Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai.

Valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją, Seimo tribūna buvo suteikta disidentui, kovotojui dėl žmogaus teisių Antanui Terleckui. 83-ejų Lietuvos laisvės lygos atstovas už Lietuvos nepriklausomybės siekį buvo įkalintas Kolymoje ir Magadane. A.Terlecko gyvenimas – ne tik jo paties, bet ir jo šeimos, kuri užaugo valgydama kopūstus, auka mūsų laisvei.

Iki šiol lietuviai pasižymėjo tuo, kad vertinti tautai ir valstybei nusipelniusius asmenis pradėdavo tik po šių mirties. Išėjusieji tą akimirką vadinami mokytojais, traukiamos nosinės ir braukiamos ašaros. Tebesame mirties kulto valstybė.

Buvę A.Terlecko, sulaukusio 83 metų, bendražygiai priekaištauja jam dėl narystės Rolando Pakso partijoje “Tvarka ir teisingumas”. Tačiau tai negali nubraukti jo nuopelnų Lietuvai. Lietuvos laisvės lyga, sovietų režimo disidentai, pūdomi kalėjimuose, parengė kelią Sąjūdžiui, kurio rinkti deputatai ir paskelbė nepriklausomybę. Lietuvos laisvės lygos, kaip ir “Katalikų bažnyčios kronikos” platintojų vaidmuo Lietuvos istorijoje neginčijamas. Kaip A.Terleckui 1983 m. rašė Julius Sasnauskas, “žmogaus gyvenimas susideda ne iš datų, jo gyvenimas ne vien metais matuojamas”.

Tie, kurie priekaištauja A.Terleckui dėl žmogiškų silpnybių, turėtų prisiminti Biblijos frazę: kas nepadarė nuodėmės, tegul meta į mane akmenį.

Prieš metus liko neperskaitytas mirties patale gulinčio pirmojo nepriklausomybę atkūrusios valstybės prezidento Algirdo Brazausko sveikinimas iškilmingo Seimo posėdžio dalyviams. A.Terlecko kalba šiemet Kovo 11-ąją yra ženklas, kad pradedame vertinti ir suvokti žmonių, lipdžiusių valstybės pamatus, indėlį.

Tačiau ar bus apsiribota vien iškilminga Seimo tribūna? Gal A.Terleckas dar gali savo gyvenimo istoriją papasakoti moksleiviams, studentams?

Deja, daugumos žymių žmonių atminimo įamžinimas vyksta tik entuziastų ir giminaičių pastangomis. Nepriklausomos Lietuvos paskutinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atminimu rūpinasi jo giminaitis, atsiminimų knygą išleidęs dviejų egzempliorių tiražu.

Pernai sostinėje buvo pastatytas riedulys pirmajam po Arkikatedros atšventinimo jos klebonui monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui atminti. Pievų gėlėmis ir popiežiaus lazda inkrustuotas lauko riedulys buvo nutupdytas prie Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje K.Vasiliauskas dirbo prieš paskiriamas į Arkikatedrą. Skvero sutvarkymas ir skulptoriaus Jono Gencevičiaus kūrinys valstybei nekainavo nė lito. Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondas išsiuntė begalę laiškų, vieną jų ir Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Fondo direktorė labai nustebo gavusi Prezidentūros atsakymą, kuriame rašoma, kad Prezidentūra lėšų monsinjoro atminimui įamžinti lėšų neturi. Niekas neketina skaičiuoti prezidentės pajamų, čia kaip mėgėjų olimpiadoje – svarbu dalyvauti. Deja, istorijoje yra daugiau pavyzdžių, kai pirmieji asmenys bandė tapatintis su valstybe…

Išgirdusi apie prezidentei adresuotą, tačiau iš Prezidentūros gautą atsakymą, viena profesorė pasakė: taip gali elgtis tik žmonės be šaknų. Net ir nepažinodamas žymių, tautos gerbiamų ir mylimų asmenų, turėtum norėti prisidėti prie jų įamžinimo, nes tai – ne tik ryšys su rinkėjais, bet ir išėjusios asmenybės bei jos vertybių, kurios šiuolaikinėje visuomenėje beveik išplautos, priminimas.

Vyriausybės archyvuose saugomas ir Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondo valdybos pirmininko Justino Marcinkevičiaus raštas dėl paramos. Neseniai amžinybėn išėjęs poetas spėjo praėjusį lapkritį atidengti riedulį. Premjeras, nors ir žadėjęs bent simboliškai paremti skulptūrą, pažado netesėjo.

Palyginti su didžiąja politika, skverų tvarkymas gal ir smulkmena. Tačiau iš pažiūros maži dalykai, padedantys priminti nežemiškuoju gyvenimu dvelkiančią K.Vasiliausko tarnavimo žmonėms istoriją, ir yra tas atspirties taškas, į kurį galima remtis krizių ir nuvertėjusių vertybių fone. Nesvarbu, kad kuklus rašytojo ar kunigo atminimo įamžinimo projektas niekada nesulauks tiek žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kiek nuo karsto nuimtos trispalvės perdavimas iš Andriaus Kubiliaus rankų velionio šeimai laidotuvėse, tiesiogiai transliuojamose per televiziją.

Nesakau, kad viskas tik blogai, o pirmieji asmenys neremia visuomeninių projektų. Prezidentas Valdas Adamkus paprašytas visuomet atveria piniginę, kaip ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kuri mielai atiduoda savo ir šeimos du procentus mokesčių įvairiems labdaros projektams.

Prezidentas A.Brazauskas ir neprašytas traukdavo piniginę bei remdavo daugumą prašančiųjų.

Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas skaitydavo dalį jam adresuotų jautrių istorijų ir vėliau išsiųsdavo tiems žmonėms čekį. Buvęs JAV vadovas turėjo ne tik laiškų skaitytojų, kurie atrinkdavo įdomesnes istorijas, bet ir pagalbininkų, tikrinusių, ar visi čekiai išgryninti. Viena moteris, sujaudinta prezidento dėmesio, čekį įsirėmino ir pasikabino ant sienos. Apie tai sužinojęs R.Reaganas pasirašė dar vieną čekį, palikdamas pirmąjį kaboti kaip paveikslą. Štai kur bendravimas su rinkėjais!

Taigi ne pinigai svarbu, o dėmesys ir ryšys su istorija, žmonėmis. Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai. Net jei ir krizė už lango.

Tad ar ne laikas atsigręžti į gyvuosius? Ar ne metas rasti laiko su jais pasikalbėti ir įsiklausyti į jų mintis? A.Terleckas gali papasakoti ne tik apie įkalinimą Sibire ir Urale, aktyvią savo disidentinę veiklą. Kalbu apie pareiškimus ir laiškus, kuriais per “Laisvės”, “Amerikos balso”, Vatikano radijo ir kitus laisvus balsus buvo raginama nutraukti Lietuvos okupaciją, pogrindyje leistus leidinius “Laisvės šauklys” ir “Vytis”. O kur dar 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su bendraminčiais parašytas ir išplatintas 45 pabaltijiečių memorandumas, kuriuo raginta Baltijos valstybėse likviduoti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes.

Ar visi žino, kaip 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo surengtas Lietuvos laisvės lygos mitingas Molotovo-Ribbentropo sąmokslui paminėti? 1989 m. rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje kartu su Sąjūdžio ir išeivijos atstovais jis pasirašė Gotlando komunikatą, apie kurį dauguma turbūt net negirdėjo.
Istorijų daug. Tik ar spėsim jas išgirsti?

Nuvilniję savivaldos tarybų rinkimai paliudijo, kad tampame demokratine šalimi. Neatpūtė nei diktatoriški Rytų kaimynės, nei revoliucija alsuojančios Afrikos vėjai. Šiemet Lietuvos rinkėjai penkiais procentais buvo aktyvesni nei 2007 m. Daugiausiai balsų surinko tradicinės partijos ir ryškūs lyderiai. Tai rodo visuomenės brandą.

Seimui atsisakius rinkimų kampanijos per radiją ir televiziją, nebuvo progos išvysti, kaip diskutuoja savivaldybės tarybos nario kėdės siekiantys žmonės. Nors visi 16 tūkst. kandidatų galimybės pasisakyti nebūtų turėję, susidaryti vaizdą, kuris turi įdomesnę idėją, geriau formuluoja mintį, stebint gyvas diskusijas rinkėjams būtų buvę lengviau, nei apžiūrinėjant retušuotus plakatus ar skaitant rinkimų šūkius.

Nauja tvarka lėmė, kad kandidatai buvo parduodami tarsi katė maiše. Galimybę priminti apie save turėjo įtakingos ir lėšų nestokojančios partijos bei verslininkai arba su pramogų pasauliu susiję žmonės.

Rinkimų kampanijos vakuumas skatino kandidatus ieškoti kitokio rakto į rinkėjų širdis. Svarbu buvo šmėžuoti laikraščiuose, plakatuose, internete. Vieni gyrėsi esą sveiko proto dešinieji, antri žadėjo vesti tiesiai į ateitį, tarsi būtų koks kitas pasirinkimas, treti žadėjo kitoniškumą – “turi būti kitaip”. Tačiau paskaičius jų programas paaiškėjo, kad jos naujos ir gaivios kaip praėjusių metų žibutės.

Bene toliausiai pristatydamas save pažengė viešųjų ryšių techniką įvaldęs Artūras Zuokas. Žinodamas, kad aktyviausia visuomenės dalis žinias renka internete, vienoje svetainių ne tik sekė pasakas apie 6400 Lt 2020-aisiais sieksiančias algas, bet ir paskelbė pasaulyje žinomo britų aktoriaus Jeremy Ironso agitacinį tekstą. Šis užmojis, be abejo, žavi. Gerai neištardamas A.Zuoko pavardės, pasaulio kino garsenybė agitavo už jį todėl, kad, kaip sakė, Vilniuje gerbiami pėstieji, kad užėjus į sostinėje esantį restoraną anksčiau nei meniu jo šunims būdavo atnešami dubenys su vandeniu, kad Vilnius turi puikų senamiestį.

“Nors ir vogė, Vilniui šį tą gero padarė”, – taip dažnai kalbėjo vilniečiai, apsisprendę balsuoti už A.Zuoką. Charizma, energija, įsimenančios, kad ir beprotiškos, idėjos lėmė šio kandidato sėkmę. Gebėjimu bendrauti ir burti aplink žmones jis dažnai lyginamas su Algirdu Brazausku.

Taigi paaiškėjo, kad ne tekstų turinys, o dažnas šmėkščiojimas viešojoje erdvėje ir darbai, nors ne visi sklandžiai atlikti, lėmė, kad daugiausiai balsų Vilniuje laimėjo A.Zuoko koalicija. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia. Turėdamas valdžią, jis galės užlopyti byrėti pradėjusį Gedimino prospektą ir pasirūpinti, kad sostinėje iš tikrųjų būtų gerbiami pėstieji bei globojami keturkojai.

Dar vienas šių rinkimų bruožas – aktyvi ir netgi įžūloka rinkimų kampanija ir plačios kandidatų kišenės. Oficialiai skelbiama, kad partijos rinkimams surinko 10 mln. Lt. Lietuvoje yra 1526 mandatai, tuomet, padalijus suaukotus pinigus, vieno mandato kaina siekia 6553 Lt. Beveik kaip A.Zuoko pasakoje apie vidutinį vilniečio atlyginimą, sieksiantį 6400 Lt.

Apie tautos išmintį byloja ir tai, kad pramogų žvaigždės, jų draugai ir sugyventiniai liko už borto. Tai dar vienas brandžios visuomenės bruožas. Pasisekė tiems visuomenės atpažįstamiems kandidatams, kurie pasirinko ryškų partijos ar judėjimo lyderį. Būtent jis, kaip vėliava, nulėmė sėkmę rinkimuose. Tariamų žvaigždžių nustūmimas į pakraštį reiškia, kad rinkėjai pamažu ima suvokti, kad ne kiekviena virėja, net ir gyvenanti žvaigždės ar turtingo dėdės namuose, gali valdyti savivaldybę. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, čia reikia žinių ir įgūdžių.

Visuomenės brandą rodo ir tai, kad tradicinės partijos turi savo elektoratą. Daugiausiai – 328 mandatus iškovojusios Socialdemokratų partijos lyderis rūstauja dėl prastų rezultatų, tačiau šiemet partija gavo 20 mandatų daugiau nei 2007 m. Tik neįžvalgus lyderis gali nesidžiaugti tokia sėkme.

Ryškus A.Zuoko tipo lyderis pagelbėjo ir Darbo partijai, kuri, palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, irgi padidinto mandatų skaičių – nuo 111 iki 165. Tačiau kitai partijai, kurios lyderis dėl vietos reitingų lentelėse neturėtų skųstis, – “Tvarkai ir teisingumui” – Fortūna nebuvo tokia palanki: praėjusį kartą jie surinko 181, šiemet tik 155 mandatus. Abi partijos galėjo surinkti daugiau balsų, jeigu jų lyderiai dirbtų Vilniuje, ne Briuselyje.

Baigiant skaičiuoti balsus vėl atgijo politinis turgus. Liberalų ir centro sąjungos, surinkusios 126 mandatus, atstovas Algis Čaplikas pareiškė, kad kai A.Zuokas sugalvos grįžti į partiją, gal partija jį ir priims. Įkvepianti A.Čapliko drąsa ir pasitikėjimas! Jeigu liberalai nebūtų draskęsi tarpusavy, galėjo laimėti pusę merų postų. Ir lėšų rinkimams būtų reikėję mažiau.

Tai, kad tradicinės partijos susirinko įprastus balsus, galima vertinti ir kitaip. Gal tai ženklas, kad už tradicines partijas balsuojantys rinkėjai vengia permainų? Daugiausiai už savo kandidatus balsavo lenkai, Vilniuje iškovoję antrą vietą – 11 mandatų, kurie turėtų suteikti vietą prie derybų stalo dalijantis postus. Ir kas gali žinoti, kas taps naujuoju Vilniaus meru.

“Eurostatas” paskelbė, kad 2009 m. kas šeštas Lietuvos gyventojas neturėjo tualeto ir vonios. Duomenys, stulbinantys dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenę. Neskaičiuojant baseinų ir pramogų centrų, Vilnius turi vienintelę viešąją, paprastiems miestiečiams prieinamą pirtį Savičiaus gatvėje. Tačiau nė viena partija nei judėjimas nepasiūlė rūpintis ne tik dvasine, bet ir fizine žmonių švara. Nuo senų laikų lietuvio sąmonėje pirtis atlieka ritualinį vaidmenį. Be to, politikai taip pat mėgsta pirteles, tik privačias, kuriose tvarko visokius reikalėlius, ir nebūtinai švarius.

Pirtis politikams praverstų kaip nuoširdaus ir nesavanaudiško bendravimo pavyzdys. Sutinku čia lenkių, lietuvių, čigonių. Apie kokią naudą galima galvoti, kai ateini turėdamas vienintelį tikslą – nusiprausti, išsiperti, pailsinti kūną ir sielą. Niekur kitur neteko matyti tokių nuoširdžių ir draugiškų santykių, kaip viešojoje Vilniaus pirtyje. Jokio nacionalinio klausimo! Stebėdamas, kaip viena kitą trina lietuvė ir rusė, lenkė ir čigonė, su kokia meile ir atsidavimu viena kitą vanoja palaimą dalijančios moterys, suvoki darnios visuomenės vaizdą. Štai kur galima mokytis bendravimo ir tarnystės! Juk ir Biblija moko nuolankumo, plaunant kitiems kojas. O kas yra politika? Tai tarnavimo Tautai ir Valstybei pavyzdys.

Sakoma, kad rinkimai prasideda kitą dieną po rinkimų. Ar ne laikas, ponai politikai, į viešąją pirtį?

Justinas Marcinkevičius, savo kūryba statęs Katedrą kiekvieno lietuvio širdyje, liko prie užvertų Katedros durų. Tokios mintys ateina apmąstant Katalikų bažnyčios vadovybės sprendimą neleisti tautos dainiaus palaikų į Šventų Jonų bažnyčią. Katalikų bažnyčios hierarchai sutiko leisti šarvoti poeto palaikus tik vienoje šoninių šios bažnyčios koplyčių. Tarsi būtų laidojamas koks eilinis Vilniaus universiteto darbuotojas, o ne vyktų valstybinės laidotuvės…

Sumanytą laidotuvių scenarijų pakoregavo Sąjūdžio vyrukai, leidimo dėl šarvojimo Šv. Jonų bažnyčioje nuskuodę į Arkivyskupijos kuriją, kuri yra pareiškusi norą atgauti šią bažnyčią. Vilniaus universiteto, kuriam vis dar priklauso Šv. Jonų bažnyčia, rektorius Benediktas Juodka tam neprieštaravo. Tačiau universiteto rektorius nedrįso pakeisti Bažnyčios vadovybės sprendimo.

Ori našlės Genovaitės Marcinkevičienės ir velionio dukterų laikysena laidotuvių metu – neaštrinti konflikto su Katalikų bažnyčios hierarchais ir vietoje šoninės Šv. Jonų bažnyčios koplyčios rinktis Mokslų akademijos salę, taip pat dalytis poetui atneštomis gėlėmis su Menininkų kalnelyje palaidotais menininkais, primena vertybes, kurias išpažino ir kurias visą gyvenimą skleidė J.Marcinkevičius. Dauguma pripažino, kad poeto laidotuvės suvienijo pastaruoju metu nesutarimų draskomą tautą.

Bažnyčios atstovų paaiškinimas, esą Vilniuje nėra tradicijos šarvoti žmones bažnyčiose, nėra sąžiningas ir teisingas. 2002 m. liepą tautą atsisveikino su Arkikatedroje pašarvotu Bernardu Brazdžioniu. Bernardinų bažnyčioje buvo pašarvota 2007 m. vasarį amžinybėn išėjusi Jurga Ivanauskaitė. Po metų, 2008-ųjų vasarį, urną su Janinos Miščiukaitės palaikais į Arkikatedrą, kurios klebonu dirbo Ričardas Doveika, įnešė jos sūnus. 2008 m. kovą Šv. Jonų bažnyčioje buvo atsisveikinama su Vytautu Kernagiu. Gerai, kad viską tuomet sprendė Bernardinų ir Šv. Jonų bažnyčių bei Arkikatedros kunigai.

Šarvoti žmonių mylimą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską Arkikatedroje irgi nuspręsta ne iš karto. Pirmasis atšventintos šventovės klebonas iš pradžių buvo nukištas į vieną Arkikatedros koplyčių. Lietuvos bažnyčios vadovai atsitokėjo ir deramą vietą tautos mylimam kunigui užleido tik tuomet, kai pradėjo plūsti žmonės, priminę Sąjūdžio mitingų laikus. Monsinjoras K.Vasiliauskas, kaip buvęs Arkikatedros klebonas ir dėl to turėjęs teisę būti palaidotas Arkikatedroje, kratėsi šios minties. “Man geriau Menininkų kalnelyje, tarp savų”, – ne kartą prieš mirtį akcentavo K.Vasiliauskas.

Jeigu pagal Konstituciją Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir gyvena paisydama vien tik savo interesų, kodėl valstybės iždas ją nuolatos remia, valdžia atleidžia nuo mokesčių? Jeigu Arkikatedra yra tautos šventovė, remiama valstybės lėšomis, Bažnyčios vadovybė privalo gerbti valstybės vadovus bei tautos didvyrius ir įsileisti paskutiniam atsisveikinimui. Dabar turime situaciją, kad Katalikų bažnyčios vadovybė naudojasi valdžios privilegijomis, o jai priklausančio tikinčiųjų sielovados darbo gerai neatlieka. Ar ūkio rūpesčiai ir žemiškos gerybės taip užgulė jos pečius, kad nebelieka laiko sielos reikmėms? Jeigu nori būti nepriklausoma, tegul imasi ir pareigų, ne tik reikalauja teisių: moka mokesčius ir pagaliau randa laiko kiekvienam užuojautos ir atjautos ieškančiam, tikėjimo kely suklupusiam žmogui.

Arkikatedros vartai pirmajam atkurtos valstybės prezidentui Algirdui M.Brazauskui buvo užtrenkti dėl jo, kaip teigė kunigai, tarnavimo Maskvai, komunistų partijai ir antrosios santuokos, kuri nebuvo sutvirtinta bažnytiniu sakramentu, o kuo galima priekaištauti tautos poetui J.Marcinkevičiui, kurio eilės lyginamos su Maironio, o jo ryšys su Dievu, santuoka su gyvenimo drauge Genovaite gali būti pavyzdys? Gal Katalikų bažnyčios vadovybei užkliuvo kunigai, su kuriais bendravo velionis? J.Marcinkevičiaus bičiuliai – Santarvės premijos laureatai kardinolas Vincentas Sladkevičius ir monsinjoras K.Vasiliauskas buvo tarsi baltos varnos tarp kunigų vadovybės. Žmonės juos mylėjo, tačiau Katalikų bažnyčios vadovai žiūrėjo šnairai. Susidaro įspūdis, kad kuo labiau kurį myli žmonės, tuo mažiau jis patiria Bažnyčios vadovybės palankumo. Gal tai toks lietuviškas bruožas? Tačiau Bažnyčios vadovybė – ne visi Lietuvos tikintieji ir ne visa Bažnyčia.

Gal todėl šventų mišių už poetą Arkikatedroje kulminacija buvo ne Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio pamokslas, o choro atlikta daina pagal J.Marcinkevičiaus eilėraštį “Tai gražiai mane augino…” Poeto žodžiai skambėjo darniau ir nuoširdžiau nei tos dienos Katalikų bažnyčios hierarchų maldos. Klausydamiesi dainos paprasti žmonės traukė nosines ir verkė pasikūkčiodami. Štai ką reiškia tautos meilė! Ji nepaklūsta nei titulams, nei apdarų brangumui!Po Arkikatedros skliautais skambėjusią dainą pagal poeto eiles, o ne kardinolo pamokslą akcentavo žurnalistai, nušvietę šventų mišių už velionį aukojimą Arkikatedroje.

Tautos poetą į paskutinę kelionę lydėjo Lentvario kunigas Gintaras Petronis. K.Vasiliauskui dirbant Arkikatedroje G.Petronis buvo dešinioji Monsinjoro ranka. Emeritu tapęs K.Vasiliauskas paskutinę darbovietę susirado Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tuomet G.Petronis buvo paskirtas į kitą bažnyčią, iš jos – vėl kitur. Monsinjorui K.Vasiliauskui artimas R.Doveika Arkikatedroje irgi ilgai neužsibuvo…

Kitokia nei įprasta minia norėjo atiduoti paskutinę pagarbą tautos poetui. Įpratę valdžią dėl esamų problemų ir net oro keiksnoti žmonės eilėje prie Mokslų akademijos buvo ramūs ir orūs. Iš pažiūros paprasti žmonės nė nemanė apeiti kitų, lįsti be eilės ar ieškoti pažįstamų. Stovinčiųjų eilėje veidai buvo taurūs, žvilgsniai – šviesūs, visai kitokie nei iš politinio turgaus. Mačiau čia kelis praėjusio šimtmečio Vyriausybės narius, teatralus, politologus.

Galbūt todėl dangus, tarsi atsiprašydamas už trumparegišką Bažnyčios vadovų poziciją, visą kelią poetui į amžino poilsio vietą tiesė baltą sniego kilimą. Norėjo, kad švaros ir šviesos būtų daugiau. Taip, kaip jo poezijoje, ir jo gyvenimo tiesoje.

Ne veltui sakoma – norėdamas mušti šunį, pagalį visada rasi. Deja, noras naikinti talentingesnius būdingas ir politikos, ir meno pasauliui, ir esantiesiems šių pasaulių pakraščiuose.

Lietuvoje beveik neturime autoritetų. Jeigu koks atsiranda, dažniausiai kiti garbės, šlovės ir proto jam pavydintys tautiečiai nukapoja šviesesnes galvas. Ir daroma tai pagal primityviausias tradicijas. Naujausias to pavyzdys – viešoje erdvėje užsipulta literatūros profesorė Viktorija Daujotytė ir jos knyga “Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų”. Kritikos ji sulaukė už tai, kad bandė giliai ir visapusiškai analizuoti S.Gedos poeziją bei jai reikšmės turėjusius asmeninio gyvenimo niuansus. Kritikų įtūžį sukėlė profesorės užuomina, kad poetas turėjo sveikatos problemų – dėl užsitęsusio centrinės nervų sistemos išsekimo gydytojai jam buvo rekomendavę suteikti trijų mėnesių atostogas. Šis gyvenimo epizodas knygoje aprašytas itin glaustai, tačiau, atrodo, būtent dėl jo ir kilo “gaisras”.

Profesorės kritikai prisistato konstitucinių teisių, Lietuvos žmogaus teisių gynėjais bei Krašto apsaugos sistemos kūrėjais. Diskusija apie literatūrą jiems tolima. Domėtis jų nuomone šiuo klausimu – tas pats, kas klausti skruzdėlės įspūdžių apie pasivaikščiojimą kalnų viršukalnėse. Vienas iš kritikų, publicistu prisistatantis veikėjas, rašo istorines knygas, tačiau istorikai jų rimtai nevertina.

Profesorė V.Daujotytė, kuriai rūpi literatūros prigimtis ir tiesa, sulaukė kritikos dar ir už “netikrintus faktus”, esą netiksliai nurodytas poeto brolio žūties aplinkybes ir tradicijos “apie mirusįjį kalbėti gerai arba nieko” nepaisymą. Į kritikų chorą įsiliejo ir S.Gedos šeimos nariai. Jie turbūt gerai nesuvokia, kad poezijos analizės knyga – ne biografija, kurioje būtina viską fiksuoti sekundžių ir milimetrų tikslumu. Tokio pobūdžio literatūroje svarbu užčiuopti esmę, temų ir problemų gelmę.

Rašydama apie amžinybėn išėjusius menininkus ir bendraudama su jų artimaisiais pajutau pastarųjų norą balinti ir gražinti išėjusiojo gyvenimą. S.Gedos giminaičiai – ne išimtis. Ir jie pageidautų nutylėti poeto gyvenimo detales, apie kurias V.Daujotytė rašo diskretiškai, neperžengdama padorumo ribų ir nesimėgaudama pikantiškomis smulkmenomis. Tačiau artimieji kažkodėl nesuvokia, kad standartinį gero žmogaus suvokimą peržengiantys menininkai galbūt nebūtų menininkai ir nebūtų sukūrę kūrinių, dėl kurių ir yra žinomi.

Tiesa, kad ir kokia skaudi ji būtų, privalo būti atspindėta menininkų kūrybą analizuojančiose knygose. “Neturime teisės revizuoti aprašomų asmenų gyvenimo, tiesa, kad ir kokia skaudi ji būtų, privalo būti parašyta”, – prieš kelerius sakė man profesorė, kai dalijausi abejonėmis dėl aprašomų asmenų charakterio spalvų gausos.

Bendraudama su S.Gedos bičiuliais esu girdėjusi šiurpesnių istorijų, nei parašyta knygose. Ne veltui jis vadinamas demoniškuoju menininku.

Tačiau ko vertas konstitucinių teisių gynėjais prisistatančių veikėjų elgesys? Jų “išminties” perlas – kaltinimas V.Daujotytei, esą profesorė pati prisidėjo prie poeto persekiojimo. Tariami S.Gedos gynėjai patys niekina konstitucines vertybes ir nori atimti iš kitų teisę naudotis konstitucinėmis teisėmis. Kritikų pasisakymuose yra ir daugiau sveiku protu nesuvokiamų teisinių argumentų. Jie pageidauja ištirti, ar profesorės knyga “nekelia grėsmės mūsų valstybės autoritetui ir nacionaliniam saugumui”! Kritikai net imasi vertinti, kas yra morališkai ydinga, ir spręsti, kad esama šmeižto požymių. Kas jiems suteikė dieviškų galių?

Tik Lietuvoje grafomanai ir elementaraus išprusimo neturintys pseudokritikai traktuojami kaip rimti ekspertai. Demokratinėje, vertybes puoselėjančioje visuomenėje diskusijos vyksta dėl požiūrių ir idėjų. Tačiau Lietuvoje svarbu kas kita – ne tai, kas sakoma, o kas kaip rėkia. Šiurkšti leksika ir smūgiai žemiau juostos garantuoja tinkamą žiniasklaidos dėmesį. Ar visažiniai konstitucinių teisių gynėjai ir krašto apsaugos sistemos kūrėjai bandė profesionaliai vertinti ir analizuoti profesorės knygas, suvokti jos ištikimybę tiesai? Ar prieš pradėdami šį žygį jie buvo girdėję jos pavardę ir skaitę jos knygų?

Dar vienas lietuviškas įprotis – rūpintis tik savimi. Dažniausiai ginasi tik puolamasis, o kolegos stovi šone tarsi stebėtojai. Reaguoti į liguistus ir niekuo nepagrįstus išpuolius menininkams ir mokslininkams nėra oru. Tariamų patriotų užpulta ir įžeidinėjama profesorė irgi prisipažino esanti išmušta iš vėžių.

Džiugu, kad šįkart sveikas protas nugalėjo ir menininkai, įveikę savo individualizmą, išplatino atvirą laišką. Daugiau nei šimtas filosofų, rašytojų, literatūros mokslininkų ir teatrologų pabrėžė esą pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę V.Daujotytę dėl jos nepriklausomo tyrimo, o represijų – uždrausti mokslinę knygą – reikalavimas peržengia visas demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.

Norėdami būti normalia demokratine visuomene, turime turėti erdvę diskusijoms ir teisę apsiginti. Net ir tada, kai kritikuoja tariami konstitucinių ir žmogaus teisių gynėjai.

Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

1991 metų sausio 13-osios nakties žudynių minėjimas pažadino seniai nutolusius atsiminimus. Jų buvo visokių ir visur: žiniasklaidoje, gatvėse ir skveruose. Kiekvienas turėjo savo istoriją ir pasakojo, kur tuomet buvo ir ką veikė. Kiekvieno atskirai nuopelnai tarsi nereikšmingi, tačiau suvienyta tautos dvasia tapo nepajudinama lyg monolitas ir tvirta tarsi titanas.

Atsiminimuose, ar jie būtų lietuvių, ar atsiprašymo žodžius tarusiųjų rusų, vėl visi tapome lygūs – žmonės, kovoję dėl tautos laisvės. Rišlūs sakiniai ir padrikos nuotrupos patvirtino, kad ir vėl kaip prieš dvidešimt metų viršų ėmė emocijos – ne protas ar racionalus išskaičiavimas. Iki šiol akyse matau vyrą, plikomis rankomis atėjusį ginti Spaudos rūmų.

Skanduodamas “okupantai, lauk”, gynėjas kilnojo į viršų dešinę, jo tvirtai sugniaužtas kumštis nutrenkė praeinančio kareivio kepurę. Kariškis, nors ir ginkluotas, nepuolė beginklio kovotojo. Sustabdė laisvės gynėjo dvasia ir vidinis nusiteikimas.

Žmogaus valia ir atsisprendimas lemiamomis akimirkomis turi didesnę reikšmę ir svorį nei ginklai ar kariuomenės. Ko vertas tarpusavy kariaujančių ir niekuomet nesutariančių dešimties leidinių išleistas bendras leidinys “Laisva Lietuva”, okupantams išvarius žurnalistus iš Spaudos rūmų. Trijų šimtų tūkstančių tiražas išdalytas nemokamai. Jokių politinių užsakymų, sąskaitų suvedinėjimo, išankstinių nuomonių. Tikras pilietinės visuomenės pavyzdys. Atsiminimuose tiek daug žodžių “nemokamai”, “nelaukiant naudos”, “gera valia”. Skamba tarsi iš fantastikos knygų. Tą savaitę visi pamiršo zvonkes, pikules ir kitas dabartinio laiko “žvaigždutes”.

Minėjimo dienomis daugelis atvirai prisipažino užklupti dvasinių pagirių. “Žiūrėjome su dukra studente Lietuvos televiziją, rodančią dokumentinius kadrus apie Sausio 13-ąją, ir verkėme, – sakė bičiulė. – Vėl pajutome ore tvyrančią rimtį ir ramybę, kai bendrą kalbą rasdavai su nepažįstamu, kai aikštėje prie parlamento jausdavaisi tarsi bažnyčioje per mišias. Buvo bendras tikslas ir panašūs bendros ateities planai.”

Džiaugiausi po tiek metų sutikusi laisvės gynėjus, kurių garbanas palietė šalna, o jaunatviškas žvilgsnis užleido vietą išminčiai. Praėjus dvidešimčiai metų du Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ginčijosi nesutardami, kurioje rūmų vietoje juodu tuomet buvo. Vienas sakė Sausio 13-osios naktį buvęs poste parlamente, kitas jam priminė, kad šis tuomet buvęs ligoninėje prie gimdančios žmonos.

Žinių laidose išvydau žurnaliste pristatytą moterį, kuri pasakojo, kas tuomet vyko Žurnalistų sąjungoje, priglaudusioje Lietuvos televizijos žmones. Tuomet buvau dvidešimtmetė dienraščio žurnalistė, o tą ponią prisimenu kaip Žurnalistų sąjungos bufetininkę. Kai kavos norėdavo merginos, turėdavo ilgai palaukti, nes pirmenybė buvo teikiama vyrams. Šiandieniniai žurnalistai turbūt neprisimena tų laikų dalyvių, o kiti tuo naudojasi, kurdami naują, savaip pakoreguotą istoriją. O gal dabar bufetininkių laikai?

Žinau mažiausiai porą laisvės gynėjų, kurie tąnakt miegojo, tačiau vėliau buvo apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Ne paslaptis, kad valdžia mėgsta pataikūnus ir pritarėjus. Kalbėtojų bei svečių sąrašai irgi sudaromi atsižvelgiant į politinę konjunktūrą. Ačiū Dievui, kad šiandien daug kas atsimena, kas tuomet vyko, ir turi autentiškus savo liudijimus.

Ne be reikalo sakoma: mes atgysime savo knygose. Todėl svarbūs ne tik aukštų pareigūnų, bet ir paprastų, “eilinių” žmonių atsiminimai. Jie padės atkurti bendrą vaizdą ir suvokti prieš dvidešimtmetį išsiskleidusią tautos dvasią bei jos galias. Lietuvai labiau reikia Tautos istorijos, ne Gugenheimo muziejaus. Kiekvienas čia galėtume būti ekskursijos vadovu ir vis praplėsti ekspoziciją. Čia vietos atsirastų ir iki šiol nežinomoms moterims, kurios žudynių dienomis savaitę dirbo rūsyje, kad garantuotų valstybės vadovų telefono ryšį su pasauliu. Tebūnie čia ir atsiminimų, kad “kai kas” tą tragišką naktį “palūžo iš siaubo ir pasitraukė iš valstybės posto, atėjo kitą dieną pelenais galvą barstydamas, šnekėdamas be ryšio, ir jam buvo atleista”, o kai kas – “slėpėsi “Draugystės” viešbutyje po lova”.

Pirmą kartą po Sausio tragedijos teigiama prasme buvo pavartotas žodis “šlovė”. Apie žuvusiųjų šlovę kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Žodis “šlovė”, tarsi gerai paslėptas ir saugiai saugotas šeimos stalo sidabras, ištrauktas ir šiomis dienomis. Nuo vaikystės ir sovietinės okupacijos šlovė buvo tapatinama su saulę 1940-aisiais Lietuvai atvežusiais okupuotos valstybės intelektualais ir sovietų kareiviais, mėgstančiais prisiminti 1945 metų gegužės 9 dieną.

Likę gyvi sovietiniai veteranai, gegužės pradžioje išsitraukiantys gausius ir žvangančius ordinus, vis minėdavo žodį “šlovė”, kuri įsmigo mūsų sąmonėje kaip okupacijos dalis. Tačiau galima ir būtina šlovinti savo tautos vaikus, kurie paaukojo gyvybę ant valstybės aukuro. Šlovė gali būti tapatinama ir su šių laikų didvyriais. Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

Bičiulių dvidešimtmetės dukros, tokios kaip aš tada, šiandien studijuoja Lietuvoje ir užsienyje. Joms po kojomis – visas pasaulis. Viskuo nepatenkinti sovietų valdžios šlovintojai šiandien turi teisę kritikuoti valdžią ir dėti į šuns dienas reitingų čempionus. Tai irgi tos nakties laimėjimas.

Kamuojamas dvasinių pagirių ne vienas bičiulis prisipažino mąstęs, ar teisingai gyveno tą dvidešimt nepriklausomybės metų, ar viską padarė taip, kaip reikėjo ir geriausia ne tik jam asmeniškai, bet ir tautai bei valstybei. Po pagirių ateinančios šviesios, nors ir skausmingos mintys turėtų būti ženklas, kad šlovės ir šviesos bus daugiau.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prašneko apie būtinybę steigti bendriją. Nuostabu tai, kad šiais mobiliųjų telefonų, interneto ir savotiškos vienatvės laikais žmonės vėl nori bendrauti, dalytis. Didesnis džiaugsmas išgirsti balsą, išvysti akis, nei sėsti prie interneto ar imti į rankas mobilųjį telefoną. Beveik kaip tada, prieš 20 metų.