Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“,  „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“,  „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.
Laisvė – ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.
Euromaidane – ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.
Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų  – neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.
Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą?  Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?
Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.
Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?
Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.
Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar – vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.
Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas.  Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.
Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas  pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams – surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.
Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.

Pastarosiomis dienomis pasirodė dvi naujienos energetikos sektoriuje, kurias vienu kartu verta aptarti pirmiausiai dėl to, kad jų poveikį neišvengiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Naujasis LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas “apsvarstyti paskelbtų angliavandenilių (skalūninių dujų) išteklių naudojimo konkursų ištekliams žvalgyti ir išgauti tikslingumą“, o į strateginius postus, formuojant ir įgyvendinant energetikos politiką, paskirti (nors ministrė ir išsigynė savo parašu tai patvirtinusi) du „nomenklatūrininkai”. Tai Visagino atominės elektrinės valdybos nariais šviežiai tapę buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, LEO LT Valdybos pirmininkas Rymantas Juozaitis, jau iki šiol iš energetikos sukaupęs milijonus, ir naujasis energetikos viceministras – R.Juozaičiui juos iš ES paramos padėjęs susikrauti buvęs Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius bei į VTEK nemalonę dėl su „Vilniaus energija“ susijusių interesų patekęs Algimantas Zaremba.

Vakar taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog Seimo Aplinkos komiteto kreipimasis dėl skalūninių dujų galėjo būti įtakotas vieno iš komiteto narių glaudaus ryšio su rusiškų dujų tiekėjais, kurie, beje, visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis šių dujų kainomis vartotojams.

Čia norėtųsi priminti ne tik atsakomybę vartotojams, kurie per rinkimus maloninti pažadais apie lengvesnį gyvenimą, bet ir tai, kad vienas iš ES energetikos politikos tikslų – užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje vartotojai turėtų kuo didesnį energijos šaltinių pasirinkimą, ir kad tarp tiekėjų – būtina konkurencija, taip užtikrinant mažesnes galutines išteklių kainas. Europos Parlamentas praėjusių metų lapkričio 21 d. rezoliucijoje dėl ekonominių skalūnų dujų gavybos Europos Sąjungoje aspektų taip pat yra pažymėjęs, jog  dujų rinkai tampant vis labiau pasauline, skalūnų dujų gavybos plėtra didins pasaulinę dujų konkurenciją. Taigi, skalūnų dujos padės sustiprinti klientų padėtį dujų tiekėjų atžvilgiu, todėl tai turėtų paskatinti kainų mažėjimą.

Naujieji VAE Valdybos nariai jau yra pademonstravę savo „rūpestį“ vartotojais. Vilniečiai puikiai atsimena praėjusį šildymo sezoną ir „Vilniaus energijos“ (iš kurios į Energetikos ministeriją ir atkeliavo A.Zaremba) manipuliacijas skaitiklių parodymais. Gyventojai spėjo pajusti ir įmonės, kurios akcininku (dar iki šio pirmadienio) buvo R.Juozaitis, ES lėšomis modernizuoto Vievio šilumos ūkio (kuriam šiluma dabar tiekiama iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose) “naudą”: po modernizavimo Vievio gyventojai už šilumą mokėjo dvigubai brangiau nei elektrėniškiai, nors šilumos šaltinis – ta pati rusiškomis dujomis mintanti elektrinė. Žodžiu, abi įmonės vartotojams gerai žinomos ir pagarsėjusios tuo, kad įsivėlė į nesibaigiančius ginčus dėl šilumos tiekimo kainų nustatymo.

Tad matant į valdžią ateinančius šiuos naujuosius (senuosius) energetikos veidus ir žinant jų verslo interesus, kyla pagrįstų abejonių, ar per ateinančius 4 metus Lietuva bent kiek priartės prie vieningos ES energetikos politikos, laisvos konkurencijos ir mažesnių dujų bei elektros kainų vartotojams. Nesinorėtų, kad belaukiant kol bus tesėti rinkimų pažadai, viskas dėliotųsi kaip patarlėje, kad akių neatvėrus, teks atvert kišenę.

Europos Parlamente diskusijos ir svarstymai dėl trijų Europos atominių elektrinių uždarymo, tarp jų – ir Ignalinos jėgainės, vis labiau intensyvėja ir kitų metų pradžioje turėtų pasiekti finišą.

Nors galutinį žodį dėl finansavimo tars Europos Sąjungos vadovai, labai svarbu, koks sprendimas bus priimtas Europos Parlamente ir kokias išvadas pateiks Pramonės ir energetikos komitetas, kuriame šiuo metu diskutuojama, kurios sutarties pagrindu turėtų būti skiriamos lėšos Ignalinos atominei jėgainei uždaryti.

Bulgarijos ir Slovakijos atveju Europos Komisijos pasirinktas teisinis kelias – remtis Euroatomo sutartimi, nes šių valstybių stojimo į ES sutartyse jokia kita procedūra tolimesniam atominių elektrinių uždarymo finansavimui – nenumatyta. Europos Komisija tuo pačiu dokumentu siūlo remtis ir skiriant paramą IAE uždarymui. Tačiau, ar tai būtų teisinga? Būtent šios, dėl Ignalinos projekto kilusios diskusijos baigtis gali lemti, kokio dydžio parama bus skirta Ignalinos jėgainei uždaryti ir ar bus paisoma Bendrijos įsipareigojimų, numatytų Lietuvos Stojimo į ES sutarties 4-ajame protokole.

Tačiau apie viską – iš eilės, nors diskutuoti apie tai, kas parašyta juodu ant balto lyg ir neturėtume.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, 2003 m. buvo pasirašyta taip vadinama Stojimo sutartis, kuri turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir visos pagrindinės ES veikimą reguliuojančios sutartys. Šios sutarties 4 protokole „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“, šalys (t.y., Lietuva ir Europos Sąjunga) susitarė, jog: Lietuva įsipareigoja galutinai sustabdyti Ignalinos atominę elektrinę, ir nutraukti dviejų jos blokų eksploatavimą, o Europos Sąjunga – teikti adekvačią papildomą paramą šios elektrinės eksploatavimo nutraukimui. Pažymėtina, kad sutartyje nebuvo apibrėžtas galutinis laikotarpis, iki kada ES paramą įsipareigojama teikti.

Slovakija bei Bulgarija, stodamos į Europos Sąjungą, taip pat įsipareigojo uždaryti savo teritorijose esančias atomines elektrines. Skirtumas toks, kad Lietuvos stojimo dokumentuose, nustatančiuose IAE uždarymo sąlygas, numatyta, jog ir po 2006 metų Europos Sąjungos institucijos privalo teikti adekvačią papildomą paramą IAE uždarymo finansavimui, tuo tarpu Bulgarijos ir Slovakijos atvejais besąlyginis finansavimas numatytas tik iki tam tikro laikotarpio, kuriam pasibaigus  ES finansavimas būtų skiriamas tik tuo atveju, jei ES institucijos taip nuspręstų.

Nesigilinant į paties įsipareigojimo uždaryti IAE racionalumą, tenka pasidžiaugti, jog Lietuvos derybininkams prieš beveik dešimt metų pavyko išsiderėti kur kas geresnes sąlygas IAE uždarymo finansavimui, lyginant su kitomis dviem šalimis.

Deja, artėjant laikotarpiui, kuomet turi būti nustatyti finansavimo šių elektrinių uždarymui dydžiai kitam finansiniam laikotarpiui (2013-2020 m.), Europos Komisija tarsi pamiršo, jog Europos Sąjunga Lietuvai yra įsipareigojusi teikti paramą ir nusprendė pritaikyti tas pačias taisykles, kaip ir Slovakijai bei Bulgarijai – nustatyti papildomus kriterijus paramai gauti.

Prisimenant, kad ES institucijos ne sykį yra reiškusios Lietuvai pastabas dėl vėlavimų statant panaudoto branduolinio kuro saugyklas ir nesutarimų su bendrove „Nukem“, galima būtų  spekuliuoti, jog papildomi saugikliai nustatomi, norint apsidrausti nuo tokių vėlavimų ateityje. Tačiau susirūpinimas dėl vėluojančių darbų nesuteikia teisės atmesti ES pusės įsipareigojimus, Europos Komisijai pakeičiant mažiau patogų teisinį pagrindą, sulyginant Lietuvą, kurios padėtis yra kitokia, su Bulgarija ir Slovakija. Šią poziciją teko ne kartą ginti diskutuojant su kolegomis Europos Parlamente.

Nerimą kelia tai, jog Europos Komisija, kuri dažnai yra vadinama „Europos teisės sergėtoja“ ir labai atidžiai stebi, kaip valstybės narės laikosi ES teisės, šįsyk pateikė prieštaringą pasiūlymą. Pati teisės akto projekte pripažinusi, jog Lietuvos padėtis yra kitokia nei Slovakijos ir Bulgarijos, Komisija siūlo visoms trims valstybėms pritaikyti vienodas taisykles.

Europos Komisijos pasiūlymas šiuo metu svarstomas Europos Parlamente, vėliau dar bus svarstomas ir valstybių narių ministrų. Optimizmo teikia tai, kad nemažai EP narių iš įvairių valstybių (tarp jų – ir itin įtakingas EP vicepirmininkas A.Vidal-Quadras) supranta, jog dabartinis Europos Komisijos pasiūlymas gali prieštarauti ES teisei. Todėl siūloma, prieš priimant galutinį sprendimą, prašyti Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto pateikti teisinę išvadą dėl Lietuvos bei Slovakijos ir Bulgarijos atominių elektrinių uždarymo finansavimo reguliavimo išskyrimo į du teisės aktus.

Tai, jog nemažai valstybių narių taip pat palaiko Lietuvos poziciją, jog esant skirtingoms aplinkybėms, negali būti taikomos vienodos taisyklės, džiugina. Norėtųsi tikėti, kad sprendimas, kuris bus priimtas jau kitais metais, remsis šiuo palaikymu ir neleis Europos Komisijai ES dokumentų taikyti selektyviai.

Šiais laikais madinga kalbėti apie tai, kad turime gyventi taupiai, kad mūsų veikla turi būti kuo draugiškesnė aplinkai, kad turime surasti harmoningą dialogą – net tik tarp savęs ir gamtos, bet ir tarp savo poreikių ir galimybių.

Mūsų poreikiai, o ir modernybės siūlomos galimybės yra žymiai didesni, nei kada nors iki šiol. Šiandien vis daugiau mūsų gali patirti ar įsigyti tai, kas dar prieš kelis dešimtmečius atrodė nepasiekiama – vis daugiau keliaujame, vartojame, naudojamės vis įvairesniais patogumais, vis naujesnėmis technologijomis. Tačiau galimybėms įgyvendinti reikia išteklių. Ne vien finansinių, kad galėtum įsigyti norimą produktą ar paslaugą, bet vis daugiau energijos išteklių ir technologijų – tam, kad būtų įmanoma pagaminti tai, ko žmonėms reikia ir ko norisi. Atrasti harmoniją tarp augančio vartojimo ir jo poveikio aplinkai yra sudėtinga privačiame gyvenime, o ką jau kalbėti apie valstybę ar valstybių grupę.

Tausus išteklių naudojimas gali būti suderinamas su ekonomikos augimu

Specialistai prognozuoja, kad 2050 m. mūsų planetoje gyvens apie 9 mlrd. žmonių, iki 2050 m. maisto turi būti pagaminama 70 proc. daugiau, o jau dabar 60 proc. pasaulio ekosistemų būklė yra suprastėjusi arba šios ekosistemos naudojamos netvariai. Atsižvelgdama į klimato kaitos iššūkius, senkančius resursus bei būtinybę atgaivinti ir išlaikyti ekonomikos dinamizmą, Europos Sąjunga nutarė kurti žalesnę, aplinką tausojančią, tausiai resursus vartojančią bei konkurencingą ekonomiką, ir strategijoje ES 2020 nustatė labai konkrečius, įpareigojančius tikslus 2020 metams klimato ir energijos, užimtumo, mokslo ir švietimo srityse. Vis didesnę ES kasdieninės politinės ir teisėkūros darbotvarkės dalį sudaro tvaraus išteklių naudojimo, CO2 emisijų mažinimo, atsinaujinančios energijos, aplinkos taršos mažinimo ir kiti panašūs klausimai. Štai ką tik Europos Parlamente svarstėme Europos efektyvaus išteklių vartojimo planą, kaip būsimo Europos ekonominio augimo plano dalį.

Dėl daugelio bendrųjų siekiamybių ES viduje jau esame sutarę, bet vis dar trūksta realių veiksmų, esminių permainų, gebėjimo naujai pažvelgti į vartojimo ir gamybos įpročius. Vistik ES imasi ir globalinės lyderystės klimato kaitos klausimais. Akivaizdu, kad tai sudėtingas vaidmuo, nes visų pasaulio valstybių susitarimas prisiimti tolygią klimato pokyčių švelninimo naštą ir žengti tvaraus vystymosi keliu kol kas atrodo sunkiai pasiekiamas.

Ar įmanoma suderinti ekonomikos vystymąsi su tausiu ir tvariu resursų naudojimu? Skeptiški balsai visuomet buvo girdimi, o ekonominės krizės akivaizdoje jie dar labiau sustiprėjo – negalime galvoti apie gamtą, kuomet susiduriame su grėsme subankrutuoti. Kita stovykla – ir tokių Europos Sąjungoje vis tik daugiau – tiki, kad ekonomikos atsigavimas nebus įmanomas be inovacijų daugelyje sričių. Tačiau kol kas inovacijų poreikis, o gal net būtinybė, nėra plačiai įsisąmoninta. Matyt, kol nesusiduriame su problema akis į akį, imtis konkrečių veiksmų stinga ryžto.

Inovacijos gali būti vienas iš atsakymų, kaip patenkinti augančius vartojimo poreikius tiesiog tausiau ir efektyviau panaudojant turimus resursus. Mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas praktikoje leistų tą padaryti pačiose įvairiausiose – socialinėje, sveikatos, vandens valdymo, žemės ūkio, energijos gamybos – srityse.

Inovacijos išlaisvina iš natūralių apribojimų

Pasigirstant skeptiškiems balsams, kad ne viskas yra įmanoma, norisi ieškoti gerųjų pavyzdžių, kam jau dabar pavyksta suderinti poreikį su galimybėmis, mažiausiais resursais pasiekti geriausio rezultato.

Vienas tokių pavyzdžių yra Izraelis. Daugelis esame girdėję apie šios šalies pasiekimus inovacijų srityje, tačiau galbūt mažiau žinome apie Izraelio mokslininkų ir verslininkų pasiekimus diegiant inovacijas žemės ūkio bei vandentvarkos sektoriuose.

Iš pirmo žvilgsnio, Izraelio gamtinės sąlygos atrodo labai nedėkingos tradiciniam žemės ūkiui vystyti. Didžioji dalis žemės – dykumos. Natūralūs vandens resursai labai riboti ir netolygiai pasiskirstę. 80 proc. vandens resursų koncentruojasi šalies Šiaurėje, 20 proc. – pietinėje dalyje. Patys izraeliečiai juokais skundžiasi, kad Mozė išrinko ne pačią geriausią vietą.

Tačiau sumanumo ir atkaklumo dėka ta dykuma žaliuoja ir dar maitina. Kaip jiems tai pavyksta? Lietus nelepina tiek, kiek mūsų – lyja žiemos mėnesiais ir nebūtinai gausiai. Bet ir tai jau yra didelė laimė, nes lietaus vanduo yra surenkamas, kaupiamas ir panaudojamas. Be to, galingais vamzdynais vanduo keliauja iš šiuo aukso vertės ištekliu turtingesnės Šiaurės į Pietus.

Gerai išvystyta nuotekų tvarkymo sistema leidžia perdirbti 80 proc. viso nuotekų vandens, tame tarpe net 100 proc. Tel Avivo miesto ir apylinkių nuotekų. Kol kas tai pasaulinis rekordas. Apdorotas cheminiu ir biologiniu būdu, nuotekų vanduo lėtai sunkiamas per smėlio filtrus. Vanduo išvalomas iki tokio lygio, kad tinka ne tik žemės ūkiui, kur sudaro 50 proc. viso irigacijai naudojamo vandens, bet ir buitiniam vartojimui. Palyginimui kitos pasaulio pirmūnės – Ispanija teperdirba 15 proc., Australija – 9 proc. nuotekų vandens.

Tik du kaimai Izraelyje nėra prijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Tuo tarpu ES šalys narės dar tik siekia, kad iki 2014 m. pabaigos ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis.

Kita technologija – jūros vandens nudruskinimas, kitaip vadinamas – vandens gėlinimas. Pirmoji geriamojo vandens gaminimo iš jūros vandens stotis pradėjo veikti 1997 m., tačiau technologijos ištakos – nedidelė mokslininkų komanda susibūrusi Ben Guriono Universitete septintajame dešimtmetyje.

Atsižvelgdama į per pastaruosius keliolika metų vyravusias sausras, Izraelio vyriausybė ėmėsi ambicingų planų ne tik vandens antrinio panaudojimo srityje, bet ir jūros vandens nudruskinimo technologijos vystyme. Palei Viduržemio jūrą ketinama pastatyti dar bent kelias nudruskinimo gamyklas ir iki 2015 m. pasiekti, kad beveik visas geriamojo vandens poreikis miestuose būtų patenkintas gėlinant jūros vandenį. Akivaizdus telkiamų pastangų rezultatas – ši šalis yra pasaulinė lyderė vandens gėlinimo ir regeneravimo technologijų srityje, kuriomis dalinasi su kitomis pasaulio šalimis, sukūrė novatorišką vandens išteklių valdymo sistemą, nesvarbu, ar tai bus paviršinis, požeminis ar jūros vanduo, ar nuotekos.

Dažnėjančios sausros, didėjanti vandens tarša, senkantys vandens telkiniai kelia nerimą. Todėl teiginys, kad vanduo yra svarbesnis nei gamtiniai energijos ištekliai turi realų pagrindą. Ne veltui Izraelis turi Energetikos ir vandens išteklių ministeriją.

Žinoma, didžioji dalis Europos nesusiduria su vandens stygiaus problema, todėl galima sakyti – kam tokie neaktualūs pavyzdžiai. Tačiau Izraelio atvejis rodo ne vien tik efektyvaus išteklių vartojimo bei apsirūpinimo vandeniu problemos sprendimo, bet ir racionalaus lėšų panaudojimo bei taupymo pavyzdį.

Išmanioji žemdirbystė

Taupus vandens naudojimas yra ypač svarbus žemės ūkio sektoriui. Izraelis stipriai pažengęs taip vadinamų išmaniųjų vamzdžių srityje. Specialios konstrukcijos drėkinimo sistemos leidžia ne tik perpus sumažinti sunaudojimo vandens kiekį, bet dar ir iki 50 proc. padidinti derlių.

Ši sistema pagrįsta labai paprastu principu. Ją būtų galima palyginti su žmonių maitinimusi – dažniausiai valgome tiek, kiek reikia patenkinti organizmo poreikį. Ir maitinamės ne visu kūnu įgriuvę į košės puodą, o dėdamiesi maistą į burną. Taigi, vietoj to, kad skandinti augalą, laistant vandeniu ir jį, ir žemę aplinkui, verčiau maitinti jį per jo burną – šaknis. Požeminių vamzdžių struktūra, atsižvelgiant į augalų užsodinimo tankį, leidžia tiksliai paskirstyti vandenį ir maistines medžiagas individualiai kiekvienam augalui. Ir tik tiek, kiek jam reikia. Kadangi žemė aplink augalą nedrėkinama, veši tik tas augalas, kuris mums reikalingas – piktžolėms užaugti maisto ir drėgmės tiesiog nepakanka.

Vistik Izraelio žemės ūkio sektoriaus iššūkiai neapsiriboja vien tik tausiu vandens vartojimu. Tenka kovoti su kenkėjais, kurti sausrai atsparių augalų veisles, užauginti kokybišką ir paklausų produktą. Galvojama ir apie ateities kartas – sukurtas sėklų genofondas, didelis archyvas-herbariumas, kuriame laikomos nykstančios augalų rūšys.

Dar viena technologija, kuri leidžia žymiai sumažinti arba beveik visiškai atsisakyti pesticidų naudojimo – biologinė kenkėjų kontrolė. Izraelio mokslininkai specializuotuose ūkiuose augina specialius vabzdžius ir erkutes, kurie yra biologiškai natūralūs konkrečių kenkėjų naikintojai. Atrodytų – mokslinės fantastikos epizodas, bet iš tiesų – realybė. Tačiau bent kelios tokių vabzdžių rūšys jau tiekiamos ir į pasaulinę rinką.

Kitame Izraelio ūkyje auginamos specialios kamanės, skirtos augalų apdulkinimui. Dėka jų, pavyzdžiui, pomidorų derlius išauga 25 procentais. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje sparčiai mažėja bičių skaičius, tikėtina, kad specialios, patobulintos šių vabzdžių rūšys bus auginamos panašiuose ūkiuose ir turės didelę paklausą.

Šių ir kitų inovacijų dėka, nepaisant nepalankių gamtinių sąlygų, Izraelis sugebėjo ne tik patenkinti vidaus vartojimo poreikį, bet ir tapti stambiu pasaulinės maisto rinkos žaidėju, žemės ūkio produkcijos eksportuotoju. Kaip sakė Izraelio Prezidentas Shimonas Peresas, Izraelis turi du ežerus – vieną mirštantį, kitą – negyvą, bet sugeba žemės ūkio produkciją eksportuoti į tokias šalis kaip Rusija, kur yra tūkstančiai ežerų.

Toks ūkininkavimas tikrai vertas išmaniosios XXI a. žemdirbystės vardo. Jei drėkinimo sistemą galima užprogramuoti išmaniojo telefono pagalba, o vietoj pesticidų – pasitelkti atitinkamą vabaliukų rūšį, belieka mėgautis procesu ir rezultatais.

Tikslų įgyvendinimas įmanomas tik glaudžiai bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriams

Žinoma, tam, kad pasiekti aukštą inovacijų lygį, reikia nemažų lėšų ir nuolatinio tobulėjimo diegiant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Europos Sąjungos strategija ES2020 įtvirtino ES pasiryžimą kurti žaliąją ekonomiką, o vienas esminių jos augimo elementų – investicijos į naujas technologijas ir mokslinius tyrimus. 2020-aisiai metais joms skiriamų lėšų ES vidurkis turės siekti 3 proc. nuo ES BVP. Jau dabar žinoma, kad vien pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą bei naująją Horizontas 2020 programą 2014-2020 m. laikotarpiu moksliniams tyrimams ir inovacijoms iš ES biudžeto bus skirta beveik 30 mlrd. eurų. Kiekviena šalis narė turės galimybę į šį sektorių nukreipti ir ES struktūrinių fondų lėšas.

Lietuva investicijų į inovacijas srityje daro pažangą – 2000 m. inovacijoms teko vos 0,59 proc. BVP, o 2009 m. kiek daugiau – 0,84 proc. Tačiau Lietuvos investicijų intensyvumas – vis dar vienas mažiausių tarp ES šalių. Lietuvos užsibrėžtą tikslą iki 2020 m. pasiekti 1,9 proc. nuo BVP moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai, Europos Komisija vertina kaip labai ambicingą.

Tuo tarpu Izraelis pagal investicijų į mokslo tyrimus ir inovacijas – vienas lyderių pasaulyje. 2009 m. investicijos į šį sektorių sudarė 4,27 proc. nuo BVP, svarbiausia, kad šis skaičius išlieka stabilus jau eilę metų.

Pagrindinė Izraelio stiprybė – aktyvus mokslo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas tyrimų ir jų diegimo srityje. Didesnioji dalis investicijų ateina ne iš valstybės biudžeto, bet būtent iš privataus sektoriaus.

Privačios iniciatyvos kultūra Izraelyje yra gana gaji. Abipusiai naudingas valstybės ir verslo bendradarbiavimas pastebimas pačiose įvairiausiose srityse, pavyzdžiui, infrastruktūros vystyme: gatvės, viešieji pastatai, jau minėta nudruskinimo gamykla, įvairūs kiti viešąją naudą teikiantys objektai yra pažymėti iškabomis, kuriose suminėti asmenys, fondai ar įstaigos, kurių paramos dėka jie buvo pastatyti.

Lietuvoje parama inovacijoms ir moksliniams tyrimams tapo valstybinės politikos prioritetu palyginti neseniai, sulig dabartine Vyriausybe. Pradėti realūs darbai, tad reikia manyti, kad per pastaruosius metus pasiekta dar didesnė pažanga. O Lietuvos siekis iki 2020 pasiekti mokslo tyrimams skiriamą 1,9 proc. nuo BVP išties ambicingas ir sveikintinas. Kita vertus, reikia gerai pasverti, į ką nukreipti šias investicijas. Statyti mokslo slėnių infrastruktūrą nepakanka, būtina sudaryti tinkamas sąlygas ir ugdyti Lietuvos mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimo kultūrą. Ir Izraelio pavyzdys rodo, kad ne infrastruktūroje yra stiprybė, bet žmonėse, jų iniciatyvume ir atvirame, drąsiame mąstyme. Valstybės pareiga tokiems žmonėms suteikti saugias, stabilias ir skaidrias sąlygas.

Būtina skatinti tarptautinį keitimąsi gerąja patirtimi

Taigi, panašu, kad mokytis yra iš ko. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjęs dvišalis Izraelio ir Lietuvos bendradarbiavimas turizmo, žemės ūkio, kultūros, ūkio ir energetikos srityse leidžia tikėtis naudingo apsikeitimo gerąja patirtimi įvairiuose sektoriuose. Gilesnis susipažinimas su novatoriškomis technologijomis ir inovacijų skatinimo politika, leistų ne tik ieškoti bendrų sąlyčio taškų tarp mūsų ir Izraelio inovacijų kūrėjų, bet ir patiems permąstyti strategines veiklos kryptis ir galimybes. Tuo pačiu svarbu, kad nuosekliai išnaudotumėme visas ES mokslinių programų teikiamas galimybes. Būtų naudinga ES lygiu į inovacijų skatinimo programas įtraukti ir pažangiąsias trečiąsias šalis, tokias kaip Izraelis. Todėl džiaugiuosi, kad šiomis dienomis Europos Parlamento Aplinkos komitetas, svarstant vandens teisės aktų įgyvendinimo peržiūrą, palaikė mano pataisas, raginančias Europos Komisiją pasisemti gerosios patirties iš trečiųjų šalių kaip efektyviau panaudoti surinktą lietaus vandenį ir kaip technologiškai apdirbti nuotekų vandenį, kad jis būtų tinkamas pakartotiniam vartojimui.

Mano asmeninis įspūdis – Izraelio sėkmė inovacijų srityje pagrįsta ne tik būtinybe ieškoti optimaliausių ir išradingiausių būdų, kaip tausiau naudoti labai ribotus gamtinius resursus. Žinoma, izraeliečius pati gamta verčia imtis konkrečių veiksmų, veikiau nei planuoti tikslus tolimesnei ateičiai. Tačiau, man atrodo, inovacijos neprigytų praktikoje taip greitai be nepaprastai individualizuoto izraeliečių požiūrio – kad kiekvienas individas yra vertybė, kurią reikia puoselėti. Šis požiūris taikomas visais atvejais, ne tik kiekvieno piliečio, bet net ir augalo ar gyvulio gerovės atžvilgiu. Galbūt čia ir slypi sėkmės filosofijos esmė – kad kiekvienas vienetas yra neįkainojama vertybė visovei; kai brangus kiekvienas, tai ir kiekvieno grąža bendram labui yra neįkainojamai didelė.