Tag Archive | "radikalizmas"

D.Trumpo pergalė atvėrė Pandoros skrynią?

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

 

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

 

Rima JANUŽYTĖ

 

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

 

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

 

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Represijos prieš radikalus veda prie didesnės radikalizacijos

Tags: , , ,


Konstantinas Andrijauskas / tspmi.vu.lt nuotr.

Globalizacijos amžiuje Europoje kartu su didėjančiu imigracijos srautu, vertybių ir ideologijų susidūrimu stiprėja ir radikalizmas bei ekstremizmas. Jie dažnai suvokiami kaip grėsmė vidaus ir tarptautiniam saugumui, tačiau, kalbant apie ideologijų susidūrimą, atsiveria plati erdvė terminą „radikalizmas‟ vartoti interpretacijoms ir propagandai.


„Radikalizmas – tai sąvoka, neegzistuojanti pati savaime, ji natūraliai apima sąveiką su kitu. Tai reiškia buvimą radikaliu tam tikru atžvilgiu ar aspektu“, – teigia dr. Konstantinas Andrijauskas. Anot jo, ši sąvoka turi tam tikrą idėjinį svorį, dažniausiai neigiamą. O neįprastą politinį dalyvavimą ir smurtinę, neteisėtą veiklą skiria itin plona riba.

Radikalizmas tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip politinė srovė, reikalaujanti reformuoti esančią santvarką, ginant ir panaudojant radikalius metodus. Tačiau ji gali reikštis ir socialiniame, kultūriniame, religiniame kontekste. Ne visuomet radikalizmas siejamas su grėsme ar pavojumi: radikalumas gali būti tiek smurtinis (skleidžiant radikalias idėjas smurtiniais ar kitais agresyviais metodais), tiek pasyvus (laikantis radikalių politinių idėjų). Ekstremizmas (lot. extremus) – polinkis į kraštutines pažiūras ir priemones, dažnai tapatinamas su terorizmu ar terororistine veikla, išauga būtent iš smurtinio radikalizmo.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) išskyrė nemažai priežasčių, skatinančių polinkį į radikalujį ir smurtinį ekstremizmą. Dokumente minimas demokratijos trūkumas, civilių teisės ir teisės normos; silpnos valstybės; sparti modernizacija; ekstremistinės ideologijos sklaida; ankstesni politinio smurto pavyzdžiai (pilietinis karas, revoliucija, diktatūra, okupacija); hegemonija ir netolygus galios pasiskirstymas; korumpuota ir neteisėta valdžia; stiprūs išoriniai politiniai veikėjai, palaikantys neteisėtą valdžią; okupacijos ir kolonializmo represijos pasekmės; religinė ir etninė diskriminacija; valstybės negebėjimas integruoti skirtingų socialinių klasių; socialinė nelygybė; charizmatiškų ideologinių lyderių iškilimas; iššaukti politiniai įvykiai.

Interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas pasakoja apie radikalizmą, kaip jis gimsta ir kas gali jam užkirsti kelią.

– Koks ryšys tarp aktyvizmo, radikalizmo ir ekstremizmo?

– Perėjimas nuo aktyvizmo prie radikalizmo ir ekstremizmo susijęs su socialinėje ir politinėje terpėje susiklosčiusiomis politinio elgesio bei išraiškos formų konvencijomis ar nuostatomis. Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie konkrečią įstatymų bazę valstybėje, kuri apibrėžia politinio viešo elgesio formų normas ir nustato politinio arba nepolitinio elgesio legalumo ribas.

Politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne.

Europos Sąjungoje visos valstybės yra liberalios, demokratiškos ir turi bendrą bendrą suvokimą apie žmogaus teises, visuomenės ir valstybės tarpusavio ryšį. Tačiau politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – revoliucijų tėvynėje, kur radikalizmas yra betarpiškai susijęs su politine istorija, ši sąvoka įgauna kitą prasmę ir tam tikri veiksmai, kurie kitose visuomenėse būtų laikomi radikaliais, joje gali būti pateisinami ir suprantami.

Taigi radikalizmas kaip sąvoka yra išplaukusi kategorija ir jos vertinimas gana sudėtingas, nes tai glaudžiai susiję su politinėmis preferencijomis. Jeigu pažiūrėsime į Europos modernią šiuolaikinę politinę istoriją, kur akcentuojamas ideologinės skalės radikalizmas – kraštutinė dešinė, kraštutinė kairė, rastume tų apraiškų kiekvienoje valstybėje.

– Kas skatina radikalizuotis?

– Žmones radikalizuotis skatina krizės. Bendra socioekonominė daugelio valstybių krizė, auganti nelygybė, pajamų nelygybė, didėjantis skurdas – visa tai žmonės laiko nukrypimu nuo normos ir ieško būdų, kaip šias problemas spręsti. Kai pamato, kad instituciškai, įstatymiškai įtvirtintų būdų gali neužtekti, dalis jų eina į tokias politinio dalyvavimo formas, kurios yra pirmiausia nekonvencinės, netradicinės, o paskui – ir nelegalios. Kraštutiniais atvejais tai pereina į nusikalstamą veiklą ir terorizmą.

Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

Tačiau tai gali būti susiję ne tik su kolektyvinėmis, bet ir su asmeninėmis problemomis – pavyzdžiui, kaip atskiras individas suvokia visuomenės problemą. Vis dėl to jo suvokimas gali būti neadekvatus (prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Norvegijoje 2011 metais).

– Kokios priemonės neleistų radikalizmui peraugti į ekstremizmą?

– Švietimas. Ir kultūrinis raštingumas. Bandymas suteikti žinių apie pliuralizmą, kad egzistuoja įvairios visuomenės grupės ir kad jos turi teisę egzistuoti. Dešiniųjų pažiūrų eitynės man netrukdo, nes tai yra priemonė labai konkrečioje vietoje, konkrečiu metu išreikšti savo poziciją valstybės rėmuose. Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

– Tačiau iki kokio lygio?

– Tai priklauso nuo kiekvienos visuomenės struktūros, istorijos ir kultūros savitumų. Bet dažnai pasitaiko, kad valstybės represijos veda prie radikalizacijos, kuri galų gale veda prie ekstremizmo ir nusikalstamos veiklos. Čia nėra universalaus atsakymo.

ES turėtų gerbti nuomonių pluralizmą ir neužimti visažinių pozicijos dėl svarbiųjų klausimų, pavyzdžiui, migracijos, multikultūralizmo. Užuot bandant atstovauti vienai pozicijai, reikia vystyti diskusiją. Tokiu atveju skirtingos pusės jausis išgirstos, o radikalizacijos galimybė bus sumažinta. Ir atvirkščiai – alternatyvios stovyklos atstovai turėtų atsižvelgti į kito nuomonę. Kartais nebūtina juos suprasti iki galo, pakanka bent žinoti jų norus ir kokiai pozicijai atstovauja.

Kai nesikalbama, vadovaujamasi pačiais blogiausiais įsivaizdavimais ir net demonizavimu. Galiausiai tai veda prie įvairių problemų, socialinės atskirties tarp skirtingų visuomenės grupių ir net tarp valstybių.

Europoje dešiniųjų politinis radikalizmas kontroliuojamas politinėmis priemonėmis ir nesulaukia gausaus visuomenės palaikymo, todėl pagrindinė radikalizmo ateitis įžvelgiama islamo kultūroje.

– Kaip islamas susijęs su radikalizmu Europoje?

– ES gana sunku veikti kaip vientisam veikėjui, nes skirtingų valstybių, ypač kolonijinių. patirtys ir modelis, kaip įtraukti į savo visuomenes atvykėlius, yra labai skirtingas. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės modeliai labai skiriasi. Nors jie dažnai kritikuojami kaip neveiksmingi, pasižiūrėjus į statistiką galime pastebėti, kad radikalizacijos ir kraštutinio ekstremizmo rodikliai šiose šalyse palyginti nedideli.

Islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

Kalba eina apie tai, kad radikalizacija yra užburtas ratas, kad tai virsta visuomenine saugumo dilema, kadangi kiekvienos pusės pozicijų stiprėjimas galų gale nulems jos žlugimą. Tai veda prie spiralės, kai abi pusės vis labiau radikalizuojasi ir vis labiau krypsta viena nuo kitos. Galų gale jos neberanda sąlyčio taškų, todėl diskusija be galo svarbi. Grįžtant prie islamo Europoje reikia pabrėžti, kad islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

– Kokia radikalizmo ateitis Europoje?

– Deja, šviesi. Mes matome, kad radikalizuojasi labai skirtingos grupės, net mažai tikėtinos. Tai susiję su dviem esminiais dalykais: jos mato kitų radikalizacijų grėsmę (minėta spiralės metafora), kita vertus, jos nemato valstybės ir visuomenės institucijų kaip veiksmingų, galinčių tą atskirtį sumažinti ir skatinti dialogą, bet tai yra daugelio valstybių problema.

Politikai akcentuoja kai kuriuos dalykus, kad įtiktų daugumai savo visuomenėje, o ta dauguma kartais nėra tokia apšviesta, kaip norėtume tikėtis. Todėl žaidžiama primityviais, atskirtį ir neapykantą skatinančiais argumentais.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti.

Radikalizacija skatinama ir iš išorės. Tai priklauso ne tik nuo Europos – atsiranda tokie veikėjai, kaip „Daesh‟ ar net Rusija, remiantys kraštutines partijas, kad tik jos kvestionuotų, kas yra Europa, kas yra Europos idėja, kas yra multikultūriškumas, tolerancija, žmogaus teisės – visa, kas gali išklibinti Europos vertybinius, sisteminius ir institucinius pagrindus.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti. Medijų platforma, kaip laisvo žodžio ir saviraiškos erdvė, padeda platinti ideologinę propagandą ir radikalias-ekstremistines idėjas, kurios gali būti paveikos ir prienamos kiekvienam. Radikalizmas rado palankią erdvę Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimo taške, todėl siekiant išvengti politinių, kultūrinių ir etninių kraštutinumų Europoje neišvengiamai svarbu apibrėžti multikultūrinės ir pluralistinės visuomenės viziją bei vystyti daugiapusį dialogą.

Po teroro išpuolių Europa ima kovoti su žmonių radikalizacija

Tags: , ,


"Scanpix" nuotr.

Europą ėmę purtyti teroristiniai išpuoliai atskleidė niūrią realybę: jauni žmonės vis dažniau tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo šeimų ir draugų, pradeda priešiškai žiūrėti net į savo pačių visuomenę. Siekdama užkirsti tam kelią, Europos Komisija (EK) imasi padėti Bendrijos narėms užkirsti kelią ir kovoti su radikalizacija bei galima jos pasekme – terorizmu.

Tai – jau ne pirma panaši priemonė, kurios EK imasi kovodama su neapykantos skatinimu. Neseniai ji su socialiniais tinklais „Facebook‟ ir „Twitter‟, vaizdo įrašų talpinimo tinklalapiu „YouTube‟ bei kompanija „Microsoft‟ pasirašė Kovos su neapykantos kurstymu internete elgesio kodeksą, kuriuo internautams pasiuntė žinią, kad Europoje nėra vietos neapykantai virtualioje erdvėje.

Neseni teroristiniai išpuoliai parodė, kaip jauni europiečiai tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo savo šeimų ir draugų ir pradeda priešiškai žiūrėti į savo pačių visuomenę.

„Neseniai įvykdyti teroristiniai išpuoliai priminė, kad turime skubiai imtis veiksmų prieš neapykantos kurstymą, – pažymėjo už teisingumą, vartotojų reikalus ir lyčių lygybę atsakinga EK narė Vĕra Jourová. – Socialinė žiniasklaida – viena iš tų priemonių, kuriomis naudodamosi teroristinės grupės radikalizuoja jaunuolius, o rasistinės grupuotės skleidžia smurtą ir neapykantą. Todėl šis susitarimas – svarbus žingsnis užtikrinant, kad internetas ir toliau būtų laisvos ir demokratiškos raiškos erdvė, kurioje gerbiamos Europos vertybės ir teisės normos.“

Valstybių nebepaliks kovoti vienų

Už kovą su smurtine radikalizacija, dėl kurios kyla terorizmo pavojus, pirmiausia atsako pačios valstybės, vietos, regioninio ir nacionalinio lygmens veikėjai. Tačiau radikalizacija ir terorizmas nepripažįsta jokių sienų – tai patvirtino išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje. Todėl EK pristato kelių politikos sričių iniciatyvas, kuriomis bus prisidedama prie Europos Sąjungos narių pastangų siekiant, be kita ko, puoselėti integracinį švietimą ir bendras vertybes, kovoti su ekstremistine propaganda internete ir kalėjimuose.

„Neseni teroristiniai išpuoliai parodė, kaip jauni europiečiai tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo savo šeimų ir draugų ir pradeda priešiškai žiūrėti į savo pačių visuomenę, – pranešime spaudai cituojamas EK pirmininko pirmasis pavaduotojas Fransas Timmermansas. – Kad būtų užkirstas kelias radikalizacijai ir sustiprinti žmonių ryšiai, reaguoti turi visa visuomenė. O ES turi prisidėti ten, kur gali.“

EK išskyrė septynias konkrečias sritis, kuriose bendradarbiavimas Bendrijos lygiu gali duoti papildomos naudos:

  • Kova su teroristine propaganda ir neapykantos kurstymu internete. Bendradarbiauti su IT pramone, kad būtų sustabdyta smurtą skatinančio turinio sklaida, remti pilietinės visuomenės kuriamą teigiamą alternatyvų naratyvą ir didinti gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis, kad jaunimas sugebėtų vertinti informaciją kritiškai.
  • Kova su kalėjimuose vykdomu radikalizavimu, kalinių reabilitacija ir reintegracija.
  • Integracinio švietimo ir bendrų ES vertybių puoselėjimas. Programos „Erasmus+“ lėšomis remti projektus, kuriais skatinama socialinė įtrauktis, mūsų bendros vertybės ir kitų kultūrų supratimas.
  • Integracinės, atviros ir atsparios visuomenės kūrimas, jaunimo informuotumo didinimas. EK parengs specialias priemones, kurios padėtų su jaunimu dirbantiems žmonėms nustatyti smurtinės radikalizacijos apraiškas ir užkirsti jai kelią.
  • Tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimas. ES padės trečiosioms šalims, patiriančioms panašių problemų, spręsti radikalizacijos problemas per teisėsaugą ir žmogaus teisių stiprinimą.
  • Tyrimų rėmimas, duomenų kaupimas, stebėsena ir tinklaveika.
  • Daugiau dėmesio saugumui. Užkirsti kelią radikalizacijai taikant saugumo priemones (pavyzdžiui, drausti keliauti, išvykimą į trečiąsias šalis terorizmo tikslais laikyti nusikaltimu), padedančias kovoti su tiesioginėmis ir netiesioginėmis grėsmėmis. Valstybės turėtų aktyviau dalytis informacija ir bendradarbiauti, visapusiškai naudotis informacinėmis priemonėmis.

Radikalėja vis daugiau moterų ir vaikų

Skaičiuojama, kad teroristinių organizacijų nariais tokiose konfliktus patiriančiose šalyse, kaip Sirija ir Irakas, yra tapę maždaug 4 tūkst. ES piliečių. Dauguma įtariamų teroristų, dalyvavusių pastaraisiais metais Bendrijos valstybėse įvykdytuose teroristiniuose išpuoliuose, buvo Europos piliečiai, gimę ir augę mūsų visuomenėje.

Pastebima, kad radikalėja ir į teroristų tinklą įkliūna vis daugiau moterų bei vaikų. Be to, tam naudojami vis modernesni komunikavimo įrankiai.

Įžvelgiama nemažai radikalizacijos priežasčių: susvetimėjimas, socialinės marginalizacijos nulemti neteisybės ar pažeminimo jausmai, ksenofobija, diskriminacija, ribotos švietimo ir užimtumo galimybės, kriminalinės ir psichologinės problemos. Verbuotojai aktyviai manipuliuoja šiomis aplinkybėmis, tik dar labiau sustiprindami pažeidžiamumą ir skaudulius. Pastebima, kad radikalėja ir į teroristų tinklą įkliūna vis daugiau moterų bei vaikų. Be to, tam naudojami vis modernesni komunikavimo įrankiai.

ES savo narių veiksmus kovojant su radikalizacija remia jau ilgiau nei dešimtmetį. Stiprindama bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip švietimas ir visuomenės atsparumo didinimas, Bendrija padeda valstybėms parengti tvirtą atsaką į smurtinį ekstremizmą. Nuo 2005-ųjų kova su radikalizacija vykdoma vadovaujantis ES strategija dėl kovos su radikalizacija ir verbavimu teroristinei veiklai.

Pernai pavasarį EK priėmė Europos saugumo darbotvarkę, kurioje nurodė pagrindinius 2015–2020 m. veiksmingo ES reagavimo į terorizmą ir saugumo grėsmes veiksmus. Rudenį įsteigus Informacijos apie radikalizaciją kompetencijos centrą, buvo sustiprintas ES informacijos apie radikalizaciją tinklas (RAN).

ES narių teisingumo ministrai paragino dalytis deradikalizavimo kalėjimuose, reabilitacijos programų, mokymo ir finansavimo gerąja patirtimi. Dar pernai pavasarį EK ir narių švietimo ministrai pasirašė Paryžiaus deklaraciją dėl pilietiškumo ir bendrų vertybių skatinimo.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...