Lietuvoje atostogaujantis legendinis šalies krepšininkas, Rusijos krepšinio klubo “Chimki” vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis prisipažįsta, kad mūsų šalyje neperka nieko, išskyrus maistą: jam čia viskas per brangu. Ir priduria ką tik pats įsitikinęs, kad savaitę pailsėti Barselonoje kainuoja pigiau nei Palangoje.
“Kiek žinau, Palangoje jau dvi savaites lyja, ir vien tai turėtų numušti kainas. Bet taip nėra, o žmonės ir toliau ten važiuoja bei moka neįsivaizduojamai dideles kainas. Tad čia jokios krizės aš nematau. Kokia krizė, kai daugelis lietuvių gali sau leisti vasarą nuskristi į Kanarus, o žiemą – paslidinėti į kalnų kurortą. Aštuoniolikmečiai jau turi po butą ar namą ir puikiausią mašiną, kai aš, visą gyvenimą dirbdamas ir tai dar neblogai užsidirbęs, negaliu taip jau lengvai nusipirkti namuko prie ežero”, – sako R.Kurtinaitis.
VEIDAS: Kokie jausmai Jus užplūdo stebint jaunųjų Lietuvos krepšininkų triumfą pasaulio čempionate?
R.K.: Seniai su serbais varžėmės, kieno krepšinis geresnis, bet Lietuva pagaliau įrodė, kad čia jau nebėra ko ginčytis. Mane ypač džiugina jaunimo laimėjimai, nes tai artimiausia mūsų krepšininkų pamaina.
VEIDAS: Ši pergalė parodė, kad užaugo nauja auksinė krepšininkų karta. Kaip Lietuvai, vienai neturtingiausių ES valstybių, pavyksta išsiugdyti tokių krepšininkų, kaip Jonas Valančiūnas, ir išsilaikyti pasaulio krepšinio olimpe?
R.K.: Mūsų krepšinio fenomeną lemia šimtmečio įdirbis ir išsaugotas krepšinio mokyklų – tiek valstybinių, tiek privačių – tinklas. Ir ši sistema duoda vaisių.
Vakarų sporto mokyklos nepadaro to, ką mūsiškės. Daug ką reiškia, kad mūsų krepšinio mokyklas remia valstybė, – Vakaruose šito nėra. Lietuvoje vaikai surenkami ir pradedami mokyti krepšinio nuo šešerių, Europoje – maždaug nuo dešimties metų ir vyresni, nes tai juk labai brangiai kainuoja: išlaikyti trenerius, sporto sales, organizuoti stovyklas. Vakarams kur kas patogiau nusipirkti kokį Ramūną Šiškauską ar Šarūną Jasikevičių už tris milijonus, nei išsiugdyti savo krepšininką, nes juk nesi garantuotas, kiek tau per dešimt metų pavyks užauginti žvaigždžių.
Kita vertus, lietuviai jau tarsi gimsta su krepšinio genu. Kaip sako Zmago Sagadinas (slovėnų krepšinio treneris – G.B.), lietuvių krepšininkai iš kitų šalių išsiskiria orientavimusi situacijose, gebėjimu greitai priimti sprendimus. Manau, čia įgimtas mūsų bruožas.
VEIDAS: Kaip vertinate žinią, kad Šarūnas Jasikevičius pasirengęs žaisti Lietuvos rinktinėje per Europos krepšinio čempionatą?
R.K.: Labai gerai. Teko kiek anksčiau apie tai kalbėtis su Šarūnu. Suprantu, kad krepšininkams norisi pabūti su šeima, kad gyvenimas būtų pastovesnis. Juk ir mano vaikai taip užaugo, o aš, būdavo, net po pusę metų jų nematau. Bet viską galima bandyti suderinti, o kartais kai kurių mūsų krepšininkų motyvai, kodėl jie atsisako žaisti rinktinėje, man nelabai suprantami. Atsimenu, Mindaugas Timinskas kartą neatvyko žaisti rinktinėje, nes nusipirkęs namą su amerikiete žmona turėjo nešioti baldus. Bet juk gali sumokėti dvidešimt dolerių, ir tau suneš tuos baldus. Džiaugiuosi, kad Šaras, kurį gerai pažįstu, supranta padėtį. Jis – karys iki pat panagių.
VEIDAS: Kokia tikimybė, kad Lietuvos krepšininkai užlips ant nugalėtojų pakylos ir Europos vyrų krepšinio čempionate?
R.K.: Mane kamuoja dvejonės, kaip ir per 2010 m. pasaulio čempionatą. Tada Kęstučiui Kemzūrai pavyko sutelkti atsinaujinusią rinktinę ir ji pelnė bronzą. Šiemet netekome buvusių rinktinės lyderių – nežais Linas Kleiza, Jonas Mačiulis, tad nerimo ir vėl yra, nors turime ir gerų naujienų: senbuviai nori grįžti į rinktinę. Manau, ji bus pajėgi kovoti dėl medalių.
VEIDAS: 2010 m., kai sporto finansavimas buvo itin sumažintas, olimpinių šakų sportininkai iškovojo daugiausiai medalių po nepriklausomybės atgavimo. Pastarieji metai buvo sėkmingi ir krepšininkams. Ar galima teigti, kad ekonominė krizė nepaveikė sporto rezultatų?
R.K.: Pinigai sporte svarbu, bet tikrai ne svarbiausia. Daug galima pasiekti ir tinkamai planuojant darbą. Tai patvirtina ir sportininkų rezultatai. Tarkime, savo laiku Barselonos olimpiadai mes rengėmės Druskininkuose, o dabar krepšinio rinktinės stovyklos dažniausiai rengiamos Palangoje, kur kaina iškart padvigubėja, nors kažin ar dėl to pasirengiama geriau.
Atsimenu, 1988 m. Seulo olimpiadoje olimpiniais čempionais tapo dešimt ar vienuolika lietuvių sportininkų. Tuo tarpu po 1990-ųjų olimpinių čempionų sumažėjo. Manau, tai sistemos, o ne pinigų problema.
Kaip treneris aš pastebiu, kad dabartiniai krepšininkai – kitų sporto šakų atstovai turbūt taip pat – sportuoja apie 50 proc. mažiau, negu sportavome mes, nors uždirba gal šimtą kartų daugiau. Jau ir taip Ivanovičius (serbų krepšinio treneris Duško Ivanovičius. – Aut.past.) ir Kurtinaitis Europoje garsėja kaip treneriai, kurių komandos nežmoniškai daug treniruojasi: mes paprastai rengiame po dvi treniruotes po 2,5 val., kartais – po 3 val. per dieną. Bet juk su Tarybų Sąjungos rinktine mes po tiek valandų sportavome ne du, o tris kartus per dieną. Žinote, kaip atrodė mūsų tuometės stovyklos, kurios trukdavo 28 dienas? Pirmai treniruotei treneris Aleksandras Gomelskis mus keldavo 7 val. ryto, iki 9 val bėgdavome krosą, mankštinomės, pamėtydavome į krepšį, 9.30 val. pusryčiaudavome, nuo 11 val. iki 13.30 val. būdavo dar viena treniruotė, o nuo 18 val iki 20.30 val. – trečia treniruotė. Keturias dienas dirbome, vieną ilsėjomės – toks buvo ciklas. O dabartiniai jauni žaidėjai jau po kelių stovyklos dienų treniruojantis tik dukart per dieną “buksuoja”, nepatempia. Atmenu, treniruojant “Lietuvos rytą” man būdavo keista, kad krepšininkai jau po dviejų valandų treniruočių pavargdavo, galvodavau: juk aš, penkiasdešimtmetis, dar galiu pabėgioti! Tačiau naujausi mokslininkų tyrimai paaiškina, kodėl taip yra: tiesiog dabartinių kartų darbingumas jau visai kitoks. Rusijoje teko matyti TV laidą, kurioje pristatyti tyrimo, kurio metu buvo palyginti šiuolaikinių septyniolikmečių ir jų tėvų, kai buvo to paties amžiaus, fiziniai duomenys. Paaiškėjo, kad dabartinių jaunuolių plaučių tūris, palyginti su jų tėvų, yra 40 proc. mažesnis. Tad pagalvokite, kaip krito darbingumas. Juk oro uoste mes kylame trapu, prekybos centre naudojamės eskalatoriumi, į darbą važiuojame automobiliu – visas šis komfortas, judėjimo kompensavimas technika labai veikia mūsų gyvenimą, sportą – taip pat.
VEIDAS: Penkiakovininkė Donata Rimšaitė, pasitraukusi į Rusiją ir paprašiusi šios šalies pilietybės, pareiškė, kad per krizę Lietuvoje nebeturėjo kur treniruotis, nes visas sportas, išskyrus krepšinį, buvo užmirštas. Tokių priekaištų pasigirsta ne pirmą kartą, ar jie pagrįsti?
R.K.: Manau, sporto padėtis nebuvo tokia dramatiškai sunki, kaip kartais mėginama pateikti. Žinoma, tokios šalies kaip Rusijos galimybės visai kitos, ten sportas tikrai remiamas daug labiau. Bet palikti gimtąją šalį dėl tokių dalykų – jau vertybių klausimas, man tai nėra priimtina. Aš dvidešimt metų trankiausi po pasaulį, bet geriausiai jaučiuosi Lietuvoje. Pas mane yra draugų, kurie turi lambordžinius ir malūnsparnius, o man užtenka ir meškerės ar šautuvo, kad pamedžioti galėčiau.
Kitų sporto šakų atstovai yra pernelyg susitelkę į krepšinį, bet juk jei yra rezultatas, yra ir finansavimas. Atsimenu, kai vadovavau Kūno kultūros ir sporto departamentui, pas mane ateidavo tuometis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Vytautas Dirmeikis ir sakydavo: “Jūs mažai remiat futbolą”. O aš jo klausdavau: na, duosime jums dar kad ir penkiasdešimt milijonų, bet ar įmušite tą įvartį? Juk vis tiek neįmušite. Ar tu skirsi milijoną, ar šimtą milijonų, rezultatas vis tiek bus toks pat.
VEIDAS: Ką daryti, kad Lietuva žibėtų ne tik krepšinyje, bet ir futbole?
R.K.: Nemanau, kad tai finansavimo klausimas, nesutinku, kad ir futbolininkų gerų neturime. Negaliu pasakyti, kur yra problema, nors nuoširdžiai sergu už mūsų futbolą ir linkiu jam kuo geriausios ateities.
Kadaise atvykęs žaisti į Madrido “Real” pasisakiau, kad futbolas man yra sporto šaka Nr.1. Po to gavau iš FIFA netikėtą dovaną: už tokius gerus atsiliepimus apie kitą sporto šaką man atsiuntė firminį federacijos kaklaraištį. Žinote, kokia yra didžiausia mano gyvenimo svajonė? Pamatyti Lietuvos futbolo rinktinę žaidžiant Europos arba pasaulio čempionate. Mūsų futbolo žvaigždėms Arminui Narbekovui ir Valdui Ivanauskui, su kuriais draugaujame, esu pasakęs: “Vyrai, neleiskite man numirti šito nepamačius”.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl patekome į tokią sunkią krizę ir kaip ją išgyvenome?
R.K.: Kai pasižiūrime į Graikiją ar Portugaliją, dar nesame tokie dideli bėdžiai. Kad ir kaip visi peikė šią Vyriausybę, ji gana gerai suvaldė situaciją.
Esu gyvenęs daugelyje šalių ir daugybę aplankęs, taigi galiu pasakyti, kad namų, butų, sklypų kainos kreditų sąskaita Lietuvoje buvo tikrai nenormaliai išpūstos. Laimė, dabar jos jau šiek tiek panašesnės į Europos kainas, nes iki šiol Lietuva buvo turbūt brangiausia šalis. Apskritai Lietuvoje viskas labai brangu.
Mano mama, nuo šešiolikos metų dirbdama gamykloje, tik penkiasdešimties gavo paskyrą moskvičiui nusipirkti. Dabar norime turėti viską nieko nesukūrę, o kai nesugebame mokėti paskolų, kaltiname krizę. Bet kuo ji čia dėta? Todėl kai man skambina koks nors žmogus ir prašo pagelbėti, nes jį, paėmusį paskolą, su šeima iškeldina iš buto ar namo, visada atsisakau tai daryti. Tiek aš, tiek Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis ne kartą esame padėję paprastiems Lietuvos žmonėms įsigyti, tarkime, vaistų, bet minėtu atveju visada sakau griežtą “ne”. Padarę klaidų turime patys už jas sumokėti.