekių kaina, todėl biudžetas PVM pajamų net neprarado.

Lietuvoje, kurioje šešėlinės maisto produktų prekybos mastas gana didelis, taip pat galima tikėtis ne tik kad ne neigiamo, bet ir veikiausiai teigiamo mokesčių surinkimo efekto.

PVM tarifo mažinimo maisto produktams tikslai

Pagrindinė priežastis, kodėl ES valstybės įveda lengvatinius PVM tarifus maistui, yra siekis padidinti mažiausias pajamas gaunančių asmenų perkamąją galią, nes būtent jų vartojimo krepšelyje maisto produktai sudaro svarbiausią vartojimo išlaidų dalį. Įprastai didžiausi neapskaitytų maisto produktų pirkėjai būna šie mažiausias pajamas gaunantys asmenys, todėl PVM tarifo sumažinimas iš dalies padeda spręsti šešėlinės ekonomikos mažinimo problemas.

Kita vertus, maisto produktų PVM tarifo mažinimo alternatyva galėtų būti tolesnis minimalaus neapmokestinamųjų pajamų dydžio kėlimas, bet kartu turi būti nuolat mažinama šešėlinė ekonomika.

PVM tarifų peržiūros klausimai grįžta prieš rinkimus

Ne paslaptis, kad PVM mažinimo tema dažniausiai iškyla prieš rinkimus. Pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Rumunija ir Slovakija, kuriose neseniai buvo nustatytas lengvatinis PVM tarifas maisto produktams, rinkimai į parlamentą vyksta šiais metais (Slovakijoje jau įvyko prieš tris savaites). Lietuvoje artėjant Seimo rinkimams, PVM tarifo sumažinimo klausimas taip pat gali tapti rimtu tam pritariančių partijų koziriu.

Ekonominiu požiūriu didelės skubos be objektyvių diskusijų keisti PVM mokesčio tvarką nėra, išskyrus pastaruoju metu padidėjusį apsipirkimo mastą Lenkijoje, tačiau dėl vėl smarkiai pradėjusio brangti zloto euro atžvilgiu artimiausiu metu šis srautus gali sumažėti.

Apie draudimą atskaityti lengvųjų automobilių pirkimo PVM, Lietuvoje galiojantį nuo 2002-ųjų, yra diskutuota daugybę kartų. Paskutinysis šio klausimo svarstymas vyko spalio 9-ąją. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas eilinį kartą priėmė nutarimą nepritarti įstatymo pataisoms, galinčioms pastebimai pagyvinti prekybą naujais automobiliais, o drauge prisidėti prie keleto gretutinių problemų sprendimo: racionalaus šalies transporto parko formavimo, eismo saugumo, aplinkos taršos bei mokesčių surinkimo. Tačiau ir tai dar ne viskas. Kaimyninių šalių politikai šiuos dalykus vertina visiškai kitokiu aspektu.

2013-aisiais PVM klausimas buvo patekęs į Latvijos ir Estijos įstatymų leidėjų darbotvarkę. Estijoje PVM mokėtojams yra suteikta teisė naudotis pilna lengvųjų automobilių pirkimo PVM atskaita. Čia taip pat, kaip ir Lietuvoje taikomas pajamų natūra apmokestinimas GPM, jei automobilis naudojamas asmeniniais tikslais. Nors toks modelis laikytinas bene racionaliausiu, estai buvo užsimoję padidinti biudžeto pajamas: parlamentą pasiekė PVM įstatymo pataisos, nustatančios 50 proc. atskaitomo pirkimo PVM ribą.

Finansų analitikai pastebėjo, kad tokios ribos nustatymas nebuvo pagrįstas realiais skaičiavimais, koks yra faktinis automobilių naudojimas verslo, ir koks – privatiems poreikiams. Visgi pati ribos nustatymo idėja rodo, kad Estija neketino tapti visiškai panaikinanti teisę į lengvųjų automobilių pirkimo PVM atskaitą. Tačiau įsibėgėjus diskusijoms didesnių mokesčių šalininkai patyrė fiasko ir tvarka liko nepakitusi.

Lietuvos autoverslininkų asociacijos duomenimis, tokią debatų baigtį lėmė palyginamoji analizė, kaip PVM atskaitos draudimas įtakoja naujų automobilių pardavimus.

„1000 juridinių asmenų naujai registruojamų lengvųjų automobilių skaičius Rumunijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje nuo ES vidurkio atsilieka maždaug 6 kartus. Visose minėtose šalyse PVM atskaita draudžiame, o transporto parkas – pats seniausias. T. y. šie dalykai neabejotinai susiję, nes verslo įmonės, nuperkančios didžiąją dalį naujų lengvųjų automobilių (Lietuvoje šis rodiklis siekia 90 proc.), stengiasi pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis. Pagunda tai padaryti tiesiogiai proporcinga nusižiūrėto automobilio kainai. Jokio diskomforto ar papildomų eksploatacijos rūpesčių toks bandymas taupyti nesukuria. Oficialiai skelbiama tvarka, leidžianti mašinai „svetimais“ valstybiniais numeriais viešėti 90 dienų, yra niekinė, nes sienos atviros ir automobilių judėjimas niekaip nekontroliuojamas. Šalys, ignoruojančios šiuos dalykus, tiesiog praranda nemažas sumas įvairių mokesčių, susijusių su automobilio registracija, draudimu, lizingu ar techniniu aptarnavimu. Estai atviru tekstu pasakė nenorį mokestiniais ir administraciniais kaštais apsunkinti įmonių, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovų, ar kitaip komplikuoti galimybes įsigyti naujus lengvuosius automobilius, o tuo pačiu „prilygti“ šiame kontekste labiausiai apgailėtinai atrodantiems kraštams. Deja, Lietuva patenka būtent į tokį sąrašą“, – pastebėjo Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) prezidentas Petras Ignotas.

Tuo tarpu Latvijai dar šių metų pavasarį Europos Taryba suteikė leidimą atskaityti 80 proc. patirto lengvųjų automobilių pirkimo PVM. Tokia riba pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad Latvijos atstovų teigimu, vidutinis lengvojo automobilio naudojimas privatiems poreikiams sudaro apie 20 proc. Be kita ko, čia peržiūrėta suma, kurią peržengus automobilis prilyginamas prabangos prekei – PVM galima susigrąžinti nuo 60 tūkst. eurų. Lig šiol tą galėjo padaryti įmonės, mašinai išleidusios ne daugiau 43 tūkst. eurų.

Lietuvoje galimybę susigrąžinti PVM už įsigyjamus automobilius įmonės prarado kaip tik dėl to, kad kai kurie verslininkų piktnaudžiavo įsigyjant prabangias ir su tiesiogine veikla niekaip nesusijusias transporto priemones bei dėl valstybės biudžete, kaip visuomet, žiojėjusios skylės. Tačiau ši problema buvo išspręsta pakoregavus Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymą – tarnybinių automobilių naudojimą asmeniniais tikslais prilyginus fizinio asmens pajamoms natūra ir apmokestinus GPM bei sveikatos ir socialinio draudimo mokesčiais. Nepaisant to, draudimas susigrąžinti PVM liko, o lengvuosius automobilius įsigyjančias įmones užgulė dvigubo apmokestinamo našta.

Mokesčių ekspertai iš kompanijos PwC pastebi, kad esama padėtis iš tiesų nelogiška ir neteisinga.

„Draudimas atskaityti lengvųjų automobilių pirkimo PVM yra aiškinimas tuo, kad neretai jie naudojami ne tik verslo, tačiau ir privačiais darbuotojų tikslais. Tačiau siekiant papildomai apmokestinti darbuotojų gaunamą naudą nėra atsižvelgiama į tai, kad tai daroma neproporcingai verslo vienetų patiriamoms išlaidoms. Daugeliu atvejų didžioji naudojamo automobilio nauda tenka įmonės vykdomai veiklai ir nedidele dalimi – asmeniniams darbuotojų poreikiams, be to, ne visos įmonės apskritai suteikia teisę darbuotojams naudoti automobilius privatiems tikslams. Galiausiai nėra aišku, kodėl tokia nuostata Lietuvoje taikoma tik lengviesiems automobiliams. Neretu atveju įmonių darbuotojai privatiems poreikiams gali naudoti mobiliuosius telefonus, kompiuterius ar kitą įrangą, tačiau jų įsigijimui PVM atskaitos apribojimai ar draudimai nėra taikomi“, – konstatavo PwC Mokesčių ir teisės skyriaus projektų vadovė Aušra Miltenytė.

Remiantis kaimyninių valstybių patirtimi, siūlymai Lietuvos PVM mokėtojams suteikti teisę į lengvųjų automobilių įsigijimo ar nuomos PVM atskaitą neturėtų būti atmetami argumentuojant vien biudžeto pajamų netekimu. Bent jau dalinės pirkimo PVM atskaitos suteikimas palengvintų automobilius įsigyjančių įmonių mokestinę naštą. Be kita ko, toks sprendimas padėtų panaikinti šiuo metu susidariusį Lietuvos atsilikimą nuo kaimyninių šalių lengvųjų automobilių rinkos bei sustiprinti savo konkurencingumą.

LAA skaičiavimais, Lietuvoje atsisakius diskriminacinių nuostatų, susijusių su automobilių įsigijimo PVM atskaita, naujų mašinų rinka išaugtų mažiausiai dvigubai.

Svarbu ir tai, kad Europos Komisija yra parengusi ES valstybėms narėms taisykles, kuriomis nustatomos su variklinėmis kelių transporto priemonėmis susijusios išlaidos, kurių pirkimo PVM negali būti pilnai įtrauktos į PVM atskaitą. Pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis, kurios turėtų įsigalioti nuo 2015-ųjų, siekiama, kad transporto priemonių pirkimo PVM atskaita būtų suvienodinta tarp visų ES valstybių narių, įgyvendinant ribotos pirkimo PVM atskaitos mechanizmą. Kitaip tariant, EK pripažįsta ir valstybėms narėms rekomenduoja, kad lengvųjų automobilių pirkimo PVM atskaita neturėtų būti draudžiama, o tik ribojama dėl naudojimo asmeniniams tikslams.

ES valstybių narių praktika dėl lengvųjų automobilių pirkimo PVM atskaitos

Neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo. Lygiai taip pat įdomu ir naudinga būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio lengvatas.

Bet koks Lietuvoje priimtas įstatymas gali būti Konstitucinio Teismo vertinimo objektas. Pastaruoju metu Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo – neproporcingai mažinant valstybės tarnautojų atlyginimus buvo pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Šią problemą Vyriausybė žada išspręsti jau kitais metais, tačiau įdomių ir sudėtingų klausimų Konstitucinis Teismas sulaukia vis daugiau.
Praėjusią savaitę šis Teismas priėmė ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nekilnojamojo turto įstatymo nuostata, neleidžianti fiziniams asmenims pretenduoti į šio mokesčio lengvatą, dėl to, kad lėšos įskaitomos ne į savivaldybės, o į valstybės biudžetą. Tačiau tokia nuostata atrodo kaip labiau techninio pobūdžio problema, o ne nusižengimas esminiams Konstitucijos principams. Daug įdomiau būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, pavyzdžiui, šildymo lengvatą.
Prašymą ištirti įstatymo konstitucingumą pateikti gali tik Vyriausybė, teismai arba Seimo narių grupė, apimanti ne mažiau kaip penktadalį visų Seimo narių. Gavęs tokį prašymą, Konstitucinis Teismas turėtų įvertinti, ar pridėtinės vertės mokesčio lengvata centralizuotai teikiamai šildymo paslaugai ir karštam vandeniui nepamina nė vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos principo. Vertinant būtent šią lengvatą pirmiausia kyla abejonių dėl lygiateisiškumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, laisvos konkurencijos ir socialinio solidarumo principų. Ar nė vienas iš šių principų nėra pamintas pridėtinės vertės mokesčio lengvatą taikant tik centralizuotai teikiamai šilumai?
Visų pirma tokia pridėtinės vertės mokesčio lengvata neabejotinai diskriminuoja necentralizuotu šildymu besinaudojančius gyventojus. Šios lengvatos autoriai turbūt sakytų, kad tai socialinis solidarumas, – reikia paremti brangiausiai už šilumą mokančius gyventojus. Tačiau dažniausiai didmiesčio senamiestyje ar kituose prestižiniuose rajonuose šildosi ir lengvatą gauna gerokai didesnių pajamų gyventojai, nei kaimo trobą malkomis šildantis ir jokios lengvatos negaunantis asmuo. Vadovaujantis idėja, kad brangus daiktas, kurio ne visada gali atsisakyti, savaime prašosi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, ją būtų galima taikyti ir, pavyzdžiui, vestuviniams žiedams.
Akivaizdu, kad didžiausią pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, taikomos šildymui, naudą gauna didžiausius butus turintys gyventojai. Todėl tokia lengvata yra regresinė – didesnė finansinė nauda suteikiama turtingesniems gyventojams. Solidarumo čia ne per daugiausia.
Be jokios abejonės, yra daug butuose gyvenančių gyventojų, kurių išlaidos už šildymą neproporcingai didelės net ir taikant aptariamą PVM lengvatą. Tačiau tokią problemą reikia spręsti didinant pastatų energetinį efektyvumą (turbūt ne be valstybės pagalbos) ir suteikiant asmenines kompensacijas už šildymą – o tai Lietuvoje jau daroma.
Be to, kaip paaiškinti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kai mažesniame miestelyje ar kaime, kuriame nėra centrinio šildymo paslaugos, gyvenantis asmuo neturi galimybės gauti šildymo lengvatos? Mažesniuose miesteliuose yra ir mažų daugiabučių, kurie šildomi dujomis ar kietuoju kuru, o juose gyvena tikrai ne turtingiausi šalies gyventojai. Ar taip nėra paminamas lygiateisiškumo principas?
Skeptikai pasakys, kad kietuoju kuru namus šildantys gyventojai pridėtinės vertės mokesčio už malkas apskritai nemoka – patys kerta mišką arba perka juodojoje rinkoje. Tačiau diskriminacinės mokesčių politikos negalima pagrįsti mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktu.
Iš tiesų – kaip šios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos atrodo nediskriminavimo, laisvos konkurencijos ir teisėtų lūkesčių principų kontekste? Ar žmogus (arba daugiabučio bendruomenė), investavęs į įrangą, kuri leidžia panaudoti geoterminę šilumą arba pašildyti vandenį naudojant saulės energiją, gali pasinaudoti PVM lengvata? Ar tokios įrangos gamintojai ir tiekėjai gali laisvai konkuruoti su centrinio šildymo paslaugos teikėjais? Ar į aplinką tausojančias technologijas investavęs žmogus negali turėti teisėto lūkesčio, kad jis bent jau nepatirs diskriminuojančios mokesčių naštos? Juk tai, kad kažkada žmogus turėjo pinigų tokioms investicijoms, dar nereiškia, jog ir ateityje jo pajamos išliks didelės ir jis galės toliau mokėti didesnius mokesčius.
Be jokios abejonės, tokios pačios ar net griežtesnės kritikos verta ir primygtinai siūlyta ir dar rudenį dėmesio sulauksianti pridėtinės vertės mokesčio lengvata mėsai ir mėsos produktams. Didžiausia nauda iš jos būtų didesnes pajamas gaunantiems ir mėsą dažnai valgantiems gyventojams (ir, beje, šių produktų gamintojams), o skurdžiausiai gyvenantieji ir vegetarai jos apskritai nepajustų.
Laisvos konkurencijos principą tokia lengvata turbūt taip pat pamintų – dėl jos taikymo žuvies produktus gaminančioms įmonėms konkuruoti būtų sunkiau, tačiau jokio teisinio ir ekonominio pagrindo tam surasti būtų neįmanoma.
Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.
O galbūt priešingai – pagaliau atsirastų ne tik galimybė, bet ir pareiga atsisakyti diskriminuojančių, neefektyvių ir kartais tiesiog žalingų mokesčių lengvatų.

Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.

s

Pradėkim nuo mito

„Štai įvesime progresinius mokesčius ir gyvenimas susitvarkys“ – mėgsta postringauti, baugindami tautą, valdžios atstovai. Gali net pasirodyti, kad uždėjus didesnius mokesčius ant dar bandančio išsilaikyti ir taip jau negausaus vidutiniškai pasiturinčių Lietuvos piliečių sluoksnio, ant šalies prapliups auksinis lietus.

Pirma, progresiniai mokesčiai faktiškai jau egzistuoja nuo to momento, kai buvo nustatytas neapmokestinamas pajamų minimumas, nuo kurio mokesčiai neskaičiuojami. Visai nesvarbu, kiek pakopų yra dvi ar trys – tai jau akivaizdi progresinio mokesčio išraiška.

Antra, mažai kas iš jų tiki, kad mokesčių prislėgtas smulkus ir vidutinis verslas, prieš ką ir nukreipti papildomi progresinių mokesčių laipteliai, sugebės pakankamai papildyti šalies biudžeto pajamas. Nėra mūsų šalyje tiek daug pasiturinčių žmonių. O ir tie esantys vargiai galėtų atitikti europietišką ar amerikietišką vidutiniškai pasiturinčių asmenų lygį.

Matyt priimtina, prisidengiant populistiniais lozungais apie progresinius mokesčius taip vadinamiems turčiams, lysti į eilinio piliečio kišenę ir atimti tai ką jis dar turi. Tuo pačiu atimant tėvynainiui galimybę išbristi iš skurdo lygio, atsistoti ant kojų ir gal net pradėti savo verslą.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Už painaus pavadinimo slepiasi paprasta netiesioginių mokesčių surinkimo schema. Jūs mokate gamintojui PVM, kuris yra įskaičiuotas į visų Jūsų perkamų prekių ar komunalinių paslaugų kainą, o gamintojas gavęs iš Jūsų šiuos pinigus privalo atiduoti valstybei. Todėl šis mokestis ir vadinamas „netiesioginiu“ mokesčiu, kurį moka kiekvienas, o pardavėjas ar gamintojas jį tik perduoda (na, kartais ir neperduoda).

Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, kai moka tas kas ir atiduoda valstybei, jis yra paslėptas prekės vertėje ir nepakankamai akivaizdus.

Pavyzdžiui, visiems suvokiamas gyventojų pajamų mokestis. Jūs iš karto matote savo atlyginimo skirtumą tarp sumos „ant popieriaus“ ir to ką gaunate į rankas. Skirtumą, kurį iš Jūsų pasiima valstybė. Jei valstybė padidins šį mokestį, tai net ekonomikoje neišprusęs pilietis iš karto pajus skirtumą.

O dėka painaus PVM pavadinimo ir mokėjimo būdo, daugelį galima suklaidinti ir didinti šį mokestį be jokių išsamesnių paaiškinimų. Tuo labiau, kad be noro gauti daugiau pajamų vyriausybė neturi jokių racionalių ekonomiškai pagrįstų argumentų. Štai tada ir nuskamba sparnuotos frazės: „Kodėl brangsta prekės? Tai verslas tapo pernelyg godus“ – pareiškia vyriausybės atstovas, tarsi užmiršęs, kad išvakarėse pati valdžia pakėlė PVM tarifą nuo 18 iki 21 procento.

„Taip jiems ir reikia. Nereikėjo kelti kainų“ – teigia tie, kurie painiojasi tarp priežasties ir pasekmės ir juos palaikantys autoritetingi ekspertai, tvirtinantys tautai, kad jiems dar „neteko nagrinėti atvejo, kad dėl PVM lengvatos mažėtų kainos“. O po to atsiranda dar vienas oratorius, kuris pareiškia, kad nereikia daryti verslui nuolaidų ir reikia baigti su bet kokiomis lengvatomis. O koks nors Vardenis Pavardenis, gaunantis 1000 Lt atlyginimą, revoliucingai nusiteikęs pradeda trinti rankas: „Valio! Panaikinsim PVM lengvatas už šildymą – nubausim niekadėjus verslininkus!”

Pasižiūrėkim tokio Vardenio konkretų atvejį. Kaip gi atsiliepė jo asmeninėms pajamoms PVM lengvatos panaikinimas t.y. tarifo padidėjimas nuo 18 iki 21 proc. O kartu pamąstysime, ar įmanoma, kad tai neatsilieptų kainų augimui.

Sakykim, kad jis į per mėnesį rankas, po visų mokesčių sumokėjimo, gavo 800 Lt, tai per metus sudaro – 9600 Lt. Visus šiuos pinigus jis išleidžia parduotuvėje, įsigydamas pačias paprasčiausias ir būtiniausias maistui bei pragyvenimui prekes, kartu sumokėdamas dar vieną užslėptą netiesioginį mokestį – PVM. Nevarginsiu jūsų skaičiais, juos galite rasti straipsnio priede ir pereisiu iškart prie išvadų.

Kai PVM tarifas 18 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1464 Lt/per metus.

Kai PVM tarifas 21 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1666 Lt/per metus.

Padidinus PVM tarifą 3 proc., Vardenis prarado savo perkamosios galios daugiau nei už 200 Lt ir, žinoma, vartojo mažiau. Už prekes jis mokėjo brangiau, nes PVM apmoka galutinis pirkėjas, o pardavėjas su gamintoju atlieka tik tarpininko vaidmenį, valstybei surenkant PVM. Tokiu būdu pinigai buvo išimti iš realios ekonomikos ir nukreipti valstybinių poreikių tenkinimui.

Toks PVM tarifo didinimas atsiliepė prekybos įmonių apyvartai, nes jie negavo tų 200 Lt, kurie buvo Vardenio sumokėti už PVM. Naivu būtų tikėtis, kad prekybininkai su tuo taip lengvai susitaikytų ir nebandytų kelti kainų, siekami kompensuoti 200 Lt netekimą. Tokiu būdu atsiranda realus pretekstas Vardeniui būtinas prekes branginti, kad ir iki 400 Lt per metus, nes pati valstybė įjungė kainų kėlimo mechanizmą. Ir tai valstybės iždui lyg ir naudinga, nes nuo didesnių kainų – didesnės iš PVM gaunamos įplaukos. Tai ar verta tikėtis kainų mažėjimo už maistą, komunalinius patarnavimus, šildymą?

Jokių šansų laimėti

Kur slypi mokestinės politikos skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių? O gi požiūryje į apmokestinimo tikslą. Išsivysčiusios šalys rūpinasi savo piliečių pajamų augimu, nes nuo to priklauso biudžeto pajamos. O besivystančios šalys kelia sau tikslą surinkti biudžetui būtinas lėšas bet kokia kaina, net savo piliečių gerbūvio ir ateities sąskaita. Būtent todėl, išsivysčiusiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro tiesioginiai mokesčiai nuo sėkmingos piliečių veiklos. O besivystančiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai). Kol valdžia nespręs valstybės ekonomikos problemų, o bandys tik išspausti tai kas dar išspaudžiama, tai besivystančios šalys ir liks tame pačiame lygyje.

JAV apsieina be PVM

Verslūs amerikiečiai, kuriems bandė primesti PVM, iš karto pasiskaičiavo kuo gresia jiems šio mokesčio įvedimas ir tvirtai tam pasipriešino. Jie tai įvardino „nepagrįsta apmokestinimo sistema“.

Jie įvertino tai, kad įvedant PVM Europoje nuo 1960-ųjų metų iki mūsų dienų jis padidėjo nuo 5 iki 20 procentų. Toks tarifo šuolis per 50 metų verslo pasauliui nepriimtinas ir liudija apie pavojingą nestabilumą bei ekonomikos efektyvumo stoką.

Amerikos specialistai pastebėjo, kad Europos šalyse, dėka PVM, mokestinė našta išaugo daugiau kaip 40 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP). Toks aukštas apmokestinimo lygis išstumia privačias investicijas, stabdo ekonomikos augimą ir sukuria sąlygas chroniškai bedarbystei.

PVM – tai šventa.

Stodami į ES visos šalys, privalo pas save įvesti PVM. Bet šio mokesčio dydžiai, kiekvienoje šalyje nustatomi savarankiškai, vadovaujantis tik minimaliu apribojimu – pagrindinio mokesčio tarifas neturi būti mažesnis nei 15 proc. Lietuvoje šis mokestis yra 21 proc. Be to, tam tikroms prekėms ir paslaugoms Europos Sąjungoje leidžiamas lengvatinis tarifas, kuris negali būti mažesnis nei 5 proc. O prekėms ir paslaugoms, teikiamoms mažiausiai apsaugotiems socialiniams gyventojų sluoksniams, naudojamas 0 proc. PVM tarifas. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje 0 proc. tarifas taikomas visoms būtiniausioms maisto prekėms, vaistams, vaikų drabužiams ir t.t.

Kodėl taip daroma? Tokios lengvatos taikomos daugelyje ES šalių, nes tai ne lengvata, o būtina korekcija ne itin suderintame PVM mechanizme, kuris dar tik testuojamas ir todėl būtina apsaugoti savo piliečius nuo galimų rizikų: masinės emigracijos bangos sukėlimo ar smulkaus verslo bankrotų, jei dėl kokių nors priežasčių iškiltų poreikis didinti pagrindinį PVM tarifą. Taip valstybė gina savo pagrindinius investuotojus – savo šalies piliečius.

PVM ir skolos

Tai kas verčia audringai didinti mokesčius kitose šalyse, prieštaraujant patriotiškumui ir sveikam protui? Kai nėra apgalvotos efektyvios ekonominės politikos, tai besivystančios šalys ima tarsi lenktyniauti, kas daugiau prisirinks skolų (o skolos padengiamos būsimų mokesčių sąskaita) ir padidins mokestinę naštą PVM pavidale. Skolos ir mokesčiai tiesiogiai susiję. Latvija ne per seniausiai buvo priversta padidinti PVM iki 22 proc. nes to pareikalavo kreditoriai. Šaliai teko taikytis prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) iškeltų sąlygų.

Tokiu būdu, valstybės piliečiai tampa nekompetentingos valdžios ir jų išlaidavimo įkaitais. Šiose lenktynėse biurokratui vis viena – vystosi ekonomika ar ne, yra dar likusių gyvų piliečių ar jau reikia atsivežti mokesčių mokėtojų iš kitų šalių. Taip šalys tampa „stebuklų laukais“, kuriuose nuo kiekvieno pirkėjo nuimamas PVM. Toks „stebuklų laukas“ duos pajamas net tada, kai neliks nė vieno lietuvio.

Ir tai dar ne viskas

PVM tarifo augimo tendencijos pastebimos atsilikusiose Europos Sąjungos šalyse įgauna grėsmingus dydžius. Vyriausybės nesugebančios užtikrinti efektyvios savo šalies ekonomikos vystymosi, virsta biurokratiniais PVM mokesčių melžimo aparatais iš mažiausiai pasiturinčių gyventojų sluoksnių. Net gaunantis 300 Lt pašalpą iš tikrųjų gauna tik 248 Lt, nes mokant už būtiniausias prekes automatiškai bus sumokamas ir PVM.

Bėda net ne tik tame, kad dėl to didėja šešėlinės ekonomikos dalis ir kontrabanda, naikinamas vidutiniškai pasiturintis gyventojų sluoksnis, smulkusis verslas, didėja priklausomybė nuo banko teikiamų kreditų. Svarbiausia, kad tai atsiliepia ir demografiniam tokių šalių stoviui ir vaikų sveikatai, nes tėvai vaikus maitina kuo pigesniais, taigi ne visada kokybiškais produktais.

Todėl yra tik viena išeitis – kuo skubiau nustatyti 0 proc. PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms ir vaistams. Tik tokiu būdu mes sukursime sąlygas išsaugoti savo tautą ir savo valstybę, vardan ateities kartų. Tai svarbu padaryti kuo greičiau. Nes netoli laikas, kai mums pradės aiškinti, kad turime sekti Vengrijos pėdomis ir padidinti PVM tarifą iki 27 proc.

Tokiu atveju, 2041 Lt – suma, kurią per metus turėtų sumokėti minėtas Vardenis, į rankas kas mėnesį gaudamas 800 Lt ir pirkdamas prekes parduotuvėje. Tai reiškia, kad realus jo atlyginimas taps 170 Lt mažesnis, t.t. nebe 800 Lt, o tik 630 Lt. Tikriausiai nuspėjate kiek tokiu atveju išaugs kainos?

P.S. „Tai neleistina! Tai neįmanoma! O kaip bus su mūsų mylimais Mastrichto kriterijais?“ – su siaubu sušuks apsišvietęs skaitytojas. Geras klausimas, bet apie tai sekantį kartą.

O tiem kas nemėgsta formulių, siūlau žvilgterėti į paskaičiavimus, kiek PVM „paslepiama“ prekės kainoje, kai sumokame 100 Lt:

Kai PVM tarifas 15 proc. (minimumas nustatytas ES) – 13,04 Lt

Kai PVM tarifas 18 proc. (mokėjome dar neseniai) – 15,25 Lt

Kai PVM tarifas 21 proc. (mokame dabar) – 17,36 Lt

Kai PVM tarifas 27 proc. (jau moka Vengrijoje) – 21,26 Lt

Jei žinote kiek uždirbate per metus, galite lengvai suskaičiuoti kiek esate permokėję šio mokesčio, dėka to, kad pas mus ne minimalus europinis 15 proc. tarifas.

Tik modernesnė ūkio ir eksporto struktūra Lietuvai gali užtikrinti stabilų ekonomikos augimą ir nedarbo, ypač jaunimo, mažėjimą.

Lietuvos ekonomikai Europos Komisija jau nuo 2010 m. prognozuoja tik kilimą, eksporto skaičiai auga. Tačiau Estijai anksčiau ir dabar pranašaujama ateitis šviesesnė, o mes apie tokią negalime nė svajoti, jei nekeisime savo ūkio ir eksporto struktūros, nesusitelksime į intelektualias paslaugas. Tokia išvada padaryta Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkų studijoje apie paslaugų sektoriui būtinus struktūrinius pokyčius.

Verslo paskolos augo 15 proc., ekonomika – beveik perpus menkiau
MRU parengtos studijos autorės – MRU Ekonomikos ir finansų fakulteto Bankininkystės ir investicijų katedros prof. dr. Eugenijos Martinaitytės įsitikinimu, išteklių neturtinga šalis labai didelio pasirinkimo, kuria kryptimi žengti, neturi. Jei nori pakartoti Estijos ar Maltos sėkmės istorijas, reikia koncentruotis į žinioms imlias paslaugas ir jų eksportą, kas leis sukurti didesnę pridėtinę vertę.
Be to, vystant intelektualias paslaugas galima išspręsti vieną didžiausių šios dienos Europos problemų – jaunimo nedarbą – juk žinioms, modernioms technologijoms imliose paslaugų srityse atsiradus daugiau darbo vietų, intelektas ne emigruotų, o čia kurtų produktus eksportui. Asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas ir ne tik Lietuvoje daug mažesnis nei neišsilavinusių žmonių. Lietuvoje bendras jaunimo nedarbas sudaro ženklią dalį (2012 m. – 24,2 proc.), tačiau bedarbių su universitetiniu išsilavinimu dalis jaunimo grupėje nereikšminga.
Tačiau Lietuva net ekonomikos aukso amžiumi vadintais ikikriziniais metais buvo pasirinkusi skirtingą ūkio plėtros kelią nei Estija. MRU tyrime pateikti iškalbingi skaičiavimai: 2005-2009 m. kasmet  ūkio sektoriaus paskolų portfelis Lietuvoje vidutiniškai didėjo 15 proc., o ekonomika vos 8 proc. Estijoje šie skaičiai beveik sutapo (11 ir 10 proc.), o Latvijoje buvo dar didesnės nei pas mus disproporcijos: paskolos augo po 23 proc. kasmet, o ekonomika – 9 proc. Tai ne tik reiškia, kad Estijoje paskolos ūkio sektoriams buvo išduodamos labiau įvertinus plėtros galimybes, bet ir tai, kad ūkio plėtra vyko pusantro du karto mažesnėmis veiklos sąnaudomis nei kitose Baltijos kaimynėse.

Ūkio struktūra modernėja lėtai
„Paslaugų produktyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas siejamas su žiniomis imlių paslaugų plėtra, o Lietuvoje daugiausia gaminama mažos pridėtinės vertės produkcija, dominuoja energijai imlios pramonės šakos. Darbo našumas Lietuvoje gerokai mažesnis nei technologiškai išsivysčiusiose ES valstybėse“, – aiškina prof. E.Martinaitytė. O technologinės, paslaugų inovacijos yra svarbiausias konkurencingumo ir plėtros veiksnys. Tačiau verslas Lietuvoje linkęs remtis pigia darbo jėga, jis nepajėgus investuoti į tyrimus, tad ir didelės pridėtinės vertės tikėtis sunku.
Analizuojant išvystytos ekonomikos valstybių ūkio sektorių kuriamos pridėtinės vertės svorį nustatyta, kad paslaugų sektoriuje (prekybos, finansinio tarpininkavimo, IT, transporto, draudimo, švietimo, kūrybinės, sveikatos priežiūros ir kt. paslaugos) pridėtinės vertės sukuriama daugiau nei pramonės sektoriuje. Paslaugų sektoriaus kuriamos pridėtinės vertės vidurkis ES sudaro apie 80 proc., Baltijos šalyse – apie 70 proc. Vadinasi, ūkio struktūrą būtina tobulinti vystant konkurencingas paslaugas.
Beje, Lietuvoje ir daugiausia tiesioginių užsienio investicijų – du tris kartus daugiau nei pas Baltijos kaimynes – taip pat atėjo į apdirbamąją pramonę, o Estijoje ir Latvijoje daugiau investuota į finansinio tarpininkavimo sektorių. Lietuvoje šių paslaugų apimtis dukart mažesnė nei išsivysčiusiose šalyse.
„Pas mus vis dar vyrauja standartinis mąstymas. Pramonė – taip, tai labai svarbus sektorius, bet reikia žiūrėti, kas duoda didžiausią pridedamąją vertę, nes tik taip būsime konkurencingi.  Maisto, naftos, chemijos pramonė kuria mažiau pridėtinės vertės už paslaugų sektorių, o mūsų eksporto struktūroje dominuoja prekių eksportas, priklausantis nuo rinkos konjunktūros – šiandien yra paklausa, prikepsim produktų, o ryt paaiškės, kad nėra kur dėti. Eksportuojame degalus, bet atsiras koks kitas kuras ar kita technologija – ir ką darysim? Tačiau jei turėsime intelektualią paslaugą, jos poreikis bus stabilus”, – pabrėžia E.Martinaitytė.
Deja, tokių Lietuvos eksportuojamų paslaugų procentas statiškai netgi beveik nematomas, nors pasaulis keičiasi – diegiamos naujos technologijos, plečiasi tarptautiniai tinklai. Negalime stovėti vietoje – kepti bandeles ir tuo džiaugtis. paslaugų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

PVM_13images

Iš dabar galiojančių PVM lengvatų tikslus, kurie buvo užsibrėžti, veikiausiai pasiekia tik kelios, tai –  5 proc. PVM neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir kompensuojamiems vaistams. Pirmu atveju, tai prekės asmenims, kuriems reikalinga parama, ir šios prekės nėra vartojamos kitų asmenų grupių. Antras atvejis mažiau vienareikšmiškas, nes vaistų vartotojų elgsena ne visada racionali ir ne visiems jiems objektyviai reikia paramos. Be to, čia veikia farmacijos verslo ir gydytojų interesai, todėl kompensuojamų vaistų sąrašas niekada nebūna tobulai teisingas. Tačiau, galima teigti, kad daugiau kompensuojamų vaistų reikia senyviems ar dėl kitų priežasčių mažiau darbingiems, todėl mažiau pajamų gaunantiems žmonėms. Dėl šios priežasties lengvatos poveikis veikiau pasiekia deklaruotus tikslus nei priešingai.

Dar viena lengvata, skirta keleivių vežimui, įsigaliojusi nuo šių metų pradžios, teoriškai taip pat turėtų pasiekti tikslą, nes visuomeniniu transportu pasiturintys žmonės naudojasi retai. Tačiau ši lengvata turėtų prasmės, jei vežėjai būtų sumažinę kainas, deja, apie tai girdėti neteko.

Deja, tuo „pakenčiamų“ PVM lengvatų sąrašą būtų galima ir baigti, nes toliau – tik gražiau.

Lengvata periodinei spaudai skamba gražiai, tačiau šiais laikais yra alternatyvos: TV, internetas, radijas ir kiti informacijos šaltiniai. Todėl lengvata vienam iš informacijos šaltinių arba tik subsidijuoja to sektoriaus įmones ir nepasiekia vartotojų, arba, jeigu kainos tikrai sumažėja, iškreipia vartotojų elgseną skatindama labiau naudotis viena alternatyva, nei kitomis.

PVM lengvata šildymui jau ne kartą minėta, kaip labiausiai iškraipanti realybę. Kuo daugiau šildaisi, tai yra, kuo daugiau turi turto, tuo daugiau lengvatos gauni. Iš tiesų, šią lengvatą reikėtų arba apskritai naikinti ir keisti tiesiogine parama, arba sieti su daugiabučių renovacija ir naikinti lengvatą tiems, kurie nedalyvauja renovacijos procese.

Seime vėl įregistruotas siūlymas mažinti PVM viešbučių paslaugoms. Didžiąją viešbučių išlaidų dalį patiria verslo atstovai, kurių dauguma gali susigrąžinti PVM ir todėl jiems nėra skirtumo, koks tas PVM tarifas. Tuo tarpu turistai, norintys aplankyti kokią nors šalį ar vietovę, kažin ar renkasi ją pagal PVM tarifą. Taip, kaina turi įtakos, bet jei šalis arba vieta neįdomi, tai joks PVM tarifas nepadės, ir gal turės net priešingą efektą. Juk to paties Lietuvos pajūrio problema yra visai ne viešbučių kaina, o menka kokybė ir tai, kad be šaltos jūros ar alkoholio gėrimo ten nelabai yra ką daugiau veikti.

Taip pat siūloma mažinti PVM meno ir kultūros renginiams bei kūrėjų ir atlikėjų paslaugoms. Pirmu atveju, galima suprasti norą subsidijuoti teatrus ir kultūros įstaigas – bilietų kainos juk vis tiek nesumažės. Tačiau kam subsidijuoti atlikėjų paslaugas? Kažin ar daug pensininkų susirinks į kitą Lady Gagos koncertą, jei bus sumažintas PVM tarifas?
Na, o apie siūlymus mažinti PVM „šviežiai mėsai“, „nešviežiai žuviai“, vienokioms ar kitokioms daržovėms ir panašiems produktams apskritai nėra prasmės daug diskutuoti. Juk socialiai remtini žmonės mėsos ir žuvies beveik neperka, nes neįperka, o kad šių produktų kainos mažėtų dėl PVM lengvatų tikėtis būtų naivu. Taigi tai tik interesų grupių žaidimas. Geriausiu atveju, jo rezultatas – padidėję subsidijuojamo sektoriaus pelnai. Blogiausiu atveju – iškreiptas vartotojų elgesys. Abiem atvejais – didelis biudžeto pajamų praradimas.

pvm30

Prabėgus lygiai 10 metų nuo to sprendimo padaryti išimtį PVM įstatyme ir neleisti juridiniams asmenims atskaityti mokesčio už lengvuosius automobilius, politikai vėl grįžta prie šios spekuliacijų samanomis apaugusios temos.

Po keleto diskusijų raundų su Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) specialistais Susisiekimo ministerijos vadovai pripažino pateiktus argumentus esant teisingais ir logiškais, todėl sutiko parengti PVM įstatymo pataisas. Jų derinimo su oficialiomis institucijomis procedūros jau prasidėjo.

Įstatymo projekto rengimą koordinavęs susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas primena, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 62 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pirkimo arba importo PVM už lengvąjį automobilį atskaitą, buvo pakeistos 2002-aisiais. Tuomet pataisų autoriai užkirto galimybes susigrąžinti PVM jei lengvasis automobilis, skirtas vežti ne daugiau kaip 8 žmones (neskaičiuojant vairuotojo) bei visureigių kategorijai priskiriamoms transporto priemonėms, jei jos nėra tiekiamos ar išnuomojamos. Tie patys apribojimai taikomi atskaitant PVM už nurodytų kategorijų automobilių nuomą ir pirkimo PVM už keleivių vežimo automobiliais paslaugą, jeigu PVM mokėtojas nedalyvauja šios paslaugos teikimo sandoryje kaip neatsiskleidęs tarpininkas.

Toks sprendimas buvo grindžiamas siekiais užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kai tarnybiniai automobiliais būdavo naudojami asmeniniais tiksliais. Akivaizdžiausiu to įrodymu esą buvo ne darbo metu prie prekybos ir pramogų centrų stovintys prabangūs automobiliai, papuošti įvairių firmų simboliais. Ypač daug kritikos sulaukė tie verslininkai, kurie PVM susigrąžino už akivaizdžiai finansinei galiai ir prabangiam gyvenimo būdui pabrėžti skirtus automobilius.

Tačiau Susisiekimo ministerija pripažino sutinkanti su faktu, į kurį dėmesį atkreipę LAA ekspertai: po to kai Seimas priėmė tam tikras Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas nustatančias (kalbama apie 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13-1, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnius), kad gyventojas, kuris verčiasi individualia veikla ir gauna pajamas ir asmeninėms reikmėms naudoja automobilį, turi mokėti gyventojų pajamų mokestį, draudimas atskaityti PVM už lengvuosius automobilius įgavo kitokią prasmę. Pagal minėtų įstatymų nuostatas lengvieji automobiliai, kurie naudojami asmeniniams tikslams, faktiškai yra apmokestinami dvigubai. Tokia papildoma mokestinė našta verslui nėra sąžininga.

Dėl šios priežasties Susisiekimo ministerija siūlo keisti teisinio reguliavimo nuostatas ir atsisakyti draudimo taikyti PVM atskaitą lengviesiems automobiliams, o juos įsigyjančių verslininkų – neapmokestinti papildomai.

Projektą pateikę pareigūnai pastebi, kad dėl šios įstatymo korekcijos jokių kitų galiojančių teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės. Valstybės biudžeto lėšų jį įgyvendinant taip pat nereikės.

Antradienį Seime bus svarstomas Respublikos Prezidentės pateiktas PVM įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti lengvatinį PVM tarifą spaudai.

Tačiau svarstant šį projektą jis A. Valinsko vadovaujamame Informacinės visuomenės plėtros komitete po Seimo narių pasiūlymų „aplipo“ daugybe kitų PVM lengvatų, kurias priėmus biudžetas netektų milijardo litų. Akivaizdu, kad tokiam projektui kategoriškai nepritaria Vyriausybė, greičiausiai jį vetuotų ir Respublikos Prezidentė.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) seniūnas Jurgis Razma įregistravo pasiūlymą, kurio esmė – grįžti prie pirminio Prezidentės teikto varianto, iš projekto išbraukiant visus kitus vėliau atsiradusius siūlymus.

Parlamentaras argumentuoja, kad spauda – ne tas pats kaip dešra ar dviratininko šalmas. Tai daugiau dvasinis produktas ir išimtį jai galime pagrįsti parodydami tam tikrą šios prekės ir paslaugos rūšies išskirtinumą. Reikia įvertinti dar ir tai, kad pastaraisiais metais ne kartą gerokai brango spaudos platinimo paslaugos, mažėjo reklamos užsakymų apimtys. Nors ir bandoma išlaidas periodinių leidinių platinimui šiek tiek kompensuoti per Spaudos rėmimo fondą, tiesiogines dotacijas Lietuvos paštui, tačiau ši kompensacija neadekvati padidėjusioms išlaidoms.

„Taigi yra daug argumentų, kad būtų apsiribota tik PVM lengvatos spaudai nustatymu, dėl ko šalies biudžetas netektų tik keliolikos milijonų litų ir dėl to nereiktų jo keisti. Tikiuosi, kad Seime atsiras išminties būtent tokiam sprendimui priimti“, – teigia J. Razma.

Jei šis siūlymas nebūtų aplipęs papildomais siūlymais, PVM lengvatos spaudai projektas galėjo būti svarstomas žymiai sparčiau ir galėjo įsigalioti jau nuo balandžio 1-osios. Dabar, pasak J. Razmos, jei liktų tik lengvata spaudai, ji galėtų įsigalioti nuo liepos 1 d., nes palanki mokesčių mokėtojams mokestinė pataisa nebūtinai turi būti nutolinama pusei metų.

„Dalyvaujant Seimo frakcijų seniūnų sueigoje pastaruoju metu man susidarė įspūdis, kad ir kitos frakcijos iš dalies neprieštarautų siūlymui apsiriboti pirmine Prezidentės iniciatyva dėl lengvatos spaudai, todėl turiu kol kas nors ir santūraus optimizmo, kad Seimas pritars mano pasiūlymui. Tačiau jei tam tikros interesų grupės stipriai veiks kai kuriuos Seimo narius, ginsiančius maisto produktų ir kitų lengvatų šalininkus, tuomet lengvata spaudai gali įstrigti, – sako J. Razma ir priduria: – bet būkim optimistai ir tikėkimės atsakingo ir išmintingo Seimo narių sprendimo.“

PVM lengvata periodinei spaudai netaikoma tik Slovakijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje iš visų 27 ES valstybių.

Pritylančių aistrų dėl „Snoro“ bankroto, dar „šviežio“ Prezidentės veto dėl PVM įstatymo pakeitimo, ir, žinoma, besibaigiančių metų kontekste verta (ar netgi būtina) panagrinėti temą apie skolas. O  konkrečiau  – apie beviltiškas skolas, kurių mokesčių mokėtojas negali susigrąžinti.
Pagal šiuo metu  galiojantį Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą nėra numatytos galimybės mokesčių mokėtojui susigrąžinti sumokėtą pardavimo pridėtinės vertės mokestį tuo atveju, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas. Nors   Tarybos direktyvoje nuo 2006 metų yra nuostata, leidžianti valstybėms narėms nusistatyti sąlygas dėl apmokestinamosios vertės mažinimo dalinio ar visiško neapmokėjimo atvejais.
2011 m. gruodžio mėnesį  Seimas priėmė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo papildymo įstatymą, kuriame numatyta, jog įmonė galės susigrąžinti nuo beviltiškų skolų, sumokėtą pardavimo PVM. Jeigu Prezidentė pasirašys atskiros įstatymo normos įsigalios skirtingu laiku. Įstatymo nuostata dėl beviltiškų skolų įsigalios nuo 2012 metų sausio 1 dienos. Jau nuo sekančių metų verslas turės galimybę susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas tuo atveju, kai gautinas atlygis tampa beviltiška skola.
Įstatymo nuostatos dėl beviltiškų skolų taikymas yra pakankamai aiškiai reglamentuotas. Nustatyta, kad naujai priimta nuostata bus taikoma pardavimo PVM sumoms, apskaičiuotoms ir deklaruotoms nuo 2012 metų sausio 1 dienos. Taigi vadovaujantis numatytu įstatymo taikymu galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai už prekių tiekimus ir paslaugų teikimus po 2012 metų sausio 1 dienos atlygis nebus gautas ir skola bus pripažinta beviltiška, verslas galės susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM sumą. Taip pat galima daryti išvadą, kad beviltiškoms skoloms susidariusioms iki 2012 metų sausio 1 dienos ši lengvata nebus taikoma.
Prisiminus Snoro situaciją, reikėtų paminėti, kad dar iki banko paskelbimo nemokiu ir bankroto bylos iškėlimo bankui buvo patiektos įvairios prekės ir suteiktos paslaugos. Verslui už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas reikės sumokėti pardavimo PVM į biudžetą, tačiau atlygio taip ir negaus. Skolos bus pripažintos beviltiškomis, tačiau lengvata negalės būti taikoma.Dėl tokios susidariusios situacijos visa našta užkraunama verslui, valstybė neprisiima jokios atsakomybės.

Kas yra beviltiška skola

Atlygis gautinas už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas būtų laikomas beviltiška skola, jeigu tokio atlygio mokesčių mokėtojas negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir  mokesčių mokėtojas įrodo skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taip pat mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, kai skolininkas yra miręs, skolininkas yra likviduotas arba skolininkas yra bankrutavęs.

Tarybos direktyva suteikia teisę valstybėms narėms mažinti mokėtiną PVM dėl beviltiškų skolų
Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 90 straipsnyje yra numatyta, kad apmokestinamoji vertė gali būti sumažinama anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais valstybių narių nustatytomis sąlygomis.
Taigi iš direktyvos, kuri buvo priimta 2006 metais, nuostatos matyti, kad Europos Sąjungos valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, turi galimybę pačios nustatyti kokiais atvejais ir kokiu būdu gali būti mažinama apmokestinamoji vertė už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas tuo atveju, kai yra visiškas ar dalinis neapmokėjimas.

Dabartinis taisyklių reglamentavimas dėl beviltiškų skolų
Kaip jau buvo minėta anksčiau, šiuo metu galiojančiame Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra numatytos galimybės susigrąžinti sumokėtą pardavimo pridėtinės vertės mokestį tuo atveju, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas. Vienintelė lengvata dėl beviltiškų skolų yra numatyta Finansų ministro įsakyme dėl skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėse (2002 metų vasario 11 dienos, Nr.40). Pagal šių taisyklių 5 punktą beviltiškų skolų sumą  sudaro ir šioms beviltiškoms skoloms tenkanti pardavimo pridėtinės vertės mokesčio suma.  Remiantis minėtomis taisyklėmis ir Pelno mokesčio įstatymu, beviltiškos skolos su joms tenkančiu pridėtinės vertės mokesčiu gali būti traukiamos į leidžiamus atskaitymus, mažinančius apmokestinamąjį pelną.

Jeigu Prezidentė pasirašys Seimo priimtą įstatymą ir nuo naujų metų įsigalios Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostata dėl bevitliškų skolų taisyklių reglamentavimas turės būti pakeistas, kadangi priešingu atveju verslas turės dvigubą lengvatą susidarius beviltiškoms skoloms. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu verslas galės susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas, o remiantis Pelno mokesčio įstatymu ir taisyklėmis tokios sumos su PVM gali būti traukiamos į leidžiamus atskaitymus. Kol nebus pakeistas taisyklių taikymas, susidarius beviltiškoms skoloms verslas galės pasinaudoti lengvata numatyta taisyklėse, įtraukti į leidžiamus atskaitymus beviltiškų skolų sumas su PVM, taip pat galės susigrąžinti sumokėtas pardavimo PVM sumas į biudžetą.

Gabrielė Jokubauskaitė

UAB “Fidexperta”