Nobelio literatūros premijos 2015-ųjų laureatė Svetlana Aleksijevič sako, kad Dievui gamtą ir medžius sukurti pasisekė geriau nei žmogų. Tad kažkaip ir nesiverčia liežuvis savęs įvardyti dieviškosios dvasios nešėju. Ir vis dėlto nesame mes tokie nevykėliai, kad beždžionės genų savyje įžvelgtume, – gal tiesiog gerokai prieštaringą prigimtį slepiame.

Bet kuris psichologas, psichiatras ar psichoterapeutas šiuos mano žodžius priims be ypatingų diskusijų ar abejonių. Visi pui­kiai žinome, kad paviršius nebūtinai yra daikto ar gyvo padaro vizitinė kortelė. Po ja beveik vi­suo­met slepiasi kitoks vaizdas, kitokios savybės.

Štai ir medikai sutiks, kad guvi išvaizda ne­bū­tinai reiškia sveiką kūną, mat ne viena liga tik gerokai pažengusi savo tikrąjį veidą parodo. O ką kalbėti apie dvasines žmogaus savybes.

Čia ir norėtųsi užginčyti dar vieną seną postulatą apie žmogų: sveikame kūne – sveika siela. Oi, kaip neretai sveikas kūnas sudilusio skatiko nevertą sielą savyje gniaužia. Demons­truodami didelę fizinę jėgą neretai paprasčiausią bejėgystę ja maskuojame. Ir kaip kitaip: koks dvasiškai di­dis žmogus norės silpnesnį už save skriausti?

Kuo toliau, tuo abejonių ir prieštaravimų dau­­gėja. Štai kad ir jausmų pasaulis. Kažkodėl visi esame prisigalvoję, o ir įtikėję gausybe mitų apie primityvią emocijų išraišką ir kilmę. Ma­nome, kad jei jausmas pasirodo paviršiuje, tai jis nieko daugiau, tik save ir parodo. O gal su­abe­­jokime? Štai susiduriame su agresoriumi, kuris dėl menkiausio niekniekio pasirengęs bet kam kaulus aplamdyti. Bet ar visuomet pyktis tėra nepasitenkinimas, o agresija – viršenybės demonstracija?

Jau minėjau, kad po pykčiu neretai bejėgystė slypi. Ir tikrai – net sportininkai žino seną po-sa­kį: geriausia gynyba – puolimas. Tai patys jau vi­są tiesą ir atskleidžiame. Kuo labiau gintis no­riu, tuo agresyvesnis tampu. O jei visai bejėgis, tai ir kraštutinai agresyvus. Visi didžiausi „drąsuoliai“ gaujomis vaikšto ir silpnesnius už save už­kabinėja. Ar ne silpnumą slepia?

O tas, kuris ašarų nebijo ir kartais ją net kitų akivaizdoje išspaudžia, ne vienam keistą panieką sužadina – silpnas mat. Net ir savo kabinete neretai sutinku žmonių, kurie skausmą išliedami ir verksmą slopindami atsiprašinėja. Verkti – gėda, tai silpną žmogaus prigimtį parodo. Gal ir tikrai ašaros silpną prigimtį atskleidžia, tik kas sako, kad žmogus – stipri būtybė? Dievas ne kartą babelius griovė, kad žmogui jo vietą parodytų, bet mes vis dar norime stipresni už Kū­rėją pasirodyti.

Bet ne čia problema. Žmogus silpnas, bet ne dėl to, kad kartais verkia iš skausmo ar nevilties. Priešingai, jei ašarų nebijau, tai, matyt, ga­nė­tinai stiprus esu – juk ne dvasios vargetai sa­vo jausmų nebijoti duota. O tas, kuris dantis su­kandęs liūdesio vengia, tik savo silpnumą pa­tvir­tina – kur matėte tokį stipruolį, kuris savo iš­gyvenimų bijo?

Bet ir tai ne viskas. Kuo daugiau paslapčių sa­vyje saugome ir net sau jų neišduodame, tuo labiau mūsų kūnas reaguoja. Psichiatrai ir psichologai vis apie psichosomatiką prabyla, o vi­daus ligų gydytojai neretai kūno skausmuose sken­­dintį žmogų mums atsiunčia. Vadinasi, kū­nas kartais, o gal dažniausiai, jausmo vartais tam­pa. Ir tikrai, kuo daugiau liūdesį ar pyktį gniau­­žiu, tuo dažniau jis kitus kelius išsiveržti at­randa. Prieš tai dar skrandyje skylę, opa vadinamą, pragraužia arba kraują smegenyse insultui nutikus išlieja, kad vidinė gėla sumažėtų.

Tai vis psichosomatika – jausmų per kūniškuosius vartus išsiveržimas. Ir subyra tada sveikas kūnas, nes ne sveika siela jame tūnojo. O simbolius skaityti tereikia. Skauda galvą – gal apie kažką galvoti nenoriu? Pykina – gal nuo nemalonių išgyvenimų išsivaduoti reikia? O jei pečius ir nugarą skausmo banga sukaustė – gal tiesiog naštą pernelyg didelę užsivertėme? Ir ne fizinę, bet dvasinę – gal atsakomybės pernelyg daug prisiimame? Dar ne vieną simptomą taip panagrinėti galime, bet nieko naujo nesužinosime – visi apie vidinę emocinę naštą byloja.

Sakysite, kodėl jis čia vis apie jausmus? To­dėl, kad emociniai vaikai vis dar neretai esame, nes niekaip subręsti ir jais pasinaudoti neišmokstame. Nors ir tai netiesa, nes vaikai kaip tik jausmus parodo, jais pasiremia, o mes, vos tik užaugame, tuoj protą išaukštiname.

Kas tas protas? Kartais jis tiesiog paprasčiausias melagis, mat bet ką „tinkamai“ paaiškins, bet kokius poelgius pateisins. O jausmai nemeluoja, jų nei sukursi, nei išmesi – jie tiesiog kyla. Tai ir intuicija, ir empatija, tik kažkur vis jas pametame, nes vis stipresni už Kūrėją būti norime, nors aklais kačiukais neretai šioje žemėje šliaužiojame…

O kokie išdidūs neretai esame. Ir tą visiems įrodyti bandome. Štai žmogus vis pasakoja, kaip puikiai su kokia bėda susitvarkė, savo sėkmę ki­tiems pabrėžia. Gal ir taip, bet kodėl taip primyg­tinai vis kitiems tą parodyti reikia? O gal pats sa­vimi netiki, kad iš kitų lyg ir patvirtinimo laukia?

Savo pacientams vis kartoju: tas, kuris savo pra­našumą vis pademonstruoti siekia, matyt, ne­labai jo turi, kad aplinkinių reakcijų nori. Tie­sa čia paprasta: kuo labiau kitiems ką nors pa­brėžti bandome, tuo mažiau pasitikime savimi. Juk jei savo vertę žinau, tai ir demonstruoti jos nereikia.

Gal čia galima rasti ir atsakymą į klausimą apie įvairių diktatorių valdomų šalių patoso ir en­tuziazmo šaknų kilmę. Kaip gali tiek daug žmo­nių Rusijoje remti Putiną, jei jis juos tuoj galutinai nuskurdins dėl paranojinių fantazijų? Bet gal šiame klausime ir atsakymas slypi: kuo daugiau bejėgystės prieš melą ir brutalumą, tuo labiau sa­vo galią pademonstruoti norisi. Tai ir grasoma vi­sur ir visiems bei savo vargana šalimi didžiuojamasi – pliku užpakaliu, užtai su bom­bų maišu.

Tai vis žmogaus prieštaringumai. O jų tiek, kad kartais net pernelyg įtarus tampu – vis tarp eilučių žmogaus kalbą skaityti norisi. Psicho­te­ra­peuto darbas toks – tikėti ir netikėti, išklausy­ti ir kitą dvasios kortos pusę atversti, tiesiog su savimi žmogui susipažinti neretai pagalbos reikia.

Tik ne visi nori savo tamsiąją pusę išvysti, kai kam geriau savęs nematyti – vis saugiau. Štai ir pro­jekciją turime: savo silpnybes, trūkumus ar ne­­malonius išgyvenimus kitiems perduodame ir ne­kęsti imame. Tada ir patys sau sveikesni atrodo­me, nes kiti mūsų bėdas sugeria.

O dabar vėl grįžtu prie pradžios. Žmogus lyg ir dieviškąja būtybe norėtų būti, todėl vis savo galią ir demonstruoja. Bet toje galioje pernelyg daug dviprasmybių ir prieštaravimų slypi. O di­džiausias yra tas, kuris patį Dievą mumyse pa­neigti siekia. Tada kai kurie ir ateistais skelbiasi, netikėjimą Dievu deklaruoja. O aš ma­nau, kad netikinčių Dievu apskritai nėra, tik kai ku­rie nuo savęs pačių tai slepia. Ar labai to bi­jo. Dažniausiai dėl to, kad nuo mažens tėvų agresijos, galios, kurią vaikas milžino jėgai prilygina, įsibaimina. Todėl ir užaugęs vis dar bijo, tik dabar bando su tuo kovoti. Kadangi tėvai jau nėra tie milžinai, kurie vaikui Dievą atstoja, tai su Dievu galynėtis ima.

Bet jėgos nelygios, todėl tenka neigti Dievo egzistavimą. Kuo mažiau savimi pasitikiu, tuo la­biau kitą nugalėti noriu ir siekiu įbrukti ki­tiems savo tiesą. n

Nesutapo charakteriai. Tas iki skausmo pažįstamas argumentas didžiajai daliai besiskiriančių porų tampa savotiška mantra, kurią nelaimėliai kartoja tam, kad teismas nesumanytų jų atkalbėti, neskirtų papildomo laiko pamąstyti ir persigalvoti.

Juk negali gyventi su žmogum, kurio nuomonė nuo manosios taip radikaliai skiriasi, kuris, pasirodo, turi ir savo troškimų, ir išgyvenimų, ir sunkių jausmų. O kur dingo ta aistra? Kodėl į nebūtį nuskriejo begalinis troškimas nuolat būti kartu? Kaip nutiko, kad drugelių virpuliai pilve virto nusivylimu, bejėgyste?

Psichoterapeuto kabinete tokie argumentai, kaip mistinis charakterių nesutapimas, nebevaidina reikšmingesnio vaidmens, nes žmogaus psichologija ir nesąmoningi motyvai gerokai pralenkia didingąjį protą, kuris visur ir visada pagrįs bet kokią sugalvotą ar net įgyvendintą kvailystę.

Profesionalas nepatiki paviršutiniais argumentais ir imasi giluminės motyvų analizės, o tada atsiveria neišmatuoti išgyvenimų klodai, neretai nuvedantys žmogų keliais ir klystkeliais, iš kurių sugrįžti kartais nebeįmanoma.

Meilės praradimas, jau minėtas nusivylimas ir bejėgystė santykiuose su artimiausiu žmogumi dažniausiai ir yra tas paskutinis lašas, nukrintantis į žmogaus kantrybės taurę. Lašas, kuris priverčia ją išgerti iki dugno ar pasirinkti lengvesnį sprendimą – išpilti viską lauk ir pradėti ją pildyti iš naujo.

Pildyti magiškai tikint, kad pasiūlyta taurė šįkart bus visai nauja, ir pamirštant, kad drumzlės ant sienelių bei dugno lieka ir, nors ir vengtume tą pripažinti, kartus ankstesnės patirties prieskonis bus juntamas net saldžiausiame gyvenimo gurkšnyje.

Kas nutinka, kad žmogus taip lengvai netenka kantrybės ar, kalbant vaizdžiai, taip greitai perpildo savo kantrybės taurę? Kodėl karščiausia ugnimi kunkuliavusi meilė virsta blausiai rusenančiomis žarijomis?

Šiandien mes įpratę viską gauti greitai. Kasdienybė reikalauja skubių sprendimų. Niekas nelaukia atsiliekančiųjų. Kol tu mąstysi, kuria kryptimi pasukti, visi keliai jau bus užimti. Bet mes neretai pamirštame paprastą tiesą: gyvenimas nėra vien verslas, darbas ar pinigai, kurių reikia šeimai išmaitinti. Gyvenimas yra ir dvasios skrydis, ir saugumas santykiuose su kitu žmogumi, ir galų gale paprasčiausia žmogiška meilė. O meilė nėra greita – ją reikia ilgai kurti, o sukūrus – visą gyvenimą puoselėti.

Verslas tėra maža gyvenimo dalelė. Ir kaip viskas, kas gimsta greitai, greitai ir subyra. Meilė gimsta ilgai, todėl ji nesunaikinama. O jei sunaikinama, vadinasi, jos nebuvo. Ne vienas skaitytojas, matyt, man prieštaraus, sakydamas, esą kaip nebuvo, jei žmonės kartu gyveno, mylėjosi.

Vis dėlto nesutiksiu, kad gyvenimas kartu reiškia meilę. Nesutiksiu, kad seksas reiškia meilę. Nesutiksiu ir su tuo, kad įsimylėjimas reiškia meilę.

Beje, kalbant apie materialybės silpnumą tereikia prisiminti nesėkmingų tėvų ir vaikų santykių istorijas ir amžiną tėvų nusistebėjimą: „Ko jam trūko? Juk mes pirkome viską, ko tik jis panorėdavo.“

O ką pasakyti apie poras, kurios skiriasi, nepaisant argumentų: „Aš juk kalu pinigus, o ji jais aptekusi, ir dar nepatenkinta?“

Vadinasi, ne pinigų reikėjo. Greta jų visuomet yra kažkas dar, be ko nebus nei meilės, nei artimo ryšio su kitu žmogumi. Čia ir atsiranda to dvasios skrydžio ir emocinio saugumo poreikis.

Įsimylėti lengva, nes įsimylėjimas – greitas ir lengvas, kaip nūdienos gyvenimas. Čia net ir pinigai gali nulemti aistrą – nusipirkau, pasimylėjau ir įsimylėjau. O toliau? Vyras myli akimis, o moteris – ausimis? Vyras pamatė ilgakoję gražuolę, moteris išgirdo amžinos aistros pažadus – įsimylėjo. O toliau?

Toliau – visas gyvenimas ir kūryba. Amžinas klausimas, kankinantis ne vieną analitinį protą, matyt, negali būti protu išspręstas. Tai klausimas, kuris reikalauja viso gyvenimo ir dažniausiai ne proto, bet jausmų: kas yra meilė?

Nebandau atsakyti į jį, nes, kaip jau sakiau, ne protui jį pažinti. Jį reikia išgyventi ir pajausti. Ir ne drugeliais pilve ar karščiu lovoje. Meilę galima pajusti gyvenimu. Gyvenimu, kuriame yra visko – aistros, drugelių, atsakomybės, pavydo, pykčio ir nusivylimo. Bet svarbiausia, ko reikia meilės išgyvenimui, – tai kantrybė.

Kantrybės mūsų laikų herojui dažniausiai ir pristinga. Raginamas beprotiško tempo, jis skuba nusimesti nuo savęs atsakomybės naštą, vos tik susiduria su pirmaisiais nesklandumais ir praranda aistrą. Gerai, jei toks žmogus prieš nutraukdamas ryšį dar užsuka pasitarti su profesionalu, kuris pabando jam atverti akis.

Dažnai girdžiu savo pacientus sakant, kad jie nori skirtis, nes nebemyli. O nebemyli, nes nebėra aistros. Tenka pasakyti, kad aistra anaiptol nereiškia meilės. Aistra tėra įsimylėjimas – greitas ir trapus, o meilė neretai tik prasideda tuomet, kai įsimylėjimas baigiasi.

Meilė – tai gyvenimas. Su visais sunkumais ir jausmais. Kaip vaikas, kuris vos gimęs besąlygiškai įsimyli motiną, taip ir aistros vedamas žmogus įsimyli savo objektą, nes šis atrodo suteikiąs beribį pasitenkinimą gyvenimu. Bet ateina laikas, kai vaikas privalo atsiskirti nuo mamos, nes ši nebėra „šventa“ būtybė, skirta tik jam. Taip nutinka ir įsimylėjėliams, kurie privalo kada nors vėl sugrįžti į savo individualų gyvenimą ir turėti privačią erdvę savo patirtims.

Šis momentas paprastai yra krizinis tiek vaiko ir jo motinos, tiek suaugusiųjų poros gyvenime. Vaikas atsiskiria nuo mamos, bet sukuria naują ryšį, kuriame jis jaučiasi tiek pat saugus kaip ir iki tol – kai mama tenkino visus jo poreikius. Ir tas naujasis ryšys lemia saugumą, kurį vaikas išgyvena sukūręs pasitikėjimą savimi, nes jis suvokia, kad jau gali pats pasirūpinti savimi bei pasirūpinti ir savo mama, žinodamas jos poreikius ir troškimus.

Mes sakome, kad vaikas žengia į naują brandos etapą, nes įsisąmonina tiek savo, tiek kito žmogaus individualumą, stiprybes ir silpnybes. O tai sukuria ir brandesnį ryšį su kitu žmogumi, nes taip atsikratoma primityvaus idealizavimo ir imama atsakingai vertinti save bei kitą.

Tas pats nutinka ir mūsų meilės ryšiui. Jis pamažu gimsta tuomet, kai miršta vyravęs idealizmas, o mes pradedame pažinti mylimojo stipriąsias bei silpnąsias puses ir imame atsakingai vertinti jo poreikius, individualumą. Ir nesvarbu, kad tai kartais kelia susierzinimą, mes net imame pykti ir ilgimės aklos aistros, – tai normalus gyvenimas ir normalaus santykio su kitu žmogumi kelias.

Reikia kantrybės, nes mes, kaip ir vaikai, dar tik mokomės naujoviško ryšio, kuris keičia trumpą beribio pasitenkinimo periodą, kurį vadiname aistra. Aistra tėra kiekybinė sąvoka. Turint kantrybės ją pakeičia kokybinė dimensija – meilė.

F.Beigbeder parašė romaną „Meilė trunka trejus metus“. O aš manau, kad meilė tik prasideda po trejų metų, kaip tam vaikui, kuris trejų metų ir sukuria naujovišką santykį su savo motina. Todėl savo pacientams visuomet sakau, kad jie išgyvena krizę ne todėl, kad meilė baigėsi, bet todėl, kad galbūt tik dabar ji ir prasideda.

Kaip visada, lietuviai dejuoja. Pusę vasaros kentėjome, nes ji niekaip neatėjo, bet kai rugpjūčio pradžioje užgriuvo visu savo deginančiu svoriu, ėmėme skųstis, kiek gi tie karščiai gali žmogų kamuoti. Netrukus, ko gero, vėl imsime piktintis, kad nespėjome vasaros pamatyti, o ji ir baigėsi.

Kodėl mes tokie užmaršūs? Ką tik liūdėję dėl vieno, vos tik jį gavę, imame reikalauti grąžinti aną. Atrodo, kad net nebandome prisiminti, kiek jau dėl to „ano“ išgyvenome, ir lyg plaštakės į ugnį lekiame atgal. Po to bėgame vėl. Ir taip ratas vis sukasi, o palengvėjimo sieloje atrasti nesiseka.

Žmogus – stabilumo siekianti būtybė. Mūsų psichika sukonstruota taip, kad visuomet ieškome pažįstamų dalykų, bandome numatyti ateitį, o jei tai nesiseka, ne vienas ir pas būrėją nulekia. Ir visai nesvarbu, kad po kiek laiko būrėjų pranašystes pamirštame, bet kuriam laikui jau būname nurimę, nes žinome, kas mūsų laukia. Taip įsivaizduojame kontroliuojantys padėtį.

Toks rusų pranašas Pavelas Globa per patį ekonominės krizės apogėjų teigė, kad Lietuvos laukia dar sunkesni laikai: anot jo, 2014 ir 2015 metais mus turėjo ištikti daug baisesnis ekonominis sąstingis. Kažin ką jis pasakytų dabar, kai Lietuva gerokai ekonomiškai ūgtelėjo ir į jokią naują duobę ne tik neįkrito, bet net ir nekluptelėjo sėkmingai įsivesdama eurą ir pagerindama daugelį savo ekonomikos rodiklių? Ir tai ekonominio karo su Rusija akivaizdoje! Aū! Kur jūs, pranašai?

Bet žmogui tai nė motais, jis vis tiek bando savo ateitį sužinoti, nors ir miglotais būdais pasiremdamas. Atrodytų, kad geriau būtų suprasti, jog nuo paties žmogaus priklauso beveik viskas. Nekalbu apie karus, stichines nelaimes, bet savo kasdienį likimą tikrai esame pajėgūs sukonstruoti taip, kaip mums labiausiai norėtųsi.

Žinoma, galite paprieštarauti sakydami, kad esame aktyvūs ir turime aiškius norus, bet kažkodėl kaskart nusukame ne tuo keliu ir pasirenkame ne tas priemones. O man tuomet norėtųsi atsakyti, jog kartais būtų visai neblogai žvilgtelėti į savo pasąmonės gelmes ir suvokti, kad joje gali būti „surašyti“ visai kitokie norai, nei mes įsivaizduojame.

Bet ir jie yra mūsų, nes pasąmonė taip pat yra mūsų psichikos dalis, kurią nuo mažumės su tėvų pagalba renčiame. Ir nesvarbu, kad paviršutiniškai žiūrint pasąmonė atrodo mūsų protui nepažini, – joje galime rasti racionalų grūdą.

Numatyti lengviausia tai, ką jau ne kartą esame darę ir todėl geriausiai pažįstame. Ne iš vienos savo pacientės girdėjau istorijų apie nesėkmingas santuokas ar jų gyvenime vis pasitaikančius netikusius vyrus, tačiau jos lyg užkerėtos pačios tokius ir pasirenka.

Marytė meta agresyvų vyrą, bet vėl atsiduria greta tokio paties. Onutė vis kovoja su alkoholyje skęstančiu partneriu, gelbsti jį, traukia iš liūno pasižadėdama sau, kad jau daugiau tai niekada, o čia, žiūrėk, ir vėl istorija kartojasi: vėl liūnas ir vėl pasiaukojanti pagalba. Ir, žinoma, vėl „jau daugiau tai niekada“. Užtektų paanalizuoti užburtą ratą, kad suprastume, jog abi moterys nevalingai sugrįžta ten, kur blogai, bet užtat gerai pažįstama ir valdoma. Magiškas situacijos kontroliavimo pojūtis – viena baudžia ir agresorių palieka, o kita vis kilniaširdiškai atleidžia. Visagalybė bejėgystėje.

Gyvenimo istorija atveria aiškią nuorodą į vaikystę, kurioje abi merginos išgyveno ne vieną tėvo ar brolio skriaudą, todėl jautėsi bejėgės savo jausmų jūroje: baisu, nes vienas artimiausias žmogus, tėvas, skriaudžia, o kitas, motina, neapgina. O kur dėti savo natūraliai kylantį pyktį? Jį parodžius gali sulaukti ne menkesnių bausmių nei iki tol patirtų.

Merginos lieka savo bejėgystėje, lyg atvirą žaizdą ją vis dilgindamos, o slapčia viliasi, kad kai jau užaugs, pasijus visagalės. Ir nutik tu man, kad trumpam visagalės jos gal ir pasijunta, bet žaizdų taip ir neužgydo. Bejėgystę nuolat išgyvena iš naujo. Ir kaip neišgyvensi – tokia būsena joms pažįstama geriausiai, o iš vaikystės dar atsinešta tiek būdų joje išgyventi. Galiausiai abi su atodūsiu paklausia: „Ir kodėl gi man vėl tai nutiko?“

Mes vis kišame galvą ten, kur jau buvome įlindę, ir vis stengiamės sukurti stabilią ateitį. Ir nesvarbu, kad dažniausiai dėl to kenčiame. Vis tiek mums geriau nardyti ten, kur dugnas jau pažįstamas, nei stačia galva kristi į vandenį, kuriame tyko nepažinti pavojai. Kontrolė visuomet reiškia jėgą. O kai nesuvaldau savęs, imuosi kitų valdymo. Bėda, kad kartais tokie „valdovai“ įsitaiso valstybės institucijose ir ima nurodinėti gyvenimo tiesas kitiems.

Antai Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad netrukus vaikai, kurių tėvai nepaskiepijo, nebus priimami į darželius. Atrodytų, norai geri, nes visi linkime gero savo vaikams, bet iš kur valdininkai geriau už tėvus žino, kas šių atžaloms yra gerai? Ir kaip galima bausti tuos, kurie remiasi kitokia gyvenimo filosofija ir turi kitų tiesų? Ar atėjo laikai, kai už kitokią nuomonę ir bandymus įgyvendinti pasirinkimo laisvę baudžiami jau ne tik tėvai, bet ir vaikai? O gal tai vėl bandymai kontroliuoti kitų gyvenimus tuomet, kai kažkuriam valdininkui nesiseka suvaldyti savojo?

Mano pažįstama ištekėjo už užsieniečio. Ir nutik tu man taip, kad jo pavardėje yra raidė „w“. Mergina tikėjosi bet ko, bet tik ne to, ką išgirdo iš Civilinės metrikacijos biuro valdininkės: ji teturinti vieną kelią – pasilikti savo senąją pavardę, nes naujoji su „w“ mūsų šalyje negalima, o vietoj jos įrašyti kitą raidę, pavyzdžiui, „v“, negalima, nes tuomet pavardė bus tiesiog iš dangaus nukritusi – nei ji, nei vyras tokios neturėjo.

Suprantu ir gerbiu įstatymus, bet nesuprantu, kodėl valdininkai turi teisę nurodyti, kaip žmogui geriau vadintis!

Kažkaip nevalingai nutolau nuo savo pasakojimo pradžioje aprašytų lietuviškų dejonių. Į pradžią grįžęs skaitytojas gal sakys, kad jis sutiktų su teorija apie nesąmoningą norą išlaikyti pažįstamą gyvenimo būdą kontrolės vardan, tačiau jis galėtų pasiginčyti su manimi, teigdamas, jog nepasitenkinimas stabiliu oru lyg ir prieštarauja stabilumo palaikymo koncepcijai. Atsakymas paprastas: mes nekenčiame ne tik nestabilumo, bet ir kraštutinumų.

Kraštutinumai mus gąsdina lygiai taip pat, kaip ir nestabilumas. Jie žadina nerimą, nuo kurio imame bėgti. Bėgame agresyviai ar pasyviai elgdamiesi, krisdami į depresiją, pradėdami vartoti vaistus. O vaistai neretai tėra apgaulė. Jie neišsprendžia nieko, nes nepadeda pažvelgti į savo sielos gelmes, tik kuriam laikui užmigdo mūsų psichiką problemų nesprendimo labui.

Kaip savo herojės lūpomis sako prancūzų rašytojas Cyrilis Massarotto, „migdomieji, kuriuos būdami suaugę ryjame saujomis, iš tikrųjų yra lopšinės, kurių mums nedainavo, kai buvome vaikai“.

Kažkurią dieną teko diskutuoti su pacientu, verslininku, kuris pasakojo apie aplankytus verslo sėkmės seminarus ir perskaitytas knygas. Kilo mintis, kad nėra tokio seminaro ar knygos, kurie galėtų pasirodyti kaip beverčiai ar veltui švaistomo laiko priežastis.

Net ir tuomet, kai atrodo, kad nieko nauja nepatiriame ar nesužinome, visuomet galime atrasti bent vieną mintį, kuri mūsų mąstymą ar net likimą pakreipia nauja linkme. O jausmas, kad viskas, apie ką knygoje ar seminare kalbama, jau girdėta ar žinoma, vis tiek padeda iš naujo įvertinti savo psichikoje glūdinčią informaciją ir giliau pasąmonėje atidėtas žinias padėti ant aukštesnės lentynėlės ar leidžia greičiau panaudoti iki tol nenaudotą medžiagą.

Šis prisiminimas atėjo į galvą perskaičius neseniai pasirodžiusią W.Timothy Gallwey knygą „Vidinis teniso žaidimas“. Niekuo neišsiskirianti ir, regis, tik teniso entuziastus galinti sudominti knyga kažkada padėjo pamatus šiuolaikiniam vadinamajam koučingui, o ir kiekvienam psichoterapeutui dar ir šiandien galėtų atverti akis į žmogaus vidinį pasaulį.

Skaičiau ir žavėjausi – žmogus kalba apie tenisininkų treniravimą, bet sluoksnis po sluoksnio atidengia kiekvieno iš mūsų sąmonės ir pasąmonės vingius, atskleisdamas vidinio, nesąmoningojo „aš“ vaidmenį kasdieniame gyvenime. Nesvarbu, ar siekiame sportinių tikslų, ar stengiamės įgyvendinti verslo svajones – W.T.Gallwey knyga kiekvienam galėtų padovanoti bent vieną mintį, kuri leistų naujai pažvelgti į save ar pagilintų iki tol neatvertą sampratą apie mūsų vidinio pasaulio veikimą.

Dirbant su žmonėmis nuolat kyla klausimų apie žingsnius, kuriuos reikėtų žengti tam, kad gyvenimas taptų prasmingesnis ir lengvesnis. Neretai jaučiamės įstrigę kasdienėse kovose su artimaisiais, bendradarbiais, o dažniausiai ir pačiu savimi. Psichoterapijoje neieškome receptų ar paprasčiausių kelių nesėkmių ruožui apleisti. Dažniausiai bandome suprasti, kas mus atveda į šį kelią, iš kurio niekaip nesugebame rasti išėjimo durų. Bet kartais tenka ir bakstelėti pirštu į tas duris, nes žmogus neretai nėra pajėgus atmerkti akių ir pamatyti, kad išeitis čia pat. Ir kas ten žino, kodėl mes „apankame“, – gal dėl baimės pažvelgti į nepažįstamą tikrovę už tų durų, gal dėl noro išsaugoti kad ir nemalonų, bet vis dėlto savą ligšiolinį gyvenimą, gal dar dėl kokios priežasties. Taigi kartais tereikia stumtelėti žmogų tam, kad būtų žengtas nedidelis, bet lemiamas žingsnelis į išgijimą.

W.T.Gallway tokių postūmių siūlo ne vieną. Man reikšmingiausiai nuskambėjo jo mintis, kurią pavadinčiau trijų žingsnių keliu iš vidinės aklavietės ir kurią norėtųsi panagrinėti plačiau, nes šis kelias padėtų ne vienam mūsų pajudėti į priekį ir pamatyti duris į laisvę.

Pirmasis žingsnis galėtų būti pavadintas „Nustok vertinti“. Savo poelgių, sprendimų, jausmų ar net minčių vertinimas yra tapęs dažno mūsų kasdiene gimnastika. Be abejonės, žmogui reikalingi atspirties taškai, moralinės vertybės, elgesio modeliai, padedantys susiorientuoti šeimoje ir visuomenėje. Tačiau šiandien mes neretai linkstame kiekvienam savo žingsniui parinkti tam tikrą kriterijų ir iš anksto nuspėti, kuris pasirinkimas būtų teisingas, o kuris klaidingas.

Įdomiausia tai, kad negalime iš anksto žinoti, kuris sprendimas galėtų būti teisingas. Tik atsidūrę kelio gale galime pasakyti, kad pasirinkome teisingai arba klydome eidami šiuo keliu. Bet ir tai nėra visiška tiesa, nes net ir manydami, kad esame pasirinkę teisingai, negalėsime to tvirtinti, nes nežinosime, kur būtume atsidūrę nueidami kitu keliu. O gal kaip tik jis būtų buvęs geresnis?

Vadinasi, nereikėtų sureikšminti teisingiausio sprendimo paieškų, nes niekas iš anksto negali jo žinoti. Bet, matyt, esame taip save nuvertinę ir taip savimi nepasitikime, kad bijome net menkiausiai suklysti, todėl ribojame save ir tampame savo neryžtingumo įkaitais. Keisčiausia, kad, bijodami sau pakenkti neteisingu žingsniu, kaip tik tą ir padarome, tapdami pasyvūs.

Kodėl žmogus bijo suklysti? Dažniausiai mumyse slypi iš vaikystės ataidintys įvairiausi tėvų, senelių, mokytojų leidimai, draudimai ir vertinimai, kurie kažkada grėsė bausmėmis, bet šiandien tapo vidinio pasaulio dalimi ir mūsų pačių grėsmėmis sau. Bijodami nuvertinimo ir atstūmimo, mes verčiau renkamės nieko nedaryti.

Maža to, jei nusprendžiame pasirinkti vieną ar kitą kelią, imame lygintis su kitais, o jei pastebime, kad suklydome, pradedame nieko nelaukdami save smerkti ir nuvertinti. Gal taip ir geriau: gulinčio juk nemuša? O mūsų savivertė nuo to tik dar labiau kenčia ir neleidžia išeiti iš užburto rato, kuriame vėl bijome priimti naujus sprendimus, kad ir vėl nebūtume nuvertinti dėl klaidos, kuri dar sykį paskatins saviplaką ir įsuks jau ir taip besisukantį baimių bei pasyvumo ratą.

Antrasis žingsnis, kurį galėsime žengti tik tuomet, kai išmoksime atsikratyti neįmanomų „teisingo“ ir „neteisingo“ kelio paieškų, gali būti pavadintas „Stebėk ir jausk“. Mūsų psichika nėra tobulas kūrinys. Kai pasitelkiame protą, ieškodami teisingų atsakymų ir bandydami užbėgti nesėkmėms už akių, nejučia prarandame ryšį su išorine tikrove, kuri neretai pasiūlo visus atsakymus.

Vertindami save ir savo žingsnius, mes įsitempiame ir galvojame tik apie ateitį bei vengiame atkartoti praeities klaidas. Tuomet netenkame ryšio su tuo, ką psichologijoje vadiname „čia ir dabar“ situacija.

Įsivaizduokite, jei imtumėte iš savęs reikalauti kokį nors veiksmą atlikti teisingai – ar nepradėtumėte klysti? Kartais kuo dažniau perspėjame save „kad tik nesuklysčiau“, būtinai tą ir padarome. Mat įtampa tuomet kyla dėl pasąmonėje slypinčių tų pačių baimės vengimo modelių, kurie atima galimybę realiai įvertinti situaciją ir elgtis automatiškai.

Išeitis iš tokių pavojų tėra viena – labiau įsiklausyti į savo kūno ir dvasios poreikius bei troškimus, atmetant „teisingų“ kelių ieškančio proto balsą bei labiau remiantis jausmo ir intuicijos valia. Galbūt kas nors pasakys, kad jausmais remtis negalima, nes žmogus – protinga būtybė, bet prisiminkime, į kokį užburtą ratą mus įstumia tas išgarbintasis protas. Nesu kraštutinumų šalininkas – visuomet reikia rasti šių dviejų polių pusiausvyrą, kurioje intuityvūs sprendimai turėtų užimti svarbiausią vietą.

Ir galiausiai trečiasis žingsnis, kurį galime žengti išsivadavę iš vertinimų bei pradėję labiau pastebėti savo pojūčius, poreikius ir intuiciją, gali būti pavadintas „Leisk sau“. Leisk sau suklysti, leisk sau būti silpnam.

Ne kartą teko girdėti pacientus sakant, kad juos žeidžia silpnumas, o svajos neša į stipraus ir savimi pasitikinčio žmogaus pasaulį. Bet keista yra tai, kad stiprumas mums dažniausiai asocijuojasi su jausmų užgniaužimu, stojiškumu, o drauge ir draudimais suklysti, pasiduoti. Skausmas, ašaros vertinama kaip silpnumas, „suskydimas“, pamirštant, kad liūdesys yra toks pat natūralus jausmas, kaip ir džiaugsmas, kurio vieno ir tesiekiame. Tuomet imame gniaužti savyje bet kokį liūdesį ar nerimą, kol šie galiausiai ima žaloti mūsų kūną. Taip susergame psichosomatinėmis ligomis, galuojamės su aukštu kraujospūdžiu, kenčiame nuo širdies skausmo, gyvename prakiurusiais nuo opų skrandžiais, dūstame panikos priepuolių gniaužtuose.

Ir viskas per silpnumo baimę. Silpnumo, kuris greičiau vadintinas stiprumu, – juk tik stiprus žmogus nebijo verkti, jei liūdna, nerimauti, jei kyla grėsmė, pykti, jei kas nors skriaudžia. Tik stiprus žmogus nebijo suklysti, nes klaidos – tai dar vienas kelias į tiesą: kaip žinoti, kas teisinga, nežinant, kas yra klaidinga?

O gal verčiau tiesiog neieškoti „teisingo“ ar „klaidingo“, nes tai verčia bijoti bausmės ir nuvertinimo, sukausto jausmus ir intuiciją, atima galimybę stebėti save ir įsiklausyti į savo poreikius, kol galiausiai užveria duris į sėkmingą šios dienos gyvenimą, nes paskęstame praeities balsų ar ateities pavojų liūne ir nebeleidžiame sau būti savimi.

Lietuviškas gyvenimas verda. Ir neatrodo, kad sunkiai sunkiai iš žvarbaus ir užsitęsusio pavasarinio taško pajudėjusi vasara kaip nors sulėtintų kasdienybės tempą ir priverstų tautiečius aprimti ir imti mėgautis gamtos teikiamomis malonėmis.

O gal priešingai – bent dienai kitai prasprogstantis karštis pernelyg užgula mūsų galvas ir atima galimybes mąstyti ir blaiviai vertinti gyvenimo reiškinius? Mat pradžioje paminėtas žodis „verda“ tiesiogiai atitinka tikrovės vyksmą. Verda ne tik gyvenimas – verda mūsų galvos ir liežuviai, kalnais prispjaudantys vieni kitų vertinimų, dažniausiai balansuojančių ties įžeidinėjimų riba, o kartais reikalaujančių ir vienos kitos galvos „nuėmimo“…

O bėda visai ne ta, kad žmonės gyvai domisi gyvenimo aktualijomis ar aktyviai reiškia įvairiausias nuomones. Bėda ir ne ta, kad spjaudom vieni ant kitų, apie ką pastaruoju metu jau ne pirmą kartą tenka rašyti ir man, ir kitiems psichikos sveikatos specialistams. Bėda, mano nuomone, yra paprasčiausia mąstymo stoka. Mąstymo ir bandymo suprasti kito žmogaus veiksmus bei jų motyvus, o dar labiau – ir savo pačių tiesmukų vertinimų rezultatus.

Kartais darosi nesuvokiama, kas mums visiems nutiko. Puolame vieni kitus dėl menkiausių nuomonės skirtumų, šaipomės iš kito žmogaus trūkumų, amžinais priešais paskelbiame tuos, kurie išsako savo požiūrį, neatitinkantį „generalinės linijos“.

Štai kad ir neseniai nuskambėjusi „šauktinių – verktinių“ drama. Dvi menininkės sukuria savotišką vizualaus meno kūrinį, kurio potekstėje slypi paprasta, bet labai psichologiškai brandi ir nieko bendra su karo prievole neturinti idėja: vyrai irgi verkia. Mano akimis žiūrint, mintis turėtų priversti susimąstyti bet kurį mūsų, bent kiek suprantantį psichikos subtilybes ir žvilgtelėjusį į savižudybių suvestines, kuriose vyrai nepajudinamai užima lyderių pozicijas. Nebandau teigti, kad jei vyrai imtų verkti, jų besižudančių gerokai sumažėtų, tačiau bet kuris profesionalas jums pasakys, kad jausmų užgniaužimas daro žalą psichikai ir verčia ją transformuoti sukauptą energinį potencialą į psichosomatinius jutimus, ligas ir net veiksmus. Nusižudymas yra vienas jų.

Bet mes, vyrai, juk nesame pasirengę nei jausti, nei mąstyti, nes niekas to nemokė. Tėvų ir pasakų išauklėti, kad turime būti karžygiai, didvyriai, ant kardų atnešantys nukapotas priešo galvas ar dalgiais užkapojantys mums nepatikusius seserų vyrus (žalčiai juk – ne žmonės), apie ašaras bijome net pagalvoti. „Vyrai neverkia“ – tokia berniukams brukama nesąmonė tapo aksioma. Todėl geriau ašarų, kurios yra tiesioginė liūdesio – neišvengiamo kiekvienam jausmo, perteklių nupilame kartu su alkoholiu, o kartais priverčiame jas išverkti kitus: mušame, tyčiojamės ir žudome, kad kiti už mus paverktų…

Mąstymui, deja, tokiose istorijose vietos nebelieka. Tai ir garsiąją „šauktinių – verktinių“ istoriją kažkodėl didžioji tautiečių dalis priėmė lyg asmeninį įžeidimą. O man keista, net jei ir tiesiogiai, paraidžiui priimtume šią akciją: kodėl būtina visiems džiaugtis ir didžiuotis, kad tenka mesti darbus, šeimas, ateities planus? Kodėl negali kam nors tai ir nepatikti?

Visai nebandau sumenkinti karo prievolės, tiesiog norėčiau, kad susimąstytume, jog žmonės yra skirtingi ir ne visiems patinka laužyti įprastą gyvenimo ritmą. Ir gal kas nors verks, kai teks palikti įprastus darbus, atsisveikinti kad ir tiems menkiems devyniems mėnesiams su artimais žmonėmis. Kas čia bloga? Ai, tiesa, vyrai juk neverkia. Jie verčiau galvas priešams ar tiesiog nepatikusiems kapoja…

Keistai atrodo ta isterija, kai net bandoma identifikuoti „verktinių“ vaidmenį atlikusius. Žiū, ogi ir Prezidento anūkės vyras čia! Nedaug trūksta, kad atpažinti nelaimėliai tuoj nebegalės gatvėj pasirodyti, nes pirštais užbadys, o gal net kas ir galvą „nuimti“ pamėgins. O man atrodo, kad kiekvienas turi teisę jausti visus jausmus ir verkti, kai liūdna, ir juoktis, kai linksma, ir pykti, kai kas nors apspjauna. O didvyrio kaukę dažniausiai užsideda tas, kuris pats pirmas bėga į krūmus, vos tik iškilus menkiausiam pavojui, – jis taip projektuoja savo baimę į kitą ir ima šį „gydyti“…

Arba kita istorija. Lietuvos futbolininkai pralaimi vienas rungtynes po kitų. Skaudžiai. Tačiau mes nemąstome, kodėl taip nutinka, bet imamės veiksmų – bandome „nuimti“ galvas treneriams, federacijos vadovams, o gal net ir patiems žaidėjams. Kai rašau šias eilutes, dar nežinau paskutinių rungtynių su Šveicarija baigties, bet tikiu, kad pergalė neapykantą staiga paverstų begaline meile. Na, o jei ne, tai galvos tikrai lėks – bent jau mūsų fantazijose.

Neginu federacijos ar trenerių – ne mano kompetencija ką nors vertinti, bet bandau susimąstyti, kodėl gi taip nutiko, kad tapome futbolo pavargėlių tauta. Ir atsakymas, deja, peršasi paprastas: tiesiog silpni esame, nei mesių, nei ronaldų neturime… Tokia, matyt, ši futbolininkų karta. Bet mes juk save matome vis dar karžygių šarvais pasidabinusius, tad kaipgi čia kokios nors galvos nenukirsi…

Arba vėl. Mario Basanovas prisišnekėjo… Kvailai ir bjauriai prišnekėjo, bet mes net nebandėme suprasti, o kodėl žmogus taip pasielgė. Juk suprato, kad niekas nepaglostys, kad gal ir karjera bus sugadinta. Atitoko, atsiprašė, bet mes jau ant žirgų susodinti jo galvos medžioklę pradėjome. Ir, užuot susimąstę, kad, velnias, Lietuva taigi nukentėjo, ėmėme džiūgauti ir pasigardžiuodami mėgautis, esą taip jam ir reikia – nebeliks jokio Ten Walls, ir homofobija bus sunaikinta!

O juk niekas nebus sunaikinta – kaip buvo homofobų, taip ir bus, nes žmonės yra visokie: protingi, kvaili, jautrūs, pikti, o kartais tiesiog ne ta koja iš lovos išlipę ir aplinkui savo bejėgiškumą taškantys… Bet aišku viena – sunaikintas bus suklydęs žmogus, ir vėl niekas pasaulyje neprisimins, kad net ir mažytė Lietuva gali turėti pasaulinio lygio žvaigždę. Mes ją nukirsdinome…

Dabar suprantu, kad bus sakančių, jog niekas jo nenukirsdino, jis pats save sunaikino. O man vis dėlto atrodo, kad kartais reikia bent pabandyti suprasti, kodėl žmogus elgiasi kvailai, ir padėti jam atsistoti, bet ne paspirti jau gulintį… Tiesiog susimąstykime, o ne veikime impulso pagauti – tuomet bus gerokai lengviau gyventi.

Vis dėlto neapleidžia klausimas, kodėl mes tokie pikti. Ir kodėl dabar? O gal todėl, kad kasdien esame ruošiami karui? Kad ir ką atsiversi – žurnalą, laikraštį, panaršysi interneto portaluose – visur mirga „ekspertų“ pranašystės, kad tuoj tuoj Baltijos šalys tikrai bus kitas priešo taikinys. Gal… Negaliu nieko neigti, bet mintis paklydėlė kartais irgi įsiskverbia: juk tam ir esame NATO dalis, kad to neįvyktų. Bet ir vėl skaitau eilinį straipsnį, kuriame aiškinama, kad Vakarų Europos gyventojų apklausos liudija, esą jie visai nenori mūsų ginti, kad esame vargšai pasmerktieji.

Suprantu, kad atsipalaiduoti žinant, kas vyksta Ukrainoje, negalima, bet vis dėlto norėtųsi pasidomėti, kodėl tiek daug baimės skatinimo ir tiek mažai ramybės mūsų žiniasklaidoje. Kodėl nematyti ekspertų, kurie kalbėtų apie NATO jėgą ir padėtų „verktiniams“ tapti „šauktiniais“, nes tikrai smagiau būtų jaustis kumščio, o ne futbolo kamuolio, kurį spardys visi, kas netingi, dalimi. Gal tada ir didžiuotis tarnyba, o ne verkti būtų galima?

Pavojų ir bejėgystės propaganda verčia žmogų jaustis bejėgį. O bejėgis visuomet piktas, nes jam reikia gintis. Bet kaip gintis nuo to, kuris vaizduojamas kaip gerokai už mane stipresnis? Tada ir pasirenkame silpnesnius už save, vienišus nelaimėlius, ir imame juos spardyti. Įtampa visuomenėje yra baisi sprogstamoji jėga, tik bėda, kad ji sprogsta nevaldomai. Užtenka kibirkšties, kuri, atrodytų, su pačia įtampa niekaip nėra susijusi, – tegul futbolo nesėkmių ar homofobijos pavidalu, – ir liepsna įsižiebia akimirksniu. O dabar juk vasara, sausra… Tai liepsna ir plinta žaibo greičiu, apimdama vis daugiau pykčio ir nerimo prikaupusiųjų. Taip save ir sudeginsime, net priešo nebereikės.

O man labiau norisi tikėti, kad esame jėga. Jėga, kuri nebijo pripažinti savo silpnybių, priima kitų klaidas ir padeda jiems atsistoti. Bet svarbiausia – mes galime būti jėga, kuri mąsto, o ne vien aklai puola. Nes puldamas visuomet susižaloji ir pats, o mąstydamas visuomet atveri duris saugiam susitarimui.

Žaviuosi „viską apie viską“ išmanančiais žmonėmis. Jie dažniausiai turi tvirtą ir neginčijamą nuomonę, kurią nesibodi reikšti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kad ją kartais bando užginčyti ir aptariamos srities ekspertai.

Šie piliečiai paprastai žino tiesą, nes… tiesiog žino! Jie žino, kas yra gerai ir kas blogai, bet dažniausiai blogai reiškia, kad kažkas drįsta mąstyti kitaip, o gal reiškinys ar žmogus veikėjui paprasčiausiai nepatinka. O jei kažkas pabando išdėstyti kitokią poziciją, tuomet prasideda linksmybės – tyčiojimasis, vadinimas kvailiais, idiotais ar dar kokiais vardais. O jei dar pabandysite sustabdyti chamiškai besielgiantį visažinį, būsite įtrauktas į kovą, kuri ne viename psichiatrijos vadovėlyje aprašoma paranojos skyriuje.

Žodžiu, nedrįskite ginčytis ar nesutikti – švelniausia, ką galite patirti: būsite išvadinti nuomonės reiškimo varžytojais, patirsite projekcijos fenomeną, kai už pastabą dėl netinkamo elgesio tapsite visažinio „pjudymo savaitės“ kaltininkais (nors pjudymu užsiima būtent jis pats) ar kokiais nors „violetiniais liberalais“. Visa tai verčia manyti, kad „visažinystė“ turėtų užimti deramą vietą psichologijos ar net psichiatrijos studijose.

Šias mintis paskatino prieš porą savaičių nutikusi istorija, kurios priešistorę reikėtų atsekti dar gerokai anksčiau. Štai koks nors lietuvis sykį nusprendė išvykti į Angliją. Ne, ne šaldytuvuose ar statybose dirbti – pavyko žmogui tapti vieno informacijos skleidėjo komandos nariu. Keletą metų ten pasisukus, matyt, ne vienam susisuktų galva ir kiltų noras ką nors skleisti tamsiajai visuomenės daliai.

Tas lietuvis irgi suprato, kad jo tėvynėje būtent ir liko tamsioji visuomenės dalis, kurią dabar reikia apšviesti. Klausimas – kuo ir dėl ko? Kadangi sakoma, kad kelias į vyro širdį krypsta per skrandį, tai būdamas tikras vyras (tuo netrukus įsitikinsime), tas lietuvis nutarė žmones mitybos tiesų pamokyti. Ir koks gi skirtumas, kad tam gal tinkamo išsilavinimo reikėtų, – mūsų tėvynėje, deja, ne vienoje srityje šeimininkauja ją visai menkai išmanantys žmonės. Taigi mesta sėkla pataikė nukristi į tinkamą dirvą – susidomėjimas kilo. Sekėjų atsirado taip pat. Ir tuomet tas lietuvis pajuto tai, kas ir vadinama „išmanau viską apie viską“. Jei sekasi kulinarijos arimuose, galima paprotinti tautiečius ir kitur, pavyzdžiui, priminti, kaip bloga buvo gyventi gūdžiais sovietų laikais. Nesiginčysiu, kai kam to labai reikia.

Bet liūdniausia tai, kad „visų klausimų“ išmanymas užaugino sparnus. Ir nutik tu man taip, kad Lietuvoje buvo paskelbta savaitė be patyčių, o minėtas pilietis buvo nusprendęs žiniasklaidos tyruose paauklėti garbią moterį, kuri dėl kažin kokių priežasčių neįtiko, o gal tiesiog nepatiko užgimusiam visažiniui. O kadangi jis jau suprato, kad yra ir „tikras vyras“, tai viešai išsityčiojo iš nieko bendra su juo neturinčio žmogaus, visiškai netaikydamas į jos idėjas, bet aptarinėdamas kažin kokias asmenines savybes.

Įsitikinęs savo teisumu ir visų galų išmanymu, tautietis nelaukė jokios reakcijos. Kas ten supaisys, gal tereikėjo nelaimėliui susikaupusią dėl kokių asmeninių nesėkmių ar nepavykusių santykių su moterimis nuoskaudą išlieti ant pirmos nepatikusios moters, kaip kad neretam vyriškosios lyties piliečiui ir nutinka. Bet šis „išsivėmimas“ nepraslydo pro akis kai kuriems žmonėms. Ne vienas žymesnis visuomenėje žmogus, o ir tie patys savaitės be patyčių organizatoriai pasiūlė tautiečiui susimąstyti apie savo elgesį, pavadindami jį patyčiomis. Tada ir prasidėjo antrasis dramos veiksmas.

Greitai atsirado gynėjų, kurie kažkaip susipainiojo ir ne auką, bet agresorių ėmė ginti. Štai vienas jų net straipsnį parašė, kuriame užsipuolė nepritariančiuosius, išvadindamas juos „violetiniais liberalais“, nes, matot, suaugusiesiems negalima taikyti tų pačių taisyklių kaip ir vaikams. Juk viešai apdergta moteris juk „ne ketverių metų mergaitė“. Ir kam čia vilkti patyčias, nes, anot autoriaus, tarp suaugusiųjų elgesio ir vaikų asmenybės brendimo nėra jokio ryšio.

Štai čia ir norėtųsi pasakyti „visažiniams“: geriau nelįskite ten, kur neišmanote, nes tik apsijuoksite. Tarkime, kritikuodamas vieno iš prieš patyčias nukreiptos programos kūrėjų Roberto Povilaičio filosofiją, apžvalgininkas suabejojo šio logika, mat, anot jo, vaikai nesimoko nieko, matydami negatyvų ar destruktyvų suaugusiųjų elgesį. Jis pasišaipo: gal neva mums ir seksu užsiimti nereikia, nes vaikams tai kenkia… O man norėtųsi autoriui pasiūlyti kaip tik seksu ir užsiimti vaikų akivaizdoje – gal tada supras, kuo tai gali baigtis.

Manau, kad kai kuriems viską išmanantiems veikėjams pats laikas būtų paklausyti, ką sako profesionalai, ir ypač tokie kaip R.Povilaitis, patirties įgiję ne staigiu proto nušvitimu ir visa ko išmanymu, bet savo darbu. Vaikai ne tik mokosi iš suaugusiųjų, bet dar ir savo išvadas pasidaro. Ir jei jie mato, kaip suaugusieji tyčiojasi iš kitų žmonių, puikiai supranta, kad ne tik toks būdas spręsti ginčus egzistuoja, bet ir daro išvadą, jog žmogus apskritai nėra vertinga būtybė, jei jį galima taip žeminti.

Žinoma, oponentams gali atrodyti, kad ir viešas žmogaus užsipuolimas nėra jokia patyčia, tik nuomonės išsakymas. Štai tas pats autorius užduoda klausimą, kodėl šio skandalo iniciatoriaus nemelavimas, kad kuri nors veikėja yra neprotinga ir neišmintinga, vadintinas patyčiomis. O man tiesiog gaila tokio žmogaus, kuris taip tvirtai tiki, jog jo nuomonė yra tiesa… Net jei manyčiau, kad šis apžvalgininkas nėra protingas, nes bando įrodyti tokius dalykus, kurių visai neišmano, nedrįsčiau teigti, jog tai tiesa. Gal emocijos įkaito, o gal draugą ginti reikia? Kas gi tą tiesą supaisys…

Vis dėlto skandalas nebūtų įsiplieskęs, jei jo pradininkas tiesiog būtų išklausęs kitą nuomonę. Deja, „visažiniams“ tai neduota. Jie tikri dėl savo tiesos ir dar gali ją pagrįsti pačiais absurdiškiausiais argumentais. Štai kad ir toks: „Lietuvą kūrė drąsūs žmonės, o ne apsižliumbę skundikai, laibais vištgaidžių balseliais ieškantys užtarimo iš visų aplinkui.“ Oho! Tik dabar supratau, kad veikėjas mano, jog Lietuvą kūrė nepraustaburniai rėksniai, tegalintys purvais apipilti silpnesnį už save arba drąsiai reiškiantys nuomonę pasislėpę už kompiuterio ekrano.

Beje, drąsūs šioje istorijoje ne tokie kaip jūs, kuris „išsivėmėte“ ant normalaus žmogaus, bet visi tie, kurie pasakė, kad jiems nepatinka tamstos elgesys. Juk jie puikiai supranta, kad gaus smūgį atgal, o gal irgi bus apipilti purvais.

Ir vis dėlto kas gi verčia žmones kategoriškais visažiniais, negalinčiais pakelti kitokio požiūrio ir su purvais sumaišančius kitaip galvojančiuosius? Ką gi, nudžiuginsiu oponentus – ta pati vaikystė. Vaikas, kurio ir taip silpna savastis dar labiau menkinama suaugusiųjų nuvertinimo ar net tiesioginės agresijos, neretai virsta monstru, o ne drąsuoliu, galinčiu pasakyti „ne“ smurtui prieš kitus. Niekas kitas taip nesustiprina menkaverčio žmogaus, kaip agresija prieš silpnesnį už save. Ne veltui sakoma, kad puolimas yra geriausia gynyba. Psichologijoje seniai žinoma, kad agresyviausi ir labiausiai negatyviomis emocijomis „besitaškantys“ žmonės yra tie, kurie pasižymi didžiausiu menkavertiškumu, bet visais būdais bando jį paslėpti nuo savęs pačių.

Žinoma, visuomet reikalingas paskutinis lašas, kuris paskatina agresijos ir patyčių proveržį. Galbūt nesėkmingi santykiai, nesugebėjimas išlaikyti ryšių, o dar ir kritika gali tapti stimulu išlieti pyktį kitiems. Stimulu gali tapti ir bandymai abejoti nelaimėlio tiesa. O jei dar už nugaros pavyksta suburti kad ir feisbuko sekėjų, kuriems patiems reikia kažkokiu būdu išlieti susikaupusią agresiją, minią, tai jėga tampa ypač apčiuopiama…

Liūdna, nes gaila. Šaipymasis iš kito tėra silpnumo išraiška. Tik pats nelaimėlis to nesupranta – jam atrodo, kad jis demonstruoja drąsą. Drąsą, kuri aplinkiniams atrodo paprasčiausia jėgos karikatūra. Jėgos, sukuriančios keistą, bet vis sutinkamą žmonių kategoriją – tų, kurie vadovaujasi „laukinių (žąsų) psichologija“…

Kai „Germanwings“ nelemtojo skrydžio antrasis pilotas į mirtį su savimi nusigabeno dar apie pusantro šimto gyvybių, ne vienas tautietis lengviau atsikvėpė. Tenenuskamba tai jūsų ausims keistai, mielas skaitytojau, aš nesuklydau, nes mintyje turėjau ne pasitenkinimą aukomis, bet itin paprastą mįslingos tragedijos paaiškinimą, kurį mums visiems pasiūlė katastrofos tyrėjai.

Tyrimas nustatė, kad antrasis pilotas pasirinko savižudybės kelią, vadinasi, neabejotinai buvo sutrikusios psichikos. O kur dar netiesioginiai šios versijos įkalčiai: kadaise nustatyta depresijos diagnozė, nedarbingumo dėl jos lapeliai, gresianti regėjimo netektis, kuri neabejotinai skatino depresijos gilėjimą. O jei depresija, tai ir savižudybė visuomet greta.

Paaiškinimas paprastas ir atsakantis į visus klausimus. Tūlam lietuviui, o ir ne tik jam, valdoma katastrofa yra gerokai malonesnė naujiena nei nevaldoma žūtis. Juk techninis lėktuvo gedimas mums atrodo gerokai baisesnis, mat jis gali nutikti bet kurią akimirką, ir niekas nieko numatyti negali. Baisu, kai dešimties tūkstančių metrų aukštyje sugenda kokia nelemta detalė ir lėktuvas su keliais šimtais keleivių nugarma žemyn. Negali prognozuoti – labai nesaugu…

Kita istorija, kai lėktuvą sunaikina pilotas. Šitą prognozuoti gali: tiesiog atitinkamos institucijos surems pečius, ir daugiau tai nebepasikartos. Techninis gedimas nuo mūsų valios nepriklauso ir kvestionuoja visą skrydžių saugumo sistemos patikimumą, o štai žmogų suvaldyti lengviau, tereikia tinkamai pasirinkti.

O ką reiškia tinkamai? Štai čia ir raminančio mus tyrėjų paaiškinimo esmė – nereikia prie technikos prileisti „ligonio“! Ir ypač „psichikos ligonio“, nes didžiajai daliai žmonijos depresija ir paniekinantis žodis „psichas“ yra vienas ir tas pats. Skamba bjauriai, bet prisipažinkime sau ne kartą šį žodelį vartoję, kai susidūrėme su kokiu nors neadekvačiai besielgiančiu žmogumi, nesvarbu, ar beprotiškai prieš mus nardančiu automobiliu, ar aprėkiančiu mus darbe.

Vis dėlto neretas visai nesusimąstome, kad „psichai“ esame mes visi. Pasakysiu dar daugiau – manau, kad ir jūs, skaitytojau, toks esate. Dirbdamas savo darbą ir susipažindamas su vis naujomis pacientų istorijomis galiu teigti, kad dažniausiai ne jie yra tikrieji „psichai“, mat šie vaikšto gatvėse, kasdien eina į darbą, bendrauja su draugais, vakarais apsilanko kavinėje ar klube, o grįžę namo aprėkia savo vaikus ar partnerius.

Tai vis dramatiškos istorijos, bet yra gerokai daugiau tylių istorijų apie žmones, kurie tiesiog tyliai kenčia liūdesį, išgyvena nerimą, sukandę dantis nuryja pyktį, bet vos atsidūrę prieš kitus žmones nuolankiai šypsosi ir stengiasi niekam nieko neparodyti. Ar bent vienas nepažinote savęs? Ar pridėję ranką prie širdies vis dar tvirtinsite, kad gyvenate tiesiog puikiai ir niekuomet nepatiriate streso, jūsų neaplanko liūdesys ar nerimas? Visi mes „psichai“, jei ir toliau šį bjaurų žodį vartosime.

Todėl norėčiau baigti su gatvės lygio diagnozėmis ir tikrąją diagnostiką palikti psichiatrijai. Depresija iš tikrųjų yra psichikos sutrikimas, tačiau tikrai ne toks, kuris galėtų kam nors iš aplinkinių daryti žalą. Neįtikėtina, kad depresija sergantis ir mirtį pasirinkęs žmogus kartu su savimi į ją išsigabentų dar bent vieną niekuo dėtą sielą. Todėl apkaltinti piloto „liguistą psichiką“ yra mažų mažiausia lengvabūdiška.

Netikiu šia versija, bet tikiu kita. Pilotas tikrai turėjo psichikos problemų, jis išgyveno didelį stresą darbo ar merginos netekties akivaizdoje ir pasirinko dramatišką gyvenimo pabaigą. Maža to, nevilties akimirką jis nubaudė ir kitus, niekuo dėtus žmones. Tai lyg kerštas žmonijai, kurį neretai renkasi rimtų asmenybės problemų turintieji. Bet ir vėl nepulkime kaltinti psichikos sutrikimų turinčiųjų – mes, sveikieji, visi turime tam tikrų asmenybės problemų, todėl sakau ir sakysiu, kad psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro pagalba reikalinga mums visiems!

Žmogus dažnai pakliūva į sudėtingas situacijas, išgyvena vienokius ar kitokius jausmus ir bando su tuo susitvarkyti. Tvarkymosi būdai, deja, yra skirtingi. Jie priklauso nuo asmenybės brandos lygio, jos struktūros ir panašių profesionalams žinomų dalykų. Ne visi nusižudo ar nužudo, bet nežinau nė vieno, kurio slapčiausioje sąmonės kertelėje niekada nebūtų pasirodžiusi savižudybės fantazija. Net vaikai, ir tie neretai fantazuoja: „Aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės…“ O kiek mūsų net yra fantazavę apie tai, kaip atrodys mūsų laidotuvės?

Žodžiu, suversti atsakomybę psichikos sutrikimams yra pernelyg paprasta, bet lygiai taip pat pernelyg paprasta sakyti, kad reikia tiesiog neprileisti prie pavojingos veiklos jų turinčių žmonių, ir viskas bus gerai. Deja, mūsų psichika mįslinga, ir mes niekada nežinosime, kurią akimirką ji nuspaus lemtingąjį durų blokavimo mygtuką ir palydės į mirtį…

Kaip sakiau, mes visi turime psichikos problemų, todėl tiesiog turėtume suvokti paprastą tiesą: ne psichikos ligomis sergantieji žudo kitus. Tą darome mes, sveikieji. Bet tik tuomet, kai pasijuntame įspeisti į kampą, nebematome išeities iš sudėtingos situacijos, prarandame saugumą. Viskas turi priežastį, ir kartais net nedidelė kibirkštėlė įkuria didelį laužą iki tol stabilaus ir ramaus žmogaus viduje.

Bėda ta, kad dažniausiai mes nepasitikime vieni kitais. Tai lemia įvairios priežastys: visuotinis skubėjimas nestabilioje ekonominėje erdvėje, dvasinių vertybių nuvertinimas ir visokiausių kūniškų grožybių iškėlimas, auklėjimas. Beje, auklėjimas ir patirtis išlieka didžiausia grėsmė mūsų pasitikėjimui žmogumi. Kiek mūsų esame pamokyti dar vaikystėje neverkti, nes tai negražu, nevyriška? O kiek girdžiu argumentų iš savo pacientų, sakančių, kad savo bėdas reikia išgyventi patiems – negi suversi jas ant kito?

Tad ir nutinka, kad stresą išgyvenantis žmogus ima jaustis vienišas, nes jį taip išmokė tėvai ir toliau sėkmingai tebemokome mes. Tampame paviršutiniški ir tiesiog nusisukame, kai pamatome kenčiantį žmogų: „Fui, koks negražus…“ O paskui įvykus nelaimei koks nors veidų ekspertas atsainiai mesteli: „Tereikėjo pažvelgti į jo veidą, ir viskas būtų buvę aišku, kokia grėsme jame slypi…“ O kurgi jūs buvote iki tol?

Mes tapome paviršutiniška tauta. Skubame, žavimės žaisliukais, bet nenorime matyti sielos. Todėl pas mus tokie populiarūs tampa įvairiausi burtininkai ir ekstrasensai. Jie nereikalauja įsigilinimo ir sprendimų ieškojimo, nes viską pasiūlo patys. O mums juk nėra laiko, mes norime viską gauti sukramtytą…

Neseniai viename interneto portale skaičiau straipsnį apie verslininką, kuris netikėtai pajuto galįs gydyti psichologines problemas ir dabar „nusėdęs“ Ispanijoje tą ir daro internetinėje erdvėje. Maža to, jis suniekina tikruosius psichologus, teigdamas, kad per šešis kartus gali su žmogumi padaryti bet ką, o tie, kurie tris mėnesius dirba ir vis dar nemato rezultato, tėra nevykėliai. Žmogelis net savo technikai pavadinimą atrado – „inovatyvioji psichologija“. Nieko keista, mat „mokslus“ jis baigė Rusijoje, šalyje, kur, matyt, per keletą mėnesių galėtum net Jėzaus Kristaus išsilavinimą įgyti. Bet liūdniausia yra tai, kad šiuo mitu minta žurnalistai ir skleidžia jį toliau.

Burtininkų visada buvo ir bus, bet ar tikrai reikia taip suprimityvinti žmogų, kad net per žiniasklaidą bruktume „greitojo maisto kultūrą“? Greitasis maistas skanus, bet ar sveikas? Ar ilgalaikis? Ilgalaikis nebent savo nesveikumu.

Vis tas skubėjimas… Mes gyvename lyg bijodami, kad neužteks laiko. O tada ir nusprendžiame, kad atiduoti laiką kitam yra pernelyg didelė prabanga. Juk man pačiam gali pritrūkti laiko…

Viskas šiame pasaulyje baigiasi. Tačiau prieš pabaigą mes visuomet turime pakankamai laiko pratęsti net ir menkai akimirkai. O akimirka, kurią galime praleisti su kitu žmogumi, atiduodami kažką savo ir paimdami jo, yra ypač brangi. Nes vienas žvilgsnis, vienas žodis gali pakeisti daug. Bet daugiausiai pakeisti gali išklausymas ir įsiklausymas. Jis gali pakeisti likimus.

Prieš pradėdamas rašyti šį tekstą kažkelintą kartą prisiminiau garsiąją Bernardo Shaw frazę: „Kuo geriau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis.“ Vis sugrįžtu mintimis prie jos ir tada, kai prieš mane kabinete sėdi dar vienas gyvenimo negandų išvargintas žmogus, pasakojantis nesibaigiančias išnaudojimo ar kitokios patirtos skriaudos kupinas istorijas.

Liūdniausia, kad neviltį nelaimėliui dažniausiai kelia ne kažkokios mistinės gyvenimo aplinkybės ar darbo sunkumai. Už kiekvienos tokios istorijos stovi žmogus. Toks pat paprastas ir toks pat neretai nuskriaustas. Bėda ta, kad savo skriaudos jis paprastai nepastebi, mano esąs sėkmingas ir galingas, todėl nevengiantis skriausti kito.

Žmogus iš tikrųjų yra sudėtinga būtybė. Matyt, ne veltui kyla tiek svarstymų ir ginčų, iš kurgi mes šioje planetoje atsiradome. Ateivių atneštas genas ar koks kitoks gyvybės pradžios dirgiklis? Evoliucinės raidos šaka? Ar tikrai Dieviškosios valios sukurta ir į Jį panaši būtybė? Kartais sakau, kad jei kas nori būti beždžionės palikuoniu – prašom, jūsų valia. O aš viliuosi, kad vis dėlto esame dieviškos būtybės, tikrai savo atvaizdu į Jį ir panašios.

Deja, šioje vietoje ir vėl prisimenu garsiąją frazę… Pernelyg daug skausmo girdžiu savo kabinete, kad galėčiau patikėti, jog Dievas kūrė šį pasaulį pagal savo planą ir apgyvendino jame žmones. Nebent duodamas mums protą Jis tikrai pajuokavo ir dabar smaginasi matydamas, kaip mes kuičiamės savo šiukšlėse, apipildami jomis ne tik save, bet ir aplinkinius. Tačiau ir vėl prisimenu, kad Dievas nėra gerų paslaugų tarnyba, kuri kiekviename žingsnyje veda žmogų už rankos ir nurodo jam, jog negalima skriausti mažesnio už save ar grasinti aplinkiniams karu. Jis mums suteikė šansą, o atlygis laukia ten, už gyvybės ir mirties ribos.

O gal tikrai žmogus gimė kaip evoliucinės grandinės išdava? Ir dar ne visai sėkminga… O gal iš tiesų ateiviai į Žemę atnešė kažkokį nenusisekusį geną ar jų pačių didžiųjų tyrinėjimų ir atradimų atlieką ar nesėkmingą produktą? Bent jau tokios mintys aplanko tuomet, kai girdžiu begalinį liūdesį ar skausmą.

Ir vis dėlto – kas gi tas žmogus? Kodėl jis kenčia ar kankina kitą? Kodėl, užuot puoselėjęs savo žemiškąją buveinę, ją naikina? Kodėl naikina ir savo brolius niekam nereikalingame kare? Štai kada į galvą ateina mintis: mes iš tikrųjų esame dieviškos būtybės! Juk tik visiškai bejėgis padaras, suvokiantis savo niekingumą prieš Amžinybę, tegali desperatiškai kovoti dėl savo valios ir jėgos įtvirtinimo! Jei žmogų sukūrė Dievas, tai jis turi savo pasąmonės kertelėje nešiotis ir savo bejėgystę. Ir tikrai nešiojasi, o besinešiodamas ją skleidžia ir aplinkui save – juk taip baisu įsisąmoninti egzistencinę negalią ir savo trapumą, tad geriau ją bet kokia kaina bandyti atiduoti kitiems.

Žmogus gyvena siekdamas patirti saugumą. Tokia yra psichologinė mūsų misija gyvenime. Ir tokia mūsų išgyvenimo sąlyga. Daug kas sako, kad žmogui reikia maisto, šilumos ar kokio kitokio fizinio komforto, nes jis yra biologinė būtybė. Beždžionės atšaka… O aš manau, kad mes vis dėlto esame ir dvasingos būtybės, nes be saugumo jausmo neturime ir noro valgyti ar ieškoti fizinio komforto, neretai atiduodami save į likimo rankas: „Et, tebūnie, kam lemta nutikti…“ Patirtis rodo, kad depresija atima ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet ir norą tęsti savo egzistenciją Žemėje.

Taigi mes visi ieškome saugumo tam, kad galėtume gyventi visavertį ne tik dvasinį, bet ir fizinį gyvenimą. Kūdikis į šį pasaulį ateina tikėdamasis saugumo iš artimiausio jam žmogaus – motinos. Deja, nepatirdama saugumo pati, ji neretai nemoka jo suteikti ir savo atžalai. O šis pratęsia negandų ratą, kai užaugęs nesaugumą perduoda savo vaikams. Ir taip iki begalybės. Ačiū Dievui, kad greta nesaugių motinų atsiranda saugus tėvas ar seneliai, auklėtojai, mokytojai…

Bet nesaugumas nėra tuščia sąvoka. Jis neretai gimsta dar tuomet, kai mama neturi laiko ar noro skirti savo mažyliui tinkamo dėmesio, apipindama savo argumentus kvailomis legendomis apie būtinybę „nelepinti“ vaiko, apie tai, kad „nė vienas vaikas neužauga nemuštas“, ar dar kokiu kitu įsitikinimu. Nepažindamas saugumo, žmogus nesuteiks jo ir kitam. Bet čia ir iškyla mūsų proto, kurį, matyt, tikrai Dievas mums davė mūsų niekingumui patvirtinti, galia – mes greitai randame argumentų savo neįgalumui pateisinti. Ir imame tada aiškinti savo netinkamą elgesį „protingais“ argumentais: „viskas tavo labui“, „aš tik noriu, kad būtų geriau“ ir t.t.

Žmogus, priešingai nei gyvūnai, į savo kūdikį neretai žvelgia savininko akimis. Štai kodėl girdžiu istorijas apie tėvus, kurie niekaip nepaleidžia savo vaikų, nors šie jau ir į ketvirtą ar penktą dešimtį įžengę. Vis tas šventas melas: „Aš tau viską atidaviau, o tu…“ O melas čia todėl, kad niekas juk pats į šį pasaulį nesiprašo, ir jei paleidžiame į jį savo atžalą, tai privalome ja pasirūpinti, o ne galvoje kurti savotišką verslo planą – „aš tau dabar atidirbsiu, o tu man paskui…“

Melas ir todėl, kad senstantys tėvai tiesiog bijo pripažinti savo senkančias jėgas, o kartu ir įsisąmoninti savo nesaugumą, todėl nuolat jį stengiasi užmesti ant savo vaikų pečių, kurdami situacijas vis kitokiai šių gyvenimo kontrolei. Deja, turime suprasti paprastą tiesą – vaikus auginame ne sau…

O kartais mes šią sąvoką įsisąmoniname pernelyg gerai. Tiek, kad net nustojame jais tinkamai rūpintis, palikdami savo pačių valiai gerokai per anksti. Ir vis nematome savo atsakomybės, kartais ne rinkdamiesi „protingus“ pasiaiškinimus, bet atsakomybę tiesiog užversdami ant svetimų pečių.

Tokia mintis ateina prisimenant vis dar rusenantį lietuvių nuotykių Norvegijoje skandalą. Negalėdami niekaip pateisinti netinkamo elgesio su vaikais, mūsų tautiečiai, padedami įvairaus plauko Garliavos lygio „kovotojų“ už vaikų teises, visą atsakomybę suvertė „žiauriems“ norvegų valdininkams, paversdami save kankiniais ir aukomis. Bet juk, matyt, kažkas buvo tikrai ne taip jūsų elgesyje su vaikais, mielieji, jei į tai dėmesį atkreipė Norvegijos vaikų teisių tarnybos! Juk tik jums, septynetui, kilo problemų, bet jų nekilo daugybei Norvegijoje gyvenančių tautiečių. Kaip čia taip?

O kad mes neretai nesugebame tinkamai rūpintis vaikais, matyt, įrodo ir tas faktas, kad pernai daugiau nei dviem šimtams tėvų Lietuvoje buvo apribotos tėvų teisės. Kur jūs, kovotojai su „barbarais“? O gal supraskime ir dar vieną dalyką: jei esame svečiuose, tai ir elkimės kaip svečiai. Laikykimės šeimininkų sukurtų taisyklių, o jei nepatinka, tai niekas užsibūti Norvegijoje neverčia.

Taigi esame reiklūs. Bėda tik ta, kad reiklumas neretai nukreipiamas į kitus, bet save kažkodėl pamirštame. Būdami nesaugūs patys, griauname gyvenimą ir kitiems, o jei pirštu kas nors baksteli ir į mūsų atsakomybę, imame priešintis savo bejėgystei. Nepripažindami jos, neįsisąmonindami savo dvasinio neįgalumo, žmonės bejėgystę nesąmoningai perduoda kitiems, dažnai – savo vaikams, nes šie iš tėvų besąlygiškai priima viską. Kaip jau minėjau, jie neretai negali neperimti tėvų bejėgystės ir užaugę, griaudami savo gyvenimą ir tą pačią negalią perduodami jau savo vaikams.

Bet jei mes staiga suvokiame, kokie silpni ir nesaugūs esame, imamės kitokios taktikos – atsigręžiame prieš mus sugėdinusius ar nesaugumą parodžiusius asmenis ir tuomet jaučiamės galingi kovodami su jais. Kovodami, nes savo bėdas ir gėdą perduodame jiems. O juk tiesa kartais slypi paprastame teiginyje: ne veidrodis kaltas, kad atvaizdas negražus…

Daug prikalbėta ir prirašyta apie sausio pradžios įvykius Paryžiuje. Išsamiai aptarta teroristų grėsmė žmonijai, atkreiptas dėmesys į žodžio laisvės būtinybę, tačiau tema reikalauja nepaliaujamo aptarimo.

Norėdami pabrėžti protestą prieš bandymus kraujo kaina užčiaupti žiniasklaidos teisę kalbėti apie viską ir visaip, pasaulio lyderiai, o ir šiaip paprasti žmonės rinkosi į eisenas, nešė gėles prie Prancūzijos ambasadų ar dar kitaip reiškė solidarumą su žuvusiaisiais.

Viskas savaime suprantama. Žudyti žmogų už jo elgesį nežmoniška. Norėtųsi pasakyti – gyvuliška, bet liežuvis neapsiverčia, nes gyvūnijos pasaulyje nėra žinoma, kad kas nors ką nors žudytų už elgesį. Ten aišku: žudoma tuomet, kai kyla grėsmė gyvybei ar labai norisi ėsti…

Žmonijos pasaulyje viskas kitaip. Čia žudoma už bet ką. Kartais tiesiog šiaip sau. Ir ne vien ginklu. Kartais ir liežuviu. Bėda tik ta, kad fizinės žudynės mums rodosi gerokai vertesnės dėmesio nei dvasinės. Nesvarbu, kad lėtinis traumavimas patyčiomis, žeminimu ar grasinimais dažnai yra gerokai baisesnis nei fizinė agresija, – mes jo nelinkę sureikšminti.

Tada ir nutinka, kad imame abejingai žvelgti į žmogų, patiriantį dvasines kančias, kartais net nesuvokiantį aplink jį klestinčio blizgiojo pasaulio taisyklių ir tiesos. Mes esame įpratę prie gėrio ir grožio, todėl nusukame akis nuo elgetos, psichikos negalią nešančiojo ar stengiamės nematyti mokykloje užkabinėjamo paauglio bejėgiškumo. Nenorėdami veltis į atsakomybę už kenčiantįjį mes geriau patariame vargšui nekreipti dėmesio ir gyventi toliau toje pačioje kančioje. Praeis… O jei ne?

Nesiimsiu analizuoti dvasinių traumų ir dvasinio traumavimo svarbos, lygindamas juos su fizine agresija. Nelygintini dalykai. Ir vienas, ir kitas svarbus. Ir vienas, ir kitas kartais nužudo žmogų. Ir dar neaišku, kuris žiauresnis, nes fizinė agresija naikina tiesiogiai, o dvasinė kartais priverčia žmogų pakelti ranką prieš save. Kokia tad bejėgystė ir beviltiškumas už to turi slypėti.

Mane vis dėlto labiau domina kitas visos „Charlie Hebdo“ istorijos aspektas. Visame užjaučiančiųjų ir palaikančiųjų chore atsirado mažai tokių, kurie suabejotų paties leidinio atsakomybe dėl tragedijos. Pastebėjau keletą straipsnelių, kuriuose buvo keliamas klausimas, ar reikia žeminti šventus kitų žmonių jausmus karikatūromis ir rizikuoti tokia didele kaina. Tik tie balsai buvo tokie pavieniai ir silpni, kad tiesiog nuskendo laisvo žodžio gynėjų jūroje…

Mane šiandien būtent laisvės, o ypač beribės laisvės aspektas ir domina. Pasaulyje, kuriame dabar matome galybę bandymų manipuliuoti žmogaus protu vardan savo agresijos pateisinimo, laisvas žodis ir tiesos sakymas tampa vieninteliu patikimu ginklu prieš baimę. Deja, neretai laisvas žodis suprantamas kaip sakymas bet ko, bet kaip ir bet kada, nesusimąstant nei apie pasekmes, nei apie tokio sakymo patikimumą.

Štai kad ir karo Ukrainoje tema. Tiek kalbėta, perkalbėta, išnagrinėta, kad, atrodytų, nebelieka laisvos vietos ką nors naujo pasakyti. Bet laisvės kupini visokio plauko „ekspertai“ žiniasklaidoje vis gromuliuoja šią temą ir atranda vis naujų įrodymų, kad karas bus ir pas mus. Sakykite, ar nuolatinis gąsdinimas netampa žmogui tokiu pačiu smegenų plovimu, tik jau iš kitos pusės? Kaip Rusijos žiniasklaida nuolat gąsdina saviškius europiečių ar amerikiečių noru sunaikinti jų šalį, taip ir mūsiškiai „žinovai“ pateikia karo neišvengiamumą kaip faktą, nesvarbu, kad niekuo, išskyrus savo pačių fantazijas, nepagrįstą.

Taigi grįžkime prie laisvės. Laisvės sakyti, mąstyti, veikti. Prisimindamas prancūzų laikraščio tragediją, vis dėlto noriu paklausti vieno: kam reikėjo tų garsiųjų karikatūrų, kuriose, mano akimis žiūrint, nebuvo nieko bendro su laisve? Ar tyčiojimasis iš nemažos dalies žmonijai šventų dalykų vadintinas žodžio laisve? Ar tų pačių žmonių žeminimas (nes juk jie tamsūs – religija ir viduramžiai gi nesiskiria) irgi yra laisvė?

Į galvą ateina asociacija su patyčiomis mokykloje. Kai vieni paaugliai, kuriems nėra įdomu mokytis, ima tyčiotis iš kitų, kurie mokytis vis dėlto nori ir taip iškrinta iš „kietųjų“ rato, o dar dažniau apskritai imami persekioti – kodėl mes tuomet nesakome, kad agresoriai turi teisę laisvai išsakyti „kritiką“? Kodėl mes nevadiname to laisve reikšti nuomonę, kai grupelė sveikųjų tyliai šaiposi iš psichinę ar fizinę negalią turinčio žmogaus?

Tik nereikia sakyti, kad tai labai skirtingi dalykai. Deja, jie labai panašūs. Jei vaikas tiki Kalėdų Seneliu, yra žema ir net agresyvu iš jo šaipytis. Jei mano tiesa yra ta, kad šeimos vertybės apima gerokai didesnį atsakomybės jausmą nei tiesiog partnerystė, tai nėra pagrindas vadinti mane atsilikėliu ar kvailu. Nes kas gi žino absoliučią tiesą?

Žmogus gimsta bejėgis ir augdamas pamažu ima vaduotis iš tėvų globos, tapdamas savarankiška asmenybe. Tačiau laisvas žmogus – tai ne beribė būtybė. Branda šiuolaikinėje psichologijoje siejama su ribų pažinimu. Ne veltui manoma, kad pažindamas laisvę vaikas suvokia ir savo ribotumą. O sugebėdamas įsisavinti tas ribas jis patiria ir visavertiškumą bei saugumą, nes žino savo galimybes ir ima gerbti kitus žmones, taip sukurdamas visavertį ryšį su pasauliu.

Visavertis ryšys tolygus lygiaverčiam ryšiui. Jame nėra vietos kito žeminimui ir bandymams jį sutrypti. Vis dėlto nutinka, kad kai kurie nesubręsta iki tinkamo laisvės lygio. Jiems neduota, nes vieniems to neleido tėvai, kurie visaip neigė vaiko poreikius ir norus, kitus žemino bendraamžiai ar mokytojai, vadindami žiopliais ar nevykėliais. Tokiems žmonėms ribos visuomet reiškia bejėgystę, todėl ir reikia jas sudraskyti. Bet draskyti ribas – tai ir įtvirtinti beribę laisvę, kuriai esant galima viskas. Galima ir niekinti kitus žmones, ir tyčiotis iš jų jausmų ar tikėjimo. Juk galingiausi jaučiamės tuomet, kai greta mūsų yra bejėgiai…

Todėl aš ir manau, kad laisvės reikia išmokti ją pažįstant. Ribų nebuvimas dar nėra laisvė. Ribų nebuvimas labiau sietinas su anarchija. Psichiatrijoje netgi yra toks terminas „ribinė asmenybė“, kuris reiškia, kad asmuo gyvena psichologinį gyvenimą riboje tarp psichozės ir neurozės (ar sveikatos), taip pat ir tai, kad jo vidinis pasaulis stokoja ribų, dėl to virsta chaotišku. Taigi ribų nebuvimas nesukuria nieko gero – jis tik pastūmėja žmogų į psichikos degradaciją.

„Charlie Hebdo“ karikatūristai šaipėsi. Jie taip suprato laisvę: juoktis iš to, kas jiems atrodo kvaila ir menka. Bet ar juokdamiesi jie nepamiršo, kad ir humoras kartais tėra savigynos nuo kai kurių vidinių silpnybių priemonė? Yra toks terminas „kartuvių humoras“, kai juokas tampa sarkastiškas ir žeminantis. Neretai žmogus šaiposi iš savęs, bandydamas priminti, kad „gulinčio nemuša“, o jis šaipydamasis iš savęs jau atsigulė… Aplinkiniams tuomet nebūna juokinga, bet kodėl tuomet juokinga, kai besišaipant ant menčių guldomas kitas?

"Veido" archyvas

Keistas tas žmonių pasaulis: gyvename pilni įvairiausių, net kvailų, fantazijų ir įsitikinimų, tačiau visais būdais bandome jais pasidalyti su kitais.

Daug metų dirbau psichiatru ir savo akimis galėjau stebėti keistą žmonių, sergančių psichikos ligomis, pasaulį. Jis, beje, visai ne toks, kokį bando pavaizduoti humoristai ar fantastinių istorijų išsiilgę paprasti Žemės gyventojai. Psichiatrijos ligoninės tikrai nelūžta nuo napoleonų, leninų ar Jėzumi Kristumi apsiskelbusių piliečių. Jose tenka pabūti žmonėms, kurių vidinė ir išorinė realybė ima gerokai skirtis, o fantazijos įgauna tokį mastą, kad tampa kliedesiais ar nuolat įkyriai į galvą besiskverbiančiais svetimais balsais, medicinoje moksliškai vadinamais haliucinacijomis. Bėda ta, kad šie vargdieniai netenka galios skirti, kur baigiasi jų vidinis pasaulis ir prasideda išorinė tikrovė. Ir tuomet jie ne tik kad nenori pripažinti savo pasaulio pažinimo liguistumo, bet kartais bando ir kitus priversti patikėti jų matymu bei pasaulio tvarka.

Daugelis pasakys: “Tikri ligoniai!” Bet nenorėčiau su jais sutikti. Psichiatrija apima gerokai daugiau, nei kliedesiai ir haliucinacijos. Ji domisi ir paprastesniais fenomenais, kurių turime kiekvienas mūsų. Visi kartais imame nerimauti, ir tas nerimas pradeda trukdyti mūsų kasdienei veiklai, virsdamas psichiatrine diagnoze – nerimo sutrikimu. O kartais patenkame į aklavietę, kuri verčia liūdėti ir prarasti gyvenimo skonį tiek, kad žodis “depresija” jau tampa kasdienės leksikos dalimi… Ligoniai?

Prieš gerą dešimtmetį įžengiau į psichoanalizę, kuri atskleidė ir naują požiūrį į žmogų. Į mano kabinetą ateina dar kitokie žmonės, kurie tenori giliau pažinti save, atverdami pasąmonės duris ir įžengdami į paslaptingą sapnų, fantazijų ir giliai slepiamų vaikystės išgyvenimų pasaulį. Jie niekuo nesiskundžia, tačiau atvėrę pasąmonės duris kartais atranda tai, kas keičia jų gyvenimą… Ir tai esate jūs, mielieji skaitytojai. Jūs manote, kad niekuo nesiskundžiate, neturite jokių bėdų, o jei kada kokia neganda ir padilgina širdį, tai juk visiems būdinga… “Mes – ne ligoniai!” – net šūktelės ne vienas. Tiesa, tačiau pažiūrėkime, ar tikrai tik vadinamieji ligoniai pameta ribą tarp vidinio bei išorinio pasaulio ir imasi aplinkinius įtikinėti savo vienintele tiesa.

Praėjusiojo amžiaus pradžioje Sigmundas Freudas parašė vieną didžiųjų savo darbų “Kasdienio gyvenimo psichopatologija”, kuriame aprašė paprastų žmonių gyvenime nutinkančius išgyvenimus, galinčius papildyti ir ne vieną psichiatrijos vadovėlį. Jo išvada buvo gana paprasta: mūsų pasąmonėje pilna įvairiausių reiškinių, procesų, kuriuos patiria visi – tiek sveikieji, tiek niekinamai pavadinamieji ligoniais.

Mūsų šiandieninis gyvenimas nė kiek nepakeitė S.Freudo įžvalgų. Ir šiai tiesai pagrįsti nereikia ilgų paieškų, kartais užtenka pasekti žiniasklaidos naujienas, pasiklausyti televizijos žinių laidų, o kartais tiesiog išeiti į gatvę.

Štai ką tik nuskambėjo eilinis Seimo skandalas. Vienas iš parlamentarų buvo pagautas gerokai viršijęs greitį savo automobiliu. Įstatymų leidėjas pats laužo įstatymus! Sakysite, anoks čia skandalas… O skandalas, mano akimis, yra tas, kad parlamentaras pripažino savo kaltę ir pats pasitraukė iš užimamo posto! Keistas tas žmonių pasaulis, ar ne? Jei mums netikėta tai, kad žmogus prisipažįsta esąs kaltas ir atsisako sotaus kąsnio, matyt, kažkas mūsų vidinėje tikrovėje jau sutrikę…

Bet ar gali būti kitaip, jei prieš tai girdėjome vien kitokias istorijas: kyšį paėmęs ir už rankos pagautas parlamentaras garsiai pareiškia, kad tai provokacija; o kitas politikas, aiškiai “susidirbęs” per neaiškius ryšius su skandalingais verslininkais ir dėl to netekęs posto, iki šiol tebetąso tą patį žodį “provokacija” ir kaltina visus susidorojimu su juo.

Psichoanalizė turi tokį projekcijos terminą, kuris reiškia sau nemalonių savybių ar jausmų perkėlimą kitam žmogui, sakant, kad tai jo, o ne mano bėda. O jei grįžtume prie mūsų temos, tai norėčiau paklausti: ar tai nėra vidinės ir išorinės realybės supainiojimas? Ar mums nebandoma įrodyti, kad mūsų tikrovės suvokimas klaidingas ir reikia prisitaikyti prie vieno žmogaus vidinės realybės? Tai kas ligonis?

O ar nėra keistas vidinės ir išorinės tikrovės supainiojimas tuomet, kai vardan valdžios einama į koaliciją su amžinais priešais, kurie anksčiau vadinti nusikaltėliais, kitos šalies agentais ir dar kitokiais epitetais? Ir nesvarbu, kad geidžiamas koalicijos partneris kiekviename žingsnyje teršia Lietuvos ir koalicijos iniciatorių vardą, skundžia ją visokiausioms Europos institucijoms, – pranešimuose žiniasklaidai jis vadinamas “patikimu ir prognozuojamu” partneriu. Ar tai reiškia, kad mes visi nebesuvokiame išorinės realybės? O gal vidinę ir išorinę realybę supainiojo politikai? Tai kas tada ligoniai, ponai?

Beje, nebūtina žvalgytis vien į politikus, jei norime savo psichopatologiją pamatyti. Po Joninių, kurios, beje, su Šventu Jonu Krikštytoju, o ne su Rasomis susijusios, į galvą atėjo dar vienas prisiminimas: prieš porą mėnesių buvo kilęs grupelės keistuolių sujudimas, skambiai apostaze pavadintas. Mat kažkam nebepatiko būti vadinamam kataliku, todėl nuspręsta viešai atsisakyti Romos katalikų tikėjimo. Na, ir tegul atsisako, bet keistai atrodė tas begalinis viešumo siekis. Viename socialinių tinklų kažkuris apostatikas net reikalavo draugų visais įmanomais būdais brautis į internetą, televiziją, žiniasklaidą, kad visi apie tai sužinotų.

Iš savo praktikos žinau, kad kuo daugiau bandoma kitam savo tiesą įbrukti, tuo labiau autorius savimi nepasitiki. O jei savimi nepasitiki, tai, matyt, kažkas vaikystėje santykiuose su tėvais negerai buvo. Krikštijo ir katalikais mus pavertė būtent jie, tad siekiant tėvams atkeršyti galima pasirinkti ir kitą, su jais susijusį objektą. Kadangi turime reikalą su baziniu nepasitikėjimu savimi, verta pasirinkti tą, kuris nesigina, nes besiginantis atsikirsti gali, o tai vėl nepasitikėjimą savimi augina. Bažnyčia nėra karinė institucija ir ginklais nežvangina, tai ir tampa tinkamu objektu garui nuleisti. Psichoanalizėje tokie manevrai perstūmimu vadinami. Ir vėl kažkoks tikrovių supainiojimas.

Tokios tad tokelės… Projekcija, perstūmimas – tik lašas psichologijos jūroje. O tai juk mūsų – sveikųjų – psichopatologija… Keistas tas žmonių pasaulis: gyvename pilni įvairiausių, net kvailų, fantazijų ir įsitikinimų, tačiau visais būdais bandome jais pasidalyti su kitais, savo vidinę realybę versdami išorine tikrove, kuria turi patikėti ir priimti aplinkiniai. Ir tai esame mes visi. Todėl ir klausiu dar kartą: tai kas ligoniai, ponai?

Tėtis ne tik papildo mamą, bet ir kuria vaiko socialinį pasaulį, papildo mamos teikiamą saugumą, stabilumą ir ramybę savo jėga.

Anądien viena mano pacientė pasakė įdomią mintį: “Keista, kad mes mokykloje esame priversti mokytis fizikos, chemijos formulių, kurių reikia tik mažai daliai žmonių, o niekas nemoko visiems taip reikalingų žmonių tarpusavio santykių…” Nenorėdamas nuvertinti chemikų ar fizikų, prisipažinsiu, kad iš pradžių pasidžiaugiau tokiu savo pacientės įžvalgumu, tačiau gana greitai mane apniko abejonės. Ir tos abejonės, matyt, turi nemažai pagrindo. Ar galima iš vadovėlio išmokyti žmogų mylėti kitą, globoti kenčiantį ar tiesiog pajusti paprastą žmogišką ryšį?

Vis dėlto abejonės ir yra abejonės, nes jos tuoj pat pasiūlo ir priešingą mintį iki tol mus valdžiausiai. Štai ir šiuo atveju ėmiau svarstyti: juk mokytis galima ne tik iš knygų, bet ir iš patirties. O mokykla vaikui neretai yra vieta, kurioje jis praleidžia didelę savo ankstyvojo gyvenimo dalį, ir mokytojai kartais net perima tam tikras tėvų funkcijas.

Žodžiu, mokytis žmogiškų santykių mokykloje atrodo visai nebloga idėja. Ir vis dėlto kodėl jų mokytis reikia pradėti mokykloje? Ar tai reiškia, kad anksčiau lyg ir nieko nenutinka? Ar vaikas į mokyklą ateina ne iš šeimos, kurioje paprastai greta jo gyvena gerokai rimtesni žmogiškųjų santykių mokytojai – jo tėvai?

Čia, matyt, verta prisiminti ir paprasčiausias psichologijos tiesas, kad vaikas iki septynerių metų jau sukuria pamatinę savo asmenybės struktūrą, kurioje vėlesni ryšiai su aplinkiniais tegali daryti korektūras, tačiau sugriauti net jį žalojančių bruožų nebegali. Šiuolaikinė psichoanalizė tvirtai teigia, kad mes visi gyvename pagal tam tikrus vidinius modelius, lemiančius vienokį ar kitokį mūsų funkcionavimą, tegul kartais ir labai nevykusį, bet net ir į tą pačią psichoanalizę atėjęs žmogus negali jų sunaikinti. Mes, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, tegalime padėti žmogui susikurti naujus gyvenimo modelius greta senųjų, o ne vietoje jų. Tad tenka pripažinti ir gana liūdną tiesą – iš naujo žmogus niekuomet negimsta, jis tegali įgyti daugiau sėkmingesnio ir laimingesnio gyvenimo galimybių, tačiau pasinaudos jomis ar ne – deja, tai jau jo paties neretai skausmingas pasirinkimas…

Taigi ir grįžtame prie paprastos ir, matyt, daugeliui jau gerokai įkyrėjusios tiesos: ne tik santykių tarp žmonių pagrindai, bet ir mūsų pačių asmenybė susiformuoja dar gerokai iki mokyklos, o mūsų tėvai yra didžiausi to kūrėjai ir mokytojai.

"veido" archyvas

Turbūt ne veltui tokie pamąstymai kyla ir minint Tėvo dieną. Ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad mama yra tas žmogus, kuris sukuria vaiko psichiką, tačiau mažai kas susimąsto, kaip tame dalyvauja ir vaiko tėvas. Dar visai neseniai psichoanalitikai tėvui palikdavo tik nedidelę įtakos vaikui dalį, manydami, kad jis tėra kažkoks motinos papildinys, atsirandantis vaiko pasaulyje tik tuomet, kai šis įžengia į garsųjį Edipo laikotarpį, kuriame su tėvu susitapatinantis berniukas bando varžytis su juo dėl mamos, o mergaitė siekia jo meilės, bet irgi taip bandydama įtvirtinti savo moteriškumą kovodama su mama. Gana pasyvus tėvo vaidmuo, ar ne?

Vis dėlto šiandien mes tėvą vertiname jau kitaip. Ne veltui įteisinamos tėvystės atostogos, suteikiančios galimybę tėvui nuo gimimo tapti vaiko išorinio pasaulio dalimi. Bėda ta, kad mamos kartais tokią galimybę įvertina kaip leidimą vos ne po kūdikio gimimo grįžti į darbą, pamiršdamos, kad iš pradžių tėvas tikrai tegali būti jos papildinys. Faktas yra tas, kad ryšys tarp kūdikio ir mamos sukuriamas jos įsčiose dar iki gimimo, ir naujagimiui jis išlieka gyvybiškai svarbus kaip motinos pienas ir fizinis komfortas. Todėl bet koks jo nutraukimas palieka vaiko asmenybėje neišdildomų pėdsakų. Smegenų tyrėjai sako, kad tarp šeštojo ir aštuntojo mėnesio yra kritinis periodas, kai smegenyse įsitvirtina sritys, atsakančios už artumą, atjautą, galų gale – ir už ryšį tarp žmonių. Ir jei tuomet su vaiku nuolat nebus mamos ir tėvo, sugebėjimas kurti žmogiškus santykius, prisirišti prie kitų gali būti gerokai pakitęs.

Taigi tėvas tampa svarbus nuo gimimo. Jis ne tik papildo mamą, bet ir kuria vaiko socialinį pasaulį, nes jis tampa tuo “antruoju kitu greta manęs”. Tėvas papildo mamos teikiamą saugumą, stabilumą ir ramybę savo jėga. Mama stengiasi apsaugoti vaiką nuo išorinio pasaulio trikdžių, o tėvas sukuria aktyvią pasaulio valdymo regimybę. Prisiminkime kad ir tokį vaizdą: tėvas ima vaiką ant rankų ir meta jį į orą, o paskui pagauna. Ir taip iš džiaugsmo krykštaujant vaikui kartoja dar kartą ir dar kartą… Paprasta, tačiau vaiko vidiniame pasaulyje sukuriama valdymo ir suvaldymo regimybė.

O kur dar tėvas, kuris padeda antrųjų metų vaikui atsiskirti nuo mamos ir pamažu tapti individualia asmenybe? O tėvas, kuris parodo sūnui vyriškąją tapatybę, o savo žavėjimusi dukra padeda šiai įsisąmoninti ir savo moteriškumą?

Galiausiai galime grįžti ir prie edipinio tėvo, apie kurį jau kalbėjau.

Be tėvo vargu ar galėtume tikėtis visavertės, savimi pasitikinčios asmenybės sukūrimo. Lygiai taip pat vargu ar galėtume reikalauti iš vaiko žmogiškųjų santykių patirties įsisąmoninimo. Deja, nutinka taip, kad vyrai neretai nesąmoningai pasirenka archajiškąjį psichoanalitinį savo vaidmenį – jie vaiko gyvenime atsiranda tik trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. Mat tuomet jau su vaiku galima ir pabendrauti, o anksčiau lyg ir nėra prasmės.

Kiek susiduriu su tokiais vyrais savo kabinete, išgirstu ir dar vieną jų pasakojamą tiesą. Dalis jų nesąmoningai jaučiasi įsižeidę, kad žmona tapusi neva abejinga, visą dėmesį dabar skiria kūdikiui ir nebemato savo vyro. Ir nors jie iš dalies yra teisūs, nes tokia kūdikius auginančių moterų nuostata nėra sąmoninga, bet būtina naujagimio raidai (prisiminkime tą dar iki gimimo užsimezgantį jos ir vaisiaus ryšį), ne vienas vyras nesugeba ir tame įžvelgti savo tėviško vaidmens būtinumo. Juk buvimas šeimoje, nors ir tampant “antruoju kitu”, jos globojimas savo stabilumu ir lemia saugumą, be kurio neįmanoma pasiekti motinos ramybės ir iš jos kylančio vaiko saugumo bei adekvataus asmenybės formavimosi.

Tuomet toks tėvas ima tolti, bėgti į darbą ar įvairius greta šeimos kuriamus santykius. O tai ir lemia, kad vaikas praranda galimybę mokytis “santykių tarp žmonių mokykloje”. Ir tuomet belieka viltis, kad tikroje mokykloje jis bus pamokytas tų santykių. Ir duok Dieve, kad užaugęs jis nesineš žaizdos savo sieloje vis dar svajodamas, kad kas nors bent jau iš vadovėlio galėtų pamokyti jį meilės, atjautos ir paties paprasčiausio žmogiško ryšio… O gal tai tebus paprasčiausias tikro tėvo ilgesys?

"Veido" archyvas

Šių laikų Lietuvoje šaltas, jausmus giliai savo sieloje užkasęs, bet protingai pakalbėti mokantis pilietis tapo tvirtumo pavyzdžiu. Bet iš tiesų jausmai juk niekur nedingsta.

Prieš gerą savaitę stebėjau, kaip vienam žymiausių mūsų disidentų Viktorui Petkui buvo įteiktas Estijos ordinas už nuopelnus Baltijos šalių laisvei. Ceremonija kaip ceremonija, formaliai aiškus protokolas: apdovanojimas, gėlės, sveikinimo kalbos. Tačiau vienas dalykas, atrodo, suardė tą formalumo šydą. Senas žmogus verkė…
Ir vėl, atrodytų, kas gi čia tokio – verkiam kartais visi: pirštą susižeidęs vaikas, nesėkmę patyręs moksleivis, ašarą braukia tėvynę ir artimuosius paliekantis emigrantas, galiausiai – prie mylimo žmogaus karsto stovintysis. Visa tai paprasta ir aišku, nes verkiam, kad skauda. Bet kodėl žmogus verkia tada, kai turėtų būti gera, kai širdis turėtų džiaugtis pripažinimu ir garbe?
Daug minčių sukėlė ir pasvarstymus paskatino matytas vaizdas. Norom nenorom į galvą ėmė lįsti mintys ir apie nelengvą tokio žmogaus gyvenimo patirtį, skausmą bei pažeminimus, galų gale – ir apie savo laisvės atsisakymą vardan kitų. Bet ir vėl – galėtų juk žmogus lengviau atsikvėpti, nusišypsoti, nes tikslas jau pasiektas. Kam verkti? Ir tada į galvą vėl ėmė belstis karti mintis: o gal skausmas ir pažeminimas toli gražu nesibaigė, o paaukotas ilgas brandaus gyvenimo laikotarpis nesuteikė pasitenkinimo, nes mažai kam tai ir berūpi.
Nesiruošiu apie politiką čia kalbėti. Koktu jau nuo mūsų politikų “išdaigų” darosi, seniai į televizijos šou pavirtusio parlamentarų žaidimo net prisiminti nebesinori. Žinau ir tai, kad šių žmonių apeiti vis tiek nepavyks, nes ir nuo jų veiksmų daug kas, matyt, verkia… Ir vis dėlto kodėl šiandien senolis verkia?
Visi, matyt, prisimename pasaką apie vaiką, kuris tėvo, į mišką išvežančio senelį, paprašo rogutes bent parsivežti – juk ir jam kada nors teksią tokią pat misiją pakartoti. O jei prisimename, tai kodėl nepagalvojam, kad patys ant tokių rogučių atsidursime? Tik ne į mišką išvežti būsime, bet neretai jaunesniųjų pamiršti, pastumti į gyvenimo nuošalę, galiausiai net ir apvogti paliksime.
Žmogaus protas – apgavikas: jis ne tik atveria pažinimo erdves, bet ir nuo mūsų akių paslepia tai, ko matyti nenorime. Jaunas žmogus retai susimąsto apie senatvę, tačiau gyvenimas negailestingas: jis jau šiandien tepa rogučių, į kurias mus gal tik dar po daugelio metų įsodins išsekusios jėgos, artimųjų abejingumas bei žmonių pažeminimas, pavažas.
Susvetimėjimas ir abejingumas, pagarbos stoka šiandien tapo nuvalkiotais žodžiais. Niekas jau seniai nebekreipia į juos dėmesio, nebesistebi žiaurumo protrūkiais. Tai kas kreips dėmesį į žmogų, kurio skruostu teka ašara? Liūdesys tapo pažemintųjų dalia, mes imame gėdytis ir atsiprašinėti dėl jo. Neretai pastebiu aplinkinių smalsumą sužinoti, kaip atrodo psichoanalitiko kabinetas. Visiems atsakau, kad jame tėra vienintelis darbo įrankis – servetėlių ašaroms nubraukti dėžutė… Mano kabinetas dažnai tampa vienintele vieta žmogui, kurio širdį kausto skausmas ir liūdesys, kurio ašarų seniai nenori matyti aplinkiniai. Ir, maža to, priešais mane sėdėdamas verkiantis žmogus ima gėdytis ašarų, pradeda atsiprašinėti. Mat liūdesys jo aplinkoje, o ir visoje mūsų visuomenėje, imamas įvardyti kaip našta kitiems.
Mūsų šeimose įprasta drausti liūdėti, įvelkant tai į gudrų paaiškinimo apdarą: “Vyrai juk neverkia…” Ir kuriam iš mūsų po to neatrodo, kad ašaros – silpnumo ženklas? Juk geriau prisigerti, apdaužyti artimą savo, o paskui išdidžiai pareikšti, kad tai stiprybės požymis! Šaltas, jausmus giliai savo sieloje užkasęs, bet protingai pakalbėti mokantis pilietis tapo tvirtumo pavyzdžiu. Niekas nesuka galvos, kad jausmai niekur nedingsta. O jie paprastai kūną ardyti ima, ir ligoninių palatas nugula ne pagal amžių paliegę infarktai, insultai, opaligės. Kiti nusiskandinti alkoholyje bando, treti bent kartais “susijausmina” – agresija pasitaško…
Ir niekas nepagalvoja, iš kur tokie žmonės atsiranda. Nesusimąsto, kad mes patys ir išmokome savo vaikus slėpti liūdesį ar kurį kitą “blogą” jausmą. Maža to, mes išmokome nevertinti kito žmogaus, nes nevertiname nei savo vaikų, nei tų pačių jau mano minėtų senolių. O kaip išmokysime gerbti, jei patys negerbiami esame?
Na va, ir atėjo politikų eilė. Sukuria gi jie mums temų aptarti! Tai ir šiai temai medžiagos “pamėtėjo”… Ne taip jau ir seniai (nutik tu man, kad gegužės 15-ąją minimai Pasaulinei šeimos dienai artėjant) Seimas nusprendė, kad šeima vadinti tegalima tą bendrą gyvenimą, kuriame yra tėvas, motina ir vaikas. O jei mama su vaiku palikta? Jei tėvas miręs? Kaip tada? Tai ar ne tikriausia šeima tuomet, kai yra mama, o greta auga vaikas? Net ir tuomet, kai vaiką augina vienas tėvas, nors tai ir retai pasitaiko, šeimą turime. Vaikas privalo turėti šeimą, nesvarbu, pilną ar ne, – ji vis vien yra šeima. Nes kaip kitaip padėsime vaikui įsisąmoninti šeimos pojūtį? O iš šeimos ir savo vietos joje suvokimo ateina ir santykio su kitu žmogumi patirtis. O iš santykio patirties jau atveriame duris ir į kito žmogaus pajautimą, jo sielos suvokimą. Gal tada nebereikėtų ir tų pasakos rogučių, nes pagarba kitam gimsta tik iš santykio ir kito žmogaus sielos pajautimo.
Dabar, deja, telieka viltis, kad šeimos samprata mūsų tėvynėje keisis, kaip kad keisis ir požiūris į vyresniuosius jos gyventojus. Gaila, bet politikai ir čia pasidarbavo: brūkštelėjo lengva ranka per pensijas – mat biudžetą sutvirtinti reikėjo. Vargšė ta šalis, kuri senolių pinigais išgyventi bando. Nevertinčiau to kaip šių ir taip nuskriaustų žmonių pažeminimo, jei ne viena aplinkybė. Bėda ta, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, valdžia kitiems diržus suveržė, o sau susiveržti pamiršo…
Taip tad ir ruošiame tas pasakos rogutes: ne vien negerbdami vieni kitų, apgaudinėdami, žemindami, bet ir nuo mažens pamokydami vaikus neprisirišti, nejausti jausmų, neatjausti artimo. Tai ir verkia senolis, kai kažkas jam dėmesio skiria, nes jis jau seniai pagarbos ir meilės skonį pamiršo.

Įkirta
Žmogaus protas – apgavikas: jis ne tik atveria pažinimo erdves, bet ir nuo mūsų akių paslepia tai, ko matyti nenorime.