Pavasarį gamtoje, atrodytų, nebelieka nė vieno abejingo prabudimui, gyvybės džiaugsmui, bet Lietuvoje viskas vyksta keistai: pas mus pavasarį kažkodėl padaugėja besižudančių žmonių.

Keistas tas mūsų pasaulis… Keistas nutikimais, sutapimais, prieštaringumais. Sutapimas šįkart gana įdomus: balandžio 24-ąją visas katalikiškas pasaulis mini Šv. Velykas, o tądien mus pasitinka ir Pasaulinė gyvybės diena. Prisikėlimas ir gyvybė. Nieko keista, tik kad sutapimas reikšmingas. Bet juk pačios Velykų šventės jau turi tam tikro prieštaringumo: gyvybės ratą užbaigianti mirtis tąkart reiškia prisikėlimą, o kartu ir naują pradžią. Štai ir visas keistumas – mirtis prikelia naujam gyvenimui. Betgi keistumai ir sutapimai tuo nesibaigia.

Keisčiausia yra tai, kad prisikėlimo šventė visuomet lydi ar pradeda pavasarį, o mes, psichiatrai, kiekvieną pavasarį dėliojame beprasmius skaičius: pavasaris pradeda ir naują savo gyvybės ratą sustabdančių žmonių pagausėjimą.

Keisčiausiu būdu Lietuvos rykšte tapusi savižudybių banga niekaip nebaigia savo kelionės per mūsų galvas – pavasarį savanoriškai mūsų vadinamąją ašarų pakalnę palieka ne vienas skausmo ar nevilties nukankintas tautietis, matyt, besiviliantis, kad anapus jo laukia geresnis gyvenimas ir ramesnė būtis. O šiųmetis “derlius”, atrodo, ir vėl nustebins.

Anądien atsiverčiau laikraštį, o ten viena netektis prie kitos: vienas korėsi, kitas nuo tilto šoko, trečias šūvį sau į galvą pasirinko. Paprasti žmonės, visai sėkmingi verslininkai, o čia dar ir viešojo pasaulio įžymybės pasitraukti nusprendžia.

Kažkaip ir vėl keista darosi: ir kokia gi Dievo bausmė ant mūsų nusileidžia tuomet, kai gamtoje, atrodytų, nebelieka nė vieno abejingo prabudimui, gyvybės džiaugsmui ir vis labiau mus šildančiai saulei? Važiuoji per pasaulį ir matai: žaliasis gamtos rūbas vis labiau keičia nurudusias praėjusių metų drapanas, per akmenis linksmai čiurlena upeliai, tai vienur, tai kitur galvas kelia žibutės ir visokios ne visuomet žinomais vardais vadinamos, vos sniegui nutirpus prasiskleidžiančios gėlytės. O ką jau kalbėti apie dirvoje striksinčius varnėnus ar apie naują beprasidedantį gyvenimo etapą žvaliu snapų kalenimu skelbiančius gandrus? Kurmiai, ir tie, atrodo, vis link žemės paviršiaus braunasi – mat ir jiems požeminės tamsybės pabodo… Ir visa tai vainikuoja Kristaus prisikėlimas, visa esybe gyvybės pergalę prieš mirtį skelbiantis. Pasaulis bunda iš tamsos ir šalčio stingulio, gamta džiaugiasi ir visais būdais gyvenimą liudija. Nė vieno liūdinčio.

Bet ar tikrai visi linksmi, laimingi ir gyvybe alsuojantys? Prasiveria durys ir štai į pasaulį įžengia jo valdovas žmogus. Didis, nes mat dieviška būtybe save vadina. Vadinasi, ir elgtis dieviškai turėtų. Turėtų pasveikinti bundančią gamtą, pasidžiaugti savimi ir kitu. Kur tau… Veidas rūstus, antakiai suraukti – visa kuo savo nepasitenkinimą reiškia.Dieviškumas tada vienvaldyste tampa. Jei noriu, galiu gamtą trypti, galiu ir gyvybę užgesinti. Ir prasideda: laukai parūksta dūmais, deginančiais užsilikusius rudens ir žiemos apdarus, bet gesinančiais tarp tų apdarų besislepiančią naują gyvybę. Dėl ko? Dėl savęs – juk vargo mažiau: jokių pastangų dirvai paruošti nereikia.

O gyvybės ir nebėra. Kas nors sakys: juk kažkokie menki vabaliūkščiai sudegė, kas gi čia tokio? Po vabaliūkščių ateina kitų eilė. Vienas smagumo dėlei nusprendžia gandrus pašaudyti, o kita, save motina vadinanti, žiūrėk, vaikų akivaizdoje ir jų mylimą šunį nudobia. Ak, tiesa, ji girta buvo… Po to labai “apgailestavo”: verkė prieš kameras žurnalistų filmuojama. Gal ir gailėjosi, kas ją ten supaisys? Bet kad jos vaikai “gerą” pamoką išmoko – tuo jau niekas gali neabejoti! Blogai jautiesi ar ant ko pyksti – nedelsk, išliek sukauptą įniršį ant paties silpniausio. Jis juk nesipriešins: dar Jonas Biliūnas nemirtingame savo apsakyme sakė, kad prieš mirtį ta vargšė bejėgė būtybė tik kojas gal jums palaižyti ir tenorės.

Gyvybės kaina pas mus gerokai kritusi… Dar vienas paradoksas ir dar viena priešybė šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu: benzino kainos iki beprotiškos ribos pakilo, o žmogaus gyvybę šiandien gal iki “vabaliūkščio” nuvertinome.

Visi jaučiamės nepatenkinti gyvenimu, vieni kitais, valdžia, kuri, beje, irgi, atrodo, mumis nepatenkinta. Kuri gi savo piliečiais patenkinta valdžia viena ranka biudžetą pensininkų, mokytojų ir kitų paprastų žmogelių sukauptais pinigais lopys, o kita – dosniai partijoms to paties biudžetinio pyrago atrieks? Velykinis susilaikymas mat mirtingiesiems būtinas, o tiems, arčiau valdžios dievo prisėdusiems, taisyklės kitos.

Anuo atveju motina tik vaikus pyktį ant silpnesnio išlieti pamokė, o čia jau visai tautai pamoka: daryk, kaip tau reikia, o pagautas mokėk viską protingai paaiškinti. O tas prakeiktas protas mums ir pakiša koją. Pamirštame, kad visi ateiname į šį pasaulį iš dvasinio ryšio: svarbu, kaip mama mus nuramina, ant rankų paima, galvą paglosto ir ašarą nubraukia. O protas tik vėliau prisideda: kairysis smegenų pusrutulis, už tai atsakingas, tik apie antruosius gyvenimo metus įsijungia ir tik tada mūsų kvailystes paaiškinti bando. O dešinysis, už meilę, jausmus ir šilumą atsakingas, pasirodo, gerokai veiksmingesnis būna. Bėda tik ta, kad jei mes savęs ta meile neužpildome, savo dvasios motinos šiluma neatgaiviname, taip niekada ir kito mylėti neišmokstame. Ir tada imame įniršį lieti taip, kaip protas liepia, nes aplinkiniai taip pamokė: mušk, skriausk ir naikink…

O baisiausia, kad ilgainiui mes ir tuos mokytojus savyje sunaikinti bandome. Agresyvi, o ne raminanti motina, mumyse svetima dalimi tampa. Dalimi, kurią mes naikinti imame, kai jau nebėra ant ko įniršio išlieti. Tada ir žudomės, nes mūsų vaikiška dvasia mano, kad tik šitaip iš savęs tą skriaudikę išmesti tegalime.

Deja, nusižudome tik mes patys. O kaip kitaip, jei niekas nei savęs, nei kitų mylėti nepamokė? Ir tada taip sunku tampa, kai gamta bunda, visi džiaugiasi, o mes nieko gero pamatyti nesugebame. Priešybė ir pražudo mus… O gal jei kas būtų pasakęs ir parodęs, kad net ir menkas vabalėlis yra savaip vertingas, dar viena siela būtų išlikusi, nes gyvybė, pasirodo, tikrai yra brangi. Ir joks benzinas už ją brangesnis būti negali…

Apokalipsės laukimas vieniems yra būdas išgarsėti, kitiems – galimybė varžovus nuvertinti, o mažiausiems – galimybė stabilumą ir saugumą nesaugume atrasti.

Žmogus – gana baili ir į mistinius vertinimus linkusi būtybė. Mes sunerimstame, jei kas nors pasaulio pabaigą ima pranašauti, o neduok Dieve, dar kokia negirdėta planeta per Saulės sistemą nutaria perskrieti arba paaiškėja, kad majai ar inkai savo kalendoriuose 2013-ųjų metų nebemato.

Ir nesvarbu, kad visi kalendoriai kada nors baigiasi (mat nauji prasideda), o ta “baisioji” planeta jau kadaise praskrido (ir ne sykį). Bet vis smagu apie baisybes pagalvoti. Psichoanalitikai sako, kad žmogus blogį dažniausiai susikuria pats, nes taip situaciją valdąs jaučiasi. Bėda dar kažin kada bus, o dabar galvodamas apie ją aš bent jau jaučiuosi negandą pats sukuriantis. Ir jei nutiks nelaimė, tai bent jau pats būsiu ją numatęs. Mistiška, ar ne? Bet juk mistiką mes mėgstame.

Tai vis apie ateitį ir grėsmes, kurios dar laukia. Net ir silpnesnės psichikos būdami, mes nors kažkiek save nelaimei parengiame, o jei nieko neįvyksta, tai tuo daugiau džiaugsmo. Betgi ne visuomet viską numatysi. Kartais bėda ir nelauktai ateina. Tada jau blogiau, nes nesuplanuotas blogis dvigubai žeidžia. Juk menkas pasirodžiau – niekas nuo manęs nepriklausė! Tai ir išgyventi sunkiau…

Bet žmogus žmogumi nebūtų, jei ir tokiai situacijai esant “išeities” nerastų. Pradžios nenumačiau, tai bent pabaigą sukursiu! Taip ir nutiko po vargšės Japonijos nelaimės. Sudrebėjo žemė, žuvo žmonės, ir Lietuvoje kai kam ne juokais noras kažkaip tame “sudalyvauti” kilo. Ne pagalbos ranką ištiesti, bet susikurti naujo peno vaizduotei padirginti.

Iš pradžių lyg ir sunkoka buvo – cunamis mat iki Lietuvos neatplauks, o žemė čia irgi nedreba. Bet bėda viena nevaikšto: lyg žemės drebėjimo ir cunamio japonams dar maža būtų – sprogimai atominę jėgainę sudrebino. Štai tada ir atsivėrė kai kuriems mūsų tautiečiams “trečioji akis”. Ir ėmė per Lietuvą slinkti jau ne cunamio bangos, bet reaktyviosiomis dalelėmis užkrėsto debesies šešėlis. Maža to, kai kas net tikslią to debesies slinkimo datą numatė.

Kad visiems dar baisiau būtų, o kruvinųjų scenarijų kūrėjams pasitikėjimas savimi gerokai sustiprėtų, reikėjo ir Mėnulį pasitelkti. Ir nutikt tu man taip, kad kaip tik tomis dienomis Žemės palydovas arčiausiai jos atsidūrė! Ir koks dabar skirtumas, kad prieš dvi dešimtis metų tai jau buvo nutikę (gamta, matyt, Aukščiausiojo valia, dėsningumus ir pasikartojimus mėgsta), – juk panikai kilti visos sąlygos jau sukurtos!

Atrodytų, kad galime iš tokių fantazijų pasišaipyti ir nekreipti dėmesio. Tačiau ne mes vieni, pasirodo, į paniką esame linkę. Pasaulis irgi sėkmingai apokaliptinius scenarijus kuria. Iš Japonijos sklindančios radioaktyviosios taršos baimė tapo masinė. Nenorėčiau gilintis, kiek ta grėsmė tikra, o kiek išpūsta, – mane labiau psichologinis katastrofų scenarijų kūrimo fenomenas domina. O kad tai tikras fenomenas, matyt, abejonių neturėtų kilti.

Mano manymu, kuriant tokius scenarijus ne tik paprasti žmonės dalyvauja. Juk ir garsiojo pasaulio pabaigą pranašaujančio kalendoriaus pasirodymą turbūt archeologai ir istorikai išprovokavo, praskriejančių planetų įtaka mūsų psichikai irgi ne be astronomų pagalbos pasireiškė. O kur dar fizikai, kurie juodąsias skyles mūsų planetoje “atvėrė”, priešindamiesi didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo paleidimui? Pamenate, koks nerimas prieš keletą metų kilo, kai jis Šveicarijoje po žeme atsirado?

Mažai? Gerai, žvilgtelėkime atgal. Pamenu, kad prieš nepilną dešimtmetį pasirodė serija straipsnių apie Saulės aktyvumo padidėjimą. Nieko keista nenutiko, mat Saulė ir taip kas vienuolika metų suaktyvėja, tačiau įvairūs mokslininkai teigė, kad šis aktyvėjimas buvo neplanuotas ir netinkamu metu pasirodęs. Vienas olandų mokslininkas išpranašavo, kad apie 2006-uosius mūsų žvaigždė apskritai turėjo sprogti, nes tokio aktyvumo didėjimo ji paprasčiausiai atlaikyti negalėjo… O kur dar garsioji 2000-ųjų pasaulio pabaiga, kompiuterių krizė, visų energetinių sistemų žlugimas ir panašūs apokaliptiniai scenarijai?

Visi šie scenarijai neapsiėjo be mokslininkų įtakos. Juk paprastas žmogus nesugalvos ir nenumatys juodųjų skylių ar kokių nors planetų pasirodymo mūsų padangėje. Tačiau jis labai gerai pasitarnaus tokių idėjų plėtrai, nes atstovauja plačiajai visuomenei, o joje gandai plinta ypač greitai. Tereikia tinkamu metu tinkamai žmonių grupei tokią idėją pamėtėti…
Tačiau kam to reikia? Kodėl net protingi žmonės ant pasaulio pabaigos kabliuko užkimba? Šių pamąstymų pradžioje jau minėjau, kad žmogus yra baili būtybė. Kiekviena iškylanti grėsmė mus labai žaloja, nes žmogaus egzistencijos pagrindas – stabilumas. Tik jį sukūrę mes jaučiamės saugūs ir galime sėkmingai gyventi. Vis dėlto ne visuomet tai pasiekiama. Kartais nutinka bėdų, netikėtumų, kurie tą stabilumą ir saugumą griauna. Tuomet mes tampame ne tik bailiomis, bet ir gudriomis būtybėmis, ir imamės kurti stabilumą. Keistai skamba: sukuriame stabilumą nestabilume.

Nors ir kaip keistai tai skamba, bet sukūrę katastrofos scenarijų mes taip valdome situaciją. Jei nelaimė ateis, vadinasi, aš ją numačiau. Jei ne, tai bent džiaugsmas bus didesnis. Žodžiu, žaidimai be pralaimėjimų. O kaipgi mokslininkai? Kam jiems to reikia? Ogi, matyt, tam, kad jų vardas bent jau nuskambėtų. Jei ne pozityviuoju, tai bent negatyviuoju aspektu. Nedavė Dievas galimybės hadronų greitintuvą sukurti, tai gal nuvertinsiu jį ir apie pavojų prabilsiu. O nuvertinimas, pasak psichoanalitikų, – vienas narciziškų būdų savo vertei pakelti. Juk mes visi bent šiek tiek narcizai esame.
Taip ir gimsta apokalipsės laukimas. Vieniems tai būdas išgarsėti, kitiems – varžovus nuvertinti, o mažiausiems – galimybė stabilumą ir saugumą nesaugume atrasti. Tačiau niekam nerūpi tie, kurie neturi galių bent tokiam saugumui susikurti. Kalbu apie silpnesnės psichikos žmones, kurie neretai tokius scenarijus nesvarstydami priima. Ir kas tada gali paneigti, kad pastaruoju metu padidėjęs savižudybių, žalojimosi ir keistų mirčių skaičius kažkaip su dar vienu apokalipsės scenarijumi yra susijęs?

Savivaldą galima traktuoti labai įvairiai: ir kaip “savą valdą”, ir kaip “savo valdžią”, ir kaip “savų valdymą”, ir kaip “savy valdymą”, ir kaip “valdymą sau”.

Na va, ir išsirinkome valdžią. Esame įpratę taip vadinti savo išrinktuosius po kiekvieno balsavimo – nesvarbu, Seimo ar vietinės valdžios atstovais jie tampa. O pasirodo, kad svarbu. Net pavadinimai abiejų skiriasi: vieni valdžion patenka, kiti – tik savivaldon. Bet atrodo, kad skirtumų ir patys išrinktieji nelabai mato. Bent jau pasiklausius jų ima atrodyti, kad ne pastato, kuriame jų kėdė stovės, aura, bet pati kėdė ar joje nutūpusio užpakalio savininką apvainikuosiantis vardas gerokai žavesnis tampa. Žiūrėk, Seimo nario ženklelis vieną menkiau šildo nei kokio nors rajono vicemero titulas. Nesvarbu, kad kaime, bet valdžios viršūnėje… Ir vėl “valdžios”…

Tai vis dėlto ar tikrai neverta atkreipti dėmesio į tą, atrodytų, tik lingvistinį skirtumą tarp žodžių “valdžia” ir “savivalda”? O man atrodo, kad savivaldos terminas savyje ir nemažai psichologinių prasmių slėpti turėtų. Turėtų, bet ar tikrai savivaldybėse sėdintieji apie tai pagalvoja? Ką gi, pažiūrėkime, kokių minčių iš to galėtų kilti.

Savivaldą pirmiausia galime įvardyti kaip “savą valdą”. Taigi taigi, savo valdą, kurioje ir imame šeimininkauti kaip privataus namo kieme. Norime – dangoraižius sau ir paskui mus į savivaldybę suėjusiems pasistatome, o paskui nebežinome, kaip jų išlaikymą apmokėti ir apskritai kam parduoti ar išnuomoti. Norime – galime dar patogiau gyvenimą susikonstruoti: kadangi ne tautinės daugumos atstovas esu, o taip norėčiau savo galią parodyti, tai gatves imu ir pervardiju į savąją kalbą. Ir nusispjaut, kad valstybę, kuriai vis dėlto, nors ir vietinėje valdžioje, atstovauju, kažin kaip supainiojau.

Savivaldą galime ir “savo valdžia” pavadinti. Savo – suprask, mano. Jei mano, tai pats galiu ir daryti, ką noriu. Nesvarbu, kad tą valdžią man žmonės davė, bet kam į juos dėmesį kreipti: juk jau davė… Tada imu savo valdžią ir formuoti. Ir nesvarbu, kad mane valdžioje matyti nori gal tik koks dešimtadalis, o beveik pusė kitus įvertino. Juk galiu surankioti dar penketą tokių vargdienių kaip aš ir sukurpti valdžią! Koks skirtumas, kad vieni liberalais save vadina, kiti – raudonąją socializmo rožę atlapuose nešioja, o treti apskritai nelabai kokią ideologiją turi – svarbu tik valdžią gauti ir savo versliuką pastiprinti. Svarbu tik viena – mano valdžia!

Savivaldą galėčiau iššifruoti ir kaip “savy valdymą”. Labai jau šis pavadinimas psichologiškai skamba. Panašu į žmogų, kuris tiesiog sugalvoja ką nors, kas jam patinka, ir pradeda įgyvendinti – nei su kuo taręsis, nei pasidomėjęs, kaip jo idėjos gyvenamajai vietovei pasitarnaus. Nesvarbu, kad pinigų stokojam, bet galim kokį gigantišką muziejų miesto centre pastatyti! Koks skirtumas, kad pasaulyje mažai yra miestų sau tai leidžiančių, o menininkai apskritai jo verte abejoja. Bet man patinka! O jei netinka, tai dar kokią idėją sugalvosiu, pavyzdžiui, parūdijusį vamzdį išlankstysiu ir upės pakrantėje įsmeigsiu – tegul menu vadinasi.

Galiu savivaldą ir “savų valdymu” pavadinti. Pažįstama ši praktika mūsų tėvynėje. Tik valdžia pasikeitė – tuoj savus į šilčiausius postus susodiname. Labiau tai aukščiausiems valdymo ešelonams būdinga. Atėjo nauji – žiūrėk, jau ministerijose sekretoriai valstybės sekretoriais virsta. Tie išėjo, kiti atėjo – štai valstybės sekretoriai kancleriais pavirto. Ir koks skirtumas, kad tokios transformacijos pinigus kainuoja: tenka konkursus skelbti, vienus atleisti, kitus priimti, visokias išmokas padalyti. Svarbu, kad savų valdymas būtų! Bet juk ir savivaldybėse daugybė įmonių, firmų ir firmelių slepiasi – ir ten savų reikia…

Savivalda dar ir “valdymas sau” gali būti. Labai norėtųsi tikėti, kad nebeturime tokių, kurie į valdžią savo gerovės užsitikrinti eina. Tik kad patirtis neretai ką kita rodo. Atėjau, pamačiau, prasukau palankius kreditus ar palankiausias verslo sąlygas sau ar savo artimiesiems, ir ramu. O jei pagaus, paskelbsiu, kad tai politinių priešininkų provokacija. Ir apskritai – dirbu gerai, varžovai jaučia pavojų, tai ir bando iš posto išversti. Tereikia trupučio fantazijos, ir rasiu būdą mundurui išsiskalbti.

Galima būtų ir dar kaip nors savivaldos pavadinimą šifruoti, bet vis kas negero į galvą lenda. Vis apie save, savo, sau… O kurgi žmonės? Juk jie valdžią sau rinko, o ne ant savo galvos nuleisti bandė. O į juos mažai kas dėmesį kreipia. Nors ne, kreipia, ir dar kaip: keturias savaites iki rinkimų mes, rinkėjai, galime šlovės spinduliuose maudytis. Visi norintieji minkštose kėdėse nutūpti mus ant rankų nešioja, aukso kalnus žada, visokias šilumas fantazijose pigina. Ir koks skirtumas, kad atėję į valdžią greitai visa tai pamiršta, bet mes bent mėnesį tikrais valdovais pasijuntame.

Bet rinkimai praeina, ir prasideda “savo valdų” ar “savų valdymo” periodas. Tada žmogus jau nebereikalingas. Jis tegali grūmoti kumščiais ir keiksnoti savo paties išsirinktą valdžią. Savo valdžią, kurioje lyg ir mes patys turėtume dalyvauti. Tam juk ir savivalda. Nors kiekvienai valdžiai tas tinka. Ir supranta žmogelis, kad vėl “ne tuos išsirinko”, bet pamiršo, jog rinko tai ne mąstydamas, bet fantazijose skraidydamas ar kažkuriuos kitus nubausti norėdamas.

Ir vis dėlto savivalda, matyt, didelė jėga turėtų būti. Ne saviems valdžioje, bet mums, jei laiku suprasime, kad galime pareikalauti atsakymų iš tų, kurie vos atėję ima “savų valdžią” kurti. Gaila, kad mes labai drąsūs tampame tik tada, kai niekas mūsų nemato. Pažiūrėkite, kokie drąsuoliai interneto komentarų platybėse plaukioja. Tai tada ir mūsų valdžiai viešumas tampa nereikalingas, jie “savy valdymą” ima kurti – juk niekas nepareikalaus pasiaiškinti, o už akių anksčiau ar vėliau vis tiek nuteis.

Man norisi savivaldą dar kitaip iššifruoti. Ne kaip “savą valdą”, “savų valdymą” ar “savy valdymą”, bet kaip “susivaldymą”. Susivaldymą kur nors giliai paslėpti abejingumą kitiems, norą nagus riesti į save, galiausiai – savo sąžinę. Ir tik tada, matyt, tikrai pajusime, kad savivalda nėra vien valdžia kitiems, bet ir savo egoistiškiausių troškimų suvaldymas.

Pastaruoju metu Lietuvą supurtė netikėta ir nelaukta liga. Tai vienur, tai kitur namo negrįžo iš klubo einanti mergina, po pamokų neparėjo moksleivis, žodžiu, tiesiog vienas po kito ėmė dingti jauni žmonės.

Nesiimu spręsti, ar tai masinis reiškinys, nors vartant žiniasklaidos priemones atrodė, kad tokios netektys tampa vos ne kasdienybe. Nenoriu svarstyti ir šios ligos naujoviškumo – juk žmonės dingdavo nuolat. Tačiau mane sudomino dar vienas, mažai kieno dėmesį atkreipęs faktas – nelaimėmis ir žmonių skausmu ėmė naudotis ir taip mūsų tėvynėje ne sunkiausius laikus išgyvenanti jau, matyt, “profesinė” grupė. Tai save ekstrasensais vadinantys veikėjai, neva Dievo valia įgiję vos ne anapusio pasaulio regėjimo dovaną.

Visai sąmoningai juos įvardiju “save ekstrasensais vadinančiaisiais”, nes nenoriu polemizuoti su tais, kurie iš tiesų yra gavę kokią nors neįprastą regėjimo dovaną. Negaliu juk ginčytis dėl to, kas mums nežinoma ir nepatikrinama. Nors ir čia norėtųsi priminti vieno žinomo kunigo žodžius, kad ekstrasensai nėra Dievo dovanom apdalyti – veikiau tik velnio sėklom apiberti. O kaip vertinti kad ir tokį faktą, kai nevilties genami vienos merginos artimieji aplankė keletą vadinamųjų ekstrasensų, kurie tiesiog sužibėjo savo ypatingu, bet labai jau kontrastingu regėjimu? Vienas neabejodamas pranešė, kad mato merginą žuvusią, kitas, nė kiek ne mažiau tikras savo antgamtinėmis galiomis, pareiškė, esą ji tiesiog su draugu išvyko į užsienį, o trečiasis, matyt, apskritai kažkur meksikiečių ar panašaus plauko serialuose pasirodė begyvenąs, nes “regi” atminties netekusią merginą kažkur priglaustą tūlos inteligentiškos moters su vaiku…

Komentarų, manau, nereikia. Kažkaip keistai, kaip atrodo, Dievas tuos žmones “apdovanojo”, jei visi skirtingus dalykus apie tą patį žmogų papasakojo. O gal vargšė mergina į keletą skirtingų asmenybių įsikūnijo? Kliedesiais, ne kitaip, šiuos vaizdinius tegalima vadinti. Ir vis dėlto ne patys apsišaukėliai mane domina. Kas lemia, kad vis dar tikime burtininkais, magais ar tiesiog lyg pasakų pasaulyje bandome greta raganų ant šluotų pajodinėti? Kažin, ar dar kur civilizuotame pasaulyje yra šalis, kurioje gyvena vyriausioji ragana? Visai kaip kariuomenėje – gal dar reikėtų generalinio raganų štabo viršininko pareigybę įsteigti? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – te nesupyksta ant manęs psichikos negalia sergantieji, bet man, psichiatrui, kai kurie televizijos ekranuose šmėžuojantys aiškiaregių veidai, jų kalbos ir elgesys primena rimtų proto ligų turinčiuosius.

Lietuvą iš tiesų užvaldė ne žmonių dingimo, bet ekstrasensų liga. Liga, kuri graso ne tik mūsų šalį nublokšti į gūdžius viduramžius, bet ir atimti bet kokią viltį, kad pagaliau imsimės patys lemti savo likimą ir atsisakysime to begalinio noro gauti malonumų be jokių pastangų. Dar S.Freudas manė, kad žmogų valdo vienintelis motyvas – gauti malonumą.

Tačiau net ir jis sakė, kad mes patys ieškome būdo savo jėgomis jį pasiekti. O Lietuvoje vis dar nemažai gyvena tokių, kurie norėtų, kad malonumą kas nors atneštų ant lėkštelės. Žinote, geriausia, jei tai būtų premjeras, kuris ateitų į kiekvieno namus ir paklaustų: “Ką galėčiau jums duoti?” Bet ne, dar geriau, jei pati prezidentė mus paglostytų ir tartų: “Jūs nevarkite… Gulėkite priešais televizorių, o aš jums viską, ko reikia, ant rankų atnešiu…”

Ne vienas, matyt, sakys, kad tai paistalai. Neskubėkite teisti, ponai, pasižvalgykite po tamsesnius šalies kampelius. Pamenu, kaip vienas tolimas mano pažįstamas, vargiai per butelio šešėlį saulę bematantis, dar laisvos Lietuvos aušroje burnojo: “Landsbergis ir Vagnorius – bjaurybės!” Paklausus kodėl, sekė paprastutis atsakymas: “Kad nieko neduoda!” Visi tokių istorijų esame girdėję, bet ar kas labai iki dabar pakito?

Pakito nebent tiek, kad nebe vien iš valdžios reikalaujame, bet ir stebukladarių ieškome. Kažkodėl tikime, kad kas nors gali mums sukurti stebuklą be jokių pastangų. Anksčiau eidavome į rinkimus tikėdamiesi, kad štai pasirodys geras tėvas, kuris už kovą dėl Lietuvos laisvės dabar prižers kiekvienam mūsų pilnus aruodus. O mes ilsėsimės. Juk labai aną sausį pavargome. Bet ne vienas tų pavargėlių nei prie televizijos bokšto, nei prie Seimo buvo, tik ramiai laukė, kuo viskas baigsis ir kurią vėliavą vėl kelti reikės. Taigi aruodų niekas nepripildė, nes stebuklų nebūna – savimi patiems pasirūpinti irgi reikia. Tada supykome ir ėmėme bausti tą jau nebe gerą tėvą – rinkome kitą, kuris vėl žadėjo, bet svarbiau, kad aną kritikavo. Po to kitą, kuris nesvarbu, kad nelabai lietuviškai moka, bet “savas bičas” yra – gali nusispjauti ant visko, kas mums šventa. O mes iš to pykčio ne tik kad nebeatsirinkome savo vertybėse, bet tiesiog susitapatinome su “stipriu ir ryžtingu”, ir patys stipresniais pasijutome.

Gaila, kad tokie susitapatinimai ne tik žmogaus nesustiprina, bet dar ir silpnina jį. Juk vis labiau regresuojame ir vis daugiau vaikiško bejėgiškumo įgyjame, kai už kažko slepiamės. Rinkimai nusibodo, nors dar ir “mamą” išsirinkome, bet ir ši ne ką “tedavė”, tad ėmėme po magijos pasaulį žvalgytis. Vis dar stebuklo laukiame.

Štai tokia tad istorija apie ekstrasensų Lietuvą. Tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems skraidyti į darbą ant šluotos ne prie širdies, tačiau tikiu ir tuo, kad sovietmetis mus gerokai nuskriaudė. Jo dėka tėvai išmoko savo bejėgystę “gydyti” visagalybe prieš vaikus, silpnuosius, o kartu – slapstytis už stipresniojo nugaros, pasislėpus bausti nepatikusius ir nuolat laukti stebuklo. Mes vis dar laukiame Mesijo. Gaila, kad ne to, tikrojo, jau atėjusio, bet kažkokio iliuzinio, keistų žmonių, ekstrasensais save vadinančių, atnešamo.

Pavieniai atvejai, kurie Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe dažniau priversdavo tik gūžtelėti pečiais ir sakyti, jog tai tėra įprastas visam vakarietiškam pasauliui atsitiktinumas, pamažu tampa tendencija, ko gero, priversiančia mūsų šalies psichologus pasukti galvą, o ateityje gal net imtis tiriamosios veiklos. Tačiau jau šiandien turėtume sutikti, kad Lietuvos nepriklausomybė tik išleido džiną iš butelio, bet tikrai nesukūrė unikalaus fenomeno. Ne laisvė čia kalta. O gal kaip tik laisvė leido kai kurioms merginoms vaduotis iš tam tikro beviltiškumo ir susitaikymo su nemalonia vyrų abejingumo, šaltumo, agresyvumo, sakyčiau, net tam tikro “princiškumo” bendraujant su jomis būsena.

Taip nekalbėčiau, jei kasdien nesusidurčiau su tokiu fenomenu savo kabinete, nematyčiau tų dalykų, kurie mane, vyrą, kartais patį verčia susimąstyti: oi, kokios kartais teisios feministės, kovojančios dėl moters teisės būti savimi ir netarnauti greta gyvenantiems vyrams, kurių psichologija neretai teleidžia suprasti, kad mažų mažiausiai karaliaus karūna šeimoje priklauso jiems.

Taigi kodėl lietuvės merginos vis dažniau savo partneriais renkasi užsieniečius – žmones, kurių kultūra, pasaulio matymas, kartais net išsilavinimas yra visiškai kitoks nei mūsų? Atrodytų, tik sunkumai jų laukia, bet tai nėmaž jų negąsdina. Tai kokios gi tos priežastys, atveriančios duris tolesniam lietuvių tautos nykimui?

Nepretenduoju į mokslinį tyrimą, vis dėlto kai kurias tendencijas ir priežastis galiu pastebėti tiek savo darbe, tiek paprasto žmogaus akimis nesunkiai pamatomas. Galų gale pats esu vyras, ir kai kurias ydingas vyrų nuostatas galiu neblogai įvertinti “nusikaltimo vietoje”.

Štai ir pirmasis atsakymas: kažkas nutiko su mumis, vyrais, kad nebemieli savo merginoms ir moterims tapome. Bet ar tik tokia bėda? Apskritai nemanyčiau, kad vyrai iš prigimties kažkuo yra kalti. Priežastis čia matau dvi, iki skausmo pažįstamas kiekvienam mūsų, – šeimą ir visuomenę. Tai kas gi nutiko?

O nutiko paprasti dalykai. Atsigręžiu į sovietmetį ir pastebiu, kad jis atvėrė duris ypatingai situacijai, kuri iškreipė šeimos paveikslą ir kiekvieno nario jausmą joje. Nuolatinis kolektyvo ir visuomenės pirmenybės prieš individualų žmogų kalimas į mūsų galvas nepraėjo be pėdsakų. Šeima nuvertinta, o kur dar “nuostabieji” Pavliko Morozovo, vardan komunistinės tėvynės išduodančio savo tėvą, pavyzdžiai, kurių apsčiai rastume sovietiniame folklore? O gal, beje, čia slypi ir tas pastarojo meto noras nuvertinti šeimą net ir įstatymais – kam jos reikia, jei tiesiog galime gyventi poroje, tai yra be parašu patvirtintos atsakomybės?

Nesiimu spręsti, kiek tiesos čia slypi, bet man šeimos nuvertinimas – vis dar sovietinis palikimas. O tai slepia ir dar vieną ydą: jei gyvenimas šeimoje nėra privalumas, tai ir didesnis dėmesys sau pačiam, bet ne greta esančiajam, tampa vertybe. Socializmas skatino spjauti ant artimo ir atsiduoti visiems, o kapitalizmas išaukštino individą, vėlgi skatindamas spjauti ant artimo. Vargšas tas artimas, niekur jam vietos nebėra: vieni jį aukoja vardan masės, kiti – vardan savęs.

Sakysite, kuo čia dėti vyrai, juk ir moterys gali ant vyro spjauti? Gali, tai irgi, beje, nutinka. Tačiau padėję ranką ant širdies prisipažinkime, kad vyras visuomet yra stiprioji pusė. Jis gali išeiti, pareiti, su draugais atsipalaiduoti, o už moters visuomet vaiko galvelė kyšo. Taip, visokių vyrų bei moterų būna, bet nepamirškime, kad kalbu apie tendencijas. O jos, kaip žinome, be išimčių neapsieina.

Aha, tai vyras, pasirodo, laisvas ir nepriklausomas paukštis besąs! O kodėl gi jis tokiu tampa? Ogi todėl, kad mes juos princais auginame. Šeimose paprastai vyras nuolat dirba, o žmona ne tik kad darbe nusilaksto, bet dar ir namais pasirūpina. O juk išgyvenimas ne vien su pinigais susijęs, jis ir nuo dvasinės būsenos priklauso. Atitolimas nuo partnerio gresia virsti vienatve ir dažnai neadekvačių pakaitalų ieškojimu. Taip berniukas ir tampa savo tėvo dvasiniu pakaitalu, kuriam daug kas atleidžiama ir leidžiama, o kita vertus, užgriūva pernelyg didelė pyktį kelianti atsakomybės našta.

Taip ir gimsta vyras, kuris nemato nieko bloga atitrūkti jau nuo savo šeimos, o esant reikalui – ir pykčiu paspjaudyti. O dar tos amžinos vaikams kalamos tiesos: vyrai neverkia, bet pykti gali…

Tai šeima, o kur dar visuomenė? Paprasčiausia atsakyti, kad šeima ir yra visuomenės dalis, tad kas vyksta vienoje, vyksta ir kitoje. Vis dėlto yra ir visuomenės savitumų. Dabar mes mokomi rūpintis tik savimi. Maža to, tas egocentrizmas neretai agresija virsta. Ir kaip nevirs, jei kur pažvelgsi – vien apie blogį kalbama. Penktieji laikraščių puslapiai tapo vos ne bestseleriais – gal laikas juos jau atskirais leidiniais pardavinėti? Bet net ir tų penktųjų puslapių nereikia. Visur blogybės veši. Nieko gražaus ir per televiziją nepamatysime: mus nuodija prekybininkai, paslapčia žudo gydytojai, o kur dar valdžioje sėdintys ir mūsų vaikus išprievartauti tykantys pedofilai…

Taip ir norisi pasakyti, kad visuomenė serga. Serga blogybių medžiojimo ir agresijos liga. Tolerancijos stokoja visi. Vieni ruošiasi nulinčiuoti homoseksualus, o šie nė kiek ne mažiau pasirengę kautis: gėjų lygos lyderis tik ir laukia, kada galės apsiskųsti Europos institucijoms. Agresija spjaudosi visi – vyrai ir moterys, o feministės suka galvą, kaip čia dar Bažnyčiai įkąsti.

Tai tik dalelė tiesos. Jos būtų galima ieškoti ir ieškoti. Tačiau vieną atsakymą sau randu: mūsų vyrai šeimose neretai auga ne tik atsakomybe persisotinę, bet ir pyktį bei šaltį skleisti išmokyti. Nelengva juk savo mamoms jų vyrus atstoti, o jei dar šalto ir pikto tėvo pavyzdys auklėja? O jei dar agresija juos iš visuomenės pasotiname, tai gana liūdną vaizdą pamatome.

Tada štai ir atsiranda kitų, kuriems šeima yra ne atgyvena, bet vertybė. Augę saugiose šeimose ir tolerantiškose visuomenėse, jie turi ką pasiūlyti moteriai, kurią ne mato kaip savo poreikių tenkintoją, bet gerbia, myli ir nebijo sakyti gražių žodžių. Ir tada tampa aišku, kodėl mūsų merginos renkasi užsieniečius, nepaisant to, kad ir jos kartais aklai tiki sena lietuviška tiesa: užsieninis daiktas visuomet geresnis…

Tik siekiai judėti pirmyn, suderinti su meile kitiems, teatneša sėkmę ir išvaduoja mus nuo bereikalingo savęs ir aplinkinių naikinimo.

Kiekvienų metų pradžia jau kažkaip savaime nuspalvinama karo ir taikos tema. Vos įžengę į Naujuosius metus kartu su Bažnyčia švenčiame Pasaulinę taikos dieną, vis tebesitęsia Kristaus gimimo iškilmės, kurios reiškia ne ką kita, kaip tą patį taikingą sambūvį bei toleranciją, ir taip nejučia priartėjame prie Trijų karalių šventės, kuri jau pamažu taikų vaizdą ima keisti. O kaipgi kitaip vertinti trijų išminčių, norinčių pagarbinti gimusį Mesiją, pasirodymą, jei jiems ant kulnų tuoj pat ima lipti klastingasis karalius Erodas, visais būdais ne tik bandąs naujagimį nužudyti ir užkirsti kelią savo viešpatavimo praradimui, bet ir netiesiogiai naikinąs gėrį, taiką ir toleranciją? Taika pamažu pradeda užleisti vietą karui…

Dar vienas žingsnis, ir jau tik mūsų tauta priartėja prie dar vienos metų pradžios datos – Laisvės kovotojų dienos, pažymimos sausio 13-ąją. Šią dieną, atrodytų, turėtume pamiršti toleranciją ir įsisąmoninti faktą, kad gyvenimas yra nuolatinė kova, o taika paprastai pralaimi karui.

Atrodytų, dvi nesutaikomos priešininkės valdo mūsų kasdienį gyvenimą ir net mus pačius. Dar nuo S.Freudo laikų buvo žinoma, kad žmogus yra veikiamas jo vidinį pasaulį drebinančių kovų. Psichoanalizė tas jėgas įvardijo varomis, arba instinktų psichologine išraiška. Pamenate? Seksualinis instinktas, apie kurį labai mėgsta pakalbėti visi – nuo paauglio iki dar šiek tiek ant kojų besilaikančio senolio, ir agresija, kuri skatina mus išlieti vidinę įtampą ir įtvirtinti savo galią.
Visa su seksualiniu instinktu susijusi, bet niekaip lytinių santykių neatspindinti veikla ir įgavo libidinės varos pavadinimą. Psichologiškai tai reiškia ir žmogaus meilę kitam žmogui, rūpestį ir globą, galiausiai – tą mūsų jau minėtą toleranciją ir taikos siekius. Tuo tarpu agresyviojo instinkto psichologinė išraiška, dar kitaip kartais vadinama mortido ar detrudo, nors labiau mėgstamas agresyviosios varos terminas, pasireiškia ne tik agresyviais polinkiais, bet ir siekiu valdyti, pirmauti, galiausiai – siekti karjeros. Bėda ta, kad siekdami karjeros mes neretai pamirštame kitus žmones, lipame per galvas, o kartais esame linkę ir apgauti, pamiršdami savo pažadus.

Visai neseniai susidūriau su vienos kompanijos verslininkais, kurie siekdami sau naudos prižadėjo aukso kalnus, tačiau, vos gavę naudos ir žmogumi pasinaudoję, savo pažadus tesėti pamiršo. Daug buvo planų, tačiau jie akimirksniu žlugo, nes viena pusė “pamiršo”, kad juos buvo davusi. Liūdniausia yra tai, kad mano minimi verslininkai ne alkoholiu ar kitais žemiškais dalykais užsiima, bet atlieka ir kultūrinį darbą, pretenduodami įsitraukti į žmogaus dvasios puoselėtojų gretas. Tai ko norėti iš verslininkų materialistų, kai dvasines vertybes kuriantys žmonės taip lengvai nusispjauna ant kito žmogaus dvasinės savijautos? O gal tai ir yra įrodymas, kad agresyvioji mūsų vidinio gyvenimo vara būdinga ne primityviesiems, o ir bet kuriam paprastam žmogui? Ir jokio karo nereikia – agresija ir godumas ar nauda sau kartais net blogiau nei kariaujančiosios pusės agresyvumas.

Paminėjau ir godumą. Labai liūdna, kad godumas užvaldo ne tik mūsų verslininkus, bet ir valdžioje besidarbuojančius žmones. Jau ne kartą girdėjome, kaip vienas ar kitas seimūnas “prastūminėja” savo bendrovei ar verslo grupei naudingus įstatymus. Atsimenu ir tai, kaip vienas sveikatos apsaugos ministras savo buvusiai (o kaip vėliau paaiškėjo, ir būsimajai) ligoninei pažangiausios aparatūros pamėtėjo. Ar tai ne ta pati agresyviosios varos išraiška – lipti ne tik per konkurentų, bet ir per paprastų žmonių galvas? Ir ko norėti iš eilinių žmogelių, jei mūsų pačių išrinktieji į save nagus riečia? O juk valdžios atstovų paskirtis – rūpintis šalimi ir jos žmonėmis. Kitaip tariant, ne agresyviąją, bet libidinę varą puoselėti.

Taigi neretai pamirštame, kad abi varas turime. Jei tai būtų tik pavienio žmogaus bėda, dar ne taip ir baisu, bet kai tai apima valdžios žmones ir godumas bei rūpestis savimi juos visiškai užvaldo, tai jau tampa visuotine problema. Ar ne panašu į Erodo istoriją? Godus žmogus turi stiprią agresyviąją varą, o tai jau žingsnis ir į atvirą agresiją prieš savus ar svetimus. O kiekviena agresija sukelia ir atsakomąją. Kelias smurtui atviras. Ar ne kažkas panašaus vyko prie Seimo rūmų prieš porą metų?

Ir kaip tai nepanašu į įvykius prie Seimo prieš dvidešimtmetį… Tuomet agresija valdė sovietinės sistemos gynėjus, o Seimo rūmus apsupusieji iš savęs spinduliavo tik paprasčiausią meilę. Meilę žmogui: savo išrinktiesiems, savo bendražygiams, savo šaliai. Ir jokio godumo, tik savęs atidavimas kitiems. Taika prieš karą. Taika, kuri visada laimi.

Libidinė vara ir meilė prieš agresiją. Meilė visada laimi. Nevertėtų to pamiršti ir tautos išrinktiesiems. Arogancija ir agresija – vienos šakos vaisiai, o jie visada nukrinta pirmieji. Kartais ir su visa juos užauginusia šaka. Todėl kaip libidinės varos proveržis išsiskiria naujojo Vilniaus mero pastangos ne tik kalbėtis su žmonėmis, bet ir pačiam jais pasirūpinti, siaučiant pūgoms paėmus kastuvą į rankas ir įsitraukus į paprasto žmogaus triūsą.

Taigi mūsų gyvenimą ir mus pačius valdo dvi prieštaringos jėgos – agresija ir meilė, karas ir taika. Šiandieninė psichologija sutinka, kad tai nėra dvi savarankiškos varos, bet dvi vienos monetos pusės. O tai reiškia, kad visi mes turime ir agresijos, vedančios mus į priekį, ir meilės, neleidžiančios tame judėjime pamiršti kito žmogaus. Sausio 13-osios aukos puikiai tą įrodė. Meilė tėvynei ir jos žmonėms siuntė juos prie Seimo ar Televizijos bokšto, o agresija padėjo išstovėti tada, kai gyvuliškos jėgos stumiami sovietiniai kareivos žvangino ginklais. Tie žmonės nereikalavo ir nedarė nieko vien dėl savęs – jie atidavė save. Godumas ir agresija pralaimėjo meilei ir taikai. Tačiau pergalę lėmė abiejų jėgų samplaika.

Ne pavienė meilė ar vieniša agresija laimi. Negandas ir sunkumus įveikti padeda tik abiejų jėgų ryšys: mindydami kitus agresijos liūne, mes gal ir užkopsime karjeros laiptais ar, aukodami save kitų gerovei, pamiršime save pačius. Ir abiem atvejais liksime vieni. O tai ir yra didžiausia žmogaus tragedija, liudijanti, kad tik siekiai judėti pirmyn, suderinti su meile kitiems, teatneša sėkmę ir išvaduoja mus nuo bereikalingo savęs ir aplinkinių naikinimo. Matyt, tokią pamoką mums ir davė Sausio 13-osios aukos.

Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams vėl imame neramiai žvilgčioti į nuolat plonėjantį kalendorių. Tik šių švenčių išvakarėse bent akimirkai stabtelime ir nori nenori atsigręžiame į save. Matyt, žmogiška prigimtis taip sukonstruota, kad dažniausiai esame linkę matyti krislą kito akyse, pastebėti aplinkinių klaidas ir ydas, tačiau kažkaip užmirštame savo pėdsakus, paliktus prabėgusių metų sniege. O pripėduota ganėtinai…

Ne veltui sakoma, kad prieš šv. Kalėdas reikia susitaikyti ir paprašyti aplinkinių atleidimo. Paprašyti žmonių, kuriuos užgavome ar tiesiog palikome vienumoje tada, kai jiems labiausiai reikėjo šilumos ir galbūt vienintelio paguodos žodžio, kad suprastų, jog mano pėdsakai ne visuomet vedė taikos ir gėrio keliais ne iš blogos valios, o tik iš žmogiškos silpnybės, negalėjimo sustoti ir pajusti artimą, jo širdies plakimą.

Ir tik tada, kai nutyla kasdienybės šurmulys ir mes netikėtai tampame viena šeima, susėdančia prie Kūčių stalo, suvirpiname ir savo sielos stygas, pajutę didįjį žmonijos bendrumą ir netikėtai suvokę savo pačių prasmingumą. Ir turbūt tik tą vienintelį vakarą esame pasirengę išgirsti kito žmogaus skausmą ir liūdesį, pažvelgti į akis tiesai. Tik tą vienintelį vakarą išgirstame ir savo sielos kuždesius, ne vienas sustingstame su ašara akyje ir begaliniu ilgesiu širdyje…

Žmogus – dieviška būtybė. Jei kam norisi kildinti save iš beždžionės – prašom, tačiau aš norėčiau tikėti, jog nesame sukurti tik tam, kad tenkintume kūniškuosius poreikius ir bandytume nusiskinti nuo gyvenimo medžio labiausiai prisirpusį bananą. Juk beždžionė nejaučia ilgesio, ar ne?

Tad jei esame dieviškosios šviesos palytėti, matyt, esame pasirengę retsykiais pažvelgti į akis gyvenimui ir mūsų vietai jame. Esame pasirengę pamatyti vieni kitus ir atleisti vieni kitiems. Bet tuo pačiu metu esame pasirengę įvertinti ir savo indėlį į savo pačių gyvenimo taupyklę – pamatyti, kur link ėjome ir kur atėjome…

Pamenu, skaičiau knygą, kurios autorius pagrindinio herojaus lūpomis šaiposi iš psichoanalizės ir kitų sielos terapijų. Tačiau net ir jis ironišką knygą baigia žodžiais, kurie verčia susimąstyti. Neatkartosiu tiksliai, tačiau tie žodžiai skambėjo maždaug taip: “Galime šaipytis iš Freudo, galime jo nepripažinti, tačiau negalime paneigti, kad didžiausias šio žmogaus indėlis į žmonijos pasiekimų taurę – supratimas, jog kiekvienas mūsų žingsnis šioje žemėje, kiekvienas veiksmas ir kiekviena mintis yra prasminga…”

Labai paprasti žodžiai, tačiau ir labai gilūs. Įpratę suktis šiuolaikiniame sudaiktėjusiame pasaulyje, neigti ryšio su kitais žmonėmis svarbą bei aukštinti individualumą, bandome pabėgti nuo savęs pačių. Paradoksas tas, kad individualumas neegzistuoja. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį iš kito žmogaus, apvaisinti dviejų žmonių santykio. Pažvelgęs į motinos akis, pirmą sykį pamatau savo atvaizdą ir pamažu virstu žmogumi. Pakylėtas tvirtų tėvo rankų, įsisąmoninu ir savo galią. Patyręs kovos su bendraamžiais skausmą, pasirengiu įžengti į pasaulį, kuriame, pasirodo, yra ir “beždžionių”. Seneliai, mokytojai, draugai, kiti žmonės – tik jų apsuptyje suprasiu, ar tikrai Dievas tvarko šį pasaulį, ar bus jis mane pamiršęs…

Kad ir koks individualus būčiau, visuomet esu apsuptas žmonių. Net ir tada, kai lieku vienas, kai ima atrodyti, kad nebeturiu į ką atsiremti, visuomet išlieku apsuptyje. Juk visi žmonės, visi skausmingi ar džiaugsmingi santykiai, visa patirtis jau slypi manyje, ir verkdamas iš nevilties ar vienišumo girdžiu užgaulius vidinių balsų šnabždesius arba įsiklausęs išgirstu raminantį mamos balsą.

Štai tada ir suprantu, kad mano paties balsas, matyt, skambės ne vieno žmogaus širdyje, o mano pėdsakai visam laikui įsispaus artimųjų sielose. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė? Prisiminti, kad kiekvienas mano žingsnis yra reikšmingas ir jis palieka pėdsaką tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenime. Ir, matyt, svarbu, ar liks švarūs lyg pirmasis sniegas pėdsakai, ar pripėduota bus purvinais batais…

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad ryšys su kitu žmogumi yra svarbus kiekvienam mūsų. Bet kodėl tuomet visais būdais keliame ant pjedestalo individualumą, savo sėkmę ir pamirštame apie artimo skausmą? Net psichologija, ir ta iškrypo. Vakaruose vis daugiau įsigali psichoterapijos mokyklos, skelbiančios, kad viskas priklauso tik nuo mąstymo, kurį tereikia pakeisti, ir pasaulis nušvis visomis vaivorykštės spalvomis. Kaip paprasta – nereikia metų metais gulėti ant psichoanalitiko kušetės, bandant pažinti savo jausmus ir save pačius, ar žvelgti į akis psichoterapeutui, bandant pamatyti savo sielą… Bet prisiminkime, kad tik motinos akyse pamatę save tapome žmonėmis!

Matyt, ne veltui Dievas davė šv. Kalėdas. Sveikindami vieni kitus, mes žvelgiame į artimojo sielos gelmes ir pamatome save. Kūčių vakarą susėdame prie stalo ir staiga pajuntame, kiek vis dėlto mūsų daug. Nes tą vakarą su mumis susijungia visas pasaulis, o pro mūsų dvasios duris į kambarį įžengia mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai. Mus aplanko mūsų broliai, seserys ir vaikai. Gyvi ar seniai anapus iškeliavę – šią dieną visi jie randa savo vietą mūsų širdies kertelėse. O mes lygiai taip pat aplankome ir savo draugus bei artimuosius, sėdinčius prie savo stalų. Viliuosi, kad mano pėdsakai jų sielose švarūs, o jei ne – tegaliu prašyti atleidimo.

Taip mes ir ateiname į metų pabaigą ir atsisukame atgal. Pažvelgiame į savo sielą ir neretai pamatome, kad nešamės tik padrikas mintis ir begalinio bėgimo laiko ratu nuovargį. Tačiau nesugebame pamatyti pėdsakų, kuriuos mūsų sieloje bando palikti žmonės, nors kartais tereikia tik pažvelgti vienas kitam į akis ir išgirsti tylą. Tylą, kurioje gimsta ryšys – tikras ir amžinas, toks, koks gimė pirmąją mūsų gyvenimo akimirką, kai dar nebuvo žodžių, vien šiltas motinos žvilgsnis ir meilė. Meilė, kuri neša mus per gyvenimą, kuria bendrumą ir Kūčių vakarą susėdus prie stalo atveda mus vienus pas kitus.

Kaip sakė Richardas Bachas, “mus supantys dalykai – namai, darbas, automobiliai – tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename, mūsų gyvenimo įvykiai – tiktai fonas. Labai lengva pulti vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje, yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!”

Gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius.

Tiek kartų kalbėjau apie rudenį kaip apie kažkokį liūdesį ir nerimą skatinantį laikotarpį, jog nejučia ėmiau versti kalendoriaus lapelius ieškodamas švenčių dienų ir vildamasis, kad gal rasiu ką nors, kas širdį džiugintų.

Ir ką gi? Randu šį bei tą: lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Kaip ir turėčiau pasidžiaugti, juk kariuomenė – tėvynės gynėja, patriotizmo mokykla, galų gale vyriškumo kalvė. Štai ir turime šventę. Šventę, kuri kažkodėl nevalingai žadina įspūdį, kad kariuomenė – vyrų darinys, ir vėl švenčiame vyrų dieną. Ir iš tikrųjų nieko daugiau linksmesnio lapkritį nerasime, tamsūs rudens vakarai nepalieka jokių vilčių šviesos spinduliams prasibrauti, o ir su vyriškumu tapatinama šventė neblogai prie šio laikotarpio dera. Juk esame įpratę, kad vyrai būtinai turi būti rūstūs, tvirti, neretai šalti lyg niekada nesibaigiantis lapkričio lietus.

Pradėjau nuo kariuomenės, o nejučia baigiau vyrais. Bet juk nieko keista: vyras turi būti tvirtas ir rūstus, pasirengęs bet kurią akimirką savo, o ir šeimos priešams nosį sugurinti. Tikras karys ir šeimos bei tėvynės gynėjas. Labai patriotiška ir realistiška. Bet ar nenutinka kartais, kad nuolat vyrui brukamas karžygio paveikslas tampa pasala ne tik jam, bet ir jo artimiesiems, vaikams bei vaikaičiams, kurie per kartų kartas nešasi dvasią stingdantį šaltį, atsiribojimą nuo jausmų ir bet kokios dvasinės šilumos kibirkštėlės? Visai nemanau, kad mūsų ar kurios kitos šalies kariuomenė ugdo kažkokius dvasios vargetas, tačiau čia noriu kalbėti apie tą paveikslą, kurį pati visuomenė sukuria kalbėdama apie vyriškumą ir skatindama vyrus įgyti gana primityvų rūstaus “tėvynės gynėjo” įvaizdį.

Menu, kaip sykį vesdamas seminarą užsiminiau, kad nuo jokio jausmo bėgti nereikia, o vyrai, kaip ir visi mirtingieji, neturėtų bijoti ašarų. Menu ir tai, kad labiausiai iš tokio teiginio pasišaipė vienas vyresnių grupės dalyvių, kuriam vyro ašaros atrodė lyg iš siaubo filmo, niekaip nesiderinančios su tvirto šeimos maitintojo įvaizdžiu. Jis pats, pasirodo, nei verkė, nei liūdesiu savo širdį dilgino. Paprasčiau tariant, pasidėdavo jausmus kažkur į pasąmonės gelmes ir ten numarindavo. Gal ir numarindavo, bet dar nežinia kas ką: jis jausmus ar jausmai jį. Liūdna, bet šis žmogus šiandien neįgalus, nepakylantis iš vežimėlio po persirgto insulto. Atrodo, kad šįkart jį jausmai įveikė.

Tai vis dėlto kas tam mūsų laikų vyrui nutiko? Kodėl įtikėjome savo karišku įvaizdžiu ir karikatūriškai jį sutapatinome su šaltu ir atsiribojusiu supermenu, kuris lyg holivudinio filmo herojus naikina vieną priešą po kito, bet svarbiausia – neįsileidžia į savo gyvenimą jokio kito žmogaus? “Puiki” vyriškumo mokykla…

Neseniai skaičiau knygą, kurioje vienas šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės kūrėjų Jeremy Holmesas analizavo Britanijai, o ir visam šiuolaikiniam pasauliui, matyt, tinkantį šeimos modelį. Vaizdelis, kaip pasakytų žinomas herojus, susidarytų ne koks… Pasirodo, kad nūdienos šeima pasižymi “užvaikytais” tėvais ir savaip vienatvės, tapatumo ir savarankiškumo problemas sprendžiančiais vaikais. Tikro vyro įvaizdį besisavinantis tokios šeimos galva nebežino nieko kita, tik atsakomybę uždirbti kiek galima daugiau pinigų, o kartu pasinerti į darbą ir pamiršti, kad atsakomybė nėra vien materialinė našta, bet ir dvasinio komforto bei saugumo artimiesiems suteikimas. Tačiau vargu ar saugumą kitiems gali suteikti vyras, kuriam pačiam to saugumo trūksta. Ir iš kur tas saugumas, jei kažkodėl vieni per kitus šaukiam, kad vyras turi išlaikyti šeimą? Būna keista, kai kartais pacientams pasakęs, jog šeimą išlaiko tas, kuriam tąkart geriau sekasi, išgirstu, kad tik vyras už tai turi būti atsakingas.

Nesaugus tėvas – nesaugi žmona, nesaugūs ir vaikai. Tai paprasta aksioma. Nekalbėsiu apie moters vaidmenį, bet tokioje šeimoje augantis berniukas patenka į nepaprastą situaciją. Jam reikia susitapatinti su tėvu, nes būtina vyru tapti, bet kaip tą padaryti, jei tėvas dirba, išgyvena nuolatinę įtampą ir pamiršta bet kokį atsipalaidavimą? Tada vaikas ir bando pasitelkti savo fantaziją bei įsivaizdavimą vyriškumui pažinti. Vyras – tai tas, kuris atsiriboja nuo artimo, o namie nuolat būna pervargęs ir piktas. Štai! Jau auginame naują vyrą: piktą, šaltą ir vengiantį bet kokio artumo…

O ką jau kalbėti apie jausmus? Tai dar viena jautri šiuolaikinio vyro paveikslo vieta. Berniukas tampa vyru, bandydamas atkartoti tėvo elgesį ir savaip įsivaizduodamas jo vaidmenį, o jausmų pamokas tėvai jam suteikia tiesioginiais “protingais” pamokymais. Pavyzdžiui: “Vyrai neverkia!” arba “Koks tu vyras, jei bijai?” Pažįstama, ar ne?

Kiek mūsų esame patys ne tik tai girdėję, bet ir savo sūnus taip raminę? Tai kodėl tuomet stebimės, kad užaugęs mūsų sūnus pykčiu atsako į netektis, sunkumus ar pavojus? Negavęs leidimo verkti ar bijoti, berniukas pasirenka tai, kas jam belieka.

O lieka ne kažin kas. Visi teturime keturis jausmus: liūdesį, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Visi kiti tėra jų kombinacijos. Tai jei liūdėti ar bijoti draudžiama, berniukas pasirenka pyktį – džiaugtis juk nėra kuo… Pasitelkime fantaziją ir bandykime įsivaizduoti, kas laukia šio vyru tapsiančio amžino berniuko būsimosios šeimos ir jo paties sūnaus. Nesistengiu suabsoliutinti, tačiau toks scenarijus, deja, nėra retas.

Ir vėl sukasi tas nelemtas užburtas ratas… O juk būtų gerokai paprasčiau, jei suvoktume, kad mums visiems reikia ašarų. Net ir mašina, jei jos laiku nesutepsi, sustos. O žmogus – gerokai sudėtingesnė mašina. Tik jį kartais tenka ne tepalu, bet ašaromis sutepti. Ir vyrus taip pat… Kita vertus, jausmai, jei jų neišreiški, atsideda mūsų vidiniame pasaulyje. O vidinis pasaulis – tai ne vien dvasia, bet ir kūnas. Štai ir nutinka, kad ima tie jausmai mūsų kūną graužti, ir baigiasi viskas opalige, insultu ar infarktu.

Tai gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius, o pačius save galiausiai pasodina į neįgaliųjų vežimėlį. Tada gal nekils grėsmė, kad mūsų kariuomenė pasižymės agresija bei abejingumu kitiems žmonėms ar tautoms, ir taikos iš tikrųjų bus gerokai daugiau…

Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti.

Prasideda lapkritis, ir vaizdas už lango gerokai keičiasi. Vėjas nuo medžių nuplėšia paskutinius lapus, pievos pasidengia rūdimis, taip atimdamos bet kokius vešinčios žalumos prisiminimus, o dangumi vis dažniau skrieja švininiai debesys.
Vaizdas keičiasi, o gamta lyg žmogus ima senti. Vasaros grožis dingsta. Kaip ir žmogus, ji vis labiau žilsta, įspėdama apie nesustabdomai artėjantį gamtos letargą ir sulig paskutiniais lapais nykstančią gyvybę. Lapkritis virsta savotišku mirties mėnesiu, kurį ir pradeda mirusiųjų pagerbimo diena – Vėlinės.

Maža to, dar Vėlinių išvakarėse mus apima keistoka mirties karštligė, atėjusi į mūsų šalį iš Vakarų. Amerikiečių pradėta Helovino šventė nepastebimai tapo ir mūsų gyvenimo dalimi, kai klubus, barus ir privačius vakarėlius užplūsta mirusieji, kurie staiga virsta spygaujančia ir klykiančia minia – ne tiek baisia, kiek linksma. Vis dėlto kitą dieną linksmybės baigiasi ir mes tampame rimtais, tyliais ir liūdinčiais žmonėmis, susitinkančiais su savo mirusiais artimaisiais. Makabriškasis vaiduoklių siautulys virsta tyla, kuri veikiau reiškia pagarbą ar net savo pačių artėjančios pabaigos nuojautą. Juokui vietos nebelieka…

Tačiau koks juokas kalbant apie mirtį? Mirtis – rimtis, liūdesys, ji tegali sukelti skausmą, bet jokiu būdu ne juoką. Bet ar tikrai? Jei ji tokia rimta, tai kodėl linksminamės išvakarėse? Juk ir Bažnyčia moko, kad mirtis reiškia žemiškųjų kančių pabaigą ir kelionę į amžinojo džiaugsmo pasaulį.

Taigi mirties tema nėra tokia aiški ir paprasta, kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sakyti, kad mirtis tėra pabaiga, būtų pernelyg paprasta. Tai tas pats, kas nepasakyti nieko. Mirtis mums kelia daug daugiau jausmų, minčių ir fantazijų nei kuri nors kita mūsų egzistencijos dalis. Ir nieko keista, nes mirtis yra prieštaringiausias mūsų gyvenimo faktas.

Skaičiau puikią Mitcho Albomo knygelę “Antradieniai su Moriu”, kurioje mirštantis mokytojas kalbasi su savo mokiniu, atverdamas gyvenimo ir mirties prasmę. Jo žodžiai, matyt, tiksliausiai atspindi mirties ir gyvybės santykį: “Visi žino, kad mirti teks, bet niekas netiki…” Iš tiesų šiuose žodžiuose slypi didelė tiesa. Žmogaus psichologija taip sutvarkyta, kad stengiamės išvengti nežinomybės. Mirtis – neišvengiama, tačiau joks mokslas negali pasakyti, kas už jos slypi, kuo ji baigiasi. Todėl ir bandome kažkaip su nežinia susitvarkyti. Didžiausias paradoksas ir yra tas, kad tikrai žinome, jog mirti teks, bet visais būdais sau tą neigiame. Vis dėlto paprasčiausio neigimo čia nepakanka. Reikia kažko daugiau, nes mirtis pernelyg sunki ir sudėtinga.

Žmogaus psichika nuo gimimo stabdo mirties suvokimą. Vaikas apskritai neturi tokio suvokimo, o paauglys gana lengvai manipuliuoja mirtimi. Jis supranta galimą mirtį, tačiau neigia jos negrįžtamumą. Iš čia, matyt, ir toks keistas grasinimas suaugusiųjų pasauliui: aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės. Paauglys jaučia, kad mirtis gresia tik kūnui, tačiau kūnas jam dar šiek tiek svetimas. Jei aš mirštu, tuo niekas dar nesibaigia. Arčiausiai Dievo, ar ne?

Suaugusysis jau nebeturi tokių galimybių – protas jau kitoks, jo nebeapgausi. Tai ir kyla noras bent jau netikėti neišvengiamybe. Prisiminkime: visi žinome, kad mirsime, bet niekas tuo netikime. O kad dar labiau netikėtume, susikuriame įvairiausių ritualų mirčiai paneigti. Kaip sakiau, galvojimo nebepakanka – imame veikti. Pradedame kurti gražias romantiškas istorijas apie mirtį. Idealizuojame savanoriškai žūstančius didvyrius. Pamenate Pilėnus? Ar Romą Kalantą? Šventvagiška net abejoti jų mirties prasme. Bet ar mirti visuomet reikia tam, kad skelbtume gyvenimą?

Pasirodo, kad kai kam reikia. Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti, stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti. Beprotišku greičiu gatvėmis skriejantys “drageriai”, nuo Televizijos bokšto šokinėjantys drąsuoliai, aštrius pojūčius sau keliantys įvairiausių beprotiškų atrakcionų dalyviai… Ar dar reikėtų vardyti? Rizikuodami mes ne tik įtvirtiname savo pergalę prieš giliai slypintį bejėgiškumą, bet ir bandome įveikti mirties baimę. Taip taip, būtent mirties baimę. Kad ir kokie drąsuoliai būtume, kad ir lėktuvais po tiltais skraidytume, mirties bijome visi. Nežinomybė verčia mus bėgti nuo jos, o kartais tik dar labiau artėti prie tos paslaptingos ribos.
Maža to, švenčiame Heloviną ir patys įsijaučiame į mirusiųjų vaidmenį. Juokas nugali baimę. Visos pomirtinės baisybės, pasirodo, tėra tik pokštas. Kiti, ne tokie linksmuoliai, pradeda kurti gražiausius žodžius apie mirtį. Treti ištraukia juos iš teksto, skirto paguosti kenčiančiai širdžiai, ir paverčia garbinimo kultu. Juk kiek grožio mirčiai suteiktų Mika Waltari Sinuhės Egiptiečio lūpomis, jei tai būtų “plikas” tekstas. Įsiklausykime: “Gyvenimas – gili įduba, o mirtis turbūt – gilus skaidrus vanduo” arba “Gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – gaivus vanduo”. O Josifas Brodskis, kuris sakė, kad mirtis – tai lygumos, o gyvenimas – vien kalvos ir kalvos? Romantiška, ar ne? O jei tai išgirs žmogus, kuriam gyvenimas seniai nebeatrodo mielas?

Pamenu, kai mokiausi psichoterapijos, labai keistus jausmus sukėlė teorija, kuri teigė, kad mes išgyvename triumfą greta mirusiojo. Pasirodo, kad džiaugiamės, užuot liūdėję, nes šįkart dar ne mūsų eilė, mes kol kas laimėjome šią beviltišką kovą. Taigi pasirodo, kad iš tikrųjų mirties baimė ir noras ją įveikti užkoduotas mūsų prigimtyje. Todėl ir bendraujame su savo mirusiaisiais prie jų kapo Vėlinių dieną, kai kurie net maisto jiems ant kapo palieka.

Tad gal mirties nėra? Deja, yra. Ir visai nebūtina lėkti link jos automobiliais, lėktuvais, alkoholiu ar narkotikais. Reikia pasirengti mirčiai, kuri ateis savo laiku ir tikrai be mūsų valios. Kaip sakė Alexanderis Pope’as: “Mes niekad nežinom, ar laikas ateit, ar išeiti, ar laikas giedoti, ar giesmę jau baigti…” Mirtį reikia gerbti. Ji mūsų gyvenimo dalis, o ne pajuokos objektas. Juokdamiesi iš mirties galime greitai tapti jos įkaitais ir atbėgti pas ją anksčiau laiko. Neigimas, kaip rodo psichologija, nepanaikina mūsų baimės objekto, bet neretai jį tik dar labiau priartina.

Taip ir su mirtim. Bėgdami nuo jos galbūt tik pas ją ir atbėgsim. O mirtis juk yra gyvenimo dalis. Priimdami tai, o ne bėgdami nuo jos, priimsime ir pamilsime gyvenimą. Ir norėčiau baigti to paties M.Albomo žodžiais: “Išmok mirti, ir būsi išmokęs gyventi…”

Bet kuris tikintis žmogus pasakys, kad mūsų būtį sudaro dvi dalys: kūnas ir dvasia. Bet kuris nors kiek su psichologija susipažinęs žmogus pasakys, kad mes susidedame iš kūno, jausmų ir proto. Ne ką skiriasi nuo pirmojo pasakymo, nes dvasia paprasčiausiai suskaidyta į jausmus ir protą. Vargu bau galime aiškintis, kiek mūsų protas ir jausmai atitinka dieviškąją dvasios sampratą, bet aišku,kad visapusis požiūris į žmogų atskiria kūną nuo kažko, kas yra ne taip aišku, apčiuopiama ir tvirtai suręsta…

Pasiliksiu su psichologija – kūnas, jausmai ir protas sukuria žmogų, vienas kitą papildo, o kartu ir lemia vienas kito funkcionavimą. Bet nepamirškime ir to, ką psichologija pabrėžia: kūnas niekuomet negali valdyti proto, nes tik šis duoda nurodymus net smulkiausioms ląstelėms reaguoti į aplinką vienaip ar kitaip. Ir nesvarbu, kad neretai toks reagavimas lieka už sąmonės ribų, – jis vis vien apdorojamas smegenyse, kurios ir atsako už proto, jausmų ir kūno samplaiką bei pastarojo atsidavimą pirmųjų kontrolei.

Šios mintys vis dažniau kyla įsiklausius į žmonių kalbas, pavarčius spaudos leidinius ar bent vienam vakarui prigludus prie televizoriaus ekrano. O ten visu grožiu švyti ne bet kas, o mūsų šalies elito gyvenimas. Pradedant Seimo užkulisių dienoraščiais, perbėgant per dabar taip išgarbintų šokių laidų naujienas ir baigiant tiesiog “eiliniais” mūsų elito vakarėliais. Šie, beje, stebina savo išmone. Pavyzdžiui, ir kas gi pasaulyje pasitiesęs raudonus kilimus “ypač vertiems” svečiams sugalvos švęsti savo vardo saldainių gimtadienį miesto Rotušėje? Žavu, ar ne? Gal verta pagalvoti ir apie viešą savo kojos lūžio sugijimo paminėjimą? Būtų galima pakviesti keletą seksualumu, bet ne protu, spinduliuojančių Seimo narių, kurie mielai pašoktų prieš kameras ir taip pabrėžtų kojos svarbą žmogaus gyvenime, koks nors humoristas suriestų anekdotą apie antrą galą, o galiausiai dangų virš miesto nušviestų tūkstančiai fejerverkų! TV3 ar LNK eteris būtų tam ypač tinkama vieta… Juokinga? Absurdiška? Anaiptol.

Manau, kad neilgai trukus susidursime ir su panašiomis šventėmis. Ne tokiomis absurdiškomis, kaip kad ironizuoju šiuo pavyzdžiu, bet netoli to. Pastaruoju metu iš tikrųjų ima atrodyti, kad tampame kažkokių keistų vertybių šalimi. Ir tautos bėda, ko gero, gimsta ten, kur neretai gimsta ir didžioji dalis žmogaus bėdų – jo kūne. Mūsų kūnas, kaip jau sakiau, paklūsta proto valdžiai. Bet kuris veiksmas ar tiesiog reagavimo būdas sąmoningai ar nesąmoningai “suderinamas” su smegenimis. Bet koks dirgiklis, iškylantis prieš akis, atkreipia klausos organų dėmesį, sužadina odos receptorius ar bet kokius kitus kūne pasklidusius jutimo organus, galiausiai pasiekia smegenų centrus, kurie pradeda sudėtingus atpažinimo, vertinimo, apdorojimo ir reagavimo komandų kūrimo procesus. Paprasčiausias atsakas į žodį – proto veiklos rezultatas.

Iki šio momento viskas atrodo gražu. Tačiau negražumai prasideda, kai proto balsas tampa nebesvarbus. Kaip įrodė vienas elgesio psichologijos kūrėjų Ivanas Pavlovas, mūsų organizmas turi ir primityvesnius reagavimo kelius, kurie nepasiekia smegenų. Tai vadinamieji reflekso lanko keliai. Jie pradeda veikti tuomet, kai kūnas ima viršų prieš smegenis – išmokus reaguoti į primityviausius alkio, šalčio ir kitus dirgiklius seilių išsiskyrimu, rankos atitraukimu nuo ugnies ir pan. Proto tam nebereikia. Dirgiklis pasiekia nugaros smegenis ir grįžta atgal momentinės reakcijos būdu.
Viskas būtų gerai, jei ne problemos, kurių toks primityvus reagavimas sukelia. Nesigilindamas į sudėtingesnius kūno ir proto santykius tenoriu pasakyti, kad nuo aukštosios smegenų veiklos blokuoti išorės ar paties kūno signalai neretai virsta tam tikromis kūno reakcijomis, kurios užvaldo žmogų ir neretai ima griauti tiek jį patį, tiek santykius su kitais. Psichoanalizė, pavyzdžiui, teigia, kad į sąmonę neįsileidžiami jausmai gali virsti liguistais kūno pojūčiais ar net imti “valgyti” patį organizmą. Taip neretai nutinka slopinant pyktį ir jį paverčiam skrandžio opa ar kraujospūdžio šokinėjimais. Taip nutinka ir tuomet, kai pyktis nutylimas, o vėliau nesąmoningai išliejamas jūsų automobiliui įsirėžus į kitą transporto priemonę. Visa tai – primityviosios kūno reakcijos, kurios gimsta tuomet, kai smegenys “miega”, o mus užvaldo kūnas.

Ir vėl norisi atsigręžti į mūsų visuomenę. Kas gi vis dėlto nutiko? Kodėl mes tapome kūno aukomis? Ir pačiomis vulgariausiomis formomis pasireiškiančiomis? Kodėl mūsų juokingiausi anekdotai visuomet sukasi apie antrą galą?

Kodėl mūsų išrinktieji nesibodi demonstruoti savo kūno ir fizinių galių televizijos ekranuose, nors atrodytų, kad kitiems tikslams jie pašaukti? Ir galiausiai – kodėl mūsų elitu tapo jokių mokslų nepajėgę perkąsti “stilistai”, tesugebantys gatvėje šaipytis iš niekuo dėtų žmonių? Proto ar kultūros elitas dingo iš mūsų pasaulio. Net ir tie, kurie turėtų atitikti tą vardą – aktoriai, menininkai, – šiandien išgarsėję tuo, kad kažkur prisigėrė ir sukėlė dar vieną skandalą.

Atrodo, jog iš dalies todėl, kad mūsų kūniškosios vertybės tapo ir pagrindiniu gyvenimo varikliu. Mes pamažu virtome tais I.Pavlovo šuniukais, kuriems seilės išsiskiria vos išgirdus žodį “kaulas”. O tais kaulais mes maitinami nuo ryto iki vakaro. Išorinis spindesys, fizinės galios vaizdavimas užgožė protą. Turtas, maistas, o ne santykiai tarp žmonių tapo svarbiausia vertybe. Jei mano spintoje guli šimtas porų batelių, tai jau sėkmė. Mildažyčių, vis dar bandančių įkvėpti jausmą mūsų kūne, lieka vis mažiau.

Štai čia, mano manymu, ir slypi vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl žmogaus kūnas užgožė patį žmogų – jo asmenybę. Kaip jau minėjau, anot psichologijos, mes sudėti iš trijų komponentų: kūno, jausmų ir proto. Apie protą ir kūną kalbėjome. Tačiau pamiršome, kad juos siejanti grandis yra jausmai. Pamiršome tikrąja to žodžio prasme. Vis mažiau kalbame apie artumą, meilę ir atjautą, neleidžiame savo vaikams jausti liūdesio ar pykčio, nes jie mus erzina, per savo skubėjimą pamirštame, kad jausmų turime ir patys, neberodome jų ir vaikams. Tas pats “elitas” žurnaluose ir televizorių ekranuose spindi kvailoka džiaugsmo išraiška. Deja, kitiems jausmams vietos nebelieka. Mes tiesiog nebetenkame galimybės savo jausmų pažinti, įvertinti, apmąstyti. Mes netenkame kūno, jausmų ir proto vienybės.

Kaip jau minėjau, jausmų slopinimas verčia kentėti kūną. Jei jausmai neigiami ir slopinami visuomenėje, tuomet irgi imame kentėti. Tuomet vėl įsijungia kūnas, kurio vertybėmis imame maitintis. Ir tuomet nutinka, kad protas nebetenka reikšmės, o mūsų elitu tampa ne mokslininkai, kūrėjai ar mąstytojai, bet primityvūs kūno spalvų ir blizgučių propaguotojai, pasivadinę stilistais, kūno kūrėjais ar dar kokiais kitais vardais. Ir neduok Dieve, kad ateitų toks laikas, kai žurnalų viršeliuose ims puikuotis ir mus gyvenimo tiesų mokyti kiemsargiai, išdidžiai pasivadinę kokiais nors “išorinės gyvenimo terpės ir būdo stilistais”.

Šis klausimas – tai klasika. Kiekvienam psichoanalitikui, o ir apskritai su psichika dirbančiam specialistui žinoma, kad žmogus gyvena pasiremdamas tam tikrais vidiniais modeliais. Susikuria jis juos vaikystėje ir vėliau papildo jau gyvendamas sąmoningesnį suaugusiojo gyvenimą. Ir tie modeliai tarnauja vis didesniam saugumui, net išgyvenimui.

Juk žinom, kad jei pirštą į ugnį kartą įkiši, tai daugiau jau nė per kur prie jos nesiartinsi. Štai ir turim modelį: bėk nuo ugnies, kad nenudegtum. Bėda ta, kad neretai tie modeliai ne kažin kokį džiaugsmą kelia. Netgi priešingai – neretai lyg guminė timpa vis traukia atgal į sunkių išgyvenimų liūną. Juk ir be ugnies neišgyvensime, ir ne tik pirštams nudeginti ji skirta. Bėgsi nuo jos – tai tik sausą plutą grauši, o galėtum bent lėkštę karštos sriubos turėti.

Jei dar vaikas būdamas susigalvojau, kad tėvų nedėmesingumas man reiškia ir visuotinį atstūmimą, tai žūtbūtinai ir užaugęs stengsiuosi nuo aplinkinių bėgti. Tik šįkart save apgaudinėdamas: neva aš pats savo gyvenimą valdau – juk aš atstumiu, o ne manęs šalinasi… Bet ir vėl džiaugsmo maža. Ir iš tikrųjų kokia gi nauda iš to pabėgimo, juk vis tiek vienišas jaučiuosi. O čia, žiūrėk, ir vėl naujos galimybės: naujieji kaimynai į svečius kviečia. Nueičiau, bet ar tik ne iš pareigos su manim bendrauti nori – kaimynai vis dėlto esam? Tai ir nusprendžiu neiti. Kam paskui gailėtis, kai daugiau bendrauti nebenorės? O kitądien sužinau, kad visi aplinkiniai susirinko, tik manęs trūko. Linksma buvo, susipažino vieni su kitais, draugais ne vieni tapo. O aš ir vėl vienas sėdžiu. Ir tą patį klausimą sau galvoje keliu: “Ir kodėl gi man vis tai nutinka?”

Kiekvienas pas mane atėjęs pacientas tokį klausimą užduoda, nes jau pernelyg ilgai kažkokioje klampynėje murkdosi. Kiti seniai jau sėkmę nuo gyvenimo medžio raško, o jis vis dar vaisių laukia. O medis juk tik į žemę atremtas, šaknys paviršiuje draikosi. Tai ir laukia su tuo pačiu klausimu, lūpose sustingusiu: “Ir kodėl gi man vis tai nutinka?”

Ir gerai, kad žmogus tokį klausimą kelia. Juk pagaliau pamato, kad negerai su juo kažkas darosi. Tai ir spręsti ar keisti kažką pabandyti galime. Mažas žmogus – maža ir bėda. O ką daryti, jei ne vienas? Jei visa tauta tokį klausimą užduoda: “Ir kodėl gi mums vis tai nutinka?”

Toks klausimas pastaruoju metu ne kartą į galvą vis lenda. Pasklaidai laikraščius, pasiskaitai interneto įrašus, palygini save su kokiais vakariečiais ir liūdnoka darosi. Pasirodo, ten krizė jau baigėsi… Bet ir vakariečių nereikia – estai mus dar kartą už nugaros paliko. Nuo sausio jie eurus rankose vartys, o mes dar litais “džiaugsimės”. Slovėnai jau kartą mus paliko, bet tada bent jau amžini priešai estai apie eurus tik svajojo, o mes ties finišo linija stovėjome. Gaila, kad taip ir pasilikome stovėti, kai anie ne tik pasivijo, bet ir pirmyn nurūko. Na, ir ką? Ar nekyla pažįstamas klausimas?

Kažkaip sutapo, kad neseniai per vieną iš naujienų laidų nuskambėjusi informacija apie estų laimėjimą buvo palydėta pasakojimo apie naują paminklą, atidengtą laisvės kovotojų motinoms. Graži idėja, motinoms paminklų niekada nebūtų per daug. Kitą dieną Baltijos kelią prisiminėme. Ir vėl paminklą ręsti pradėjome. Gražu ir tai, bet truputį keista, kad mūsų kaimynai, su kuriais viename kelyje stovėjome, kažkodėl tik į mūsų monumentą savo plytas įmūrijo.

Ir nejučia šventvagiškos mintys kirbėti ėmė. Ar ne per daug paminklų mes statome? Kadaise leninams ir kapsukams monumentus kūrėme, dabar – kitų atminimą įamžiname. Suprantu, kad kai kurie skaitydami šiuos žodžius tiesiog sustingo: kaip galima sovietinius stabus su mūsų didvyriais lyginti? Tokius skubu nuraminti: nieko su niekuo nelyginu. Tiesiog bandau suprasti, kodėl mes vis iš paskos kitiems velkamės. Ir ar ne čia dalis to šuns pakasta?

Čia vėl palyginimas su psichoterapija į galvą ateina. Kai mes dirbame su savo pacientais, nemažai apie jų praeitį kalbamės. Tačiau negalime ir “užsižaisti”, nes niekur nenueisime ir nieko ateičiai nesukursime – juk ir taip žmogus lyg gumine timpa prie praeities prisirišęs. Ne veltui savo pacientams sakau: praeities nepakeisime, su ja tik atsisveikinti ir išsiskirti tegalime. Nemažai laiko praeina, kol žmogus “čia ir dabar” gyventi, o ne už praeities laikytis išmoksta. Ir tik tada į priekį pajuda ir kartais laimingesnis tampa.

Taip ir su mūsų tauta norisi pasikalbėti. Mes esame linkę vis kapstytis po praeitį, vis didingus Didžiosios Kunigaikštystės laikus apraudoti. Ir kad vieninteliai iš Baltijos šalių savo valstybę turėjome, nepamirštame pridurti.

Ir kad iš sovietijos pirmieji pabėgome, kitiems primename… O kitiems, atrodo, tai nė motais. Jie ramiai į ateitį žiūri, ir kad savo valstybės viduramžiais neturėjo, nė kiek nesisieloja. O kol mes savo istoriją apraudame, jie naują sukuria. Deja, bet atrodo, kad už mūsų šviesesnę.

Istorijos pamiršti nevalia. Be jos netenkame pagrindo po kojomis. Tačiau paskendę joje prarandame sąlytį su šia diena ir imame gyventi svajonėse. Ir vėl sąsajų su psichoterapija randu. Nemažai laiko joje skiriame žmogaus fantazijų pasauliui pažinti. Čia ir sapnų ar kitų mūsų psichikos simbolių tyrinėjimai padeda. Tačiau neretai pajuntame, kad žmogus pernelyg tuose simboliuose ir fantazijose skęsta. O kai fantazijos užvaldo, tikrovė išnyksta. Ir gyvena tuomet nelaimėlis kažkur tarp dangaus ir žemės, niekaip ant jos abiem kojom neatsistodamas. Ir vėl į priekį nejuda, o tik savo sunkią dalią aprauda. Ir vėl tenka priminti, kad “čia ir dabar” gyvename.

Taip ir su mūsų simboliais, matyt, nutinka. Statome paminklus vadams, broliams, motinoms, galiausiai ir sau patiems – kaip kitaip paminklą Baltijos kelio dalyviams pavadintume? Bet juk tai simboliai! Gal ir litai vis dar didingą praeitį simbolizuoja, tai jų atsikratyti neskubame? O simboliai juk kartais tikrovę iš po kojų išmuša. Ir vėl į tą ratą pakliūname: idealizuojame praeitį, monumentus-simbolius kuriame, taip pamažu išorinę tikrovę į fantazijų pasaulį iškeisdami. Ir gal savęs dabarties kontekste įvertinti nebesugebame, nes prie guminės timpos patys prisirišame? Tada ir ateitimi nebesirūpiname, šviesiausius protus į užsienį išleisdami. O jie kitiems ateitį kuria – juk ne vien statybininkai, bet ir mokslininkai tėvynę palieka…

Tada liūdnai pajuokauti norisi: gal netrukus ir paminklų kam statyti nebebus. O gal tada tik ir pajudėsime į priekį, o ne vien ties finišo linija liūdnai stovėsime, kol kiti pro mus sėkmingai ją kirs.

Rudens nostalgijos apimti mes neretai susimąstome ir apie savo rudenį. Ir imame skęsti liūdesyje ar pyktyje. Bet gal geriau būtų priešingai – pilnomis rieškučiomis pasisemti ramybės, išminties ir patirties derliaus.

Kai ateina rugsėjo 1-oji, nejučia vis dažniau imi žvilgčioti nebe į atokvėpį nuo vasariškos kaitros, o į žvarba čaižantį lietų nešančius debesis, vakarais imi ilgėtis šviesos, kuri kasdien vis trumpina savo gyvavimą. O gatvės pražysta gėlėmis. Deja, bet šios gėlės irgi nebe tos, kurios akį džiugina darželiuose ir soduose, o priderintos prie nuotaikos ir mokyklinių uniformų. Kardeliai, jurginai, astrai… Rudens gėlės, kurias nešantys vaikai vėl verčia pajusti kažin kokį keistą, bet jau ne vienus metus pažįstamą maudulį širdyje.

Širdies maudulys… Iš kur jis? Juk visai ne dėl to, kad sulig rugsėjo 1-ąja staiga susergame kokia širdies liga. Nors gal iš tikrųjų susergame? Susergame liga, kuri daugeliui jau pažįstama iš kada nors patirtos netekties, išsiskyrimo skausmo ar tiesiog atsisveikinimo su artimu žmogumi, mylimu žaislu ar ta pačia džiaugsmą ir atilsį atnešančia vasara.

Susergame rudens nostalgija – liga, kuri žmogų verčia ilgesingai svajoti apie šiltą vasarą ir su nerimu žvelgti į besiartinančią žiemą.

Kartu su gėles nešančiais vaikais rugsėjo 1-ąją ne vienas mūsų svajonėse nukeliaujame į savo vaikystę ir imame vartyti prisiminimų lapus. Gerokai, matyt, nustebtume pamatę, kad savo dydžiu kartais slėgusi mokykla šiandien tėra mažas namelis, kukliai pasislėpęs po dabartinį mūsų gyvenimą ženklinančiais dangoraižiais. Bet ji sava, nes čia mes galime rasti pažįstamas duris, kurių rankena mena ne tik šimtų ir tūkstančių vaikų, bet ir mūsų jau prieš daugelį metų ją lietusią ranką. O už tų durų pamatytume ir savo suolą, kuriame sėdėjome, rašėme, skaitėme, o kartais ir tyliai slėpėme netinkamo žodžio ar vertinimo išsunktą ašarą. Šiandien mes dideli lyg tie dangoraižiai, ir niekas mūsų nenuskriaus, bet kadaise tegalėjome viltis, kad rugsėjo 1-oji neatneš nusivylimo, o namie likusi mama nenubaus už dar vieną ne ypač vykusį pažymį.

Ir vėl atsigręžiame į mamą, kuri, atrodytų, niekada nepavargsta savo vaikui atstoti tos taip reikalingos užuovėjos, kai pučia negandų vėjai, teikti šilumą, kai į sielą įsiskverbia nerimo ar nevilties šaltis, atgaivinti, kai nejučia įsiveli į pernelyg karštas kovas. O viso to mokyklos duris pravėrusiam vaikui labai labai reikės.

Rugsėjo 1-oji ne vienam mažyliui tampa dar vienu išbandymu. Tenka palikti kiemo draugus, nerūpestingas vasaros linksmybes ir tapti bent jau sąlyginai rimtu ir mokslų ištroškusiu piliečiu. Deja, neretai mes, suaugusieji, pamirštame, kad vaikas nėra tas, kuris užsidėjęs rimties ir susikaupimo, ko taip mūsuose tapo tiesiog privaloma laikytis, kaukę, virsta mažu suaugusiuoju. Jo galvoje nuolat švilpia vėjai, o mintys nevalingai nuneša į žaidimų aikštelę. Kokios tuomet pamokos gali rūpėti? O čia, žiūrėk, ir mokytojas netikėtai “pažadina iš miego”. Gerai, kad tolerantiškas ir atlaidus. O jei ne? Jeigu, jo akimis žiūrint, vaikas turi kiaurą pamoką sėdėti ramiai, nesiginčyti ir, neduok Dieve, nebandyti ko nors nesuprasti ar neišgirsti?

Visi baigėme mokyklas ir visi pripažinsime, kad yra jose tokių mokytojų. Bet ne čia didžiausia bėda. Blogiausia, kad mokytojas, matyt, ne visuomet yra pats tikras savo teisumu. Ir tuomet tenka mamai ar tėčiui keliauti į mokyklą ir kažkodėl tapti mokytojo sąjungininku. O vaikui tuomet labiausiai palaikymo ir paramos reikia. Ir nesvarbu, kad jam galbūt ne aštuoneri, bet jau aštuoniolika. Dar šį pavasarį girdėjau istoriją, kai klasės auklėtojos iškviestas tėvas viešai prieš klasę pažadėjo su savo sūnumi “susitvarkyti”, kai tas pareis namo. Tai apie kokį palaikymą kalbame? Vaikas ne tik nenuramintas, bet paprasčiausiai dar sykį pažemintas – ir dar draugams girdint. O jam paprasčiausiai reikėjo savo drąsa pasipuikuoti prieš klasės draugus, nes gilumoje oi koks nesaugus jautėsi. Mes neretai pamirštame, kad daugelis mūsų savo baimę po “drąsos” kauke slepiame.

Nekalbu čia apie įžūlumą, neadekvatų siautėjimą, patyčias, kurių mokyklose ir taip netrūksta. Bet neretai ir mes, tėvai ar mokytojai, patys jas paskatiname, nenorėdami įsigilinti į vaiko sielos virpesius, jo emocijų blyksnius ir suprasti, kad buvimas didelėje grupėje iš jo reikalauja ir nemažos stiprybės. Juk galbūt ir netinkamas atrodantis elgesys slepia pagalbos šauksmą ar norą atkreipti dėmesį? O tada ir reikia supratimo, bet ne bausmės.

Labai įspūdinga pasirodė, kai mano pacientė kartą papasakojo apie vaiko problemas mokykloje ir jos dalyvavimą tame. Pokalbį su jau paauglystę bebaigiančiu vaiku ji baigė tokia fraze: “Kad ir kas nutiktų, aš visuomet būsiu su tavim…” Ir tai visiškai nereiškė, kad buvo suteiktas leidimas daryti ką nori: “su tavim” reiškė sprendimų, atsakymų, išeičių ieškojimą. Ir kartu tą palaikymą, kurio mums visiems rudenį reikia.

Taip, taip, rudenį mums reikia palaikymo. Nes rudenį susergame nostalgija, liūdesiu, turime atsisveikinti su vasara, o gal ir pajusti dar vienų metų pabaigos artėjimą. Mat metai – tai kaip ir žmogaus gyvenimas: žiūrėk, gimstame, skleidžiamės lyg pavasaris, sprogstame karščiu lyg vasara, o čia ir ruduo pasirodo. Ir staiga sustojame lyg įbesti, supratę, kad metai link pabaigos juda, ir vasara niekada nebegrįš… Žinoma, kitąmet ji vėl mus džiugins, bet tai jau ne apie žmogaus gyvenimą. Mūsų metai, deja, iš naujo neprasidės.

Rudens nostalgijos apimti mes neretai susimąstome ir apie savo rudenį. Ir imame skęsti liūdesyje ar pyktyje, o kartais uždarume ir vienatvėje, blaškydamiesi bejėgiškoje kovoje su neišvengiamybe. Ir tada ta mūsų nostalgija tampa dar labiau nepakeliama. O juk paprasčiausiai pamirštame, kad sunkiausia yra rudens pradžioje, kai suvokiame, jog kažkas baigėsi ir daugiau nebebus. Juk ne veltui rudeniui tiek daug vardų suteikiame: niūrus, šaltas, liūdnas, tamsus. Bet pamirštame, kad jis turi ir kitokių – auksinis, derlingasis.

Taip ir su žmogumi: vos pakliūnam į gyvenimo rudens nagus, tuoj jam ir atsiduodam. Ir nebesuvokiam, kad tik ruduo duoda didžiausią derlių, nuspalvina žemę gražiausiomis spalvomis, suvaldo pernelyg įsibėgėjusį karštį ir numalšina troškulį. Nepamenu, kas yra pasakęs: “Senatvė – ne fizinė ar socialinė, bet dvasinė būsena…” Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tą būseną įvertinsime kaip niūrią rudenišką tamsą, ar sugebėsime pilnomis rieškučiomis pasisemti ramybės, išminties ir patirties derliaus.