Ramūnas Navardauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

„Visuomet, kai tik gaunu lenktynių grafiką, pažiūriu, ar „Velomaratonas“ gali atsirasti mano planuose“, – kalba praėjusį savaitgalį Lietuvos dviračių plento grupinių lenktynių čempionu tapęs Ramūnas Navardauskas. – Gaila, kad neturiu galimybės dažniau grįžti į Lietuvą. Dėl įtempto tvarkaraščio daugiausiai laiko praleidžiu oro uostuose.“

Didžiausios Baltijos šalyse dviračių šventės čempiono ir vicečempiono titulus į savo trofėjų lentyną R.Navardauskas yra pasidėjęs šalia tokių reikšmingų laimėjimų kaip 2015 metų pasaulio čempionato bronza ir pergalės prestižinių lenktynių „Tour de France“ ir „Giro d’Italija“ etapuose.

Kaip tvirtina vienas geriausių Lietuvos dviratininkų, šiuo metu atstovaujantis amerikiečių komandai „Cannondale“, jam visos lenktynės yra svarbios, iš jų neišskirtų net Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kurios sportininko karjeroje bus jau antrosios.

– Ramūnai, tikriausiai daugiausiai dėmesio šiais metais skirsite Rio de Žaneiro olimpiadai?

– Pagrindinis šių metų startas turėtų būti olimpiada, tačiau man kiekvienos varžybos labai svarbios, todėl neišskirčiau kažkurių. Netrukus turėtų paaiškėti, ar patenku savo komandoje tarp devynių dviratininkų, važiuosiančių „Tour de France“. Tiems, kurie nepatenka, vėliau paskirstomos likusios sezono lenktynės, todėl, kur būsiu ir važiuosiu, kol kas negaliu pasakyti. Aišku norisi patekti į „Tour de France“. Ar tai nenualins ir ar turėsiu jėgų olimpiadai? Paprastai, tie, kurie dalyvauja olimpiadoje, neskiria visas 100 procentų jėgų arba „nusiima“ anksčiau. Kurie skiria, žinoma, gali pritrūkti olimpiadoje.

– Kokie planai olimpinėse žaidynėse? Juk važiuosite jau antrąkart – ko pasimokėte iš Londono?

– Sunku lyginti, nes tai bus visiškai skirtingos trasos. Rio bus labai kalnuota trasa ir turiu pasakyti, kad lietuviams bus labai sudėtinga. Kalbant apie vietas – aukštų jų nesitikėčiau. O jeigu paminėti kažkokią pamoką iš Londono žaidynių, tai stengsiuosi kabintis kiek galima labiau į lyderius, o ne važiuoti su antra ar trečia grupe. Tiesa, kaip minėjau, visiškai neįsivaizduoju, kokia trasa mūsų laukia, bet važiuoti teks apie 260-280 kilometrų. Dabar pats sezono įkarštis, pačiam man sunku vertinti savo sportinę formą. To nemėgstu daryti, matysime kaip seksis.

– Esate laimėjęs „Velomaratoną“. Kokie įspūdžiai iš šio masinio renginio, kur startuoja ir mėgėjai, ir profesionalai?

– „Velomaratonas“ – labai smagus, emociškai geras renginys. Visuomet, kai tik gaunu lenktynių grafiką, pažiūriu, ar didžiausia Baltijos šalyse dviračių šventė „Velomaratonas“ gali atsirasti mano planuose. Prieš dvejus metus buvau antras, 100 km distancijos pabaigoje finišavau kartu su draugu Edvardu Kovaliovu. O antrajame „Velomaratone“ finišavau susikibęs rankomis kartu su „Tour de France“ prizininku Raimondu Rumšu, tačiau tuomet pergalę įskaitė man. Prisiminimai labai geri. Jeigu tik bus galimybė, ateityje tikrai dalyvausiu šiame renginyje.

– Kaip žinia, po sezono jūsų dviračiai būna išparduodami. Vieną iš jų įsigijo „Velomaratono“ organizatorius lenktynininkas Benediktas Vanagas. Su tuo dviračiu jūs esate laimėjęs istorinę pergalę viename prestižinių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ etape. Kur nukeliavo kiti dviračiai?

– Paprastai komanda dviračius parduoda arba juos dovanoja pagal susitarimą dviratininkams. Kadangi kiekvieną sezoną gaunu naują treniruočių dviratį, tai nesuku sau galvos. Aišku, vertingiausi dviračiai, ant kurių yra užrašytas vardas – tokį vardinį dviratį įsigijo B.Vanagas, ant jo parašyta Ramūnas Navardauskas. Reiškia, dviratininkas su juo išties kažką prasmingo yra nuveikęs. Didžiuojuosi, kad tas dviratis nukeliavo į Lietuvą ir rado vietą pas mano draugą. Viliuosi pamatyti jį važiuojantį kada su tuo dviračiu.

– Kas jus skatina minti pedalus?

– Man tai ir malonumas, ir noras įrodyti, kad lenktynėse galiu kažką laimėti. Kai su drauge taip pat dviratininke Gabriele Jankute važiuojame kokiais kalnais ir sustojame išgerti kavos, tai atsiveria tiesiog nuostabus vaizdas, kurio šiaip nepamatytum ir negalėtum pasigrožėti lėkdamas pro šalį mašina. Tiek daug gražių vietų yra pasaulyje, tad dviratis gera priemonė visa tai pamatyti. Ir žinoma, motyvacijos suteikia sportinis azartas.

– Ką galvojate apie dviračių kultūrą Lietuvoje?

– Manau, kad dviračių kultūra Lietuvoje auga ir gerėja. Vis matau, kaip žmonės įsigyja kokybiškus, gerus dviračius ir apsirūpina profesionalia įranga. Tai jau geras ženklas. Džiaugiuosi, kad atsirado profesionali komanda. Žinoma, jai dar reikės daug dirbti, tačiau bent jau nedings iš sporto tas jaunimas, kuris varžosi iki 19 metų. Paprastai būdavo, kad Lietuvoje toliau galimybių nėra, o į užsienį ne visi išvažiuoja ir jie iš sporto išeina. Mažai Lietuvoje būnu, bet tai, ką matau, mane džiugina.

Scanpix

Rugsėjo 20–27 d. JAV vykusio 88-ojo pasaulio plento dviračių čempionato paskutinė varžybų diena buvo itin sėkminga Lietuvai. 259,2 km vyrų grupinėse lenktynėse – pačiose ilgiausiose ir sunkiausiose – trečias finišo liniją kirto Ramūnas Navardauskas. JAV komandai „Cannondale-Garmin“ atstovaujantis 27 metų Lietuvos dviratininkas netrukus po finišo prisipažino dar nelabai suvokiantis, ką pavyko padaryti. Iš Kvėdarnos kilęs R.Navardauskas – pirmasis Lietuvos dviratininkas, tokio rango vyrų grupinėse lenktynėse iškovojęs bronzą.

Iki šiol pasaulio plento dviračių čempionato grupinių lenktynių medalių yra pavykę iškovoti tik mūsų moterims. 1995-aisiais planetos plento dviračių pirmenybių grupinėse lenktynėse bronzos medalį pelnė Edita Pučinskaitė, 1999 m. ji tapo šių lenktynių čempione, 2001 m. tenkinosi vicečempionės titulu, bet tąkart nusileido tik kitai lietuvei – auksą iškovojusiai Rasai Polikevičiūtei. 1998 m. pasaulio čempionės marškinėlius apsivilko Diana Žiliūtė, 2000-aisiais Sidnėjuje pelniusi grupinių lenktynių bronzą – kol kas vienintelį nepriklausomos Lietuvos dviratininkų iškovotą olimpinį medalį.

Lietuvos dviratininkų vyrų, tiesa, trekininkų, aukso amžius baigėsi kartu su Seulo olimpinėmis žaidynėmis, kuriose du tauriausios prabos medalius iškovojo Gintautas Umaras, po vieną auksinį apdovanojimą parsivežė ir dabartinis Lietuvos vyrų plento dviračių rinktinės vyriausiasis treneris Artūras Kasputis, ir G.Umaro brolis Mindaugas. Vėliau blykstelėjo Raimondas Rumšas, kurio ligtolinį geriausią Lietuvos vyrų pasiektą rezultatą – devintą vietą grupinėse lenktynėse – 2012 m. pasaulio pirmenybėse Ny­der­landuose viena pozicija pagerino būtent R.Na­var­daus­kas.

„Ramūnas šio medalio link ėjo pamažu: prieš trejus metus tokiose lenktynėse finišavo aštuntas, tada irgi sakėme, kad tai daugiau nei mistika. Jis toje pačioje Valkenburgo trasoje, kurioje R.Rumšas buvo iškovojęs devintą vietą, šį laimėjimą pagerino. Pernai Ispanijoje finišavo penkioliktas – vadinasi, jau kelis čempionatus Ramūnas buvo priekyje ir atkakliai stūmėsi pirmyn“, – sako R.Navardauską išugdęs kvėdarniškis treneris Kęstutis Česaitis.

Vertindamas Ričmondo trasos sudėtingumą dviračių sporto specialistas atkreipia dėmesį ne tik į statokus kalnus, bet ir į kelio dangą. „Kalnai buvo neilgi, bet statūs, vieno jų įkalnė – 13 procentų, kelio danga sudėtinga, vadinamasis brukas, tai yra akmenuotas grindinys, todėl minti į kalniuką, kai visas dviratis net dreba, – ne juokas. Ir taip 15 ratų, daugiau nei 6 valandas juodo darbo. Didelės komandos, tokios kaip ispanų, belgų, australų, prancūzų, italų, vokiečių, diktavo taktiką, savo žmones siuntė į pabėgimus, darė kitokius taktinius manevrus. Bet Ramūnas sutaupė jėgų, išsisaugojo, o tai didžiulis menas, nenugriuvo, nepaslydo, nors vienu metu buvo pradėję lyti, pasiekė finišą, pademonstravo stiprias sprinterio savybes ir vienas, be komandos draugų pagalbos, sugebėjo finišuoti trečias ir Lietuvai iškovoti istorinį medalį. Tokių žmonių kaip Ramūnas per šimtmetį gimsta vienas“, – gerų žodžių auklėtiniui negaili K.Česaitis, prisipažindamas, kad iškart po pergalės negalėjo patikėti tuo, ką matė.

Trenerio įsitikinimu, ši pergalė vėlgi iš mistikos pasaulio, ypač žinant, kokią tenka atlaikyti konkurenciją, kiek dviračių sporto šalys investuoja į sportininkus ir techniką. „Nebent koks lietuvis Dakaro ralį laimėtų“, – ilgokai pagalvojęs, su kuo būtų galima palyginti šį laimėjimą, tarsteli treneris.

Jau per parengiamąjį laikotarpį buvo matyti, kad R.Na­var­daus­kas gali važiuoti, reikėjo tik sėkmės, kad per lenktynes nei pačiam kas nutiktų, nei kiti sutrukdytų. „Ramūnas – labai ramus vaikinas, – sueiliuoja treneris. – Jis nekalba tokiomis temomis, kad galėtų, pajėgtų – jis tiesiog dirba. Tokių galingų vyrukų, kurie galėtų ir kitiems dirbti, ir patys galingai finišuoti, nėra daug, todėl komandos neabejotinai į jį atkreips dėmesį, juolab kitąmet baigiasi sutartis su dabartine ekipa“, – geresnės sutarties ir lyderio vaidmens komandoje auklėtiniui linkėtų treneris.

Ričmonde (JAV, Virdžinijos valstija) vykusiose pasaulio plento dviračių pirmenybėse Lietuvai atstovavo šeši sportininkai: dar varžėsi Gediminas Bagdonas ir Evaldas Šiškevičius bei trys moterys – Daiva Tušlaitė, Rasa Leleivytė ir jaunių (iki 18 m.) varžybose startavusi Ema Manikaitė.