BFL

Aušra LĖKA

Sveikatos apsaugai valstybės pinigų taip trūksta, kad sveikatos apsaugos ministrė nerado kitos išeities, kaip investuoti ne į mediciną, o tiesiogiai į Dievą, – tik nežinia, ar kad jis pagydytų, ar kad tiesiai pas save ligonius pasiimtų ir taip palengvintų nepakeliamą mūsų sveikatos apsaugai naštą. Kuo kitu galima būtų pateisinti, kad 268 tūkst. eurų šiemet skirta Šiaulių ligoninei ne gydymui gerinti, o koplyčiai statyti. Bet Dievo užtarimo nesulaukė nei dievobaiminga ministrė, kuriai teko atsistatydinti, nei dievobaiminga ligoninė, kurią krato specialiosios tarnybos.

Sveikatos apsauga – viena mažiausiai reformuotų, viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių, maža to, vadovaujama, matyt, atsitiktinių nelabai sąžiningų žmonių, jei didelė dalis pastarųjų 15 metų ministrų įsivėlė į korupcijos skandalus, sulaukė interpeliacijų (jei nespėjo iki jų atsistatydinti).

Tad dar vienos šios srities ministrės, šiuokart Rimantės Šalaševičiūtės, išmetimas iš posto į istoriją įeis nebent tuo, kad pirmą kartą per vienos Vyriausybės kadenciją ateis jau trečias Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, o skaičiuojant nuo pat nepriklausomybės pradžios jis bus septynioliktas. Vienas sveikatos apsaugos ministras poste vidutiniškai išbūna vos pusantrų metų.

Tai nėra rekordas: dabartiniai finansų ir vidaus reikalų ministrai – septyniolikti šių ministerijų vadovai, o ūkio ministras (skaičiuojant su ekonomikos, kaip anksčiau vadinosi šios srities ministerija) – devynioliktas. Tiesa, ministrų kabinetai tampa vis stabilesni, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje – atvirkštiniai procesai. Nors šios ministerijos misija – ilginti valstybės piliečių amžių, jos pačios vadovams vis būdingesnis politinis trumpaamžiškumas. Kodėl?

Ilgaamžiškumo receptas: sėdėk tyliai

Per beveik 26-erius nepriklausomybės metus ilgaamžiškiausias sveikatos apsaugos ministras buvo tuometis liberalcentristas Raimondas Šukys – poste jis išbuvo dvejus metus ir 9 mėnesius (ilgiau ministru buvo tik Juozas Olekas, bet jis ministravo su pertrauka: 1990–1992 m., o paskui 2003–2004 m.). Išbuvo – ko gero, teisingiausias pasakymas, nes po reformas bandžiusio daryti bendrapartiečio Algio Čapliko R.Šukio ministravimas labiau įsiminė alkoholio tvaiku ministerijoje, nei kokiomis sisteminėmis reformomis.

Neapsikentęs jau viešomis tapusių patyčių, kad ministerija virto baru, girtuoklių gaudyti važiavo net pats tuometis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Parlamentaras šypsosi, kad viceministrą sugavo, o didesnė žuvis paspruko.

Ministro praktiškai niekas per daug nei matė, nei girdėjo, tai tenkino ir farmacininkų, ir tarpusavyje konkuruojančių Vilniaus bei Kauno medikų grupių interesus. Tad R.Šukys sulaukė kadencijos pabaigos.

Kitų ministrų sėdėjimas šiame poste – lyg ant mustango: korupciniai skandalai, interpeliacija po interpeliacijos, ir keberiokšt nuo to mustango.

Štai 2000-ųjų pabaigoje darbą pradėjusios Rolando Pakso Vyriausybės sveikatos ministras Vinsas Janušonis atsistatydino vos po pusmečio. Neva dėl asmeninių priežasčių, bet tuo pat metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, mat jo paties bendrovė, ministravimo metu perleista sūnui, rengė seminarus ir ministrui pavaldžių įstaigų darbuotojams, galbūt už juos mokant valstybės lėšomis. Beje, ir tai, kad V.Janušonis po pusmečio ministro kėdėje vėl grįžo vadovauti Klaipėdos ligoninei, VTEK pripažino viešųjų ir privačių interesų pažeidimu, bet tai iš posto direktoriaus neišvertė.

V.Janušonį pakeitusį Naujosios sąjungos, vadovautos dabar „darbiečio“ Artūro Pau­lausko, į Vyriausybę deleguotą Kons­tantiną Romualdą Dobrovolskį skandino ne tik prasti darbo rezultatai, bet ir abejonės dėl jo staigaus praturtėjimo ir… dvipatystė: viešai buvo aptarinėjama, kad ministras su kolege susilaukė sūnaus, bet spėdavo grįžti ir namo pas teisėtą žmoną ir sūnų. Pusantrų metų ministras teisinosi negalįs vesti savo antro sūnaus motinos, nes neturįs kur gyventi. Tačiau staiga įgijo pinigų kotedžui, neva sugyventinė gavo prosenelės palikimą.

K.R.Dobrovolskis per savo ministravimo laiką (mėnesį R.Pakso, metus ir septynis mėnesius Algirdo Brazausko Vyriausybėse) sulaukė net dviejų interpeliacijų – dėl prasto sveikatos apsaugos finansavimo, kvotų įvedimo kompensuojamiesiems vaistams, ką teismas pripažino neteisėta, didėjančio mirtingumo. Bet abu kartus (beje, kaip ir visų kitų interpeliacijų sveikatos ministrams atveju) valdantieji neleido nuversti jų ministro. K.R.Dobrovolskio Vyriausybėje neliko ją iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų.

Tada į sveikatos apsaugos ministro kėdę metams ir devyniems mėnesiams grįžo 1990–1992 m. joje sėdėjęs socialdemokratas Juozas Olekas.

2004 m. pabaigoje tryliktojoje, vėl A.Bra­zausko vadovautoje Vyriausybėje, minis­tra­vusiam „darbiečiui“ Žilvinui Padaigai, kaip ne vienam jo pirmtakui, taip pat grėsė interpeliacija – už sveikatos apsaugos sistemos žlugdymą, sąsajas su nešvariais „darbiečių“ pinigais. Bet jos neprireikė – žlugo visa Vyriausybė.

Po to Gedimino Kirkilo Vyriausybėje minis­travęs Darbo, paskui nuo jos atskilusiai Pilietinės demokratijos partijai atstovavęs Rimvydas Turčinskas atsistatydino nelaukdamas jam gresiančios interpeliacijos po Prezidento Valdo Adamkaus kritikos. Prezi­dentas viešai suabejojo, ar ministras geba vadovauti pavaldžioms institucijoms. Pre­tekstas tokiai nuomonei buvo ne vienas: R.Turčinsko paskirta Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkė įsivėlė į korupcijos skandalą, gerokai brangiau nei rinkos kaina pirkti greitosios pagalbos automobiliai ir medicinos įranga, ministras Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą perdavė privačiai bendrovei.

R.Turčinską pakeitęs socialdemokratas Gediminas Černiauskas per keturis mėnesius iki kadencijos pabaigos nespėjo ko prisidirbti, tačiau atsigriebė tapęs dabartinės, šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos viceministru. Bet apie tai vėliau.

Andriaus Kubiliaus Vyriausy­bėje sveikatos apsaugos ministru paskirtas liberalcentristas Algis Čaplikas 2008 m. į ministeriją įžengė ryžtingai nusiteikęs pagaliau optimizuoti sveikatos įstaigų sistemą, ligoninių ir medikų skaičiais pranokstančią net turtingąsias Europos šalis. Kaip ir buvo galima prognozuoti, netrukus po ministro langais jau vilnijo mitingai. Ministrą spaudė iš visų pusių, paramos reformoms jis nesulaukė net iš dalies koalicijos partnerių.

Maža to, nors ministerija ir ėmėsi permainų, kai kur išlaikė ir „tęstinumą“. Jai pavaldžiose ligonių kasose STT atliko kratas, buvo pareikšti įtarimai Valstybinės ligonių kasos direktoriui. Tai dar ne viskas: viceministras Artūras Skikas nuteistas už kyšininkavimą. O tuometis Seimo narys Linas Karalius išsirūpino ministerijoje 20 tūkst. Lt kažkokiai savo tuometės draugės pseudoprogramai finansuoti. Tad atsistatydindamas A.Čaplikas priminė laimingą žmogų, pagaliau nusikračiusį nemalonios naštos.

Nors ir jį pakeitęs R.Šukys sulaukdavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto siūlymų trauktis, bet nekartojo pirmtako „klaidų“ – nesimetė į reformas ir išbuvo iki kadencijos pabaigos.

Dabartinės, Algirdo Butkevičiaus Vyriau­sybės, ministras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis užsimojo kone revoliucijai, praktiškai sunaikinant privačią mediciną. Jis net džiūgavo sulaukęs interpeliacijos, mat tai buvo dar viena galimybė gauti tribūną, kurioje ministras itin mėgo būti.

Nors V.Andriukaičio karjera ministro poste baigėsi tik dėl dar didesnės karjeros  – eurokomisaro posto, niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad tai buvo auksinė tremtis, nes net bendrapartiečiams jau buvo įgrisusios jo idėjos.

Už ką išmesta R.Šalaševičiūtė

Postą perėmusiai R.Šalaševičiūtei taip pat jau buvo parengta interpeliacija. Priežasčių tam buvo daugiau nei reikia. 2014 m. rudenį STT paskelbė išvadas, kad ministerija nevykdo jai priskirtų kontrolės funkcijų dėl organų donorystės ir transplantacijos procedūrų.

2015 m. kovą STT pranešė nustačiusi nusikalstamą korupcinę schemą, kurioje dalyvavo vienos farmacijos bendrovės atstovai ir daugiau nei šimtas 30-ies gydymo įstaigų gydytojų. Pradėtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl galimo stambaus masto papirkimo, kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtariama, jog farmacijos bendrovės atstovai buvo susitarę su gydytojais, kad šie už neteisėtą atlygį (tam vien 2014 m. galėjo būti skirta per 0,5 mln. Lt – apie 145 tūkst. eurų) rekomenduotų pacientams įsigyti brangius jų įmonės produktus ir nesiūlytų konkurentų produkcijos.

2015 m. vasarį STT pareigūnai nustatė, kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti gali būti teikiama neefektyviai ir neskaidriai.

Galų gale 2015 m. sausį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vaiko raidos centre, liepė jį iškraustyti iš netinkamų patalpų iki rugsėjo, antraip ministrei teks trauktis iš posto. Ši pažadėjo, tačiau į naujas patalpas centrą planuojama įkelti tik baigiantis 2018-iesiems, taip beveik dvejiem metams praktiškai panaikinant vienintelę Lietuvoje gydymo įstaigą, teikiančią kompleksinį gydymą raidos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams.

Ministrę skandino ir jos pavaldiniai. Viceministras G.Černiauskas skiriant Valsty­binės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovą „dūra“ išvadino aukštą ministerijos tarnautoją ir spaudė balsuoti už kitą, neva su premjeru sutartą kandidatūrą. Beje, anksčiau G.Černiausko pirmininkaujama ministerijos komisija skyrė jam priklausančiam „Sveikatos ekonomikos forumui“ beveik 1,5 mln., tuomet dar litais. Nors svarstant šį klausimą jis nusišalino, tokios pinigų dalybos kelia abejonių dėl skaidrumo. G.Černiauskas vadovavo ir projektui „E. sveikata“, kuriame, kaip nustatė Valstybės kontrolė, iššvaistyta 15,2 mln. Lt.

Atsistatydinti buvo priverstas ir kitas R.Šalaševičiūtės viceministras – Erikas Mačiūnas. Oficiali priežastis – priešgyniavimas ministrei. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Seimo Antikorupcijos komisijos narė konservatorė Agnė Bilotaitė, jis kuravo skaidrumu negarsėjančią psichikos sveikatos sritį. „Psichikos sveikatos centro direktorė Ona Dovidonienė nuo 1999 m. nedeklaravo viešųjų ir privačių interesų, tuo pačiu metu aktyviai dalyvaudama priimant sprendimus dėl lėšų skyrimo įvairiems projektams. Psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos priemonių finansavimas – 7 mln. Lt – ištisinė mįslė, kai net paprastiems sociologiniams tyrimams švaistoma po pusę milijono, nenumatoma jokių konkrečių rezultatų. Būtent minėta O.Dovidonienė buvo šią strategiją rengusios darbo grupės pirmininko pavaduotoja“, – viceministro įtakos srities „keistenybes“ vardija parlamentarė.

Bet R.Šalaševičiūtė neteko posto ne dėl rimtų priežasčių, o prisipažinimu dar iki ministravimo davusi kyšį medikui suteikdama tam pretekstą (nebent yra kitų priežasčių, gal susijusių su STT tyrimu Šiaulių ligoninėje, dėl kurio apklausta ir R.Šalaševičiūtė). Jos atsikratyti entuziastingai ėmėsi patys jos partijos bičiuliai, kaip vieni kitus vadina socialdemokratai, nors bičiulystė, pagal lietuvių kalbos žodyną, turi visai kitą prasmę.

„O gal norima pakeisti ministrą į lojalesnį ir pasipinigauti prieš rinkimus? Juk iš kur toks staigus noras keisti ministrę?“ – prielaidas daro A.Matulas.

Būti ar išbūti ministru

Iš sveikatos apsaugos ministrų išverstų V.Janušonio, K.R.Dobrovolskio, A.Čapliko ar R.Šalaševičiūtės istorijos skirtingos, bet jas visas sieja ta pati, matyt, limpama liga – neskaidrūs pinigai.

Dažnas korupcijos skandalas tęsėsi net ne per vieną kadenciją. Štai lig šiol narpliojamas daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtų „E. sveikatos“, elektroninio recepto projektų skandalas. A.Matulas neatmeta, kad bus kreipiamasi net į prokuratūrą, nes akivaizdu: pinigai išplauti, o rezultato nėra.

Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorių Laimoną Čiaką bene labiausiai pribloškė, kaip daug metų įsigyjant ortopedijos technikos priemones buvo galbūt smarkiai permokama, nes įmonės įsigytas serijinės gamybos priemones galbūt pardavė kaip priemones, pagamintas pagal užsakymą, ir galbūt neteisėtai pasinaudojo valstybės kompensacija, o nustatyta bazinė kaina, valstybės auditorių vertinimu, daug didesnė, nei galėjo būti. Beje, Kon­kurencijos taryba yra pripažinusi, kad Valstybinė ligonių kasa finansuoja šių priemonių įsigijimą kartelinėmis kainomis.

O už kiekvieno euro skyrimą atsako minis­tras. „Pinigų skirstymo funkcija yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ministrai neišsilaiko“, – neabejoja penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis A.Ma­tulas, beje, pats medikas.

Jo manymu, ministerijai pavestos funkcijos – formuoti politiką, skirstyti pinigus ir vykdyti steigėjo funkcijas – iš karto užprogramuoja viešųjų ir privačių interesų susikirtimą. „Realiai už kiekvieną euro skyrimą pasirašo ministras – Valstybinė ligonių kasa atlieka tik techninę funkciją. Sudaromos įvairios darbo grupės, tarybos, kurios neva priima sprendimus, bet jų nariai – daugiausia iš ministerijai pavaldžių žmonių. O kai ligonių kasa gauna tokį nutarimą, paaiškėja, kad šaltinis, iš kurio galima pirkti, vienintelis. Maža to, panaikinus apskritis ministerija tapo sveikatos įstaigų, tarp jų ir didžiausių ligoninių, steigėja, tad kyla pagunda, kuriai, matyt, daugelis neatsispiria, finansuoti savas įstaigas daugiau ar ne visai skaidriai“, – neskaidrumo schemas atskleidžia A.Matulas ir vardija pavyzdžius.

Jei ministras iš Kauno klinikų įtakos zonos, akivaizdžiai daugiau pinigų eina Kauno klinikoms, jei iš Vilniaus Santariškių klinikų įtakos zonos, tada pinigų daugiau joms. Arba štai Vilniuje yra kelios poliklinikos, kurioms vadovauja kairiosios pakraipos politikai, ir kai kurios jų gausiau lėšų gauna kasmet, o kitos visai negauna. Lėšos skirstomos ir pagal ministro vizitų grafiką: vienur ar kitur nuvažiavęs, kaip išvažiuosi nepažadėjęs skirti šimto ar dviejų tūkstančių eurų?

Valstybės kontrolieriai atkreipė dėmesį, kad Kauno krikščioniškiesiems gimdymo namams lėšos skiriamos tiesiog prabangai. Seimo narys A.Matulas pritaria: visos partijos negalėjo atsispirti tam tikrų organizacijų įtakai ir daugelį metų skyrė pinigų šiems gimdymo namams, kurie nereikalingi – Kaune yra keturios gimdymo vietos. Bet niekas nekontroliavo, kaip šie pinigai panaudojami.

Kai kur lėšomis taškomasi, o kai kur jos visai nepanaudojamos: Valstybės kontrolės departamento direktorių L.Čiaką stebina, kad greitosios pagalbos automobilių parkui atnaujinti lėšų netrūksta, bet ministerija jau keletą metų nevykdo naujų pirkimų.

A.Matulas piktinasi neūkiškumu: dešimtyje rajono ligoninių uždaryti akušerijos, traumatologijos, chirurgijos skyriai, o metai ar dveji prieš jų uždarymą ten investuoti pinigai, supirkta įranga.

Pinigų srautai priklauso ir nuo to, kuri partija valdo kurią savivaldybę: pernai tvirtinant valstybės biudžetą A.Matulas buvo suskaičiavęs, kad keturiose srityse – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros – Kėdainių savivaldybė, valdoma dabar valdžioje esančių „darbiečių“, investicijų gavo daugiau nei aštuonios mažiausiai gaunančios savivaldybės kartu sudėjus.

Žinoma, pinigai – ne vienintelė priežastis, skandinanti ministrus. Jų kaitos priežastis – ir kompetencijos stoka. Deja, apgailestauja A.Matulas, pastaruoju metu buvo ministrų, turinčių tik tokį sveikatos srities suvokimą, kiek jie patys ar jų artimieji yra lankęsi poliklinikose ar ligoninėse. Dar viena problema: minis­trams jų komandą primeta partijos. „Anksčiau jose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose net į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito darbo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abejoju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties, nebent turime daug vunderkindų“, – ironizuoja A.Matulas.

Jo nuomone, ministerijos funkcija turėtų būti sveikatos politikos formavimas ir kontrolė, kaip teikiamos ir finansuojamos paslaugos. Dabar ministerija neturi laiko nei politikai formuoti, nei kontroliuoti, nes užsiėmusi pinigų skirstymu. Kol Ligonių kasa buvo įstaiga prie Vyriausybės, ministerija galėjo tik politiškai, per įstatymus daryti įtaką jos darbui, bet ne tiesiogiai skirstė pinigus. Beje, anuomet ši ministerija buvo neprestižinė: kai partijos laimėdavo rinkimus, nelabai kas norėjo ją imti. Kai J.Oleko iniciatyva Ligonių kasa tapo Sveikatos apsaugos ministerijos padaliniu, ši tapo viena geidžiamiausių, bet ir viena labiausiai krečiamų politinių turbulencijų.

„Sveikatos apsaugos sistemos problemų ratas platus, lig šiol neturime moderniai funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos, o ministerijos aparatas silpnokas. Tad jei ateinantysis į sveikatos apsaugos ministro postą nori ką padaryti, čia gana pavojinga zona, nes tuoj pasipils atakos, mat esama daug įvairių stiprių žaidėjų – tiek farmacininkai, tiek didžiosios Kauno ir Vilniaus ligoninės, – kurie gali būti priešiškai nusiteikę. Antra, čia didelis pavojus įsivelti į korupcinius skandalus, nes sveikatos apsaugos ministras valdo didžiulį kapšą valstybės pinigų. Tad politikas, einantis į sveikatos apsaugos ministro postą, turi būti pasirengęs arba politinei savižudybei, arba likti įvykių stebėtoju. Paprastai pasirenkamas pastarasis kelias“, – konstatuoja sveikatos apsaugos reformas tyrinėjęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas.

Receptas sergančiai sveikatos apsaugai

„Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kurios pavaldumo yra tuos pinigus gaunančios įstaigos, neišvengiamai paliekama daug vietos subjektyviam vertinimui. Tad reikėtų peržiūrėti tiek ministerijos kolegijos, tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos sudėtis ar netgi svarstyti apie nepriklausomą instituciją, kuri būtų atsakinga už lėšų skirstymą“, – siūlo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Ligonių kasa, o ministerijai liktų kontrolės funkcija. Beje, panaši sistema yra Estijoje, Slovėnijoje, kitose šalyse.

A.Matulo manymu, daug ką sveikatos apsaugos srityje gali padaryti privatus kapitalas, tik turi būti nustatyta aiški apmokėjimo už paslaugas sistema. Pavyzdžiui, kam vakcinas pirkti centralizuotai (ir vis jų tai per daug, tai pritrūkstame), jei tai gali daryti vaistinės? Privatininkas, jei matytų pelną, niekada jų nepritrūktų. Farmacininkas galėtų vakciną ir suleisti, kaip yra kai kuriose Europos valstybėse, kur tai priskirta prie farmacinės rūpybos paslaugų. Bet pas mus Seimas už tai nebalsavo. „Reikia peržengti per ambicijas būti reikšmingiems viską skirstant ir galbūt iš to turint asmeninės naudos“, – pabrėžia A.Matulas.

D.Sujetaitė taip pat siūlo sekti kitų šalių pavyzdžiu ir į sveikatos sistemą pritraukti privačių lėšų. Daugelyje Europos šalių – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje ir kt. valstybė ir pacientas dalijasi sveikatos priežiūros išlaidas: valstybė finansuoja tik tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos kainos, o kitą dalį padengia pats pacientas. Tai yra ne tik papildomas sveikatos apsaugos finansavimo šaltinis, bet ir skatinimas žmonėms atsakingiau naudotis sveikatos paslaugomis, draustis papildomai.

Iškalbingas palyginimas: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, privačių gydymo įstaigų dalis Nyderlanduose siekia 88 proc., Belgijoje – 70 proc., o šios šalys Europos sveikatos paslaugų vartotojų indekse („Euro Health Consumer Index“, 2015 m.) atitinkamai pirma ir šešta. Lietuvoje privati medicina tesiekia 8,7 proc., o vieta paslaugų kokybės reitinge – 33-ia.

Žinoma, būtina sureguliuoti visą sistemą, kad nenutiktų taip, kaip su odontologija: kas galėtų pasakyti, kodėl šios sveikatai svarbios srities medicinos paslaugos, tampančios vis sunkiau įperkamos, nė kiek nekompensuojamos iš Ligonių kasos?

Akivaizdu, kad dabartinei mūsų sveikatos sistemai finansuoti viešųjų lėšų neužtenka ir jų vis labiau trūks. D.Sujetaitė primena, kad nors sveikatos finansavimas per dešimtmetį su trupučiu išaugo daugiau nei dukart, problemų šioje srityje nemažėja. Visų pirma, žinoma, dėl sveikatos apsaugos sistemos neefektyvumo ir neskaidrumo. Bet neišvengiamai sveikatos apsaugos lėšų poreikis didės ir dėl senstančios, ilgaamžiškesnės visuomenės.

Antra, dabar valstybės lėšomis draudžiama daugiau nei pusė šalies gyventojų (apie 1,64 mln. žmonių), vadinasi, daugiau nei pusė nemoka sveikatos draudimo įmokų, o valstybei jų sveikatos draudimo įmokoms 2016 m. prireiks beveik 408 mln. eurų.

Trečia, mažėja privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojų skaičius – per pastaruosius dešimt metų darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 11 proc. Be to, brangsta medicinos įranga ir technologijos.

„Taigi lėšų poreikis didėja, o valstybės finansinės galimybės patenkinti visuomenės sveikatos priežiūros poreikius – ribotos. Tad reikia ne tik efektyviau naudoti esamas lėšas, bet ir ieškoti papildomų sveikatos apsaugos finansavimų šaltinių ir privačiame sektoriuje“, – pabrėžia LLRI ekspertė.

L.Gudžinskas priduria, kad tokiai sudėtingai ir jautriai sričiai suvaldyti reikia ir gero ministro reformatoriaus, dar prieš rinkimus sudėliotos aiškios bei visuomenei suprantamos reformų programos ir jos palaikymo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose – tiek Seime, tiek Vyriausybėje, nes ne vieno ministro galioms padaryti nuoseklią reformą ir užtikrinti jos tęstinumą.

Štai, Seimo nario A.Matulo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje valdantieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad keitėsi minis­trai, bet ir todėl, kad jie vykdė viena kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ignoruoti privačią mediciną V.Andriukaitis išeidamas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pareiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtami pakitimai. Bet R.Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama ar sustabdydama.“

Jei tos pačios partijos deleguoti ministrai nesutaria dėl koncepcijos, tai ką kalbėti apie politikos tęstinumą pasikeitus valdančiajai koalicijai. O per pusantrų metų, kiek lig šiol vidutiniškai trukdavo ministro karjera, ar juo labiau per mažiau nei aštuonis mėnesius, kiek liks trečiajam šios kadencijos sveikatos apsaugos ministrui, reformos tokioje sudėtingoje srityje, kaip sveikatos apsauga, nepadarysi.

Bet, žinoma, jokia reforma neišgelbės, jei ministrai nejaus skirtumo, kas svarbiau – Vaikų raidos centras ar koplyčia ligoninėje.

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tvirtina, kad sveikatos reforma vyksta sklandžiai: sumažinta ligoninių, atpiginti vaistai, esą jau matyti ir teigiamas finansinis pertvarkų efektas.

Tačiau ar popieriuje suplanuotos pertvarkos nėra bejėgės prieš tikrovę: niekas negali priversti susijungti dviejų Klaipėdos ligoninių, o prie Santariškių klinikų nenorintis jungtis Onkologijos institutas teisybės ieško teismuose? “Taip atsitinka, kai paisoma ne pacientų, o savo interesų ir svarbu tik tai, kam pavaldi išliks ligoninė”, – įsitikinęs ministras.

Jis mano, kad dėl uostamiesčio ligoninių jungimo pavyks susitarti su naująja dabar išrinkta Klaipėdos savivaldybės taryba, o Onkologijos institutas bus sklandžiai prijungtas prie Santariškių, teismams atmetus jo vadovų pretenzijas.

VEIDAS: Reformos tikslas – kuo patogesnis pacientų aptarnavimas. Bet štai pastarasis viešumon iškilęs konfliktas rodo visai ką kita: naujausią pozitronų emisijos tomografijos aparatą, padedantį tiksliai ištirti, kaip vėžys išplitęs po žmogaus organizmą, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskyrė Santariškių klinikoms, o ne tokius pacientus gydančiam Onkologijos institutui.

R.Š.: Dar 2008 m. paraišką tokiam aparatui įsigyti pateikė vienintelės Santariškių klinikos. Onkologijos institutas jokios paraiškos šiame projekte pateikęs nebuvo. Tai dėl ko dabar diskutuojama? Nėra taip, kad ministerija perka aparatūrą ir atiduoda ją vienai ar kitai ligoninei, – čia pati gydymo įstaiga sprendžia, ko jai reikia, ir teikia paraišką ministerijai dėl ES lėšomis finansuojamo įsigijimo.

Šis tomografas bus naudojamas tirti visiems pacientams – ne tik sergantiems onkologinėmis ligomis. Viena jo paskirčių – tirti kardiologinius sutrikimus. Pavyzdžiui, Kaune šio aparato įsigijimas finansuojamas per kraujagyslių ligų mažinimo programą. Juk svarbiausia, kad žmonės gautų paslaugą, o kuri įstaiga ją teiks, pacientams nėra taip svarbu. Taigi čia ir vėl aistras kursto interesai, neišsami informacija.

VEIDAS: Tad kaipgi vyksta pati reforma? 2009-ųjų gruodį patvirtintose jos gairėse buvo numatyta per dvejus metus Lietuvoje palikti tik kelis aukščiausio lygio, universitetinius medicinos centrus, neatidėliotinas specializuotas paslaugas teikiančias regionines ligonines ir tik globą bei slaugą siūlančias rajonų ligonines. Kokie rezultatai dabar, praėjus daugiau nei pusei reformos termino?

R.Š.: Pavyko pasiekti jau labai daug. Iš 81 veikusios sveikatos priežiūros įstaigos dabar yra likusios 65 – kitos buvo sujungtos arba prijungtos. Dar penkių ligoninių pertvarkai Vyriausybė pritarė praėjusios savaitės posėdyje: Respublikinė tuberkuliozinė infekcinės ligoninė, Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir Valstybinis patologinis centras bus prijungta prie Santariškių klinikų. Be to, bus sujungtos Vilniaus miesto universitetinė ir Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninės, o Vilniaus gimdymo namai bus prijungti prie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės.

Sėkmingu laikome ir kitą reformos aspektą – paslaugų restruktūrizavimą. Nutraukus finansavimą buvo uždaryti tie rajoninių ligoninių akušerijos ir chirurgijos skyriai, kurie iki tol dirbo nepakankamu krūviu. Dėl to žmonėms nebegalėjo būti užtikrintos kokybiškos paslaugos, jas buvo nebesaugu ir neracionalu teikti dėl per mažo operacijų ir gimdymų skaičiaus. Dabar rajonų gyventojams suteikta galimybė šias paslaugas gauti regioninėse ligonėse, iš aukštesnės kvalifikacijos specialistų, naudojančių geresnę aparatūrą.

Kitaip tariant, skeptikų prognozės, kad reforma nepavyks, nepasiteisino.

VEIDAS: Vis dėlto rajonai reforma nė kiek nesidžiaugia ir skundžiasi dėl nelygybės. Didžiosios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ligoninės nieko nepraranda, o pertvarkytos rajoninės paliktos vaduotis mirtimi, nes iš jų paprasčiausiai atimtos brangiausiai apmokamos paslaugos. Be to, pacientams esą nesudaromos sąlygos gydytis regioninėse ligonėse – stinga greitosios pagalbos automobilių jiems ten skubiai nuvežti.

R.Š.: Skaičiavimai rodo ką kita: tos ligoninės, kuriose buvo uždaryti iki tol nepakankamą apkrovą turėję skyriai, 2010 m. pirmą kartą baigė be nuostolių. Jos juk neturėdavo pakankamos paslaugų apimties, bet vis tiek turėjo išlaikyti visą parą budinčius chirurgus, anesteziologus, reanimatologus, mokėti jiems didžiulius atlyginimus – už tai, kad jie čia darbavosi antraeilėse pareigose. Kreipkitės į bet kurią reformuotą rajono ligoninę – visose patvirtins, kad panaikinus šiuos brangius skyrius jų finansinė padėtis smarkiai pagerėjo.

O dėl greitosios pagalbos automobilių – jų parkas buvo atnaujintas ir papildytas dar iki reformos. Niekur nebuvo taip, kad stigtų greitųjų. Žiniasklaida kartais praneša, kad esą dėl greitosios pagalbos trūkumo įvyko nelaimė, bet medicininis auditas nė karto nėra patvirtinęs tokių išvadų.

Greitosios pagalbos automobilių tikrai niekur netrūksta – tik, žinoma, jie turi būti nuolat atnaujinami, aprūpinami vis geresne aparatūra. Netrukus pradėsime dar vieną tam skirtą programą.

VEIDAS: Kiek pinigų jau išleista sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti?

R.Š.: Reformos išlaidos – tai išeitinės kompensacijos atleidžiamiems darbuotojams ir kreditorinių įsipareigojimų dengimas tai atvejais, kai keitėsi įstaigų nuosavybės forma, – kad senos skolos nebūtų perduotos naujiems savininkams. Buvo numatyta, kad tai atsieis 25,8 mln. Lt, iki šiol panaudota 17,4 mln. Lt. Galime palyginti, kad dešimties uždarytų skyrių metinis darbo užmokesčio fondas siekė 30 mln. Lt.

VEIDAS: Ar suskaičiavote, kiek iš viso pavyko sutaupyti dėl įstaigų tinklo optimizavimo?

R.Š.: Pradedant reformą planuota, kad finansinis efektas turi siekti 270–343 mln. Lt. Lygindami 2009, 2010 ir 2011 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – o tai ir yra visi sveikatos priežiūrai skiriami pinigai – matome kasmetinį mažėjimą: per dvejus metus visas PSDF biudžetas susitraukė 300 mln. Lt.

VEIDAS: 2009 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis, kai 100 tūkst. gyventojų tenka penkios ligoninės, yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Kokia statistika yra dabar?

R.Š.: Reikėtų remtis ne PB, o kur kas tikslesniais mūsų skaičiavimais. Tikroji padėtis buvo tokia, kad prieš prasidedant reformai 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 3,45 ligoninės. ES vidurkis siekia 2,97, senosiose ES šalyse jis yra 3,1, o naujosiose – 2,6. Dabar, sujungus ligonines, mūsų statistika bus dar geresnė.

Skirtingi skaičiai gaunami dėl to, kad PB į statistiką greičiausiai įtraukė ir slaugos įstaigas. Bet dabar jos nei Lietuvoje, nei pasaulyje nebepriskiriamos prie stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų.

VEIDAS: Ar skaičiuojama, kiek gydytojų emigruoja dirbti į užsienį? Ar turite idėjų, kaip sustabdyti Lietuvos medikų bėgimą?

R.Š.: Lietuvoje dėl to didelių problemų nekyla. Saugiu lygiu, nedarančiu įtakos sveikatos apsaugos kokybei, ES laiko ne didesnę kaip 3 proc. per metus siekiančią visų licenciją turinčių gydytojų emigraciją. 2010 m. šis skaičius Lietuvoje buvo 2,15 proc. – dirbti į užsienį išvyko 279 gydytojai. Žinome šį skaičių, nes išvykstantys gydytojai turi gauti SAM pažymą, kad jų diplomas atitinka ES direktyvas. Daugiausiai gydytojų – 357 (2,7 porc.) dirbti svetur išvyko 2005 m., vos tik Lietuva įstojo į ES. 2006 m. tokių buvo 186 (1,4 proc.), o 2009 m. – jau tik 139 (0,9 proc.). Pernykštis padidėjimas greičiausiais susijęs su naujos darbo rinkos Vokietijoje atsidarymu.

VEIDAS: Kaip yra su vaistų kainomis Lietuvoje? Jos mažėja ar vis dėlto kyla?

R.Š.: Per praėjusius metus buvo įgyvendinta daug priemonių pagal vaistų prieinamumo didinimo planą. Tai antkainių reguliavimas didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; gamintojų deklaruotos vaistų tiekimo kainos; vaistų rašymas recepte tik bendriniu, o ne firminiu pavadinimu; nauja kompensuojamųjų vaistų kainyno tvarka; monitoriai vaistinėse, leidžiantys pasirinkti pigiausią tos pačios cheminės sudėties vaistą.

Suskaičiavome, kad nors kompensuojamųjų vaistų receptų skaičius per 2010 m. išaugo 2,3 proc., vieno recepto kaina sumažėjo 8,3 proc., taigi ligonių kasos išleido beveik 43 mln. Lt mažiau, o žmonių priemokų suma – 48,5 mln. Lt. Geri ir nekompensuojamųjų vaistų rodikliai: vidutiniškai jų kainos sumažėjo 10 proc.

VEIDAS: SAM pasiūlė darbdaviams per metus vieną dieną skirti darbuotojų profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Ar Jūs pats tikite, kad Lietuvos poliklinikose galima per vieną dieną pasitikrinti sveikatą?

R.Š.: Man keista, kad šis pasiūlymas sutinkamas taip priešiškai. Aš pats prieš kelerius metus, norėdamas gauti ginklą, sveikatą pasitikrinau per vieną dieną. Tai atlikau Vidaus reikalų ministerijos poliklinikoje.

VEIDAS: Tai specializuota poliklinika, galbūt ten iš tiesų sudarytos sąlygos pareigūnams pasitikrinti operatyviai.

R.Š.: Mano žmona ir vaikai gydosi paprasčiausioje poliklinikoje, pagal savo gyvenamąją vietą, ir niekada jiems nekyla jokių problemų. Žinoma, norėdami sveikatą pasitikrinti vienu atėjimu turėtumėte viską gerai susiorganizuoti, bet tai tikrai įmanoma.

VEIDAS: Pagal išsilavinimą Jūs teisininkas. Kuriai ministerijai vadovauti sunkiau – Vidaus reikalų ar SAM? Ar Jums nestinga gydytojo kvalifikacijos, profesinių žinių?

R.Š.: Kiekviename darbe savi iššūkiai, nelengva niekur. Medicinos žinių neturiu, bet nemanau, kad ministrui jų reikia. Tai juk politinių, vadybos sprendimų reikalaujantis postas – man juk nereikia diagnozuoti ligų. O jei kyla specifinių klausimų – SAM aparate dirba daugybė profesionalių medikų. Pavyzdžiui, ES iš 27 šalių sveikatos apsaugos ministrų aštuoni yra teisinkai, panašiai tiek gydytojų, o visi kiti – įvairių specialybių, nuo mokytojų iki profesionalių politikų, ekonomistų.