BFL

Apie tai, kokių iššūkių ES gali tikėtis iš Vidurinių Rytų regiono, kalbamės su VDU Regionistikos katedros vedėju prof. Egdūnu Račiumi.

VEIDAS: Kokie Viduriniuose Rytuose vykstantys procesai per ateinančius 5–10 metų labiausiai paveiks Europą?

E.R.: Visų pirma neabejotinai padidės Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą. Priežasčių bus ne viena. Pirmiausia – demografinis spaudimas. Daugėja žmonių teritorijoje, kurioje – čia jau antras dalykas – yra labai mažai išteklių, pirmiausia gėlo vandens. Regione neišvengiamai aštrės ir atskirų valstybių bei vidiniai nesutarimai dėl šių išteklių kontrolės.

Be to, šiame regione nepavykęs demokratizacijos procesas reiškia, kad tikėtinos naujos reakcijos į išlikusias diktatūras. Galbūt tai bus mėginimai jas nuversti, gal pilietiniai maištai. Šiuo požiūriu Vidurio Rytų regionas yra „prisirpęs“, išalkęs ir ištroškęs. O kadangi dalis čia gyvenančių žmonių nėra apsisprendę žūtbūt pasilikti tėvynėje, ekonominių migrantų neabejotinai daugės.

VEIDAS: Ką ekonominiai migrantai iš Vidurio Rytų reikš Europai?

E.R.: Migracija nereiškia vien to, kad atvažiuos žmonės, kurie užims tam tikrą teritoriją ir kuriems reikės resursų. Aš matau ir socialinį iššūkį, kuris konvertuosis į politinį. Įvairios interesų, politinės grupės jau dabar pradeda mobilizuoti elektoratą. Pavyzdžiui, Graikijoje kaip tik prasideda itin rasistinio, ksenofobiško „Auksinės aušros“ judėjimo, sugebėjusio patekti net į parlamentą, teismas. Tokių partijų Europoje daugėja.

Kitas iššūkis, kurį reikėtų sieti ne vien su migrantais iš Vidurio Rytų, yra ideologinis liberalizmo – nenorėčiau tiesmukai sakyti – saulėlydis, nors galima pasvarstyti ir apie tai. Pastaruosius penkiasdešimt metų apie Europą buvo kalbama kaip apie visomis prasmėmis laisvą visuomenę, individą, rinką. Bet pasirodė, kad šis atvirumas yra gana ribotas. Tai atvirumas panašiems.

Šis ribotas atvirumas susijęs ir su Europoje augančia religijos svarba. Septintajame aštuntajame dešimtmetyje svajota ramiai palaidoti Dievą ir uždėjus antkapį parašyti „Čia ilsisi Dievas, per amžius amen“, o dabar Dievas, dievybės į Europą sugrįžo. Tai irgi iššūkis liberalizmui – „kiek kokių įsileisti“.

Be to, didėjanti poreikių ir interesų įvairovė verčia pergalvoti, kiek sistema gali leisti kiekvienam būti tuo, kuo jis nori.

VEIDAS: O ar Viduriniai Rytai Europai kelia kokią nors fizinę grėsmę, pavyzdžiui, vadinamoji Kalifato valstybė?

E.R.: Manau, kad kalifato eksperimentas gali išgyventi penkis, dešimt ar dar daugiau metų, bet tai tėra nelabai vykęs mėginimas sukurti postnacionalinę valstybę. Ar galima kalbėti apie kitų tokių ar panašių darinių atsiradimą? Galima. Bet ar jie galėtų būti pakankamai stiprūs ar drąsūs kelti kažkokią realią grėsmę ES, kaip institucijai, ar Europos valstybių bendrijai, kalbėti per anksti.

VEIDAS: Kaip manote, ar Izraelis, kuris dažnai save tapatina su Europa, gali tapti europietiška valstybe?

E.R.: Jei su kažkuo Europoje Izraelis, kuris yra žydų valstybė, ir panašus, tai su Vatikanu, kuris yra katalikų valstybė. Kai mūsų gatvėse skamba „Lietuva lietuviams“, mums tai atrodo baugokai. O Izraelyje tai oficiali politika – atvirai deklaruojama, kad Izraelis yra žydų ir žydams. Tai nereiškia, kad Izraelyje negali gyventi, dirbti ir užsidirbti kiti. Bet tai ne jų valstybė.

Kita vertus, jei Izraelis nesistengtų savęs pristatyti kaip Europos dalies, tuomet jis niekam nepriklausytų: juk regionui, kuriame yra fiziškai, jis nepriklauso, o nei į Australiją, nei į Ameriką savęs nesuprojektuosi, tad belieka Europa.

Na, o Europa, suvokusi savo nuodėmes žydų atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo metais, stengiasi Izraelį „įsileisti“.

VEIDAS: Kaip manote, kiek dar metų, dešimtmečių, šimtmečių Europa jaus kaltę arba Izraelis stengsis tą kaltę priminti?

E.R.: Manau, kad galime kalbėti apie ateinančius dvidešimt metų, kol dar bus žmonių, kurie išgyveno tuos sukrėtimus. Tiesa, Izraelis ir vėliau liks ištikimas savo tradicijai visiems priminti jų nuodėmes, tik tokių pastangų efektyvumas bus mažesnis. Taigi keli ateinantys dešimtmečiai bus skirti atsisveikinimui su intymiu santykiu tarp Europos ir jos nuodėmių prieš žydus.

Kuri iš dviejų blogybių mažesnė: kaip ir planuota, pradėti karių išvedimą iš Irako ir Afganistano, beveik būnant garantuotiems, kad čia kils neramumų, ar toliau mokėti milijardus už nepasiteisinusias misijas?

Karas Irake jau oficialiai vadinamas klaida, nesėkme, o kartais – netgi nusikaltimu. Tad šie metai bus paskutiniai, kai Irako žeme vis dar vaikštinės JAV ir sąjungininkų kariai. Iki 2011-ųjų pabaigos JAV pasižadėjo išvesti visas savo pajėgas iš Irako. Tai paskutiniai 50 tūkst. iš 300 tūkst. anksčiau Irake dislokuotų karių, kurie nuo praėjusio rugpjūčio Irake nebedalyvauja kariniuose veiksmuose, o tik taikos palaikymo bei Irako karių apmokymo programose. Kitaip sakant, šiemet turi būti galutinai užverstas paskutinis Irako karo, prasidėjusio 2003-iaisiais, puslapis.
Šio regiono eksperto politologo Egdūno Račiaus manymu, iš tiesų JAV pajėgų išvedimas iš Irako tapo nebegrįžtamu procesu.
Tad dabar liko du pagrindiniai klausimai: ar JAV kariai tikrai bus išvesti iš Irako šiemet, o jei taip, kaip dėl to pasikeis padėtis Irake. Juk tai bus pirmas kartas per aštuonerius metus, kai Irakas neteks JAV užnugario ir bus paliktas tvarkytis visiškai savarankiškai.
Ieškant atsakymo į pirmą klausimą abejonių gali kilti dėl praėjusių metų pabaigoje JAV išdėstytos pozicijos, kad Irakui paprašius JAV kariai dar nebūtų išvesti. Esą, tik tarkite žodį, ir mes pasiliksime tiek, kiek reikės. “Atbulomis” JAV iš Irako traukiasi jau kelerius metus: išvedimo data atidėliojama, randant vis naujų argumentų, kodėl nederėtų skubėti. Net jei šįsyk pagaliau tai įvyktų, neatsakytas liktų antrasis klausimas: koks bus Irakas be JAV karių ir kaip naujoji jo padėtis nulems ne tik regiono, bet ir viso pasaulio geopolitinę situaciją?

Iraką gali apimti kruvini konfliktai

Didžiausia Irako grėsmė – priešiškų vidinių jėgų konfliktai, kurie be amerikiečių įsikišimo gali tapti vis kruvinesni ir grąžinti Iraką į tokią pačią pilietinio karo padėtį, kokia šalyje buvo prieš kelerius metus. Vietinės saugumo užtikrinimo pajėgos neatrodo pakankamai įtikinamai, kad pasaulis galėtų būti ramus, jog joms pavyks užgesinti nesutarimus tarp sunitų ir šiitų.
“Tikėtina, kad sustiprėjus maištininkų grupėms vietinės saugumo pajėgos pasirodytų ne tik negebančios, bet dažnai ir nenorinčios užtikrinti saugumo, ypač tokiuose įtampos židiniuose, kaip Kirkukas, Mosulas, Bagdadas”, – prognozuoja E.Račius.
Amerikiečių kariams nustojus dalyvauti kariniuose veiksmuose, Irako pajėgų silpnumas jau spėjo atsiskleisti. Bene garsiausia jų nesėkmė – pernai spalį vykusi įkaitų išlaisvinimo operacija, pasibaigusi 52 žmonių žūtimi. Per operaciją Irako policija nesėkmingai susirėmė su Bagdado katalikų bažnyčioje įkaitus paėmusiais grupuotės “Al Qaeda” nariais.
O juk tai tik vienas pavyzdys. Išvedus JAV karius, religinių nesutarimų Irake gali tik daugėti, ypač tarp sunitų ir šiitų bendruomenių. Be to, šalyje, galima sakyti, neišvengiami ir nuo religinių nesutarimų neatsiejami politiniai konfliktai. Ypač tikėtina, kad paaštrės nesutarimai tarp silpnos centrinės ir gana įtakingos vietinės valdžios.
“Jei vyriausybė žlugs, Irako dezintegracijos procesai gali būti paspartinti, ypač jei kurdai apsispręstų siekti suvereniteto. Kol šalyje buvo dislokuotos JAV pajėgos, jie to sąmoningai vengė, bet pilietinio karo akivaizdoje be amerikiečių užnugario kurdų separatizmas galėtų įgyti pagreitį, ypač jei jie pamatys, kad Bagdade jų galia silpsta”, – prognozuoja E.Račius.
Žinoma, galima guostis, kad jei naujai sudaryta Irako vyriausybė pasirodys funkcionali, yra vilties, jog maištininkų gretos tolydžio retės ir pilietinio karo grėsmė nutols. Tačiau tai mažai tikėtina.
Padėtis Irake veikiausiai labiausiai panėšės į paralyžių, taip pat ir ekonominį. Viena vertus, per šiuos metus vargiai ar pasistūmės bendri Irako ir energetikos kompanijų, tokių kaip BP ar “Lukoil”, projektai, kurių tikslas – per septynerius metus keturis kartus padidinti Irako naftos gavybos apimtis. Pradėti eksploatuoti naftos gręžinius, kai šalyje kyla tiek konfliktų tarp valdžių, dabar pernelyg pavojinga.
Štai Vasito provincijoje centrine valdžia nepatenkinti vietiniai policijos pareigūnai praėjusių metų pabaigoje bandė atakuoti Kinijos pastatytą naftos platformą, o netrukus vietos valdžia Anbaro provincijoje blokavo centrinės valdžios surengtą dujų gavybos kompanijos aukcioną. Tokie neramumai, kurių šiemet gali tik daugėti, privers pasitraukti ir visus kitus kol kas pagerėjimo tebelūkuriuojančius užsienio investuotojus. O juk ir taip Irakas izoliuotas nuo užsienio rinkų, biržoje prekiaujama geriausiu atveju tuzinu Irako kompanijų akcijų.
Tai reiškia ne ką kita, kaip tolesnį ekonominį sąstingį. O šis dar labiau padidins įtampą šalyje, kurioje trūksta elektros, vandens, žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Natūralu, kad jie ims vis labiau piktintis, jog jų gyvenimo sąlygos nė kiek negerėja, o jokia žadėtoji demokratija su visais savo gerovės privalumais šalyje neveikia.

Afganistane progreso nebus

Labai panašus likimas šiemet laukia ir Afganistano. Viena vertus, kova su talibais vis labiau panaši į fiasko. Nors tam kasmet skiriama milijardai dolerių, talibų būriai lieka neįveikiami, o jų rengiamos atakos netgi padažnėjo.
Iš esmės kaip tik dėl to svarstoma galimybė pradėti įgyvendinti vadinamąją perėjimo strategiją, turinčią padėti pamažu perduoti Afganistano pajėgoms saugumo kontrolę šalyje. Tačiau vargu ar liepą, kaip planuojama, JAV kariai bus pradėti išvesti iš Afganistano.
Net jei Afganistano prezidentas Hamidas Karzai’us norėtų savo šalyje matyti mažiau sąjungininkų karių, akivaizdu, kad šalis visiškai nepasirengusi tvarkytis nei padedama JAV karių, nei savarankiškai.
Pirmiausia – dėl ekonominių sąlygų, prie kurių dar labiau prisidės tai, kad šiemet NATO šalys, dalyvaujančios misijoje Afganistane, kone visos be išimties mažina gynybai skirtą biudžetą, tad mažins Afganistanui atkurti skirtą finansavimą. “Afganistane saugumo padėčiai pagerėti 2011 m. nėra jokių sąlygų: okupacinių pajėgų skaičius ne tik kad nebus didinamas, bet dargi planuojama jį mažinti. Finansinių resursų, skiriamų Afganistanui atkurti, taip pat neatrodo, kad daugėtų”, – tokį misijos likimą šiais metais numato E.Račius.
Beje, šią kilnią misiją pastaruoju metu lydi vien skandalai, nes nuo 2001-ųjų JAV vyriausybė Afganistanui atkurti jau išleido 55 mlrd. dolerių, tačiau rezultato iš esmės nėra, tad sunku jo tikėtis ir šiemet.
Tiesa, Afganistaną remia ir Europos Sąjunga. Ji lėšų šaliai atkurti bei taikai palaikyti nemažins, nes ES biudžetas sudaromas ne vieniems, o keleriems metams, ir dabar naudojamos lėšos iš biudžeto, suplanuoto iki 2014-ųjų.
Lėšų nemažins ir Lietuva. Premjeras Andrius Kubilius ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai teigia, kad šiemet Lietuva Afganistanui skirs ne mažesnę paramą nei pernai, vadinasi, mažiausiai 3 mln. Lt.
Neketinama mažinti ir karių, palaikančių taiką Goro provincijoje. “Iš Afganistano nebėgsime, nes turime iki 2013 m. patvirtintą karių mandatą. Kaip bus dar vėliau, priklausys nuo padėties Goro provincijoje”, – tikina Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Eitvydas Bajarūnas.
Vis dėlto tokia parama – palyginti lašas jūroje, turint omenyje, kad Afganistano šiemet laukia ne vien sunki ekonominė padėtis, bet ir vis dažnėjantys kruvini susirėmimai, pernai nusinešę 600 sąjungininkų karių gyvybių.
Tačiau nuo 2001 m., kai JAV, pasitelkusios karines pajėgas, nuvertė Talibano režimą, talibų sukilėliai ne tik neprarado savo pozicijų, bet jas dar ir sustiprino, o JAV neseniai buvo prabilusios net apie galimas taikos derybas su jų lyderiais.
Galiausiai Afganistanui šiemet teks kęsti politinį nestabilumą. “Atsižvelgiant į parlamento rinkimų traukulius, galima spėti, kad parlamentas bus iš dalies neveiksnus”, – prognozuoja E.Račius.
Be to, politologo nuomone, provincijose stiprėjant nepasitenkinimui ne tik vyriausybės, bet ir okupacinių pajėgų veikla (kai kur neveikla), tikėtina, kad neramumai apims vis didesnę šalies dalį ir ekonominiai maištai susilies su politiniu pasipriešinimu, taip suteikdami antivyriausybinėms jėgoms daugiau galių ir pasitikėjimo savimi toliau žlugdyti H.Karzai’aus vyriausybę. Taip pat tikėtina, kad neatlaikęs spaudimo H.Karzai’us ims rimtai derėtis dėl valdžios pasidalijimo su pagrindinėmis maištininkų grupėmis.
Vadinasi, Afganistanas gali tapti atvira žaidimų aikštele teroristams – ne tik Afganistano kalnuose kol kas besislapstantiems talibams, bet ir jų bendrams Pakistane ar Irane. Afganistanas gali tapti pirma pasaulyje valstybe, kurioje iš esmės teroristams gali nebereikėti slapstytis bent jau nuo oficialios šalies valdžios. O tai – tiesiogine prasme mirtinas pavojus viso pasaulio gyventojams.

BOX:
2011-ųjų grėsmės

Irakas: gresia vyriausybės griūtis ir kruvini konfliktai
Vyriausybės griūtis
Investuotojų pasitraukimas
Kariniai susirėmimai tarp šiitų ir sunitų
Kurdų ir arabų konfliktai

Afganistanas: neramumai apims vis didesnę šalies dalį, o ekonominiai maištai susilies su politiniu pasipriešinimu
Vyriausybės griūtis
Ekonominiai ir politiniai maištai
Talibų pozicijų stiprėjimas