Žolynų nauda. Nors vaistažolių ir laukinių valgomųjų augalų rinkimo tradicijos Lietuvoje jau seniai nunyko, didėjantis jų vartojimas atveria ir naujų verslo galimybių.
Kai puodelyje užsiplikote kvepiančių ramunėlių, čiobrelių ar melisų arbatos, pirktos vaistinėje arba prekybos centre, nebūkite tikri, kad tai Lietuvos laukuose surinktos vaistažolės. Patys vaistažolių produktų gamintojai sako, kad net 65 proc. žaliavų į Lietuvą importuoja. Pavyzdžiui, pačios populiariausios Lietuvoje ramunėlės, kurioms čia augti tiesiog trūksta saulės, atgabenamos net iš Šiaurės Afrikos.
Vienos didžiausių šalyje vaistažolių produktų gamintojų bendrovės „Acorus Calamus“ direktorius Elmantas Pocevičius sako jau nuleidęs rankas, bandydamas šalies ūkininkus prikalbinti imtis pramoninio vaistažolių auginimo. Šalyje yra nemažai šeimos ūkių, kurie augina vaistažoles ir patys jas turguje ar mugėse parduoda. Tai Lietuvoje skatinamas ir populiarinamas šeimos verslas, tačiau su pramoniniu vaistažolių auginimu jis nieko bendro neturi.
Įmonė keletą metų bandė kalbėtis su ūkininkų organizacijomis ir atskirais ūkininkais, netgi siūlė investicijas, kad tik paskatintų Lietuvoje vaistažoles auginti pramoniniu būdu. Buvo garantuojamas visos produkcijos supirkimas ir kainos, kuriomis produkcija superkama Europoje, net specialistų konsultacijos.
Iš pradžių tarsi susidomėję pasiūlymu, po kurio laiko ūkininkai jo atsisakė, motyvuodami tuo, kad auginti kviečius ar miežius jie moka kur kas geriau, o pokyčiai kainuotų per daug. Kiltų ir specialios technikos problema, nes tokios technikos poreikis nėra pakankamas, kad gamintojai imtųsi masišką ją gaminti. Techniką, pavyzdžiui, tektų perdaryti arba konstruoti patiems, kaip tą daro vaistažolių augintojai kitose šalyse.
„Supratome, kad ūkininkai, kuriuos mes gundome užsiimti tuo nauju verslu, nenori pokyčių, nes tai, ką jie turi, nėra blogai, nors vaistažolių auginimas taip pat remiamas ES lėšomis“, – sako bendrovės „Acorus Calamus“ vadovas.
Gal tai daryti ūkininkams tiesiog neapsimoka? E.Pocevičius į klausimą atsako klausimu: „O kodėl lenkams tai daryti apsimoka? Lenkijoje ne tik yra didžiulių ūkių, turinčių 300 ir daugiau hektarų, apsėtų vaistažolėmis, bet jie jomis aprūpina ir pusę Europos. Lenkijoje yra didmenininkų, kurie tas vaistažoles superka, parduoda ir mums. Aš nenoriu iš jų pirkti, siūlau mūsų ūkininkams tą pačią kainą, kurią moku lenkų didmenininkams, bet lietuvis sako, kad tai per mažai“, – pasakoja įmonės direktorius.
Konkrečių sumų E.Pocevičius sako negalintis įvardyti, nes supirkimo kainos kasmet kinta, atsižvelgiant į vaistažolių derlių, jų kokybę. Pavyzdžiui, kilogramas sausų ramunėlių gali kainuoti nuo šešių iki dešimties eurų.
Lietuvoje bendrovė superka visas vaistažoles, kurias tiekėjai jai pasiūlo, tačiau mažiau kaip 100 kilogramų supirkti įmonei neapsimoka, nes vaistažolių tyrimai, ypač pesticidų, kainuoja labai brangiai.
Įmonės vadovas sako, kad žmonių, kurie užsidirba rinkdami vaistažoles, yra ir Lietuvoje, tačiau to net negalima lyginti su lenkų vaistažolių rinkėjų verslu. Patys lenkai tai aiškina nuo seno gyvuojančiomis, iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis.
„Kartais iš šono atrodo, kad rinkti žoleles yra labai elementarus užsiėmimas, tačiau iš tiesų ši veikla nėra jau tokia paprasta, nes reikia išmanyti, ką rinkti, kaip ir kada. Reikia mokėti ir tinkamai išdžiovinti. Tai tikrai nelengvas darbas, bet yra žmonių, kurie tai vis dar daro. Mūsų įmonė tokius tiekėjus skaičiuoja dešimtimis, tikrai ne šimtais“, – pasakoja E.Pocevičius.
Bendrovė tokius tiekėjus brangina, nes jais gali pasitikėti. Žino, kad jie atėjo šiandien, ateis ir kitą savaitę, todėl iš jų priima ir mažesnius kiekius vaistažolių, o kokybę tikrina, kai susikaupia didesnis kiekis.
Pakruojyje įsikūrusi gamykla per metus pagamina apie du milijonus dėžučių arbatų, todėl joms pagaminti reikia ne mažiau kaip šimto tonų džiovintos žaliavos. Direktorius vardija, kad nuolat trūksta ramunėlių, melisų, čiobrelių, pipirmėčių, liepų ir kitų arbatoms gaminti būtinų vaistažolių. Vienintelių kmynų, kuriuos vartoja kaip prieskonius, lietuviai užaugina pakankamai.
Arbatų gamybai naudojama iki šimto pavadinimų vaistažolių. Apie 70 proc. vaistažolių arbatų įmonė parduoda Lietuvoje, likusią dalį išveža į Latviją, Angliją, Airiją, kur yra didžiulės lietuvių išeivių kolonijos.
Pasak E.Pocevičiaus, arbatžolių arbatų rinka neauga, nors, pavyzdžiui, lietuviai vaistažolių arbatų vartoja palyginti daug. Kaip rodo bendrovės „Acorus Calamus“ atliktas tyrimas, lietuviai ir lenkai pagal žolelių arbatų suvartojimą yra Europos lyderiai. Latviai, estai ir skandinamai jų vartoja kur kas mažiau.
Kad renkant ir džiovinant vaistažoles milijonų nesusikrausi, pasidaro aišku pažvelgus į Švenčionėlių vaistažolių fabriko skelbiamą kainoraštį. Ten kainos svyruoja nuo 1,20 euro už kilogramą (dirvinių asiūklių žolė) iki 17,5 euro už brangiausias pataisų sporas.
Tačiau dažna kaimo bendruomenė vaistažoles renka ne dėl pinigo, o dėl malonumo. Kretingos rajono Baublių kaimo bendruomenės pirmininkė Gražina Rimkuvienė pasakoja, kad bendruomenės moterys jau penketą metų Minijos draustinyje ir miškuose renka vaistažoles, bet tik prie porą metų iš to „litą, o dabar eurą ėmė skaičiuoti“.
„Nemažai vaistažolių patys suvartojame, maišome iš jų įvairiausius mišinius nuo peršalimo ir kitų ligų. Dalį parduodame Kretingoje vykstančioje derliaus šventėje, Kalėdų mugių ar kitų švenčių metu. Per sezoną kokį tūkstantį litų (300 eurų) ir užsidirbame. Nepavadinčiau to verslu – greičiau užsiėmimu ar pramoga“, – juokiasi Baublių kaimo bendruomenės pirmininkė.
„Žolynų namų“ savininkė Rasa Buslavičienė savo užsiėmimo verslu taip pat kol kas nevadina. Tai projektas, pasak biologo profesiją turinčios moters, didžiąją gyvenimo dalį dirbančios rinkodaros ir viešųjų ryšių specialiste.
„Žolynų namai“ prieš metus veiklą pradėjo nuo edukacinių užsiėmimų. Rasos ir Giedriaus Buslavičių šeima Trakų rajone turi šešių hektarų sklypą šalia ežero, kuriame plyti įvairiausių natūralių augalų pievos.
„Nusprendėme, kad čia bus žolynų namai, kuriuose žmonės galės pažinti gamtos duotybes. Žmonės, žinodami, kad kiaulpienė ar garšva yra valgoma, nė karto jos nebūna paėmę į burną. Mūsų pozicija – drąsinti žmones vartoti laukinius valgomuosius augalus, pažinti juos. Drąsiname įvairiais būdais: čia laukuose supažindiname su augalais, praktiškai parodome, kaip integruoti augalus į kasdieninio maisto patiekalus, miestiečius ir kai kuriuos restoranus Vilniuje aprūpiname žolynų krepšeliais“, – apie širdžiai mielą užsiėmimą pasakoja žoliautoja save vadinanti R.Buslavičienė.
Į „Žolynų namus“ žmonės atvažiuoja ir patalkininkauti – už žinias. Pievose vyksta natūralus augalų gyvenimas, tačiau šiokio tokio žmogaus įsikišimo taip pat reikia. Tai vadinama gamtine žemdirbyste, arba natūropatiniu ūkininkavimu, kuris skatina puoselėti tai, kas duota gamtos, ir papildyti tuo, ko ten trūksta. Todėl natūralus augalijos sąrašas papildomas raudonėliais, čiobreliais ir kitais augalais. Pavyzdžiui, pavyko iš sėklų banko gauti senoviškų lietuviškų pluoštinių linų sėklų, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip atrodė nuo seno Lietuvą kaip linų eksporto šalį garsinę linai.
„Kodėl aš tai darau? Penktoje klasėje man į rankas pateko suomių autoriaus Toivo Rautavaaros parašyta knyga „Kam tinka augalai“. Tai ir buvo pradžia, ši knyga mane užprogramavo rinktis biologo profesiją, visą gyvenimą propaguoti ekologiją, o dabar dar imtis ir šios veiklos. Žinoma, dar buvo ir mano močiutė, kuri visą gyvenimą žoliavo, uogavo, grybavo ir iš to gyveno, kaip ir daugelis Kazlų Rūdos moterų“, – pasakoja R.Buslavičienė.
Moteris džiaugiasi, kad vis dažniau yra kviečiama rengti edukacinių užsiėmimų įvairiose kaimo sodybose, kur žmonės kartu su žoliautoja gamina įvairiausius patiekalus iš žolių ir su žolėmis. Pavyzdžiui, iš liepų lapų kepami blynai, degustuojami kepti apynių ūgliai, varnalėšų šaknų užpilai, gaminamos salotos iš laukinių žolių, valgomos košės su dilgėlių, garšvų, builių priedais.
R.Buslavičienė tikina, kad Lietuvoje galima maistui vartoti apie 150 įvairių rūšių žolių. Žmonės dažniausiai iš savo darželių jas rauna lauk kaip piktžoles.
„Tik nesukit galvos, ką tos žolės išgydys, – žoliautoja iš karto perspėja kiekvieną tuo susirūpinusį klausinėtoją. – O nuo ko jūs pasveikstate, kai parduotuvėje nusiperkate kopūstą? Nei susergate, nei pagyjate. Tiesiog gaunate maistingųjų medžiagų, o laukiniuose augaluose jų koncentracija dar didesnė.“
Po truputį pažindamas ir vartodamas tai, kas yra jo aplinkoje, žmogus praturtina savo organizmą reikalingomis veikliosiomis medžiagomis. Užtenka, kaip pataria R.Buslavičienė, gaminant maistą įsimesti lapelį žolyno kaip prieskonį ar kaip puošybos elementą. Ji pati iš laukinių augalų kuria fantastiškus patiekalus, kurių idėjos jai dažniausiai į galvą šauna visai netikėtai, pavyzdžiui, gulint lovoje. Tuomet išbando, išragauja su šeimyna ir pasiūlo vis didėjančiam savo klientų būriui.
„Drąsinu juos tuos patiekalus ruošti ir valgyti. Žmonės tai tūkstančius metų vartojo, galima sakyti, kad dar prieš trisdešimt metų turėjome tą natūrinį kolūkietišką ūkį. Dabar jau nebeturime, bet nereiškia, kad to nebėra. Neturime leisti tam numirti, nors kuo toliau, tuo labiau atitrūkstame nuo šalia mūsų esančių natūralios gamtos duotybių ir gėrybių“, – sako moteris.
Nors išoriškai atrodo, kad sveikas maistas ir gyvenimo būdas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra populiarus, iš tikrųjų, R.Buslavičienės teigimu, taip nėra. Ji sako, kad jau nebeturime įpročio ir įgūdžių vartoti laukinius augalus.
Kol žmonės gyveno nepasiturimai ir vartojo daug laukinės augalijos, gydytojai nežinojo tokių ligų, kaip aterosklerozė, aukštas kraujospūdis ar vidurių užkietėjimas. Todėl žoliautoja neabejoja, kad laukinių augalų vartojimas su maistu kiekvienam tikrai pridėtų sveikatos ir nereikėtų bėgti į vaistinę.
„Drąsinti žmones vartoti augalus – tokią matau savo darbo prasmę. Jei nesirgčiau tuo, tikrai nesiimčiau, nes didelių verslų čia nepadarysi“, – sako ūkininkė ir „Žolynų namų“ šeimininkė R.Buslavičienė.
Aušra Pocienė
Loading ...