D. Martišienės nuotr.

Gyvybingų šalies regionų pavyzdžiai rodo, kad vienintelis kelias mažesniems miestams išlikti yra pramonės plėtra.

Lietuvos provincijos miestų bei miestelių raidos ir ateities prognozės paprastai būna labai pesimistinės: kalbama, kad šalis pamažu tampa trijų didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekonomika, o nemaža dalis regioninių centrų žingsnis po žingsnio virsta Lietuvos detroitais – emigruojančiais, mirštančiais ir stagnuojančiais miestais, kuriuose nėra reikšmingesnio verslo ar pramonės, mokesčių mokėtojai čia sudaro vos ketvirtadalį ar dar mažiau gyventojų, o didžioji dalis išgyvena tik iš gaunamų pensijų ar socialinių pašalpų.

Kaip „Veidui“ yra sakęs ekonomistas Raimondas Kuodis, didelė dalis šalies regionų ekonomikos jau yra sugriauta, nes čia iš esmės nebelieka paklausos.  Mažai dirbančių žmonių, gaunančių nedideles algas, lemia, kad dalyje miestelių šiandien pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų, ir vieną parduotuvę. Tai ir bus visa tos vietovės ekonomika, nes paklausos ten jau nebeliko. O kadangi jos nėra, sunku tikėtis ir naujų investicijų.

Daliai Lietuvos miestų ir miestelių iš tiesų galima pritaikyti šią niūrią prognozę. Nors nuo 2007–2012 m. investicijos į miestus ir miestelius sudarė daugiau nei 5 mlrd. Lt (1,4 mlrd. eurų), dauguma šių iš ES paramos gautų lėšų buvo skirta aplinkos kokybei, susisiekimui ir ryšiams gerinti. Tačiau iš sukurtos infrastruktūros nedaug naudos, jei regionams tuštėjant ja tiesiog nebeliks kam naudotis. Galbūt jau netrukus vertėtų pradėti ne asfaltuoti gatves, bet, kaip buvo daroma Rytų Vokietijoje, du pustuščius daugiabučius jungti į vieną ir jį sutvarkyti, o likusį nugriauti?

Tačiau toli gražu ne visiems regioniniams centrams gresia toks likimas. Be gerai pažįstamų klestėjimo pavyzdžių – Druskininkų, Marijampolės ar Kėdainių, Lietuvoje galima atrasti dar ne vieną sėkmingai besivystantį ir klestintį miestą, kuriam tapti liūdnai pagarsėjusiu naujuoju Detroitu tikrai negresia. Priešingai, iššūkiu tampa galimybės atrasti papildomos darbo jėgos tolimesniam augimui.

Sovietmečiu šalies industrializacija buvo vykdoma pagal Lietuvos regioninės raidos planą, kuris, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, tarp jų ir Latvijoje ar Estijoje, numatė mažesnių industrinių centrų atsiradimą šalies regionuose, o ne pramonės įmonių ir žmonių koncentravimąsi šalies sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Taip bene kiekviename Lietuvos mieste išdygo po vieną ar keletą gamyklų, nuo kurių sėkmės daugiausia priklausė ir to regiono ekonominis bei socialinis gyvenimas, plėtra ir urbanizacija. Kai kurios iš jų – Jonavos „Achema“ ar Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia ir šiandien, sudarydamos šių miestų ekonominį stuburą

Žinoma, labiau pasisekė tiems regionams, kuriuose įkurti plačiosios visuomenės poreikiams ir kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes gaminantys fabrikai, nes tokioms įmonėms buvo kur kas lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, praktiškai visa Utenoje sukurta maisto ir tekstilės pramonė sėkmingai įveikė pereinamąjį laikotarpį ir dirba iki šiol, o tai leido šiam miestui beveik nepajusti skaudžių ekonominių pokyčių padarinių.

Vis dėlto nemažai sovietinės pramonės įmonių pereinamaisiais metais buvo nesėkmingai privatizuotos, netrukus žlugo ir paskui save paliko tik nedarbo ir socialinių problemų šleifą. Tačiau vieni regionai sugebėjo sėkmingai atsitiesti, pritraukti investicijų, sutvarkyti infrastruktūrą ir šiandien atrodo lyg atskiros sėkmės oazės, o kiti, rodos, vos alsuoja, kasdien skaičiuodami juos paliekančių emigrantų būrius, gausius socialinių pašalpų gavėjus, ir svajoja apie stebuklingai gyvybės įkvėpsiančius investuotojus ar ateityje užplūsiančius turistų srautus. Būtent šiuos du receptus galima atrasti bene kiekvienos savivaldybės strateginiame plane ar savivaldybės mero rinkimų programoje.

Vienu iš sėkmingos transformacijos pavyzdžių galima laikyti Plungę. Sovietiniais laikais čia veikė bent trys stambios gamyklos – „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla bei „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. Visa tai jau senokai yra tik praeities pavadinimai, tačiau šiandien Plungė vėl tapo ne tik Žemaitijos pramonės, bet ir kultūros sostinė. Vien žuvies perdirbimo srityje čia dirba beveik trys tūkstančiai žmonių – tai didžiausias žuvies perdirbimo centras Baltijos šalyse. O ką jau kalbėti apie restauruotą Oginskių dvarą, išpuoštą miesto centrą ar bene gražiausią Lietuvoje biblioteką, įsikūrusią buvusioje grafų Zubovų pilaitėje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pernai sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse, kuriame vertinamas savivaldybės komunalinis ūkis, transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, investicijos, mokesčiai, turto valdymas, administracija ir biudžetas, Plungės rajonas užėmė antrą vietą, įsiterpdamas tarp pirmaujančių Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Kokios priežastys lemia tai, kad vieniems regioniniams centrams pavyksta sėkmingai pritraukti verslą ir pramonę, o kartais net tapti pavyzdžiu didmiesčiams, o kiti, net ir geografiškai visai greta esantys miestai, grimzta į stagnaciją?

Nuo 1996-ųjų Plungėje veikiančios ir šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse vinių gamyklos „Litnaglis“ vadovas Mindaugas Bondauskis toli priežasčių neieško: netoli Plungės – uostas, pervežimų kainos geros, yra geležinkelis, išplėtota infrastruktūra, o tai labai svarbu sėkmingam ir į eksportą orientuotam verslui. Būtent toks ir yra susitelkęs Plungėje.

„Žmonių skaičius mieste nemažas, yra darbo jėgos, va ir visos sėkmės paslaptys. Nedarbas Plungėje mažas, daug įmonių užsiima eksportu. Be to, žemaičiai yra užsispyrę, jie nepriima naujovių taip greitai, kaip jaunimas, pavyzdžiui, Vilniuje, kai susidėjo kuprinę ir išvažiuoja. Žemaičiai devynis kartus matuoja ir tik paskui pjauna, jie labai sėslūs, prisirišę prie savo gyvenamosios vietos“, – pasakoja M.Bondauskis.

Nors oficialiai nedarbas Plungės savivaldybėje yra beveik 8 proc., visi kalbinti regiono verslininkai būtent darbo jėgos stygių išskiria kaip didžiausią regiono trūkumą tolesnės plėtros atžvilgiu. Daugelis jų trūkstamų darbuotojų ieško ne tik aplinkinėse gyvenvietėse, bet ir kituose Žemaitijos miestuose.

„Kai įstojome į Europos Sąjungą ir žmonės pradėjo laisvai migruoti, iš tikrųjų tai pajautėme – iš mūsų įmonės išvažiavo nuo 3 iki 5 proc. žmonių, nors mūsų atlyginimai nėra maži. Galiu prisipažinti, kad trūkumą jaučiame: seniau įdėdavome skelbimą – ateidavo 20–30 žmonių, dabar ateina apie dešimt. Jaučiame, kad nebėra tos pasiūlos, kokia reikalinga paklausai, tačiau mes sugebame išlaikyti savo kolektyvą ir daug naujų ar papildomų žmonių mums nereikia, todėl nesame priversti vežtis darbuotojų iš kitų šalių ar kitų miestų, kaip daro kiti verslininkai“, – situaciją apibūdina „Litnaglio“ vadovas.

Iš Farerų salų į Žemaitiją atvykęs žuvies produkcijos perdirbimu užsiimančios įmonės „Plungės šaltis“ vadovas Joannesas M.Hansenas pabrėžia, kad mieste susiformavo itin palanki verslo aplinka bei gamybos kultūra, lenkianti net Skandinavijos šalis ar Didžiąją Britaniją.

„Atvykau iš žvejų bendruomenės, o šiame sektoriuje dirbu daugiau nei du dešimtmečius. Galiu pasakyti, kad žmonės Plungėje yra labai orientuoti į gamybą, Skandinavijoje ir kitur darbuotojai palieka šią verslo šaką, nes nori žaisti kompiuteriu ar užsiimti dar kažkuo kitu. O Plungėje turime labai stiprią bendruomenę – tiek darbuotojų, tiek vadybininkų, kurie yra orientuoti į tikslą ir žino, ką daro. Turbūt nėra kito miesto, kuris įdarbina tokią didelę dalį visų savo gyventojų žuvies pramonėje. Jei kalbame apie gamybą, Plungė neatsilieka nuo jokio kito Lietuvos miesto“, – pabrėžia J.M.Hansenas.

Tačiau, pasak jo, Vyriausybė privalo pripažinti faktą, kad norint, jog augtų ne tik didieji miestai, bet ir regionai, būtina rasti daugiau žmonių. Plungėje dirbančio dano teigimu, galima prisipirkti daug įrenginių, tačiau jiems reikia ir darbuotojų. „Jei lyginsime su Danija, kurioje dešimtmetį prieš tai dirbau, tokiuose fabrikuose ten dirba labai daug užsieniečių. Kai žmonės klausia manęs apie Plungę, man atrodo, kad per aštuonerius metus čia sutikau vieną tamsiaodį. Nežinau, kiek čia yra ukrainiečių ar baltarusių, bet tai tikriausiai taip pat nėra dideli skaičiai“, – svarsto pašnekovas.

Vieno ar kito sėkmingo verslo atsiradimą konkrečioje vietoje dažniausiai lemia vietos gyventojų aktyvumas ir verslumas. Būtent tai, pasak „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininko Šarūno Matijošaičio, lėmė šios, šiandien per 2 tūkst. žmonių įdarbinusios įmonės įsikūrimą Plungėje. Vienas iš verslo įkūrėjų Liudas Skierus kilęs iš Plungės, čia gyvena ir yra savo miesto patriotas. Būtent jo pasiūlymas „Vičiūnų“ gamybos įmones įkurti Plungėje ir lėmė verslo pradžią šiame mieste. Svarbu ir tai, kad miestas yra geografiškai geroje vietoje – vos 60 kilometrų nuo pajūrio, 30 kilometrų nuo autostrados Vilnius–Klaipėda.

Mero Audriaus Klišonio manymu, Plungė dar tikrai nėra visokeriopai klestintis miestas, o tokios savivaldybės, kaip Druskininkai ar Nida, aktyvių politikų pastangomis yra pasiekusios kur kas daug daugiau. Plungės sėkmės paslaptis, pasak miesto vadovo, yra niekur neišnykusios senos plungiškių verslumo tradicijos. Sovietmečio pabaigoje linų ir odos fabrikų produkciją vietos gyventojai pardavinėjo visoje Rusijoje ir Ukrainoje, o šiandien, kai šios gamyklos nebeveikia, jų vietoje įsikūrė naujos įmonės.

„Plungėje daug įmonių, kurios nebūtinai yra labai didelės. Gerai žinome Didžiasalio, Visagino pavyzdį, kai visas miestas priklausomas nuo vieno veikiančio fabriko. Žinoma, gerai, kai jis veikia ir padeda gyvuoti visam miestui, tačiau jam užsidarius kyla problemų. Viso ko pamatas yra žmonių aktyvumas ir verslumas: kai žmonės pajaučia verslo ir savų pinigų skonį, jo iš jų jau niekaip neišmuši“, – tvirtina A.Klišonis.

Merui antrina ir Š.Matijošaitis, kurio žodžiais tariant, didesnis verslo indėlis į darbo vietų kūrimą, glaudesnis bendradarbiavimas su vietos valdžia lėmė, kad čia yra daugiau dirbančių ir uždirbančių žmonių, kurie gauna nuolatines pajamas, gali stabiliai planuoti savo gyvenimą. Šie žmonės gali daugiau vartoti, todėl daugiau verslininkų turi galimybę jiems ką nors pasiūlyti, tai yra kurti savo verslus, auginti pridėtinę vertę gyventojams, priimti daugiau darbuotojų. Taip suveikia sniego gniūžtės efektas – daugiau uždirbančių žmonių leidžia uždirbti ir kitiems. Be to, gyventojams rūpi ne tik uždarbis – jiems svarbu ir miesto veidas, kultūra, laisvalaikis. Tai kuria gyvenimo kultūrą ir norą šiame mieste gyventi bei kurti.

Greta sėkmingos ekonominės raidos Plungė pasižymi ir savo išskirtinai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Mieste susitelkusi aktyvi menininkų bendruomenė, kūrybos plėtrą itin paskatino ir čia veikęs tautodailės fabrikas „Minija“. Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebi, kad Plungėje tarsi padėtas Oginskių kultūrinis genas, tradicijos ateina iš gana senų laikų ir visiems žmonėms jau, matyt, įaugę į kraują, kad kultūra yra svarbus dalykas. Plungė didžiuojasi gerai visoje Lietuvoje žinomu orkestrų festivaliu, folkloro festivaliu „Saulelė raudona“, puoselėjamomis chorinės muzikos tradicijomis, žemaitišku jaunųjų menininkų sambūriu „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, senomis tautodailės, medžio drožybos tradicijomis.

Pasak R.Matulio, gyvendamas kultūrinėje aplinkoje, žmogus būna automatiškai įtraukiamas į kultūrinį procesą – prie to pripranta ir tai jam tampa gyvenimo dalimi. Todėl išskirtinis dėmesys čia skiriamas vaikų kultūriniam švietimui bei ugdymui. O savo indėlį įneša ir verslas, aktyviai remdamas kultūros projektus, ir savivaldybė, investuodama į materialiojo paveldo atkūrimą bei puoselėjimą.

„Žmogus per kultūrinę aplinką greičiau pasijunta laimingas, toje vietoje mažo miestelio gyventojai turi jaustis taip pat gerai, kaip ir gyvenantys didmiestyje. Jei žmogus gerai jausis mažame miestelyje – niekur nevažiuos. Jei jausis kaime – ne artumo prasme, o kad niekam nerūpi, bus kitaip“, – pabrėžia Plungės kultūros centro direktorius.

Arčiau pajūrio esanti Kretinga – dar vienas sėkmingai besitvarkančios savivaldybės ir regioninio miesto pavyzdys. Nedarbas čia vienas mažiausių šalyje,  siekia vos 4,7 proc., savivaldybėje – ir itin mažas nusikalstamumo rodiklis, migracijos lygis. Minėtame LLRI indekse pernai Kretingos rajono savivaldybė rikiavosi septintoje vietoje, o kasmet „Veido“ sudaromuose savivaldybių reitinguose Kretinga taip pat stabiliai užima aukštas pozicijas, nusileisdama tik didmiesčiams ir tradiciniams lyderiams: 2012-aisiais ir 2013-aisiais užimta 14-a, pernai – 20 vieta.

Kretingos rajono savivaldybės mero Juozo Mažeikos manymu, miestą traktuojant kaip ekonomikos variklį bei demografijos augimo matmenį Kretinga turi atsvarą – tinkamai urbanizuotą vietovę visuomenei ir vietos verslui. Tai ir yra miesto gyvybingumo bei veiklumo priežastis. Šiandien Kretinga, mero teigimu, siūlo visuomenės poreikius atliepiančių galimybių, kokių ne visada gali pasiūlyti didieji miestai: tai išplėtota socialinių paslaugų sistema, sveikos gyvensenos tradicijos, susisiekimo infrastruktūra ir kt.

Palankiai Kretingos situaciją, be abejonės, veikia ir itin patogi geografinė padėtis. „Gyvename vadinamajame auksiniame geografiniame trikampyje – tarp Klaipėdos ir Palangos. Iš trijų Darbo biržos Kretingos skyriuje registruotų darbo ieškančių asmenų vienas įsidarbina Kretingoje, o du – Klaipėdoje. Galima sakyti, kad bedarbiais „maitiname“ Klaipėdą: į uostamiestį išvykstantys dirbti kretingiškiai integruojasi visose srityse – pramonės, statybos, prekybos, aptarnavimo. Plungė ir Palanga taip pat nuolat – ne tik vasaros darbams – ieško darbuotojų. Nedarbą švelnina sezoniniai darbai kurorte. Taip patenkiname ne tik savo, bet ir kaimyninių rajonų poreikį“, – praktiškai neegzistuojančio nedarbo priežastis vardija meras.

Su Klaipėda ar Palanga, J.Mažeikos teigimu, miestas konkuruoti negali, o ir neturi tokio tikslo: uostamiestyje išplėtota pramonė, sukurianti daugiau darbo vietų, todėl kretingiškiai gali ten važiuoti užsidirbti, o grįžę namo – kokybiškai leisti laisvalaikį ir ilsėtis.

Beje, užpernai Kretingoje buvo baigtas renovuoti grafų Tiškevičių rūmų pastatų kompleksas, kuriame veikia miesto muziejus. Šiuo metu planuojama atkurti ir grafo Tiškevičiaus parką.

Faktą, kad norinčiųjų gyventi užmiestyje yra nemažai, patvirtina ir „Veido“ užsakymu atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Klausiami, kur geriau gyventi, 54,8 proc. respondentų pasirinko didmiestį, o 45,2 proc. – regioną arba provinciją. Iš viso apklausta penki šimtai žmonių.

O štai kitas Žemaitijos miestas Skuodas, beje, nuo Klaipėdos nutolęs panašiu atstumu kaip ir Plungė, LLRI indekse liko priešpaskutinis, „Veido“ savivaldybių reitinge – šeštas nuo galo. Sovietmečiu čia veikė vienintelė virvių gamykla, o šiandien didžiausia įmonė savivaldybėje UAB „Kuršasta“ (privatizuota Skuodo rajono mašinų remonto stotis) įdarbina vos daugiau nei šimtą žmonių. Savivaldybėje dar veikia keletas smulkesnių baldų gamybos bendrovių. Darbo Skuode neturi daugiau nei 12 proc. gyventojų, dar kas dešimtas gyvena iš socialinių pašalpų. 2001– 2015 m. laikotarpiu miestas neteko ketvirtadalio gyventojų – jų sumažėjo nuo 8 iki 6 tūkst.

„Praktiškai esame kaimiškas rajonas: pagrindinis daugumos mūsų gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystės produktai, o žinant bendrą supirkimo kainų situaciją – nieko nuostabaus… Mano vizija yra skatinti vietos gyventojų verslumą, turizmą. Matau perspektyvą vietos gyventojams imtis iniciatyvos ir kiekvienam susikurti nedidelę infrastruktūrą, kad atvažiavęs turistas galėtų palikti vieną kitą eurą. Tačiau įtraukti rajono gyventojus į tą verslumą sunku. Gal turi įtakos tai, kad pas mus daug vyresnio amžiaus gyventojų, jiems sunku įsivažiuoti į tą verslą. Jei būtų daugiau jaunimo, gal ir iniciatyvos būtų daugiau. Prie didesnių miestų, pagrindinių kelių sąlygos imtis verslo geresnės, o mes esame tolimesnis rajonas. Bet investicijų, nebūtinai labai didelių, galimybėmis aš tikiu“, – svarsto Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas.

Panašių skirtumų tarp greta esančių savivaldybių galima atrasti ir Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Biržai ir Kupiškis – kaimynai, tačiau gerovės požiūriu šias Šiaurės Lietuvos savivaldybes skiria milžiniškas atstumas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto pernai sudarytas savivaldybių indeksas Biržų rajoną iškėlė į dešimtą vietą, o Kupiškio rajono savivaldybė atsidūrė pačiame sąrašo gale – 50 vietoje (iš 53).

Nors aukštų 2014 m. įvertinimų Biržams galėtų pavydėti ne tik Kupiškis, bet ir daugelis šalies savivaldybių, nei jį valdantys politikai, nei verslo atstovai džiaugtis įvertinimu ir didžiuotis savo miestu neskuba. Kalbėdamiesi su „Veidu“ Biržams jie išsakė daugiau kritikos nei pagyrų.

Vienos seniausių šalyje lietuviško kapitalo duonos kepyklų UAB „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas mieste, kuriame gyvena ir plėtoja verslą, jaučiasi it gūdžiame užkampyje: apie 50 proc. rajono kelių neasfaltuoti, miesto gatvės sunkiai išvažiuojamos. Jam niekaip nepavyksta įžiebti iniciatyvos, kad būtų sutvarkyta pramoninio mikrorajono, kuriame įsikūrusi ne tik „Biržų duona“, bet ir kitos įmonės, infrastruktūra. Čia gatvėse neišsitenka vilkikai, nėra šaligatvių, dviračių takų.

Dar didesnis kliuvinys Biržų bendrovei – darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu joje dirba 340 žmonių, bet nuolat trūksta ir aukščiausio lygio specialistų, ir nekvalifikuotų darbuotojų. „Mūsų rajonas seniausias šalyje, turime daugiausiai pensininkų, jaunimas – Norvegijoje, Airijoje… Kas gali juos sulaikyti, kai tokie dideli mokesčiai, milžiniška biurokratija, o verslui keliami griežčiausi reikalavimai? Kitose šalyse jie kur kas liberalesni. Galėtume daugiau lėšų skirti įrangai, naujų produktų gamybai, bet turime tenkinti dažnai net absurdiškai skambančius priešgaisrinius ir kitus reikalavimus“, – dėsto V.Kurganovas.

Kvalifikuotų darbuotojų bendrovei tenka ieškoti kituose rajonuose, tarkim, technologas važinėja iš Panevėžio. Jo alga – 1500 eurų į rankas. Biržų rajone šio specialisto rasti nepavyko. „Biržų duonai“ nuolat trūksta produktų komplektuotojų, kepėjų, valytojų ir t.t., nėra grandies, kuri šiuo požiūriu nebūtų problemiška. 520–580 eurų atlyginimas, atskaičius mokesčius, biržiečių nesuvilioja. „Kiekvienais metais rasti darbuotojų vis sunkiau. Mūsų siūlomi atlyginimai žmonių netenkina, nes pragyvenimas – brangus, o mes mokėti daugiau negalime. Tad jie ir renkasi gyventi ne iš darbo, o iš pašalpų“, – pasakoja „Biržų duonos“ vadovas.

Tarp Biržų ir Rygos – šimtas kilometrų. Per 700 tūkst. gyventojų turinti Latvijos sostinė, Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno teigimu, pirmiausia „kalta“ dėl to, kad Biržai daugeliu rodiklių lenkia Kupiškį. Pastarąjį nuo Rygos skiria jau 150 kilometrų. Tad pakvėpuoti užsienio oru panorę rygiečiai pirmiausia traukia į Biržus, o Kupiškis jiems jau per toli. V.Valkiūnas Rygą su šešiomis miesto turgavietėmis regi kaip neišsemiamą aruodą Biržų ūkininkams, iš kurio jie kažkodėl neskuba semti.

„Biržiečiai nepasižymi verslumu. Norėtųsi, kad daugiau būtų piliečių, kurie vežtų savo produkciją į Rygą, o uždirbtus pinigus investuotų į savo asmeninę ir miesto gerovę. Tarpukariu ir dviračiais, ir arklių vežimais žmonės traukdavo už sienos, nors ir kentėdavo nuo pakelių plėšikų. Dabar pavojų, rizikos nebėra, bet niekas nenori tuo užsiimti. Labai skatinu ir vis įkalbinėju atgaivinti šią seną rajono tradiciją. Tarkim, nuo Germaniškio iki centrinio Rygos turgaus – tik 77 kilometrai, tik važiuok, tik pardavinėk. Bet to nėra, apmaudu“, – piktinasi Biržų meras.

Jis tikisi, kad biržiečius vis dėlto pavyks išjudinti ir Latvijos didmiestis bus ne tik patrauklus turizmo požiūriu, bet ir taps pagrindiniu jų maitintoju – plečiant ūkius, statant šiltnamius, vežant produkciją per sieną.

Kupiškio rajonas net pasvajoti apie Rygos teikiamas galimybes negali, juk paprastai iš „artimojo užsienio“ naudos sau prasimano tik pačiame pasienyje esantys regionai. Tad Kupiškio valdžia dar tik dėliojasi įvairius variantus ieškodama, kas savivaldybei galėtų suteikti patrauklumo, išskirtinumo, į kurį remtųsi kupiškėnų gerovė. „Sakoma, kad pasiekęs dugną turėsi nuo ko atsispirti. Kadangi mes jau esame labai žemai, laikas ieškoti pagrindo po kojomis ir kilti aukštyn“, – itin prastą padėtį vaizdžiai nusako Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.

Paklaustas, kaip jis ketina išvesti rajoną iš sąstingio, vadovas cituoja savo rinkimų programą; užsienio investicijų pritraukimas, emigrantų grąžinimas… Be trafaretinių frazių, jis pamini norą įkvėpti rajono gyventojams viltį, leisti patikėti, kad ir Kupiškyje gyventi galima.

O iš ko kupiškėnai užsidirbs duonai? „Mes tikrai netapsime reikšmingu pramonės centru, – atmetimo principu dėlioja D.Bardauskas. – Stambių investuotojų negalime tikėtis, nors šiokių tokių daigelių ir  esama – domisi regioninio lygio verslininkai. Turizmo Meka irgi netapsime. Mūsų etnografai, kraštotyros specialistai man nepritartų, bet vis dėlto mes neturime tokių traukos objektų, kad žmonės pas mus imtų važiuoti masiškai. Galėtume kažką daryti siūlydami žvejybą Kupiškio mariose, jos vienos ilgiausių Lietuvoje, labai žuvingos. Galėtume sieti šią paslaugą su turizmu. Mūsų miestelis nedidelis, ramus, išplėtoję infrastruktūrą galėtume tapti ta vieta, į kurią ne tik mūsų išeiviai, bet ir užsieniečiai dairytųsi kaip į vietą pasitikti gyvenimo saulėlydį. Bandysime eiti ta kryptimi.“

Kaip vieną kliūčių, įgyvendinant šią viziją, meras matytų specialistų trūkumą. Užimtumo klausimas rajone itin opus. Didžiausias darbdavys – savivaldybės administracija, jos įmonės. Po rinkimų į ją pradėjo plūsti jaunų kupiškėnų gyvenimo aprašymai, jie išgirdo valdžios pažadą išleisti dabartinius kadrus į užtarnautą poilsį ir duoti darbo jauniems.

Verslą sėkmingai plėtoja vos kelios Kupiškio bendrovės: „Slavita“, užsiimanti medienos ruoša ir baldų gamyba, „Durpeta“, išgaunanti, perdirbanti durpes. Yra kelios statybų bendrovės, bet jos merdi, pernai rajone buvo išduota mažiau statybos leidimų nei užpernai, statybos savivaldybėje praktiškai sustojusios.

Didelis smūgis Kupiškiui – po daugiau nei penkerių metų miestą pernai palikę norvegų investuotojai. „Bendrovė „Devold“, užsiimanti aukštos kokybės kojinių, megztinių mezgimu, trikotažo gaminių siuvimu, išsikėlė į Panevėžį, kur nutarė koncentruoti gamybą. Kupiškyje jai pritrūko patyrusių mezgėjų… Tai nemenkas praradimas, tik gerai, kad norvegai mūsų žmonių neatsisako, vežiosis juos į Panevėžį“, – pasakoja D.Bardauskas.

Sėkmingiau besitvarkantis kaimynas – Biržų rajonas Kupiškiui kraujo negadina. Pasak D.Bardausko, biržiečiams didesnę sėkmę lemia objektyvios priežastys – jų rajonas ir pats miestas didesni, žemė labai derlinga, kadaise turėta stipri pramonė.

„Sako, kad Kupiškyje nieko nėra, bet man gera čia gyventi. Veikia kultūros įstaigos, vyksta renginiai, puoselėjamos senovės kupiškėnų tradicijos, renovuojami Šv. Kazimiero vaikų namai, išvalytas Mituvos ežeras Skapiškyje“, – miesto pranašumus vardija Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Miestą, jos manymu, smukdo darbų trūkumas. Rajono vieta strategiškai patogi: netoli Panevėžys, Utena, Biržai, eina geležinkelis, krašto kelias nuo Klaipėdos link Latvijos. Tačiau verslas kažkodėl neskuba. Štai ir Paketurių karjere turėjusio atsirasti žuvivaisos fabriko idėja užgeso, žmonės, laukiantys naujų darbo vietų, nusivylė. Tie, kurie turi darbą valdiškose įstaigose – savivaldybėje, mokyklose, „Sodroje“ ir t.t., Kupiškyje laikomi laimingaisiais. Mat rajone trūksta net viešųjų darbų. Muziejui vadovaujanti V.Aleknienė nuolat sulaukia pašalpų gavėjų prašymų įdarbinti, bet dažniausiai padėti niekuo negali nei ji, nei Darbo birža.

Jei grįšime prie klausimo, kodėl vieni regioniniai miestai primena sėkmingas ir gyvybingas salas, o kiti merdi, atsakymų toli ieškoti nereikės, o dažniausiai jie bus daug paprastesni, nei galėtų pasirodyti. Žinoma, svarbu infrastruktūra ar geografinė padėtis, tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, bent 90 proc. sėkmės lemia gera savivaldybės vadyba.

Pasak jo, vieno sėkmės recepto nėra, tačiau bene pagrindinis klausimas – ar tame regione veikia sėkmingas verslas, ar ne. Jei taip, toks verslas paprastai stengiasi, kad ir miesto ar miestelio aplinka būtų graži, kad darbuotojams būtų patrauklu ten gyventi, kartu tai verčia pasitempti ir pačias savivaldybes. Labai svarbu ir pačios savivaldybės pastangos pritraukti investuotojų.

„Jeigu žemė yra derlinga, jeigu sukuriama gera aplinka, tai ten užauga ir geras derlius, o jeigu išpilama žvyro ir laukiama, kol kas nors išaugs, labai sunku kažko tikėtis, – lygina S.Besagirskas. – Pavyzdžiui, vienas miesto meras man neseniai aiškino, kad investuotojai neateina todėl, kad tame mieste nėra žemės. Atsakiau, kad savivaldybė gali nupirkti porą hektarų, ir tuomet būtų. Meras atšovė – jeigu savivaldybė nupirktų, tai niekas neateitų. Taip išeina tarsi užburtas ratas. Neverta įsivaizduoti, kad ateis kažkoks verslininkas, tik tuomet savivaldybė nupirks žemės, jis lauks dar penkerius metus, kol vyks pirkimas. Taip nebūna. Visi globaliame pasaulyje nori „čia ir dabar“.“

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius daugelio šalies regionų miestų bei miestelių ekonominių skirtumų priežastis pirmiausia kildina iš ekonominių pertvarkų laikotarpio bei tuo metu vykusios transformacijos ir privatizacijos, kuri dažnai susiklostė ne visai sėkmingai. Nors tuo metu susiformavo vietinis verslo sluoksnis, sovietinėms gamykloms nebuvo ieškoma ar randama užsienio pirkėjų, jos žlugdavo, pasiimant tik likutinę vertės dalį. Tai, be jokios abejonės, neigiamai atsiliepė regionų miestų raidai: ekonomika nukentėjo visur, tačiau tikrai ne kiekvienoje vietoje ji greitai atsigavo.

„Yra bent keletas miestų, kurie šiuo požiūriu – aiškūs pralaimėtojai. Dėl savo labai konservatyvaus, iš sovietinių laikų atsinešto mentaliteto jie tiesiog užsisėdėjo, nepamatė, kaip keičiasi laikai, to neįvertino, ir kuo toliau, tuo labiau pralaimi. Žmonės gali būti ir moralūs, bet vadybiniai, verslininkystės gebėjimai yra tam tikros subkultūros dalykai, jie paveldimi ir formuojami, o posovietiniu laikotarpiu kai kur jie labai sunkiai formavosi. Nors kai kurie miestai ir miesteliai sugebėjo greitai tai padaryti“, – sako sociologas.

Mokslininko manymu, konkretaus verslo įsikūrimas viename ar kitame regione priklauso nuo verslininkų tinklaveikos ir neinstitucionalizuoto bendravimo, interesų, tuo metu susiklosčiusių aplinkybių ar konkrečios savivaldybės mokesčių politikos.

„Verslas visada ieško, kaip padidinti savo pelną. Tai viena iš visuomenės veiklos sričių, kurias racionaliai galima aiškiai apibūdinti. Kitose srityse egzistuoja vertybės ir pan., ir į tai reikia atsižvelgti ieškant atsakymo, kodėl žmonės priėmė vieną ar kitą sprendimą. O versle iš esmės vienintelis kriterijus yra pelnas, vadinasi, jei jis eina į tam tikrus miestelius, egzistuoja tam tikras komplektas konkrečių racionalių argumentų. Kapitalo kiekis Lietuvoje ribotas, jo nėra labai daug, todėl jis visada atsirenka tam tikras geriausias vietas, regionus, kur galima įsikurti“, – aiškina V.Leonavičius.

S.Besagirsko teigimu, labai retas atvejis, kad savivaldybė turėtų tai, ko reikia konkrečiam investuotojui, – neįmanoma būti pasirengus viso pasaulio investuotojams iš karto. Todėl esminį vaidmenį vaidina vadybiniai aspektai, gebėjimas greitai ir užtikrintai spręsti kilusias problemas.

„Kas iš tiesų pritraukia investicijų ir daro miestą patrauklų? Tai žmonių aktyvumas. Galima atlikti eksperimentą: apsimesti hipotetiniu investuotoju, pavyzdžiui, automobilių gamintoju, ir paklausti savivaldybių, kiek jos turi konkrečių specialistų, tarkime, inžinerinio išsilavinimo, surinkėjų, IT specialistų, pateikti konkrečią reikalingo žemės sklypo ir komunikacijų charakteristiką. Ir bus aišku, kokia dalis savivaldybių pateiks informaciją iš karto, kokia dalis savivaldybių ją iš viso pateiks… Yra tokių merų, kurių pasiklausai, ir nurašai tą regioną bent ketveriems metams“, – apibendrina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.

Dovaidas Pabiržis, Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas.

VEIDAS: Kodėl vieni Lietuvos miestai ar miesteliai išlaikė savo gyventojus ar net klesti, o kiti  degraduoja?

V.D.: Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas įvairių aplinkybių. Viena jų – palankesnė geografinė padėtis ir ištekliai (gamtiniai, rekreaciniai, demografiniai ar kitokie). Čia vienodai visiems pasisekti negali, visur vienodas gyvenimo sąlygų, gerovės lygis neįmanomas (net ir labai turtingose šalyse). Todėl vienos vietovės ir teritorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, degraduoja, o kitos sugeba išsaugoti ir pagerinti savo pozicijas. Pasikeitus aplinkybėms jos gali keistis vietomis.

Gyventojų skaičius, jo kaita gali rodyti vietovės, miesto socialinį bei ekonominį talpumą – kiek gyventojų gali būti toje vietoje esant tam tikram pragyvenimo ir šalies išsivystymo lygiui, kiek žmonių gali išlaikyti teritorija nedegraduodama, neprarasdama savo kokybės: teritorijoje gali būti tiek gyventojų, kiek jų joje gali normaliai pragyventi. Augant šalies ar regiono ekonomikai, pragyvenimo lygiui, plėtojantis technologijoms, intensyvėjant prekybai, didėja ir teritorijos talpumas. Svarbi ir socialinės srities būklė – medicinos priežiūros, švietimo, kultūros įstaigų, parduotuvių, bankų skyrių, pakankamai išplėtota transporto, ryšių ir susisiekimo infrastruktūra, darbo vietų pasiūla, šilumos, elektros energijos tiekimo, atliekų ir nuotekų sutvarkymo užtikrinimas. Žinant, kad gyventojų aptarnavimo infrastruktūra nyksta, galima teigti, kad depopuliacijos bazė Lietuvos periferijoje tebėra didelė.

Turbūt labai svarbus veiksnys šiandien Lietuvoje yra didėjanti periferizacija ir gyventojų skaičiaus bei tankumo mažėjimas. Investuoti norinčiam verslininkui labai svarbu, kiek vietovėje, mieste, savivaldybės centre yra gyventojų (ypač paslaugų srityje) ar kokios „kokybės“ tie gyventojai (ar pavyks pasamdyti reikiamą kiekį tinkamos kvalifikacijos darbuotojų). Deja, Lietuvos provincijoje šiuo požiūriu padėtis darosi vis prastesnė, ir tikėtis investicijų nebegalime. Didėja teritorinė atskirtis, formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinių paslaugų ir kita infrastruktūra – mažėja gyventojų. Čia nieko negalime padaryti: kasmetinės milijardinės investicijos, didžiulė parama kaimiškoms teritorijoms, išgražinta aplinka, gyvenimo sąlygų gerėjimas nepadeda – gyventojų vis tiek sparčiai mažėja.

Kitas paradoksalus, bet neišvengiamas dalykas – gyventojų turi mažėti net ir ten, kur geresnės sąlygos žemės ūkiui, nes stambėjant ūkiams, tobulėjant technikai darbo rankų reikia vis mažiau. Įsijungia net psichologinės priežastys, periferijos gyventojai stigmatizuojasi, laiko save pamirštais, paliktais likimo valiai, nemato perspektyvos. Todėl nieko keista, kad kai kurie tyrimai rodo, jog Lietuvoje jaunimo emigracija spartesnė iš tų vietovių, kuriose ir taip nedaug gyventojų, daug bedarbių ir socialinių išlaikytinių ar pagyvenusių žmonių. Jaunimas bėga iš demografinių ir socialinių „duobių“. Joks verslininkas tokioje vietovėje investuoti taip pat neskubės. Gal tai ir nėra vien blogai. Reikia keisti nusistovėjusią valstybės teritorijos ir regionų vystymo politiką, kuri buvo orientuota į augančios populiacijos poreikius, pradėti suprasti, kad didelėje šalies teritorijos dalyje jau tikrai nedaugės gyventojų, todėl reikėtų atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtros projektus, pradėti retai apgyventų teritorijų socialinę, ekonominę konversiją, gal kai kur ir nebeskatinti išlaikyti gyventojų.

Mūsų 2012–2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad depopuliacijos procesai turi gana aiškius regioninius skirtumus: pastaraisiais metais Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gyventojų mažėjimą labiau lemia emigracija, dėl to gyventojų sumažėja keletą kartų daugiau nei dėl neigiamų natūralios gyventojų kaitos tendencijų. Tas pats pasakytina ir apie didžiuosius miestus, kuriuose gyventojų mažėja beveik vien dėl emigracijos. Tačiau Rytų Lietuvoje tendencijos kitokios: gyventojų mažėjimą panašiomis dalimis lemia tiek emigracija, tiek neigiama natūrali kaita. Šie regioniniai skirtumai paaiškinami tuo, kad Rytų Lietuvos regionas yra ilgalaikės depopuliacijos teritorija, kuri tuštėja bei sensta seniai ir tiesiog nebėra kam emigruoti.

VEIDAS: Ko reikia, kad miestas ar miestelis staiga atsispirtų nuo dugno ir gyvenimas jame pradėtų gerėti? Ar vis dėlto neverta dėti vilčių į tuos, kurie merdi, ir leisti jiems natūraliai išnykti?

V.D.: Nors galimos įvairios išimtys, situaciją pakoreguoja atsitiktiniai veiksniai ar net asmenybės. Šiais laikais IT specialistams nesvarbu, kur jų yra darbovietė. Galėtų būti ir Ignalinoje, jei ten važiuotų greitasis traukinys. Gyventi ir dirbti gražioje, ramioje, švarioje, kurortą primenančioje aplinkoje būtų net geriau nei Vilniuje. Reikia tik menkniekio – tinkamos infrastruktūros vietoje ir itin gero susisiekimo su sostine. Labai daug priklauso ir nuo vietos valdžios, bendruomenių, seniūnų ar atskirų verslininkų aktyvumo, verslumo ar atvirkščiai – konservatyvumo, apsnūdimo, nesuinteresuotumo (gal ir negerai nuskambės, bet kartais atrodo, kad meras verslininkas miestui ir savivaldybei yra gerai). Todėl ir matome, kad vienos savivaldybės ar miestai laikosi geriau nei kiti.

Gana atsitiktinis dalykas yra ir vienos įmonės įkūrimas, kuris gali išgelbėti miestelį ar bent jau pristabdyti jo nykimą. Žinome, kad monofunkciniai miestai ypač jautrūs: žlunga viena įmonė – degraduoja ir gyvenvietė. Štai nelikus Tyrulių durpių įmonės miestas neteko savo statuso ir tampa vaiduokliu. Labai sparčiai gyventojų mažėja ir Visagine. O didesnės įmonės įsteigimas ar savivaldos statuso suteikimas miestui gali turėti stabilizuojamąjį poveikį. Gal todėl Rietave ar Kazlų Rūdoje gyventojų mažėja lėčiau.

VEIDAS: Kokią įtaką miestelio gerovei daro jo geografinė, administracinė padėtis?

V.D.: Visais laikais buvimas pasienyje, prekybos ar kontrabandos galimybės turėjo įtakos gyvenviečių augimui. Ir dabar egzistuoja tam tikri skirtumai lyginant pasienio gyvenvietes. Tik sunku pasakyti, kodėl kai kurios gyvenvietės pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi lyg ir gyvuoja geriau, o tokių beveik nėra pasienyje su Baltarusija. Gal skiriasi gyventojų „verslumo“ lygis. Na, o Latvijos ir Lenkijos pasienio gyvenvietėms laikai dabar jau nekokie, nes tai atviros sienos, kainų skirtumai nedideli.

Taip pat nuolat kyla klausimas, kodėl kai kuriose pasienio savivaldybėse, net ir klestinčiuose Druskininkuose, registruotas nedarbo lygis yra didesnis. Čia, matyt, kalta ne tik periferinė padėtis, bet ir galimybė pragyventi iš kitokios veiklos… Paaiškinti, kodėl klestintys Druskininkai per dešimtmetį neteko ketvirtadalio gyventojų, taip pat nėra paprasta.

Buvimas Vilniaus ar kito didelio miesto pašonėje labai gelbsti – didelė dalis vietovės gyventojų randa darbą mieste. Todėl Gargžduose ar Baltojoje Vokėje gyventojų skaičiaus praradimai nedideli. Keli Lietuvos miestai atsisakė miesto statuso (Rusnė, Juodupė, Kulautuva, Tyruliai), keli svarstė ar svarsto tokio statuso atsisakyti (Panemunė, Smalininkai), o Panevėžys neteko didmiesčio statuso (formaliai dar jį išlaikė).

Juodupėje žlugo vilnonių audinių fabrikas, Tyruliuose – durpyną eksploatuojanti įmonė, miesteliai virsta vaiduokliais. Ar gali būti kitaip? O Kulautuva, Kačerginė yra šalia Kauno ir pritraukia poilsiautojų bei naujų gyventojų, todėl padėtis neatrodo prasta. Įdomus Panemunės atvejis. Tai mažiausias Lietuvos miestas, jame vos 265 (2013 m.) gyventojai. Jau svarstė atsisakyti miesto statuso (sumažėtų mokesčiai, atsirastų galimybė gauti paramą kaimui), bet neatsisakė.

Kai kurie miestai auga fiktyviai. Tokia yra Neringa, čia dalis „gyventojų“ tik deklaruoja savo gyvenamąją vietą, o gyvena kitur. Gana sparčiai auga ir kai kurie „kaimai“, tiksliau, didmiesčių priemiesčiai – Domeikava, Raudondvaris, Lapės, Riešė, Kairiai ir kt. Kai kurie miesteliai smarkiai išaugo, nes prie jų buvo prijungti aplinkiniai kaimai (Pilviškiai, Vilkaviškio r. sav.).

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

"Veido" archyvas

Ar praktikoje įmanoma įdiegti tokią komercinių bankų reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų, kad asmeniniai bankininkų interesai – kuo daugiau uždirbti per kuo trumpesnį laiką, nors ir smarkiai rizikuojant – ateityje nesukeltų grėsmės šalių ekonominiam ir finansiniam stabilumui? Ar vis dėlto reikia blaiviai pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad pažaboti bankų neįmanoma ir sistema “premijos už didžiulę riziką – bankininkams, o skolos, kai rizika nepasiteisina – mokesčių mokėtojams” ir toliau gyvuos? To klausiame naujojo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo, savo kritišku žvilgsniu į Lietuvos ekonomiką ir finansus garsėjančio ekonomisto Raimondo Kuodžio.

R.K.: Iš principo visi reguliavimai yra pasmerkti vilktis uodegoje, nes privatus finansų sektorius visada sugalvos, kaip apeiti suvaržymus.

Yra kelios ekonomistų, mokslininkų keliamos dabartinei tvarkai alternatyvios idėjos. Viena jų – radikali: tokių bankų, kokie yra dabar, iš viso nebelieka, jie tampa ribotos paskirties finansų institucijomis, kurios nebegali paskoloms naudoti einamųjų indėlių, o tik ilgalaikius kolektyvinio investavimo vienetus – tokius kaip pensijų ar investicijų fondai. Bankai tiesiog atliktų tų fondų reklamuotojų vaidmenį ir gautų lėšų už jų platinimą.

Kita radikali alternatyva, šiuo metu svarstoma akademiniuose sluoksniuose, būtų apibrėžti teisės aktų nuostatas. Dabar bankams leidžiama viskas, kas neuždrausta, o galima būtų nustatyti, kad jie gali daryti tik tai, kas aiškiai leidžiama.

Bet vargu ar pasaulis net ir dabar ryšis radikaliems pokyčiams, greičiausia ir toliau bus žaidžiamas ligšiolinis žaidimas – didesni reikalavimai kapitalui, rizikos valdymo modelių pakeitimas. Dar mėginama sugalvoti, kaip sutvarkyti premijų skyrimą bankininkams. Nes dabar vis dar egzistuoja paradoksali sistema: spekuliuodami bankai laimi, bankų klerkai išsimoka didžiules premijas, o kai bankas pralošia – jį gelbėja visuomenė.

Idėjų ir krypčių daug, bet nereikia pamiršti, kad bankų lobistai irgi nesėdi rankas sudėję – metami dideli pinigai, kad būtų neutralizuoti bandymai griežčiau reguliuoti bankus.

VEIDAS: Kokių apčiuopiamų pokyčių Europoje sulauksime netolimoje ateityje?

R.K.: Griežtinami vadinamieji Bazelio reikalavimai, ES nusiteikimas gerokai padidinti kapitalo pakankamumo reikalavimus labai rimtas, manau, tai bus pasiekta. Tik pasirinktas gana ilgas pereinamasis laikotarpis – iki 2019 m., nes naujus sugriežtinimus įvedus staiga būtų padaryta žala ekonomikai, kuriai atsigauti reikia skolintų pinigų.

Ilgalaikis planas visiškai aiškus: kuo didesnė pačių bankų dalis žaidime. Gal tada jie ims mąstyti kitaip nei iki šiol, kai iš vieno euro kapitalo gaudavo 30 eurų turtą. O galiausiai už viską turėjo sumokėti valstybės. Ko vertas vien Airijos pavyzdys – valstybė pati puikiai tvarkėsi savo biudžetą, mažino skolas, bet prisiėmė bankų įsipareigojimus ir dabar pati stovi ant bankroto slenksčio. Nebegalima leisti bankų sistemai gerokai viršyti šalies ekonomikos potencialo.

VEIDAS: Deja, Lietuva yra vienas tokių pavyzdžių – paskolų portfelio augimas buvo kelis kartus viršijęs BVP augimą. Problemą iš esmės ir sukūrė bankų godumas – jų noras kuo daugiau paskolinti ir susižerti pelno.

R.K.: Taip, visiška tiesa. Aš nuo 2004 m. kalbėjau apie didėjantį burbulą ir kaip jį suvaldyti, puikai suvokdamas, kad bankai neturi paskatų rūpintis ilgalaike Lietuvos trajektorija – jiems rūpi uždirbti iš karto, o tai veda prie atsainaus paskolų dalijimo.

VEIDAS: O ar Lietuvoje yra jėga, kuri pagal savo galias ir kompetenciją galėtų sukontroliuoti bankų sistemą ir padėti ateityje išvengti finansinių krizių?

R.K.: Problemos sprendimas yra kredito paklausos reguliavimas – svarbu neleisti susidaryti žmonių lūkesčiams, neva jie gali turtingai gyventi perpardavinėdami vieni kitų būstus. Tam turi būti pasitelkta mokesčių politika – įvestas nekilnojamojo turto mokestis, panaikintos lengvatos paskolų gavėjams.

Ir tik antras gynybos ešelonas yra pačių bankų priežiūra, nes nesutvarkius žmonių lūkesčių, pinigai lengvai gali ateiti iš užsienio šalies. Pavyzdžiui, Kroatija buvo gerai sutvarkiusi savo bankų sistemą ir neleido paskolų portfeliui nevaldomai augti, bet žmonės pradėjo masiškai skolintis Italijoje. Todėl reikia globalių susitarimų, kad bankai negalėtų tiesiog pakeisti savo dislokacijos ir iš bet kurios kitos vietos vėl dalyti kreditus.

Visos bankų reguliavimo naujovės į Lietuvą ateina iš ES, mūsų vietinis reguliavimas yra nulemtas tarptautinių susitarimų.