BFL

VEIDAS: Kaip pakomentuotumėte Jūsų kolegos iš Estijos Marto Laaro pareiškimą, kad “pernelyg maži Latvijos ir Lietuvos gynybos biudžetai trukdo bendraadarbiauti Baltijos valstybių pajėgoms”?

R.J.: Netikiu, kad jis taip sakė, nes kaip tik šiuo metu visų trijų Baltijos valstybių gynybos pajėgų bendradarbiavimas yra labai gerame kelyje. Nors per mažas gynybos pajėgumų finansavimas tikrai yra rimta problema. Žinoma, jeigu imsime absoliučiuosius skaičius, kuriuos Lietuva skiria gynybai, jie bus panašūs į Estijos: estai skiria apie 250 mln. eurų, mes irgi tiek. Šiemet gynybos biudžetas netgi 25 mln. Lt didesnis nei pernai.

Bet jeigu žiūrėsime į ilgalaikes gynybos išlaidų tendencijas, tai estai, be abejonės, šaunuoliai. Jie nuosekliai, nuo pat įstojimo į NATO, kasmet didina gynybos išlaidas ir jau baigia priartėti prie tų 2 proc. BVP, kurie Aljanse laikomi būtinais, norint kokybiškai finansuoti ginkluotąsias pajėgas. Lietuva, deja, tokiu nuoseklumu pasigirti negali, o jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad Estija ir pati už Lietuvą kone tris kartus mažesnė, ir kariuomenė jos mažesnė, tai santykinis jų gynybos finansavimas tikrai daug didesnis nei mūsų.

VEIDAS: Kodėl susiklostė tokia padėtis, nors apie nepakankamą gynybos finansavimą Lietuvoje kalbama dar nuo 1998 metų?

R.J.: Tai iš tiesų ilgalaikė problema. Estijoje šiuo klausimu nuo pat pradžių buvo labai aiški ir tvirta politinė valia, nepaisant to, kokios partijos būtų valdžioje. Dabartinei padėčiai, žinoma, turėjo įtakos ir krizė, į kurią Estija atėjo sukaupusi pinigų rezervą, o Lietuva – ne. Tad estai dalį gynybos biudžeto finansuoja iš rezervo, o mes to padaryti negalime.

Bet akivaizdu, jog Lietuva irgi privalo nusiteikti, kad gynybos išlaidas reikia didinti. Bent jau aš visados už tai pasisakau ir to siekiu, kai būna formuojamas biudžetas. Tik nepamirškime, kad, absoliučiais skaičiais padidinus krašto apsaugos išlaidas, jų santykinį dydį procentu nuo BVP gali “suvalgyti” to paties BVP augimas. Nes jeigu Lietuvos ekonomika šiemet augs tokiais tempais, kaip prognozuojama, tai santykinis gynybos finansavimas gali pasirodyti netgi sumažėjęs, nepaisant to, kad fiziniu dydžiu padidėjo.

BFL

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sekmadienį su oficialiu vizitu išvyksta į Izraelį.

Ministrė susitiks su Izraelio gynybos ministru Ehudu Baraku, užsienio reikalų ministru Avigdoru Libermanu, Izraelio parlamento Kneseto užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininku Shaulu Mofazu, praneša Krašto apsaugos ministerija (KAM).

Pasak pranešimo, R.Juknevičienė su Izraelio pareigūnais aptars Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą gynybos srityje, saugumo situaciją Artimųjų Rytų regione, gynybos reformą Lietuvoje, dalyvavimą tarptautinėse operacijose, kitas temas.

Taip pat R.Juknevičienė dalyvaus tarptautinėje moterų lyderių konferencijoje “Mokslas, technologija ir inovacijos: moterų ir mergaičių švietimas”, kurioje skaitys pranešimą apie moterų padėtį Lietuvoje ir šalies kariuomenėje, susitiks su Izraelio Vilniaus ir Vilnijos žydų bendruomenės nariais .

Kariuomenės dienos išvakarėse krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad nedidindami savo šalies gynybos finansavimo galime nebepajėgti atlikti NATO valstybės funkcijų. Ar toks pareiškimas nėra perdėtas, ar tikrai tam nepakanka 900 mln. Lt? Nuo šio klausimo pradėjome pokalbį su ministre R.Juknevičiene.

R.J.: Skaičiai ir reali padėtis kalba patys. Pagal gynybos finansavimą Latvija, Lenkija ir Estija jau dabar gali sau leisti daugiau. Taigi perspėjimai, kad nesugebėsime užtikrinti NATO šalies funkcijų – pagrįsti. Priminsiu, kad ir Lietuva stodama į NATO prisižadėjo, jog bus pavyzdinga narė. Tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai kažkodėl išblėso.

Atitinkamas NATO straipsnis sako, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo teritorijos gynybą kartu su Aljanso partneriais. Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo.

“Veidas”: Tad esame nevisaverčiai NATO partneriai ir nesugebame efektyviai gintis ar padėti?

R.J.: Kol nėra kokio nors konflikto, to negaliu tvirtinti. Tačiau priekaištų iš NATO pusės mums išsakoma nuolat. Per mažas kariuomenės finansavimas visada nurodomas kaip svarbiausias trūkumas. Tačiau NATO – džentelmenų klubas.

Sankcijų dėl to nėra, nes tai solidarumą demonstruojančios valstybės, kurios ir be bausmių turi suvokti, kad gynyba – rimtas reikalas. NATO labai rimtai atsižvelgia į reikalavimus dalyvauti jos misijose, ir tą funkciją kol kas mes atlikome gerai. Tai Aljansas priima kaip tam tikrą kompensaciją. Kol kas, kol nieko neįvyko. Bet juk ne kitos NATO valstybės turi rūpintis mūsų teritorijos saugumu. Čia mūsų atsakomybė. Jei mes ir to nedarytume, netektume, manau, NATO narių solidarumo, koks jis yra dabar.

“Veidas”: Pigesnių būdų užsitikrinti saugumą, nei narystė NATO, nėra. Tačiau ar Lietuva, Jūsų nuomone, savanoriškai neprisiėmė per daug įsipareigojimų? Tarkime, pasišovėme atkurti visą Afganistano Goro provinciją?

R.J.: Nesutinku, kad mūsų karių buvimas Afganistane yra narystės Aljanse kaina. Jei norime, kad mus gintų, kai ištiks bėda, turime dalyvauti ir gindami kitus. Aš įsitikinusi, kad mes Afganistane dalyvaujame gindami ir savo saugumą, savo civilizacijos vertybes. O dėl Goro provincijos atkūrimo darbų šiandien jau visi gudrūs kritikuoti, kad anksčiau reikėjo daryti vienaip ar kitaip. Žinoma, klaidų padaryta. Didžiausia problema – ne mūsų karių dalyvavimas: jis yra toks, koks yra, galiausiai ir patirties įgyjame ten dalyvaudami. Problema ta, kad neturime lėšų padėti tai Goro provincijai.

“Veidas”: Kaip sumažintas biudžetas atsiliepė Lietuvos kariuomenei šiemet ir kas gali įvykti kitąmet?

R.J.: Na, uniformos dar nėra lopomos. Žmonės kariuomenėje supranta padėtį ir sako: ministre, buvo ir blogiau, buvo laikas, kai algų nemokėjo, bet krašto apsauga dėl stiprios savo motyvacijos išliko. Beje, jei jau kalbame apie aprangą, tai anksčiau šioje srityje būta ir visai nepagrįsto išlaidavimo, net naujos uniformos būdavo nurašomos. Bet dabar uniformų jau tikrai trūksta.

“Veidas”: Tačiau piliečiai, regis, nesuvokia, kad krašto apsaugos finansavimą padidinti būtina. Mūsų žurnalo užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 93 proc. gyventojų KAM finansavimo didinimui nepritartų.

R.J.: Galiu pasakyti tik tiek: per pastaruosius metus žmonėms buvo kalama į galvą, kad kariuomenė gyvena geriausiai. Neva jai yra skiriami kažkokie mistiniai 2 proc. BVP. Be to, paraduose žmonės mato gražiai apsirengusius mūsų garbės sargybos kuopos narius, per šventes – dalijamą kareivišką košę. Jie nemato apdriskusių kariškių, todėl mano, kad finansavimo pakanka. Bet tai tik paviršius, žmonės nežino giluminių problemų.

“Veidas”: Viena jų – neproporcingai padalytas KAM biudžetas: daugiau nei 60 proc. jo išleidžiama personalui išlaikyti, struktūrai administruoti, o ginklams ir karinei įrangai – vos 1,2 proc. Kitose NATO šalyse proporcijos visiškai kitokios.

R.J.: Tai didžiausias galvos skausmas, kurį paveldėjau iš pirmtako ministro Juozo Oleko. Kitų metų biudžeto projekte numatyta, kad išlaidų dalis personalui išlaikyti mažės.

Bet kokiu atveju mūsų biudžetas tokiai kariuomenei, kokią dabar turime, išlaikyti yra per mažas. Priminsiu, kad jos ribinius dydžius nustato Seimas, – o tai yra iki 8 tūkst. profesionalių karių ir 4,5 tūkst. savanorių.

Jei įvertinsime, kokių uždavinių turime, taip pat geopolitinę erdvę, manau, kad mūsų kariuomenė per maža. Mūsų regione – netgi viena mažiausių, jei ne pati mažiausia, jei skaičiuotume karių skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų. Dar labiau jos mažinti neįmanoma.

Todėl iki šiol ir taupėme ne žmonių, o technikos ir priemonių įsigijimo bei kovinio rengimo sąskaita. Taip ir atsirado minėta disproporcija. Taigi yra tik du keliai: arba mažiname kariuomenę, ko aš tikrai nedarysiu, nes manau, kad ji ir taip per maža, arba didiname asignavimus.

“Veidas”: Kaip ketinama plėsti ir gausinti kariuomenės gretas ir tai suderinti su mažu finansavimu?

R.J.: Iki šiol Lietuva, tiksliau, buvusi KAM vadovybė, nepadarė nieko, kad Lietuva turėtų mobilizacinį rezervą. Jis buvo tik teorinis. Taikos sąlygomis didelės kariuomenės mums nereikia, galime išsiversti su tuo, ką turime, tačiau karo, grėsmės sąlygomis mūsų gynybos sistema turi sugebėti išsiplėsti. Iš tiesų mes turėtume būti numatę struktūras, kurios karo sąlygomis galėtų “prisipildyti” naujų žmonių: mobilizuoti parengtų žmonių. Dabar tai – tik popieriuje.

Tie šauktiniai, kurie jau tarnavo kariuomenėje, tam darbui yra parengti, tačiau nė vienas iš jų nebuvo pakviestas ir supažindintas, kur grėsmės sąlygomis jis turėtų būti, kur jam prisistatyti, į kokį būrį, kokį skyrių, kokią funkciją atlikti. Mes neturime organizuoto rezervo. O reikės turėti, ir tai ilgas darbas. Kitąmet, manau, pradėsime jį organizuoti. Viskas priklausys nuo pinigų: kviesti žmones, atnaujinti jų žinias, su jais dirbti, maitinti ir aprengti, atnaujinti šaudymo įgūdžius – kainuoja.

“Veidas”: Tačiau nuo 1998 m. civilių mūsų kariuomenėje padaugėjo beveik 1,5 tūkst. ir dabar jų yra jau 2160. Kas lėmė tokį jų gausėjimą ir ar čia nėra rezervo taupyti?

R.J.: Kuriantis Lietuvos krašto apsaugos sistemai, didžioji dalis etatų buvo kariniai. taip pat ir pačioje ministerijoje. Tokią padėtį reikėjo keisti, todėl laikui bėgant pareigybės buvo “išgrynintos”. Procesas tebevyksta iki šiol, pavyzdžiui, šį rudenį Sausumos pajėgų orkestro karinės pareigybės buvo pakeistos į civilines. O civilių skaičius kariuomenėje per dešimtmetį didėjo ne tiek daug – 253 žmonėmis.

“Veidas”: Jūsų vadovaujama ministerija Seimui pateikė naują Karo prievolės įstatymo projektą, kuriuo numatoma kasmet rengti 50–90 dienų trukmės bazinius karinius mokymus. Dalyvavimas juose būtų savanoriškas. Kiek kitais metais planuojama apmokyti žmonių?

R.J.: Jau esu sakiusi, kad atsisakyti šauktinių kariuomenės buvo didžiulė klaida: žmonės neberengiami ginti savo krašto. O kariuomenei visada reikės jauno raumens, jėgos. Todėl ir kritikavau, ir dabar dar labiau kritikuoju šitą sprendimą. Lietuvai reikalingas mobilizacinis rezervas: kad kiek galima daugiau žmonių Lietuvoje žinotų apie karybą, gynybos principus, įsivaizduotų, kaip elgtis stichinių nelaimių, katastrofų metu. Kitąmet planuojame apmokyti apie 600 žmonių, bet galutinį žodį tars Seimas.

“Veidas”: Ir kas bus daroma, jei tų savanorių pakankamai neatsiras?

R.J.: Turėtų padėti skatinimas. Pavyzdžiui, papildomi balai stojant į aukštąsias mokyklas, suteikti privalumai valstybės tarnyboje, papildomas finansavimas mokantis ir pan. Jeigu neatsiras pakankamai norinčiųjų, o situacija bus tokia, kad parengtų žmonių mums reikės daugiau, darysime kaip Danijoje – bus traukiami burtai: iš karo prievolininkų sąrašo atrinksime tuos žmonės, kurie tuo metu bus pašaukti. Ir pašauksime tiek, kiek mums trūks arba reikės.

“Veidas”: Šiemet atliktos sociologinės apklausos rodo, kad tautiečių, ginklu pasiryžusių ginti tėvynę, mažėja: tokių – tik trečdalis apklaustųjų.

R.J.: 1991-ųjų sausio 13-ąją važiuodama iš Fabijoniškių savo akimis mačiau, kiek žmonių važiavo iš miesto. Tuomet, kai stovėjome Baltijos kelyje, gyvenau Pasvalyje ir taip pat mačiau, kad du trečdaliai šalies gyventojų Baltijos kelią ignoravo. O jei kalbame apie dabartį, tai aš džiaugiuosi, kad tas trečdalis pasiryžę eiti ginti krašto. Jei šaliai būtų bėda, manau, ir daugiau atsirastų. Priminsiu, kad Sausio 13-osios išvakarėse žmonės labai greitai pakeitė požiūrį ir atėjo ginti savo institucijų.

“Veidas”: Jūsų nuomonė mums įdomi, kai kalbama ne tik apie kariuomenę, bet ir apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką. Tarkime, ką manote apie pasikeitusį mūsų šalies bendravimą su Rusija? Kokios iš to naudos galime tikėtis?

R.J.: Keičiasi ne tik mūsų, bet ir Rusijos retorika. O mes tenorime vieno: kad aplink mus būtų draugiškai nusiteikusios valstybės. To ir tikimės iš Rusijos.

“Veidas”: Ar tai realu?

R.J.: Šiandien mums bendradarbiaujant su Rusija yra visko. Taip, ji nėra tokia, kokia buvo prieš 20 metų. Laikausi nuomonės, jog rusų tauta yra pajėgi kurti demokratiją, ir nesutinku su tais, kurie sako, kad tai specifinė valstybė, kad ji iš principo negali būti demokratinė. Netikiu tuo.

“Veidas”: O kaip įvertintumėte santykius su JAV, kurios įvardijamos kaip strateginis partneris?

R.J.: Geresnių nei dabar nelabai kas ir pamena. Santykiai su JAV puikūs. Taip manome ne tik mes – taip kalba ir JAV pareigūnai.

“Veidas”: Nepaisant to, kad prezidentė užsiminė Lietuvą buvus JAV politikos įkaite?

R.J.: Nežinau. Kai kalbama apie bendradarbiavimą karinėje srityje, jaučiu didelį pakilimą.

“Veidas”: Prieš rinkimus Jūs buvote viena tų, kurie deklaravo būsiant labai didelį teisėsaugos “apsivalymą”, visų pirma Valstybės saugumo departamento. Ar jis jau įvyko?

R.J.: Ne iki galo, bet jau prasidėjo. Tam tikros grupuotės, tai, ką vadiname valstybininkais, VSD nebegali naudotis kaip anksčiau. Tačiau šitą polinkį turi ne vien valstybininkai.

“Veidas”: Tad kai kurios grupuotės VSD vis dar naudojasi?

R.J.: Matau, kad to yra daug mažiau. Bet stebėdama žiniasklaidą taip pat matau, kad kai kuri medžiaga gali būti atėjusi tik iš specialiųjų tarnybų.

“Veidas”: Buvęs jūsų koalicijos partneris Aleksandras Sacharukas neseniai Seime pareiškė, kad esate blogesnė už patį Henriką Daktarą, o Lietuvą valdote per specialiąsias tarnybas. Kaip ketinate reaguoti į tokius pareiškimus?

R.J.: Manau, kad kreipsiuosi į teismą. Jau kreipiausi į savo advokatę ir atidaviau jai visą medžiagą. Ji studijuoja, kokių yra galimybių tą padaryti.

“Šita spaudos konferencija skirta visuomenei, žmonėms paaiškinti, kad toliau skiriant tokį finansavimą Lietuva bus labai silpna grandis NATO struktūroje”, – praėjusią savaitę gąsdino krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Tačiau ministrė prašovė pro šalį. Ir mažiausiai dukart.

Pirma, ministrė parodė prastą Lietuvos ekonominės padėties suvokimą, ką jai priminė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir premjeras Andrius Kubilius. “Jūs man pasakykite, kuriai sričiai netrūksta pinigų – aš būsiu labai nustebęs”, – replikavo ministras pirmininkas. O prezidentė diagnozavo dar tiksliau: “Jeigu nesugebame vykdyti savo įsipareigojimų, nesugebame mokėti žmonėms visų socialinių pašalpų, užšaldėme arba sumažinome pensijas ir žadame vėl pradėti mokėti tik nuo 2014 metų, tuomet jokios pretenzijos jokios srities finansavimą didinti yra nekorektiškos”.

Antra, ministrė R.Juknevičienė pasirodė ir kaip prastai suvokianti tarptautinį kontekstą. Taip, Lietuvai iki NATO valstybės narių įsipareigojimo siekti, kad išlaidos gynybai sudarytų 2 proc. BVP, labai toli – dabar šis rodiklis yra 0,9 proc. Tačiau, kaip paskelbta prieš kelias savaites, gynybos biudžetus dabar ne didina, o mažina praktiškai visos NATO šalys. Kaip pranešė AFP, Vokietija planuoja atsisakyti privalomos karinės tarnybos ir sutaupyti apie milijardą eurų per artimiausius ketverius metus. Prancūzija siekia sumažinti savo biudžetą gynybai apie 3,5 mlrd. eurų iki 2013 m. Jungtinėje Karalystėje šios srities išlaidas planuojama mažinti maždaug dešimtadaliu.

Mažinančios išlaidas gynybai paskelbė ir JAV. Pentagonas per artimiausius penkerius metus pasiryžęs sutaupyti daugiau kaip 100  mlrd. dol., mažindamas generolų skaičių armijoje, taip pat per artimiausius trejus metus kasmet dešimtadaliu bus karpomas  gynybos departamento fondas.

Visame pasaulyje vyrauja tendencijos prispaudus krizei smarkiau nei kitas karpyti biudžeto išlaidas gynybai, nes, kaip pastebi ekspertai, tai negresia socialiniais sprogimais. Kita vertus, šis taupymas turi ir pažangiąją pusę: priverstos mažinti gynybai skiriamas išlaidas, ES šalys ieško galimybių kooperuotis bendriems gynybiniams projektams. Štai bendradarbiavimo galimybių ieško neseniai sudaryta Vokietijos ir Prancūzijos darbo grupė, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dvišalė komisija. Ekspertai tikisi, kad taip ES šalių gynyba ne tik ris mažiau mokesčių mokėtojų pinigų, bet ir taps efektyvesnė.

– Daugelį nustebino Jūsų pranešimas apie laukiamą Baltarusijos gynybos ministro vizitą, kurio metu ketinama pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo krašto apsaugos srityje. Iš kur ta draugystė? Juk Baltarusija dar pernai kartu su Rusija rengė prieš Lietuvą ir Lenkiją nukreiptus manevrus?

– Jūsų minimos karinės pratybos “Zapad” buvo suplanuotos ne pernai, o dar prieš trejus metus. Apskritai karinis bendradarbiavimas su Baltarusija tapo įmanomas po to, kai 2006-aisiais iš ginkluotųjų pajėgų vado posto pasitraukė generolas Vladimiras Uschopčikas, vienas įtariamųjų Sausio 13-osios byloje. Tuomet ir pradėjo megztis Lietuvos ir Baltarusijos kariškių kontaktai – vieni pas kitus važiuodavo stebėti vykstančių pratybų, keletas baltarusių atvyko mokytis anglų kalbos Lietuvos karo akademijoje.

Tapusi ministre dar pernai kviečiau atvykti į Vilnių ankstesnį Baltarusijos gynybos ministrą Leonidą Malcevą, tačiau prieš pusmetį jis buvo paskirtas gynybos tarybos valstybės sekretoriumi. Tad vietoje jo į Lietuvą atvyksta naujasis ministras Jurijus Žadobinas.

Man truputį keista, kad šis pranešimas sulaukė tokio dėmesio, nes niekada nedarėme jokios paslapties iš noro gerinti santykius su Baltarusija gynybos srityje. Esame suinteresuoti, kad mūsų kaimynai kaip galima daugiau sužinotų apie NATO, kad jų kariškiai draugiškiau žiūrėtų į NATO. Tiesiog iki šiol niekam tai nebuvo įdomu ir mūsų niekad niekas apie tai neklausė. O dabar per susitikimą su demokratiniu Baltarusijos jaunimu salėje buvęs baltarusis žurnalistas mano pasakytą žinią ištransliavo, o mūsų žiniasklaida ją pasigavo.

Nedidindama gynybos finansavimo Lietuva bus labai silpna grandis NATO struktūroje, antradienį pareiškė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad finansavimo trūksta visoms sritims, nors krašto apsaugą ir mini kaip vieną iš prioritetų.

Spaudos konferencijoje R.Juknevičienė sakė, kad valstybė mažiau viešųjų lėšų nei gynybai skiria tik kultūros sferai.

“Šita spaudos konferencija skirta visuomenei, žmonėms paaiškinti, kad toliau skiriant tokį finansavimą Lietuva bus labai silpna grandis NATO struktūroje. Ir ta silpna grandis tikrai neturės didelės moralinės teisės reikalauti stiprių pažadų ginti mūsų kraštą pačiame NATO, jei pati neįdės bent minimalaus indėlio”, – žurnalistams sakė valdančiųjų konservatorių atstovė R.Juknevičienė.

Ministrės nuomone, Lietuvos gyventojai yra klaidingai įsitikinę, kad šalies kariuomenė yra itin gerai finansuojama.

Ministrė pateikė duomenis, kad gynybai tenka 2,9 proc. viešųjų – nacionalinio biudžeto ir “Sodros” – lėšų. Mažiau, anot jos, buvo skiriama tik poilsiui, kultūrai ir religijai – 2,6 proc., bei būstui ir komunaliniam ūkiui.

“Krizė išryškino nelengvą padėtį. Kadangi mažinimai buvo visiems, krašto apsauga buvo solidari. Deja, mes nukritome iki 2004 metų lygio, lyginant su kitomis sritimis, ir todėl mūsų kitų metų prašymai naujiems asignavimams yra bent jau sugrįžti į tą lygį, kuris yra kitose srityse, į 2006 metų finansavimo lygį”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Ji pažymėjo, kad daugelis sričių, pavyzdžiui susisiekimo infrastruktūra ar švietimas, gauna ir Europos Sąjungos paramą, tačiau krašto apsauga ja pasinaudoti negali.

Ministrė priminė, kad dalyvavimas NATO operacijoje Afganistane yra glaudžiai susijęs su nuolatiniu Aljanso šalių naikintuvų buvimu Baltijos šalių oro erdvėje, kainuojančiu gerokai brangiau nei Lietuvos karių išlaikymas Afganistane.

“Aš nežinau, ką reikštų tokiai mažai NATO narei kaip Lietuva, kur Aljansas yra įsteigęs oro policijos misiją ir saugo mūsų oro erdvę leisdamas nemažus pinigus, kad išlaikytų tuos naikintuvus, atsisakymas dalyvauti Afganistane. Aš manau, kad tai būtų tam tikra politinė katastrofa, nes tuo atveju būtų peržiūrėti ir NATO įsipareigojimai mums”, – teigė R.Juknevičienė.

Ministrės teigimu, Lietuvos kariuomenė yra viena mažiausių tarp visų regione esančių šalių, tuo tarpu geopolitinė padėtis – ne pati geriausia.

“Šiais metai diskutuojant Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete buvo labai daug priekaištų, kad mes kariuomenės nedidiname, kad ji yra per maža. Jei bus per mažai lėšų, vadinasi lėšos nebus skiriamos kurui, šoviniams, kasdieniam kario darbui. Koks yra kario darbas – būti pasirengus ginti kraštą.

“(Sausumos pajėgų – BNS) turime vieną brigadą su keturiais batalionais. Batalionas – iki 600 žmonių maždaug. (…) Mes neturime jų pakankamai suformuotų net ir taikos sąlygomis”, – pridūrė ministrė.

Kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius pažymėjo, kad nė viena valstybė taikos metu nelaiko pilnai sukomplektuotos kariuomenės, o kariuomenės dydis yra skaičiuojamas su mobilizaciniu rezervu. Jo teigimu, reguliariojoje kariuomenėje kartu su savanoriais yra apie 15 tūkst karių.

“Aš skaičiuoju taip – turim 15 tūkst. plius 70 tūkst. rezervo karių, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje”, – aiškino A.Pocius.

NATO valstybės narės yra įsipareigojusios siekti, kad išlaidos gynybai sudarytų 2 proc. nuo BVP. 2010-aisiais Lietuvoje šis rodiklis buvo tik 0,9 proc.

Ministras pirmininkas A.Kubilius antradienį žurnalistams sakė, kad lėšų trūksta visoms sritims, tačiau konkrečiai dėl Krašto apsaugos ministerijos prašymų nepasisakė.

“Jūs man pasakykite, kuriai sričiai netrūksta pinigų – aš būsiu labai nustebęs. Visoms sritimis trūksta. Vyriausybė svarstys racionaliai. Mes žinome ir savo prioritetus, ir regioninius, ir europinius prioritetus. Krašto apsauga yra

– Kaip NATO vadovybė reaguoja į paskelbtą masinį didžiųjų europinių Aljanso narių išlaidų, skirtų gynybai, mažinimą?

– Na, Lietuva jau pernai susimažino savo gynybos išlaidas taip, kad toliau nebeturime kur. Kitoms Aljanso narėms poreikis mažinti savo biudžeto išlaidas kilo dabar. Kai mažinama viskas, išimtys gynybos išlaidoms nedaromos.
Savaime suprantama, kad tokie valstybių, ypač didžiųjų, planai negali nekelti susirūpinimo. Vakarykščiame NATO gynybos ministrų posėdyje Briuselyje apie tai labai aiškiai kalbėjo ir Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas. Jis perspėjo, kad dėl visuotinio gynybos išlaidų mažinimo didėja atotrūkis tiek tarp JAV ir europinių NATO narių, tiek tarp didžiųjų ir mažųjų europinių NATO narių.

Jei toliau bus mažinamos gynybos išlaidos, labai gali būti, kad netrukus NATO valstybių pajėgos dėl techninio ir technologinio atotrūkio nebebus pajėgios sąveikauti tarpusavyje. O tai jau keltų pavojų pagrindiniam NATO principui – kolektyvinei gynybai.

– Kaip išėjo, kad nors krizė Baltijos šalis paveikė daugmaž vienodai, ne tik Estija, bet netgi Latvija skiria savo gynybai santykinai daugiau lėšų nei Lietuva?

– Estija visą pastarąjį dešimtmetį vykdė visiškai kitokią finansinę politiką nei Lietuva. Estai neišlaidavo, kaupė perteklines biudžeto lėšas ir dabar turi iš ko sušvelninti krizės poveikį valstybės išlaidoms. Taip pat Estijos išlaidos, skiriamos gynybai, visą tą laikotarpį buvo kone dvigubai didesnės nei Lietuvos (palyginti su bendruoju vidaus produktu). Kalbėjausi su Estijos premjeru Andrusu Ansipu, jis sakė, kad 2011 m. ketinama gynybos išlaidas padidinti nuo šiųmetinių 1,8 proc. BVP iki NATO rekomenduojamų 2 proc. BVP.

Latvija pernai ir šiemet savo gynybos išlaidas sumažino beveik per pusę, tai santykinai daugiau, nei mažino Lietuva. Bet latviai lig šiol kasmet vidutiniškai gynybai skirdavo po 1,6 proc. BVP, tuo tarpu mes tokį gynybos išlaidų lygį jei ir buvome kada pasiekę, tai nebent stojimo į NATO metu. Šiaip Lietuvos vidurkis svyruodavo tarp 1,2 ir 1,3 proc. BVP.

– Ar gynybos ministrų susitikime kalbėta, kad toks masinis europinės NATO dalies nusiginklavimas kelia pavojų Aljanso teritorijos gynybai?

– Žinoma, apie NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, numatantį kolektyvinę gynybą, visados kalbame, kaip kasdienę maldą. Per šį susitikimą visi, ypač naujieji nariai, priminėme, kad NATO valstybėms svarbu ne tik turėti pajėgumų veikti misijose, bet ir būti pasirengusioms reaguoti į iššūkius jų teritorinei gynybai.

– Kaip Lietuva vertina Prahoje pasirašytą JAV ir Rusijos susitarimą dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo?

– Teigiamai vertiname. Mes puikiai suprantame, kad naujoji sutartis yra labai kompromisinė ir tikrai sukels daugybę naujų diskusijų tarp JAV ir Rusijos tiek tolesnio branduolinės ginkluotės mažinimo ir kontrolės, tiek priešraketinės gynybos srityje. Bet kuo mažiau branduolinės ginkluotės, tuo lengviau gyventi visame pasaulyje. Taip pat sveikintina, kad didžiosios valstybės nebe konfrontuoja, o bendrauja tarpusavyje, kartu ieškodamos išeičių iš įvairių sudėtingų situacijų.

– Ar tai, kad prieš B.Obamai pasirašant sutartį su D.Medvedevu aukšti JAV administracijos pareigūnai išsamiai informavo apie jos turinį tiek jus, tiek užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, galima vertinti kaip ženklą, kad Vašingtonas padarė išvadas iš pernykščio akibrokšto Vidurio Europai, kai netikėtai pakeitė priešraketinės gynybos planus Lenkijoje ir Čekijoje?

– Vienareikšmiškai teigti, kad JAV padarė kažkokių klaidų ir dabar turi išmokti pamokas ir kažką taisyti, būtų neteisinga. Aš tai vertinu kaip normalų partnerišką žingsnį iš JAV pusės. Aukštų JAV pareigūnų skambučius reikėtų vertinti kaip Lietuvos, kaip visateisės dialogo branduolinėmis temomis dalyvės, pripažinimą. Pernai, kai JAV keitė savo priešraketinės gynybos planus, man skambino tas pats JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojo patarėjas tarptautinio saugumo klausimais Alexanderis Vershbow ir pristatė jų esmę. Per pastarąjį pokalbį daugiausiai dėmesio skirta ne tiek pačiai branduolinės ginkluotės mažinimo sutarčiai, kiek kalbėta apie naująją JAV strategiją atsisakyti pirmojo branduolinio smūgio teisės. Šiuo metu tarptautinėje bendruomenėje vyksta intensyvūs pokalbiai, ką daryti, kad Iranas ir Šiaurės Korėja, siekiantys branduolinio ginklo, atsisakytų šių savo planų. Mano manymu, šis JAV žingsnis būtent ir skirtas toms šalims, kad jos galėtų išlįsti iš kampo, kuriame pačios užsispeitė, ir prisidėti prie civilizuotų šalių bendruomenės.

– Kokie bendrai vykdomi projektai šiuo metu sieja Lietuvą ir JAV, be karinės operacijos Afganistane? Ar tokių apskritai yra?

– JAV nuolat dalyvauja karinėse pratybose, kurių metu Baltijos šalys mokosi priimti sąjungininkų pajėgų paramą. Taip pat planuojame, kad nuo šiol bus vykdomos reguliarios JAV ir Baltijos šalių sausumos pajėgų pratybos. JAV taip pat reguliariai skiria finansinę paramą Lietuvos pajėgoms. Yra labai rimtų bendrų projektų, bet apie juos viešai kalbėti, bent jau šiuo metu, negalima. Antraip tai nebūtų rimti projektai. Galimas dalykas, kad plačiau apie Lietuvos ir Amerikos bendradarbiavimą galėsiu pasakyti po poros savaičių, kai grįšiu iš vizito JAV, kur susitiksiu su gynybos sekretoriumi Robertu Gatesu.