Seimas birželio 1 d., ketvirtadienį, priėmė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siekiama sumažinti alkoholio vartojimą ir prieinamumą. Už naujus pakeitimus balsavo 101 Seimo narys, prieš – 10, susilaikė 10 parlamentarų. Dalis nuostatų įsigalios nuo 2018-ųjų, kitos – nuo 2020 m.

Nutarta nuo 2018 m. leisti alkoholio įsigyti asmenims nuo 20 metų, t.y. jaunesniems asmenims bus draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ar jų turėti. Draudimas turėti alkoholinių gėrimų nebus taikomas asmenims nuo 18 metų, jeigu alkoholinių gėrimų turėjimas bus tokių asmenų darbo veiklos dalis darbo vietoje ir darbo metu. Kitaip tariant, jaunam barmenui bus galima prisiliesti prie butelio. Tačiau įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams bus draudžiama alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo veiklai pasitelkti asmenis iki 20 metų.

Nuspręsta trumpinti alkoholio prekybos laiką: parduotuvėse ir viešojo maitinimo įstaigose prekiauti alkoholiu, jį išsinešti bus leidžiama darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 10 iki 20 val., sekmadieniais – nuo 10 iki 15 val. Laiko ribojimas nebus taikomas viešojo maitinimo vietose parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams.

Atsisakyta alkoholio vartojimui skirtų specialių zonų įrengimo mugėse bei nemokamuose masiniuose renginiuose, kur norėta neįleisti jaunuolių iki 20 metų. Tačiau juose, kaip ir mokamuose masiniuose renginiuose bei mugėse, galės vykti prekyba tik silpnais alkoholiniais gėrimais iki 7,5 proc. etilo alkoholio koncentracijos.

Alkoholio vartojimas uždraustas sporto varžybų metu salėse, kuriose jos vyksta. Nutarta prekybą alkoholiniais gėrimais uždrausti paplūdimiuose.

Nuo 2020 m. nebeliks nestacionarių alkoholio prekybos vietų, kurioms savivaldybės išduoda atskiras licencijas kurortinio sezono laikotarpiu. Nuo tų pačių metų alkoholis nebegalės būti parduodamas paviljonuose – neregistruojamuose, į žemę įleistų pamatų neturinčiuose laikinuose statiniuose iš surenkamų konstrukcijų. Paviljonai apskritai bus išbraukiami iš prekybos alkoholiniais gėrimais vietų sąrašo.

Nuspręsta pritarti siūlymui, kad stacionarioms kavinėms ar restoranams būtų leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais ir lauko sąlygomis, ir tam nebus reikalinga papildoma licencija.

Pagal priimtas pataisas alkoholinių gėrimų pardavėjai turės teisę iš visų alkoholinius gėrimus perkančių asmenų reikalauti, o kai kils abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 25 metų, pardavėjai privalės iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą.

Nuspręsta uždrausti alkoholio reklamą, išskyrus vietas, kur yra prekiaujama alkoholiniais gėrimais.

Atsisakyta reikalavimo fiziniams asmenims drausti gabenti ir laikyti viešose vietose alkoholinius produktus viešai matomoje pakuotėje.

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Kar-bauskis žadėjo grįžti prie specialių zonų masiniuose renginiuose klausimo. „Prie šio klausimo grįšime… kad būtų zonos, kuriose žmonės gali vartoti alkoholinius gėrimus, ir tai netrukdytų žmonėms, kurie nenori su vaikais vaikščioti tarp tokių žmonių, kurie vartoja alkoholį. Tai tą reikalinga padaryti“, – po balsavimo dėl alkoholio vartojimo draudimų žurnalistams sakė R.Karbauskis.

Žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderiui priklausantį nekilnojamąjį turtą Ispanijoje ir ten veikiančią jo įmonę „Corporation Mobiliaria del Baltico“ pats Ramū-nas Karbauskis pavadino „visiškai neteisinga“.

Jis padėkojo žurnalistams, atkreipusiems dėmesį į galimą klaidą turto ir pajamų deklaracijoje, – esą jis nebuvo deklaravęs banko kredito namo statybai Ispanijoje, tačiau deklaraciją jau patikslino. Taip pat paneigė, kad įmonė Ispanijoje verčiasi alkoholinių gėrimų prekyba, importu ir eksportu: „Tai, kad Ispanijoje įregistruotos įmonės vienas iš steigėjų ispanas prieš šešiolika metų į įmonės įstatus tarp kitų veiklų įrašė ir prekybą alkoholiu, nereiškia, jog toks realus ketinimas buvo, yra ar bus. Tai patvirtina ir praėję šešiolika metų – minėta įmonė niekada nepirko ir nepardavė nė lašo alkoholio.“

„Lietuvos rytas“ paskelbė, kad R.Karbauskiui priklauso dveji apartamentai Barselonoje, du namai su baseinais Ispanijos kurortuose ir baldų parduotuvė, tačiau ne visi nekilnojamojo turto objektai yra įtraukti į jo turto deklaraciją.

BFL

Aušra LĖKA

Per pirmą trimestrą po neprognozuotai triuškinamai laimėtų Seimo rinkimų „valstiečiai“ suformavo vilčių teikiančią Vyriausybę, bet Seime sukėlė daug chaoso, o per nepadorų elgesį prarado vieną mandatą, ir ne tik.

Neaiškūs sandoriai ir melas

Demonstruojanti neuždirbtą, įtartinais sandoriais įgytą prabangą. Vos vidurinio išsilavinimo, bet savo rinkimų anketą neva netyčia pagražinusi, sumelavusi ir apie savo šeiminę padėtį. Neįprastai žaliesiems kailiniuota. Meluojanti. Arogantiškai neatsakinėjanti į konkrečius klausimus. Maža to, prieš keletą metų dar ir apvogusi savo darbovietę.

Gūdžiame sapne rinkėjai negalėjo sapnuoti, kad tokia persona bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), suokusios apie skaidrumą ir padorumą, viena iš lyderių Seime. Tokią veikėją LVŽS išsirinko savo frakcijos seniūno pavaduotoja, net buvo delegavę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją. Maža to, tokią jau įklimpusią į melą veikėją iš paskutiniųjų slapstė ir gynė ne tik su prabangaus visureigio istorija susijęs ir ją itin gerai pažįstantis LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Deja, gynė ir principingumą bei nesitaikstymą su nesąžiningumu deklaruojantis Povilas Urbšys.

Gera žinia tik ta, kad Greta Kildišienė apleidžia Seimą. Bet po tiek melo ir partietės dangstymo aukščiausiu valstiečių partijos lygiu net ir patikliems žmonėms turėtų būti sunkoka tikėti „valstiečių“ padorumu. Bent jau R.Karbauskiu ir jo aplinka.

Smūgis suduotas ne tik šiai partijai – visam Seimui ir politikams, nes skandalas tik dar kartą įrodė, kad vos patekę į valdžią ir tie, kurie iki tol ją kritikavo dėl skaidrumo stokos, iš karto patys tampa tokiais pat.

Bet gera žinia, kad „valstiečių“ deleguotas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis išdrįso principingai vertinti situaciją, be to, paragino atsistatydinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininką Romą Valentukevičių, vienasmeniškai nusprendusį, kad tyrimo dėl G.Kildišienės pradėti neverta.

Adekvačią reakciją parodė ir „valstiečių“ premjeras Saulius Skvernelis, situaciją pavadinęs tragikomiška ir pareiškęs, kad politikams neturi būti taikomos išimtys dėl skaidrumo.

Ne pirmą kartą išryškėjo, kad LVŽS valdymas ir elgesys Seime – viena, o S.Skvernelio Vyriausybė – kita. Tik ar Seimo „valstiečių“ minia Seime netaps stabdžiu nepalyginti aukštesnės prabos jų pačių Vyriausybei?

Seimas kiršina visuomenę

Politikos analizės ir mokslinių tyrimų bendrovės „Visionary analytics“ tyrimų vadovas dr. Žilvinas Martinaitis pirmuosius naujojo Seimo darbo mėnesius vertina taip: „Daug karštų visuomenei lengvai suprantamų problemų eskalavimo, pavyzdžiui, norima keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių, porą ministerijų perkelti iš Vilniaus į Kauną, daug ginčų sukėlė įstatymas dėl dirbtinio apvaisinimo. Tose idėjose gal ir yra sveiko grūdo, tačiau tai, ar jos bus įgyvendintos, ar ne, didelio poveikio gyventojų gerovei ir strateginių Lietuvos iššūkių sprendimui neturės. O tie klausimai sukelia didžiulį rezonansą ir labai stipriai sukiršina visuomenę, todėl kaip valstybė tapsime silpnesni, labiau susipriešinę, mažiau solidarūs. Tai, kuo užsiimama – visuomenės priešinimu, kiršinimu, jautrių dalykų, neturinčių reikšmingo poveikio gerovei, eskalavimu, iš esmės būdinga populistiniams politikams, kurie nežino, kaip spręsti esmines prob-lemas, tačiau bando sukurti darbo iliuziją.“

DNB vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka prisipažįsta nė neturėjusi vilčių, kad Seimas veiks labai suderintai: „Viskas, deja, vyksta pagal prognozes: labai daug naujokų, kurie nei įsigilinę į reikalus ir sritis, su kuriomis dirba, nei pažįsta vienas kitą. Galima dėti pliusą už ryžtą kažką daryti, bet, deja, nėra pakankamai įsigilinimo, labai skubama kažką padaryti, po to tenka peržiūrėti sprendimus.“

Iš tiesų LVŽS nuomonės kaitaliojimu jau baigia prisivyti, atrodė, nepralenkiamą šios srities rekordininką buvusį socialdemokratų premjerą Algirdą Butkevičių. Vis dėlto ISM ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius daro prielaidą, kad tiek daug persigalvojimo įvairių įstatyminių iniciatyvų atvejais – nebūtinai visiško sutrikimo požymis. Tai gali būti ir strategija: buvo duota labai daug pažadų, bet dabar, susidūrus su realybe, „valstiečiams“ politiškai strategiškai naudinga bandyti forsuoti teisės aktus, kurie atitinka jų rinkimų pažadus, o paskui atsitraukti, jog neatrodytų, kad jie atėjo į valdžią ir tyliai pasidavė ar kad žadėjo nepagrįstus dalykus.

Nors naujos kadencijos Seimas jau spėjo sukelti daug, švelniai tariant, šurmulio, jų pirmoji sesija įeis į parlamentarizmo istoriją kaip pati neproduktyviausia. Projektų registruota 310 (2008–2012 m. kadencijos Seimo pirmoje sesijoje – 411, 2012–2016 m. – 337), net 67,3 proc. įstatymų projektų svarstyta ypatingos skubos tvarka.

„Socialistinio lenktyniavimo nebus: reikia ne skaičiaus, o kokybės. Be to, gal pavyko mažiau kaitaliojant suformuoti komitetus, komisijas, delegacijas, todėl mažesnis projektų skaičius. O imtis ypatingos skubos tvarkos vertė tai, kad greitų sprendimų reikalavo socialinio modelio, socialinio draudimo ir kiti teisės aktai“, – aiškina Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė.

Tačiau visai antirekordinis dar vienas rodiklis: priimtų projektų dalis siekia tik 48,1 proc. Per ankstesnes dvi kadencijas šis darbo efektyvumo rodiklis siekė apie 63 proc. R.Baškienė tai aiškina tuo, kad buvo imtasi daug diskusijų sukėlusių pagalbinio apvaisinimo įstatymo, socialinio modelio, Civilinio kodekso pataisų.

Priimti projektus trukdė ir chaosas Seime: net pratęsus pirmąją sesiją paaiškėjo, kad svarbiausi projektai, dėl kurių ji ir buvo pratęsta, negali būti svarstomi, nes per vėlai įregistruoti.

Akivaizdu, kad LVŽS lyderis R.Karbauskis prieš rinkimus pasakojo apie idealų, o ne realų scenarijų: jis tikino, kad jų partija visiškai kitaip nei kitos rengiasi rinkimams – konsultuojasi su atskirų sričių specialistų bendruomenėmis, drauge rengia konkrečias programas ir projektus, turi šešėlinį ministrų kabinetą, tad vos laimėję rinkimus jie iš karto puls priiminėti ir įgyvendinti jau parengtus ir išdiskutuotus projektus.

Vyriausybė judina strateginius klausimus, bet ar Seimas juos palaikys?

Ekspertai randa kiek daugiau girtinų dalykų Vyriausybės, o ne Seimo startiniuose darbuose. Politologo V.Vobolevičiaus vertinimu, „valstiečiai“ surinko pajėgią Vyriausybę, nors ir nepartinių ministrų. Kodėl sako „nors“? „Nes ministrai turi tarpusavyje susikalbėti, ir nežinia, kaip tai pavyks, kai nėra partinės disciplinos“, – svarsto V.Vobolevičius.

Ekonomistė J.Rojaka giria Vyriausybę, kad stengiamasi užkirsti kelią korupcijai, pro didinamąjį stiklą peržiūrimi viešieji pirkimai, valstybės valdomų įmonių veikla. „Bet vis dar neaišku, kokių reformų ir pertvarkų bus imtasi. Pavyzdžiui, Vyriausybė ketina jungti universitetus, ir tam dauguma ekspertų pritartų, nes Lietuvoje aukštasis mokslas per daug numenkintas ir labai skirtingos kokybės. Gairės teigiamos, bet labai daug niuansų, kaip tai bus atliekama. O kol to nežinome, sunku avansu įvertinti“, – sako J.Rojaka.

„Visionary analytics“ tyrimų vadovas Ž.Martinaitis pastebi, kad šis klausimas rodo perskyrą tarp Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės pozicijos: „valstiečiai“ per rinkimus sakė, kad negali būti kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimą, o dabar premjeras su švietimo ir mokslo ministre paskelbė iniciatyvą juos jungti. Tačiau galutinis žodis – parlamento. Tad nors Vyriausybė kelia geras idėjas, bando spręsti įsisenėjusius klausimus, toli gražu neaišku, ar tai pavyks. 

 „Seimas užsiima karštų klausimų eskalavimu, o Vyriausybė bando judinti sudėtingus strateginius klausimus. Bet kas atsitiks, jei ministrams siekiant įgyvendinti savo vizijas ir idėjas Seimas jų nepalaikys? Ar neatsitiks taip, kad ministrai labai greitai išmoks ar bus priversti išmokti šokti pagal parlamento dūdelę, o ne imtis savo technokratinės Vyriausybės idėjų vykdymo?“ – baiminasi Ž.Martinaitis.

Kad politinis svorio centras parlamente, teo-riškai galima rasti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Ž.Martinaitis aiškina, kad, viena vertus, galima kalbėti apie valdžių atskyrimo principą, antra vertus, tokia atskyra gali sumažinti valdymo efektyvumą: „Nors S.Skvernelis Seime pralaimėjo dėl PVM lengvatos šildymui panaikinimo, šiuo atveju buvo galima sakyti, kad tai paveldėta iš ankstesnės valdžios problema. Bet kai Vyriausybė imsis rimtų reformų, bus tikrasis testas. Jei Seimas jų nepalaikys, smuks darbo efektyvumas, susikurs patinės situacijos.“

Pasak V.Vobolevičiaus, apskritai sprendimus priima ne Seimas ar Vyriausybė, ne premjeras ar Seimo pirmininkas, o didžiųjų koalicinių partijų lyderiai, nesvarbu, kur jie sėdi – parlamente ar Vyriausybėje. Partijos pirmininkai tradiciškai tampa premjerais, todėl susidaro įspūdis, kad sprendžia Vyriausybė. Žinoma, kai partijos pirmininkas yra ir premjeras, jo galios – faktinė kaip partijos pirmininko ir procedūrinė kaip Vyriausybės vadovo – yra viename asmenyje. Kai galios sukoncentruotos, galima labai efektyviai, o jei nori – net buldozerio principu prastumti savo siūlymus Seime. Bet dabar abiejų valdančiųjų partijų – tiek „valstiečių“, tiek socialdemokratų – lyderiai dirba Seime, čia koncentruojasi ir galia, bet procedūrinių galių turi ir premjeras.

„Toks dualizmas, galių išsiskirstymas gali stabdyti sprendimų priėmimą ir „užciklinti“ ilgose diskusijose, bet tai ir įneša įvairesnių nuomonių, neleidžia buldozerio principu valdyti valstybės“, – politinio svorio centro perkėlimo į Seimą privalumus ir trūkumus aiškina V.Vobolevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje pasigirdo kalbų apie santykių su Lenkija gerinimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atstovaujantis Saulius Skvernelis, prisistatydamas Seimui kaip Prezidentės paskirtas premjeras, teigė, kad šalių santykiai nekaimyniški. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, duodamas interviu lrt.lt, apie Lietuvą ir Lenkiją pasakė: „Dabartinis bendravimas ir bendradarbiavimas tikrai nepakankamas, jūs tą puikiai žinote.“

Arūnas BRAZAUSKAS

S.Skvernelis priminė Seimui ir kitą puikiai žinomą dalyką: „Lenkija yra mūsų strateginis partneris, to niekada neslėpiau ir neslėpsiu, tiek kalbant apie mūsų šalies gynybą, tai yra viena artimiausių iš didžiausių ir stipriausių NATO kariuomenių.“

R.Karbauskis minėtame interviu sakė: „Mes neturime pasirinkimo ir, man atrodo, partneriai Lenkijoje tą puikiai supranta.“

Karaliauja geopolitika

Seime didžiausią frakciją turinčios LVŽS pirmieji asmenys neslėpė, kad gerinti santykius su Lenkija verčia greitai besikeičianti geopolitinė padėtis.

LVŽS lyderiai nurodo, kad santykių perkrovai esama solidaus ekonominio pagrindo. „Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame“, – Seimui konstatavo S.Skvernelis.

Kalbėdamas apie santykių perspektyvą R.Karbauskis nurodė abiem šalims naudingą „Rail Baltica“ projektą ir teigė, kad Lietuvos ir ES elektros tinklų sinchronizavimo uždavinio neįmanoma išspręsti be Lenkijos.

„Manau, jog ir Lenkija galbūt laukė šių Seimo rinkimų, tikėdamasi, kad bus iš naujo sėsta prie derybų stalo. Labai svarbu, kad nebūtų jokių išankstinių sąlygų, kurios būtų vienaip ar kitaip primetamos. Tikiuosi, rasime tuos kelius, kad nereikėtų nei mums, nei jiems daryti nepriimtinų sprendimų“, – taip R.Karbauskis apibūdino besiveriantį galimybių langą.

Įdomu, jog 2012-aisiais duotame interviu „Veidui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad būtent geopolitinė aplinka verčia Lietuvą daryti pauzę kai kuriose tarptautinių santykių srityse. Į klausimą dėl kritikos, esą jos užsienio politika – neaiškios krypties, o santykiai su lenkais ir kai kuriais kitais kaimynais blogėja, Prezidentė atsakė: „Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.“

Ar langas tikrai atsiveria?

Apie galimybių langus kalbėta lapkričio 14 d. vykusioje politologų diskusijoje, kuri iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos transliuota internetu. Įžvalgomis ir prognozėmis dalijosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas Antonovičius ir istorikas Rokas Tracevskis.

Iš diskusijos dalyvių pasisakymų aiškėjo, kad reikėtų kalbėti ne apie santykių aukščiausiu politiniu lygiu perkrovą, o apie judėjimą iš mirties taško.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas A.Pukšto apžvelgė stagnuojančius ryšius. Jau keleri metai šalių vadovai nesilanko vieni pas kitus – Lietuvos Prezidentė nevyksta į Varšuvą, Lenkijos prezidentas neatvažiuoja į Vilnių. Ministrai pirmininkai susitinka trečiosiose šalyse. Vienintelis kartas, kai premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Szydło, buvo ekonominiame forume Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Pasak A.Pukšto, prezidentaujant Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui šalių prezidentų konsultacinis mechanizmas puikiausiai veikė. O šiuo metu suspenduotos dviejų vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Seimų narių asamblėja. Kadenciją baigęs Lietuvos Seimas neturėjo jokių kontaktų su Lenkijos Seimu. Užsienio reikalų ministrai susitinka tarptautiniuose forumuose Briuselyje, Londone, bet vieni pas kitus nevyksta, nors puikiausiai bendradarbiauja prekybininkai, verslininkai, menininkai, teatralai, akademikai. A.Pukšto pabrėžė, kad aukščiausiu lygmeniu bendradarbiauja istorikai. Vis dėlto politologas nustatė tokią Lietuvos ir Lenkijos santykių diagnozę: „Tai ne peršalimas, tai chroniška liga.“

Būta valstybių vadovų tradicijos lankytis sostinėse per nacionalines šventes: Vilniuje Vasario 16-ąją, Varšuvoje Lapkričio 11-ąją. Tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis lankėsi Lietuvoje 2012 m. vasarį. Tuo metu lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimas buvo išspręstas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ES Teisingumo Teismas pripažino, kad ES piliečių pavardė, užrašytą pagal kitos valstybės narės įstatymus ir tradicijas, vis tiek yra pavardė.

Greta to lenkų tautinę mažumą kiršino 2011 m. liepą priimtas Švietimo įstatymas, numatantis dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat – galimybę nuo 2013 m. pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklose.

Tąkart atvykęs į Lietuvą B.Komorowskis čia jau garsėjo kaip kelių reikšmingų pareiškimų autorius. 2011-aisiais B.Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos. B.Komarowskis dar pasakė, esą Lenkija be Lietuvos galėtų išgyventi, o Lietuva be Lenkijos – ne.

Po poros mėnesių D.Grybauskaitė nutarė nevykti į Lenkijos vadovo B.Komorowskio Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas ketino aptarti NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį D.Grybauskaitė nuvyko į Varšuvą. Ji nedalyvavo pagrindinėse iškilmėse, tačiau susitiko su prezidentu B.Komorowskiu. Tam būta rimtos priežasties – rengtasi Vilniuje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kurio metu ketinta pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Šis užsienio politikos tikslas vienijo Vilnių ir Varšuvą.

Lenkijos spauda priminė ir apie šalių prieštaravimus bei Prezidentės kalbas apie būtiną pauzę, kai nereikia stengtis taisyti, ko pataisyti nepavyks. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ rašė: „Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

„Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

Nenuostabu, kad esant tokiai drungnai draugystei 2015-ųjų rudenį išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo užsienio vizito vyko į Estiją, o apie jo apsilankymą Lietuvoje kalbama gana tolimoje perspektyvoje.

Tačiau valstybių vadovai nevengia susitikimų trečiosiose šalyse. Kroatijoje šį rugpjūtį D.Grybauskaitė susitiko su A.Duda. Apie susitikimą Dubrovnike, kur vyko forumas Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti, Prezidentė pasakė: „Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms.“

Atkreiptinas dėmesys, kad geopolitika yra argumentas tiek susitikimams rengti, tiek ilgoms pauzėms tarp jų.

Besimainanti Lenkija kintančioje Europoje

Kintantis geopolitinis landšaftas aptartas ir diskusijoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstyta apie vadinamųjų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos įtaką besimainančioje ES. Skeptiškas politologų požiūris į Višegrado grupę buvo vieningas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus R.Vilpišausko nuomone, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu. Pasak jo, tokiais terminais, kaip Višegrado ar Baltijos šalys, paprastai apibūdinamos laikinos, konkretiems tikslams pasiekti sukurtos koalicijos (angl. „issue based coalitions“), kurių nereikėtų pervertinti ilgalaikėje perspektyvoje. „Kol kas vienintelis regimas šios grupės (ypač Vengrijos) įtakos bendrai ES diskusijai ženklas yra pabėgėlių kvotos“, – konstatavo R.Vilpišauskas.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos premjeras Robertas Fico neseniai pareiškė, kad kvotų sistema yra politiškai mirusi. Europos Komisijos sprendimus dėl pabėgėlių kvotų Slovakija ir Vengrija apskundė Europos Teisingumo Teismui. Spalio pradžioje Vengrijoje vykusiame referendume kvotų sistema buvo atmesta, tačiau sprendimas neįgavo galios dėl nepakankamo balsavusiųjų skaičiaus.

A.Pukšto nuomone, Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje į valdžią atėjus konservatyviajai „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partijai, o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia (partija „Piliečių platforma“, PO) labiau rūpinosi vadinamuoju Veimaro trikampiu, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija ir Lenkija.  VU TSPMI politologas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda Berlyne lankosi ne rečiau nei jo pirmtakas B.Komorowskis. M.Antonovičiaus nuomone, šiuo metu Lenkijos santykius su kitomis ES šalimis labiau nei Višegrado iniciatyvos veikia Lenkijos vidinės problemos: ES kritikos sulaukė sprendimai Konstitucinio teismo, žiniasklaidos atžvilgiu.

Diskusijoje istorikas R.Tracevskis nusakė nuo 2015-ųjų Lenkijoje įvykusias permainas. PiS atstovas 2015 m. gegužę buvo išrinktas prezidentu, tų metų spalį PiS iškovojo daugumą Seimo rinkimuose. Tai buvo didelis šokas iki tol valdžiusiai partijai PO. Adamas Michnikas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, prieš pat prezidento rinkimus sakė, kad PO kandidatas į prezidentus B.Komorowskis gali pralaimėti tiktai tokiu atveju, jeigu rinkimų išvakarėse visiškai girtas suvažinės nėščią invalidę vienuolę. Bet laimėjo PiS atstovas A.Duda. Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Spalio 27 d. baigiasi Europos Komisijos duotas trijų mėnesių terminas, iki kurio Lenkijai buvo siūloma pakeisti sprendimus dėl Konstitucinio teismo. Premjerė B.Szydło pareiškė, kad pakeitimai neatitiktų Lenkijos nacionalinių interesų. Galima ES bausmė Lenkijai – atimti balsą ES Vadovų Taryboje, tačiau taip nubausti sunku, nes Lenkiją remia Vengrija, kuri tokį sprendimą vetuotų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad santykiuose su Lenkija veriasi naujas galimybių langas. Perkrovos sėkmė priklauso nuo to, ką Lietuva padarys atrišant nors vieną iš įsisenėjusių nesutarimų mazgų: būtent pavardžių rašymo ir švietimo klausimais.

Tarsi atliepdamas šioms mintims R.Karbauskis lapkričio 21 d. BNS pareiškė, jog valdantieji šiuo metu analizuoja galimybę, kad pagrindiniame paso puslapyje būtų pateikiamos abi pavardės versijos per pasvirąjį brūkšnelį. Tokiu atveju pase galėtų būti rašoma, pavyzdžiui, Mackevič / Mackiewicz, tačiau registruose būtų naudojamas tik lietuviškasis variantas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Aušra LĖKA

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

„I’ll be back“, – kaip koks Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius Ramūnas Karbauskis paskelbė po 12 metų grįžtąs į politiką, ir ne šiaip sau – laimėti Seimo rinkimų. O kai prie jo prisidėjo geidžiamiausias bet kurio partinio sąrašo laimikis Saulius Skvernelis, tapo aišku, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir bus didžioji rinkimų staigmena.

Pirmasis kylant politinę žvaigždę pastebėjo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys: „Žiūriu, kyla vieną mėnesį, kitą, trečią, kažkur nuo 2015 m. kovo – nuosekliai. Dabar pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą R.Karbauskis netgi antras po S.Skvernelio, o ne taip seniai neigiamų vertinimų buvo daugiau nei teigiamų.“

Kaip R.Karbauskiui per trejus metus pavyko ne tik padvigubinti savo reitingus, bet ir savo vadovaujamų valstiečių ir žaliųjų rėmėjų skaičių nuo 1 proc. pakelti iki 10 proc.? Kas tas R.Karbauskis – kilniaširdis mecenatas, besirūpinantis tautos kultūra, švietimu ir blaivybe, ar, kaip pravardžiuojama virtualioje erdvėje, Kremliaus koloradas? Ir ką reikš jo „I’ll be back“ Lietuvos politikai?

Naisių prezidentas

Jei Naisiuose, nedidelėje apie 600 gyventojų vietovėje, būtų prezidentas, nereikėtų nė rinkimų – 46-erių R.Karbauskis čia ir pagrindinis darbdavys, ir geradarys. Gimtąją gyvenvietę milijonierius politikas pavertė tarsi tobulo gyvenimo anklavu dejuojančioje Lietuvoje. Naisiuose beveik nėra girtuoklystės, bet yra daug šaškių lentų ir knygų, keli muziejai ir bene moderniausi Lietuvoje kultūros rūmai. Čia veikia vienintelis Lietuvoje profesionalus nekomercinis Naisių vasaros teatras, vyksta trys menų ir kultūros festivaliai. Naisiai turi net savo TV serialą – „Naisių vasara“. Juokaujama, kad į Naisius dabar jau važiuojama pažiūrėti kaip į Disneilendą. Ir viskas – R.Karbauskio sumanyta ir jo užmokėta.

Nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus.

Beje, galima sakyti, kad Naisių „prezidento“ postą jis paveldėjo, nes jo tėvas sovietmečiu čia buvo kolūkio pirmininkas. Kolūkis buvo vienas geriausių Lietuvoje, o kolūkio pirmininko iniciatyva buvo įsteigta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija debiutuojančiam poetui, čia veikė literatūros muziejukas. Priešingai nei kitų kolūkių pirmininkų šeimos, pinigus Karbauskiai leido ne namams statyti ar prabangai, o knygoms.

Panašių principų šiandien laikosi ir milijonieriumi tapęs R.Karbauskis, investuojantis ne į jachtas ar asmeninius lėktuvus ir ne tik į savo verslą. Jis garsėja savo su Andriumi Mamontovu įsteigtu knygų vaikams fondu, investicijomis į kultūrą, švietimą, nemokamas vaikų stovyklas.

Beje, nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus. Tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje jis mokėsi ketvertais penketais (pagal penkiabalę sistemą), buvo visų klasės ir mokyklos švenčių organizatorius, vaidino mokykliniuose spektakliuose ir juos režisavo. Net galvojo apie aktoriaus karjerą. Tiesa, svajonės keitėsi: tai norėjo būti kolūkio pirmininkas kaip tėtis, tai statybininkas kaip senelis. Galiausiai pasekė tėvo pėdomis ir baigė agronomiją.

Dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų.

Nors augo kolūkio pirmininko ir mokytojos šeimoje, Ramūnas žinojo darbo skonį: kaip yra pasakojęs „Veidui“, vasaromis kolūkyje ravėdavo cukrinius runkelius, rinkdavo akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėždavo veršelių mėšlą, plaudavo gardus. Bet, priešingai nei kiti vaikai, jis nesvajojo nusipirkti magnetofono ar dviračio – tik svajojo ateityje turėti pinigų. „Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį“, – prisimena.

Kartu su trimis bendrakursiais įsteigė konsultavimo ir prekybos įmonę, bet net kai jos apyvarta pasiekė milijoną litų, jis taupė toliau. Pirmąjį automobilį, „Renault 19“, nusipirko jau užsidirbęs keletą milijonų.

Dabar R.Karbauskis valdo Agro­koncerno grupę, dešimtis žemės ūkio bendrovių. Beveik visas jas įsigijo bankrutuojančias, imdamas milžiniškus kreditus. Rizika atsipirko: dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Beje, jis skiria ir stipendijas kelioms dešimtims būsimų žemės ūkio specialistų.

R.Karbauskis neafišuoja nei savo namų, nei savo šeimos. Su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo. Su antrąja žmona pragyveno daugiau kaip porą dešimtmečių, užaugino du sūnus.

Politinė sėkmė buvo nusisukusi

Dar mokykloje R.Karbauskis garsėjo ne tik kaip įvairiausių idėjų generatorius ir puikus organizatorius, bet ir kaip visuomet turintis labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodantis kitų įtakai. Dar mokinukas viešai pareiškė niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio, ir žodžio laikosi. Jis niekada nebandęs ir rūkyti.

Vien verslo veikliam jaunuoliui buvo maža. 1996 m., tuomet beveik 27-erių, kaip savarankiškas kandidatas vienmandatėje Šiaulių rajone jis laimėjo Seimo nario mandatą. Seime netrukus prisidėjo prie Valstiečių partijos. Netrukus tapo jos lyderiu. 2000-aisiais išrinktas Seimo nariu antrai kadencijai.

Atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją.

Bet politinė sėkmė buvo permaininga. Jis pats pasiūlė susijungti su Kazimiros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos (anksčiau – Moterų) partija, autoritetingai politikei užleido ir naujos partijos vadovo postą. Bet netrukus pasigailėjo: pasitraukė iš kairėti ir autokratėti pradėjusios partijos. Susijungusios partijos taip ir nesuaugo. Senieji Valstiečių partijos nariai ėmė agituoti R.Karbauskį grįžti.

Bet atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją. Reitinguose partija buvo nusmukusi iki 1 proc. ribos. Šiek tiek geriau sekdavosi savivaldybių tarybų rinkimuose. Šiuo metu partija teturi vieną atstovę Seime – Rimą Baškienę, mandatą laimėjusią vienmandatėje apygardoje.

Atrodė, kad politiniam feniksui R.Karbauskis ir jo partija nebeturi syvų. Bet 2014 m. R.Karbauskis laimėjo Europos Parlamento nario mandatą. Jį užleido tuomečiam Ignalinos merui Broniui Ropei, o pats nuosekliai tęsė veiklą pradėtomis kryptimis Lietuvoje. Partija ir jos lyderis ėmė pamažu kilti reitingų laiptais.

„Jis – šaškininkas, mato kelis žingsnius į priekį. Turėjo siekį išvesti partiją toliau, galvojant, ką galėtume padaryti, ir tai dabar vykdo. Jis nepaprastai daug dirba keisdamas visuomenę į šviesesnę, orientuotą į vertybinius principus. Jis tikrai nei diktatorius, nei autokratas, klausia kitų nuomonės. Bet turi įtaigos, moka pateikti ir išaiškinti savo poziciją. Kartais po susitikimų net skeptiškai nusiteikę žmonės spaudžia jam ranką ir sako: įtikinote“, – R.Karbauskį giria 20 metų jo bendražygė R.Baškienė.

Ji primena tokį pavyzdį: kai R.Karbauskis pasiūlė inicijuoti įstatymą, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja nepilnamečiai, savivaldybės galėtų uždrausti prekiauti alkoholiu, daugelis abejojo, ar atsiras pritariančiųjų. Bet Seime pavyko tokį įstatymą priimti ir jau keliolika savivaldybių juo naudojasi.

Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius giria R.Karbauskio laikysenos pastovumą: jis išlaiko savo liniją, kartoja tuos pačius akcentus – nuo blaivybės iki žemdirbių problemų ar euroskepsio. Jis remia kai kurias organizacijas, pavienius žmones, renginius. Partija nuosekliai dirba keliose savivaldybėse. Taip per ilgą laiką susikuria bazinis rėmėjų ratelis, ir jis labai svarbus.

Maža to, kaip pastebi politologas, žmonės iš R.Karbauskio ne tik girdėjo vis tą pačią žinią, bet ir matė tam skiriamus pinigus. „Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti“, – lygina V.Vobolevičius.

Priskirtas prie Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių

Vis dėlto ne visa R.Karbauskio veikla vertinama vienareikšmiškai. „Jis ir jo partija daug investuoja į visuomeninius procesus, sugeba susikurti pozityvų įvaizdį. Bet žmonės nelabai atsimena ankstesnę jo politinę veiklą – paramą referendumams prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės statybą, akcijas prieš skalūnų dujų žvalgymą“, – primena konservatorius Andrius Kubilius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo parengtoje ataskaitoje apie Rusijos „minkštąsias galias“ R.Karbauskį pavadino prorusišku. Įsižeidęs jis net kreipėsi į teismą dėl asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, prašydamas iš A.Kubiliaus priteisti 300 tūkst. Lt kompensaciją.

„Rašiau apie bendrą reiškinį, kad Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.  Minėjau kelis pavyzdžius, ir ne tik R.Karbauskio verslo. Bet jis nutarė, kad tai panašu į šmeižtą. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai nėra šmeižtas. Ne, nieko neteko mokėti“, – pasakoja A.Kubilius.

Konservatorius primena, kad R.Karbauskio verslo interesai Rusijoje (trąšų importas iš Rusijos) keistai koreliuoja su Rusijai palankiomis valstiečių ir žaliųjų iniciatyvomis prieš Visagino atominės elektrinės statybą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje galima reikšti įvairias pozicijas. Tad branduolinės energetikos priešininkas – nebūtinai Kremliaus ruporas. Bet organizuoti referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams – tai jau akcija, kurios tikslas yra laužyti Lietuvos ir ES sutartį.

Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.

R.Karbauskis aršiai kritikuoja ir, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Jo nežavėjo ir sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą, tad jis siūlė integruoti kelių mėnesių karinio parengimo mokymus į studijų procesą. Pripažindamas, kad karo pabėgėliams reikia padėti, jis vis dėlto gąsdino, kad bus pareikalauta jiems suteikti pilietybę, nors niekaip nesisprendžia dvigubos pilietybės lietuviams išeiviams klausimas.

O valstiečių ir žaliųjų europarlamentaras B.Ropė nepritaria JAV ir Europos Sąjungos trans­atlantinės prekybos sutarčiai, motyvuodamas genetiškai modifikuotų produktų baime.

Prie valstiečių ir žaliųjų vis prisišlieja įvairių prieštaringai vertinamų veikėjų, kaip referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams vėliavnešys Kazimieras Šliužas ar Valstybės saugumo departamento ataskaitoje minėtas Vitalijus Balkus, vienas iš nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo prieš migraciją „Nacionalinis interesas“ steigėjų. Tad, kaip įspėja Vytautas Landsbergis, ši partija gali lošti Lietuvai pavojinga korta.

Bet R.Karbauskio bendražygė R.Baškienė neabejoja, kad R.Karbauskį ir jo partiją be reikalo kai kas vadina prorusiškais, – juk dėl referendumo prieš atominę elektrinę (juolab ir tauta pasakė „ne“) ar kad jo brolis Mindaugas dirba Maskvoje, V.Majakovskio teatro meno vadovu, primesti jam prorusiškumo nedera.

Beje, R.Karbauskis ir anksčiau sulaukdavęs visokių etikečių. Kol valdžioje buvo dešinieji, jie R.Karbauskį vadino prieš dešiniuosius nusiteikusiu kolchozo pirmininko sūneliu. Bet kai į valdžią grįžo kairieji, jis ėmė raginti žemdirbius supuvusiais kiaušiniais apmėtyti pažadų nesilaikantį tuometį socialdemokratų premjerą Algirdą Brazauską. O Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybės apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip konservatorių kadencijos pabaigoje suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas.

Tad R.Karbauskis – tikrai radikalus žemdirbių akcijų įkvėpėjas, bet prie visų valdžių, tad klijuoti etiketes, lyg jis būtų labiau nusiteikęs tik prieš eurointegracijos šalininkus dešiniuosius, neišeina.

Jis kovojo ne tik su Vyriausybėmis: bylinėjosi su Mokesčių inspekcija, dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą, ir bylą laimėjo. O kai Pieno perdirbėjų asociacija reklaminiuose rašiniuose ėmė teigti, kad kooperacinės pieno perdirbimo gamyklos statyba naudinga tik kaimo oligarchams, suprask, R.Karbauskiui, šis nutraukė žaliavos tiekimą „Pieno žvaigždėms“.

Tad dabar dažniau su ryšulėliu knygų tarp vaikų matomas R.Karbauskis, kai kas nors jį supykdo, kito skruosto neatsuka. Ypač artėjant rinkimų batalijoms.

Kontratakų lavina

Sociologas V.Gaidys pastebi, kad anksčiau R.Karbauskis, jei kritikuodavęs kitus politinės scenos veikėjus, tai nuosaikiai, be keršto, ir žmonėms toks jo savotiškas neutralumas, matyt, imponavo ir davė rezultatą. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tapo priimtina daugelio partijų elektoratui: į apklausos klausimą, už ką balsuotų, jei jų pasirinkta partija nedalyvautų rinkimuose, ją rinkosi net 18 proc. socialdemokratų, 13 proc. liberalų, 12 proc. konservatorių gerbėjų.

V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad priešprieša tarp kitų partijų, atvirkščiai, tik didėja. Štai teste, kai prašoma nurodyti, koks gyvūnas panašus į vieną ar kitą partiją, anksčiau socialdemokratai su „darbiečiais“ vieni kitus vaizduodavo briedžiais ar arkliais, o dabar vieni kitus mato kaip šeškus ar chameleonus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kitos partijos, regis, mažiau alergiškos. Bet gal todėl, kad ji nebuvo laikoma rimta konkurente?

Tačiau tolerancijos laikas, atrodo, baigėsi. Deklaravęs grįžimą į didžiąją politiką R.Kar­baus­kis keičia toną. Kai žemės ūkio ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė jį išvadino pilkuoju žemvaldžių nomenklatūros generolu, kuris slepiasi už karvės ir neina į atvirą ūkininkų mūšį su Vyria­u­sybe ir ministerija, gavo atgal. R.Karbauskis atsakė, kad nėra ko bendrauti su neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos.

O į kritiką, kad žemdirbių institucijų vadovai – jo partijos nariai, R.Karbauskis atkirto: „Ponia Baltraitiene, jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.“

R.Karbauskis nebenutyli, kai yra puolamas, neva stambūs ūkininkai viešumoje deklaruoja paramą smulkiesiems, o iš tikrųjų bando juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. „Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti stambiųjų žemdirbių interesams. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu, ir ne tik politinių, bet ir asmeninių“, – primena jis.

Valstiečių ir žaliųjų lyderis nenurijo negirdomis ir politologo Kęstučio Girniaus tezės, neva jis neturįs jokių asmeninių politinių ambicijų. „Manau, kad didžiausia Lietuvos politikų bėda yra ta, jog politinės ambicijos suvokiamos kaip vykdomosios valdžios pareigos. Mano asmeninės politinės ambicijos pirmiausia siejamos su pokyčiais valstybėje“, – atrėžė R.Karbauskis, iš anksto pareiškęs, kad jei tektų formuoti Vyriausybę, partija rinktųsi technokratinį jos modelį. O jis pats savęs joje nematantis ne todėl, kad neturįs ambicijų, o todėl, kad Lietuvos valstybės sąrangoje ne Vyriausybė, o Seimas formuoja ateities vizijas ir politiką.

Rinkimuose – sėkmė. Bet kas paskui?

„Tikslas labai labai ambicingas – didžiausia Seimo frakcija, kuri aplink save burtų visą politinį, akademinį, visuomeninį tautos potencialą, sprendžiant svarbiausias valstybės problemas“, – mažiausiai nekuklus atrodęs R.Karbauskio pareiškimas nebeatrodo kaip visiškas nusišnekėjimas, kai jo partijos rinkimų sąrašą papildė geidžiamiausiu net kelių partijų laimikiu vadintas S.Skvernelis.

Bent jau „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija valstiečiams ir žaliesiems neturėtų būti konkurentai, juolab kai kuriose apklausose „tvarkiečius“ jie jau aplenkė ir be S.Skvernelio.

Toks netikėtas tandemas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai leidžia suvaidinti prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios naujienos vaidmenį. „Naujienos troškimas Lietuvos politikoje stiprus ir, jei nematyti naujo „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos, R.Karbauskis su savo partija, paįvairinta nepartiniais, tampa pasiūla tai paklausai patenkinti. Naglis Puteikis, vienydamasis su marginalais, šį savo šansą, atrodo, praleidžia“, – vertina V.Vobolevičius.

O dabar, kai lig šiol labiau kaimiškąjį elektoratą būrusi partija įgijo populiariausią valstybėje miestietį – S.Skvernelį, apklausų rikiuotėje ji gali šoktelėti iš dabartinės penktos šeštos į pačias aukščiausias vietas. Beje, šiemet partija jau dukart pasiekė 10 proc. paramą nuo ketinančiųjų balsuoti. O ilgametė R.Karbauskio mecenatystė ir darbas su jaunimu gali duoti dividendų kultūros ir švietimo bendruomenės balsais.

A.Kubilius raminasi, kad neogelbėtojai paprastai pasiima balsus tų rinkėjų, kurie balsuoja už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, iš dalies už socialdemokratus, bet  retai – už konservatorius ar liberalias partijas. Tad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kilimas – galvosūkis ne konservatoriams.

Bet, kad ir kas būtų valdančiojoje daugumoje, valstiečiai ir žalieji jiems bus reikalingi. Jie gali tapti auksiniais balsais, nuo kurių priklausys, kuri pusė – kairioji ar dešinioji valdys. Beje, R.Karbauskis jau yra pareiškęs, kad su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ broliautis neketinantis.

Akivaizdu, populiarių žmonių pritraukimas trumpuoju laiku naudingas. „Bet ilguoju laikotarpiu kyla didžiulis pavojus, kad partija keičia nuoseklaus kalbėjimo strategiją ir gali imti išsivaikščioti. Jos senbuviai turės eiti atgal ant „pečiaus“, nes rinkimų sąrašo naujokai užsės gerus postus. Partija neturės svertų suvaldyti, kad naujokai darytų tai, ko nori partija, ir lyderiai gali tempti į skirtingas puses“, – įspėja V.Vobolevičius.

Juolab S.Skvernelis nė neketina tapti partijos nariu, o ko vertas nepartinio ministro lojalumas jį delegavusiai partijai, jis ką tik pademonstravo.

O juk valstiečiai ir žalieji sulaukė ne tik S.Skvernelio – kartu į rinkimus eis dabartinis parlamentaras Povilas Urbšys, psichiatras Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovai. Tokių gali būti iki pusės rinkimų sąrašo, dėl kurio galutinai bus nuspręsta balandžio 22 d. partijos tarybos posėdyje.

„Mūsų partija išskirtinė tuo, kad nesiekiame priversti žmonių būtinai pasiimti partijos bilietą, – vienyti gali idėjos, vertybiniai dalykai. Turime savivaldybių tarybose dirbančių puikių bendražygių, kurie nėra partijos nariai, – pabrėžia vienintelė dabar valstiečių ir žaliųjų atstovė Seime R.Baškienė. – Kalbantis su S.Skverneliu irgi kilo klausimas, kodėl jis nori eiti į rinkimus su valstiečiais ir žaliaisiais. Vertybės sutapo: siekiame keisti situaciją valstybėje per kultūrą ir švietimą, kovojame už blaivią Lietuvą, tradicinę šeimą, prieš korupciją, akcentuojame regioninę politiką, savivaldybių stiprinimą, o tai buvo ir S.Skvernelio vadovautos Vidaus reikalų ministerijos viena iš veiklos sričių.“

Seimo narė neigia kalbas, kad S.Skvernelis ateina su visu savo desantu. Pasak jos, atvirkščiai, tai jų partijos nariai klausė, gal jis gali dar pasiūlyti kompetentingų specialistų, tad S.Skvernelis žadėjęs pagalvoti ir gal vieną du pasiūlysiąs. „Jis pirmiausia klausė ne apie vietą sąraše, o ką mes programoje įrašysime, ar sutinkame, kad dalį programos sudarytų piliečių saugumo užtikrinimo klausimai“, – aiškina R.Baškienė.

Parlamentarės tikinimu, partijos valdyba pritarė, kad dabar populiariausias valstybėje politikas S.Skvernelis būtų pirmas partijos sąrašo numeris, bet galutinis sprendimas bus partijos tarybos.

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, jei sėkmę vertintume Seimo mandatais, 7–10 jų valstiečiams ir žaliesiems tikrai realu. Jie, tikėtina, dalyvaus formuojant Vyriausybę. Bet didelė rizika, kad tie, kurie padės jiems laimėti, taps problema, nes naujų veikėjų, kuriems ta partija reikalinga kaip platforma rinkimams, kaip etiketė, iškilimas sukels pasipiktinimą partijoje, o tolesnės ligšiolinių ir naujųjų lyderių ambicijos gali būti nesuderinamos.

„Jei dabar partija rimtai nesusistyguos, neišsigrynins, neišspręs partijos nišos, idėjinių klausimų, bus dar viena Tautos prisikėlimo partija“, – V.Vobolevičius linki valstiečiams ir žaliesiems sėkmės, bet ne tiek rinkiminės, kiek partinės, kad partija ir pats R.Karbauskis neliktų prie suskilusios geldos.

Jei valstiečiai ir žalieji taptų koalicijos ideologinės krypties sprendėjais, jie būtų labai svarbūs Lietuvos politikoje trumpuoju laikotarpiu. Bet, politologo vertinimu, ilguoju svarbu, ar jie išliks kaip švelniai nacionalistinė ir švelniai euroskeptiška partija.

„Daug partijų susispaudusios į du labai mažus specifinius elektorato segmentus. Bet yra daug žmonių, kurie nusivylę esamomis didžiosiomis partijomis, sako neturintys už ką balsuoti. Jei valstiečiai ir žalieji nesusimautų kaip partija, jie galėtų paimti šį rinkėją ir ilguoju laikotarpiu keisti Lietuvos politinį peizažą, – modeliuoja V.Vobo­levičius, pridurdamas: – Konservatoriai pasakytų, kad šie vestų Lietuvą į Rusiją. Ir yra tokio pavojaus, nes tas rinkėjas, kuris balsuotų už valstiečius ir žaliuosius, nebūtų už atominę elektrinę, tad energetinio saugumo aspektu išreikštų stiprų euroskeptinį balsą. Bet neskubėčiau klijuoti etikečių, nes tai gali būti partija, padidinanti demokratiją, nes atstovautų tai daliai visuomenės, kuri dabar nesijaučia atstovaujama.“

Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

Vienokią žemės ūkio viziją turi Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai, bet įdomu, kokias šios šakos perspektyvas regi praktikai, tai yra žmonės, patys aktyviai užsiimantys žemės ūkiu. To pasiteirauti nusprendėme vieno stambiausių ir turtingiausių šalies žemdirbių, Agrokoncerno grupės akcininko Ramūno Karbauskio.

VEIDAS: Kaip vertinate visą pastarųjų 20-ies metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

R.K.: Jei ne Lietuvos politikų klaidos 1990-aisiais, kurios lėmė patį ydingiausią perėjimą iš kolūkinės sistemos į dabartinę ir kurios mūsų šaliai padarė dešimčių milijardų litų žalą, šiandien Lietuvos žemės ūkis būtų stipriausias Rytų Europoje ir turėtų bene didžiausią potencialą visoje Europoje. Bet taip nėra. Dėl politikų sprendimų buvo žengtas neįsivaizduojamas žingsnis atgal, ir pasekmes srebiame iki šiol: dėl to 500 tūkst. ha žemės pas mus dabar dirvonuoja (o Lenkijoje nėra nė vieno dirvonuojančio hektaro), dėl to gyvulininkystė Lietuvoje susitraukė kelis kartus, dėl to pas mus vis dar daug smulkiųjų ūkininkų, ūkininkaujančių labai neefektyviai, dėl to bendras vaizdas kaime labai slogus.

VEIDAS: Dėl didėjančios maisto produktų paklausos vyksta didžiulės permainos viso pasaulio maisto rinkoje ir žemės ūkio srityje. Kaip Lietuva šiuos pokyčius galėtų išnaudoti maksimaliai naudingai?

R.K.: Iš tiesų maisto produktų pasaulyje ima trūkti. Todėl mums svarbiausia neignoruoti žemės ūkio ir neaiškinti, kad orientuosimės į žinių visuomenę bei naujausių technologijų kūrimą. Taip, mes galime judėti į žinių visuomenę, bet kartu turime suprasti ir patys sau pripažinti, kad Lietuvos ekonomikos pagrindas bus žemės ūkis. Toliau aiškinti, kad žemės ūkis Lietuvai yra kaip akmuo po kaklu, būtų didžiausia nesąmonė.

VEIDAS: O kas šiuo metu Lietuvos žemdirbiams yra didžiausias akmuo po kaklu?

R.K.: Europos Sąjungos vykdoma Baltijos šalių žemdirbių diskriminacija. Jei mūsų žemdirbiai gautų tokias pat subsidijas, kokias gauna Vakarų Europos žemdirbiai, jie klestėtų ir neabejotinai laimėtų konkurencinę kovą. Bet dabar jie finansinės paramos gauna 6–8 kartus mažiau. Taigi Vakarų ūkininkas gali nusipirkti du mersedesus – sau ir žmonai, gali leisti vaikus į mokslus, gali išvažiuoti į užsienį pailsėti, o mūsų žemdirbiai to negali. Pajamų jie gauna tik tiek, kad jų pakanka vien pragyventi. O dirba mūsų žmonės tikrai daugiau ir pinigus naudoja tikrai racionaliau nei Vakarų europiečiai.

Todėl mūsų didžiausias troškimas ir tikslas, kad nagrinėjant 2014–2020 m. ES finansinę perspektyvą būtų nuspręsta suvienodinti ES subsidijas visos ES žemdirbiams. Jei toks kelias neįmonamas, tai bent jau pasiekti, kad subsidijos lietuviams būtų mažesnės už subsidijas prancūzams ne septynis, o bent jau du kartus.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kiek Lietuvos žemės ūkis bus pažengęs į priekį, o gal atgal, 2020-aisiais?

R.K.: Šiuo metu Lietuvoje efektyviai dirbama tik 35–40 proc. žemės, o 60 proc. – ne. Po aštuonerių metų, tai yra 2020-aisiais, efektyviai ir intensyviai, manau, bus dirbama jau 70 proc. Lietuvos žemės. Derliai bus gerokai didesni nei dabar. Daugiau žemės produktų eksportuosime: ypač grūdų, rapsų, daržovių, pieno produktų, jautienos ir paukštienos.

VEIDAS: Šiuo metu dirvonuoja per 500 tūkst. ha žemės. Kaip manote, kiek jos dirvonuos 2020 m.?

R.K.: Tikėtina, kad dirvonuojančios žemės apskritai neliks. Ypač jei Lietuva pasuks bioenergetikos kryptimi. Energetiniams augalams auginti bus reikalingi dideli žemės plotai.

VEIDAS: Šiuo metu nedirbama žemė Lietuvoje apsodinama mišku. Ar tai teisingas kelias?

R.K.: Tai teisingas kelias šalyse, kuriose tų miškų mažai. Pas mus jų tikrai daug, juk mes žaliausia Europos valstybė. Tad labai įsibėgėti su miškų sodinimais nereikėtų, mat iš principo dirbama žemė duoda daugiau ir greitesnės naudos nei miškas, kuris užauga tik per 50 metų. O maisto produktų paklausai pasaulyje nuolat didėjant, mums reikės vis daugiau dirbamos žemės.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek žmonių dirbs Lietuvos žemės ūkyje 2020 m.?

R.K.: Panašiai tiek, kiek ir dabar. O jei Lietuva pasuks bioenergetikos linkme, dirbančiųjų žemės ūkyje padaugės keliolika tūkstančių.

VEIDAS: Kaip manote, kiek žemės ūkio paskirties žemė kainuos po aštuonerių metų?

R.K.: 2000 m. ji kainavo vidutiniškai 3 tūkst. Lt už ha, dabar – 6 tūkst. Lt, o 2020 m. kainuos apie 10–12 tūkst. Lt už ha. Tai yra kasmet vidutiniškai brangs po 10 proc. Bet jei įvertinsime infliaciją, iš tiesų kainos didėjimas bus mažesnis. Nemanau, kad žemės ūkio paskirties žemę masiškai puls pirkti užsieniečiai ar spekuliantai ir dėl to smarkiai padidės jos kainos. Kiek pastebėjau, visi didžiuliai finansinio investavimo į žemės ūkį projektai Lietuvoje baigėsi fiasko, jei tie investuotojai patys nedirbo žemės.

VEIDAS: Kaip manote, ar 2020 m. Lietuvos žemės ūkyje bus daug užsienio ūkininkų ir užsienio įmonių?

R.K.: Jų bus daugiau nei dabar, ypač jei ES žemdirbių rėmimo politika ir toliau išliks diskriminacinė Lietuvos žemdirbių atžvilgiu. Nes Vakarų ūkininkai turės daugiau finansinių išteklių įsigyti žemės Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvoje ir 2020 m. vyraus Lietuvos ūkininkai bei bendrovės, užsieniečiams čia nepavyks įsitvirtinti, kaip pavyko Latvijoje ar Estijoje, nes mūsiškiai yra stiprūs, ir nei danai, nei olandai jų neišstums.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokios gyvulininkystės perspektyvos Lietuvoje?

R.K.: Kiaulininkystės srityje revoliucinių permainų nebus, kiaulių auginimas stabilizuosis ir jų bus auginama panašiai kaip ir dabar – apie milijoną. O pienininkystės plėtra bus kur kas didesnė, nes tai pati svarbiausia ir perspektyviausia Lietuvos gyvulininkystės sritis. Ypač jei ES pakeis ar panaikins pieno kvotų sistemą. Beje, 2020 m. taip pat daugiau nei dabar lietuviai augins ir paukščių, nes jų paklausa pasaulyje irgi didės.

VEIDAS: Kas bus didžiausias žemdirbių galvos skausmas 2020 m.?

R.K.: Prognozuočiau, kad tada bus labai mažai norinčiųjų dirbti žemės ūkyje. Tai jau dabar didelė problema, o 2020 m. ji bus milžiniška. Dabar daug jaunų kaimo gyventojų išvažiavę į miestus, emigravę į užsienį, tad senyvi ūkininkai neturi kam perduoti savo ūkių. Kartu mažėja ir jaunuolių, besirenkančių žemdirbių profesijas, tad 2020 m. pradės trūkti ir agronomų, ir zootechnikų, ir veislininkystės specialistų. Jau dabar mes 12-os rajonų abiturientams pasiūlėme studijuoti žemės ūkio specialybes, pažadėjome po 500 Lt stipendiją studijų metu, patikinome, kad jie pas mus Agrokoncerne galės atlikti praktiką ir baigę studijas įsidarbinti, bet norinčių atsirado tik šeši. Jaunuoliai kratosi žemės ūkio specialybių, jiems neįdomūs aiškinimai, kad 2020 m. žemės ūkis bus labai perpektyvus ir iš jo bus galima neblogai gyventi.