BFL

„Esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi“, – lietuvių ir latvių santykius apibūdina gegužę Latvijos Saeimos prezidentu išrinktas Raimondas Vėjuonis.

Apie Lietuvos ir Latvijos santykių perspektyvas, pasikeitusią geopolitinę aplinką ir saugumo padėtį, „žaliąsias“ idėjas bei politinius idealus kalbamės su devintuoju Latvijos prezidentu R.Vėjuoniu.

Dovaidas Pabiržis

– Lietuvoje jūs jau nebe pirmą kartą. Kaip vertinate mūsų šalį – kaip sąjungininkę, draugę, varžovę, kaimynę?

– Kaip ir visos Baltijos valstybės, esame draugai, vieni artimiausių regione. Bendradarbiavimas mums labai svarbus – ne tik su Lietuva, bet ir su Estija. Turime galvoti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną, ypač kai mums reikia kalbėtis su kitomis valstybėmis ar organizacijomis, pavyzdžiui, JAV arba NATO. Tuomet sakome, kad esame Baltijos regiono dalis ir mums būtinas artimas bendradarbiavimas.

– Galbūt matote galimybių pagerinti Lietuvos ir Latvijos santykius?

– Visuomet bus erdvės geresniems santykiams, nes kasdieniame gyvenime turime daug problemų ir visada yra galimybių jas išspręsti. Tai ir ekonomikos, ir kariniai, ir politiniai klausimai, taip pat problemos, susijusios su mūsų valstybių siena. Būtų puiku bendradarbiauti dar glaudžiau ir šias problemas įveikti, tačiau apskritai mūsų bendradarbiavimą vertinčiau gerai.

Labiausiai tai galiu pasakyti apie karinį bendradarbiavimą – buvau gynybos ministras ir šioje srityje mes padarėme tikrai daug, ypač per pastaruosius metus. Dabar pradėjome kalbėti apie bendrą ginkluotės pirkimą, diskutuojame apie vidutinio nuotolio raketų, kurių reikia abiem valstybėms, įsigijimą.

– Ar lietuviai ir latviai pakankamai gerai vieni kitus pažįsta?

– Sunku pasakyti. Iš vienos pusės, esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi. Kai kalbame apie istoriją, turėjome laikotarpių, kai bendradarbiaudavome labai artimai, bet buvo laikų, kai veikėme po vieną arba su kitais partneriais. Pavyzdžiui, 1920-aisiais, kai buvo būtina atkovoti Latgalą, petys petin kovėmės kartu su Lenkijos, o ne Lietuvos kariuomene.

Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad skirtingu metu mūsų santykių lygis buvo skirtingas. Svarbu tęsti mūsų istorijos vertinimo procesą. Būtina rinkti duomenis, kad geriau pažintume savo praeitį, nes vis dar turime epizodų, kuriems reikia išsamesnės analizės ir vertinimo.

– Vienu pagrindinių savo veiklos prioritetų paskelbėte Latvijos saugumo stiprinimą. Kokie didžiausi iššūkiai, kylantys Latvijos saugumui?

– Visų pirma pasiekti, kad gynybos finansavimui būtų skirta 2 proc. Latvijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Mes jau priėmėme įstatymą, pagal kurį žingsnis po žingsnio tai įgyvendinsime iki 2020 m., o vasarį Vyriausybė nusprendė, kad tai padarysime dar greičiau ir šį rodiklį pasieksime jau 2018-aisiais. Kodėl tai mums taip svarbu?

Mes jau pradėjome kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, o ekonominė padėtis šiuo metu nėra pati geriausia. Dėl ekonominės situacijos Europoje, sankcijų Rusijai mūsų ekonomikos augimas sulėtėjo, nors jis vis dar yra vienas didžiausių ES. Tačiau tai turi įtakos įplaukoms į biudžetą. Turime daug problemų, panašių kaip ir Lietuvoje, – reikia didinti algas, pensijas, vykdyti reformas, o tai yra iššūkiai biudžetui.

Antra, turime toliau stiprinti savo kariuomenę. Reikia gerinti turimas pajėgas, vystyti naujus pajėgumus – oro gynybą, nacionalinę gvardiją, specialiąsias pajėgas. Kitas svarbus iššūkis yra tai, kaip mes stiprinsime NATO pajėgas regione. Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendras požiūris, kad mums reikia nuolatinių NATO pajėgų dislokavimo. Kalbame apie bataliono dydžio dalinį kiekvienoje iš mūsų valstybių.

Žinoma, ne visi mūsų partneriai su tuo sutinka, tačiau matome, kad artimiausiu metu situacija Rusijoje nepagerės, saugumo iššūkiai regione išliks, o tai reiškia, jog mums reikia daugiau ilgalaikių sprendimų. Nuolatinių NATO pajėgų buvimas svarbus visoms Baltijos valstybėms, todėl manau, kad turime pradėti derybas dėl galimų naujų sprendimų NATO Varšuvos susitikime (įvyks 2016 m. liepą – red. pastaba).

– Lietuva grąžino privalomąją karinę tarnybą, Estijoje šauktinių niekada ir nebuvo atsisakyta. Taigi Latvija liko vienintelė Baltijos valstybė, kurioje tarnauja tik profesionalai. Ką manote apie galimybę grįžti prieš šauktinių?

– Apie tai negalvojame ir toliau remsimės profesionalia, gerai aprūpinta kariuomene. Tikiu, kad tai geriausias kelias. Turime profesionalią kariuomenę, turime nacionalinę gvardiją, ir kiekvienas norintis gali dalyvauti krašto gynyboje. Norint pakeisti kariuomenės sistemą į šauktinių kariuomenę, reikia specialaus pasirengimo.

Niekada nesutikčiau atkurti šauktinių kariuomenės be jokio pasirengimo. Dviem arba trims tūkstančiams šauktinių reikia specialaus personalo, kuris galėtų juos apmokyti, jiems vadovauti. Tai reiškia, kad reikia turėti bent bataliono dydžio karininkų komandą, galinčią tai padaryti. Visą batalioną paskirti vien tik tam? Manau, tam reikia iš anksto ruoštis.

Be to, atsiranda investicijos į infrastruktūrą, kuri reikalinga šiems apmokymams, – kareivinių, kuriose šauktiniai gyvens, ekipuotės, ginklų. Yra daugybę klausimų, kuriuos būtina išspręsti prieš priimant tokį sprendimą.

– Lietuvoje tai buvo padaryta dėl akivaizdaus kareivių trūkumo. O kaip yra Latvijoje – karių netrūksta?

– Kareivių stygiaus nejutome, bet per pastaruosius metus ši problema ima išlįsti, nes į kariuomenę ateinančių žmonių kokybė krinta – dėl įvairių sveikatos problemų, prastesnio fizinio pasirengimo. Anksčiau naujokų pasirinkimas buvo nemažas, o dabar galimų naujokų skaičius mažėja. Viena iš problemų, žinoma, yra žemas gimstamumo rodiklis, taip pat emigracija – daug jaunuolių išvyksta į Didžiąją Britaniją, Airiją.

Tačiau tokia pat problema iškiltų ir esant šauktiniams – tuomet po mokyklos baigimo daugelis labai greitai išvyktų iš Latvijos. Žinoma, galime mėginti jų ieškoti kažkur Europoje, bet galų gale nusmukdytume visą sistemą, jei tik baustume šaukimais. Tai nėra taip paprasta. Jei kalbame apie efektyvią šauktinių sistemą, reikia laikytis konkrečių taisyklių – būtina, kad 70–80 proc. jaunuolių būtų pakviesti į kariuomenę, bet tai sudėtinga.

– Minėjote, kad norėtumėte pagerinti santykius su Rusija, tačiau tam šiuo metu nėra sąlygų. Gal pasvarstytumėte, kas turėtų nutikti, kad šie santykiai iš tiesų pagerėtų?

– Visų pirma, kalbėdami apie santykius su Rusija, visuomet turime atsižvelgti į situaciją Ukrainoje. Visi žinome, kad Rusija tiesiogiai ar kaip kitaip yra įsitraukusi į įvairius karo veiksmus Ukrainoje. Žinoma, jei Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, jei Ukrainos ir Rusijos sienos kontrolė nebus atkurta, jei padėtis nebus stabilizuota, kalbėti apie bet kokį bendradarbiavimą su Rusija bus labai sudėtinga.

Padėties Ukrainoje stabilizavimas yra ir išankstinė visos ES sąlyga, kad santykiai su Rusija taptų normalūs. Ar tai įvyks? Sunku pasakyti. Mūsų verslui Rusijos rinka vis dar yra reikšminga. Latvijai tai yra žemės ūkio produkcija – pienas, mėsa, žuvies produktai, taip pat tranzitas. Bet kuriuo atveju santykiai yra abipusis procesas, ir jei viena pusė nesilaiko tarptautinės teisės, su tokiu partneriu labai sudėtinga bendradarbiauti.

– Kaip apibūdintumėte santykius su Rusija?

– Kaip ganėtinai atvėsusius diplomatinius santykius. Tik diplomatinius – mes keičiamės diplomatine informacija, kaip ir visa Europa. Ir nieko daugiau.

Žinoma, ekspertų lygiu tęsiame bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, dėl sienos demarkavimo. Latvijai tai labai svarbu, todėl ši komisija tęsia savo darbą. Tikimės, kad sienos demarkavimą užbaigsime kitąmet. Šis darbas vyksta nuolat, ir tai yra viena iš sričių, kuriose mes bendradarbiaujame. Taip pat bendraujame susitarimo dėl atviros oro erdvės srityje. Remdamiesi Vienos konvencija, tikriname, kas vyksta Rusijos teritorijoje. Bet nieko daugiau.

– Lietuvoje nuolat kalbame apie kovą su Rusijos propaganda. Turbūt sutiksite, kad Latvijoje yra dar daugiau žmonių, patiriančių Rusijos informacinės erdvės įtaką. Ką planuojate daryti šioje srityje?

– Taip, sutinku, tai labai sudėtingas klausimas. Įkūrėme specialią Kultūros ministerijos darbo grupę, kuriai pavesta parengti planą, kokių priemonių reikia imtis prieš Rusijos propagandą ir kaip galime ją pažaboti. Komisija pateiks savo siūlymus rudenį. Bet iš tiesų tai pasiekti labai sudėtinga, nes mes jau praradome situacijos kontrolę. Rusai tai vykdė daugelį metų, per pastaruosius metus ši veikla tapo dar intensyvesnė, o mes, taip pat ir Estija bei Lietuva, praktiškai nedarėme nieko.

Dabar diskutuojame, kad mums reikia daugiau nacionalinių programų rusų kalba. Gerai, tačiau kyla retorinis klausimas: o kodėl mes to nedarėme prieš 5, 10 ar 15 metų? Šiandien naujiems produktams jau labai sudėtinga konkuruoti su Rusijos produkcija. Jei visą laiką žiūrėjai RTR ar NTV, kodėl dabar turėtum keisti šį įprotį? Tam būtina sukurti labai kokybiškas Latvijos programas. Mums reikia pramoginių laidų, bet mes net nesame patenkinti latviškomis pramoginėmis programomis, ką jau kalbėti apie programas rusų kalba.

Kai kalbame apie propagandą, kartais pernelyg daug galvojame tik apie rusų auditoriją. Turime susimąstyti ir apie latvius, nes ir jiems turime pateikti kokybiškų programų. Informacinis karas daro įtaką ir latviams, jie taip pat žiūri rusiškas televizijas. Taip, jie jas vertina kritiškiau, bet jiems taip pat būtina suteikti teisingą informaciją.

– Pavasarį net 220 tūkst. žmonių susirinko Rygos Pergalės parke švęsti gegužės 9-osios. Tai didžiulis skaičius, Lietuvoje nėra nieko net panašaus. Jūsų manymu, kokios pagrindinės problemos vis dar trukdo abiem didžiausioms Latvijos tautinėms grupėms susivienyti, kas jas iki šiol labiausiai skiria?

– Tai nėra tikra problema. Taip, turime bėdų dėl skirtingo istorijos traktavimo. Iš vienos pusės, tai mūsų klaida, nes mes nepakankamai aiškinome istoriją Latvijos gyventojams rusams. Jie ir toliau gyveno su tomis istorijos žiniomis, kurių įgijo sovietų okupacijos metais. Gegužės 9-oji, pagal sovietinę istoriografiją, yra pergalės diena. Daugeliui žmonių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, taip pat jų šeimos nariams, ši diena yra svarbi, nes jiems niekas niekada nepaaiškino, kodėl gegužės 8-oji, Pergalės diena, švenčiama visoje Europoje, yra svarbesnė.

Kita vertus, kodėl kyla problemų dėl latvių kalbos? Žinoma, jaunimui latvių kalba jau nebėra problema – jie gerai kalba latviškai, puikiai integruojasi į Latvijos visuomenę, turi panašių, o kartais ir geresnių galimybių keliauti į užsienį, siekti karjeros valstybės tarnyboje, versle. Latvių kalba galbūt yra problema vyresniems žmonėms. Tai ir mūsų klaida, kad neskyrėme pakankamai lėšų ir dėmesio latvių kalbos mokymo programoms.

Daugiau nei 20 metų tuo nesirūpindami, praradome daug laiko ir tik dabar staiga praregėjome ir pastebėjome, kad savo namų darbų nepadarėme tinkamai. Dabar stengiamės viską išspręsti per labai trumpą laiką.

Kasdieniame gyvenime tik šie du klausimai kažkiek skaldo mūsų visuomenę. Visais kitais klausimais perskyros nėra. Latvijos nepiliečiai? Tai iš dalies yra problema, tačiau bet kuriuo atveju nepiliečiai gali gauti pilietybę. Jie tiesiog turi tai padaryti. Jeigu šie žmonės to nenori, kaip mes juos atvesime į šią komisiją? Tai savanoriškas procesas. Jei nori pilietybės, nesudėtingai gali ją gauti. Suprantama, daugelis šių žmonių turi giminių Rusijoje ir jiems yra paprasčiau keliauti į Rusiją be vizos. Taigi yra labai pragmatinių priežasčių, kodėl jie nenori Latvijos pilietybės, nes tuomet kelionėms į Rusiją jau bus reikalinga viza.

– Esate Žaliųjų partijos pirmininkas. Kaip šiuo požiūriu apibūdintumėte Latvijos gyventojus: ar jie užtektinai rūpinasi savo aplinka, ar jiems ką nors reiškia žaliųjų idėjos?

– Rūpinimasis aplinka galėtų būti ir didesnis. Bet tai labai glaudžiai susiję su ekonomine šalies padėtimi. Jei tu gyveni patogiai ir turtingai, pradedi daugiau mąstyti ir apie aplinką – kaip rūšiuoti atliekas, kaip naudoti daugiau sveikų produktų gaminant maistą, kaip tausoti energiją šildant būstą, galbūt įsigyti elektromobilį. Tačiau kai reikia kasdien galvoti, kaip išgyventi iš algos, kuri tikrai galėtų būti didesnė, tuomet tiek daug apie žaliąsias idėjas nebemąstai. Tai reiškia, kad mes tikrai turime galimybių padidinti visuomenės susirūpinimą aplinka.

Be to, „žaliasis“ Latvijos įvaizdis galėtų tapti priemone mūsų šaliai reklamuoti. Mes tikrai neišnaudojame šios galimybės. Kai buvau aplinkos ministras, Jeilio universiteto mokslininkai Latviją pripažino antra „žaliausia“ valstybe pasaulyje. Dabar, žinoma, nukritome žemiau. Bet kokiu atveju turime galimybių išnaudoti tai pristatydami Latviją pasaulyje, kurdami šalies įvaizdį.

– Ar turite tokį politiko idealą, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Iš tiesų ne. Labai sudėtinga įvardyti politiką, kuriuo norėčiau sekti, nes kiekvienas asmuo politikoje ar bet kurioje kitoje srityje turi imponuojančių savybių. Tačiau, kaip kartoju ir Latvijos žiniasklaidai, man pavyzdys galėtų būti pirmosios Latvijos Respublikos kūrėjai. Tuo metu vyko karas, valstybė buvo nualinta, neturtinga, aplink daugybė priešų. O kažkas nusprendžia ir imasi kurti naują nepriklausomą valstybę, ginti ją. Tai didvyriška. Kalbu apie pirmąjį Latvijos prezidentą Janį Čakstę, generolą Pėterį Radzinį, pulkininką Oskarą Kalpaką – žmones, kurie sukūrė pirmąją Latvijos valstybę ir jos kariuomenę.

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo srityje, latvio, tuo metu tarnavusio sovietų armijoje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose (Maduonos r.).

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinės mokyklos biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. – Rygos regiono aplinkos tarnybos direktorius. 2002–2003 m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministras, 2003–2011 m. – aplinkos ministras, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministras. X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. baigė Latvijos universiteto Biologijos fakulteto magistro studijas. Stažavo Tamperės ir Talino universitetuose. Moka anglų, rusų kalbas. Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta pedagogė.

Latvijos prezidentai

Janis Čakstė  (1918–1927 m.)

Gustavas Zemgalis (1927–1930 m.)

Albertas Kviesis (1930–1936 m.)

Karlis Ulmanis (1936–1940 m.)

Guntis Ulmanis (1993–1999 m.)

Vaira Vykė-Freiberga (1999–2007 m.)

Valdis Zatleras (2007–2011 m.)

Andris Bėrzinis (2011–2015 m.)

Raimondas Vėjuonis (2015 m.)

Latvijos skaičiai

Plotas: 64,5 tūkst. km2

Gyventojų skaičius:1,97 mln.

Tautinė sudėtis (2014 m.): latvių – 61,4 proc., rusų – 26 proc., baltarusių – 3,4 proc., ukrainiečių – 2,3 proc., lenkų – 2,2 proc.

Gyventojų be pilietybės (2014 m.): 280 tūkst. (13 proc.)

Biudžetas: 7,5 mlrd. Eur

Europos Komisijos prognozuojamas BVP augimas 2015 m. – 2,9 proc.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas (bruto): 765 Eur

Nedarbas: 10,4 proc.

Scanpix

Rinkimai. Per prezidento rinkimus Latvijoje, kaip ir kone visose Rytų bei Vidurio Europos regiono valstybėse pastaruoju metu, dominavo saugumo temos, o naujuoju šalies vadovu tapo gynybos ministras Raimondas Vėjuonis.

Latvijoje daug politinių galių neturinčio prezidento rinkimai primena vieną didelę politinių intrigų, rietenų, interesų, išankstinių susitarimų ir išskaičiavimų kovą. Dėl to Latvijos piliečiai jų nemėgsta, o dauguma gyventojų, apklausų duomenimis, pasisako už tiesioginius prezidento rinkimus. Turbūt todėl tarpukario prezidentai Latvijoje prisimenami ir vertinami itin palankiai ir dažnai net teigiama, kad pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo valstybės vadovui Gunčiui Ulmaniui postą garantavo būtent jo garsi pavardė. Šalyje net veikia nereikšminga vieno klausimo politinė partija „Už prezidentinę respubliką“, kuri pagrindiniu savo tikslu laiko tiesioginių prezidento rinkimų įteisinimą.

Dėl sudėtingo okupacinio palikimo, pilietybės praktikos niuansų Latvijoje politinis tęstinumas buvo dar svarbesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Būtent todėl latviai nusprendė nepriimti naujos konstitucijos, tačiau atkurti tarpukario, 1920 m. Latvijos konstitucijos galiojimą. Nenuostabu, kad to laikotarpio politinės realijos ir tradicijos buvo kitokios, tad negali atitikti XXI a. poreikių. Būtent todėl pagrindinis šalies dokumentas buvo ir yra dažnai koreguojamas.

Vis dėlto kai kuri iš tarpukario atėjusi politinė praktika gyva iki šiol. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos Saeimą sudaro šimtas narių, nors šiuolaikinės demokratijos valstybėse suvokiama, kad lyginis parlamentarų skaičius gali atvesti valstybę į gilią politinę krizę. Panašus tarpukario reliktas yra ir prezidento rinkimai parlamente.

Viskas atrodo taip – prezidentas Saeimoje renkamas tol, kol kažkuris kandidatas surenka daugiau nei pusę, tai yra 51 balsą. Tam, kad parlamentarai artėtų prie bendro sutarimo, po kiekvieno balsavimo iš kovos pasitraukia mažiausiai balsų surinkęs politikas. Po eilės balsavimų paprastai lieka vienintelis pretendentas, kurio kandidatūrai galiausiai pritariama.

Panašiai nutiko ir per šių metų prezidento rinkimus. Kovą pradėjo keturi kandidatai, tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tikrosios varžybos užvirs tarp dviejų – krašto apsaugos ministro R.Vėjuonio ir teisininko, buvusio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo Egilo Levičio. Abu šiuos kandidatus iškėlė ir rėmė skirtingos valdančiosios koalicijos partijos: R.Vėjuonį – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, E.Levitį – dešinysis Nacionalinis susivienijimas. Pirmiesiems iš kovos pasitraukus opozicinių partijų kandidatams, dauguma jų atstovų neberėmė nė vieno iš šių politikų, todėl pagrindiniu iššūkiu tapo valdančiosios koalicijos sutarimas, ką ji pasiryžusi matyti šalies vadovo poste.

Sutarti nebuvo lengva. Po keturių slaptų balsavimų nė vienas iš kandidatų taip ir nesurinko daugumos. Jau buvo paskelbta, kad kitas bandymas išrinkti Latvijos prezidentą atidedamas dviem savaitėms. Tačiau tuomet Saeimos vadovė pakvietė valdančiąsias partijas dar kartą pasitarti, o po diskusijos buvo paskelbta, kad bus pasinaudota Latvijos konstitucijos suteikiama galimybe neatidėlioti rinkimų ir tą patį vakarą surengti dar vieną balsavimą dėl likusio kandidato. Šįkart R.Vėjuoniui pavyko atrasti trūkstamų rėmėjų, užsitikrinti keleto opozicijos parlamentarų palaikymą ir surinkti 55 balsus. Po įtemptos rinkimų dienos, kuri galėjo sukelti ir politinę vyriausybės krizę, Latvija pagaliau išsirinko naują valstybės vadovą.

Rugpjūtį pareigas eiti pradėsiančio R.Vėjuonio sėkmė – politinių susitarimų ir išskaičiavimo rezultatas. Latvijoje pamažu nusistovi postų dalybų tradicija, kai pagrindinei koalicijos partijai „Vienybė“ atitenka galimybė vadovauti vyriausybei, Nacionaliniam susivienijimui – parlamento vadovo kėdė, o trečiajam koalicijos partneriui, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai, – prezidento postas. Būtent tai daugiausia ir nulėmė, kad pergalę šventė patyręs, tačiau visuomenės gana menkai pažįstamas technokratinis politikas, o ne kur kas ryškesnis teisininkas E.Levitis.

Kas žinoma apie naująjį prezidentą R.Vėjuonį? Apžvalgininkai po jo pergalės labiausiai išskyrė prezidento politinę patirtį. Estų dienraštis „Postimees“ pabrėžė,  kad R.Vėjuonio stiprybė yra jo neutralumas, kurį kritikai galėtų pavadinti ir bespalviškumu. Tačiau po šiuo neutralumu slepiasi didelė politinė patirtis, be to, naujasis Latvijos vadovas yra nusiteikęs mažiau nacionalistiškai nei daugelis kitų šalies politikų.

O štai Vakarų žiniasklaida suskubo iškelti egzotiškesnius ketverių metų kadencijai išrinkto R.Vėjuonio biografijos faktus: jis tapo vieninteliu Žaliųjų partijai atstovaujančiu valstybės prezidentu ES, socialiniame tinkle savo religines pažiūras yra apibūdinęs kaip pagonio, o kovodamas su klimato kaita savo vardu turi registruotą tik motorolerį.

Rusų žiniasklaidą labiausiai sudomino naujojo prezidento biografija: gimęs Pskove, motina rusė, kasdieniame gyvenime dažnai pereina prie rusų kalbos, nuosaikus nacionaliniais klausimais. Tikriausiai tai lėmė, kad Latvijos vadovas buvo pristatomas gana palankiai. „Rosijskaja gazeta“ priminė ir skambią tuomečio Latvijos gynybos ministro frazę, kad „tankų „Abrams“ mums nereikia, nes jie dažnai nuskęsta pelkėje“. Vis dėlto politikas aktyviai palaikė amerikiečių sprendimą dislokuoti šiuos tankus Latvijoje.

Netrukus 49-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Vėjuonis iš tiesų yra sukaupęs didelę politinę patirtį. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jis dirbo biologijos mokytoju, vėliau nemažai metų praleido regioninėse aplinkos apsaugos tarnybose. 2002-aisiais politikas tapo aplinkos apsaugos ministru ir šiame poste be ryškesnių skandalų praleido net dešimtmetį. 2014 m., į Europos Komisiją išvykus dirbti Andriui Piebalgui, politikas užėmė gynybos ministro postą ir nutildė skeptikų, teigusių, kad nesugebės tinkamai pakeisti savo pirmtako, balsus. R.Vėjuoniui pavyko užtikrinti, kad gynybos finansavimas būtų padidintas, įsigyta ir nemažai naujos technikos, ginkluotės.

Nenuostabu, kad pagrindiniais savo prioritetais naujasis šalies vadovas ir išskyrė vidinį bei išorinį Latvijos saugumą. „Bet kuriame poste gali priimti svarbius praktinius sprendimus, taip pat ir būdamas prezidentu. Prezidentas Latvijoje ypatingas tuo, kad yra ir karinių pajėgų vadas, o saugumo klausimai Latvijos politinėje darbotvarkėje bus numeris vienas bent kelerius artimiausius metus. Juolab kad vėl prasidėjo debatai dėl kitų metų biudžeto mažinimo maždaug 100 mln. eurų. Tiek gynybos ministrui, tiek prezidentui bus labai svarbi užduotis užtikrinti, kad šis sumažimas nepaliestų gynybos ir kitų saugumo sričių“, – sakė R.Vėjuonis.

Jau anksčiau jis yra minėjęs, kad sieks, jog Latvijoje atsirastų ir nuolatinės NATO bazės, o krašto apsaugos finansavimas artėtų prie 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Akivaizdu, kad R.Vėjuonis – kur kas didesnis tarptautinio bendradarbiavimo šalininkas nei buvęs prezidentas Andris Bėrzinis, kuris nepanoro siekti antrosios kadencijos, o dažnai skeptiškai vertindavo Latvijos vaidmenį tarptautinėje bendruomenėje ar pirmininkavimą ES. Be to, naujasis prezidentas daug laisviau kalba angliškai.

Pagal nusistovėjusią Latvijos tradiciją pirmojo savo vizito kryptimi naujasis šalies vadovas rinksis Estiją, o po to greičiausiai aplankys Lietuvą.

Pagal Latvijos konstituciją prezidentas neturi didelių galių daryti įtakos Saeimos darbui ir gali tik vetuoti kai kurios parlamento priimtus įstatymus. Tačiau pats R.Vėjuonis įžvelgia nemažai neišnaudotų galimybių ir žada būti aktyvus. „Prezidentas turi teisę sušaukti valdybos posėdį dėl kiekvieno klausimo ir sudaryti konkrečią darbų eigą. Ši galimybė Latvijoje išnaudojama retai, bet tai suteikia progą kalbėti apie konkrečius klausimus – mediciną, pensijas, švietimą ar saugumą. Svarbu, kad prezidentas atrastų jėgų kalbėtis su partijomis. Tai atveria plačias duris“, – interviu „Latvijas Avize“ yra sakęs išrinktasis prezidentas.

Neformalus Žaliųjų ir valstiečių sąjungos lyderis, iš posto nepajudinamas Ventspilio meras Aivaras Lembergas yra minėjęs, kad R.Vėjuoniui praverstų viešo kalbėjimo pamokos. To neneigia ir pats prezidentas. Pasak jo, oratorystė nėra jo stipriausia pusė, tačiau jis įsitikinęs, kad darbai gali kalbėti už save, o prezidentas visuomet turi padėjėjų, galinčių pagelbėti šioje srityje.

A.Lembergas, neslepiantis savo pozicijos dėl glaudesnio Latvijos ir Rusijos bendradarbiavimo, taip pat pabrėžė prezidento galimybes suvienyti latvių ir rusakalbių bendruomenes. Tokią mintį nedrąsiai palaiko ir pats R.Vėjuonis. „Prezidentui reikia būti neutraliam ir jis neturi Latvijos piliečių skirstyti pagal tautybę, – teigia politikas. – Man dažnai sakoma, kad dėl savo pasisakymų apie agresyvią Rusijos užsienio politiką aš atstumiu nuo savęs rusakalbę auditoriją. Iš vienos pusės, taip tikriausiai ir yra, bet šiuo metu Latvijos saugumas reikalingas ne tik latviams, bet ir čia gyvenantiems rusams, ukrainiečiams, žydams ar bet kuriai kitai tautai.“

Paklaustas, ar ryžtųsi premjero postą patikėti dažnai Latvijoje rinkimus laiminčiai ir daugiausia rusakalbių interesams atstovaujančiai „Santarvės centro“ partijai, R.Vėjuonis pabrėžia, kad nors ir negalima visiškai atmesti tokios galimybės, tačiau jis palaiko Latvijoje nusistovėjusią praktiką, jog Saeimos partijos pačios susitaria dėl valdančiosios koalicijos. O tai reiškia, kad „Santarvės centras“, be kita ko, pasirašęs ir bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, lieka už valdžios borto.

R.Vėjuonis taip pat žadėjo neatsisakyti praktikos tiesioginiame eteryje kalbėti rusiškai, nors dešinieji dažnai ir kritikuoja tokį politikų elgesį. „Tiesioginiame eteryje labai sudėtinga atsakyti į klausimus kita kalba. Iki šiol klausiamas rusiškai aš atsakydavau rusiškai. Būdamas prezidentas, ir toliau taip darysiu. Mums būtina bendrauti ir su ta visuomenės dalimi, kurios gimtoji kalba yra rusų. O jei manęs klausia angliškai, atsakau angliškai“, – aiškino naujasis prezidentas.

Tačiau kažin ar tai padės pagerinti politinius ir ekonominius santykius su didžiąją Rytų kaimyne, nuo kurios Latvija vis dar yra nemažai priklausoma. Pastarosios žinios iš Rusijos nebuvo palankios: pirmąjį šių metų ketvirtį turistų skaičius iš Rusijos Latvijos sostinėje Rygoje smuko net 40 proc., Rusija esą dėl kokybės trūkumų neseniai paskelbė stabdanti estiškų iš latviškų žuvų konservų importą, o „Ernst & Young“ prognozuoja, kad dėl mažėjančio rusiškų prekių tranzito per Latviją darbo šiame sektoriuje gali netekti net 18 tūkst. žmonių.

Dovaidas Pabiržis

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo regione, latvio, tuo metu tarnavusio čia kariuomenėje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose, Maduonos rajone.

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. ėjo Rygos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pareigas. Nuo 2002-ųjų pradėjo dirbti vyriausybėje: 2002–2003m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros, 2003–2011 m. – aplinkos, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministru.

X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. Latvijos universiteto Biologijos fakultete įgijo magistro laipsnį. Stažavosi Tamperės ir Talino universitetuose.

Moka anglų, rusų kalbas.

Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta yra pedagogė.