Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Ir jos apdirbimas nėra sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna“, – sako medienos versle besisukantis Vytautas Navikas iš Ramygalos. Ąžuolas, beržas, uosis, pušis daugeliui smulkiaisiais medžio darbais užsiimančių verslininkų leidžia užsidirbti sočiam gyvenimui.

Lietuvis supranta medį, o medis – lietuvį. Gal todėl provincijoje įsitvirtinęs dėsningumas: jei jau žmogus imasi verslo, greičiausiai jis bus susijęs su medžiu. Net verslumu nepasižyminčių ar žemdirbiškų regionų verslo žemėlapyje atsiras vienas kitas, kuris pjauna lentas, gamina baldus ar renčia rąstų namelius.

Tradicinių mūsų kraštuose sentimentų me­džio darbams neatmeta ir verslo ekspertai.

Stiprybės teikia ąžuolai

„Medį myliu, žemės – ne. Tik miške, tarp me­­džių jaučiuosi savoje vietoje“, – tikina ga­my­bines patalpas ir šiuolaikišką biurą Kė­dai­nių rajone, Pagirių kaime, įsirengęs Dalius Pau­­lavičius

(53 m.). Tarp derlingų žemių Šėtos se­niūnijos ūkininkų jis vienintelis pramonininkas – užsiima lentpjūvyste, miško kirtimu ir at­sodinimu.

D.Paulavičiaus bendrovė „Dagmedis“ pernai atšventė 20 metų jubiliejų. Bet mediena jo verslo objektu tapo dar anksčiau. Ne­pri­klau­somybės priešaušryje Dalius, kaip ir daugelis to meto apsukruolių, buvo įsisukęs į prekybą metalais, iš Rusijos juos gabeno paslėpęs po lentomis ir rąstais. Vieną dieną metalai baigėsi, sandėlyje liko kalnai puikios kokybės medienos. Reikėjo galvoti, ką su ja daryti.

Lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Įsigijau pirmąją įrangą ir pradėjau pjauti kareliškosios pušies dailylentes. Tuo metu jų paklausa buvo milžiniška. Galvojau, pasibaigs atsivežta mediena, imsiuos kažko kito. Bet per tą laiką taip prisirišau prie medžio, pamilau miškus, kad nutariau daugiau nieko nebeieškoti“, – pasakoja pagiriškis.

Dabar jo verslo pagrindas – nebe anksčiau jį į priekį stūmusios dailylentės, o iš apvalios ąžuo­lo medienos pjaunami pusgaminiai, kuriuos perka baldininkai, parketo gamintojai. Tai sudaro 40 proc. bendrovės veiklos. D.Pau­lavičiui ten­ka pripažinti, kad lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Išlikti šalia stambių įmonių sunku. Elek­t­rėnuose veikianti norvegų kapitalo „Boen Lietuva“ dabar perkelia į Lietuvą savo gamybą. Ąžuolas, su kuriuo dirbame, – specifinė mediena, jos nėra daug. Stambieji gamintojai sugeba tiekėjams mokėti tokią kainą, kuri mums neįkandama“, – teigia „Dagmedžio“ vadovas.

Buvo laikas, kai D.Paulavičius ąžuolinių rąs­tų įsiveždavo iš Ukrainos, bet dabar dirba tik su lietuvišku medžiu. Iš toli atsigabenti nedidelį kiekį brangu. Be to, ruošinių užsakovai dažnai pageidauja būtent lietuviško ąžuolo, nes jo struktūra skiriasi nuo ukrainietiško, vietinis yra laikomas geresnės kokybės.

Tačiau situacija su ąžuolais Lietuvoje nėra gera – jų mažėja, prastėja kokybė. Jau beveik dešimtmetis, kai nebėra didžiųjų ąžuolynų. Anuomet puolant kinivarpoms ąžuolai masiškai pradėjo džiūti, juos reikėjo iškirsti. Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

„Ąžuolas iki kertamo medžio užauga per du žmogaus gyvenimus, maždaug per 140 metų. Bet nenusiminkime – neliks Lietuva be ąžuolų. Kertant mišką privaloma jį atsodinti. Kai kur jau žaliuoja prieš 15 metų mano paties atsodinti ąžuoliukai. Anūkai dar ne, bet proanūkiai jau galės juos kirsti“, – juokiasi D.Paulavičius.

Miškininkystė, kaip ir medžio apdirbimas, jį sudomino tinkamai susiklosčius aplinkybėms, o ne palinkus prie verslo perspektyvinių planų. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė juos pardavinėti stačiu mišku. Da­lius susikvietė vyrų būrelį ir patraukė pjauti eglių. Iki šiol atsimena, kad pirmasis pjūklas buvo skolintas.

Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

Prasidėjus privatizacijai, pagiriškis ėmė supirkinėji sklypus iš mišką susigrąžinusių savininkų. Jei miškas brandus, dalis jo iškertama – ąžuolai vežami į nuosavą lentpjūvę, likusi me­diena parduodama kitiems apdirbėjams. Pri­žiū­rėdamas kirtavietes, jaunuolynus verslininkas kasdien nuvažiuoja po 500 kilometrų. Da­bar jis valdo 400 ha, sklypai išsibarstę po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną. Dalius spėja, kad dar kokie penkeri metai, ir parduodamo miško Lietuvoje nebeliks.

Tai, kad vieną verslo pusę spaudžia didieji konkurentai, kitą – menkstanti galimybė plėsti miško valdas, D.Paulavičiaus negąsdina.

„Didesnių investicijų jau nebeplanuoju, man tikrai užtenka to, ką turiu. Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pa­sveriu“, – sako šilto ir šalto patyręs, ekonomi­­­nės krizės metu dėl paskolų bankui vos ne­ban­krutavęs verslininkas.

Jo biurą puošia sertifikatas „Stipriausi Lietuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams. D.Paulavičius lentpjūvėje yra įdarbinęs devynis darbuotojus, miško darbams samdo rangovus. Beveik kasmet tenka įsigyti naujų įrenginių. „Dagmedžio“ metų apyvarta per metus siekia 300–400 tūkst. eurų.

„Su kolegomis pasikalbame, kad trys keturi tokie smulkūs kaip aš – ir jau viena didelė įmo­nė. Stambių ąžuolo apdirbėjų šalyje nėra tiek daug, taigi savo nišą mes turime ir jaučiamės joje saugūs“, – tvirtina D.Paulavičius.

Šildo malkų verslas

Ramygalos miestelyje greta Panevėžio įsikūręs Vytautas Navikas (46 m.) medienos apdirbimo verslą taip pat pradėjo nuo lentų. Prieš dešimt metų jo įkurtos įmonės „Vitėja“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios lentų pjovimo staklės. 4500 litų kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis ra­kandas. Prasidėjus ekonominei krizei, sustojus statyboms jos tapo nebereikalingos. Nedaug trūko, kad tada būtų sustojęs ir Vy­tauto verslas.

„Įmonę nuo pražūties išgelbėjo malkos. Anks­čiau žiūrėjau į jas kaip į nerimtą reikalą, bet kai lentų pradėjo nebepirkti, malkos iš ne­reikšmingo gamybos priedo tapo pagrindine produkcija. Pradžioje, atsimenu, prisisamdžiau vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo pusė miestelio, bet tik ne pati bendrovė“, – šiandien V.Na­­­vikas jau juokiasi iš senų klaidų.

Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

Bendrovėje atsirado malkų skaldymo staklės, ir gražiai įpakuota produkcija – dėžės su mal­komis namams šildyti, įvairios medienos bei briketų židiniams ryšeliai –  pradėjo plaukti į Norvegiją. Dabar Vytautas jau beveik nedirba su šia šalimi, nes vis daugiau norvegų namus šildosi pas juos nebrangia elektra. Tačiau ramygalietis dėl to mažai jaudinasi. Jo malkos tebėra labai paklausios Danijoje, Airijoje, Vo­kie­tijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.

Tarptautinį klientūros ratą lietuvis susikūrė lyg ir be didesnių pastangų. Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

„Dabar malkų ruošėjų konkurencija jau yra didelė, išlikti sunku. Vieni nyksta, kiti keliasi, daug yra išsilaikančių tik vieną sezoną. Ne visi yra pasiruošę bendrauti su partneriais Vaka­ruose. Labai svarbu laisvai mokėti kalbą, nes rei­kalai tvarkomi ne susirašinėjant elektroniniais laiškais, o nuolat bendraujant telefonu“, – atskleidžia „Vitėjos“ vadovas, prieš konkurentus įgavęs didelį pranašumą, kai įdarbino  vadybininku reemigrantą, 10 metų praleidusį Airi­joje.

Danams labiausiai patinka uosis, vokiečiams – alksnis, norvegams – beržas. Kokias malkas vertina lietuviai, Vytautas atsakyti negalėtų, mat tautiečiai nėra jo klientai. „Vytėjos“ ruošia­mos malkos, aukščiausios kokybės, parduodamos dailiomis patogiomis pakuotėmis, vietos rinkai per brangios. Mūsų žmonės namams šildyti malkas perka sunkvežimiais arba net kalades, kurias patys baigia ruošti.

Šiuo metu ramygaliečio įmonėje greta malkų, užimančių 70 proc. verslo, vis sparčiau įsibėgėja ir lentų pjovimo darbai. Krizės metais užgesusi jų paklausa jau atsigavo ir prieš porą metų „Vytėjoje“ atsiradusioms staklėms tenka vis didesnės apkrovos. Naujoji įranga daugiau nei dešimt kartų brangesnė ir našesnė negu įsigyta verslo pradžioje.

Šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pa­gaminsiu, tą ir parduosiu. Artimiausiu metu ketinu pirkti dar kelias malkų skaldykles, papildomą medienos džiovyklą“, – planais dalijasi V.Navikas. Juos, kaip ir ankstesniuosius, verslininkas ketina įgyvendinti be paskolų. Kai Vy­tautas dar tik planavo užsiimti verslu, vienas bi­čiulis jam prigrasė neprasidėti su bankais, antraip bus bėdos. Patarimas įkrito į širdį – šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, kasmet sumokama 110 tūkst. eurų mokesčių. Sezono metu įmonėje dirba 24 darbuotojai.

Į medienos apdirbimo sritį Vytautas peršoko iš automobilių verslo. Įkalbėjo draugas, jau anksčiau užsiėmęs parketo gamyba. Baimės im­tis svetimo dalyko nebuvo.

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Be to, medienos apdirbimas nėra labai sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna. Aš pats, atsimenu, nusipirkau gaterį, stumdžiau stumdžiau, kol išmokau. Kaimiškose vietovėse tokius dalykus moka visi. Dar ne taip seniai juk vyrai ir tvoras patys tvėrė, ir namus statė. Tradicija tebegyva, kaip ir įsitikinimas, kad dirbti su medžiu gali kiekvienas“, – tikina verslininkas.

Patirtis – iš kartos į kartą

„Noras pradėti kažką savo buvo seniai, tad kai atsirado truputis pinigų, nusipirkau stakles ir ėmiausi rąstų“, – Marcinkonių kaime Va­rė­nos rajone gyvenantis Linas Čeplikas (50 m.) savo pa­vyzdžiu tik patvirtina, kad medis lietuviui artimas ir pažįstamas. Prieš tai vyras kelis de­šimtmečius dirbo vairuotoju.

Linas prisišliejo prie brolio, jau anksčiau įsitraukusio į šiuos reikalus, ir dabar kartu renčia rąstinius namelius. Marcinkoniškių verslo mo­delis paprastas: sulaukę užsakymo jie važiuoja išsipjauti tinkamų medžių iš kliento miško, tada juos obliuoja, frezuoja, paverčia statybine medžiaga ir pagal pateiktą projektą surenčia iš jos statinį. Nuo medžio iškirtimo iki statybų pabaigtuvių vainiko – visi darbai tik jų dviejų rankomis.

L.Čeplikas imasi įvairaus dydžio ir sudėtingumo užsakymų, yra tekę statyti ir paprastas pa­vėsines, ir gyvenamuosius namus. Tiesa, tuos dar­bus, kur reikia didesnio įgudimo, pavyzdžiui, rąstų jungimo įkirtimus, jis palieka meistrystę geriau įvaldžiusiam broliui. Bet ir pats kasdien tobulėja ir neabejoja, kad sprendimas pasukti į šią sritį buvo teisingas. Pirmąsias stakles vyras nusipirko pardavęs dalį nuosavo miško, likusiems įrenginiams įsigyti skiria dalį uždirbamų lėšų.

„Nelaikau savęs verslininku, nors to, ką už­dirbu, pragyvenimui užtenka. Norint daugiau, reikėtų ir apie rimtesnes investicijas galvoti, ir apimtis didinti. Bet čia jau sunkus atvejis. Rąs­tinių namų paklausa tokia didelė, kad spėjame patenkinti tik aplinkinių gyventojų užsakymus, su tais, kurie kreipiasi iš toliau, net nepradedame kalbėti. Priežastis paprasta – nėra kam dirbti. Aplinkui nėra nė vieno, kurį galėtume pasisamdyti, čia žmonėms geriau gauti pašalpas ir sėdėti namie, negu dirbti ir užsidirbti“, – apgailestauja L.Čeplikas.

Marcinkoniškis sako, kad dar neseniai me­džio darbai kiekvienam vyrui buvo pažįstami. Dabar tai nyksta, gerai, jei kaime dar malkas patys susipjauna. Jo giminėje šio amato irgi nie­kas iš vadovėlių nesimokė – Linas patirties se­miasi iš brolio, o šis ją gavo iš auksinėmis rankomis garsėjusio tetos vyro.

Optimizmas su šešėliu

„Veido“ kalbintų smulkiųjų medienos ap­dirbėjų optimizmas nėra nepamatuotas. Me­die­nos, medienos gaminių ir baldų pramonė dabar išgyvena pakilimą. 2015-ieji skelbti vienais palankiausių šios ūkio šakos metų. Sta­tis­tikos departamento duomenimis, praėjusių metų sausio–rugsėjo mėnesiais baldų gamybos pardavimo apimtis išaugo 17,2 proc., medienos bei kitų gaminių – 14,2 proc.

Tačiau, anot specialistų, tokia situacija ne­ga­lės trukti amžinai. Paprašytas įvertinti, koks šios apdirbamosios pramonės šakos smulkiųjų atstovų indėlis, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas piešia bendrą paveikslą, kuris nėra šviesus.

„Iš miške nukirsto subrendusio medžio turėtume pagaminti atitinkamą dalį lentpjūvėms, faneros ir popieriaus gamybai, biokurui skirtos žaliavos. Pagal tai, kokius sortimentus ruošiame nukirtę medžius miške, turėtų būti formuojama ir visa pramonės struktūra. Jos pagrindų pagrindas yra lentpjūvės, gaminančios vertingiausią produkciją, o visi kiti dalykai turi likti kaip antstatas. Bet mūsų medienos pramonė yra išsigimusi“, – diagnozuoja R.Bei­nortas.

Lentpjūvystė šalyje nėra tinkamai išvystyta. Priežastis – žaliavos trūkumas. Smulkiosios len­­tų pjovimu užsiimančios įmonės negali efek­­tyviai panaudoti turimų pajėgumų, nes apsirūpinimas reikiamos kokybės žaliava už adekvačią kainą – didelė problema. Net vidutinės lentpjūvės, kurios gamina medieną tarai, daugiausiai eksportuojamą, taip pat ruošinius statyboms, dirba netolygiai.

Chaotiškas žaliavos tiekimas neleido išsilaikyti ir pagal naujausią technikos žodį Klaipė­doje įrengtai „Pajūrio medienai“. Pasikeitus prekybos stačiu mišku su Rusija muito sąlygoms, kanadiečių medienos apdirbimo gigantas dar bandė juo apsirūpinti vietoje, valstybinių miškų aukcionuose, bet galiausiai įrenginiai buvo išmontuoti ir išgabenti iš šalies.

„Dar yra kelios veikiančios lentpjūvės su pil­nu gamybiniu ciklu, kai viskas panaudojama iki paskutinio šapelio. „Šilalės mediena“, Aly­taus lentpjūvė – tai gerieji pavyzdžiai“, – sėkmingai dirbančias vidutines įmones vardija „Lietuvos medienos“ vadovas, pabrėždamas, kad dabar nebeturime nė vienos stambios lentpjūvės.

Galbūt tai praradimas šiai pramonės šakai, bet šansas išlikti smulkiesiems? Pasak R.Bei­nor­to, mažos lentpjūvės statusas pasiteisina tik pačioje veiklos pradžioje. Versle yra nerašyta taisyklė, kad per metus bent dešimties procentų augimo nepasiekianti įmonė pasmerkta žlugti.

„Turime mažų įmonių, jos kažkaip kažkuo verčiasi, bet neprogresuoja, neauga, nedaro nuolatinių investicijų į gamybą ir panašiai. Tai – kliuviniai. Bet tai ne verslininkų, o pačios sistemos bėda. Šis sektorius šalyje nėra vystomas kompleksiškai“, – teigia medienos pramonės įmonėms atstovaujantis R.Beinortas.

Pagrindinės smulkiuosius verslininkus ka­muojančios problemos – mažas konkurencingumas, atsitiktiniai sandoriai, iš kurių neišeina išlaikyti tolygios gamybos. Tik kai kurioms įmo­nėms pavyksta jų išvengti. Tokių, kaip medienos perdirbimo įmonė „Juodeliai“, tu­rinti kelis gamybinius vienetus Suvalkijoje, prieš kelerius metus savo padalinį atidariusi ir Radviliškyje, nuolat investuojanti, yra vos viena kita.

Įmonių registre nurodoma, kad Lietuvoje yra 1,5 tūkst. medienos apdirbimu užsiimančių įmonių. Tačiau, pašnekovo įsitikinimu, tai nerealus skaičius, iš tiesų jų yra gerokai mažiau.

Vienos sėkmės istorijos įkvėpė kitas

„Lietuvos medienos“ vadovas pritaria minčiai, kad lietuvis nuo seno turėjo išskirtinį santykį su medžiu, todėl ir šioje srityje visada bu­vome stipresni nei kitos panašias sąlygas turinčios šalys. Jis primena, kad iš Baltijos valstybių šuolį baldų sektoriuje padarė ir stipriai jame įsitvirtino tik Lietuva.

„Buvo sukurtas stiprus pagrindas – dar iš pačių pirmųjų europinių pinigų buvo atstatyta dar sovietinės okupacijos metais Kazlų Rūdoje įkurta medienos drožlių plokštes gaminusi įmonė. Tai pagrindinė konstruktyvinė žaliava korpusinių baldų gamybai. Kazlų Rūdos plokštynas suveikė kaip katalizatorius. Pradėjo kurtis, atgimti senosios įmonės – „Vilniaus baldai“, „Klaipėdos baldai“, kitos, jos greitai susirado prekybos partnerių užsienyje“, – primena R.Beinortas.

Šios sėkmės istorijos taip pat tapo savotišku katalizatoriumi. Jos didele dalimi lėmė, kad nemažai provincijos žmonių, pasiryžusių kurti savo verslą, ypač turinčių techninės srities išsilavinimą, pasirinko būtent medienos sektorių.

„Vertinant objektyviai, Lietuvoje turime viską, kad galėtume sėkmingai šį verslą plėtoti. Užsiauginame žaliavą, pasiruošiame kvalifikuotus darbo resursus, pradedant darbininkais, baigiant inžinieriais su magistro laipsniu. Su investicijomis irgi buvo neblogai. Bankai, matydami gerus šio sektoriaus rezultatus, įžvelgdami perspektyvą, suteikdami startinį kapitalą, buvo palankesni pradedantiems me­dienininkams nei, sakykim, plastiko dirbinių gamintojams“, – aplinkybes, kurios turėtų už­tikrinti ilgalaikę sėkmę, vardija R.Bei­nortas.

Dėl ateities teks pakovoti

Kita vertus, šiandien Lietuva yra vienintelė viso regiono valstybė, iš kurios bet kas gali nu­sipirkti medienos žaliavos ir ją išsivežti. Pa­sak R.Beinorto, kadangi valstybinių miškų reforma užstrigo, apsirūpinimas žaliava kaip buvo pa­kabintas tarp dangaus ir žemės, taip ir liko.

„Kai kurios turinčios įdirbį, atsidavusios net ir tokiomis sąlygomis dirbti įmonės išliks, bet tikrai ne visos. Galiu garantuoti, kad dalis jų sužlugs. Mes jau kurį laiką skaičiuojame bankrotus, nulemtus apsirūpinimo žaliava problemų. Ypač daug jų užsidarė, kai buvo kinai įsisukę ir pradėjo išvežti žaliavą iš Lietuvos. Nuo to labiausiai kenčia būtent ma­žosios įmonės“, – apie didžiausias grėsmes medienos perdirbėjams kalba „Lietuvos me­dienos“ atstovas.

Tuo tarpu baldininkų rankos surištos dėl korpusinių baldų gamybai reikalingų pusgaminių. Kazlų Rūdoje plokštes gaminanti įmonė savo pajėgumų didinti jau nebeišgali. Tad šalies baldininkai negali planuoti plėtros net tose  rinkose, kuriose jie jau įsitvirtino. Ir taip truks, kol nebus išspręstas konstruktyvinės medžiagos klausimas.

„Praėjusiais metais Mažeikiuose turėjo atsirasti dar vienas plokštynas, šalia jo – kelios baldų gamybos įmonės, tarp jų ir minkštųjų, keli energetikos taškai, naudojantys biokurą, ir t.t. Vien plokštyno investicija buvo numatyta 250 mln. eurų. Bet visos investicijos nuplaukė. Ir visiškai teisūs tie smulkieji, kurie sako nejaučiantys vidinės konkurencijos. Dabar konkuruoja regionai su regionais. Mūsų me­dienos sektorius konkuruoja su čekų, slovakų, lenkų. Kol kas „Ikea“ konkursuose būdavome pranašesni – pasaulyje esame penktas jų baldų tiekėjas šalia vokiečių, italų, kinų. Bet jau šių metų pabaigoje labai aštriai kils klausimas dėl konstruktyvinės medžiagos“, – apie problemas, kurias pajus ir smulkiosios baldus gaminančios įmonės, kalba R.Beinortas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

100 tonų žaliašonių lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikui kasmet iš savo ūkio pristatanti ūkininkė Salvina Kievinienė – tarp agurkų augintojų nepralenkiama jau 15 metų. Konkuruoti su darbščia ramygaliete įstengia tik Lenkijos ūkininkai. Seniausiai lauko agurkus auginančiai ūkininkei Lietuvoje lygių nėra.

Pasigirti didžiuliais lauke auginamų agurkų plotais Lietuvoje mažai kas gali. Dėl permainingų oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir kintančių supirkimo kainų agurkų verslas – nepatrauklus. „Tik patys atkakliausi, nuolat besidomintys agurkų auginimo technologijomis ir naujovėmis, pasiekia rezultatų. Salvina – viena jų“, – pabrėžia Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį S.Kievinienę į asociacijos veiklą įtraukusi pašnekovė vadina ją ryškiausia figūra visoje LDDA.

„Jei tik atsiranda susidomėjusių, siunčiame juos pasikonsultuoti pas Salviną. Ji nuoširdi ir geranoriška, neturinti pavydo jausmo“, – ūkininkę, su kuria bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį, apibūdina Kėdainių konservų fabriko pirkimo vadovė Kristina Čiulkevičienė.

Už kilogramą lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikas siūlo nuo 0,25 iki 0,55 euro. Kainą lemia derliaus gausa ir orai.

Birželio pradžioje – nuo vėtrų, liepą – nuo dažno lietaus ar sausros agurkus po plevele sauganti ūkininkė pasakoja, kad tiek vandens stygius, tiek jo perteklius derliui pražūtingas. Įsirengę agurkų drėkinimo sistemas Kievinai problemų sumažino.

Mokslus krimto agurkų lysvėje

„Pirmiausia šeimą sukūriau ir vaikus užauginau, tada į verslą ir mokslus panirau. Viskas mano gyvenime atbulai“, – šypsosi ūkininkė, nuo vasario sodinanti tūkstančius sodinukų.

Kievinų pavasaris stiebiasi baklažanų, pomidorų ir paprikų daigais. „Pernai pardaviau 600 surfinijų ir 15 tūkst. daržovių daigų. Kai šie užsibaigė, stovėjau Panevėžio žemdirbių turguje su braškėmis, o pardavusi uogas ėmiausi agurkų“, – pasakoja S.Kievinienė.

Ramygalos seniūno pavaduotojo Kęstučio Dangvecko tikinimu, ši ūkininkė garsėja kaip itin patikima: „Pirkdami daigus iš Salvinos žmonės žino – jie su garantija, derlius bus geras. Nieko keisto, kad dar sėjai neįsibėgėjus jos telefonas įkaista nuo norinčiųjų užsisakyti sodinukų skambučių.“

Ramygaloje augusi moteris už savo vyro Alvydo ištekėjo neturėdama 17-os. Jei ne jaunavedžių noras prasigyventi, lauko agurkų nė nebūtų. Du vaikus su vyru auginusi pašnekovė dirbo darželio auklėtoja. Vyras vežiojo pieną.

„Mūsų algos nebuvo didelės, norėjosi ir vaikams kažką duoti, ir patiems gražesniame name gyventi, todėl ėmėmės verslų. Tapau bendrovės direktore, o žemės įsigijome prieš 15 metų. Tada ir nutarėme pamėginti lauke agurkus auginti. Sulaukę Kėdainių konservų fabriko generalinio direktoriaus Vyganto Vanago padrąsinimo taip ir padarėme“, – prisimena ūkininkė.

Pradžia nebuvo lengva, ne kartą apėmė noras pabėgti į miestą. Ūkininkavimas moterį ir į Kauno technologijos universiteto vadybos ir buhalterinės apskaitos mokslus nuvedė. „Mokiausi vildamasi, kad pabėgsiu į miestą. Reikėjo pamatyti mano namų darbus nuolat agurkų lysvėse ant kuolelių iškabintus: taip pritvirtintus užrašus dirbdama skaitydavau, egzaminams ruošdavausi“, – pasakoja Salvina.

Po studijų noras gyventi mieste prislopo, ji ėmė didžiuotis savo ūkiu.

Apgynė ūkininkės įvaizdį

„Avėdama aukštakulnius ir nuvežusi parduoti pirmą agurkų derlių į turgų piktindavausi, kodėl žmonės kreipiasi į mane „ūkininke“. Ką reiškia iš tiesų ja būti, supratau po gerų dvejų metų, įstojusi į Lietuvos daržovių augintojų asociaciją“, – smagiai juokiasi pašnekovė.

Asociacijos narės seniai sugriovė apsileidusios ūkininkės įvaizdį. „Nė vienos jų nepamatysite juodomis panagėmis. Pasitempusios, išsipuošusios, duok Dieve, kad visos tokios būtų“, – pasakoja Salvina.

Ji priduria, kad rekordiniais derliais besidžiaugiantys asociacijos nariai – pirmiausia didžiausias turtas vieni kitiems. Dalydamiesi patirtimi, stiprėja patys ir suteikia galimybę smulkesniems ūkiams.

Bent penkias naujas agurkų rūšis per sezoną išbandanti daržininkė savo laukuose sodina olandiškų savidulkių veislių agurkus, todėl visi jie tinka ir konservuoti, ir rauginti. Vasarą su darbininkėmis nuo pat ankstyvo ryto į laukus išsiruošianti Salvina jau įprato, kad ūkis daugiausia gula ant jos pečių.

Vyras kas kelias savaites vyksta uždarbiauti į Norvegiją, pas sūnų. Bet šiam pavasariui abu ruošiasi drauge. „Vyras jau trečią šiltadaržį rengia (šiltnamiai užima 15 arų), paprikos jau pasėtos, netrukus turiu suberti pomidorų sėklas, o tada jau laikas prieskoniniams augalams, gėlėms“, – planus į eilę rikiuoja ramygalietė.

Kai tenka hektare išsodinti 22 tūkst. sodinukų, ūkininkė samdo gimnazijos mokines, ieško žmonių darbo biržoje.

Gyvenimas pagal sezoną

„Paskutiniai vakarai, kai taip ramiai skaitau“, – į šalį atidėjusi Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsidūsta ūkininkė. Ji giria Ramygalos knygyno paslaugą: nebūtina knygų pirkti, jas galima tiesiog išsinuomoti. Nauja knyga savaitei kainuoja 0,7 euro. Grąžinta atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas ją dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti.

Labiausiai S.Kevinienei širdį suspaudžia išgirdus žmones skundžiantis ir prašant labdaros. „Ne dykumoje gyvename: rudenį pilni laukai obuolių, ūkininkai visada parduos pigiai bulvių, morkų pusvelčiui atiduos, bet žmonėms lengviau labdaros kaulyti, nei patiems stengtis. Pažiūrėkite, kiek kaimuose tuščių namų, kuriuose galima pigiai gyventi. Juose dar ir senovinės krosnys išlikusios, taigi tik malkų susirask ir gyvenk, bet lietuviams niekas neapsimoka: nei vištų auginti, nei jų kiaušinių rinkti. Kodėl lenkai ir olandai tai sugeba?“ – klausia ūkininkė.

Su vyru nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atidirbę ūkyje, šalčiausius metų mėnesius sutuoktiniai leidžia keliaudami ir skirdami laiko savo pomėgiams.

Nauja kryptis – moliūgai

„Aš panyru į knygas, lankau dramos būrelį, mezgu ir, žinoma, naujų sėklų ieškau. Šįmet su vyru sodinsime aliejinių moliūgų, o rudeniop iš jų sėklų spausime aliejų“, – planuoja naujus darbus ūkininkė.

Austrijoje šaltai spausto moliūgų sėklų aliejaus ragavusi Salvina buvo sužavėta jo skonio, todėl jau šį pavasarį tikisi užsodinti nemažą ūkio plotą moliūgais.

Nuolat netikėtais sumanymais stebinanti ūkininkė rudenį jau surengė ūkyje užaugintų moliūgų parodą, į ją atėjusieji pamatė iš džiovintų dekoratyvinių moliūgų sukurtas žvakides, kalėdinius žaisliukus.

„Žmonės nepakankamai vertina šią daržovę. Moliūgai – tinkamas maistas kūdikiams, kai kurių rūšių moliūguose karoteno daugiau nei morkose, o suaugusieji itin mėgsta cukatas (saldžius džiovintų moliūgų saldainius)“, – pašnekovė neabejoja, kad šios turėtų paklausą.

Ant šildomų grindų namuose moliūgus rudenį džiovinanti S.Kevinienė kepa jų pyragus ir apkepus. Be abejo, ūkyje užaugintos gėrybės pasiekia ir jos vaikus bei anūkus. Lauknešėliai su Ramygaloje užaugintomis daržovėmis, šaldytomis uogomis, vietiniame malūne maltais miltais ir naminiais viščiukais keliauja į Kauną, kur gyvena dukra Jurgita, ir Norvegiją, kur įsikūręs sūnus Donatas.

Per sezoną 80 viščiukų patys užsiauginantys Kevinai sako, kad tokio kiekio pakanka jų poreikiams patenkinti ištisus metus. „Šaldikliai pilni naminės paukštienos, tik šviežių daržovių vis labiau ilgimės“, – prasitaria gegužės 7-osios, kai jau galima skinti pirmus lauko agurkus, laukiantys sutuoktiniai.

Ūkininkai juokauja, kad žmonės juos dažnai pagal Salvinos vardą identifikuoja. „Ramygaloje jis vienintelis toks retas, taigi pakaktų pasiteirauti, kur gyvena ūkininkė, auginanti agurkus, ir tikslaus adreso nežinodami mus pagal vietinių nuorodas surastumėte“, – juokiasi A.Kevinas.

Petro Malūko nuotr.

Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn.

Jūratė KILIULIENĖ

Per ožkas – šlovė ir pinigai

„Kai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą.

Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas.

Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai.

„Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys miestelyje buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas.

Stiprus dvasinis laukas

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos.

„Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje sinagogoje veikia kultūros centras. Žydai labai dėkojo ir mums, ir Aukščiausiajam, kad jų maldos namai atiduoti būtent kultūrai, nes, anot jų, taip siekiama tų pačių – dvasinių tikslų. Dabar jau ir klebonas pas mus dažnas svečias“, – džiaugiasi kultūros centrui vadovaujanti L.Kubiliūnienė.

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vieno žydo, melstis sinagogoje nebūtų kam. Bet miestelio šviesuoliams palengvėjo, kad į sinagogą įžengusią kultūros įstaigą „reabilitavo“ ir jų kunigas. Mat Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E.Rinkevičius – toli už miestelio ribų dvasinį autoritetą turintis žmogus, prieš keliolika metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Pas jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos ir pasaulio, tikėdamiesi išlaisvinimo nuo piktųjų dvasių.

Lietuvos katalikų bažnyčiai Ramygala svarbi ir tuo, kad iš šios parapijos yra kilusi vienuolė Kazimiera Marija Kaupaitė. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino ją palaimintąja Dievo tarnaite, o tai reiškia, kad liko tik vienas žingsnis iki jos beatifikacijos bylos užbaigimo. Iki šiol Lietuva dar neturi moters, kuri būtų paskelbta šventąja.

Prekių duodama skolon

„Palyginti su Panevėžiu, Ramygaloje gyvenimas ne prastesnis. Priešingai, yra nemažai privalumų“, – neabejoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas. Iš Panevėžio į Ramygalą, esančią už 24 kilometrų, jis persikėlė prieš 8 metus.

Ramygaloje visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Jei reikalas skubus, vaistinėje gali gauti vaistų, o receptą atnešti ir po kelių dienų. Mažose parduotuvėlėse prekių duodama „bargan“, t.y. skolon. Nemažai miestelio gyventojų tuo naudojasi, kai lieka kelios dienos iki algų ar pašalpų mokėjimo. Dar nėra taip atsitikę, kad skola liktų negrąžinta, – mažame miestelyje nepasislėpsi.

Knygyne „Šviesva“ knygas galima išsinuomoti. „Kito tokio Lietuvoje nėra“, – tvirtina jo savininkė Žaneta Dangvelienė. Unikali idėja padėjo verslininkei išsilaikyti per pasaulinę finansų krizę, o nuolatiniai lankytojai taip priprato knygas nuomotis, kad net ir pagerėjus laikams to neatsisakoma. Knygų nuomą Ž.Dangvelienė siūlo jau 10 metų. Nauja knyga savaitei nuomojama už 0,7 euro. Grąžinta ji atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas knygą dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti už patrauklią kainą.

Vienintelį tokį Panevėžio rajono knygyną atranda vis daugiau klientų. Žmones traukia galimybė ne tik išsinuomoti naujausią literatūrą, kuri dar nepasiekė miestelio bibliotekos, bet ir gauti informacijos apie knygas, patarimų, ką skaityti. Knygyno savininkė skelbia pačios sukurtus knygų anonsus Ramygalos interneto svetainėje, pažįstamus klientus ragina imtis vertingesnių knygų, nei jie yra įpratę skaityti.

Pagrindinėje miestelio aikštėje kelia nuostabą ne vien gausiai lankomas knygynas. Greta jo – gėlių parduotuvė. Pasirodo, ji miestelyje ne vienintelė. Ir kas sakė, kad provincijoje žmonės tokiems niekams kaip gėlės pinigų nemėto? Ant matomiausios aikštės sienos pritvirtintas įspėjimas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nurodyta 300 Lt bauda – dar viena prie stereotipinių provincijos įpročių nelimpanti detalė. Bet girtų miestelio centre net penktadienio pavakare nematyti.

Mokosi gyventi su čigonais

2006 m. Ramygaloje gyveno 1700 žmonių, dabar – 1536. Patys ramygališkiai dėl miestelio tuštėjimo pirmiausia kaltina emigraciją, o vargonininkas M.Masiokas pateikia dar ir bendruomenės senėjimą įrodančią bažnyčios statistiką. Pastarąjį dešimtmetį kasmet įvyksta po 6 vestuves, 20–30 krikštynų ir net 60–90 laidotuvių. Tai visos Ramygalos parapijos, ne vien tik miestelio, skaičiai.

Ramygalos seniūno pavaduotojas Kęstutis Dangveckas, kalbėdamas apie miestelio žmonių užimtumą, padėtį iliustruoja sutarčių, sudaromų bedarbius nukreipiant į visuomenei naudingus darbus, skaičiumi. Prieš 3–4 metus jų buvo pasirašoma po 600 kasmet, 2013-aisiais sudaryta arti 500, pernai – dar keliomis dešimtimis mažiau.

Bedarbių ir pašalpų gavėjų statistiką tradiciškai žemyn traukia čigonų šeimos. Ramygalos čigonų bendruomenė – gausiausia Panevėžio rajone. Pasak seniūno pavaduotojo, čia socialinis būstas yra suteiktas trims jų šeimoms, o gyvena arti 40 žmonių. Jie nuolat keičiasi su Troškūnuose, Anykščių rajone, gyvenančiais čigonais – vieni kuriam laikui išvyksta, kiti apsistoja pagyventi jų vietoje.

„Jų savo tvarkos, mūsų savos, ir nereikia tuščiai tikėtis, kad kada nors bus kitaip“, – skėsteli rankomis K.Dangveckas. Jis tikina pavargęs kovoti su čigonais ir dabar jau nemano, kad reikia juos versti gyventi „normaliai“, nes to niekada nebus.

Anksčiau būdavę visokių istorijų. Kurį laiką ramygališkiai neturėjo ramybės net bažnyčioje – ir čia kentėjo čigonų keliamą triukšmą. Tačiau kai keli jauni čigonai pamaldų metu ėmė po bažnyčią lakstyti riedučiais, gyventojų kantrybė išseko. Triukšmadarius teko tramdyti seniūnui, bet po to išpuoliai liovėsi.

„Nenoriu prisišnekėti, bet dabar sugyvename visai neblogai. Gal jiems kas vadovauja iš taboro, gal besikeičiantis mūsų žmonių požiūris lemia? Kažkada baisu būdavo koją į čigono namus įkelti, o dabar ir jie jau susitvarkę, išsivalę. Mane stebina čigonių darbštumas. Kai siunčiame atidirbti už pašalpas, pamatytumėte, kaip jos ravi – iki paskutinės žolelės“, – negaili pagyrų čigonų bendruomenei seniūno pavaduotojas.

Verslas malonių nelaukia

Ramygaloje verslo žemėlapis nedaug skiriasi nuo kitų šalies miestelių. Išskirtinumas nebent tas, kad daugiausiai darbo vietų čia sukuria medžio apdirbimo verslas – mediena užsiima 4 Ramygaloje veikiančios bendrovės. Visa kita – taip kaip visur: vienas verslininkas užsiima karstų gamyba, veikia dvi kepyklėlės, dvi dėvėtų drabužių parduotuvės, du floristikos salonai, klesti prie magistralės „Via Baltica“ įsikūrusi kavinė.

Klausiami apie Ramygalos plyno lauko projektą ir jo kuriamą vertę, miestelio gyventojai didelio entuziazmo nerodo. Nors projektas – 7,4 ha pramoninė zona, kurioje aukciono būdu siūloma nuomotis sklypus 99 metams, – pradėtas įgyvendinti beveik prieš 8 metus, miestelyje dažnai net neprisimenama, kad toks apskritai yra. Nieko keisto, nes pirmasis Ramygalos plyno lauko sklypas išnuomotas tik šį pavasarį. Kol kas nei miestelis, nei Panevėžio rajonas naudos iš to nepajuto – nei pinigai į kišenę plaukia, nei darbo vietos kuriamos.

Ramygališkiams nė prisiminti nesinori tų laikų, kai didelių investicijų pareikalavusi pramonės zona jiems buvo piešiama kaip galingas darbdavys ir dosnus mokesčių mokėtojas. Ir atrodo, kad neišsipildžiusios vizijos tik sutvirtino jų požiūrį, jog gerovė sukuriama vien savomis rankomis.

„Kai tik pradėjau savo verslą, vienas pažįstamas verslininkas man sakė: tik neik į banką, nepirk brangios įrangos. Paklausiau, ir tai buvo vienas vertingiausių man duotų patarimų. Nuo tada medienos versle aš jau 20 metų“, – savo verslo istoriją pasakoja Vytautas Navikas, UAB „Vytėja“ vadovas.

Šiandien jo įkurtoje bendrovėje dirba 20 Ramygalos gyventojų. Be jo paties, du „baltaapykakliai“ – vadybininkas ir buhalterė, o visi kiti pluša medžio apdirbimo, džiovinimo ir pakavimo cechuose. „Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, 2014 m. sumokėta 110 tūkst. eurų mokesčių.

„Labai neblogai“, – trina rankomis Vytautas, bet prasitaria, kad jei ne malkos, kurios dabar yra jo verslo pagrindas, viso to greičiausiai nebūtų. Medienos verslą vyras pradėjo nuo lentų apdirbimo, bet įsisukus ekonominei krizei jis ėmė strigti. Malkos, kurios iki tol buvo kone nematomas gamybos priedas, nejučiomis užėmė jų vietą. Atsirado galimybė net eksportuoti: dėžės su malkomis namams šildyti ir gražiai įpakuoti įvairios medienos bei briketų ryšeliai, skirti židiniams, dabar jau gabenami į Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją. Detalė, bet svarbi: ramygališkio verslo geografija plėtėsi tarsi savaime, rekomenduojant seniems klientams.

„Vytėjos“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios bendrovėje nupirktos lentų pjovimo staklės. 2008 m. vos 4500 Lt kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis rakandas. Dabar lentos pjaunamos prieš dvejus metus įsigytomis naujomis staklėmis, daugiau nei dešimt kartų brangesnėmis ir našesnėmis. „Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pagaminsiu, tą ir parduosiu“, – tikina V.Navikas.

Šiandien verslininkas tik juokiasi iš savo klaidų. Prisimena, pasukęs į malkų gamybą prisisamdė pusę miestelio vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo visi, išskyrus pačią bendrovę. Kai kirvius pakeitė skaldymo staklės, atkrito ir galvos skausmas dėl vyriškos darbo jėgos. Seniūnijoje nuolat trūksta dirbti galinčių ir norinčių vyrų. Su moterimis paprasčiau – V.Navickas jas samdo lengvesniems darbams.

Laukuose – juodas darbas

Ramygalos verslininkams geriausiai sekasi medienos apdirbimas, o iš žemės ūkio besiverčiantys ramygališkiai – rimti grūdų augintojai. Seniūnijoje yra apie 15 perspektyvių ūkininkų, turinčių daugiau nei po 100 ha žemės ir iš to pragyvenančių. Prie keliolikos besiverčiančiųjų grūdininkyste šliejasi du, auginantys cukrinius runkelius, dar du užsiima gyvulininkyste, vienas – pluoštinėmis kanapėmis. Seniūno pavaduotojas K.Dangveckas sako, kad tų žemės savininkų, kurie pragyvena tik iš savo hektarų nuomos, ūkininkais jis nelaiko. Jo griežtu įsitikinimu, šį garbingą vardą galima užsitarnauti tik sunkiu darbu, bet ne žemės turėjimu.

Vienas iš Ramygalos ūkininkų – javus, rapsus ir cukrinius runkelius auginantis Remigijus Ulevičius. Apžiūrinėdamas tankiai lyg šepetys sužėlusius javų laukus, trindamas tarp pirštų jų varpas, ūkininkas neslepia rūpesčio. Sausra padarė savo juodą darbą, ir laukto derliaus jau nebebus. Savo pasėlių R.Ulevičius nedraudžia, nes tenka taupyti kiekvieną centą ir tikėtis, kad štai šįmet ir orai bus palankūs, ir pats klaidų nepadarys. Liūdniausi metai būna tada, kai nuėmus derlių paaiškėja, kad nėra iš ko atiduoti sezono pradžioje sėklai, trąšoms pirkti pasiskolintų dešimčių tūkstančių eurų.

R.Ulevičius dirba 100 ha žemės, dalį nuomojasi, bet kasmet po lopinėlį išsiperka. Iš keturių jo vaikų į žemės ūkį kol kas pasuko tik 22 metų sūnus, jo 88 ha ūkis – atskiras. Abiem vyrams dar talkina samdomas darbininkas, bet jis reikalauja didesnės algos, kurios ūkininkai neišgali mokėti, tad jau netrukus tėvas ir sūnus prie savo darbų liks vieni.

„Dirbant po 16 valandų per parą įmanoma ir dviese. O kai ateina laikas kulti rapsus, dirbam nuo rasos iki rasos, pamiegodami tik kelias valandas“, – kokią kainą tenka mokėti už tai, kad ūkis būtų pelningas, pasakoja R.Ulevičius.

Pernai ūkininkas baigė išmokėti kombainui įsigyti imtą banko paskolą, bet jau yra pateikęs paraišką dėl paramos naujiems pirkiniams. Ūkiui verkiant reikia naujo traktoriaus, modernesnės sėjamosios. Tad galvoti apie atokvėpį ūkininkas dar negali.

Namo gena ilgesys

Vieni ramygališkiai lenkia nugaras gimtinėje, kiti sunkiai dirba užsieniuose. Bet štai ir nauja tendencija miestelyje – grįžtantys namo emigrantai. Jie grįžta ne dėl to, kad nepasisekė ar per sunku, bet kad pasiilgo savos žemės ir nori čia, Ramygaloje, auginti savo vaikus.

35-erių Aurimas Tumelis kartu su žmona ir sūnumi į Lietuvą grįžo praėjusių metų pabaigoje. Dešimt metų Airijoje jis dirbo mėsos apdirbimo fabrike, vadovavo 50 žmonių, daugiausia lietuvių, latvių, lenkų, cechui.

„Skųstis gyvenimu Airijoje tikrai negalėjau. Turėjau gerą darbą, žmona taip pat dirbo, sūnui sekėsi mokykloje. Bet namai traukia, nieko nepadarysi. Man dėl bendravimo, laisvalaikio leidimo problemų nebuvo, tačiau žmona nesijautė gerai – dirbo nekvalifikuotą darbą, sunkiai mezgė pažintis. Nutarėme grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau emigruodami žinojome, kad tai tik metams kitiems, ne visam gyvenimui“, – brėžia liniją Ramygala–Airija–Ramygala reemigrantas A.Tumelis.

Keleri metai virto dešimtmečiu, bet per jį pavyko susitaupyti pinigų nuosavam namui Ramygaloje. Kai jo įrengimo darbai ėjo į pabaigą, Aurimas ėmė dairytis darbo gimtajame miestelyje. Pasiūlymas atsirado iškart – vos atšventęs įkurtuves vyras įsidarbino vadybininku medienos apdirbimo bendrovėje „Vytėja“. Čia jam ir bendrovei labai praverčia puikus anglų kalbos mokėjimas ir vadovavimo dideliam kolektyvui patirtis. Ramygaloje įsitvirtinusiam vyrui akivaizdu, kad tai patogi vieta gyventi, tad kelti sparnų į šalies didmiesčius jis neplanuoja. Nes gimtajame miestelyje ir darbo atsirado, ir vaikų darželis veikia, ir stipri gimnazija.

Ištvermės kalvė

„Kitur yra sporto mokyklų, yra galimybė rengti dideles atrankas ir tinkamus vaikus pasirinkti net pagal jų genetinius duomenis. O virvės traukimui nereikia nieko – tik 36 metrų ilgio virvės ir didelio noro“, – tikina fizinio lavinimo mokytoja Giedrė Maželienė. Nepaisant to, kad čia, seniūnijos miestelyje, nėra galimybių didžiajam sportui, Ramygalos gimnazijoje suburtą virvės traukimo komandą ji sugebėjo iškelti iki sportinių aukštumų.

Mokytojos kabinete šalia gimnazijos sporto salės – dešimtys komandos pelnytų taurių, medalių. Visa tai susikaupė per 8 virvės traukimo būrelio veiklos metus. Svariausias pasiekimas – tarptautiniame jaunimo turnyre GENSB užimta penkta vieta. Dar aukščiau yra iškilusi G.Maželienės vadovaujama moterų komanda. Europoje virvės traukimas – žinoma ir mėgstama sporto šaka, nors ir neolimpinė.

Ramygalos gimnazijos virvės traukimo komandą finansuoja rajono savivaldybė. Tačiau jos nariai nesiskundžia, kad to pakanka nebent kelionėms į turnyrus apmokėti, kad svarmenis turi atstoti plytos, o varžyboms ir treniruotėms reikalingus batus iš seno slidininkų apavo perdaro auksarankis Panevėžio batsiuvys.

22 metų Agnė Žadeikytė, mokytojos Giedrės auklėtinė, jau pati buria entuziastus virvės traukimo treniruotėms. Įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą Kaune, mergina nenorėjo pamiršti šios sporto šakos. Dabar ji jau vadovauja dviem komandoms, nors iš pradžių universitetas jos noro nepalaikė, neskyrė patalpų, tad teko treniruotis mokomojo korpuso koridoriuose. Agnei buvo pažadėta, kad patalpos bus skirtos tik tada, kai komanda kažką laimės.

„Pirmais metais išėję iš koridoriaus laimėjome pirmą vietą Lietuvos studentų čempionate – tada gavome inventorių, universitetas mums dabar nuomoja maniežą, transportą. Visa tai – mano mokytojos dėka. Ji ne tik treniravo – grūdino mūsų charakterius“, – įvertina savo mokytoją Agnė ir juokiasi, kad ne veltui Ramygala – ožkų, užsispyrusių gyvulių, miestelis.