Savarankiška ir nepriklausoma nuo vietos politikos ir verslo elito tik apie 10 – 15 proc. provincijos žiniasklaidos. Bet, korumpuotai vietos valdžiai ir verslui besipriešinantys rajoniniai leidiniai neišgyventų be paramos iš įvairių Vilniaus fondų, kuriuos skiria centrinė šalies valdžia. Tad ir jie priversti kelti kepures už valdžios malonę.

2013-ųjų pradžia vietos spaudai prasidėjo skausmingai – nuo sausio 1-osios uždaryti kadaise buvęs žemaičių pasididžiavimas “Tauragiškių balsas” ir dzūkų krašto laikraštis “Varėnė”. Eilėje “užsidaryti” rikiuojasi dar keliasdešimt provincijos redakcijų.
Iš viso per pastaruosius ketverius metus, skirtingų šaltinių duomenimis, užsidarė ar bankrutavo apie 50 rajoninių ir regioninių žiniasklaidos priemonių; be to, daugybė, ypač provincijos leidinių, pakeitė savininkus – žurnalistų valdoma spauda “parsidavė” politikams ar neaiškiems verslininkams.
Mat, kaip pastebi Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkės pavaduotoja, Prienų ir Birštono krašto laikraščio “Gyvenimas” vyr. redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, per pastaruosius metus Lietuvos spauda gavo net keletą smūgių: nuo 5 iki 21 proc. buvo pakeltas PVM, iki 65 proc. padidintos sumos, išskaičiuojamos iš autorinių sutarčių su kūrybiniais darbuotojais, AB “Lietuvos paštas” pakėlė spaudos prenumeratos pristatymo įkainius (mieste – 50 proc., kaime – 70 proc.).
Be to, buvęs teisingumo ministras liberalas Remigijus Šimašius uždraudė spausdinti laikraščiuose teisinius pranešimus. Pagaliau, daugelis ministerijų bei savivaldybių atsisakė spaudos prenumeratos ir ėmė, kaip kad anksčiau darė daugiausia tik Seimas, “vogti” intelektinę žiniasklaidos produkciją – tai yra milžiniškas daugelio savivaldybių, ministerijų aparatas pastaraisiais metais perka spaudos kioskuose arba prenumeruoja vos po vieną konkretaus periodinio leidinio egzempliorių, o, kad juo nereikėtų visiems klerkams dalytis, stato specialistes prie spalvotų kopijuoklių. Jos ir “prispausdina” visiems savivaldybių, ministerijų, jų padalinių bei Seimo darbuotojams laikraščių ir žurnalų tiek kopijų, kiek reikia.
Taip užspausta tiek nacionalinė, tiek regioninė spauda per pastaruosius ketverius metus visiškai palūžo prieš korumpuotų vietos politikų ir verslo spaudimą ir: vienų leidinių atstovai pardavė savo akcijas vietos politikos šulams arba verslininkams, tarnaujantiems politikų interesams, kiti pasiliko akcijas, bet atsisakė bet kokios valdžios kritikos, mainais į savivaldybių ir ministerijų skelbimus bei kitas vadinamas valdžios sprendimų ir darbų viešinimo spaudoje paslaugas. Ten, kur politikams nepavyko užgniaužti laisvo žodžio, vietos valdžia sugalvojo kitų būdų pažaboti vietos žiniasklaidą – ėmėsi alternatyvių rajoninių laikraščių leidybos. Daugybės savivaldybių administracijos padalinių leidžiami laikraščiai blizgūs, spalvoti, ant vadinamo kreidinio popieriaus, iš kurio žvelgia taurūs merų ir jų komandų veidai bei aprašomi kilnūs darbai. Ir šita “laikraštiena” nemokamai mėtoma į miestelėnų ir kaimo žmonių pašto dėžutes.
Taigi, nepriklausoma rajoninė spauda iš esmės jau sunaikinta.

Paramą gauna ir partiniai oficiozai, ir sienlaikraščiai
Tiesa, buvęs Ministras pirmininkas Andrius Kubilius ar iš naivumo, ar slėpdamas norą atkeršyti dešiniųjų kritikams (visų pirma, nacionaliniams dienraščiams ir savaitraščiams) vaizdavo kilniadvasį regioninės spaudos draugą ir (2009 m. mokesčių spaudai pakėlimą) kompensavo padidindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui (SRTRF) skiriamą biudžetą – esą kultūriniams rajoninių ir regioninių leidinių projektams remti bei prenumeruojamos spaudos pašto paslaugų įkainiams padengti.
Bet iš tikro tai, ką dažnai remia fondas, sunku pavadinti laikraščiais, atliekančiais spaudos misiją. Praėjusią savaitę paskaičius Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dažną praėjusių metų provincijos leidinį, gaunantį paramą kultūriniams projektams aprašyti, įspūdis, kad remiama ne tik ne kultūringa spauda, o vienai antisisteminei partijai atstovaujantys leidinukai, atrodytų dargi veikiantys prieš valstybės interesus.
Štai, prieš kurį laiką kilo skandalas, kai naujienų agentūra BNS aprašė faktą, jog “Švenčionių krašto” laikraštis, gavęs fondo paramą kultūriniams projektams iš tikrųjų pristato ne kultūros šviesuolius , o rinkimuose dėl Seimo nario šioje apygardoje besivaržančius politikus.
Maža to, kaip paaiškėjo vėliau, šio laikraščio direktorė ir vyr. redaktorė Irena Pauliukevičienė yra rajono savivaldybės darbuotoja, gelbstinti merui darbiečiui Vytautui Vigeliui ir viešųjų ryšių klausimais. Tiesa, po užsitęsusio skandalo, spaudžiama Žurnalistų etikos inspektorės, “Švenčionių krašto” vyr. redaktorė pasitraukė iš pareigų ir liko dirbti tik savivaldybėje. Bet pavarčius paskutiniuosius praėjusių metų numerius, ypač leistus tarpušvenčiu, pirmuosiuose puslapiuose dominavo buvusios redaktorės bei mero kreipimaisi į švenčioniškius.
Fondo paramą taip pat gauna ir kadaise įtakingo liberalcentristo eksparlamentaro Virginijaus Martišausko Vilniaus apskrityje leidžiamas nemokamas leidinys “Krašto laikraštis”, iš kurio puslapių veržiasi užslėpta panegirika regiono valdžiai bei savivaldybės ir jai pavaldžių įmonių reklaminiai pranešimai.
Prienų ir Birštono krašto laikraštis “Naujasis Gėlupis”, kurį leidžia su tvarkiečio parlamentaro Petro Gražulio šeima siejama UAB “Judex” irgi kimšte užkimštas politiniu vietos valdžios patosu, bet irgi gauna fondo paramą. Ir tai tik keletas pavyzdžių – iš tikrųjų daugiau kaip pusė visų rajoninių leidinių, kuriuos pavyko rasti Nacionalinėje bibliotekoje, yra nykūs, beveidžiai konformistai, galvojantys tik kaip išgyventi, o ne apie spaudos misiją. O fondo pinigus gauna iš esmės beveik visi vietos valdžios ruporai: tiek dešinės, tiek kairės, tiek antisisteminių partijų. Mat, kaip “Veido” žurnalistei aiškino SRTRF administracijos darbuotojai, fondas, skirdamas paramą spaudos leidiniui, nagrinėja ne leidinio turinį, o paraiškos turinį.
Tad remiami net ir leidiniai, kurių negali vadinti periodiniais – nes jie yra vienkartiniai ir galima įtarti, jog jie yra sukurti tik tam, kad gautų įvairių paramos spaudai fondų pinigus. Tokie leidiniai iš viso nėra platinami prekyboje, tik padalijami bibliotekoms. Šitai, beje, pastebima ir paties Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ataskaitose: “Vienintelis trūkumas, kad šių leidinių rengėjai mažai rūpinasi sklaida: prenumerata, pardavimu”.
“Veido” žurnalistams keleto rajoninių leidinių, niekaip negaunančių fondų paramos atstovai yra skundęsi, esą paramą gaunančių leidinių, kurie neplatinami prekybos vietose ir neprenumeruojami leidėjai netgi jiems yra siūlę paimti jų leidinukus “prakuroms pečiui kaime pakurti”. Tiesa, įrodyti tokius faktus nėra lengva.
Žurnalistikos centro direktorius dr. Deimantas Jastramskis, pastebi, jog, valdžios bandymas per fondus kompensuoti žiniasklaidos patirtus nuostolius yra tarsi pasityčiojimas. “Iš tikrųjų, žiniasklaidai, kaip socialinei institucijai, labiau nebuvo įmanoma pakenkti, kaip kad buvo pakenkta pačiame krizės įkarštyje – kai krito tiek tiražai, tiek reklamos įplaukos – ir buvo pakelti mokesčiai”, – pabrėžia dr. D.Jastramskis.
Antra vertus, pasak pašnekovo, bet kokie konkursai, esą spaudai remti, iškraipo rinką, kuria neskaidrumą. “Šitokių konkursų iš viso neturėtų būti, nes tai sukuria prielaidas korupcijai, – pastebi dr. D.Jastramskis. – Štai, Norvegijoje, bet kokie pinigai žiniasklaidai: nesvarbu, ar tai vietos ar centrinės valdžios sprendimų, projektų, kitų darbų viešinimui, reklamavimuisi skirti yra dalijami ne konkursuose, o padalijami visiems proporcingai. Taip išvengiama situacijos, kai pinigus gauna tie, kas yra artimi, lojalūs valdžiai ar priklauso draugų grupelei”.
Deja, Lietuvoje, anot pašnekovo, šito nesiūlo nė vienas žiniasklaidos teoretikas ar praktikas. “Pas mus visi bijo bet ką siūlyti valdžiai, nes bet koks geras pasiūlymas, kol praeina pro Seimo ir ministerijų koridorius, yra taip neatpažįstamai pakeičiamas, kad jis duoda daugiau žalos, nei naudos”, – paaiškina, kodėl tiek jis pats, kadaise vadovavęs net dviem rajoniniams laikraščiams Ukmergėje ir puikiai suvokiantis, kaip vietos spaudai sunku išgyventi, nei kiti kolegos nieko panašaus nesiūlo.
Tuo tarpu į valdžią po ketverių metų pertraukos grįžę kairieji vėl žada dosnių malonių žiniasklaidai, ypač rajoninei, kur, kaip parodė paskutiniųjų parlamento rinkimų rezultatai, faktiškai ir yra tikrasis kairuolių elektoratas.
Bet, kaip priduria D.Jastramskis, nors viena vertus, šitie pinigai leis vietos spaudai kiek lengviau kvėptelti, bėda ta, kad politikai, mainais už bet kokią tikslinę paramą, laukia atsidėkojimo. Ir silpna vietos spauda atsidėkoja taip, kaip supranta kiekvieno leidinio redakcija: vieni atvira panegirika, kiti tampa akli ir kurti valdžios neskaidriems darbams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.