2014 m. sausio 1 dieną indėliai Lietuvos bankuose sudarė 47,6 mlrd. Lt. Tai yra visų laikų Lietuvos rekordas.

Aušra Radzevičiūtė

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pastebi, kad praėjusių metų pabaigoje reikšmingai padidėjo privačių asmenų indėlių suma, nors pajamos iš palūkanų ir toliau mažėja. Ekspertai įsitikinę, kad dalis šių pinigų artimiausiu metu gali būti nukreipti į nekilnojamojo turto rinką, o tai ne tik kels kainas, bet ir gali sukurti naujo burbulo pavojų.
V.Vasiliauskas sako, kad indėlių didėjimui įtakos turėjo gerėjanti šalies ekonominė padėtis ir namų ūkių finansinė būklė, taip pat rekordinė, 4,9 mlrd. Lt siekianti privačių asmenų piniginių perlaidų suma iš užsienio. Bankų duomenimis, vien tik gyventojai sąskaitose laiko maždaug 26 mlrd. Lt, ir tai taip pat Lietuvos rekordas. Šiandien taupo daugiau nei pusė – 59 proc. Lietuvos namų ūkių. 2009 m. tokių buvo 37 proc. Kaupti pinigus einamojoje sąskaitoje ar namuose tebėra populiariausias gyventojų sprendimas taupant juodai dienai: taip elgiasi 80 proc. taupančiųjų, o didžiausias taupymo „mokytojas“ – 2008 m. prasidėjusi ir Lietuvai ypač skausmingai smogusi ekonominė krizė.

Deja, bankų einamosiose sąskaitoje „įstrigę“ milijardai papildomų pajamų beveik negeneruoja: jau keletą metų iš eilės mažėja palūkanų normos, kai kada jos net būna nulinės, o faktiškai – net ir neigiamos.

Be to, statistika liudija, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje cirkuliavo 12 mlrd. Lt, ir tai – didžiausias grynųjų pinigų kiekis, kuris sukosi rinkoje per pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų. Iš dalies tai susiję su nepasitikėjimu komerciniais bankais (po „Snoro“ ir Ūkio banko žlugimo), kita vertus, negalima ignoruoti ir šešėlinėje ekonomikoje uždirbamų pinigų.

Kodėl pinigai marinuojami

Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius situaciją, kai už niekines palūkanas bankuose laikomi milijardai litų, vadina keista, tačiau nesiima vertinti, kokių motyvų skatinami lietuviai taip elgiasi. „Akivaizdu, kad žmonės tampa turtingesni, vadinasi, potencialiai galėtų daugiau vartoti, kažką pirkti ar investuoti. Bet tai vyksta labai lėtai“, – pripažįsta T.Pilipavičius.

Andrius Šuminas, klubo „Pinigų srautas“ prezidentas, atkreipia dėmesį, kad turint solidų indėlį banke, kai metinės palūkanos siekia bent 5 proc., jau galima kalbėti apie papildomas pajamas, tačiau dabartinės palūkanos nieko uždirbti neleidžia.

Taigi Lietuvoje gyventojai ir įmonės pinigų turi. Kas būtų, jeigu visi šie milijardai pradėtų aktyviai judėti ir „dirbti“? Robertas Juodka, advokatų kontoros VARUL vadovaujantysis partneris, pateikia paprasčiausią atsakymą: tokios didžiulės pinigų sumos, kuri sukaupta Lietuvos bankų sąskaitose, aktyvus pajudėjimas iškart sukeltų infliacijos bangą. „Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, susikaupė didžiulės pinigų sumos, o jos nejuda todėl, kad žmonės vis dar turi negatyvių lūkesčių – nėra tikri dėl ateities, baiminasi kažkokių sukrėtimų ar net kur kas rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, karo. Bet jeigu lūkesčiai vis dėlto imtų gerėti ir sukaupti pinigai būtų įmesti į vartojimo bei investavimo rinką, tai būtų didelis stimulas ekonomikai, tačiau neišvengiama pasekmė – infliacija“, – aiškina R.Juodka.

Pasak jo, rekordiškai daug pinigų turi ne tik gyventojai, bet ir verslas. Tačiau ir jis neskuba imtis naujų plėtros projektų, investuoti, nes taip pat baiminasi dėl ateities. „Kad ir kaip būtų keista, ekonomika nėra pagrįsta racionalumu ir grynu išskaičiavimu, kas atrodytų logiška. Aiškiai matome, kad psichologija ir masiniai lūkesčiai ima viršų“, – įsitikinęs R.Juodka.
Advokato teigimu, pinigų judėjimą rinkoje galėtų paskatinti kažkokios centrinio banko intervencinės priemonės arba pačių komercinių bankų aktyvesnis skolinimas. Tai galbūt įkvėptų verslą imtis plėtros projektų, bet kol kas viskas vyksta lėtai.

Alternatyvos bankams

Visi kalbinti ekspertai vienu balsu tvirtina, kad lietuviams bene priimtiniausias pinigų „įdarbinimas“ – nekilnojamojo turto įsigijimas. Bet apie tai vėliau. Kokios dar įmanomos alternatyvos, kad pinigai nedūlėtų banko sąskaitose?
Klubo „Pinigų srautas“ prezidentas A.Šuminas atkreipia dėmesį į Vyriausybės taupymo lakštus. Pasak jo, kai Finansų ministerija juos platindavo, siūlydama 0,3 proc. metinių palūkanų, aktyvumas būdavo menkas, tačiau kai šių metų sausį buvo pasiūlyta jų įsigyti su 1 proc. metinių palūkanų, taupymo lakštų pavyko išplatinti net už 100 mln. Lt.
„Turėdami omenyje, kad taupymo lakštus gali pirkti tik fiziniai asmenys, matome, jog pasiūlius didesnes nei bankuose palūkanas suinteresuotumas padidėja iš karto. Todėl darau išvadą: žmonės yra linkę įdarbinti savo pinigus, bet kol kas bijo tai daryti ilgesniam laikotarpiui. Žinoma, čia veikia ir finansinio raštingumo dalykai: kuo didesnis taupymo ar investavimo laikotarpis, tuo didesnė galima grąža. Tai reikia tiesiog žinoti“, – samprotauja A.Šuminas.

Kalbėdamas apie alternatyvas, kur ir kaip Lietuvos gyventojai galėtų iš bankų perkelti savo pinigus, R.Juodka užsimena ir apie obligacijas. „Turime pripažinti, kad vertybinių popierių rinka Baltijos šalyse neišplėtota – arba jos iš viso nėra, arba ji labai sekli ir maža. Žinoma, egzistuoja galimybė išeiti į užsienio vertybinių popierių rinkas, bet Lietuvoje tai daro retas kuris. Trūksta žinių ir informacijos, nėra įpročių ir įgūdžių. Todėl norime ar nenorime, bet nekilnojamasis turtas lieka geriausiai suvokiama investicija. Ypač jeigu sutampa ir poreikis sau pačiam įsigyti naują būstą“, – apibendrina R.Juodka.

Saugiausia investicija – nekilnojamasis turtas?

Akivaizdu – pastaruoju metu nekilnojamojo turto rinka atsigauna, tai lemia ir turimų pinigų kiekis, ir eskaluojamos baimės, kad įsivedus eurą viskas neišvengiamai brangs. Pašnekovai neabejoja: nekilnojamasis turtas iš tikrųjų yra neblogas pasirinkimas, kai kalbame apie pinigų „įdarbinimą“.
„Suinteresuotumas ir paklausa didėja. Investuotojai nori turėti turtą, iš kurio gali papildomai gauti pajamų. Tarkime, nuomos pajamingumo Vilniuje vidurkis, paėmus nuo 2005 m., buvo apie 6,1 proc. Dabar – apie 6,3 proc. Kaune nuomos pajamingumas vidutiniškai siekė 7,9 proc. Sutikite – tai nepalyginti daugiau, negu dabar galima tikėtis uždirbti iš palūkanų, laikant pinigus banko sąskaitoje. Juolab kad lietuviui gana įprasta turėti kažkokio nekilnojamojo turto – jį galima pačiupinėti, jis yra suvokiama investicija, gana aišku, kokiu būdu duoda pajamų“, – aiškina A.Šuminas.
Pasak klubo „Pinigų srautas“ prezidento, nekilnojamojo turto rinka dar labiau suaktyvėtų, jeigu prisidėtų ir bankai, nes vis dėlto nemažos dalies gyventojų santaupos siekia tik kelias dešimtis tūkstančių litų, o už tiek pinigų galima įsigyti nekilnojamojo turto nebent mažame miestelyje ar kaime.

R.Juodka natūraliu procesu vadina tai, kad artėjant euro įvedimui pinigai aktyviau pradeda judėti į nekilnojamojo turto rinką, – taip buvo ir Estijoje, ir Latvijoje. Ar šis procesas darys įtaką kainų didėjimui? Pasak pašnekovo, valiutos keitimas, o ypač į tą, kurios nominalas didesnis, neišvengiamai tam tikrose grandyse sukelia kainų didėjimą, bet tai nebūtinai bus nekilnojamasis turtas. „Jeigu manęs klausiate, ar nekilnojamojo turto kainos stipriai padidės trumpuoju laikotarpiu įvedus eurą, atsakymas būtų „ne“. Jos netgi gali nukristi. Bet ilguoju laikotarpiu nekilnojamasis turtas vis tiek turėtų brangti“, – tikina R.Juodka.

A.Šumino įsitikinimu, nekilnojamojo turto kainas visuomet koreguoja paklausa ir pasiūla, todėl pats valiutos keitimas tikrai nėra priežastis jam brangti. Kita vertus, jau vien tik ažiotažas, paremtas spekuliacijomis, kad euras nekilnojamąjį turtą pabrangins, gali daryti įtaką kainoms. Tad kyla natūralus klausimas: ar visuomet jis yra gera investicija?
„Po praėjusios krizės, kai daug kas nusvilo, prisipirkę nekilnojamojo turto sukeltomis kainomis ir dėl to tikriausiai patyrė nuostolių, šiandien investuotojai viską vertina kur kas atsargiau ir atsakingiau: didesnis dėmesys kreipiamas į kokybę, žiūrima, kokioje vietoje yra konkretus objektas, koks būsto energinis efektyvumas ir panašiai. Jeigu kalbama ne apie trumpalaikes spekuliacijas, paremtas principu „pigiau nusipirkau – brangiau pardaviau“, dabar neperkama visko iš eilės. Ir euro baimė, manyčiau, šio atsargesnio požiūrio taip pat nepakeis“, – prognozuoja A.Šuminas.

Ką reiškia 47,6 mlrd. litų

2013 m. pabaigoje Lietuvos valstybės skola siekė beveik 47 mlrd. Lt.

„The Wall Street Journal“ skaičiavimu, turtingiausiu Rusijos žmogumi tituluojamas Ališeras Usmanovas valdo 47 mlrd. Lt vertės turtą.

2014 m. valstybės biudžetas: planuojama gauti 26,03 mlrd. Lt pajamų ir turėti 27,03 mlrd. Lt išlaidų.

2012 m. visa „Formulės 1“ industrija buvo vertinama 26 mlrd. Lt.

Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas per metus siekia 15 mlrd. Lt.

Lietuva Rusijos monopolininkei „Gazprom“ už gamtines dujas kasmet sumoka apie 3 mlrd. Lt.

2013 m. elektros skirstomųjų tinklų operatorė „Lesto“, neaudituotais duomenimis, uždirbo 47,6 mln. Lt pelno.

Sočio žiemos olimpinės žaidynės Rusijai kainavo 116 mlrd. Lt.

Prieš Vilniaus knygų mugę leidyklos stengiasi išleisti kuo išskirtinesnių knygų. Viena tokių pasirodys vasario viduryje. Tai Undinės Radzevičiūtės visiškai nuo lietuvių literatūros tradicijos nutolusi knyga “Žuvys ir drakonai”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kiniškas Drakonas nedaug kuo skiriasi nuo qilino. Nuo vienaragio.
Gal tik tuo, kad qilinas yra sudarytas tik iš kokių penkių gyvūnų, o imperatoriškasis drakonas – iš devynių.
Drakonas yra pats stipriausias, sako Leng Mei.
Nes jungia ne vieno, o daugybės gyvūnų savybes, sako Leng Mei.
Jis turi triušio akis, arklio, o gal kupranugario, galvą, gyvatės kūną, elnio ragus, karvės ausis, tigro karčius, žuvies uodegą ir dar pelekus.
Europoje drakonas – agresyvus ir pavojingas dailininkų gyvis.
Naudojamas tik kaip šėtono simbolis.
O kinų drakonas – linkintis gero.
Ir simbolizuoja jis du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę.

Kastiljonę ypač neramina drakonai žuvies kūnu.
Kristaus simbolis, sujungtas su drakonu, jo akiai nemalonus.
Kastiljonė klausia Leng Mei, kodėl drakonai kartais panašūs ne į gyvates, o į žuvis.
Yra viena sena istorija, sako Leng Mei.
Ir tyli.
Kokia, klausia Kastiljonė.
Apie karpį, sako Leng Mei.
Ir tyli.
Ir kokia ta istorija, klausia Kastiljonė.
Tai istorija, kurią galima papasakoti dviem būdais, sako Leng Mei.
Galima papasakoti arba apie vieną karpį, arba apie tris šimtus šešiasdešimt karpių, sako Leng Mei.
O kuo skiriasi tos istorijos, klausia Kastiljonė.
Tuo, kad vienoje yra tik vienas karpis, o kitoje – trys šimtai šešiasdešimt, sako Leng Mei.
Apie tris šimtus šešiasdešimt, sako Kastiljonė.

Leng Mei moka kalbėti, bet nemoka pasakoti.
Jis sako: sužinoję, kad toli toli yra krioklys, link jo nusprendė plaukti trys šimtai šešiasdešimt jaunų karpių.
Kelias pasitaikė sunkus ir ilgas.
Plaukti reikėjo toli ir prieš srovę.
Kai kurie karpiai pakeliui žuvo, kai kurie neatlaikė, kai kurie suaugo.
O po to pavargo ir atsisakė savo norų.
Ir krioklį pasiekė tik trys iš trijų šimtų šešiasdešimties.
Patys atkakliausi.
Ir tada tie trys patys atkakliausi karpiai nusprendė, kad kelionės tikslas bus pasiektas tik tada, jei jie užšoks ant krioklio.
Užšokti ant krioklio reikėjo ne tik atkaklumo, bet ir drąsos.
Ilgus mėnesius plaukdami prieš srovę jie tapo stiprūs ir daug drąsesni, nei buvo.
Ir jie šoko.
Bet užšoko tik vienas.
Užšoko ir peršoko ne tik krioklį, bet ir už jo stovėjusius drakono vartus.
Peršoko ir pavirto drakonu.
Todėl kai kurie drakonai ir turi žuvies kūną, pasakė Leng Mei.

Kastiljonė klausia, ar yra koks nors pasakojimas, kaip drakonas pavirsta žuvimi.
Leng Mei juokiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Orientyrai“ – tai knygų serija, leidžianti orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante. Tarp šios serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys – tai U.Radzevičiūtės “Baden Badeno nebus”. O mes siūlome intriguojančią ištrauką iš šios naujos knygos.

Valteris Šulcas

Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai.

Istorija prasidėjo tada, kai po vieno organizmo incidento Giunteris pateko į ligoninę.
Miglota diagnozė buvo nemaloni ir koregavo gyvenimo ribas. Giunteris gulėjo nusisukęs į sieną, ignoruodamas intymų seselės žvilgsnį ir laukdamas dar vienų tyrimų.
Pirmasis dvivietės palatos kaimynas labai garsiai meldėsi. Tos maldos gąsdino koridoriumi vaikščiojančius pacientus, todėl po kelių dienų jį kažkur išvežė.
Antrasis buvo tylus ir visą laiką kažką skaitė. Giunteris net pajuto jam simpatiją.
– Jūs rašote knygas? – po eilinės gydytojo vizitacijos išgirdęs Giunterio pavardę paklausė Skaitytojas.
– Taip, – atsakė Giunteris.
Klausimas jį suerzino. Klausimai apie rašymą jį visada erzindavo, ir kiekvienam klausiančiajam jis norėdavo pirmu pasitaikiusiu daiktu…
Giunterį sustabdydavo tik žinojimas, kad šiais laikais kalėjime niekas nieko gero neparašo.
– Parašėt tik tas tris ar daugiau? – paklausė Skaitytojas.
– Tik tas tris.
Giunteriui jau suėjo keturiasdešimt penkeri.
Iki tokio amžiaus kiti rašytojai spėja parašyti šešias septynias knygas, o jaunieji klasikai spėja ir numirti.
Ši mintis Giunteriui nepatiko.
Gydytojai sakė, kad išplėsti gyvenimo ribas galima tik pinigais.
Pinigų Giunteris turėjo tik gyvenimui, o gyvenimo išgelbėjimui ne.
– Ką sako gydytojai? – paklausė Skaitytojas.
– Nieko gero.
– Labai įdomu, – pasakė Skaitytojas. – Valteris Šulcas.

Kitą dieną Giunterį iš ligoninės išleido. Ko nors laukti arba susirasti pinigų.
Dar gulėdamas palatoje, savo prakaite, Giunteris jautė, kad pinigų neras.
Su skaitytoju Valteriu Šulcu juos išrašė tą pačią dieną.
Valteris Šulcas paprašė Giunterio telefono numerio. Giunteris suabejojo, bet neduoti atrodė nepatogu.
Valteris Šulcas pažadėjo paskambinti.
Iki tol skaitytojai Giunteriui neskambindavo: jį skaitė tik intelektualai.
Valteris Šulcas paskambino. Lygiai po trisdešimt šešių dienų, kai Giunteris konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais įsitikino, kad pinigų jis neturi net gyvenimui.
Skaitytojas sakė: turi finansinį pasiūlymą.

Valterio Šulco butą Giunteris rado lengvai.
Prestižiniame prostitučių kvartale. Prie stoties.
Devyniolikto amžiaus namą kažkas sugalvojo nudažyti ryškiai rožine spalva.
Pro buto langus matėsi visas gyvasis kvartalo turtas.
Skaitytojo Valterio Šulco namų interjere išsilavinęs žmogus galėjo įžiūrėti prancūziško bordelio motyvų. Ant tamsiai mėlyno aksomo sienos įrėminti kabėjo devyni senoviniai erotiniai atvirukai. Priėjęs arčiau galėjai apžiūrėti devynias putnias, visiškai nuogas damas nedrąsiai nepadoriomis pozomis.
– Prancūziški, – pasakė neaukštas, tamsus buto šeimininkas ir pasiglostė barzdelę.
Ligoninėje jis buvo be barzdelės, prisiminė Giunteris.
Damos senoviniuose paspalvintuose prancūziškuose atvirukuose neatrodė nei erotiškos, nei obsceniškos. Jos atrodė mielos ir juokingos.
– Įsivaizduokite savo senelę, – pasakė buto šeimininkas. – Nuostabus rinkinukas, pirkau Belgijoje, – sekdamas Giunterio žvilgsnį pasakė buto šeimininkas. – Komplekte turėjo būti dešimt, bet radau tik devynias. Vienos trūksta.
– Turbūt pačios geriausios, – pasakė Giunteris, pagal devynias bandydamas įsivaizduoti, kokia poza galėjo būti vaizduojama moteris dešimtoje.

Skaitytojo Valterio Šulco kelių tūkstančių knygų šešiomis kalbomis biblioteka atrodė įspūdingai.
– Tvarkau Warburgo metodu, – pasakė Valteris Šulcas. – Jūs susipažinęs su jo metodais?
– Taip, žinoma, – atsakė Giunteris, apžiūrinėdamas knygas.
Apie Aby Warburgą jis kažkur skaitė. Savo bibliotekoje Aby naudojo specialų klaidos motyvą: atskirų temų lentynose galėjai staiga rasti visiškai netinkančių tai temai knygų. Ta šiurkšti intervencija sukeldavo skaitytojui nelauktų asociacijų. Warburgas tol tobulino savo sistemą, kol pateko į beprotnamį. O jo biblioteka ir bibliotekos principas liko, kuisdamas ir keisdamas kitų žmonių protus.
– Viskio? – paklausė Šulcas.
– Ne, ačiū.
Už sienos abejingai ūkė fagotas.
– Kultūringi kaimynai? – paklausė Giunteris.
– Nesisveikina, – atsakė Valteris Šulcas. – Esat girdėjęs apie antropoderminę bibliopegiją?
– Knygos apie odos ligas?
– Ne, – atsakė Šulcas, nuo knygų lentynos paimdamas mažą knygutę. – Žinote, kas čia?
– Knyga.
– Ir ji aptraukta…
– Oda.
– Žmogaus oda.
– Žmogaus oda?
– Ir tai ne pats geriausias andropoderminės bibliopegijos pavyzdys. Nors brangus.
– O koks pats geriausias?
– Kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė.
– Vokiška?
– Vokiška. Bet brangesni pavyzdžiai būna prancūziški… Revoliucijos laikų… Iš giljotinuotų aristokračių odos. Aštuoniasdešimt tūkstančių.
– …
– Siūlau aštuoniasdešimt tūkstančių.
– Už ką?
– Už jūsų odą.
– Jūs norit man nunerti odą?
– Po to.
– Po ko?
– Po to. Tik kriminalinė ekshumacija man visai nereikalinga, – pasakė Šulcas. – Norit viskio?
– Konjako, – Giunteris dvejojo, ar jam neišeiti, bet pasiliko.
– Čia aš surašiau sutartį dviem knygoms. Galit neskubėti. Pagalvokit savaitę. Jei apsispręsite, aplink kiekvieną krūtinės spenelį išsitatuiruokite savo vardą ir knygos pavadinimą.
– Kurios?
– Antros ir trečios. Nebent jau parašėt ketvirtą.
– Ne.
– Tada antros ir trečios. Čia jūsų konjakas.
Giunteris norėjo išeiti kuo greičiau. Šulcas jo nelaikė. Durys pačios atsirakino.
Tuo metu į laiptinę išėjo žmogus su fagoto tūta, ir Giunteris nubėgo laiptais žemyn.
Iš kitos gatvės pusės į jį prisimerkusios žiūrėjo įsitempusios prostitutės.
Joms irgi kartais reikia akinių, pagalvojo Giunteris, nors tai ir ne profesinė liga.
Tuo metu jis dar galėjo mąstyti, o kai problema nukrito kažkur į pilvą, galvoje pasidarė tuščia.
Nors namus pasiekė neužmuštas, dvi dienas nesikėlė iš lovos.

Gulėdamas lovoje Giunteris pardavinėjo daiktus.
Mintyse.
Suma vos siekė dešimt tūkstančių.
Po to prisiminė visus literatūroje žinomus sandėrius.
Dažniausiai mainais į meilę, šlovę ar pinigus žmogus paaukodavo kokius nors efemeriškus dalykus: sielą, sapnus, juoką, balsą.
Valterio Šulco pasiūlymas buvo konkretus ir neturėjo nė šešėlio vimdančios mistikos.

Praėjo dar dvi dienos, ir Giunteris nusprendė paskambinti.
Ir tas nepažįstamas Skaitytojas taip apsidžiaugė jo skambučiu.
– Gerai, – pasakė Giunteris.
– Išsitatuiravot?
– Išsitatuiruosiu.
Giunteris tatuiruotėms jautė įgimtą pasibjaurėjimą.

***

– Pas jus draugas, – pasakė seselė.
– Aš neturiu draugų, – pasakė Giunteris.
Kaip ir daugelis rašytojų, jis laikėsi tos nuomonės, kad draugai rašytojui nereikalingi.
Jie tik trukdo rašyti.
Nors Goethe’i net moterys netrukdė.
Tarpduryje stovėjo gyvenimu patenkintas Valteris Šulcas su vynuogėmis.
– Kaip jaučiamės?
– Geriau.
– Vynuoges galima?
– Užnuodytos?
– Taip. Ir plautos.
Šulco atėjimas Giunterį pradžiugino. Jie sėdėjo, tylėjo ir valgė vynuoges.
– Ispaniškos? – paklausė Giunteris.
− Ispaniškos, – atsakė Valteris Šulcas, persėsdamas nuo Giunterio lovos ant seselės atneštos kėdės, – iš Izraelio.

***

Po to jie beveik nesimatydavo, tik kasmet Kalėdų proga Giunteris gaudavo Šulco sveikinimus.
Sveikinimus Valteris Šulcas rašydavo ant paspalvintų prancūziškų pornografinių atvirukų su putniomis damomis. Vieną kartą Šulcas net sveikino parašius naują knygą ir linkėjo sveikatos.
Atvirukai Giunterį džiugindavo.
Kai jis surinko jų šešis, septinto nebegavo.
Aštunto irgi.
Giunteris paskambino Valteriui Šulcui per Tris karalius, bet niekas nepriėjo prie telefono. Paskambino dar kartą.
Po savaitės nuėjo į rožinį namą prie stoties. Net pasiekė Šulco buto duris ir paskambino, bet durų niekas neatidarė.
Išgirdęs triukšmą, o gal su reikalais iš gretimo buto išėjo vyras su fagotu be fagoto.
Jam jau buvo penkiasdešimt ir jis atrodė nekultūringas.
– Atsiprašau, čia anksčiau gyveno Šulcas…
– Nebegyvena.
– Persikėlė?
– Galima ir taip pavadinti.
– Mirė?
Fagotistas linktelėjo galvą.
– Seniai?
– Prieš porą metų…

Apie autorę ir knygą

“Baden Badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…
Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas U.Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“, – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.
U.Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.