"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Europos ir pasaulio politikos lyderiams po išpuolių Paryžiuje rodant vienybę bei susitelkimą, Prancūzijoje ir kitose šalyse populiarėja politikai radikalai, populistai bei politinės grupuotės, raginančios stabdyti Europos islamizaciją.

Dovaidas Pabiržis

Dar iki teroristinių išpuolių Prancūzijoje masines viešas demonstracijas Dresdene kiekvieną pirmadienį pradėjo rengti spontaniškai susibūręs judėjimas „Pegida“ („Patriotiški europiečiai prieš Vakarų islamizaciją“). Kai kuriose jo organizuotose akcijose dalyvavo apie 20 tūkst. žmonių. Per demonstracijas judėjimo dalyviai turėjo plakatus su užrašais „Už mūsų kultūros išsaugojimą“, „Prieš religinį fanatizmą“, „Prieš religinius karus Vokietijos žemėje“ ir pan.

Nors „Pegida“ akcijos sulaukė neigiamos visuomenės ir politikų reakcijos, sociologinės apklausos atskleidžia, kad jų idėjoms pritaria nemaža dalis vokiečių: „Der Spiegel“ atliktos apklausos duomenimis, 34 proc. vokiečių mano, kad jų šalis tampa vis labiau islamizuota.

Žudynės „Charlie Hedbo“ redakcijoje tik dar labiau sustiprins vokiečių nuogąstavimus dėl Vakarų vertybių, tapatybės ir kultūros išsaugojimo. Tuo netruko pasinaudoti ir „Pegida“, paskelbdama, jog išpuoliai Paryžiuje yra įrodymas, kad jų kampanija prieš imigrantų sukeltą Europos „islamizaciją“ – teisinga. „Islamistai, apie kuriuos „Pegida“ kalba jau 12 savaičių, Prancūzijoje parodė, kad jie negali gyventi demokratijos sąlygomis, o verčiau renkasi smurtą ir mirtį“, – pareiškė judėjimo organizatoriai, pakvietę išpuolių Prancūzijoje aukas pagerbti mitinge ant rankų užsirišus juodus raiščius.

„Pegida“ judėjimą Dresdene įkūrė reklamos agentūros vadovas, sykį už narkotikų gabenimą kalėjęs Lutzas Bachmannas. Tai padaryti jį paskatino matytas Kurdistano darbininkų partijos (PKK) mitingas Dresdene, po kurio L.Bachmannas užregistravo „Facebook“ grupę, subūrusią bendraminčius, pasisakančius prieš ginklų tiekimą PKK kovoje su vadinamąja „Islamo valstybe“. Sulaukusi staigaus populiarumo, lokali „Pegida“ bendruomenė netrukus išsivystė į reiškinį, kurį analizuoja viso pasaulio žiniasklaida.

Vokietija pasaulyje yra antra pagal populiarumą imigrantų traukos šalis po Jungtinių Amerikos Valstijų, per Antrąjį pasaulinį karą nušluotame ir Rytų Vokietijos sudėtyje po karo atsidūrusiame Dresdeno mieste vokiečiai sudaro daugiau nei 90 proc. gyventojų, o musulmonų populiacija siekia vos kelis nuošimčius. Bet mėginimai išplėsti „Pegida“ veikla kituose Vokietijos regionuose kol kas nesulaukė didesnės sėkmės.

Dešiniojo populizmo sėkmė

Jau prieš dešimtmetį olandų politologas Casas Mudde‘as svarstė apie dešiniojo populizmo išpopuliarėjimą demokratinėse Vakarų Europos šalyse ir įvardijo šį reiškinį kaip laikmečio dvasią (~Zeitgeist~). Pasak jo, tokių politinių partijų, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Austrijos laisvės partija ar Nyderlandų „Pimo Fortuyno sąrašas“, sėkmė rodo, kad Vakarų Europos demokratija išgyvena krizę, nes tradicinės politinės partijos nesugeba į darbotvarkę įtraukti visų piliečiams rūpimų klausimų ar pateikti suprantamų bei lengvai paaiškinamų jų įgyvendinimo būdų. Tuo naudojasi radikalūs populistai, siūlantys paprastus ir konkrečius politinių problemų sprendimus.

Pasak C.Mudde‘o, populizmas yra ideologija, kai visuomenė traktuojama kaip padalyta į dvi viena kitai priešiškas grupes – paprastus žmones ir korumpuotą valstybės elitą bei teigiama, kad politika visų pirma turėtų būti paprastų piliečių valios tiesioginė išraiška. Be to, populistai politikai savo elektoratą mobilizuoja agresyvia ir antagonistine retorika, nukreipta prieš įvairias mažumas, kurios nepatenka į jų išskirtą paprastų žmonių bendruomenę. Nenuostabu, kad gausios imigrantų bendruomenės Vakarų Europoje pirmos tampa jų taikiniu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Niekada nemaniau, kad Lietuvoje tiek daug kraštutinių radikalų. Dar labiau netikėjau, kad tokie radikalūs yra mūsų intelektualai ir inteligentai. Vytautas Šustauskas, palyginti su jais, visiškas vaikas.

Anksčiau tie radikalai slėpdavosi po mandagumo ir tolerancijos kaukėmis, bet Garliavos įvykių metu tas kaukes nusiplėšė ir ėmė į šuns dienas dėti visus, kurie mano kitaip nei jie. Jei tu esi už teismo sprendimo vykdymą ir už D.Kedytės perdavimą motinai, vadinasi, tu pedofilas. Jokių kitų variantų nėra. O jei tu esi Neringos Venckienės pusėje, vadinasi, esi patvorinis. Čia vėlgi – jokių alternatyvų. Ir tokiais vertinimais svaidosi ne kažkokie užribio žmonės, o mūsų teisės korifėjai (ar tik tokiais laikomi?), politikai, visuomenininkai, disidentai, aktoriai ir t.t.
O ar negali būti taip, kad žmogus šioje istorijoje yra tiesiog per vidurį ir mano, kad teismų sprendimus vykdyti reikia, bet jis nėra pedofilas, arba mano, kad D.Kedytė turėtų augti ne su motina, bet ir ne su N.Venckiene, nes abi pusės jai pridarė pernelyg daug žalos. Gal tie, kurie aklai nestojo remti vienos pusės, ir yra sveikiausios nuovokos? Juk N.Venckienė – ne šventoji, bet tūkstančiai žmonių elgiasi taip, tarsi ji tokia būtų.
Šioje istorijoje galbūt apskritai išmintingiausia būtų užmiršti tai, kas jau įvyko, ir padarius išvadas labai stipriai irtis į priekį. Tai yra tokios pat pajėgos ir lėšos, kokios buvo panaudotos vykdant teismo sprendimą ir perduodant mergaitę motinai, turėtų būti metamos siekiant išaiškinti pedofilijos mastą Lietuvoje, taip pat ir pačius pedofilus. Natūralu, kad atsakymo “nieko nustatyti nepavyko” čia negali būti. Jei paaiškėtų, kad ne tik arkliui, kaip teigia Vytautas Landsbergis, bet ir teismui aišku, jog Laimutė Stankūnaitė yra pedofilijos klano jungiamoji grandis ir ją finansiškai remia pedofilai, mergaitė iš jos lygiai taip pat įspūdingai turėtų būti atimta, kaip ir buvo atiduota.
Ženkime toliau. Pilietininkas Darius Kuolys su visais savo šalininkais ir rėmėjais visas jėgas turėtų mesti ne vienai šiai istorijai, ne palapinėms prie Prezidentūros statyti, o tam, kad lygiai taip pat efektingai kaip Garliavos atveju būtų įvykdyti tūkstančiai neįvykdytų kitų teismo sprendimų ar apginti tūkstančiai kitų nuo teisėtvarkos nukentėjusių žmonių. Ir tada jis pamatytų, kad rėmėjų turi gerokai daugiau, nei jų esama šiandien, ir kad lietuviai nėra abejingi, arba nėra “daržovės”, kaip sako Saulius Stoma, o tiesiog kitaip supranta teisingumą ir valstybę.
Beje, užgulus ne vieną bylą, o šimtus, į viešumą pradėjus traukti nusikalstamo teisėtvarkos institucijų aplaidumo atvejus, suluošintus žmonių likimus, pirštu rodant į atsakingus asmenis, padedant žmonėms gintis (prisiminkime kadaise buvusią Dalios Budrevičienės istoriją), rezultatai iš karto pasimatytų ir tikrai įvyktų lūžis bei proveržis. O rėkaujant ant “bačkos” ir visus vadinant niekšais ar imbecilais, tūkstantąjį kartą skelbiant, kad mūsų valstybė jau žlugo, jokių permainų tikėtis neverta. Nebent vienos – kad į Seimą ateis dar daugiau rėksnių ir radikalų, bet nuo to mūsų Lietuvai bus tik blogiau. Arba nebent Garliava paskelbtų autonomiją ir joje galėtų apsigyventi visi, turintys kitokią teisingumo sampratą.