Vadovas. Nuo mažo verslo daigo išauginta milijoninės apyvartos įmonių grupė, nuo idėjos iki rakto įgyvendinanti energijos gamybos iš biokuro sprendimus. Tokį verslo kelią per trylika metų nuėjo 39-erių Virginijus Ramanauskas ir jo vadovaujama „Enerstena“.

Šiuo metu centriniame įmonių grupės biure Kaune iškilmių laukia net trys tokie didžiuliai, iš sunkaus metalo pagaminti simboliniai raktai. Artimiausiu metu jie bus įteikti modernizuotų Radviliškio miesto, Kauno Petrašiūnų ir „Inkaro“ katilinių šeimininkams. „Enerstena“ šioms rekonstruojamoms katilinėms pagamino ir įrengė vandens šildymo biokuru katilus su kondensaciniais ekonomaizeriais. Pradėjus veikti šioms katilinėms beveik visa šiluma Radviliškyje, o Kaune – maždaug 70 proc. jos bus generuojama iš du su puse karto už dujas pigesnio biokuro.

Beje, „Enerstena“ prieš trylika metų ir prasidėjo nuo šių kondensacinių ekonomaizerių, kurie buvo Kauno technologijos universitete (KTU) termoinžineriją studijuojančio Virginijaus Ramanausko magistro darbo tema.

„Esu dėkingas savo magistrinio darbo vadovui docentui dr. Valdui Lukoševičiui, kuris neabejotinai yra vienas progresyviausių šiluminės energetikos mokslininkų Lietuvoje. Jo vadovaujami mes ne rašėme teorinius darbus, bet sprendėme uždavinius „iš gyvenimo“. Juos įgyvendinus gimdavo realios naujos technologijos ir gaminiai.  Pamenu, į  Klaipėdoje veikiančią „Pajūrio medienos“ įmonę važiavau su savo magistrinio darbo tezėmis, ir to tuomet užteko, kad įmonės vadovai patikėtų kondensacinio ekonomaizerio, iš dūmų, išeinančių iš katilo, galinčio išgauti maždaug 20 proc. papildomos šilumos, idėja“, – verslo pradžią prisimena „Enerstenos“ vadovas.

Tiesa, tuomet gana naujas technologijas Lietuvoje išbandančių eksperimentatorių laukė nusivylimas, iš esmės vėliau ir paskatinęs patiems ieškoti atsakymų ir imtis šių įrenginių gamybos. Pirmuosius ekonomaizerius „Enerstena“ pirko iš skandinavų ir montavo katilinėse. Tačiau Skandinavijoje jie veikė puikiai, o Lietuvoje gedo.

„Atvažiuoja švedai ir sako, kad ekonomaizeriai užsikimšti negali, nes dulkės turi sudegti katile. Mes gūžčiojame pečiais – suprantame, kad teoriškai negali, bet praktiškai tai vyksta, nes veikia žmogiškasis veiksnys, katilinės tiesiog eksploatuojamos netinkamai. Todėl tie pirmieji mūsų projektai buvo nevykę, teko juos perdaryti ir pritaikyti prie lietuviškos inžinerinės kultūros. Tačiau pradėjome gilintis į problemas, patys kurti ir gaminti lietuviškus ekonomaizerius ir taip prasidėjo mūsų, kaip gamintojų, kelias“, – dabar jau tik šypseną keliančią verslo pradžią prisimena V.Ramanauskas.

Pirmasis „Enerstenos“ biokuro katilinei sukurtas ir pagamintas kondensacinis ekonomaizeris jau beveik dešimtmetį be jokių trukdžių veikia Plungėje. Šių įrenginių paskirtis – su dūmais pro kaminą neišleisti šilumos, siekiančios net 150–180 laipsnių karščio. Todėl dūmai ekonomaizeryje stipriai atšaldomi, o juose esantys vandens garai kondensuojasi ir šildo termofikacinį vandenį. Šiuo metu tokių kondensacinių ekonomaizerių Lietuvos miestų ir miestelių biokuro katilinėse jau pristatyta tiek, kad, kaip mėgsta sakyti pats V.Ramanauskas ir jo kolegos, jų sutaupytos energijos pakaktų Šiaulių miestui visus metus nemokamai šildyti.

Išmokę energiją išspausti iš dūmų, kauniečiai ėmėsi ir pačių biokuro degimo katilų technologijų kūrimo, gamybos ir įrengimo. Sukūrė ir ėmė gaminti biokuro degimo pakuras, vandens šildymo katilus, garo katilus šilumos gamybos ir tiekimo bei pramonės įmonėms.

„Padirbėję keletą metų pamatėme, kad perspektyvu eiti sunkesniu nei įprasta keliu, tai yra užsiimti tuo, kuo Lietuvoje beveik niekas neužsiėmė, – pradėti gaminti technologijas. Lietuva už šilumą mokėjo politinę kainą, todėl reikėjo ieškoti tokių technologijų, kurios leistų naudoti mūsų turimus gamtinius išteklius. Pasirinkome nelengvą kelią, nes viską teko sukurti patiems – nebuvo nei specialistų, nei analogiškų įmonių, technologijų ar projektuotojų. Bet nenorėjome užsiimti tuo, ką daro kiti, – pirkti įrangą užsienyje, ją perpardavinėti ar montuoti. Trejus metus ieškojome savęs, o dabar kasmet pasiekiame vis naujų gamybos rekordų“, – didžiuojasi „Enerstenos“ vadovas.

Pamažu buvo suformuota įmonės struktūra, apimanti mokslinius tyrimus, įrangos projektavimo, projektų valdymo procesus, konstravimą, gamybą, automatizavimą, prekybą ir aptarnavimą. Netrukus įmonių grupės valdymą perims baigiama įkurti holdingo kompanija. „Enerstenos“ įmonių grupėje šiuo metu darbuojasi 255 darbuotojai. Vadovų komandos branduolį sudaro V.Ramanausko iniciatyva suburti buvę kurso draugai. Dirbti kartu jis pakvietė ir buvusius savo dėstytojus iš KTU. Iš pradžių įmonėje buvo sukurtas mokslo ir tyrimų skyrius, o pernai įkurtas atskiras mokslo ir tyrimų centras, įsteigta kuro tyrimų laboratorija.

Viso to išdava – inovatyvūs gaminiai, pripažinti rinkoje ir vos ne kasmet apdovanojami Lietuvos pramonininkų konfederacijos aukso medaliais. Tokiu medaliu 2011 m. apdovanotas bendrovės „Šiaulių energija“ dujų katilinėje sumontuotas vienas didžiausių Baltijos šalyse kondensacinių ekonomaizerių, leidžiantis smarkiai padidinti katilo efektyvumą ir sutaupyti energijos. 2012 m. aukso medaliu apdovanota „Enerstenos“ kartu su KTU mokslininkais sukurta  naujos konstrukcijos automatizuota biokuro degimo pakura „Calidum Ember“. Dar vienas aukso medalis 2013 m. įmonei įteiktas už biokuru kūrenamos bendrovės „Plungės kooperatinė prekyba“ garo katilinę.

Pernai aukso medaliu apdovanotas „Enerstenos“ sukurtas pirmasis lietuviškas biokuro garo katilas, kurį įmonė sumontavo bendrovės „Grigiškės“ biokuro katilinėje. Kiti garo katilai įrengti „Vičiūnų“ įmonės Plungėje, taip pat „Žemaitijos pieno“ biokuro katilinėse. Šiuo metu įmonėje baigiamas pagaminti garo katilas, skirtas bendrovės „Philip Morris“ biokuro katilinei.

Šių įmonių gamybos procese naudojamas aukštos temperatūros garas, kurio savikaina gerokai mažesnė vien todėl, kad jis gaminamas naudojant biokurą. Dar labiau gaminio savikainą atpigina ir lietuviški garo katilai, kurie yra maždaug 30–40 proc. pigesni nei rinkoje parduodami vokiški ar itališki jų analogai. Žinoma, investicijos į biokuro katilines, garo katilus yra didžiulės, nes vien garo katilų kaina, atsižvelgiant į jų galingumą bei dydį, svyruoja nuo pusės milijono iki trijų ir daugiau milijonų eurų.

„Tačiau investicijos laikui bėgant atsiperka, nes gamintojai dėl mažesnės gaminio savikainos tampa konkurencingesni. Pavyzdžiui, mūsų sukurtas garo katilas pasižymi mažomis energijos sąnaudomis ir dideliu energiniu efektyvumu. Jis yra modernus ir visiškai automatizuotas, žmogus jo procesus tik stebi kompiuterio ekrane. Kartu jis išsiskiria aukštomis ekologinėmis savybėmis, jo teršalų emisija – vos 10–20 miligramų, kai norma – 2 tūkst.,“ – savąjį gaminį giria „Enerstenos“ mokslo ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Kęstutis Buinevičius.

Jis giria ir V.Ramanauską, kuris dirbti savo įmonės mokslo ir tyrimų centre atrenka geriausius KTU studentus, investuoja ne tik į modernią įrangą, bet ir į profesionalius specialistus. „Virginijus nori, kad būtume lyderiai ir kurtume bei gamintume tai, ko niekas iki šiol Lietuvoje nedarė. Labai teisingas požiūris, nes gerai gyvensime tik tuomet, kai mūsų pramonė bus stipri ir inovatyvi“, – įmonės vadovo filosofijai  pritaria K.Buinevičius.

Vienas naujausių „Enerstenos“ gaminių – ūkininkams skirtas karšto oro generatorius, grūdams džiovinti naudosiantis įvairias žemės ūkio atliekas ir kitokią biomasę, pavyzdžiui, susmulkintas šakas, grūdų perdirbimo atliekas. Jas deginant gauta šiluma bus naudojama grūdams džiovinti. Demonstracinis šio džiovintuvo pavyzdys rinkai pirmą kartą bus pristatytas kovo mėnesį vyksiančioje tarptautinėje žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi“.

Įmonės kuro tyrimų laboratorijoje dirbantys mokslininkai tiria biokurą, tobulina kuro degimo technologijas, tyrinėja degimo procesą ir su juo susijusią taršą, taip pat biokatilinėms teikia biokuro tyrimų paslaugas. Pastaruoju metu, pasak laboratorijos technikos vadovo Adolfo Jančausko, biokuro tyrimai rodo vis labiau prastėjančią jo kokybę. Tai kenkia šilumos įrangai. Yra katilų, pritaikytų veikti naudojant prastesnės kokybės kurą, tačiau jie kainuoja kur kas brangiau.

„Neseniai pas mus užsukęs žmogus atsinešė susilydžiusių pelenų nuosėdų, norėdamas išsiaiškinti, kodėl katilo degiklio dugne susiformuoja tokios pelenų nuosėdos. Šiuo konkrečiu atveju kūrenimui buvo naudojamos nekokybiškos biokuro granulės. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau galima sakyti, kad prastėjanti biokuro kokybė – tai jau tendencija“, – atkreipia dėmesį A.Jančauskas.

Ši patirtis „Enerstenos“ specialistams praverčia ieškant naujų technologijų ir tinkamiausių medžiagų katilams gaminti, dairantis naujų biokuro rūšių. Laboratorijos vedėja Jolita Mockuvienė užsimena ir apie kukurūzų, pomidorų stiebų deginimą, energinių augalų plantacijas ir apie vandenvalos proceso metu išgaunamą dumblą, kurį galima būtų maišyti su biokuru ir sėkmingai deginti. Tačiau šis dumblas Lietuvoje vis dar laikomas itin taršia atlieka ir, užuot panaudotas šilumai gaminti, be jokios naudos kaupiamas ir kompostuojamas. „Ne kartą Aplinkos ministerija kvietė mokslininkus rengti studijas šiai problemai spręsti, bet kol kas niekas nejuda iš vietos. Biokuro Lietuvoje turime daug ir įvairaus, bet jo vis dar nesugebame tinkamai panaudoti“, – stebisi J.Mockuvienė.

Lietuvoje maždaug 30 proc. rinkos užimanti „Enerstena“ šiuo metu aktyviai dairosi naujų rinkų užsienyje. Ne paslaptis, kad Lietuvoje, pastaruoju metu išgyvenusioje tikrą biokuro katilinių bumą, užsakymų mažėja. Kelis projektus įmonių grupė jau yra įgyvendinusi Latvijoje ir Prancūzijoje. Šiuo metu įmonių grupės eksportas sudaro maždaug apie 10 proc. pardavimo apimčių.

„Dabar pagrindinis mano, kaip vadovo, tikslas – „Enersteną“ padaryti ne tik naujų technologijų gamintoja, bet ir rimta eksportuotoja. Esame sau išsikėlę tikrai ambicingą tikslą – 2020 m. eksportuoti 70 proc. produkcijos“, – apie ateities kryptį  kalba V.Ramanauskas.

Pasak jo, siekiama įžengti į Estijos, Vokietijos, Suomijos, Ispanijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rinkas. Šioje konkurencinėje kovoje didžiausi įmonės konkurentai yra skandinavai ir austrai, tačiau lietuviai savo gaminius ir paslaugas gali pasiūlyti šiek tiek pigiau ir tai yra nemažas konkurencinis pranašumas.

Ypač patraukli verslininkui atrodo didžiulė Ukrainos rinka. „Ši šalis daro revoliuciją, bet ją reikės daryti ir energetikoje, – sako „Enerstenos“ vadovas. – Ukraina iš Rusijos, su kuria dabar kariauja, pirko labai daug dujų, todėl neišvengiamai reikės alternatyvų. Ukrainoje yra daug miško, šiaudų, saulėgrąžų išspaudų ir kitokios biomasės, kurią galima paversti ekologišku kuru. Ten yra daugiau nei 300 tūkst. vidutinės galios dujinių katilų, kuriuos neišvengiamai reikės pakeisti. Energetinė sistema Ukrainoje tokia pati, kokią mes turėjome Lietuvoje, katilinės pastatytos pagal tą patį tipinį projektą. Lietuvoje mes jau modernizavome šią sistemą, taigi turime patirties, kurią galėtume efektyviai panaudoti Ukrainoje.“

V.Ramanauskas svarsto, kad dirbti su tokiu vadovu kaip jis, versle nesirenkančiu lengviausių kelių, nėra lengva: „Esu reiklus vadovas. Bet džiaugiuosi matydamas, kad bėgant metams kolektyvas vis labiau bręsta ir tobulėja. Darbuotojai supranta, kad, norėdami konkuruoti su Vakarų gamintojais, turime dirbti našiai ir efektyviai. Negalime būti tik pigi darbo jėga. Lietuvoje turime sukurti stiprią, mokslu ir inovatyviomis technologijomis paremtą įvairią pramonę. Gerai gyvena tik ta šalis, kuri gamina.“

Siekiant aukštų rezultatų įmonių grupėje įdiegta „Lean“ sistema, leidžianti mažesniais ištekliais sukurti didesnę vertę ir didinti savo konkurencinį pranašumą. Už kokybiškai, anksčiau laiko ar taupant biudžetą atliktus darbus darbuotojai motyvuojami ir skatinami piniginėmis premijomis.

Atskiros kalbos verta V,Ramanausko ir „Enerstenos“ įmonių grupės veikla visuomenėje bei rėmimo politika. „Mūsų pagrindinis prioritetas – jaunimo švietimas ir ugdymas“, – teigia V.Ramanauskas, įsteigęs įmonės vardo stipendijas gabiems, gerai besimokantiems Kauno technologijos universiteto, Kauno technikos kolegijos studentams.

Su šiomis mokslo įstaigomis įmonių grupė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis. Sutarta bendradarbiauti aktualiais moksliniais klausimais, įmonei rengti jai reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus, suteikti jiems galimybių įmonėje atlikti praktiką. Taip pat bendradarbiaujama ir su profesinio rengimo, darbo rinkos mokymo centrais. Jų specialistai „Enerstenoje“ irgi atlieka praktiką, neretai gabiausi lieka dirbti bendrovėje. Įmonių grupė remia ir gabius jaunuosius sportininkus, prisideda prie kultūros, švietimo ir mokslo, sporto bei įvairių socialinių projektų.

Pernai V.Ramanauskas buvo išrinktas ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentu, todėl nemažai laiko dabar tenka skirti ir, anot jo, baltai lobistinei veiklai, dalyvauti Europos biomasės asociacijos, Pasaulio energetikos tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų posėdžiuose.

„Lietuva tikrai ten turi kuo pasigirti. Pavyzdžiui, tuo, kad Kauno mieste apie 70 proc. energijos gaminama iš atsinaujinančių šilumos šaltinių, o tokios įmonės, kaip „Vičiūnai“, produkcija gaminama šimtu procentu naudojantis tik biokuro katilinėmis.  Mūsų šalyje jau greitai daugiau nei pusę energijos gaminsime iš vietinio daugiau nei perpus už importuojamas dujas pigesnio biokuro, ir, neslėpsiu, „Enerstena“ yra tikrai nemažai prie to prisidėjusi“, – šypsosi V.Ramanauskas.

Virginijus Ramanauskas

Amžius: 39 metai.

Profesija: termoinžinierius.

Alma mater: Kauno technologijos universitetas.

Darbo patirtis: įmonių grupė „Enerstena“.

Šeima: žmona Sigita, rinkodaros specialistė bendrovėje „Achema“, aštuonerių            metų sūnus Vilius ir penkerių Rokas.

Pomėgiai: istorinės knygos ir medžioklė egzotiškose šalyse.

Apie įmonių grupę „Enerstena“

Pardavimo pajamos: 2013 ir 2014 m. – 28,4 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 225

Eksporto apimtys: 2014 m. – 2,9 mln. Eur

Eksporto šalys: Latvija, Prancūzija

Labdara: 2013 m. – 20,3 tūkst, 2014 m. – 52 tūkst. Eur