Maždaug 1988-aisiais, būdama pirmokė, viena šio straipsnio autorių su tėvais iš gimtųjų Mažeikių važiavo į artimiausią „didmiestį“ – Šiaulius. Važiavo didelio pirkinio – kasetinio magnetofono. Prie išsirinktojo „Parus“ – tokio spindinčio, blizgančiomis detalėmis ir visai nepigiai kainavusio, pardavėjas jos mamai įbruko dovanėlę – kasetę su rusų roko grupės „Nautilus Pompilius“ dainų albumu „Razluka.“

Rima JANUŽYTĖ, Arūnas BRAZAUSKAS

Rusų kalbą mokėjau nuo mažens, vis dėl­to dainų tekstai vaikui buvo neįkandami. Bet paprašiusi, kad tėvai paaiškintų, apie ką dainuojama albume „Razluka“, visuomet iš­girs­davau tą patį – kad tai muzika „ne vaikams“.

Tik po keleto metų mamos padedama ėmiau susigaudyti, apie ką buvo man labiausiai šiame al­bume patikusi daina „Skovannyje odnoi cep­ju“ („Sukaustyti viena grandine“), kurios žo­džius pa­rašęs Ilja Kormilcevas, rizikuodamas už­si­traukti valdžios nemalonę, eiliuota kalba šai­posi ir iš santvarkos „idealų“, ir iš jais gyvenan­čių ne­matomomis grandinėmis sukaustytų „įkaitų“.

„Krugovaja poruka mažet kak kopot’, ja be­ru čju-to ruku, a čuvstvuju lokotj’“ – kolektyvinė atsakomybė ištepa it suodžiai, aš paimu kažkieno ranką, bet jaučiu tik pašluostę. Arba „Niš­čije moliatsa, moliatsa na to, što ich niščeta garantirovana“ – vargšai meldžiasi tam, kad jų skurdas būtų garantuotas.

Valstybės pažangos tarybos narė politikos mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, su kolegomis mokslininkais ką tik išleidusi knygą „Nemato­ma sovietmečio visuomenė“, šioje „Nautilus Pom­­pilius“ įrašo kelionėje iš tuomečio Sverd­lovs­ko (dabar vėl Jekaterinburgas) į Mažeikius istorijoje, ko gero, įžvelgtų bent kelis reiškinius. Viena vertus, kasetę nemokamai įbrukęs sovietinių magnetofonų pardavėjas Šiau­liuose, be jokios abejonės, buvo mažytė ne­matomosios sovietmečio visuomenės dalis – jis puikiai žinojo, ką dovanoja ir kodėl.

Kita vertus, mano tėvai, kaip ir daugelis kitų, saugojo savo vaikus nuo nemalonumų, kurių būtum galėjęs sulaukti, jei, tarkime, mokyklos draugams ar mokytojams būtum ėmęs girtis, kad klausaisi „Naujosios bangos“ muzikos, pa­šiepiančios egzistuojančią sistemą.

Tokių reiškinių, kurie egzistavo už sistemos ribų, sovietų okupacijos metais Lietuvoje ir vi­soje SSRS buvo, kaip ir pagal sistemai nepavaldžias taisykles gyvenusių žmonių, iš kurių pilietiškumo dvasios galiausiai radosi ir Sąjūdis.

Nesovietiniai sovietiniai

A.Ramonaitė knygą „Nematoma sovietmečio pusė“ vadina 2011 m. išleistos ir itin didelio po­puliarumo sulaukusios knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ tęsiniu. Nors skiriasi ir knygose analizuojamas laikotarpis, bet pirmoje knygoje autoriai kėlė paprastą, lengvą klausimą – kaip atsirado Sąjūdis, kuris, vadovaujantis kai kurių istorikų nuostata, esą visi sovietmečiu bu­vo prisitaikę, susigyvenę su sistema, tiesiog negalėjo atsirasti, nors atsirado. O štai antroje knygoje parodoma, kad sovietinės okupacijos metais, ypač vėlyvuoju jos laikotarpiu, egzistavo daugybė laisvės salelių, kurios gyveno kitokį gyvenimą. Sąjūdis irgi atsirado iš tų kitaip gyvenusių, bet disidentais nebuvusių žmonių.

Bet jeigu sakome, kad Sąjūdį įkūrė nesovietinė visuomenė, tuomet kas yra sovietinė visuomenė? Ir ką reiškia nesovietinė visuomenė, kai aplink – sovietmetis?

„Vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu situacija buvo gerokai pasikeitusi, nes jau nebebuvo tiek smurto, žmonės gyveno pakankamai normalų gyvenimą. Specialiai tyrimui atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos visuomenės apklausoje mes klausėme sovietmetį prisimenančių žmonių, ar jie bijojo sovietų valdžios. 74 proc. atsakė, kad ne. Kodėl? Nes jie nedarė nieko, kas būtų netikę tai sistemai“, – tyrimo rezultatus aiškina Ainė Ramonaitė.

Jos nuomone, pasitvirtino antropologų teiginiai, kad plačioji sovietinė visuomenė nebuvo nusiteikusi prieš valdžią ir netgi ją palaikė. Bet kodėl tokia sistema turėjo sugriūti? Juk ji, pasak ano meto ideologų, turėjo būti amžina.

A.Ramonaitė pripažįsta, kad atsakant į šiuos klausimus neišvengiamai kyla konceptuali diskusija, sudėtinga ir filosofiniu, ir metodologiniu požiūriu. Juk viskas iš esmės priklauso nuo to, kokį tą sovietmetį matysi. Pa­vyzdys – vakariečiai, kurie nelabai gerai jį su­pranta, nes mato tik formaliąją pusę, kai viskas sukurta iš viršaus, veikia įvairios organizacijos, visi marširuoja paraduose, balsuoja rinkimuose. Viskas atrodo, kaip ir turi būti, kaip suplanuota.

Tačiau realybėje buvo visai kitokių reiškinių, kurių niekas nesuplanavo, kurie buvo paslėpti nuo pašalinių akių. Knygoje bandoma pažvelgti ne į oficiozinius, paviršinius dalykus, o į tuos, kurių pagal planą visai neturėjo būti.

O tokių reiškinių, pasak A.Ramonaitės, būta labai įvairių. Vieni jų veikė kaip tamsioji sistemos pusė, kaip neatsiejama ir netgi būtina jos dalis, kiti – kaip pasipriešinimo ar atsparumo jai liudijimas.

Antai formaliai Sovietų Sąjungoje egzistavo valstybės reguliuojama ekonomika, tačiau realiai veikė ir juodoji rinka. Bet juodoji rinka buvo susijusi su oficialiąja, nes kaip tik iš oficialiosios nubyrėdavo tai, kas buvo parduodama juodojoje.

Tas pats ir su vadinamuoju blatu. Tokių ryšių niekas nesuplanavo, bet jie leido sistemai veikti: kai parduotuvėse nieko nėra, o žmonėms vis tiek reikia viską gauti, padeda blatas. „Para­dok­sa­lus dalykas: kadangi kaina yra fiksuota, o rin­ka nesureguliuoja pasiūlos ir paklausos, socialiniai žmonių ryšiai tampa mechanizmu kažką gauti – tam tikras valiutos ar rinkos reguliavimo pakaitalas“, – savitus sovietmečio dėsnius aiškina A.Ramonaitė.

Laisvės salelės

Egzistavo ir visai kitokio pobūdžio reiškiniai, pavyzdžiui, pogrindžio spauda. Nors Lietuvoje ji buvo labai persekiojama, tokių leidinių buvo ne­mažai, nors jie ir eidavo palyginti trumpą lai­ką – per dvejus trejus metus juos susekdavo ir uždarydavo. Užtat „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo visoje Sovietų Sąjungoje ilgiausiai leistas pogrindžio leidinys, ėjęs pakankamai ilgai – nuo 1972 m. iki pat Sąjūdžio pradžios.

Be spaudos, egzistavo ir kitokie judėjimai, apie kuriuos užsimenama ir pirmojoje knygoje: žygeiviai, kraštotyrininkai, organizuodavę šventes ar sueigas, neturėjusias nieko bendro su so­vietiniais renginiais, kuriuose nebuvo apsieinama be plakatų, Lenino portreto, valdžios at­sto­vų kalbų.

Pavyzdžiui, Rasų šventė. Dabar atrodo, kad tai nuo senų senovės švenčiama šventė. Iš tikrųjų, pasak A.Ramonaitės, ji jau buvo beveik visai išnykusi, o atsikūrė kaip tik sovietmečiu – septintajame dešimtmetyje, kaip kraštotyrininkų, neklusnių inteligentų kūrybinis reiškinys.

Kaip jie patys sako, vienus papročius jie at­kū­rė, kitus sukūrė, savo nuožiūra pritaikydami et­­nografinę medžiagą. Svarbiausia, jog Rasų šven­tėse tvyrojo tokia ypatinga atmosfera, kad ten susitikdavo nesovietiniai žmonės, kurie mąs­tė kitaip, kurie nenorėjo dalyvauti sovietiniuose paraduose, troško laisvės.

Knygoje kalbinami žmonės prisimena, kad ten pasijusdavai taip, tarsi gyventum nesovietinėje Lietuvoje, būtum kitame pasaulyje, kitoje erdvėje.

Tarp neuždraustų Joninių ir naujai atsiradusių Rasų iš šono net nesimatė aiškaus skirtumo, o iš tiesų tai buvo visai kas kita. Tarp šių švenčių nebuvo nieko bendro, išskyrus tai, kad jos vykdavo tą pačią dieną. Tai padėdavo sumėtyti pė­das, bet paradoksas, kad iki šiol tie dalykai nėra užrašyti, nes net ir istorikai neužčiuopia skirtumo, neturi tiesioginių įrodymų, kad tai buvo nesisteminė veikla.

Gorkynės bohema

Kita laisvės salelė – Vilniaus senamiesčio bo­he­­ma, Senamiesčio kavinėse gyvenusi – nepasaky­si, kad pogrindžio – gyvenimą, nes viskas vy­ko vie­šai, „ant akių“. Jūratės Kavaliaus­kaitės skyrius apie šį Senamiesčio „Bermudų trikampį“ knygoje įdomūs ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kad iki šiol apie tai Lietuvoje rašyta labai mažai. Iš knygoje publikuojamų nuotraukų ne­sun­ku įsi­tikinti, kad išsiskyrė net tos bohemos ats­­tovų po­vyza. Pavyzdžiui, poeto Rimo Bu­ro­ko, kuris vėliau mirė kalinamas Lukiškių kalėjime.

„Eina žmogus gatve, ir tu matai, kad jis ne­sovietinis. Jis išsiskiria viskuo – savo elgesiu, sa­vo išvaizda. Ir leidžia sau tai, ko sovietinis žmogus neleisdavo. Aišku, dėl to jie labai stipriai nukentėdavo, nes juos persekiojo, kišdavo į psichiatrines. Tai buvo labai nelengvas gyvenimo bū­das. Bet jis egzistavo, – pasakoja A.Ramo­nai­tė.

Kaip paaiškinti tokių reiškinių buvimą?

Kai kurių mokslininkų nuomone, Sovietų Sąjunga, nors buvo totalitarinė valstybė, bet ne tokia, kokia buvo planuojama, – ji tiesiog nepajėgė visko sukontroliuoti, tad atsirado tokių ne­sukontroliuotų reiškinių. Vadovaujantis tokia nuostata išeitų, kad viskas nuo blato iki disidentų tampa pasipriešinimu, nes tu nedarai to, ko iš tavęs reikalaujama. Tas pats kombinavimas – vogimas iš gamyklų – kai kam irgi atrodo kaip pasipriešinimas. Neva žmonės tokiu būdu priešinosi sistemai, vogė ir neleido jai efektyviai veikti, dėl to ji galiausiai sužlugo.

Vis dėlto knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ autoriai laikosi kitokios nuomonės.

Blatas pasitarnavo sistemai

Nors visi šie reiškiniai – neplanuoti valstybės, tačiau blatas, kombinavimas, nomenklatūriniai rateliai, apie kuriuos irgi rašoma knygoje, A.Ramonaitės ir kitų knygos autorių nuomone, buvo sistemos dalis, tik ne formalioji, o nematomoji, be kurios sistema net ir negalėjo veikti.

„Planinė ekonomika negalėjo visko aprėpti. Buvo bandymų įdiegti valdymo sistemą, bet įsivaizduokite, kokio sudėtingumo turi būti sistema, kad tokioje didelėje valstybėje sureguliuotum visą ekonomiką, kam kiek kokios prekės reikia. Tai neįmanomo sudėtingumo uždavinys. Buvo bandymų įgyvendinti tokį mokslinį valdymą, kuris gal kokiame utopiniame variante ir būtų įmanomas, bet praktiškai tokia sistema negalėjo veikti. Visko idealiai suplanuoti neįmanoma, o spragos buvo tokios didelės, kad ta sistema būtų labai greitai sužlugusi, jeigu ne visi minėti neformalūs mechanizmai, kurie tas skyles užkamšydavo ir leisdavo sistemai veikti. Jie iš esmės ne trukdė, o jai padėjo“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pagrindinė knygos idėja ir yra išryškinti skirtumą tarp dvejopų neformalių, neteisėtų reiškinių – veikusių kartu su sistema ir veikusių prieš ją.

Pirmieji padėjo sistemai veikti, todėl pati sistema į juos žiūrėjo pro pirštus. Formaliai juk nebuvo galima vogti iš fabrikų, bet realiai taip darančių žmonių niekas negaudė.

Per knygos autorių rengtą apklausą žmonių buvo klausiama, kiek rizikingos sovietinės okupacijos metais buvo įvairios veiklos – nuo pogrindžio spaudos skaitymo ir bažnyčios lankymo iki kombinavimo ir blato naudojimo.

Paaiškėjo, kad blatas ir kombinavimas nebuvo labai rizikingi dalykai: teoriškai galėjai būti nubaustas, bet realiai tokia tikimybė buvo labai maža. Knygos autorių nuomone, tokie apklausos rezultatai tik dar kartą patvirtina nuomonę, kad tiek blatas, tiek kombinavimas sistemai buvo naudingi, tai buvo sistemos dalis.

„Tie, kurie kuria sistemą, patys į ją įsivelia ir tampa jos dalimi. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko vieno vado, nuo kurio valios priklauso viskas. Sistema įsisuko į tokį ratą, kuriame net pirmieji sekretoriai bijodavo kažką ne taip pasakyti ar padaryti. O kai įsiveli į tokią sis­temą, nebegali iš jos ištrūkti ir privalai ją suk­ti, nes ir tu nuo jos priklausomas, ir tavo ben­drininkai“, – aiškina A.Ramonaitė, neabejojanti, kad dėl tokios anuomet veikusios sistemos dabar egzistuoja ir Vladimiro Putino Rusija.

Rusiją tyrinėjantys antropologai teigia, kad tamsioji sovietmečio pusė ne tik persikėlė į da­bartį, bet ir tapo ekstremalesnė, o tai reiškia kri­minalinio pasaulio taisyklių įsigalėjimą valsty­bės mastu. Juk rusai turi net tokių sąvokų, ku­rių ne­ra­si jokioje kitoje šalyje: „svoi“ (savi) ar „Nau­tilus Pompilius“ dainose pašiepiama „krugo­vaja poruka“, kurią net ir išversti sunku, dažniausiai tai verčiama kaip „kolektyvinė atsakomybė“.

Pasak A.Ramonaitės, „krugovaja poruka“ nieko bendro neturi su moraliniu solidarumu, kaip būtų galima pamanyti, nes tai kriminalinio pasaulio principas, kai visi yra vienodai įklimpę, vieni kitus dangsto ir neišduoda „savų“, nes priešingu atveju sėstų visi.

Bet tai nereiškia, kad tie „savi“ vieni kitiems jaučia kokius nors šiltus jausmus, kad juos sieja koks nors artimas ryšys. Štai kodėl „Nautilus Pompilius“ dainoje apie šią savotišką kolektyvinės atsakomybės atmainą eiliuota kalba sakoma, kad, paėmus kažkieno ranką, jausmas toks, lyg laikytum kokią pašluostę.

Įdomu tai, kad Lietuvoje irgi buvo tam tikrų kolektyvinės atsakomybės elementų, tačiau jie kai kuriais atvejais suvaidino netgi teigiamą vaidmenį.

Knygoje publikuojamuose Sauliaus Gryb­kaus­­ko straipsniuose aiškinamasi, ar Lietuvoje eg­zistavo pirmojo partijos sekretoriaus klanas. Nors tam tikrų klano elementų būta, bet „krugovaja poruka“ principas čia reiškė, kad yra ne vienas vadas, o ratas, kuriame visi vieni nuo kitų priklauso. Bet ši konsoliduota sistema tam tikra prasme veikė kaip atsvara Maskvai, nes šiam ra­tui rūpėjo gauti kuo daugiau išteklių iš Mask­vos Lietuvos naudai.

Blato sistema Lietuvoje taip pat nėra taip giliai įsitvirtinusi kaip Rusijoje. Daugelis žmonių sovietmečiu juo naudojosi, tačiau neturėdami savanaudiškų kėslų. Priešingai – parūpinti kam nors tai, ką gali gauti užimdamas tam tikras pareigas, buvo savotiško draugiškumo iš­raiška: jei turiu priėjimą, padedu saviškiams, drau­gams, giminėms. Tai ne visai tas pats kas korupcija, nes pats už tai tiesiogiai nieko negaudavai. Kartu tai nebuvo ir joks pasipriešinimas valdžiai, o tiesiog neteisėta veikla sistemos ribose, prisidėjusi prie tos sistemos egzistavimo.

Reikėjo ir išmonės, ir drąsos

Visiškai priešingas pavyzdys – „Kronikos“ leidėjų ratelis. Iš pažiūros jie irgi darė tai, kas nelegalu. Bet skyrėsi pats nelegalumo principas. „Kronikos“ atveju žmonės vieni kitus pa­laikė ir neišduodavo, pasitikėjo, rėmė“, – idėjinius skirtumus nuo sovietmečiu klestėjusios nelegalią veiklą dangsčiusios „kolektyvinės atsakomybės“ vardija A.Ramonaitė.

Įdomu tai, kad apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ žino visi, tačiau ypač mokslinių šio fenomeno tyrimų nėra daug. Dar keisčiau, kad kai kuriuos „Kronikos“ leidėjus, kurie be­veik visi tebėra gyvi, viena iš knygos „Ne­ma­to­ma sovietmečio visuomenė“ bendraautorių Ry­tė Kukulskytė apklausė pirmą kartą – niekas kitas to iki šiol nebuvo padaręs. O šie pokalbiai ne tik leido suprasti leidinio sėkmės priežastį, bet ir atskleidė nepaprastai įdomių, kai kada net pikantiškų detalių apie tai, kaip idėja tikintys žmonės derino išmonę, drąsą ir vaizduotę.

Vienas įdomių knygoje aprašomų aspektų – rekonstruoti „Kronikos“ bei kitų pogrindžio leidinių veikimo tinklai.

Kaip turi bendrauti, kad tavęs nepastebėtų? Per kelintą asmenį perduoti slaptą informaciją, kad įkliuvęs straipsnio autorius neišduotų redaktoriaus? „Kai imi lyginti dabartinių slaptų organizacijų veiklą su ano meto, prieini prie labia netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, mokslininkai dabar ypač domisi slaptai veikiančių teroristų tinklų sandara. Mes bandėme pažiūrėti, ar so­vietmečiu egzistavusios pogrindžio organizacijos veikė tokiais pačiais principais kaip ir da­bartiniai slaptieji tinklai. Įdomu, kad ne“, – pasakoja A.Ramonaitė.

Tiesa, buvo ir išimčių. Štai „Perspektyvų“ tinklas buvo labai retas, „išskydęs“ ir išties pa­na­šus į  tokį, kokius modeliuoja slaptųjų organizaci­jų tyrėjai, pasitelkdami net kompiuterines si­mu­liacijas. Tačiau sėkmės leidiniui tai nepelnė. Nors redaktorius Vytautas Skuodis, tuomet Vil­niaus universiteto Gamtos fakulteto docentas, stengėsi visai nebendrauti su kitais organizacijos nariais, o leidiniui daug rašęs Gintautas Ieš­man­tas perduodavo medžiagą per kitus žmones, ta­čiau po trejų metų šis vis tiek buvo sučiuptas.

O štai „Kronika“ veikė visiškai ne taip, kaip, mokslininkų teigimu, veikia slaptieji tinklai: „Kronikos“ tinklas buvo nepaprastai tankus, ir būtent tai buvo viena jos sėkmės priežasčių. O juk, atrodytų, logiška, kad slaptas tinklas kaip tik turėtų būti netankus: juk kuo mažiau žmonės tarpusavyje bendraus, tuo sunkiau užčiuopti branduolį.

Galėtume pamanyti, kad kai 1983 m. KGB sugavo pirmąjį „Kronikos“ redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, leidinys turėjo sugriūti. Tačiau niekas nesugriuvo: visi kiti organizacijos nariai vieni kitus pažinojo, bendravo tarpusavyje ir žinojo, kaip viskas veikia. Likusios seserys susitikusios išsiaiškino, ką kuri moka daryti: viena rašyti, kita spausdinti, trečia fotokopijas daryti, ketvirta žinojo, kur nuvežti dauginti kopijas, penkta – kur jas platinti.

Jos ryžosi viską daryti vienos ir tik vėliau į pagalbą pasikvietė kunigą Joną Borutą. „Bet jos vienos sugebėjo išlaikyti visą tinklą. Ir įdo­mu tai, kad KGB to nesuprato. Gal kartais kaž­ką užčiuopdavo, bet seserų nesuimdavo, nes ti­kė­josi, kad jos išves prie tikrojo redaktoriaus. O kad jos viską pačios ir darė, jie net nesuvokė“, – pasakoja A.Ramonaitė, palyginusi šį tink­lą su pilietinės organizacijos, nors ir veikusios labai nepalankiomis sąlygomis.

Labai svarbu tai, kad šios vienuolės bendravo ne tik dėl „Kronikos“, bet ir dėl kitų veiklų – jos priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, dalyvaudavo rekolekcijose, bet tuo buvo už­mas­kuotos ir pogrindžio leidybos veiklos.

O kaip seserys slėpdavosi, istorijų labai daug ir tiesiog fantastiškų. Štai kol kas Kauno centre tebestovinčiame namelyje, kuriame gyveno vienuolė vyresnioji sesuo Julija Kuodytė, buvo po­grindžio būstinė.

Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vie­toje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir iš­orinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi len­ta, kur buvo padedama medžiaga, o S.Tam­ke­vi­čius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta.

Seserys išmonės tikrai nestokojo. Va­žiuo­da­mos į Maskvą, kur turėjo nugabenti leidinius, dažna užsidėdavo peruką, apsivilkdavo ryškesnę palaidinę, pasidažydavo lūpas – taip rengdavosi nusižiūrėjusios, kaip moterys rengiasi Mask­voje.

A.Ramonaitė prisimena, kaip viena vienuolė interviu pasakojo, jog kartą kita, pamačiusi persirengusią seserį, nusijuokė. O ši kuo rimčiausiai paklausė – ko čia juokiesi? Kai sėsi į kalėjimą šešeriems metams, juokinga nebus. „Tai neįtikėtinai svarbūs dalykai. Ir kiek žmonės turėjo turėti vaizduotės, o kartu ir drąsos bei vidinio entuziazmo tam padaryti“, – seserų valia ir išradingumu žavisi A.Ramonaitė.

Beje, jos teigimu, kamufliažinės taktikos, kai tu apgauni savo persekiotoją, sovietinės okupacijos metais pasiteisino net labiau negu slaptumas, nes KGB surasti tai, kas paslėpta, buvo lengviau, negu susigaudyti, kai buvo gudraujama.

Žinoma, persirengimas – tik pikantiška de­talė, daug kitokių kamufliažinių technikų naudojo ir kraštotyrininkų klubai, etnokultūros būreliai, kitos organizacijos, po kurių iš pažiūros teisėta veikla slėpėsi pogrindiniai dalykai.

Pasak A.Ramonaitės, iš nesovietinių „organizacijų“ – sambūrių, kurie sugebėjo leisti leidinius, organizuoti šventes, gimė ir tas pats Są­jūdis, ir tai, ką mes dabar linkę vadinti pilietine visuomene. „Žinoma, jų buvo labai mažai, bet tai buvo pilietinės visuomenės potencialas, nors kita, tamsioji sovietmečio pusė tempė Lietuvą, jei norit – prie Rusijos, jei norit – prie Afrikos“, – sako A.Ramonaitė.

Šiandien Lietuva vis dar turi abu elementus, kurie labai dažnai konkuruoja tarpusavyje. Vis dar yra žmonių, manančių, kad be blato negausi darbo ar nesutvarkysi svarbaus reikalo. Bet yra žmonių, manančių, kad tokie metodai jau seniai nebeveikia.

A.Ramonaitės ir jos kolegų knyga baigiasi pakankamai optimistine išvada, kad ši šviesioji pusė, atėjusi dar iš sovietinės okupacijos metų, turi galimybių laimėti dvikovą. Kad nesame pasmerkti, įkliuvę į trajektoriją, iš kurios neįmanoma imti ir išlipti, kaip Rusijoje ar kai kuriose Azijos šalyse. „Mes norėjome pasakyti, jog sistema sugriuvo ne dėl to, kad sugedo blogoji pusė, o kad buvo žmonių, kurie sugebėjo išvengti indoktrinacijos ir gyveno nesovietinį gyvenimą.

Mini Nobelį politikos mokslų srityje savaitraštis „Veidas“ šiemet skiria Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorei Ainei Ramonaitei.

Dovaidas Pabiržis

Profesorė kartu su kolegomis pernai parengė monografiją „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje“. Veikale pirmą kartą pateikiamas išsamus rinkėjo ir jo elgsenos Lietuvoje portretas.

Kartu su Mažvydu Jastramskiu, Jūrate Kavaliauskaite, Laima Nevinskaite ir Rūta Žiliukaite parengtoje studijoje siekiama išsiaiškinti, kas lemia Lietuvos rinkėjo sprendimą balsuoti už vieną ar kitą politinę partiją. Ar Lietuvos rinkėjas yra prognozuojamas? Kiek šiam pasirinkimui svarbi tapatybė, socialinė aplinka, žiniasklaida ar vertybės?

Ieškant atsakymų pasitelkiami įvairūs metodai – sociologinės rinkėjų apklausos, kokybiniai interviu, žiniasklaidos stebėsena, viešosios erdvės tyrimai ir kiti.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko, tai vienas rimčiausių iki šiol Lietuvoje parengtų darbų. „Knyga solidi visų pirma dėl to, kad čia aptariami galimi aiškinimai, kurie yra naudojami Vakarų politikos moksluose, anksčiau Lietuvoje publikuoti darbai ir galų gale naudojama šiam tyrimui specialiai surinkta medžiaga. Tai yra mokslinis darbas, kurio pagrindu galima daryti išvadas apie Lietuvos rinkėjų pasirinkimus, o ne spėlioti, kaip iki šiol dažnai būdavo įprasta Lietuvoje, komentuojant rinkimų rezultatus arba juos prognozuojant: galbūt svarbios partijų vadovų asmenybės, galbūt protesto balsai? Šiuo atveju jau atsiremiama į solidų mokslinį pagrindą“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ainė Ramonaitė pasakoja, kad šiam tyrimui buvo išsikelta nemaža ambicija apžvelgti viso nepriklausomybės laikotarpio šalies vaizdą, nes po kelerių įvykusių rinkimų jau galima atrasti ir tam tikras tendencijas. Be to, Lietuvos politologai per šį laikotarpį jau priaugo iki Vakarų tradicijų ir išplėtojo tokio pobūdžio tyrimų metodologiją.

„Rinkimų tyrimai Vakaruose turi labai gilias šaknis. Gal šiek tiek perdėsiu sakydama, kad pusė politologų ten dirba šioje srityje, bet tikrai labai daug. Dabar ši sritis labai išplėtota metodologiškai, todėl mes pabandėme įvaldyti tas metodologijas, kad nebūtume tarsi atsilikę. Anksčiau tokie tyrimai Lietuvoje buvo tik fragmentiški, turėdavome kokią mažą apklausėlę, o dabar jau pabandėme atlikti sisteminį tyrimą, per kurį galėtume skersai ir išilgai tą mūsų rinkėją išdarinėti“, – aiškina mokslininkė.

Požiūris į sovietmetį išlieka svarbiausia

O kokie Lietuvos rinkėjo profilio bruožai yra labiausiai stebinantys ir netikėti? A.Ramonaitės ir kolegų atlikti tyrimai rodo, kad klasiniai skirtumai Lietuvoje, bent jau politikos plotmėje, praktiškai neegzistuoja. Priešingai nei Vakaruose, kur susiformavo aiški darbininkų klasė ir gana uždarą socialinį gyvenimą gyvenanti aukštuomenė, Lietuvoje uždirbamos pajamos rinkėjų preferencijoms neturi beveik jokios įtakos, o politiniai skirtumai susiję su visai kitais dalykais.

Mokslininkę stebina, kad požiūris į sovietinę praeitį, kai kalbama apie rinkėjų pasirinkimus, po 25 nepriklausomybės metų, vis dar tebėra neįtikėtinai svarbus. Gana abstraktus klausimas „Ar manote, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi negu nepriklausomoje Lietuvoje?“ iki šiol gali paaiškinti rinkėjo balsavimą kur kas labiau nei dešimtys konkrečių vertybinių jo nuostatų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.